Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžių

Baudžiamoji byla Nr. 2K-321-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00096-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1;

1.2.14.5.2.3; 1.2.18.10; 2.1.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

M. V., kuriam byla nutraukta, jo gynėjai advokatei Liucijai Jankoitei,

O. N., kuriai byla nutraukta, jos gynėjai advokatei Lolitai Narmontienei,

L. J. (buvusi J.), kuriai byla nutraukta, gynėjui advokatui Zbignevui Jankovskiui (Zbignev Jankovski),

juridinio asmens UAB,,S“, kuriam byla nutraukta, gynėjai advokatei Ingai Kostogriz – Vaitkienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko (Ruslan Boiko) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu:

M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 340 MGL (12 804,40 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaičius taikyto laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką (93 dienas), galutinė bausmė jam paskirta 154 MGL (5799,64 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, M. V. baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), 300 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

O. N. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 280 MGL (10 544,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, O. N. baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), 300 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

L. J. (buvusi J.) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 330 MGL (12 427,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaičius taikyto laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką (77 dienas), galutinė bausmė jai paskirta 176 MGL (6628,16 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, L. J. baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), 300 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Juridinis asmuo UAB,,S“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) 2800 MGL (105 448 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, juridiniam asmeniui UAB,,S“ baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), 300 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš nuteistųjų O. N. ir L. J. solidariai civilinei ieškovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 166 362 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, valstybės naudai konfiskuoti 66 200 Lt (19 172,85 Eur), kratos metu rasti G. R. (G. R.) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistųjų M. V., O. N., L. J. ir nuteisto juridinio asmens UAB,,S“ atstovės advokatės Ingos Kostogriz-Vaitkienės apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, M. V., L. J., O. N. baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, juridiniam asmeniui UAB,,S“ baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir esant aplinkybei, draudžiančiai asmenį persekioti už tą pačią veiką antrą kartą.

Civilinės ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 166 362 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalintos N. B. (N. B.), L. J. ir O. N. inkriminuotos ir nustatytos aplinkybės, kad O. N., veikdama pagal susitarimą su L. J., Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė suklastotas 2007 m. rugsėjo 26 d. L. J. IĮ „P“ PVM deklaracijas, ir pripažinta, kad pagal suklastotas 2005 m. gegužės 24 d., lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., birželio 27 d., rugpjūčio 24 d., spalio 2 d., lapkričio 8 d., gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., vasario 7 d., kovo 1 d. PVM deklaracijas IĮ „P“ naudai panaikintos šios bendrovės turtinės prievolės dalis yra 429 937,71 Lt (124 518,56 Eur).

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas N. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, asmenų, kuriems byla nutraukta, ir jų gynėjų, juridinio asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) buvo nuteistas už tai, kad, veikdamas bendra tyčia bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur), mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn., taip padarė valstybei 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) turtinę žalą: jis, nuo 2005 m. birželio 15 d. būdamas bendrovės direktoriaus G. V. 2005 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 5-112-62 paskirtas į UAB „S“ vykdomojo direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „S“ naudai ir interesais, turėdamas bendrą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. Vilniuje, nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė su asmeniu, kuris yra miręs, bei asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, jog šis (asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus) už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo atstovaujamai UAB „S“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „S“ parduotas prekes ir taip bus sumažintas UAB „S“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, M. V. ir asmuo, kuris yra miręs, 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn., nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, UAB „S“ rekvizitus ir nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „S“, po to asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB “T“, UAB „Z“, UAB “D“, UAB „I“, UAB „Y“, UAB „O“, UAB „M“ realiai nepardavė jokių prekių UAB „S“, pagal iš M. V. ir asmens, kuris yra miręs, gautus duomenis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje organizavo ir vykdė žinomai netikrų IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB “T“, UAB „Z“, UAB „D“, UAB “I“, UAB „Y“, UAB „O“, UAB „M“ dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) pagaminimą, kuriuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „S“ iš viso nupirko prekių ir gavo paslaugų už 13 332 330,02 Lt (3 861 309,67 Eur), iš jų 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) pridėtinės vertės mokesčio. Šiuos dokumentus asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs, o pastarieji žinodami, kad IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB “T“, UAB „Z“, UAB „D“, UAB “I“, UAB „Y“, UAB „O“, UAB „M“ realiai jokių prekių nepardavė ir darbų neatliko, nurodė UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. iš UAB „S“ banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB,,Sampo“ banke, ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Hansa banke, mokėjimo nurodymais pervedus į V. K. IĮ „V“, UAB “E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB „T“, UAB „Z“, UAB “D“, UAB „I“, UAB „Y“, UAB “O“, UAB „M“ banko sąskaitas iš viso 13 281 920,42 Lt (3 846 710,04 Eur), asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kartu su N. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią jis (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus), N. B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasiliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs. UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L. įtraukus į UAB „S“ buhalterinę apskaitą M. V. ir asmens, kuris yra miręs, pateiktus netikrus IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB,,X“, UAB „T“, UAB,,Z“, UAB „D“, UAB „I“, UAB,,Y“, UAB,,O“, UAB „M“ dokumentus ir jų pagrindu UAB „S“ PVM deklaracijose už 2006 m. sausio?gruodžio mėn., 2007 m. sausio?balandžio mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) suma bei šias suklastotas deklaracijas 2006 m. kovo 20 d., balandžio 20 d., gegužės 19 d., birželio 13 d., birželio 15 d., liepos 20 d., rugpjūčio 16 d., rugsėjo 19 d., spalio 19 d., lapkričio 20 d., gruodžio 19 d., 2007 m. vasario 20 d., vasario 28 d., balandžio 23 d., 2008 m. sausio 18 d. pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „S“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) pridėtinės vertės mokesčio.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu juridinis asmuo UAB „S“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) buvo nuteista už tai, kad, atstovaujama vykdomojo direktoriaus bei akcininko M. V., turėjusio teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir veikusio UAB „S“ naudai ir interesais, apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur), mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn., taip padarė valstybei 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) turtinę žalą: M. V., nuo 2005 m. birželio 15 d. būdamas bendrovės direktoriaus G. V. 2005 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 5-112-62 paskirtas į UAB „S“ vykdomojo direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „S“ naudai ir interesais, turėdamas bendrą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. Vilniuje, nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė su asmeniu, kuris yra miręs, bei asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, jog šis (asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus) už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo atstovaujamai UAB „S“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „S“ parduotas prekes ir taip bus sumažintas UAB „S“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, M. V. ir asmuo, kuris yra miręs, 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn., nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, UAB „S“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „S“, po to asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB “T“, UAB „Z“, UAB „D“, UAB „I“, UAB “Y“, UAB „O“, UAB „M“ realiai nepardavė jokių prekių UAB „S“, pagal iš M. V. ir asmens, kuris yra miręs, gautus duomenis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje organizavo ir vykdė žinomai netikrų IĮ „V“, UAB “E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB „T“, UAB „Z“, UAB “D“, UAB “I“, UAB „Y“, UAB „O“, UAB „M“ dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) pagaminimą, kuriuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „S“ iš viso nupirko prekių ir gavo paslaugų už 13 332 330,02 Lt (3 861 309,67 Eur), iš jų 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) pridėtinės vertės mokesčio. Šiuos dokumentus asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs, o pastarieji žinodami, kad IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB “T“, UAB „Z“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Y“, UAB „O“, UAB „M“ realiai jokių prekių nepardavė ir darbų neatliko, nurodė UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. iš UAB „S“ banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB,,Sampo“ banke, ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Hansa banke, mokėjimo nurodymais pervedus į V. K. IĮ „V“, UAB “E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB „T“, UAB „Z“, UAB “D“, UAB „I“, UAB „Y“, UAB „O“, UAB „M“ banko sąskaitas iš viso 13 281 920,42 Lt (3 846 710,04 Eur), asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kartu su N. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią jis (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus), N. B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasiliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs. UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L. įtraukus į UAB „S“ buhalterinę apskaitą M. V. ir asmens, kuris yra miręs, pateiktus netikrus IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB „T“, UAB “Z“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Y“, UAB “O“, UAB „M“ dokumentus ir jų pagrindu UAB „S“ PVM deklaracijose už 2006 m. sausio?gruodžio mėn., 2007 m. sausio?balandžio mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) suma bei šias suklastotas deklaracijas 2006 m. kovo 20 d., balandžio 20 d., gegužės 19 d., birželio 13 d., birželio 15 d., liepos 20 d., rugpjūčio 16 d., rugsėjo 19 d., spalio 19 d., lapkričio 20 d., gruodžio 19 d., 2007 m. vasario 20 d., vasario 28 d., balandžio 23 d., 2008 m. sausio 18 d. pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „S“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) pridėtinės vertės mokesčio.

3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. J. ir O. N. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) buvo nuteistos už tai, kad, veikdamos bendra tyčia bendrininkų grupe tarpusavyje bei su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule L. J. IĮ „P“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 574 412,97 Lt (166 361,49 Eur) mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2005 m. balandžio–gruodžio mėn., 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn., taip padarė valstybei 574 412,97 Lt (166 361,49 Eur) turtinę žalą: L. J., nuo 1997 m. lapkričio 21 d. būdama L. J. IĮ “P“ vadovė, turėdama teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, ir O. N., būdama L. J. IĮ „P“ vyriausioji buhalterė, veikdamos L. J. IĮ “P“ naudai ir interesais, turėdamos bendrą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. Vilniuje, nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė tarpusavyje, kad L. J. IĮ „P“ vyr. buhalterė O. N. suras asmenį, kuris už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks L. J. vadovaujamai L. J. IĮ „P“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai L. J. IĮ „P“ parduotas prekes, ir taip bus sumažintas L. J. IĮ „P“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Vykdydama L. J. prašymą, O. N. susitarė su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, jog šis suras tokį asmenį, o asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, susitarė su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kad šis (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus) už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks L. J. IĮ „P“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai L. J. IĮ „P“ parduotas prekes ir taip bus sumažintas L. J. IĮ „P“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, L. J. 2005 m. kovo – 2007 m. balandžio mėn., nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, per O. N. ir asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, L. J. IĮ „P“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos L. J. IĮ „P“. Po to asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad UAB „B“, UAB „C“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „P“, UAB „E“, UAB “X“, UAB „Ž“, UAB „D“, UAB „G“, UAB “Y“, UAB „Z“, UAB „N“, IĮ „V“ realiai nepardavė jokių prekių L. J. IĮ „P“, pagal iš O. N. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, gautus duomenis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje organizavo ir vykdė žinomai netikrų UAB „B“, UAB „C“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „P“, UAB „E“, UAB „X“, UAB „Ž“, UAB “D“, UAB „G“, UAB „Y“, UAB,,Z“, UAB „N“, IĮ „V“ dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) pagaminimą, kuriuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o L. J. IĮ „P“ iš viso nupirko prekių ir gavo paslaugų už 3 765 595,90 Lt (1 090 591,95 Eur), iš jų 574 412,97 Lt (166 361,49 Eur) pridėtinės vertės mokesčio. Šiuos dokumentus asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J., kuri žinodama, kad UAB „B“, UAB „C“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „P“, UAB,,E“, UAB “X“, UAB „Ž“, UAB „D“, UAB „G“, UAB,,Y“, UAB „Z“, UAB „N“, IĮ “V“ realiai jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė, nurodė IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o. N., žinodama analogiškas aplinkybes, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. iš IĮ “P“ banko sąskaitos mokėjimo nurodymais pervedus į UAB „B“, UAB „C“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „P“, UAB „E“, UAB “X“, UAB „Ž“, UAB „D“, UAB „G“, UAB “Y“, UAB “Z“, UAB „N“, IĮ „V“ banko sąskaitas iš viso 3 765 595,90 Lt (1 090 591,95 Eur), asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kartu su N. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, N. B. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasiliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J.. IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. įtraukus į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą iš asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, gautus netikrus UAB “B“, UAB „C“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „P“, UAB “E“, UAB „X“, UAB „Ž“, UAB “D“, UAB „G“, UAB „Y“, UAB „Z“, UAB „N“, IĮ “V“ dokumentus ir jų pagrindu IĮ „P“ PVM deklaracijose už 2005 m. balandžio–gruodžio mėn., 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–gegužės mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 574 412,97 Lt (166 361,49 Eur) suma bei šias suklastotas deklaracijas 2005 m. gegužės 24 d., lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., birželio 27 d., rugpjūčio 24 d., spalio 2 d., lapkričio 8 d., gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., vasario 7 d., kovo 1 d., rugsėjo 26 d. pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis IĮ „P“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 574 412,97 Lt (166 361,49 Eur) pridėtinės vertės mokesčio.

4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. V., juridiniam asmeniui UAB „S“, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), t. y. iškreipus tikrąją UAB „S“ ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą ir nuosavybę, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2006 ir 2007 m., 300 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.), t. y. 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn. suklastojus tikrus dokumentus – UAB „S“ 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn. PVM deklaracijas, dėl ko buvo padaryta didelė materialinė žala, nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. J., O. N., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), t. y. iškreipus tikrąjį IĮ „P“ ūkinių operacijų turinį, dėl ko negalima iš dalies nustatyti IĮ „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2005, 2006 ir 2007 m., 300 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.), t. y. 2005 m. kovo mėn. – 2007 m. balandžio mėn. suklastojus tikrus dokumentus – IĮ „P“ 2005 m. balandžio–gruodžio mėn., 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn. PVM deklaracijas, dėl ko buvo padaryta didelė materialinė žala, nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

6. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas juridinio asmens UAB,,S“ baudžiamosios atsakomybės klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir teismų praktiką non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus) principo kontekste, nustatė, kad mokestinio ginčo tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir juridinio asmens UAB „S“ dalykas buvo tapatus baudžiamojoje byloje nagrinėtiems klausimams, nes juridinis asmuo UAB „S“ tiek mokestiniame ginče, tiek baudžiamojoje byloje buvo kaltinama dėl tų pačių mokestinių pareigų netinkamo vykdymo. Mokesčių administratorė, t. y. VMI, nesustabdė mokestinio ginčo iki bus baigtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o nusprendė ginčą baigti taikiu susitarimu, pagal kurį juridinis asmuo UAB „S“ įsipareigojo sumokėti į valstybės biudžetą iš viso 2 900 000 Lt (839 898,05 Eur), o VMI, kaip valstybės atstovė šiame ginče, nusprendė baigti ginčą su juridiniu asmeniu UAB „S“ įsipareigojimu, draudžiančiu „apskaičiuoti didesnes sumas, negu nurodyta susitarime“. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą pagrindą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl juridinio asmens UAB „S“ pripažinimo kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir juridiniam asmeniui UAB,,S“ baudžiamoji byla dėl šio kaltinimo nutraukta, esant aplinkybei, draudžiančiai asmenį persekioti už tą pačią veiką antrą kartą.

7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas dėl M. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat nurodė, kad sukčiavimo bylose svarbią reikšmę, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos padarymo momento, turi PVM deklaracijų pateikimas VMI; kada tiksliai M. V. perdavė paskutinį suklastotą dokumentą apie realiai neegzistavusį UAB „S“ sandorį, byloje nenustatyta, tačiau akivaizdu, kad jis negalėjo būti vėlesnis nei M. V. suėmimo laikas (2007 m. gegužės 8 d.) ir ankstesnis nei paskutinės kitų įmonių PVM sąskaitos faktūros išrašymo laikas (2007 m. balandžio 27 d.); byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po 2007 m. gegužės 8 d. M. V. elgėsi nusikalstamai. Taigi, vien pagal inkriminuotą veikos padarymo laiką, 2017 m. birželio 30 d. apkaltinamasis teismo nuosprendis jau negalėjo būti priimtas, nes pagal tuo metu galiojusią ir apelianto M. V. atžvilgiu taikytiną BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) asmeniui, padariusiam BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo to momento, kai padarytas sunkus nusikaltimas, yra praėję dešimt metų. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės, todėl visi nurodyti M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos laiko ir atitinkamai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžios skaičiavimo aspektai yra aktualūs ir sprendžiant dėl juridinio asmens UAB „S“ baudžiamosios atsakomybės, todėl šio juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nebuvo galimas ne tik dėl non bis in idem principo pažeidimo (kas jau buvo aptarta), bet ir dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. V. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir M. V. baudžiamoji byla dėl šio kaltinimo nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; juridiniam asmeniui UAB „S“ baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyto pagrindo, taip pat nutraukta ir šiuo pagrindu.

8. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl L. J. ir O. N. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir įvertinęs, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, jog O. N. ir L. J. galėjo pačios ar per kitus asmenis pateikti 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijas; kad jos veikė iš anksto susitarusios su visiškai neaiškiu ir tik apeliacinio proceso metu prokuroro nurodytu nenustatytu asmeniu; kad O. N. ir L. J. veikimas pagal išankstinį susitarimą ir bendra tyčia su tokiu asmeniu net nebandyti įrodinėti; kad po 2007 m. gegužę atliktų procesinių veiksmų O. N. ir L. J. realiai net nebedirbo IĮ “P“, o versija, kad jos surado kitą nenustatytą asmenį ir toliau tęsė nusikalstamus veiksmus, žinodamos apie atliekamą tyrimą, yra nelogiška; kad 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijos buvo ne pirminės, o tik patikslintos, remdamasis in dubio pro reo principu, konstatavo, kad nuteistosioms negali būti inkriminuotas 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijų pateikimas VMI, siekiant panaikinti L. J. IĮ „P“ turtinę prievolę sumokėti PVM, ir šią aplinkybę iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino. Pašalinus 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijų pateikimą, IĮ „P“ naudai panaikintos turtinės prievolės dalis mažintina 144 475,26 Lt (41 842,93 Eur), nustatant, kad dalis panaikinto mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2005 m. balandžio–gruodžio mėn., 2006 m. sausio–gruodžio mėn. yra 429 937,71 Lt (124 518,56 Eur). Teismas pažymėjo, jog L. J. ir O. N. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas buvo inkriminuojamas laikotarpiu, kuris baigiasi 2007 m. balandžio 23 d., byloje nėra duomenų apie tai, kad po L. J. suėmimo 2007 m. gegužės 17 d. ji ir O. N. elgėsi nusikalstamai, todėl 2017 m. birželio 30 d. apkaltinamasis teismo nuosprendis jau negalėjo būti priimtas, nes pagal tuo metu galiojusią ir jų atžvilgiu taikytiną BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) asmeniui, padariusiam BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo to momento, kai padarytas sunkus nusikaltimas, yra praėję dešimt metų. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. J. ir O. N. pripažinimo kaltomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir joms baudžiamoji byla dėl šio kaltinimo nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

9. Šis teismas, spręsdamas dėl VMI pareikšto civilinio ieškinio ir turtinio reikalavimo dėl IĮ “P“ mokestinės prievolės L. J., kuri vadovavo šiai įmonei, ir buvusiai šios įmonės darbuotojai, buhalterei O. N., nustatė, kad pastarosios, veikdamos bendra tyčia bendrininkų grupe tarpusavyje su kitais asmenimis, apgaule L. J. IĮ „P“ naudai panaikino dalį mokestinės prievolės, taigi, turtinę naudą ne tik dėl jų, bet ir dėl kitų asmenų veiksmų gavo ne jos, o juridinis asmuo – IĮ „P“. Esant tokioms aplinkybėms ir pripažinęs, kad IĮ „P“ mokestinė prievolė nėra tiesioginė nusikalstamais veiksmais padaryta žala, taip pat konstatavęs, kad baudžiamoji byla L. J. ir O. N. atžvilgiu nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, o žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą, apeliacinės instancijos teismas VMI pareikštą civilinį ieškinį L. J. ir O. N. dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.

III. Kasacinio skundo argumentai

10. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Boiko prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: pašalinti iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio N. B., L. J. ir O. N. inkriminuotas bei nustatytas aplinkybes, jog O. N., veikdama pagal susitarimą su L. J., VMI pateikė suklastotas 2007 m. rugsėjo 26 d. L. J. IĮ „P“ PVM deklaracijas, ir pripažinti, kad pagal suklastotas 2005 m. gegužės 24 d., lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., birželio 27 d., rugpjūčio 24 d., spalio 2 d., lapkričio 8 d., gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., vasario 7 d., kovo 1 d. PVM deklaracijas IĮ „P“ naudai panaikintos šios bendrovės turtinės prievolės dalis yra 429 937,71 Lt (124 518,56 Eur); civilinei ieškovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteisti solidariai iš L. J. ir O. N. 124 518, 56 Eur turtinei žalai atlyginti. Kasatorius skunde nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias non bis in idem principo (BK 2 straipsnio 6 dalis) taikymą bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį (BK 95 straipsnis) dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, ir tai sutrukdė priimti teisingą ir pagrįstą baigiamąjį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo išvados buvo padarytos teisingai įvertinus bylos faktines aplinkybes ir tinkamai taikant šiuos baudžiamuosius įstatymus.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos vertino atsietai nuo kitų nusikalstamų veikų baigimo momento, neatsižvelgęs į BK 95 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

10.3. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Šie terminai atskirai skaičiuojami ir tuo atveju, kai jų eiga nutrūksta padarius naują nusikalstamą veiką: tokiu atveju senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Tai reiškia, kad senaties laikas, praėjęs nuo pirmosios iki antrosios nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už kiekvieną nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antros nusikalstamos veikos padarymo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>, 2K-143/2008, 2K-3/2009, 2K-295-697/2015). Jeigu buvo padarytos kelios nusikalstamos veikos, senaties eiga už visas veikas pradedama skaičiuoti nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo momento.

10.4. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog M. V., O. N., L. J. ir juridinio asmens UAB „S“ veiksmuose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Tačiau būtina pažymėti, kad nors dėl šių nusikalstamų veikų senatis jau yra suėjusi, šių nusikaltimų padarymo faktas turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo senaties terminų skaičiavimo pradžios.

10.5. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo baigta 2007 m. gruodžio 31 d., tai paskutinė padaryta veika. Byloje nustatyta, kad M. V. iškreipė tikrąją UAB „S“ ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą ir nuosavybę, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2006 ir 2007 m. Taip pat nustatyta, kad L. J. ir IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi vyr. buhalterė O. N., veikdamos bendrininkų grupe, iškreipė tikrąjį IĮ „P“ ūkinių operacijų turinį, dėl to negalima iš dalies nustatyti IĮ,,P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2005, 2006 ir 2007 m. Nustatyta, kad bendrovių atsakingi asmenys, įtraukdami į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančius dokumentus, tai darė sąmoningai, veikdami tiesiogine tyčia, t. y. turėdami tikslą iškreipti įmonių ūkinės finansinės veiklos rezultatus, siekiant panaikinti dalį šių bendrovių turtinės prievolės (sumažinant į valstybės biudžetą privalomą mokėti PVM). Taigi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo laikas yra baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, šiuo atveju, kaip nustatyta specialisto išvadose, 2007 m. gruodžio 31 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, į šį faktą neatsižvelgė, todėl jo išvados, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog po 2007 m. gegužės 8 d. suėmimo M. V., po 2007 m. gegužės 17 d. L. J. ir O. N. elgėsi nusikalstamai, yra nepagrįstos.

10.6. Pagal BK 95 straipsnio 8 dalies nuostatas senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas. Taigi, senaties terminai dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos negali būti pradėti skaičiuoti nuo kaltininkų suėmimo gegužės mėn. (teismo įsitikinimu, kadangi tuo metu jie jau nebegalėjo daryti nusikaltimų) – senatis dėl šios veikos turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai buvo baigta BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (kilo jos padariniai), t. y. nuo 2007 m. gruodžio 31 d., nes iki tol BK 222 straipsnyje numatyta veika nebuvo baigta ir atitinkamai senaties eiga dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo iki to momento buvo nutrūkusi. Dėl šios priežasties būtent pirmosios instancijos teismo išvados dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nagrinėjamoje byloje atitinka BK 95 straipsnio nuostatas ir kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-489-303/2015). Apeliacinės instancijos teismas į šį aspektą – senaties eigos nutrūkimą – neatkreipė dėmesio ir esminę reikšmę dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties skyrė tik sukčiavimo pabaigos momentui.

10.7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog po sulaikymo 2007 m. gegužės mėn. M. V. ir kiti kaltinamieji nebegalėjo daryti naujų nusikalstamų veikų, taigi, ir senatis dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, teismo vertinimu, turi būti pradedama skaičiuoti būtent nuo to momento, kita vertus, pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai kilo vėliau, negu M. V. buvo sulaikytas, t. y. metų pabaigoje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad kitos nusikalstamos veikos, kurios požymiai nustatyti minėtų asmenų veiksmuose (BK 222 straipsnio 1 dalis), padarymo laikas, t. y. baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas – negalimumas nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (būtent 2007 m. gruodžio 31 d.), turi esminę įtaką nustatant ir senaties dėl sukčiavimo atskaitos tašką.

10.8. Taigi, dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje minėtiems asmenims inkriminuotų nusikaltimų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai baigėsi iki pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tuo tarpu dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį 2017 m. birželio 30 d. dar nebuvo suėjęs (būtų suėjęs 2017 m. gruodžio 31 d.), todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos ir bylą nutraukti dėl M. V., juridiniam asmeniui UAB „S“, L. J., O. N. inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

10.9. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas juridiniam asmeniui UAB „S“ negalimas ne tik dėl senaties terminų pasibaigimo, bet dar ir dėl to, kad tai reikštų non bis in idem principo pažeidimą, nepagrįstos. Pagal BK 2 straipsnio 6 dalį niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem).

10.10. VMI, 2012 m. atlikusi juridinio asmens UAB „S“ laikotarpio nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. patikrinimą, surašė patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatė teisės aktų pažeidimus ir apskaičiavo nesumokėtus mokesčius. VMI 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino šį patikrinimo aktą ir nurodė juridiniam asmeniui UAB „S“ sumokėti PVM, PM, SM įmokas į Garantinį fondą, delspinigius bei paskyrė baudas. Vėliau tarp VMI ir juridinio asmens UAB „S“ buvo sudarytas susitarimas, kuriuo buvo susitarta tik dėl konkrečių mokesčių sumokėjimo – PVM, PM, SM; tuo tarpu įmokos į Garantinį fondą, delspinigiai ir baudos buvo anuliuotos. Taigi, visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors susitarimo objektas buvo atitinkami mokesčiai, delspinigiai ir baudos, nurodyti kaip privalomi sumokėti pagal anksčiau minėtą VMI sprendimą, atsižvelgiant į abiejų pusių įrodinėjimo galimybes, į tai, kad nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo pozicijoms pagrįsti, galiausiai buvo susitarta tik dėl konkrečių mokesčių dydžio, o juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą nebuvo paskirta jokia bauda.

10.11. Net ir sprendžiant, kad VMI, kaip mokesčių administratorė, juridinį asmenį atleido nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, kaip abiem pusėms priimtiną sprendimą patvirtinus susitarimu nustatytų dydžių mokesčių sumokėjimą į valstybės biudžetą, tai nereiškia juridinio asmens nubaudimo (paskiriant mokestinę baudą) mokesčių administravimo tvarka (sprendžiant, jog buvo pritaikyta administracinė atsakomybė). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog non bis in idem principas reiškia, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau asmens atleidimas įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka nuo vienos rūšies teisinės atsakomybės savaime negali būti kliūtis spręsti klausimą dėl jo patraukimo įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka kitos rūšies teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Aiškinant priešingai, juridinis asmuo UAB „S“ būtų tik įpareigota sumokėti tam tikrą sumažintą dalį PVM, kurį ji pagal įstatymus privalėjo sumokėti, tačiau nubausta už retrospektyviai atliktus veiksmus, kurie atitinka nusikaltimo sudėtį, nebūtų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad juridinis asmuo UAB „S“ turi būti laikytina kaip jau nubausta mokestine tvarka, yra nepagrįsta.

10.12. Be to, minėtu susitarimu valstybė iš tiesų įsipareigojo nereikalauti didesnių sumų, negu nurodyta šiame susitarime. Tai reiškia, kad juridiniam asmeniui UAB „S“ nebegali būti apskaičiuoti didesni mokėtini mokesčiai, negu nustatyta šiame susitarime. Tačiau toks susitarimas negali būti vertinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo UAB „S“ yra atleidžiama nuo bet kokios teisinės atsakomybės už padarytus veiksmus.

10.13. Net jeigu tarp juridinio asmens UAB „S“ ir VMI sudarytas susitarimas būtų vertinamas taip, kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas (t. y. kad turi būti laikoma, jog juridiniam asmeniui UAB „S“ jau yra pritaikyta vienos rūšies atsakomybė), šio juridinio asmens nuteisimas baudžiamąja tvarka už veiksmus, atitinkančius nusikalstamos veikos sudėtį, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktiką šiuo atveju nereikštų non bis in idem principo pažeidimo. 2018 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismas byloje Nr. C-524/15 priėmė prejudicinį sprendimą pagal Bergamo apylinkės teismo (Italija) prašymą, pateiktą nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą Lucai Menci dėl nusikaltimų pridėtinės vertės mokesčio srityje. Šis teismas nurodė, kad, siekdamos užtikrinti visų pajamų surinkimą ir taip apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus, valstybės narės turi laisvę pasirinkti taikytinas sankcijas, kurios gali būti administracinės, baudžiamosios arba šių sankcijų rūšių kombinacija. Vis dėlto baudžiamosios sankcijos gali būti neišvengiamos siekiant veiksmingai kovoti su tam tikrais sunkiais sukčiavimo PVM srityje atvejais. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos gali būti pradėtas asmens, nesumokėjusio PVM per teisės aktuose nustatytą terminą, baudžiamasis persekiojimas, nors tam asmeniui už tą pačią veiką jau skirta galutinė baudžiamojo pobūdžio administracinė sankcija, kaip tai suprantama pagal minėtą 50 straipsnį, jeigu: 1) šiais teisės aktais siekiama bendrojo intereso tikslo, kuris gali pateisinti tokį kumuliatyvų persekiojimo ir sankcijų taikymą, t. y. kovoti su nusikaltimais PVM srityje, tačiau tie persekiojimai ir sankcijos turi turėti papildomų tikslų. Tokiu atveju valstybės narės teisėtai gali siekti, viena vertus, atgrasyti nuo visų tyčinių ar netyčinių PVM deklaravimo ir surinkimo taisyklių pažeidimų ir bausti už juos bei, jei reikia, skirti nustatytas fiksuoto dydžio administracines sankcijas, kita vertus, atgrasyti nuo sunkių šių taisyklių pažeidimų, kurie yra ypač kenksmingi visuomenei ir kurie pagrindžia griežtesnių baudžiamųjų sankcijų taikymą, ir bausti už juos; 2) šiuose teisės aktuose nustatytos taisyklės, užtikrinančios kumuliatyvaus procesų taikymo derinimą, kad papildoma našta suinteresuotiesiems asmenims neviršytų to, kas griežtai būtina; 3) šiuose teisės aktuose nustatytos taisyklės, leidžiančios užtikrinti, kad visų skirtų sankcijų griežtumas būtų apribotas iki to, kas griežtai būtina, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu; 4) nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, privalo įsitikinti, kad suinteresuotam asmeniui konkrečiai tenkanti našta dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų taikymo ir dėl pagal juos leidžiamo kumuliatyvaus persekiojimo ir sankcijų taikymo nebūtų pernelyg didelė, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu.

10.14. Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtintas teisinis pagrindas pradėti asmens, padariusio nusikalstamą veiką PVM srityje, baudžiamąjį persekiojimą, yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kurio 143 straipsnyje įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą arba pagal BK, taip pat baudžiamasis įstatymas, kurio 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą (taip pat ir PVM srityje). Atsižvelgus į visa tai, darytina išvada, kad baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui UAB „S“ taikymas BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidžia, nes BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamąja atsakomybe už sukčiavimą yra siekiama kovoti su nusikaltimais, be kita ko, PVM srityje, užtikrinti pakankamą ir efektyvų asmenų atgrasymą nuo visų PVM mokėjimo taisyklių pažeidimų, kurie yra ypač kenksmingi valstybės biudžetui, taip pat siekiama nubausti asmenis už šių nusikaltimų padarymą, ir visa tai pagrindžia griežtesnių baudžiamųjų sankcijų taikymą. Baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui UAB „S“ taip pat akivaizdžiai neviršija to, kas yra griežtai būtina, ir jam tenkanti našta nėra pernelyg didelė, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu.

10.15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu juridinis asmuo UAB „S“ buvo nuteista už didelės vertės turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) PVM panaikinimą, jai paskirta 2800 MGL (105 448 Eur) dydžio bauda. Minėta, šio juridinio asmens ir VMI susitarimu buvo susitarta, kad juridinis asmuo UAB „S“ į valstybės biudžetą turi sumokėti sumažintą – tik 2 900 000 Lt (839 898,05 Eur) mokesčių (iš jų – 1 450 000 Lt (419 949 Eur) PVM) – sumą vietoje visos 8 240 363 Lt (2 386 574 Eur) mokesčių, delspinigių ir baudų sumos. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų juridiniam asmeniui UAB „S“ paskirtų sankcijų griežtumas akivaizdžiai neviršytų konstatuoto nusikaltimo sunkumo, kadangi pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė bauda už sukčiavimą PVM mokesčio srityje, sudėjus kartu su mokestinio proceso metu tarp juridinio asmens UAB „S“ ir VMI susitarime nustatyta mokėtino PVM suma (iš viso – 525 397 Eur, t. y. visa bendra juridiniam asmeniui UAB „S“ už sukčiavimą PVM srityje skirta sankcija), pagal Teisingumo Teismo praktiką akivaizdžiai neviršija to, kas yra griežtai būtina, siekiant bendrojo intereso – tikslo užtikrinti viso mokėtino PVM surinkimą, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu, t. y. panaikinta prievole sumokėti net 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) vien PVM mokesčio. Kitaip tariant, juridiniam asmeniui paskirta sankcija, kuri apima ne tik panaikintą PVM, bet jau ir bausmę už padarytą nusikaltimą, yra net mažesnė už viso nusikaltimo dalyką. Taigi, galutinė juridiniam asmeniui UAB „S“ paskirta poveikio priemonė ir tenkanti našta, palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagal nurodytą Teisingumo Teismo praktiką negali būti laikoma pernelyg didele, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu. Dėl to net jeigu minėtas tarp juridinio asmens UAB „S“ ir VMI sudarytas susitarimas būtų vertinamas taip, kaip jį įvertino apeliacinės instancijos teismas, nėra jokio pagrindo laikyti, kad baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui UAB „S“ pritaikymas už veiksmus, kurie atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius, kuria nors prasme pažeidžia non bis in idem principą.

10.16. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nutarta iš kaltinimo pašalinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. B., L. J. ir O. N. inkriminuotas bei nustatytas aplinkybes dėl 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijų pateikimo ir pripažinti, kad pagal suklastotas 2005 m. gegužės 24 d., lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., birželio 27 d., rugpjūčio 24 d., spalio 2 d., lapkričio 8 d., gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., vasario 7 d., kovo 1 d. PVM deklaracijas IĮ „P“ naudai panaikintos šios bendrovės turtinės prievolės dalis yra 429 937,71 Lt (124 518, 56 Eur). Šios faktinės aplinkybės kasaciniame skunde neginčijamos, todėl, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti su pakeitimais – iš kaltinimo ir nuosprendžio pašalinant pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir vietoj pirmosios instancijos teismo priteistos sumos – 166 362 Eur, civilinei ieškovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteisiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą 124 518,56 Eur sumą solidariai iš L. J. ir O. N. turtinei žalai atlyginti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos baigtumo momento ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytai nusikalstamai veikai

12. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio nuostatas ir M. V., O. N., L. J. ir juridiniam asmeniui UAB,,S“ nepagrįstai nutraukė bylą dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Anot jo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl kaltinimo pagal minėtą BK straipsnį turi būti siejamas su kitos jų veiksmuose nustatytos nusikalstamos veikos – BK 222 straipsnio 1 dalies – požymiais, t. y. padarinių atsiradimo laiku, kuris pagal byloje nustatytas aplinkybes yra 2007 m. gruodžio 31 d.

13. Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimas.

14. BK 95 straipsnis nustato asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme nurodytų tikslų. Išimtys iš šios taisyklės nustatytos už konkrečias veikas, išvardytas BK. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: 1) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 2) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; 3) asmuo šio termino laikotarpiu nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos.

15. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BPK 95 straipsnio 2 dalis). Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (BK 95 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad senaties laikas, praėjęs nuo pirmosios iki antrosios nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už kiekvieną nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antros nusikalstamos veikos padarymo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>, 2K-143/2008, 2K-3/2009). Jei buvo padarytos kelios nusikalstamos veikos, senaties eiga už visas veikas pradedama skaičiuoti nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo momento.

16. Byloje nustatyta, kad M. V., O. N., L. J. ir juridiniam asmeniui UAB „S“ inkriminuotų veikų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį laikotarpis apima 2005 m. sausio – 2007 m. balandžio mėn. Anot pirmosios instancijos teismo, BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo laiko – galimybės nustatyti bendrovės ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nebuvimo, t. y. nuo 2007 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendžio priėmimo dieną (2017 m. birželio 30 d.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis M. V., O. N., L. J. ir juridiniam asmeniui UAB „S“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nėra suėjusi (sueina 2017 m. gruodžio 31 d.).

17. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nuosprendyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbią reikšmę, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos padarymo momento, turi PVM deklaracijų pateikimas VMI. Pagal byloje nustatytas aplinkybes M. V. ir juridiniam asmeniui UAB,,S“, kuriam teisę atstovauti, priimti sprendimus jo vardu ir kontroliuoti jo veiklą turėjo M. V., BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos inkriminuotos veikos laikotarpis baigėsi 2007 m. balandžio mėn.; nors byloje nenustatyta, kada tiksliai M. V. perdavė paskutinį suklastotą dokumentą apie realiai neegzistavusį UAB „S“ sandorį, tačiau tai negalėjo būti vėliau nei 2007 m. gegužės 8 d. (jo suėmimo laikas; nes po šios datos jis, suimtas, negalėjo padaryti daugiau nusikalstamų veikų) ir anksčiau nei 2007 m. balandžio 27 d. (paskutinės kitų įmonių PVM sąskaitos faktūros išrašymo laikas). Dėl to šis teismas padarė išvadą, kad 2017 m. birželio 30 d. apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl šio kaltinimo M. V. ir juridiniam asmeniui UAB,,S“ negalėjo būti priimtas, nes buvo suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

18. Iš esmės analogiškais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį negalėjo būti priimtas ir O. N., L. J. IĮ,,P“ vyriausiajai buhalterei, bei L. J., L. J. IĮ,,P“ vadovei, nes joms šios inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpis baigėsi 2007 m. balandžio 23 d. (paskutinės PVM sąskaitos faktūros apie realiai neegzistavusį sandorį IĮ “P“ išrašymas, nes patikimų duomenų, kas atitinkamą PVM deklaraciją pateikė VMI, byloje nėra); byloje nėra duomenų, kad po 2007 m. gegužės 15 d. L. J. ir O. N. elgėsi nusikalstamai, nes L. J. 2007 m. gegužės 15 d. buvo sulaikyta, vėliau nušalinta nuo įmonės vadovavimo; O. N. po 2007 m. gegužės 24 d. išėjo gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų, prieš tai jau kurį laiką sirgo ir nebuvo darbe.

19. Patikrinus kasatoriaus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir prašomą palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad baudžiamąjį įstatymą tinkamai aiškino ir pritaikė apeliacinės instancijos teismas.

20. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>, kuria netinkamai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, susiklosčiusi situacija savo faktinėmis aplinkybėmis nėra visiškai analogiška šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

21. Šioje nutartyje nurodyta, kad PVM sukčiavimo bylose kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), paprastai tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis) ir pan. Taigi, šios veikos viena su kita yra labai susijusios. Sukčiavimui būdingos apgaulės panaudojimas sietinas su suklastotos PVM deklaracijos pateikimu mokesčių inspekcijai, taip šią suklaidinant dėl permokos ar mokestinės prievolės dydžio. Būtent pateiktų PVM deklaracijų pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių dydžiai, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos. Taigi galima teigti ir tai, kad dažniausiai momentą, nuo kurio asmens veikla laikytina neteisėta, nulemia ne tiek apskaitos tvarkymo trūkumai (kurie savo ruožtu sudaro BK 222 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį), kiek tas mechanizmas, per kurį pasisavinamas turtas ar kitaip neteisėtai gaunamos lėšos ir kuris dangstomas apgaulingai tvarkant apskaitą, šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje – sukčiaujant.

22. Atsižvelgiant į šias nuostatas, prieš tai minėtoje byloje buvo konstatuota, kad paskutinė deklaracija VMI buvo pateikta 2005 m. birželio 14 d., tačiau šio fakto vertinimas būtų išėjimas už kaltinimo ribų, todėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos baigtumas (o kartu ir BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos baigtumas) buvo siejamas su įmonių mokestinio 2004 m. laikotarpio pabaiga (2004 m. gruodžio 31 d.).

23. Taigi, darytina išvada, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo minėtoje kasacinėje nutartyje nustatytas faktines aplinkybes ir tuo pagrindu padarytas išvadas dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos baigtumo momento ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytai nusikalstamai veikai. Šią klaidą pagrįstai ištaisė apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ne minėtoje kasacinėje nutartyje padarytu faktinės situacijos teisiniu vertinimu, tačiau teoriniais išaiškinimais, kurie, be kita ko, yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai teisinei situacijai.

24. Nagrinėjamoje byloje paskutinės PVM deklaracijos VMI buvo pateiktos 2007 m. balandžio mėn., M. V., O. N., L. J. ir juridiniam asmeniui UAB,,S“ buvo inkriminuoti kaltinimai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už laikotarpį iki 2007 m. balandžio mėn.

25. 2008 m. lapkričio 13 d., gruodžio 11 d. FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad,,UAB „S“ neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti buhalterinėje apskaitoje 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. gegužės mėn., o L. J. IĮ,,P“ – 2005 m. kovo 14 d. – 2007 m. balandžio 23 d. panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus“, be to, specialistams buvo keliamas klausimas, ar įmonės konkretaus minėtų metų laikotarpiu (ne visų 2007 m.) buhalterinę apskaitą tvarkė pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. L. J. IĮ,,P“ atveju – nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d., UAB „S“ atveju – nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinimuose nurodyta apibendrinamoji išvada, jog negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2006 ir 2007 m., o IĮ „P“ – 2005, 2006 ir 2007 m., yra netiksli, nesutampa su tuose pačiuose kaltinimuose nustatytais laikotarpiais (2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn. M. V. ir UAB,,S“ atveju; 2005 m. kovo–gruodžio mėn., 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn. L. J. ir O. N. atveju).

26. Be to, pritariant ir nekartojant apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų dėl M. V., O. N., L. J. ir juridinio asmens UAB,,S“ objektyvių galimybių toliau tęsti jiems inkriminuotus veiksmus po 2007 m. balandžio mėn. nebuvimo, pažymėtina ir tai, kad pinigų išgryninimas suklastotų dokumentų pagrindu buvo vykdomas iki 2007 m. gegužės 10 d. (M. V. ir juridinio asmens UAB,,S“ atveju) ir iki 2007 m. balandžio 23 d. (O. N. ir L. J. atveju).

27. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnyje nustatyti įvairūs mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo terminai, pavyzdžiui, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos; jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis, PVM deklaracija pateikiama ne vėliau kaip iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 dienos ir pan. Byloje nustatyta, kad M. V. ir juridinis asmuo UAB,,S“ 2006 m. sausio?gruodžio mėn., 2007 m. sausio?balandžio mėn. PVM deklaracijas teikė 2006 m. kovo 20 d., balandžio 20 d., gegužės 19 d., birželio 13 d., birželio 15 d., liepos 20 d., rugpjūčio 16 d., rugsėjo 19 d., spalio 19 d., lapkričio 20 d., gruodžio 19 d., 2007 m. vasario 20 d., vasario 28 d., balandžio 23 d., o O. N. ir L. J. IĮ „P“ 2005 m. balandžio–gruodžio mėn., 2006 m. sausio–gruodžio mėn., 2007 m. sausio–balandžio mėn. PVM deklaracijas – 2005 m. gegužės 24 d., lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., birželio 27 d., rugpjūčio 24 d., spalio 2 d., lapkričio 8 d., gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., vasario 7 d., kovo 1 d. Taigi, kasatorius visiškai nepagrįstai BK 222 straipsnio 1 dalies veikos (o kartu ir BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos) baigtumo momentą sieja su 2007 m. gruodžio 31 d.; byloje nenustatyta, kad M. V., juridinis asmuo UAB,,S“, O. N. ir L. J. deklaracijas būtų teikę po 2007 m. gegužės mėn.

28. Suklastojant PVM sąskaitas faktūras ir tokių suklastotų dokumentų pagrindu sudarant PVM deklaracijas bei jas pateikiant VMI, asmuo jau suvokia, jog nuo šio momento išnyksta galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus. Nusikalstamos veikos padarymo laiką šiuo atveju apibrėžia BK 3 straipsnio 1 dalis, kur pasakyta, kad tai yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nustatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Taigi, nagrinėjamu atveju laikytina, kad nusikalstama veika, nustatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, M. V. ir UAB,,S“ atveju pasibaigė vėliausiai 2007 m. gegužės 8 d. ir ne anksčiau nei 2007 m. balandžio 27 d., L. J. ir O. N. atveju – 2007 m. balandžio 23 d. Todėl būtent nuo šių datų turi būti pradedamas skaičiuoti dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, kuris, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną (2017 m. birželio 30 d.) jau buvo suėjęs.

29. Nors skunde nurodomose kasacinės instancijos teismo nutartyse, kuriomis siūlo vadovautis kasatorius nagrinėjamoje byloje, buvo sprendžiamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimo klausimas, tačiau ne tokiu aspektu kaip nagrinėjamas šioje byloje. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi, minėtų kasacinės instancijos teismo nutarčių ir šios bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nėra iš esmės panaši (analogiška), todėl šie precedentai netaikytini nagrinėjamoje byloje.

30. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos baigtumo momentą, tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo – BK 95 straipsnio – nuostatas BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytai nusikalstamai veikai.

Dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

31. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis). Draudimas persekioti ar bausti asmenį už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, nustatytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje. Šiomis nuostatomis yra įtvirtintas principas non bis in idem (draudimas persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą).

32. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad non bis in idem principas juridinio asmens UAB,,S“ atžvilgiu nepažeistas. Juridinis asmuo UAB „S“ ir VMI sudarė susitarimą Nr. 210-15 tik dėl konkrečių mokesčių, bet ne baudų sumokėjimo. Tai reiškia, kad juridiniam asmeniui bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą nebuvo paskirta, susitarta tik dėl konkrečios mokestinės prievolės (mokesčių sumokėjimo). Taigi, toks susitarimas nėra juridinio asmens nubaudimas mokesčių administravimo tvarka ir nereiškia dvigubo jo nubaudimo, t. y. ir mokestine, ir baudžiamojo proceso tvarka.

33. Apeliacinės instancijos teismo pozicija buvo priešinga. Šis teismas nustatė, kad mokestinio ginčo tarp VMI ir juridinio asmens UAB „S“ dalykas buvo tapatus baudžiamojoje byloje nagrinėtiems klausimams, nes juridinis asmuo UAB „S“ tiek mokestiniame ginče, tiek baudžiamojoje byloje buvo kaltinama dėl tų pačių mokestinių pareigų netinkamo vykdymo. Mokesčių administratorius ir juridinis asmuo UAB,,S“ mokestinį ginčą susitarė baigti taikiu susitarimu, pagal kurį juridinis asmuo UAB „S“ įsipareigojo sumokėti į valstybės biudžetą iš viso 2 900 000 Lt (839 898,05 Eur), o VMI, kaip valstybės atstovė šiame ginče, nusprendė baigti ginčą su juridiniu asmeniu UAB „S“ įsipareigojimu, draudžiančiu „apskaičiuoti didesnes sumas, negu nurodyta susitarime“. Šio teismo vertinimu, mokestinio ginčo tarp VMI ir juridinio asmens UAB „S“ dalykas buvo tapatus baudžiamojoje byloje nagrinėtiems klausimams, o tai, kad šiame susitarime nėra tiesiogiai nurodyta, jog šiuo susitarimu UAB „S“ įsipareigoja sumokėti ir tam tikro dydžio delspinigius ir baudas, neleidžia teigti, kad VMI ar valstybė pasiliko sau teisę delspinigių ir baudų reikalauti vėliau, pvz., kito teisinio proceso (administracinio ar baudžiamojo) keliu, nes valstybė šiuo susitarimu ir įsipareigojimu, draudžiančiu apskaičiuoti didesnes sumas, negu nurodyta šiame Susitarime, aiškiai išreiškė savo valią baigti teisinį procesą dėl visų pradėtų mokesčių, delspinigių ir baudų, kartu užkirsdama kelią pakartotiniam juridinio asmens UAB „S“ persekiojimui dėl to paties dalyko. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad juridinio asmens UAB,,S“, be taikytos mokestinės atsakomybės, patraukimas dar ir baudžiamojon atsakomybėn pažeidžia non bis in idem principą.

34. Kasatorius nesutinka su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir esminis šio nesutikimo argumentas yra tai, kaip turėtų būti vertinamas mokestiniame ginče VMI ir juridinio asmens UAB,,S“ sudarytas taikus susitarimas. Pasak kasatoriaus, šiuo susitarimu buvo susitarta tik dėl konkrečių mokesčių sumokėjimo, baudos ir delspinigiai šiam asmeniui buvo anuliuotos ir nepaskirtos, taigi, taikaus susitarimo turinio ir juo pasiekto rezultato negalima vertinti kaip prilygstančio asmens nubaudimui mokestine tvarka, todėl negalima laikyti, jog šis asmuo, pradėjus baudžiamąjį procesą, yra baudžiamas antrą kartą.

35. Byloje nustatyta, kad VMI 2012 m. atliko UAB,,S“ laikotarpio nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą. Mokestinio patikrinimo metu įvertinus UAB „S“ sandorius, sudarytus su bendrovėmis V. K. IĮ “V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „X“, UAB „T“, UAB “Z“, UAB “D“, UAB „I“, UAB „Y“, UAB “O“, UAB „M“, konstatuota, jog ūkinės operacijos PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis realiai tarp ūkio subjektų neįvyko, todėl UAB „S“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytos atitinkamos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios. Nustačius teisės aktų pažeidimus, buvo apskaičiuoti nesumokėti mokesčiai, tarp jų 2 033 745 Lt (589 013,26 Eur) PVM. VMI 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas anksčiau nurodytas aktas, nurodant UAB „S“ sumokėti 2 033 745 Lt (589 013,26 Eur) PVM, 1 694 715 Lt (490 823,39 Eur) PM, 423 152 Lt (122 553,29 Eur) SM, 487 Lt (141,04 Eur) įmokų į Garantinį fondą, taip pat apskaičiuota 1 550 516 Lt (449 060,47 Eur) PVM delspinigių, 1 031 262 Lt (298 674,12 Eur) PM delspinigių, 260 658 Lt (75 491,77 Eur) SM delspinigių, 294 Lt (85,15 Eur) įmokų į Garantinį fondą delspinigių bei skirta 610 124 Lt (176 704,12 Eur) PVM bauda, 508 415 Lt (147 247,16 Eur) PM bauda, 126 946 Lt (36 766,10 Eur) SM bauda bei 49 Lt (14,19 Eur) įmokų į Garantinį fondą bauda. Bendrovei nesutinkant su VMI išvadomis, ginčas persikėlė į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2013 m. sausio 28 d. sprendimu panaikino VMI sprendimą ir UAB „S“ skundą perdavė nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

36. Juridinis asmuo UAB „S“ pasinaudojo Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio nuostatomis ir pateikė mokesčių administratoriui pasiūlymą pasirašyti susitarimą. Toks susitarimas tarp juridinio asmens UAB „S“ ir VMI buvo pasiektas 2013 m. liepos 11 d., pasirašant Susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-15.

37. Šio susitarimo 1 punkte nurodyta, kad susitarimo objektas yra VMI 2012 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) apskaičiuotos sumos dėl PVM, PVM delspinigių, PVM baudos, PM, PM delspinigių, PM baudos, SM, SM delspinigių, SM baudos, mokėtinų biudžetui. Susitarimo III punkte nurodyta, kad šalys sutaria, jog iš Susitarimo 1 punkte nurodytų sumų į biudžetą UAB,,S“ turi sumokėti 1 450 000 Lt (419 949,03 Eur) PVM, 1 160 000 Lt (335 959,22 Eur) PM, 290 000 Lt (83 989,81 Eur) SM, iš viso 2 900 000 Lt (839 898,05 Eur); UAB,,S“ praranda teisę ginčyti mokesčių apskaičiavimo teisingumą, o VMI negali apskaičiuoti didesnės sumos, negu nurodyta šiame susitarime.

38. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nustatyta byloje, kasatorius nepagrįstai teigia, jog šiuo susitarimu nebuvo susitarta dėl PVM, PM, SM baudų sumokėjimo, nes, kaip aiškiai matyti iš šio susitarimo turinio, dėl tokių baudų sumokėjimo buvo susitarta, žinoma, dėl mažesnių, nei buvo apskaičiuotos VMI 2012 m. liepos 26 d. sprendimu, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio nuostatas susitarimo instituto esmė yra susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio ir taip užbaigti mokestinį ginčą. Tai, kad, kaip nurodo kasatorius, viename iš susitarimo punktų nurodyta viena bendra mokėtinų mokesčių, delspinigių ir baudų suma, niekaip nepaneigia šio susitarimo esmės, t. y. susitarti dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio sumokėjimo, tarp jų ir dėl baudų.

39. Be to, tai, kad minėtu susitarimu buvo susitarta ir dėl baudų sumokėjimo, patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas M. K., kuris, atstovaudamas VMI, pasirašė taikų susitarimą su UAB,,S“, raštas. Šiame rašte pažymima, kad 2013 m. liepos 11 d. susitarime nurodytos sumokėti sumos – 1 450 000 Lt (419 949,03 Eur) PVM, 1 160 000 Lt (335 959,22 Eur) PM, 290 000 Lt (83 989,81 Eur) SM – apėmė visas sumas, buvusias susitarimo objektu, t. y. mokesčius, delspinigius, baudas. Susitarimo objektu buvusios sumos buvo subendrintos taip: PVM suma, PVM delspinigiai ir PVM bauda buvo subendrintos į vieną bendrą PVM sumą – 1 450 000 Lt (419 949,03 Eur), PM suma, PM delspinigiai ir PM bauda – į vieną bendrą PM sumą – 1 160 000 Lt (335 959,22 Eur), SM suma, SM delspinigiai ir SM bauda – į vieną bendrą SM sumą – 290 000 Lt (83 989,81 Eur). Taigi, juridinis asmuo UAB,,S“ nebuvo atleista nuo baudų ir delspinigių, buvusių susitarimo objektu, sumokėjimo, kadangi šios sumos buvo subendrintos su konkrečiais mokėtinais mokesčiais, susitarimu sutartos mokėtinos sumos apėmė ne tik mokesčių, bet delspinigių ir baudų sumas. Rašte taip pat nurodyta, kad UAB,,S“ negalėjo būti atleista nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, nes tam atlikti turi būti pradėta speciali procedūra pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnį ir Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisykles, patvirtintas VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144.

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje non bis in idem principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11). Analogiškos pozicijos laikomasi ir ESTT praktikoje (pvz., 2018 m. kovo 20 d. Sprendimas Menci, C-524/15).

41. Taikant administracines sankcijas ir baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus PVM srityje siekiama užtikrinti šio mokesčio surinkimą ir kovoti su sukčiavimu, taigi įgyvendinama ir Europos Sąjungos teisė (2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 ir 273 straipsniai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikytini ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija), kurios 50 straipsnyje taip pat įtvirtintas non bis in idem principas, reikalavimai, aiškinami ESTT praktikoje (pvz., ESTT 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C-524/15, 18–24 punktai ir juose nurodoma šio Teismo praktika).

42. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn, taip pat asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), iš jos 31 straipsnio (inter alia, 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas.

43. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>).

45. Pagal EŽTT praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos sankcijos pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (2002 m. liepos 23 d. sprendimas Janosevic prieš Švediją, peticijos Nr. 34619/97; 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas Jussila prieš Suomiją, peticijos Nr. 73053/01; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas Impar LtD. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas Steininger prieš Austriją, peticijos Nr. 21539/07; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją). Analogiška pozicija, vadovaujantis pirmiau nurodytais kriterijais, išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2012, 2K-226/2014).

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, nustatytos Mokesčių administravimo įstatyme, yra administracinės nuobaudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, tokios nuobaudos ir administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos jos skiriamos, paprastai taip pat pripažįstami „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2003, 2K-686/2007, 2K-102/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 72596/01; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio ir šios baudos už tą pačią teisei priešingą veiką negali būti taikomos kartu su baudžiamąja atsakomybe, pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2016), išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODMtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-183-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-183-648/2017">2K-7-183-648/2017</a>).

47. Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, nedraudžia vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos, tačiau yra draudžiamas pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas ir nubaudimas. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODMtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-183-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-183-648/2017">2K-7-183-648/2017</a>).

48. Minėta, kad kasatorius skunde nutyli kai kurias teismų nustatytas taikaus susitarimo vertinimui reikšmingas aplinkybes ir tuo pagrindu iš esmės nepagrįstai teigia, kad VMI ir juridinio asmens UAB,,S“ sudarytas taikus susitarimas mokestiniame ginče nereiškia non bis in idem principo pažeidimo dėl baudžiamojo proceso ir baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais kasatoriaus argumentais.

49. Pirmiau nurodyta, kad teismų praktikoje konstatuota, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio. Šiuo aspektu, be kita ko, pažymėtina, kad mokestinės baudos bei kriminalinės bausmės paskirtis iš esmės yra panaši. Baudos už mokestinius pažeidimus paskirtis – ne tik nubausti pažeidėją, bet ir atgrasyti jį bei kitus asmenis nuo galimų pažeidimų ateityje. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis).

50. Apeliacinės instancijos teismas juridiniam asmeniui UAB,,S“ baudžiamąją bylą dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukė dviem pagrindais – t. y. nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą – suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą pagrindą – esant aplinkybei, draudžiančiai asmenį persekioti už tą pačią veiką antrą kartą. Tai, kad baudžiamoji byla šiam asmeniui buvo nutraukta ir suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o tai reiškia, kad bet kuriuo atveju jam jokia bausmė nebegalėtų būti paskirta, neturi reikšmės non bis in idem principo (ne)taikymui, nes, minėta, šis principas reiškia ne tik teisę nebūti pakartotinai baudžiamam, bet ir teisę nebūti pakartotinai persekiojamam (žr., be kita ko, Šimkus prieš Lietuvą, par. 47).

51. Taikiu susitarimu VMI ir juridinis asmuo UAB,,S“ susitarė dėl nesumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimo, taigi, iš esmės jos susitarė, be kita ko, dėl piniginių sankcijų. Tai, kad VMI ir juridinis asmuo dėl mokestinio ginčo susitarė taikiai, nepaneigia, kad dėl juridinio asmens UAB,,S“ buvo vykdomas baudžiamojo pobūdžio mokestinio ginčo procesas, kuris buvo galutinai užbaigtas, be kita ko, pritaikant jai minėtas baudžiamojo pobūdžio sankcijas.

52. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas, abiejuose procesuose nustatytos to paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai; viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies (2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Tomasovic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53785/09; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; mutatis mutandis 2005 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Smolickis prieš Latviją, peticijos Nr. 73453/01).

53. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad VMI atliko juridinio asmens UAB,,S“, kuris buvo PVM mokėtojas, laikotarpio nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą. Kaip matyti iš šio patikrinimo akto, VMI patikrinimo metu vertino tuos pačius UAB „S“ sandorius, sudarytus su tomis pačiomis bendrovėmis kaip ir baudžiamojoje byloje. Šio patikrinimo pagrindu VMI 2012 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir apskaičiavo juridinio asmens UAB,,S“ nesumokėtus mokesčius, tarp jų – ir PVM. Šioje baudžiamojoje byloje juridinis asmuo UAB,,S“ buvo kaltinama iš esmės dėl tų pačių mokestinių pareigų netinkamo vykdymo, t. y. sukčiavimo, siekiant išvengti ar sumažinti PVM mokėjimą valstybei. Taigi, PVM mokestis už tą patį mokestinį laikotarpį, be kitų mokesčių, buvo tyrimo objektas tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kuris baigėsi juridinio asmens UAB,,S“ ir valstybės taikiu susitarimu, kuriuo buvo susitarta dėl nesumokėtų mokesčių, įskaitant PVM, ir su jais susijusių sumų sumokėjimo, tiek ir baudžiamojoje byloje juridinio asmens UAB,,S“ veiksmus vertinant kaip atitinkančius BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. apgaule panaikinant UAB,,S“ prievolę – sumokėti į Lietuvos valstybės biudžetą 2 033 745,31 Lt (589 013,35 Eur) PVM mokestį.

54. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad VMI patikrinimą atliko ir patikrinimo aktas buvo surašytas jau po to, kai baudžiamojoje byloje pagal FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus apskrities vyriausiojo tyrėjo D. Baršausko 2008 m. rugpjūčio 25 d. užduotį buvo gauta specialisto išvada dėl UAB „S“ veiklos mokestinio tyrimo ir buvo susipažinta su šios baudžiamosios bylos pagrindu buvusia ikiteisminio tyrimo medžiaga, taigi mokestinis patikrinimas buvo atliktas vertinant ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, surinktą juridinio asmens UAB,,S“ atžvilgiu. Vadinasi, pagal byloje nustatytas aplinkybes abiem atvejais atsakomybė kildinama iš identiškų faktų ir tai leidžia konstatuoti esant pažeidimo tapatumą.

55. Minėta, kad mokestinio ginčo procesas galutinai pabaigtas 2013 m. liepos 11 d., sudarius juridiniam asmeniui UAB „S“ ir VMI Susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Tuo tarpu ir po šio galutinio sprendimo, kuriuo, pritaikius baudžiamojo pobūdžio mokestines sankcijas, išspręstas juridinio asmens UAB „S“ atsakomybės už PVM mokesčio išvengimą klausimas, pirmiau dėl tų pačių faktų pradėtas baudžiamasis procesas prieš tą patį juridinį asmenį UAB „S“ buvo tęsiamas.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT Didžioji kolegija 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime byloje A ir B prieš Norvegiją (peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11), atsižvelgdama, be kita ko, ir į Europos valstybėse paplitusią praktiką, pripažino, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti, kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos ir vykdant skirtingus, tačiau nuoseklią visumą sudarančius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti skirtingais aspektais, su sąlyga, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 121). Tačiau pagal Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnį tokie du procesai gali būti vykdomi tik laikantis tam tikrų sąlygų. Tam, kad nebūtų šioje nuostatoje draudžiamo proceso ar nubaudimo pakartojimo, turi būti įtikinamai įrodyta, kad tie du procesai dėl konkrečios veikos yra pakankamai susiję tiek iš esmės, tiek laiko požiūriu. Tai reiškia, kad tikslai ir naudojamos priemonės jiems pasiekti iš esmės turi vieni kitus papildyti ir būti susiję laiko požiūriu, taip pat kad galimos tokių priemonių taikymo pasekmės turi būti proporcingos ir numatomos asmenims, kuriems jos atsiranda (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 130). Nustatant, ar buvo pakankamai glaudus ryšys tarp procesų iš esmės, atsižvelgiama į šiuos veiksnius: 1) ar skirtingais procesais siekiama vienas kitą papildančių tikslų ir dėl to tiriami skirtingi socialiai netinkamo elgesio aspektai; 2) ar procesų dvilypumas buvo numatoma atitinkamo elgesio pasekmė, tiek teisine, tiek praktine prasme; 3) ar procesai buvo vykdomi taip, kad būtų kiek įmanoma išvengta bet kokio įrodymų rinkimo ir vertinimo dubliavimo, įvairioms kompetentingoms institucijoms tinkamai bendradarbiaujant, kad faktų nustatymas viename procese būtų panaudojamas ir kitame; ir, svarbiausia, 4) ar į sankciją, kuri buvo paskirta procese, kuris buvo galutinai pabaigtas pirmas, buvo atsižvelgta antrajame procese tam, kad būtų užkertamas kelias kilti pernelyg didelei naštai atitinkamam asmeniui; mažiausia rizika, kad taip atsitiks, yra tais atvejais, kai yra sukurtas kompensavimo mechanizmas, skirtas užtikrinti, jog paskirtų sankcijų visuma yra proporcinga (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 132). Be to, sujungti procesai labiau atitiks papildymo ir nuoseklumo kriterijus, jeigu atitinkamos sankcijos nėra formaliai klasifikuojamos kaip „baudžiamosios“, yra būdingos tik nagrinėjamam elgesiui ir tokiu būdu skiriasi nuo „baudžiamosios teisės esmės“ (A ir B prieš Norvegiją, par. 133). Taip pat turi būti įvykdytas ir sąryšio laiko požiūriu reikalavimas. Tai nereiškia, kad du procesai nuo pradžios iki pabaigos turi vykti tuo pačiu metu, tačiau jų tarpusavio ryšys laiko atžvilgiu turi būti pakankamai stiprus, kad asmuo būtų apsaugotas nuo netikrumo ir delsimo bei užsitęsusio proceso (A ir B prieš Norvegiją, par. 134).

57. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad iš esmės panaši pozicija plėtojama ir naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje (2018 m. kovo 20 d. Sprendimas Menci, C-524/15; 2018 m. kovo 20 d. Sprendimas Di Puma, C-596/16 ir C-597/16; 2018 m. kovo 20 d. Sprendimas Garlsson R ir kt., C-537/16). ESTT sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinto non bis in idem principo apribojimą galima pateisinti remiantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią toks apribojimas turi būti nustatytas įstatymo ir nekeisti apribojamos teisės esmės; remiantis proporcingumo principu, apribojimas galimas tik kai yra būtinas ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. ESTT yra išaiškinęs, kad Chartijos 50 straipsniu nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos gali būti pradėtas asmens, laiku nesumokėjusio PVM, baudžiamasis persekiojimas, nors tam asmeniui už tą pačią veiką jau skirta galutinė baudžiamojo pobūdžio administracinė sankcija, jeigu šiais teisės aktais: 1) siekiama bendrojo intereso tikslo, kuris gali pateisinti tokį kumuliatyvų persekiojimo ir sankcijų taikymą, t. y. kovoti su nusikaltimais PVM srityje, tačiau tie persekiojimai ir sankcijos turi turėti papildomų tikslų; 2) nustatytos taisyklės, užtikrinančios kumuliatyvaus procesų taikymo derinimą, kad papildoma našta suinteresuotiesiems asmenims neviršytų to, kas griežtai būtina, ir 3) leidžiančios užtikrinti, kad visų skirtų sankcijų griežtumas būtų apribotas iki to, kas griežtai būtina, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš išdėstytų palyginti neseniai pirmiausiai EŽTT Didžiosios kolegijos byloje A ir B prieš Norvegiją suformuluotų principų turinio ir jų taikymo iki šiol negausioje tokio pobūdžio EŽTT ir ESTT praktikoje matyti, jog dviejų teisinių baudžiamojo pobūdžio procesų dėl tų pačių faktų galimybė iš esmės siejama su valstybės vertinimo laisve reglamentuojant atsakomybę už, be kita ko, su mokesčių nemokėjimu susijusias veikas. Siekiant užkirsti kelią non bis in idem principo pažeidimams, toks valstybės pasirinkimas gali būti įgyvendinamas tik laikantis pirmiau nurodytų sąlygų. Kita vertus, EŽTT Didžioji kolegija byloje A ir B prieš Norvegiją apžvelgusi EŽTT praktiką nurodė ir tai, kad yra akivaizdu, jog patikimiausias būdas užtikrinti Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio reikalavimų laikymąsi dėl veikų, už kurias baudžiama ir pagal baudžiamąją, ir pagal administracinę teisę, yra reikiamoje stadijoje numatyti vieno lygmens procesą, įgalinantį sujungti atitinkamos veiklos paralelinį teisinį reguliavimą taip, kad įvairūs visuomenės poreikiai reaguojant į teisės pažeidimą galėtų būti tenkinami vieno proceso kontekste (par. 130).

59. Teisėjų kolegijos nuomone, kyla abejonių, ar kasatoriaus nurodomi argumentai apskritai leistų, atsižvelgiant į išdėstytas tarptautinių teismų praktikos nuostatas, įtikinamai pagrįsti poziciją, kad Lietuvos teisinėje sistemoje (kiek tai aktualu nagrinėjamai bylai) iš tiesų pasirinktas ir non bis in idem principo apsaugos aspektu tinkamai sureguliuotas dviejų baudžiamojo pobūdžio procesų dėl veikų, susijusių su PVM nemokėjimu, modelis. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal nuoseklią Lietuvos teismų praktiką nepripažįstama baudžiamojo proceso galimybės po to, kai tam pačiam asmeniui dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų buvo pritaikytos baudžiamojo pobūdžio mokestinės sankcijos.

60. Tačiau nagrinėjamoje byloje nebūtina detaliai vertinti visų Europos teismų praktikoje nurodytų sąlygų dviem procesams vykdyti laikymosi, nes bet kuriuo atveju joje susidariusioje konkrečioje procesinėje situacijoje neįvykdyta EŽTT praktikoje išplėtota sąlyga, kad du procesai dėl tos pačios veikos turi būti pakankamai susiję laiko požiūriu (žr., be kita ko, 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje Jóhannesson ir kiti prieš Islandiją, peticijos Nr. 22007/11). Iš tiesų, mokestinio ginčo procesas, pradėtas 2011 m. gruodžio mėn., galutinai pabaigtas 2013 m. liepos 11 d., tuo tarpu baudžiamajame procese, pradėtame 2007 m., kaltinamasis aktas buvo surašytas 2014 m. kovo 26 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas tik 2017 m. birželio 30 d., t. y. praėjus ketveriems metams po mokestinio proceso pabaigos, o iki šios kasacinės nutarties priėmimo baudžiamasis procesas po to proceso pabaigos vyksta jau daugiau kaip penkerius metus. Darytina išvada, kad (net ir darant prielaidą, kad pagal Lietuvos teisę du procesai šiuo atveju apskritai būtų galimi nepažeidžiant non bis in idem principo) baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui UAB „S“ praėjus tokiam ilgam laikui po to, kai ji dėl tų pačių faktų galutinai susitarė su mokesčių administratoriumi dėl baudžiamojo pobūdžio sankcijų taikymo, sukurtų netikrumo situaciją ir sukeltų įmonei neproporcingą naštą. Juolab kad bendrai baudžiamasis procesas tęsiasi daugiau kaip dešimt metų (iš jų beveik dvejus metus paraleliai vyko ir mokestinio ginčo procesas).

61. Kita vertus, pagal nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad, valstybei šiuo atveju pasirinkus taikyti administracinę, o ne baudžiamąją atsakomybę juridiniam asmeniui UAB „S“, būtų pažeista valstybės pareiga pagal Europos Sąjungos teisę kovoti su neteisėta veikla, keliančia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams, be kita ko, PVM sukčiavimu.

62. Taigi, nustačius, kad tiek mokestinėje, tiek baudžiamojoje byloje atsakomybė kilo iš tų pačių esminių faktų, mokestinis procesas baigtas taikiu susitarimu, pagal teisės pažeidimą, nuobaudos pobūdį ir griežtumą mokestinis procesas juridiniam asmeniui UAB,,S“ prilygsta baudžiamajam, todėl, kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, buvo pažeistas non bis in idem principas.

63. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė