Dėl sutarties ir buto teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-322/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 45.6 (S)

2011 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. T. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovams J. J., I. J., tretieji asmenys valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas ir Klaipėdos miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. K., dėl sutarties ir buto teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami teisės klausimai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2007 m. spalio 4 d. Klaipėdos miesto 12-ajame notarų biure ieškovės ir atsakovo J. J. buvo sudaryta vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovas nusipirko šį butą už 15 000 Lt.

Ieškovė teismo prašė panaikinti buto pirkimo–pardavimo sutartį bei buto teisinę registraciją, taikyti restituciją – grąžinti butą. Ieškovės teigimu, ji savo buto nepardavinėjo ir neketino parduoti, pinigų už jį negavo; buvo apgauta savo dukters – atsakovės I. J. – ir atsakovo J. J., kurie pasinaudojo jos silpnumu, liga, neišsilavinimu, nesugebėjimu orientuotis aplinkoje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; taikė vienašalę restituciją – gražino ieškovei nuosavybės teisę į butą; likusią ieškinio dalį atmetė. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tarp jų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2009 m. balandžio 16 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 85TPK-90, kuriame konstatuota, kad ieškovė dėl prasidedančių pažintinių funkcijų sutrikimų, ryškėjančių silpnaprotystės reiškinių, nesugebėjimo suprasti savo veiksmų pasekmių, įtaigumo negalėjo ik galo suprasti savo veiksmų esmės ir jų savarankiškai valdyti, įgydama naujas civilines teises ir pareigas 2007 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, teismas sprendė, jog ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo tokios būsenos, kad nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, todėl toks sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu. Dėl restitucijos taikymo teismas sprendė, kad, esant prieštaringiems šalių bei liudytojo V. J. paaiškinimams dėl pinigų sumokėjimo ir atsakovui J. J. nepateikus neginčijamų įrodymų, jog jis sumokėjo ieškovei už butą sutartyje nurodytą sumą, taikytina tik vienašalė restitucija, o atsakovas savo patirtus nuostolius gali reikalauti atlyginti įstatymo nustatyta tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo dalį dėl vienašalės restitucijos pakeitė: taikė dvišalę restituciją, grąžino ieškovei nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė atsakovui J. J. iš ieškovės sumokėtus 15 000 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė nesuprato savo veiksmų reikšmės, bei pagrįstai jį (sandorį) pripažino negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu. Pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad: pagal bylos duomenis sandorio sudarymo tikslas buvo gauti pinigų ieškovės dukteriai – atsakovei I. J., ši teismui paaiškino, jog dalimis paėmė iš pirkėjo pinigus už butą; ginčo sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad pirkėjas J. J. sumokėjo 15 000 Lt pardavėjai J. T. prieš sutarties sudarymą, o pardavėja šiuos pinigus gavo. Kolegija, įvertinusi sandorio sudarymo tikslą ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pinigai už ginčo butą nebuvo sumokėti, yra nepagrįsta (CPK 185 straipsnis); nuginčyto sandorio šalys grąžintinos į pradinę, prieš sandorio sudarymą buvusią, padėtį – ieškovei priteistinas ginčo butas, atsakovui – iš ieškovės priteistini sumokėti 15 000 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų buvęs nesąžininga sandorio šalis ar žinojęs apie ieškovės psichinę būseną sandorio sudarymo metu, todėl jo teisėti interesai atgauti tai, ką sumokėjo pagal nuginčytą sutartį, negali nukentėti dėl ieškovės ir jos dukters tarpusavio santykių (CK 1.89 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties dalį dėl dvišalės restitucijos taikymo ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.89 straipsnio 2 dalį, 1.80 straipsnio 2 dalį, nes ieškovė pinigų už butą iš atsakovo J. J. negavo, todėl neprivalo nieko grąžinti. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog buto pirkimo–pardavimo sandoriui vadovavo neveiksnios ieškovės duktė, kuri paėmė iš J. J. 15 000 Lt bei panaudojo savo reikmėms. Anot kasatorės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad kasatorės nurodyta aplinkybė, jog ji už parduotą butą iš J. J. negavo pinigų, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia; kasatorės skundo teiginiai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Ieškovės kasacinio skundo priėmimo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Nurodyta nutartimi teisėjų atrankos kolegija, be kita ko, nustatė, kad pateiktas kasacinis skundas atitinka CPK keliamus reikalavimus turiniui ir formai, jame yra argumentų dėl CPK 346 straipsnyje įvardytų kasacijos pagrindų, todėl skundas priimtinas nagrinėti kasacine tvarka. Dėl to teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo J. J. atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad pateiktas kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei restitucijos taikymo

Pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir pagal šio straipsnio 2 dalį taikant CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus padarinius, viena negaliojančio sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Pažymėtina, kad tinkamam restitucijos taikymui svarbu, be kita ko, nustatyti, kokį turtą pagal negaliojantį sandorį gavo jo šalys. Teismas tai nustato byloje esančių įrodymų, įvertintų laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, pagrindu. Materialiosios teisės normos taikomos atsižvelgiant į konkrečias jų taikymui reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Kasatorė J. T. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.89 straipsnio 2 dalį, 1.80 straipsnio 2 dalį, nes ji pinigų už butą iš atsakovo J. J. negavo, todėl neprivalo nieko grąžinti. Taigi įvertinimui, ar šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė negaliojančio sandorio teisinius padarinius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, į kurių netinkamą taikymą apeliuojama kasaciniame skunde, visų pirma būtina įvertinti, ar apeliacinės instancijos teismas tam teisiškai reikšmingas faktines šios bylos aplinkybes nustatė nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Pažymėtina, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina fatinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra priešaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š.; bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra procesiniu dokumentu (ieškiniu, pareiškimu ir kt.) byloje ginčijamas aktas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010).

Šioje byloje faktinių duomenų apie aplinkybę dėl pinigų pagal ginčijamą sandorį sumokėjimo yra pirkimo–pardavimo sutartyje, šalių ir trečiojo asmens – notarės D. K. – paaiškinimuose, liudytojo V. J. parodymuose. Ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties (T. 1, b. l. 4–6), kuri patvirtinta notarine tvarka ir vertintina kaip rašytinis įrodymas, 3.2 punkte nurodyta, kad: 15 000 Lt pirkėjas J. J. sumokėjo pardavėjai J. T. prieš sutarties sudarymą; pardavėja pareiškė, kad šiuos pinigus gavo iš pirkėjo ir jokių turtinių pretenzijų neturi ir ateityje neturės. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje (T. 1, b. l. 2, 3) nenurodė aplinkybės, kad negavo pinigų už parduotą butą, o teigė, jog atsakovas J. J. nepagrįstai praturtėjo, nes jos butą įsigijo už nepagrįstai mažą kainą. Aplinkybę, kad nėra gavusi pinigų už parduotą butą, ieškovė nurodė 2008 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdyje (T. 1, b. l. 78–83). Nurodytame teismo posėdyje ieškovė, viena vertus, teigė, kad jos atmintis yra bloga, ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybių ji nelabai prisimenanti, tačiau, kita vertus, vienareikšmiai nurodė, jog iš atsakovo jokių pinigų nėra gavusi. Tame pačiame teismo posėdyje atsakovė I. J. (ieškovės duktė) paaiškino, kad, tikslu gauti pinigų savo poreikiams įkalbėjo ieškovę parduoti butą; jai, ieškovei, atsakovui J. J. ir pastarojo sūnui V. J. važiuojant pas notarą, J. J. jai sumokėjo 5000 Lt, o likusius pinigus atidavė dalimis; ieškovė žinojo, kad pinigai yra pas ją; ji ieškovei visų pinigų neatidavė, išleido savo reikmėms. Nurodytame teismo posėdyje atsakovas J. J. paaiškino, kad prieš sudarant sutartį sumokėjo 5000 Lt, o kitus pinigus, kaip jam atrodo, sumokėjo po sutarties sudarymo; pinigus jis sumokėjo automobilyje, padavė ieškovei ir atsakovei I. J. abiem, pastaroji skaičiavo pinigus. Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. K. teismo posėdyje paaiškino, kad notarinėje kontoroje ieškovė patvirtino, jog 15 000 Lt gavo (T. 1, b. l. 82). Liudytojas V. J. (atsakovo sūnus) tame pačiame teismo posėdyje parodė, kad atsakovas pinigus ieškovei ir atsakovei I. J. sumokėjo automobilyje, iš pradžių davė 5000 Lt, o likusius sumokėjo, kai paskutinę dieną važiavo pas notarą; atsakovas pinigus padavė ieškovei, o ši, atsakovei I. J. paprašius duoti juos perskaičiuoti, padavė pastarajai. 2010 m. kovo 10 d. teismo posėdyje (T. 1, b. l. 162–164) atsakovė I. J. paaiškino, kad ji ieškovei kalbėjo ne apie buto pardavimą, o apie įkeitimą; pinigus už butą ji gavo, tačiau ne visus 15 000 Lt, o kiek – tiksliai neatsimena; kai atsakovas mokėjo pinigus, ieškovė lyg ir buvo; ji pinigų ieškovei nedavė. Vertinant šiuos įrodymus darytina išvada, kad šalių paaiškinimai ir liudytojo V. J. parodymai įrodymų viseto kontekste vertintini kaip mažiau patikimi, nes nurodyti asmenys yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Ieškovės paaiškinimais visiškai remtis negalima ir dėl to, kad jie nevisiškai atitinka ieškinio turinį, be to, ieškovė, viena vertus, teigia, kad jos atmintis yra bloga, ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybių ji nelabai prisimenanti, tačiau, kita vertus, vienareikšmiškai nurodo, jog iš atsakovo jokių pinigų nėra gavusi. Atsakovės I. J. paaiškinimais visiškai remtis negalima ir dėl jų nenuoseklumo bei prieštaringumo. Atsakovo J. J. paaiškinimuose ir liudytojo V. J. parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų dėl pinigų už butą sumokėjimo aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų įrodymų viseto patikimiausiais įrodymais dėl pinigų sumokėjimo aplinkybės laikytini pirkimo–pardavimo sutartis ir trečiojo asmens – Klaipėdos miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. K. – paaiškinimai. Šiuose įrodymuose pateikti faktiniai duomenys yra tapatūs. Jie sutampa su liudytojo V. J. parodymų faktiniais duomenimis, iš esmės neprieštarauja atsakovo J. J. paaiškinimuose esančiai informacijai, be to, jų nepaneigia ieškovės paaiškinimai bei atsakovės I. J. parodymai. Pažymėtina, kad šios bylos medžiagoje neužfiksuota jokių ieškovės ir (arba) atsakovės I. J. paaiškinimų bei argumentų, kodėl, atsakovui iki sudarant sutartį nesant sumokėjus ieškovei buto pardavimo kainos, ieškovė notarei pareiškė, jog atsakovas jai sumokėjo visą sutartą buto pardavimo kainą prieš sutarties sudarymą, ir kodėl į pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrašyta sąlyga apie tai, kad pirkėjas yra visiškai atsiskaitęs su pardavėja. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo J. J. nesąžiningumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčui išspręsti reikšmingos pinigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimo aplinkybės egzistavimo arba neegzistavimo, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir padarė įrodymų vertinimo taisyklių bei byloje surinktų įrodymų neatitinkančią išvadą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į šioje byloje ginčijamo sandorio sudarymo tikslą, ieškovės bei atsakovės I. J. santykius, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padarė pagrįstas, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles atitinkančias išvadas dėl restitucijos taikymui teisiškai reikšmingų faktinių šios bylos aplinkybių. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.89 straipsnio 2 dalį, 1.80 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 68,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. T. (duomenys neskelbtini) 68,40 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys