Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo sampratą, priėmusio palikimą įpėdinio teisę ginčyti sandorį, palikėjo atstovo sudarytą viršijus įgaliojimus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-437-469/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04096-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1; 2.1.2.4.2.8.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovams R. V. ir J. B. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo sampratą, priėmusio palikimą įpėdinio teisę ginčyti sandorį, palikėjo atstovo sudarytą viršijus įgaliojimus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė L. J. kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir J. B. 34 506 Eur nuostoliams atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė ilgus metus gyveno kartu su A. K. (A. K.). Kadangi tiek ieškovė, tiek A. K. buvo silpnos sveikatos, A. K. 2015 m. sausio 12 d. įgaliojimu įgaliojo atsakovą J. B. būti atstovu AB „Swedbank“ ir „AS Meridian Trade Bank“ Lietuvos filiale, A. K. vardu atidaryti sąskaitas, sudaryti sutartis dėl sąskaitų atidarymo ar nutraukti sudarytas sutartis, valdyti, tvarkyti lėšas, esančias visose A. K. vardu atidarytose sąskaitose AB „Swedbank“ ir „AS Meridian Trade Bank“ Lietuvos filiale, ir jomis disponuoti, įgaliotinio nuožiūra įnešti bei gauti bet kokią pinigų sumą iš minėtų sąskaitų bei šias sąskaitas uždaryti, jas pratęsti ar nutraukti, sudaryti terminuotųjų indėlių sutartis, pratęsti terminuotųjų indėlių sutarčių galiojimo terminus ar sudaryti naujas terminuotųjų indėlių sutartis, atlikti visas finansines operacijas, tuo tikslu A. K. vardu rašyti pareiškimus ir prašymus, gauti ir pateikti reikiamus dokumentus, sudaryti mokėjimo kortelių sutartis, gauti mokėjimo korteles, už A. K. pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais.

5. Pasinaudodamas minėtu įgaliojimu atsakovas J. B. 2015 m. gegužės 29 d. į atsakovės R. V., kuri yra A. K. duktė, atsiskaitomąją sąskaitą iš A. K. sąskaitos davė nurodymą bankui pervesti 33 500 Eur, 2015 m. birželio 2 d. – dar 1116,83 JAV dolerio, kas pagal kursą atitiko 1006 Eur.

6. 2015 m. birželio 6 d. A. K. mirė. Po A. K. mirties buvo pagarsintas jo 2015 m. kovo 6 d. sudarytas testamentas, kuriuo palikėjas A. K. nuosavybės teise priklausantį visą turtą, kad ir kur šis būtų ir iš ko susidėtų, paliko ieškovei L. J. Palikimą po A. K. mirties pagal testamentą priėmė ieškovė L. J. Tuo pačiu testamentu A. K. atėmė paveldėjimo teisę iš dukters atsakovės R. V.

7. Teismas sprendė, kad atsakovas J. B., nesant nei įstatymu, nei sutartimi nustatyto pagrindo, perdavė atsakovei R. V. nuosavybėn įgaliotojo A. K. lėšas, iš viso 34 506 Eur. Tokie atsakovo, kaip įgaliotinio, veiksmai neatitiko atstovaujamojo interesų. Kadangi nėra įstatymo reikalaujamos formos įrodymų, patvirtinančių A. K. valią dovanoti atsakovei R. V. atsakovo J. B. nurodymu pervestą pinigų sumą, todėl teismas sprendė, kad atsakovė minėtas lėšas yra įgijusi be įstatymu ar sutartimi nustatyto pagrindo ir turi prievolę jas grąžinti asmeniui, kurio sąskaita minėtos lėšos įgytos.

8. Teismas nurodė, kad atsakovų parodymai dėl lėšų perdavimo yra skirtingi, o liudytojos parodymai, kad A. K. po mirties siekė lėšas perduoti dukteriai, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymais. Teismas nustatė, kad A. K. yra įstatymo reikalaujama forma, t. y. notaro patvirtintu testamentu, išreiškęs valią jam nuosavybės teise priklausantį turtą palikti ieškovei L. J., o iš atsakovės R. V. atimti paveldėjimo teisę. Minėtas testamentas yra galiojantis, nenuginčytas ir neginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, todėl laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, išreiškiančiu A. K. valią dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų J. B. ir R. V. apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, kad dėl bendrų atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą negautų pajamų forma.

11. Kolegija, ištyrusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad A. K. buvo itin sunkios sveikatos ir mirė praėjus vos kelioms dienoms po atsakovo bankams duotų pavedimų, atsakovai skirtingai nurodo pinigų perdavimo pagrindą, sprendė, kad atsakovai neįrodė A. K. valios perduoti atsakovei 34 506 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu atsakovas J. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė atstovavimo ir pavedimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nes atsakovui A. K. išduotame įgaliojime suteiktos teisės suponuoja į plačias, (iš esmės) neribotas galimybes valdant įgaliotojui priklausančias lėšas. Įgaliotinio sąžiningumas yra preziumuojamas ir šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad atsakovas, atlikdamas pavedimus į R. V. sąskaitą, siekė kokios nors naudos sau ar kitiems asmenims. A. K. duktė, atsakovė R. V., buvo bedarbė, atsakovas nežinojo, kad įgaliotojas yra atėmęs iš jos paveldėjimo teisę, todėl pagrįstai galėjo suvokti, kad įgaliotojo interesas yra paremti dukterį. Be to, palikėjas, sudaręs testamentą, nepraranda teisės savo nuožiūra būsimą palikimą sudarysiantį turtą mažinti, o įgaliotinio interesas nėra rūpintis galimais atstovaujamojo įpėdiniais.

12.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Pirma, žalą galėjo patirti tik lėšų savininkas, A. K., tuo tarpu ieškovė būtų paveldėjusi tik palikėjo reikalavimo teisę, kuri testamente nebuvo nurodyta. Įpėdinis negali reikšti kokių nors reikalavimų tuo pagrindu, kad testatoriaus mirties momentu nėra išlikę turto. Antra, byloje nebuvo sprendžiamas sandorių, šiuo atveju pavedimų, negaliojimo klausimas, tačiau, nekonstatavus sandorų negaliojimo, negali kilti ir atitinkami teisiniai padariniai, kuriuos šie sandoriai sukėlė. O civilinė atsakomybė, kaip viena iš sandorių negaliojimo pasekmių, yra subsidiarus būdas restitucijos atžvilgiu. Trečia, byloje nėra jokių duomenų, kad 34 506 Eur buvo atsakovei padovanoti ir kad atlikti pinigų pervedimai yra neatlygintini bei negrąžintini, todėl nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo pasvarstymai, kad šiam dovanojimo sandoriui buvo būtina notarinė forma.

12.3. Teismas niekuo nepagrindė, kad žala padaryta bendrais atsakovų veiksmais ir dėl to jų prievolė yra solidari. Be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio, kad būtų galima taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę.

12.4. Pirmosios instancijos teismas kumuliatyviai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio nuostatas kartu su deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau nepagrįsti praturtėjimo institutas yra subsidiaraus taikymo. Be to, šiuo atveju teismai visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad A. K. buvo atsakovės tėvas, todėl jo teikiama parama bedarbei dukteriai neturėtų būti vertinama kaip šios nepagrįstas praturtėjimas net ir tuo atveju, jei testamentu jai yra atimta paveldėjimo teisė, nes ji išlaiko teisę į privalomąją palikimo dalį.

13. Ieškovė L. J. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašo atsakovo J. B. kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. A. K. įgaliojimas atsakovui buvo adresuotas bankams, tačiau įgaliotinis nėra visiškai laisvas duodamas bankui nurodymus. Jo nurodymai turi visada turėti teisėtą, įstatymus atitinkantį pagrindą (pavedimą), išplaukiantį iš įgaliotojo valios ir interesų. Nagrinėjamu atveju tokio pagrindo nebuvo. A. K. nebuvo linkęs suteikti atsakovui labai plačių teisių valdant jo lėšas ir jomis disponuojant. Be to, įgaliojimas nesuteikė teisės atsakovui sudaryti sandorių su trečiaisiais asmenimis, išskyrus bankus. O tokie atsakovo veiksmai yra A. K. nuskurdinimas.

13.2. Mokėjimo pavedimai trečiajam asmeniui be jokio teisėto pagrindo negali būti prilyginami sandoriui. Todėl ir atsakovo argumentai dėl restitucijos taikymo yra nepagrįsti, nes restitucijai taikyti yra būtinas sandoris. Žala buvo padaryta pirmiausia A. K., o kadangi A. K. praėjus vos kelioms dienoms po neteisėtų pavedimų atlikimo mirė, šios sumos negavo A. K. įpėdinė. Atsakovo pareiga buvo siekti naudos tik jį įgaliojusiam asmeniui.

13.3. Neigdamas solidariąją civilinę atsakomybę, atsakovas nepaaiškino, kokiu pagrindu ir kokias atsakovų prievoles jis vadina visiškai savarankiškomis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nekelia jokių abejonių, kad atsakovai veikė bendrai: kartu ėjo į A. K. namus paimti įgaliojimo, kurio pagrindu atsakovas R. V. nurodytą sumą pervedė į jos sąskaitą. Jie negalėjo nesuvokti, kad tokiais veiksmais padarys A. K. žalą.

13.4. Byloje ieškinys buvo pareikštas dėl nuostolių atlyginimo, nepagrįsto praturtėjimo institutas nebuvo taikytas, ieškovės pažeistos teisės buvo apgintos taikant deliktą, todėl atsakovo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo yra nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

14. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Bendroji taisyklė, apibrėžianti kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, ir yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

15. Nagrinėjamoje byloje procesinius teismų sprendimus skundžia tik vienas iš atsakovų, dėl kurių ieškinys patenkintas, – J. B. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ginčo aplinkybes – ginčas dėl lėšų išreikalavimo yra kilęs tarp privačių asmenų, turinčių vienodas galimybes teisme ginti savo teises ir teisėtus interesus, – nėra pagrindo ginti viešojo intereso ir peržengti kasacinio skundo ribas. Dėl to skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik atsakovo J. B. atžvilgiu. Procesinių teismų sprendimų dalys dėl ieškinio, reikšto atsakovei R.V., neapskųstos kasacine tvarka ir neperžiūrimos.

Dėl įpėdinio teisių į paveldėtą turtą apimties

16. Ieškovė reikalavimą dėl lėšų priteisimo iš atsakovų, be kita ko, grindžia aplinkybėmis, kad atsakovui J. B., kaip palikėjo atstovui, viršijus įgaliojimus bei veikiant prieš atstovaujamojo interesus, pinigai buvo pervesti į atsakovės R. V. sąskaitą, taip padarant žalą. Ginčydamas teismų sprendimus, vienu iš kasacinio skundo argumentų atsakovas J. B. teigia, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į ginčo lėšas, nes palikėjo mirties metu jis neturėjo šio turto, o reikalavimo teisė testamente nebuvo nurodyta. Sprendžiant dėl šio argumento pagrįstumo, aktualu įvertinti paveldėjimo sampratą reglamentuojančius įstatymus ir juos aiškinančią teismų praktiką.

17. Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą pavedėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Koks mirusiojo turtas gali būti paveldimas, nustatyta to paties straipsnio 2 dalyje: paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, ir kt. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

18. Analizuojant cituotą teisinį reglamentavimą nagrinėjamo ginčo atveju visų pirma pažymėtina, kad paveldėjimo teisiniai santykiai grindžiami, be kita ko, universalumo principu. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu nurodoma, kad paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kai įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teisių perėjimo universalumas, be kita ko, reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiems įpėdiniams neatsižvelgiant į tai, žinojo jie ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas. Įpėdiniai negali priimti ar atsisakyti tik dalies palikimo. Jie priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad įpėdiniai paveldėtų turtą, jie turi palikimą priimti vienu iš įstatyme nustatytų būdų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-701/2018 15 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19. CK 5.19 straipsnyje įtvirtinta palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra, be kita ko, palikti visą turtą ar jo dalį vienam ar keliems asmenims, atimti paveldėjimo teisę iš įpėdinių pagal įstatymą ir kt. Taigi, dėl įpėdinių pagal testamentą paveldėto turto masės sprendžiama pagal tai, kokią valią yra išreiškęs testatorius. Jeigu testatorius įpėdiniui palieka visą savo turtą, galioja aptartas paveldėjimo universalumo principas: įpėdinis paveldi visą turtą, priklausiusį palikėjui jo mirties dieną, kad ir iš ko jis susidėtų, nepriklausomai nuo to, ar testamente tas turtas nurodytas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad testatorius ieškovei paliko visą turtą, taigi neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad ginčo lėšų reikalavimo teisė nebuvo konkrečiai nurodyta testamente.

20. Antrasis nagrinėjamam ginčui svarbus paveldėjimo sampratos aspektas yra tas, kad įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, jog paveldimos gali būti ir turtinės reikalavimo teisės bei turtinės prievolės, jeigu jos nėra neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (CK 5.1 straipsnis). Tai, be kita ko, reiškia, kad paveldimos gali būti ne tik palikėjo nuosavybe buvusios lėšos, bet ir palikėjo turėta turtinė teisė jas išreikalauti iš kitų asmenų, jeigu ji nėra neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu.

21. Paveldėto turto masė vertinama pagal palikimo atsiradimo laiką; pagal CK 5.3 straipsnio 1 dalies nuostatas palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena.

22. Dėl visumos nurodytų argumentų teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą atsakovo argumentą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į ginčo lėšas, nes palikėjo mirties metu jos buvo perleistos antrajai atsakovei ir testamente nebuvo nurodyta turtinė lėšų reikalavimo teisė. Sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar palikėjas palikimo atsiradimo metu turėjo turtinę teisę išreikalauti lėšas.

Dėl atstovaujamojo teisių gynimo atstovui viršijus įgaliojimus

23. Antrąja kasacinio skundo argumentų grupe atsakovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo jo, kaip atstovo, įgaliojimų viršijimą ir, tenkindami ieškinį dėl žalos atlyginimo, taikė netinkamą civilinių teisių gynimo būdą.

24. Civilinių teisių subjektai įgyja civilines teises ir pareigas ne tik veikdami tiesiogiai, bet ir per atstovus. Atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai atstovavimo santykiai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461/2010">3K-3-461/2010</a>).

25. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atstovavimo santykiai tarp atstovo ir atstovaujamojo grindžiami tarpusavio pasitikėjimo principu (fiduciariniai santykiai), kuris, be kita ko, reiškia, kad šalys privalo sąžiningai elgtis viena kitos atžvilgiu, atstovas privalo būti lojalus atstovaujamajam – ginti atstovaujamojo interesus, neveikti prieš atstovaujamąjį, vengti interesų konflikto ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002). Šios iš pasitikėjimo principo išplaukiančios sąžiningumo ir lojalumo pareigos svarbios ir kaip vienas iš atstovo ir atstovaujamo elgesio teisėtumo vertinimo kriterijų.

26. Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad atsakovas J. B., pervesdamas iš palikėjo sąskaitos lėšas atsakovei R. V., viršijo įgaliojimus. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais. Visų pirma, kaip pagrįstai konstatuota teismų, A. K. įgaliojimas atsakovui buvo išduotas tik veikti atstovaujamojo vardu santykiuose su bankais ir nesuteikė jam teisės sudaryti sandorių su kitais asmenimis, kitaip vertinti įgaliojimų turinio ir atsakovo teisių apimties nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Antra, remdamiesi byloje surinktų įrodymų visuma teismai pagrįstai priėjo prie išvados, kad A. K. nesuteikė atsakovui J. B. atskiro įgaliojimo pervesti ginčo lėšas į atsakovės R.V. sąskaitą. Kaip jau minėta, atsakovas, veikdamas kaip palikėjo atstovas, buvo saistomas fiduciarinių pareigų, o tai neabejotinai reiškia, kad jis turėjo įsitikinti, ar jo veiksmai atitinka palikėjo valią. Tuo tarpu bylos aplinkybės rodo, kad atsakovas J. B. pinigus atsakovei R. V. pervedė pasikliaudamas jos pačios surašytu rašteliu, neva patvirtinančiu A. K. valią, nors, kaip konstatuota byloje, tuo metu A. K. sveikatos būklė buvo labai sunki ir jis vargiai orientavosi aplinkoje. Trečia, vertindami lėšų perdavimo atsakovei R. V. atitiktį paties A. K. valiai ir jo interesams, teismai pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad testamentu jis buvo atėmęs paveldėjimo teisę iš atsakovės.

27. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami, jų negaliojimą reglamentuoja CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Tai reiškia, kad galimybė patvirtinti sandorį, kurio atstovas neturėjo teisės sudaryti, yra atstovaujamojo teisė, kuria jis gali naudotis manydamas, kad ginčytinas sandoris jam yra priimtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2012">3K-3-378/2012</a>). Teisė ginčyti atstovo sudarytą viršijus įgaliojimus sudarytą turto perleidimo sandorį – turtinė reikalavimo teisė, kuri nėra neatsiejamai susijusi su jos turėtojo asmeniu, taigi, ji yra paveldima (šios nutarties 20 punktas).

28. Sandorį pripažinus negaliojančiu taikomas CK 6.145 straipsnyje įtvirtintas prievolinis pažeistų teisių gynimo būdas – restitucija. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Tokia restitucijos paskirtis nulemia jos taikymo sąlygas. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas turi aiškintis svarbias restitucijos taikymui aplinkybes. Pirmiausia teismas turi aiškintis, ar pagal nuginčytą sandorį turtas buvo perduotas ir koks tai yra turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti lėšas ne kaip sandorio nuginčijimo padarinį – restituciją, o kaip žalos atlyginimą. Vertinant, ar toks reikalavimas pagrįstai patenkintas dėl atsakovo J. B., aktualus civilinių teisių gynimo būdų teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti teismų praktika.

30. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012).

31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ši teismo pareiga egzistuoja tiek tada, kai ieškovas iš viso nenurodo teisinio reikalavimų pagrindo, tiek tada, kai jį nurodo, – tokiu atveju teismas turi patikrinti teisinio ginčo santykių kvalifikavimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015).

32. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435-701/2015">3K-3-435-701/2015</a>).

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvykdė teisinio ginčo santykių kvalifikavimo pareigą. Faktinio ieškinio pagrindo aplinkybės kvalifikuotinos pagal atstovo viršijus atstovaujamojo suteiktus įgaliojimus sudaryto sandorio teisinius padarinius reglamentuojančias teisės normas (CK 1.92 straipsnis, 2.133 straipsnio 6 dalis, 6.145 straipsnis). Prievolinis restitucijos santykis sieja ieškovę su lėšas gavusia atsakove R. V., bet ne su atsakovu J. B., todėl dėl jo ieškinys patenkintas nepagrįstai. Civilinė atstovo, viršijusio įgaliojimus, atsakomybė, esant jos sąlygų visetui, būtų galima, tačiau nagrinėjamoje byloje tam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Žalos atlyginimas sandorio nuginčijimo požiūriu yra subsidiarus teisių gynimo būdas, kuris galėtų būti taikomas tuo atveju, jeigu restitucija būtų neįmanoma arba nepakankama pažeistoms teisėms apginti.

34. Įvertinusi visumą nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios teisės taikymo klaidas ir nepagrįstai tenkino ieškinį dėl atsakovo J. B. Dėl to skundžiami teismų sprendimai keičiami, ieškinys atsakovui J. B. atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini ir ieškinio dalis atmestina, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose ir pirmą kartą kasaciniame teisme.

36. CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

37. Teisėjų kolegija, tenkindama atsakovo J. B. kasacinį skundą, pakeitė pirmosios ir apeliacinės instancijos procesinius sprendimus ir atmetė ieškinio dalį, kuria buvo reikalauta atlyginti nuostolius solidariai iš abiejų atsakovų, taikė restituciją ir priteisė ieškovės naudai 34 506 Eur iš atsakovės R. V. Atitinkamai perskaičiuotinos atsakovo J. B. patirtos bylinėjimosi išlaidos ir jų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

38. Iš bylos dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas J. B. patyrė 450 Eur atstovavimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas J. B. sumokėjo 734 Eur žyminį mokestį. Kasaciniame teisme atsakovas J. B. taip pat sumokėjo 743 Eur žyminį mokestį. Taigi iš viso J. B. turėjo 1927 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimas priteisiamas iš ieškovės.

39. Kadangi ieškinys J. B. buvo atmestas, tai ieškovei atlyginama tik 50 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų, šios priteisiamos iš atsakovės R. V. Taip pat ieškovė turi padengti 50 procentų išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, valstybei, kurios buvo priteistos iš atsakovo J. B., t. y. 244, 12 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti ir jį iš dėstyti taip:

Ieškinį atsakovui J. B. atmesti.

Ieškinį atsakovei R. V. tenkinti ir priteisti iš atsakovės R. V. (a. k. duomenys neskelbtini) ieškovės L. J. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 34 506 (trisdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus šešis) Eur, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą 34 506 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. vasario 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės R. V. (a. k. duomenys neskelbtini) ieškovės L. J. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 825 (aštuonis šimtus dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, 440 (keturis šimtus keturiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės L. J. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovo J. B. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, 734 (septynis šimtus trisdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo ir 743 (septynis šimtus keturiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės L. J. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai 244,12 Eur (du šimtus keturiasdešimt keturis Eur 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas