R. G. pagal BK 140 str. 3 d., 163 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-238-719/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07620-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2;

1.2.4.6.2.2; 1.2.9.8; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nukentėjusiojo M. G. atstovui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),

atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės R. G. ir jos gynėjai advokatei Svetlanai Proninai-Van Eck,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nuosprendžiu R. G. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, BK 163 straipsnį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nuosprendis, ir R. G., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo, ir jai ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės bei nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, R. G. ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. G. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad 2020 m. vasario 13 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu, piktnaudžiaudama savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, mažametei dukteriai V. G. nežymiai sutrikdė sveikatą, tai pasireiškė kitomis reakcijomis į stiprų stresą.

2. R. G. taip pat buvo kaltinama pagal BK 163 straipsnį dėl to, kad, būdama atsakinga už mažamečių V. G. ir M. G. auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikams sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad mažamečiai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti vaikų teises, nustatytas 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, sudaryti sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama bei ilgą laiką be priežiūros palikdama savo vaikus V. G. ir M. G. Veikos aplinkybės: R. G. nuo 2018 m. spalio mėnesio, tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, iki 2020 m. vasario 13 d., reguliariai išvykdama į komandiruotes, palikdavo savo mažamečius vaikus V. G. ir M. G. kelioms dienoms vienus namuose be priežiūros; taip pat periodiškai naudojo fizinį ir psichinį smurtą prieš vaikus, t. y., agresyviai reaguodama į vaikų elgesį, V. G. mušdavo lazda, 2020 m. vasario 13 d. dukteriai sudavė knyga per nugarą, delnu vieną kartą į žandą, tampė už ausų ir plaukų, o M. G. mušdavo šluota, lazda, šlapiu skudurėliu, delnais ir kumščiais į įvairias kūno vietas, dėl netinkamai išplautų indų daužė sūnui po kojomis lėkštes, taip naudojo prieš vaikus fizinę ir psichinę prievartą ir sukėlė jiems fizinį skausmą. Taip pat žiauriai elgėsi su V. G. – įžeidžiančiais žodžiais pravardžiuodavo dukterį, tyčiojosi degindama jos piešinius, dėl to padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą (jis pasireiškė kitomis reakcijomis į stiprų stresą (duomenys neskelbtini)).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. G. išteisino dėl jai inkriminuotos veikos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo V. G.).

4. Nagrinėjamoje byloje surinktais ir įvertintais įrodymais (t. y. ekspertizės akto Nr. 103MS-124/2020 išvadomis; eksperčių S. Stanaitienės ir A. Šiaulytės paaiškinimais teisiamajame posėdyje) nukentėjusiajai V. G. nustatyti du psichikos sveikatos sutrikimai – kitos reakcijos į stiprų stresą (TLK kodas (duomenys neskelbtini) ir kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (TLK kodas (duomenys neskelbtini)). Todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie nustatyti sutrikimai turi būti vertinami atskirai, o ne kartu kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatyta ir tai, kad nukentėjusiajai V. G. konstatuotas sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (TLK kodas (duomenys neskelbtini)) – yra tiesiogiai susijęs su R. G. 2020 m. vasario 13 d. neteisėtais veiksmais, kurie mažametei nežymiai sutrikdė sveikatą, todėl šie R. G. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad jokie fiziniai sužalojimai nukentėjusiajai V. G. nebuvo padaryti, nusikaltimo padariniai nėra dideli, mažametė grįžo gyventi pas motiną, jų ryšys, nepaisant buvusios konfliktinės situacijos, labai glaudus, nusprendė, jog šiuo nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, ir R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo atleido.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, BPK 331 straipsnio nuostatų pažeidimų tinkamai neišsprendė R. G. baudžiamosios atsakomybės klausimo pagal BK 163 straipsnį ir nepagrįstai ją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų nelygino tarpusavyje, vertino juos atsiedamas vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino arba vertino tik išimtinai R. G. naudai, dėl to neteisingai atskleidė jų turinį ir padarė neteisėtas bei nepagrįstas išvadas. Šie esminiai pažeidimai, nustatyti BPK 20 straipsnyje, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą.

6.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017, 2K-86-628/2020). Taip pat, vertinant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 37 straipsnį, atsižvelgiama į aplinkybę, ar nukentėjusysis yra mažametis, o kaltinamasis yra suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo, pakaltinamas asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2013, Nr. 2K-128-895/2019). Pažymima, kad R. G. negalėjo būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo, nes jos smurtiniai veiksmai sukėlė mažametei V. G. psichikos sutrikimą, kuris pasireiškė kitomis reakcijomis į stiprų stresą. Kasatoriaus nuomone, psichikos sutrikimas kartais gali sukelti sunkesnes pasekmes nei fizinis sužalojimas, dėl to skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, t. y. kad mažametei nukentėjusiajai nebuvo padaryti fiziniai sužalojimai, akivaizdžiai negalėjo būti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kasaciniame skunde taip pat kritikuojama kaip nepagrįsta ir bylos duomenims (t. y. nukentėjusiosios dienoraščio 2019 m. rugsėjo 28 d. įrašui; pačios mažametės V. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams ir kt.) prieštaringa apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nustatyto labai glaudaus ryšio tarp R. G. ir jos mažametės dukters V. G.

6.3. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-303/2015, 2K-34-303/2020, 2K-237-689/2020).

6.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo V. G. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, konstatavo, jog R. G. konflikto metu, piktnaudžiaudama savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, padarė savo mažametei dukteriai nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, skundžiamame sprendime vertindamas R. G. veiksmus pagal BK 163 straipsnį, nustatė, jog jos veiksmai nėra priimtini ir teisingi, bet baudžiamosios atsakomybės pagal BK 163 straipsnį neužtraukia. Kasatoriaus nuomone, iš tokio prieštaringo skundžiamo sprendimo turinio akivaizdžiai nėra aišku, ar apeliacinės instancijos teismas R. G. veiksmus vertina kaip piktnaudžiavimą tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ir pareigomis. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir galimą veikos pagal BK 163 straipsnį mažareikšmiškumą.

6.5. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir jų visumą bei prieštaringai nusprendė dėl jų patikimumo. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo mažamečių nukentėjusiųjų V. G. ir M. G. parodymus vertinti kaip nepatikimus, nes juos patvirtina kita surinkta ir ištirta medžiaga (t. y. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą V. G., liudytojos J. J. parodymai, Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistų ir kitų asmenų parodymai, teisiamojo posėdžio metu duoti eksperčių paaiškinimai, ekspertizės aktų išvados, nukentėjusiosios V. G. dienoraščio įrašai ir kt.).

6.6. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl įrodymų vertinimo patikimumo yra prieštaringos, nes teismas, spręsdamas R. G. atsakomybės klausimą pagal BK 163 straipsnį, nukentėjusiosios V. G. parodymus pripažino nepatikimais bei nepatvirtintais kitais byloje esančiais duomenimis, o vertindamas R. G. atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo), nukentėjusiosios V. G. duotus paaiškinimus ekspertėms pripažino įtikinamais, pagrįstais ir patvirtintais kitų liudytojų parodymais. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu ir tai, kad R. G. nusikalstami veiksmai buvo nustatyti tik išimtinai remiantis pačios kaltinamosios pateikta versija ir pripažintomis aplinkybėmis, t. y. kad 2020 m. vasario 13 d. suėmė savo mažametei dukteriai už veido ir sudegino jos piešinius. O kitų neteisėtų veiksmų (t. y. lėkščių daužymas M. G. akivaizdoje, M. G. ir V. G. mušimas šlapiu skudurėliu, šlapiu rankšluosčiu, V. G. tampymas už plaukų, sudavimai tiek delnu ar kumščiu, tiek šluota ar kokiu kitu daiktu) R. G. nepripažino, todėl apeliacinės instancijos teismas jų ir nenustatė, nors nukentėjusieji M. G. ir V. G. nuosekliai teigė apie sistemingai patiriamą fizinį ir psichinį smurtą iš savo motinos R. G.

6.7. BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nuosprendį panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 straipsnio 2 punkte nustatytais pagrindais. Pažymima, kad, įvertinus skundžiamo nuosprendžio rezoliucijoje nurodytą pagrindą, akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo ne pakeisti, o panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Rėksnio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-7-628/2020, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-250-976/2020 ir kt.), nes bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

9. Dalimi prokuroro kasacinio skundo argumentų yra ginčijamas žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais, pateikiant savąjį vertinimą. Kaip jau minėta, kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio kasatoriaus teiginiai, kuriais neigiamos bylos faktinės aplinkybės, pateikiamas savas įrodymų vertinimas ir siūloma daryti kitokias išvadas, nei tai darė teismai, paliktini nenagrinėti. Skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio reikalavimų

10. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio, 326 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 327 straipsnio 2 punkto nuostatų pažeidimus, tinkamai neišsprendė R. G. baudžiamosios atsakomybės klausimo pagal BK 163 straipsnį ir nepagrįstai ją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo.

11. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje R. G. buvo kaltinama pagal BK 163 straipsnį ir BK 140 straipsnio 3 dalį, priėmė vienodus sprendimus dėl R. G. išteisinimo pagal BK 163 straipsnį ir skirtingus sprendimus dėl BK 140 straipsnio 3 dalies – pirmosios instancijos teismas R. G. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad buvo padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, tačiau baudžiamosios bylos dalį dėl šios veikos nutraukė BK 37 straipsnio pagrindu, pripažindamas ją mažareikšme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus, kitaip įvertino įrodymus dėl veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje.

12. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

13. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šis teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, logiškas ir motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. G. išteisinimo pagal BK 163 straipsnį padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą. Visi bylos duomenys kruopščiai aptarti ir palyginti tarpusavyje. Tačiau, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, konstatuota, kad R. G. nepagrįstai išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Konstatuota ir tai, kad ši veika yra mažareikšmė (BK 37 straipsnis). Išvados dėl BK 37 straipsnio taikymo skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartos, pagrindžiant nagrinėjamos bylos duomenimis ir teismų praktika. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos yra aiškiai motyvuotos ir pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis.

15. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, nes jame padarytos išvados pagrįstos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Kasaciniame skunde teigiama, kad, konstatuodamas BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šią veiką R. G. padarė „piktnaudžiaudama savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis“, tai daro skundžiamą nuosprendį prieštaringą, nes suteikia pagrindą šią veiką vertinti pagal BK 163 straipsnį. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas labai aiškiai nurodo, jog R. G. elgesys – suėmimas V. G. už veido ir piešinių sudeginimas – nėra priimtinas ir teisingas, tačiau šiuo konkrečiu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 163 straipsnį neužtraukia, ir pateikiami aiškūs bei logiški motyvai dėl šios veikos vertinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Todėl daroma išvada, kad kasacinio skundo motyvai dėl šios dalies prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui.

16. BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nuosprendį panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 straipsnio 2 punkte nustatytais pagrindais. Teismas turi teisę panaikinti ar pakeisti nuosprendį atskiriems nuteistiesiems arba dėl atskirų nusikalstamų veikų padarymo (BPK 326 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 36–40 straipsniuose nustatyti pagrindai (BPK 327 straipsnio 2 punktas). Aptartų normų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad prokuroro kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo ne pakeisti, o panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, yra pagrįsti. Tačiau vien šis formalus pažeidimas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nuosprendžio turinys visiškai atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog nuosprendis keičiamas, o ne naikinama jo dalis, negali būti laikoma esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, kadangi BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ne dėl bet kokių, o tik dėl esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasaciniame skunde taip pat nepateikiami jokie teisiniai argumentai, pagrindžiantys, kad dėl deklaruojamo pažeidimo kilo BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodytos pasekmės. Todėl konstatuotina, kad tokie kasacinio skundo argumentai dėl BPK 331 straipsnio pažeidimų iš esmės yra deklaratyvūs.

17. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. G. veiksmų atitikties BK 163 straipsniui, nevertino veikos mažareikšmiškumo, tik nurodydamas nuosprendyje, kad R. G. veiksmai nėra priimtini ir teisingi, tačiau atsakomybės pagal BK 163 straipsnį neužtraukia. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad pagal BK 37 straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas asmuo, padaręs nusikaltimą. Veikos pavojingumas yra būtinasis nusikaltimo požymis (BK 11 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmens veika yra nepavojinga arba jos pavojingumo laipsnis nesiekia tokio lygio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, asmuo iš viso negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, tik tuo atveju, kai konstatuojama, kad asmens veika yra pavojinga ir atitinka BK įtvirtintus nusikaltimo požymius, gali būti sprendžiama dėl tokios asmens baudžiamosios atsakomybės arba, esant BK 37 straipsnyje nustatytoms sąlygoms ir pagrindams, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus, dėl ko sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo padaryta BK 163 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika, dėl ko R. G. ir buvo išteisinta, nebuvo jokio teisinio pagrindo vertinti veikos mažareikšmiškumo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

18. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016 ir kt.).

19. Kasaciniame skunde pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai, kur, kasatoriaus teigimu, nurodoma, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017, 2K-86-628/2020). Dėl tokių kasacinio skundo argumentų būtina paminėti, kad toks aiškinimas grindžiamas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-319/2013 paminėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“, kurio 15 punkto antrojoje dalyje teismams išaiškinama, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Tačiau to paties punkto trečiojoje dalyje nurodoma, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte išvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nė vienoje iš kasaciniame skunde paminėtų nutarčių teismas nepadarė išvados, jog BK 37 straipsnis negali būti taikomas vien dėl to, kad buvo padarytas sveikatos sutrikdymas. Kasacinėse nutartyse Nr. 2K-319/2013 ir 2K-86-628/2020 BK 37 straipsnio taikymo galimybė vertinta atsižvelgiant į kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, o kasacinėse nutartyse Nr. 2K-413-895/2016 ir 2K-230-697/2017 nagrinėjamos situacijos iš viso nėra susijusios su sveikatos sutrikdymu, todėl visos šios nutartys, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, negali būti laikomos precedentu nagrinėjamai bylai.

20. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog BK nenustato ribojimų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2014, 2K-186-689/2020).

21. Konkrečiai kalbant apie aptariamo BK straipsnio galimybę nagrinėjamoje byloje, aktuali praktika suformuota kasacinėje nutartyje Nr. 2K-227-788/2017, kuria pagrįstai vadovavosi ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Paminėtoje nutartyje pažymėta, kad, vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai. Tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus bei teises.

22. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą atleisti R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) priėmė įvertinęs tai, kad nukentėjusiajai V. G. dėl R. G. veiksmų, kai konflikto metu pastaroji sudegino piešinius ir suėmė už veido, buvo nustatytas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tačiau jokių kitų sužalojimų, tarp jų fizinių, nebuvo padaryta. Sutiktina su kasatoriaus nuomone, kad psichikos sutrikimas kartais gali sukelti sunkesnes pasekmes nei fizinis sužalojimas. Tačiau ir šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas įvertino, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad R. G. nepadarė BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos. Šis teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiosios tėvų tarpusavio konfliktus dėl buvusių skyrybų bei tai, kad nors po šio konflikto V. G. pabėgo iš namų ir kurį laiką gyveno tėvo šeimoje, tačiau vėliau grįžo gyventi pas motiną ir gyvena kartu su ja, jų ryšys, nepaisant buvusios konfliktinės situacijos, yra glaudus. Nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui suteikė pagrindą padaryti išvadą, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas R. G. konkrečiu nagrinėjamu atveju gali skaudžiai paveikti V. G. teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais neturi teisinio pagrindo. Tuo labiau kad juos paneigiančių argumentų kasaciniame skunde nenurodoma. Kasacinio skundo teiginiai dėl negalimumo taikyti BK 37 straipsnį daugiau susiję ne su konkrečiomis nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, o su neteisingai interpretuojama teismų praktika, kad BK 37 straipsnis iš viso neturėtų būti taikomas sveikatos sutrikdymo bylose. Tačiau dėl jau pirmiau aptartų motyvų BK 37 straipsnio taikymo tokiu pagrindu neriboja nei BK, nei teismų praktika.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetencijos ribas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos, tinkamai atliko pareigą kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis atitinka įstatymo keliamus turinio ir formos reikalavimus, esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadarė, todėl naikinti šį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas