Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-102/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 28.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sareme“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sareme“ ieškinį atsakovui UAB „Wood & Houses“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Sareme“ nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. liepos 1 d. pagal keturias PVM sąskaitas–faktūras, kuriose kaip atsakovo UAB „Wood & Houses“ atstovas pasirašė D. R., pardavė prekių už 7714,31 Lt. Pretenzijų dėl prekių kokybės ieškovui pateikta nebuvo, tačiau už prekes nesumokėta. Remdamasis CK 6.59, 6.63 straipsniais, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB,,Wood & Houses“ 7714,31 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 7317,68 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas.

Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė faktiniai prievoliniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, prekių gavimo faktą bei aplinkybę, kad atsakovas neturėjo ieškovui pretenzijų, patvirtina PVM sąskaitose–faktūrose esantys atsakovo atstovo vyriausiojo energetiko D. R., kuris veikė atsakovo vardu CK 2.133 straipsnio prasme, atskleidė savo atstovavimo faktą, parašai. Teismas pažymėjo, kad jeigu D. R. ir viršijo savo teises, atsakovas privalo sumokėti už prekes, nes byloje nepateikta duomenų, kad ieškovas tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus, todėl ieškovo reikalavimą pripažino pagrįstu, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog antstolis iš atsakovo jau išieškojo 396,63 Lt, ieškovo prašymu ieškinio sumą sumažino iki 7317,68 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 23 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad vienos sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita–faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius galintis patvirtinti dokumentas. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas šioje byloje neįrodė šalis siejusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimo – nors ieškovas į bylą pateikė PVM sąskaitas–faktūras, kuriose pirkėju nurodyta atsakovo įmonė, tačiau VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma patvirtina, kad jas už atsakovą pasirašęs D. R. nėra atsakovo darbuotojas; ieškovas šioje byloje privalėjo įrodyti PVM sąskaitas–faktūras pasirašiusio asmens sąsajas su atsakovu, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija nepripažino šalių pirkimo–pardavimo teisinius santykius patvirtinančiu įrodymu ir kitų (apmokėtų) atsakovui išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų, kurias pasirašė D. R., bei kasos pajamų orderių, pagal kuriuos už atsakovą ieškovui taip pat sumokėjo D. R.. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (atsakovo mokėjimo pavedimų ieškovui, buhalterinių dokumentų apie ieškovo išrašytų sąskaitų įtraukimą į atsakovo apskaitą), kurie patvirtintų bet kokius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl ieškinį atmetė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Sareme“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 2.133 straipsnio 9 dalies taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Sprendžiant, ar buvo susiklostę tariamo atstovavimo santykiai, svarbus ne formalaus įgaliojimų įforminimo vertinimas, o vertinimas, kokiomis aplinkybėmis atstovas veikė, ar kasatorius turėjo pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė,,Kreivė“ v. uždaroji akcinė bendrovė,,Orgreitos transportas“, bylos Nr. 3K-3-173/2011, 2007 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. Viršilo individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-147/2007). Tai reiškia, kad atstovavimo fakto buvimas (nebuvimas) kiekvienu atveju nustatytinas vertinant visas svarbias aplinkybes, kuriomis atstovas veikia. Byloje nustatytų aplinkybių (D. R. prisistatinėjimas atsakovo darbuotoju, įgaliojimo pirminiuose pirkimuose turėjimas, visų atsakovą identifikuojančių rekvizitų turėjimas, nevienkartinis pirkimas atsakovo vardu apmokant už atsakovo vardu įsigyjamas prekes, D. R. pasirašytų sąskaitų įtraukimas į atsakovo apskaitą ir kt.) visuma patvirtina, kad kasatorius turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu asmeniu.

2. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Tiek atsakovo direktorius, tiek advokatas 2010 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu bei vėlesniuose teismo posėdžiuose patvirtino, kad dvi iš neapmokėtų ginčo sąskaitų buvo įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą. Nebuvo kilę ginčo dėl tokio atsakovo atstovų fakto pripažinimo, toks pripažinimas atitinka bylos aplinkybes, nėra duomenų, kad jis būtų išgautas CPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytais būdais. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas ignoravo CPK 182 straipsnio 5 punkto ir 187 straipsnio nuostatas ir nemotyvuotai padarė išvadą, kad aplinkybės apie ginčo sąskaitų įtraukimą į atsakovo buhalterinę apskaitą bei D. R. ir atsakovo sąsajų buvimą yra neįrodytos. Be to, pagal CPK 177 straipsnį šalių paaiškinimai, duoti tiesiogiai ar per atstovus, pripažįstami tinkama bylai reikšmingų faktinių duomenų įrodinėjimo priemone, todėl atsakovo atstovų duoti paaiškinimai byloje, net nevertinant jų kaip šalies faktų pripažinimo CPK 182 straipsnio 5 punkto prasme, turėjo būti įvertinti kaip įrodymai, pagrindžiantys kasatoriaus argumentus.

Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tariamo atstovavimo sąlygų ir teisinių padarinių

Asmenys turi teisę sudaryti sandorius tiek patys asmeniškai, tiek per atstovus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 2.132 straipsnis). Atstovavimo atveju už civilinių teisinių santykių subjektus sandorius sudaro kiti asmenys. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai.

Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi – suprantama iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (CK 2.133 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo santykiai tam tikromis sąlygomis gali atsirasti ne tik tada, kai atstovui suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu, bet ir kai atstovas veikia, tokių teisių neturėdamas ar jas viršydamas. Teisės doktrinoje tokie santykiai, kai trečiasis asmuo turi rimtą pagrindą manyti sudarąs sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu, nors iš tiesų tas asmuo tokios teisės neturi, vadinami tariamu atstovavimu. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Tariamas atstovavimas yra bendrosios taisyklės, kad atstovaujamajam teisinių padarinių sukelia tik įgalioto ir įgaliojimų neviršijusio atstovo atlikti veiksmai, išimtis, kuri grindžiama atstovaujamojo elgesio aplinkybėmis – tokiais atvejais turi būti tikrinama, ar atstovaujamojo veiksmai buvo tokie, kad protingas žmogus analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius, t. y. turi būti aiškinamasi, ar buvo objektyvių aplinkybių, kurios sudarė rimtą pagrindą asmenį laikyti kito asmens atstovu. Taigi tariamam atstovavimui nustatyti turi būti konstatuoti būtent atstovaujamojo veiksmai, suteikę rimtą pagrindą trečiajam asmeniui manyti, kad sandorį jis sudarė su tokią teise turinčiu atstovu. Kitu atveju (kai tokį pagrindą suteikia tik atstovu prisistatančio asmens veiksmai), sandoris atstovaujamajam teisinių padarinių nesukelia, nebent jis tokį sandorį vėliau patvirtina (CK 2.133 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, kad turi būti vertinama situacija, buvusi sandorio sudarymo metu. Aplinkybės, kurias trečiasis asmuo sužinojo vėliau, po sandorio sudarymo, negali turėti įtakos jo įsitikinimui, kad sandorį sudarė tam teisę turintis asmuo, todėl jos nevertintinos sprendžiant, ar buvo pagrindas laikyti asmenį kito asmens atstovu.

Pažymėtina ir tai, kad tariamo atstovavimo institutas skirtas ginti sąžiningo (t. y. nežinančio ir neturinčio žinoti, kad atstovas neturi teisės sudaryti sandorį) trečiojo asmens interesams. Atstovavimo atveju atstovo santykiai susiklosto tiek su atstovaujamuoju, tiek su trečiaisiais asmenimis, su kuriais jis atstovaujamojo vardu sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus. Tam, kad būtų išvengta nepageidaujamų padarinių, visos santykių šalys turėtų elgtis apdairiai ir rūpestingai. Atstovui, kontaktuojančiam su abiem sandorio šalimis, tenka pareiga elgtis sąžiningai ne tik su atstovaujamuoju (veikti jo interesais), bet ir su trečiaisiais asmenimis: atskleisti jiems atstovavimo faktą, pranešti apie jam suteiktas teises ir jų ribojimus (CK 2.133 straipsnis), apibūdinančius jo leistiną elgesį ir ribas. Atstovaujamasis, siekdamas išvengti sau nepageidaujamų padarinių, taip pat turi rūpintis savo interesų apsauga. Kai kurios atstovaujamojo pareigos tiesiogiai nustatytos įstatyme, pavyzdžiui, pranešti apie įgaliojimo panaikinimą tiek įgaliotiniui, tiek ir tretiesiems asmenims, su kuriais nustatant ir palaikant santykius duotas įgaliojimas (CK 2.148 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo turi teisę pareikalauti, kad atstovas pateiktų savo įgaliojimą ar jo kopiją (CK 2.143 straipsnis). Dėl to sprendžiant, ar taikytinas tariamo atstovavimo institutas, be kitų aplinkybių, turi būti aiškinamasi, ar trečiasis asmuo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pakankamai rūpestingas, įsitikindamas, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, ar jis patikrino kito asmens įgaliojimą ir įsitikino suteiktomis teisėmis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atstovu prisistatęs asmuo nurodė, jog veikia ne savo, o atsakovo vardu, nurodydamas jo pavadinimą ir kitus finansiniuose dokumentuose būtinus nurodyti rekvizitus. Būtent šiomis aplinkybėmis (tam tikrais atstovo veiksmais) ieškinį grindė kasatorius, pateikdamas jas kaip aplinkybes, sudariusias pagrindą manyti, kad atstovas veikė atstovaujamojo vardu turėdamas tam teisę. Minėta, kad, taikant CK 1.133 straipsnio 9 dalį, turi būti atsižvelgiama ne į atstovo, o į atstovaujamojo veiksmus, sudariusius pagrindą manyti, jog atstovas veikia, turėdamas tam teisę. Tas pats pažymėtina ir apie kasatoriaus nurodomą aplinkybę, kad atstovu prisistatęs asmuo anksčiau yra pirkęs prekių ir už jas apmokėjęs, įnešdamas grynuosius pinigus į kasatoriaus kasą. Tai apibūdina atstovo, o ne atstovaujamojo elgesį. Kita kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė – kad atstovas dvi sąskaitas-faktūras nunešė į atstovaujamojo (atsakovo) buhalteriją (atsakovas jų neapmokėjo), kasatoriui tapo žinoma tik nagrinėjant bylą teisme, todėl ji negalėjo turėti įtakos kasatoriaus apsisprendimui laikyti asmenį atsakovo atstovu sandorio sudarymo metu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atstovu prisistatęs asmuo veikė juridinio asmens vardu, nurodydamas, kad yra jo darbuotojas. Byloje nustatyta, kad iš tikrųjų jis pas atsakovą nedirbo. Atstovu prisistačiusio asmens nurodytos pareigos (vyriausiasis energetikas) nesudarė pagrindo spręsti, kad atstovas veikia įstatyme įtvirtintu pagrindu kaip juridinio asmens organas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas nurodė, kad atstovas pirmą kartą įsigydamas prekių turėjo įgaliojimą, su kuriuo ieškovas susipažino, tačiau šiam argumentui patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) aplinkybes, kad egzistavo rimtas pagrindas manyti, jog sandoris sudaromas su įgaliotu kito asmens atstovu, turi įrodyti šalis, kuri šiomis aplinkybėmis remiasi. Be to, kaip minėta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kasatorius šia aplinkybe nesirėmė, tai rodo jo pozicijos nenuoseklumą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad kasatorius dėl atstovavimo fakto egzistavimo sprendė tik iš atstovu prisistačiusio asmens žodžių. Dėl to kolegija sutinka su apeliacinio teismo išvada, kad šiuo atveju nenustatyta atstovaujamojo veiksmų, iš kurių protingas asmuo analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius, ir kad kasatorius nesiėmė jam protingai prieinamų priemonių siekdamas išsiaiškinti, ar atstovas veikia neperžengdamas suteiktų teisių ribų.

Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis