Dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K–3–55/2007

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių B. J. A. ir J. G. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutarties ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių B. J. A. ir J. G. J. ieškinį atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, M. L. K., S. M. dėl žemės valdymo nuosavybės teise turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja V. E. P. ir Baltriškių Šv. Kazimiero parapijos Rkb.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Ieškovės prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas A. J. iki žemės nacionalizacijos Lietuvoje nuosavybės teise valdė 105 ha žemės (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 50118-43-8571 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo V. M. ir 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56160-43-9569 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo M. L. K..

Ieškovės nurodė, kad archyve yra išlikę dokumentai, kuriuose nurodyta, jog 1940 m., kai buvo vykdoma žemės nacionalizacija, dviejų žemės sklypų, kurių bendras plotas 105,80 ha, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai buvo A. ir P. J.. Šie archyvo dokumentai yra neteisingi, nes 1938-1939 m. A. ir P. J. sudarė bendrai valdomo turto pasidalijimo sutartį, kuri neišliko. Pagal šią sutartį ieškovių tėvui atiteko (duomenys neskelbtini) esanti žemė, kurios bendras plotas yra 105 ha, o P. J. – vandens malūnas ir 2,65 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Sandorio sudarymo faktą patvirtina liudytojai.

Utenos apskrities viršininko administracija, atkurdama nuosavybės teises į žemę M. L. K. ir V. M. (S. M. tėvas, jau miręs), pažeidė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 385,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ nuostatas, nes A. ir P. J. priklausiusią žemę nepagrįstai priskyrė laisvos žemės fondui ir vėliau šioje žemėje atkūrė nuosavybės teises į žemę M. L. K. ir V. M..

1991 m. rugsėjo 1 d. į Utenos apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės E. J.-G. (A. ir P. J. sesers) žemę kreipėsi V. E. P., kuri prašyme pretendentėmis atkurti nuosavybės teises į žemę nurodė ieškoves. 1992 m. gegužės 28 d. į Utenos apskrities viršininko administraciją kreipėsi ieškovių įgaliotas asmuo. Esant tokioms aplinkybėms, Utenos apskrities viršininko administracija neturėjo teisės A. ir P. J. priklausiusią žemę priskirti laisvos žemės fondui ir šioje žemėje atkurti nuosavybės teises į žemę M. L. K. ir V. M..

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Zarasų rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovių solidariai: S. M. – 1000 Lt, M. L. K. – 1000 Lt, valstybei – 186,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Liudytojų parodymai yra nepatikimi, abstraktūs, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir negali būti pakankami nustatyti ieškovių prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

Dėl reikalavimo panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus teismas nurodė, kad ieškovės pretendentėmis atkurti nuosavybės teises į A. J. priklausiusią žemę, mišką ir vandens telkinius tapo tik Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2003 m. birželio 13 d. sprendimais jas pripažinus Lietuvos Respublikos pilietėmis. Byloje nėra įrodymų, kad V. M. ir M. L. K. nuosavybės teisės į žemę atkurtos būtent toje pačioje žemėje, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises ieškovės, nes V. M. ir M. L. K. nuosavybės teisės į žemę atkurtos (duomenys neskelbtini), o ieškovės pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius, esančius (duomenys neskelbtini). Iš preliminarios schemos teismas nustatė, kad šiuo metu projektuojamas vienas 105,08 ha ploto žemės sklypas, kuris nurodomas kaip buvusių savininkų A. ir P. J. nuosavybė. Projektuojamo sklypo plotas dvigubai viršija ieškovių tėvui iki nacionalizacijos priklausiusios nuosavybės, į kurią joms gali būti atkurtos nuosavybės teisės, plotą. V. M. ir L. M. K. žemės, į kurią jiems yra atkurtos nuosavybės teisės, bendras plotas yra 11,62 ha ir ši žemė savo dydžiu neapriboja ieškovių teisės visa apimtimi atkurti nuosavybės teises natūra į A. J. priklausiusios žemės, miško ir vandens telkinių dalį.

Teismas taip pat konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatė, kad prašomi panaikinti Utenos apskrities viršininko sprendimai būtų pažeidę ieškovių teises, todėl nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties klausimo ir tenkinti Utenos apskrities viršininko administracijos prašymą taikyti ieškinio senatį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; iš ieškovių atsakovams M. L. K. ir S. M. solidariai priteisė kiekvienam po 500 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovės prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neanalizavo civilinėje byloje nustatytinų faktinių aplinkybių ir dokumentų. Teismas, atmetęs ieškovių prašymą dėl dokumentų, turinčių tiesioginį ryšį su nagrinėjama civiline byla, išreikalavimo, neturėjo galimybės tirti aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo V. E. P. procedūra.

2. Atsižvelgiant į norminius aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra procedūrą, darytina išvada, kad galimybė atkurti nuosavybės teises pretendentams kitoje, ne istoriškai buvusioje žemės sklypo vietoje, nesukuria teisėtos galimybės pirmiausia išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perkeliant ekvivalentine natūra žemės sklypą iš kitos vietos. Vykdant žemės reformą, visų pretendentų interesai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra prieš įstatymą lygūs ir negali būti išskiriami. Norminių aktų pagrindu turi būti laikomasi nustatyto nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumo ir žemės sklypų paskirstymo tvarkos.

Įstatyminių normų pagrindu V. E. P. prašyme nurodytos pilietės – ieškovės šioje civilinėje byloje – pačios pateikė prašymus atkurti joms nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančios institucijos pareigos tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, todėl ieškovės ir nebuvo informuotos apie nuosavybės teisių atkūrimo V. E. P. eigą. Civilinėje byloje nepateikta duomenų, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. iki norminių aktų nustatyto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, V. E. P. tokius dokumentus būtų pateikusi ar kitaip būtų išspręstas klausimas dėl jos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tenkinant tą prašymą ar atsisakant jį tenkinti. Taigi darytina išvada, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, esant teisėtai pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą natūra konkrečioje žemėje ir prašyme aiškiai išreikštai valiai atkurti nuosavybės teisę buvusioje žemėje natūra, iki 2003 m. gruodžio 31 d. perkelti iš kitos vietos žemės sklypą ekvivalentine natūra nebuvo galima, taigi nebuvo įstatyminio pagrindo pripažinti žemę laisvo valstybinio fondo žeme ir joje formuoti žemės sklypus pretendentams, sugrupuotiems pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą. Tik toks sąrašas yra juridinis pagrindas kadastrinės vietovės projekto autoriui organizuoti žemės sklypų projektavimo darbus, kurie viešai aptariami pretendentų susirinkimuose.

3. Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Žemėtvarkos ir teisės departamentą prie Žemės ūkio ministerijos ir 2000 m. rugsėjo 29 d. buvo pateiktas atsakymas, kad žemės sklypai, į kuriuos pretenduoja atkurti nuosavybės teises asmenys, nepateikę pilietybę patvirtinančio dokumento, gali būti priskirti laisvo valstybinio žemės fondo žemei. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius pažymoje nurodė, kad tokia žemė negali būti apskaitoma kaip laisva valstybinio fondo žemė. Tokie prieštaringi valstybinių institucijų vertinimai, teismo sprendimo argumentai lemia būtinumą suvienodinti materialinės teisės normų taikymą ir aiškinimą.

4. Laikantis nuostatos, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą, darytina išvada, kad visi įstatyme nurodyti dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai gali būti pateikti vėliau. Valstybinės institucijos, vykdančios žemės reformą, pripažįsta ieškovių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Ginčas kyla tik dėl grąžintino žemės sklypo dydžio.

5. Teismas, atmetęs prašymą dėl dokumentų, turinčių tiesioginį ryšį su nagrinėjama byla, išreikalavimo, neturėjo galimybės tirti aplinkybių, susijusių su M. L. K., V. M., V. E. P. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, formuojamų sklypų atitikties istorinėms buvusio sklypo riboms. Dėl to teismo išvados dėl apskrities viršininko teisėtų veiksmų priskiriant žemę prie valstybinio fondo žemės yra nepagrįstos. Teismas neišreikalavo ieškovių prašomų dokumentų iš Utenos apskrities viršininko administracijos, Zarasų žemėtvarkos skyriaus. Teismas visiškai nepagrįstai atsisakė išreikalauti šiuos dokumentus.

Utenos apskrities viršininko administracijai nepateikus dokumentų dėl kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto ir dokumentų, patvirtinančių įstatymo nustatyta tvarka patvirtintą laisvą valstybinės žemės fondą, buvo pakankamai kitų rašytinių dokumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovams ekvivalentine natūra suformuoti žemės sklypai istoriškai buvo J. priklausiusioje žemėje. Civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovė M. L. K. patvirtino aplinkybę, kad jai grąžintinoje ekvivalentine natūra žemėje yra likę J. priklausę sodybos pamatai. Šios faktinės aplinkybės konstatuojamos ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2004 m. rugsėjo 3 d. pažymoje.

6. Apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų apeliacinio skundo argumentų: dėl ginčo žemės sklype suformuotų sklypų, grąžinant ekvivalentine natūra, teisinių pagrindų.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo V. E. P. prašė kasacinį skundą atmesti, o ginčijamus teismų sprendimą ir nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatorės nenurodė pagrįstų pagrindų bylai kasacine tvarka peržiūrėti.

2. V. E. P. įstatymo nustatytu terminu pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės jos motinos E. J.-G. 80 ha žemę ir 20 ha ežero, esančius (duomenys neskelbtini). Prašyme ji nurodė giminaites – ieškoves šioje byloje. Pagal nuosavybės teises įrodančius dokumentus 105 ha žemės savininkai buvo įrašyti jos motinos broliai A. ir P. J.. V. E. P., turėdama žinių apie tai, kad (duomenys neskelbtini) nuolat gyveno jos motina ir naudojosi minėtu žemės sklypu ir ežeru, parašė prašymą dėl jai priklausančios žemės dalies grąžinimo. Jos motina E. J.-G. ir šios brolis P. J. su šeima 1941 m. buvo ištremti. V. E. P. iš šių duomenų teigia pagrįstai maniusi, kad jos motinai, kaip ir kitiems vaikams, taip pat buvo senelio Z. J. skirta jai priklausanti žemės ir ežero dalis.

3. Teismai išsamiai išnagrinėjo įrodymus, juos vertino teisingai pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176, 185 straipsnių nuostatas. Ieškovės neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus, nepateikė įtikinamų įrodymų, kad jų tėvas vienas valdė 105 ha žemės. Faktiškai šią žemę valdė A. J. ir P. J., o kartu su jais gyveno ir jų sesuo E. J.-G..

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. L. K. prašė kasacinį skundą atmesti, palikti galioti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį ir priteisti iš kasatorių jos turėtas bylinėjimosi kasacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. M. L. K. yra atkurtos nuosavybės teisės natūra į jos tėvo J. Z. nuosavybės teisėmis valdytą 8 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiuo metu jos valdomas žemės sklypas įeina į 105 ha žemės sklypą, į kurį kasatorės siekia atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra.

2. Teismai konstatavo, kad pretendentėmis atkurti nuosavybės teises į jų tėvui priklausiusią žemę, mišką ir vandens telkinius ieškovės tapo tik 2003 m. birželio 13 d., t. y. Migracijos departamentui priėmus sprendimus ieškoves pripažinti Lietuvos Respublikos pilietėmis. Iki to laiko ieškovės nebuvo pretendentės atkurti nuosavybės teisę į žemę. Byloje yra J. G. J. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. J. turėtą žemę, jis pasirašytas pagal 1991 m. gruodžio 20 d. įgaliojimą atstovo. Šis įgaliojimas nesuteikė teisės atstovui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Darytina išvada, kad prašymas paduotas neįgalioto asmens. Prašymas B. J. A. vardu Zarasų rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gautas tik 2003 m. birželio 27 d. Šias aplinkybes teismai išanalizavo išsamiai. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra būtina sąlyga, kad asmuo būtų tinkamas subjektas pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti šias teises pateikti nustatytais terminais ir jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems įstatymo nurodytiems asmenims. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumas.

3. Nustačius, kad nuosavybės teisų atkūrimo eiliškumas nepažeistas, teismai pagrįstai nereikalavo papildomų įrodymų – kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų dokumentų.

4. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 105 ha žemės ir vandens malūnas su prie jo esančia žeme priklausė A. J. ir P. J. bendrosios nuosavybės teise. Nenustačius prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, nebuvo jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą naikinti Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus.

5. Teisiškai nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl neva neteisingo administracinio suskirstymo ir žemės priklausomybės kaimams. Vietovės administracinis suskirstymas nustatytas viešosios valdžios institucijų aktų ir gali būti nuginčytas tik Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

6. Teismai visapusiškai ir išsamiai nurodė ieškovių reikalavimų atmetimo pagrindus ir motyvus. Procesinių pažeidimų nepadaryta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. M. prašė atmesti kasacinį skundą, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; prašė priteisti iš kasatorių jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo visus ieškovių apeliacinio skundo argumentus, objektyviai įvertino visus ieškovių pateiktus įrodymus ir priėmė teisingą nutartį. Teismai pagrįstai pripažino, kad byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, paneigiančių ieškovių nurodytas aplinkybes. Ieškovės nepaneigė aplinkybių, nurodytų šiuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose.

2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimas, kuriuo V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant jam neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nepažeidė ieškovių interesų ir nevaržo jų teisių. Ieškovėms turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kuri yra (duomenys neskelbtini), ir šios žemės natūra visiškai pakanka.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

k o n s t a t u o j a :

Šioje byloje ieškovių pareiškimo esmė – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas A. J. iki žemės nacionalizacijos Lietuvoje nuosavybės teise vienas valdė 105 ha žemės (duomenys neskelbtini).

1. Kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teisę į žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas, ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina, vadovaudamasis Lietuvos CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis.

2. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 redakcija) 12 punkto 1 pastraipoje yra išvardyti dokumentai, patvirtinantys turėtas nuosavybės teises. Tokie yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra, – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, taip pat testamentai. To paties punkto 2 pastraipoje nustatyta kokie dokumentai gali būti pripažinti patvirtinančiais nuosavybės teisę. Byloje yra notaro patvirtintas ieškovių tėvo P. J. testamentas (T. 1, b. l. 186), kuriame nurodyta, kad 105 ha žemės sklypas priklauso abiem broliams – P. ir A. J.. Tokie pat duomenys apie savininkus nurodyti ir 1939 m. spalio 26 d. A. J. ir R. J. sudarytoje ir notaro patvirtintoje užpardavimo sutartyje (T. 1, b. l. 184). Ieškovės pripažįsta, kad pagal išlikusius dokumentus žemės nacionalizavimo metu dviejų žemės sklypų savininkai buvo broliai P. ir A. J.. Ieškovės taip pat pripažįsta, kad 105 ha, 2, 65 žemės sklypų, malūno pasidalijimo sutartis neišliko. Byloje nenustatyta, kad ieškovių nurodyta žemės pasidalijimo sutartis buvo paviešinta, todėl neatsirado teisinių pasekmių dėl neteisėtos žemės nacionalizavimo. Taigi, esant tokioms teismų nustatytoms aplinkybėms, teismų įsitikinimai apie egzistavusias aplinkybes pagrįsti rašytiniais įrodymais, kurie pagal minėtą Vyriausybės nutarimą yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį ir 197 straipsnio 2 dalį rašytiniai įrodymai turi prima face reikšmę ir jie negali būti paneigti ieškovių paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Teismai teisingai taikė įrodinėjimą nustatančias įstatymo normas, todėl ieškovių kasacinis skundas netenkintinas.

3. Kitų asmenų nuosavybės teises ieškovės gali ginčyti tik tuo atveju, jeigu joms bus atkurtos nuosavybės teisės į prašomą sklypą. Tokios teisės ieškovėms neatkurtos, todėl nėra pagrindo naikinti Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartį ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Janina Stripeikienė