Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-553/2011

Proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

35.3.1, 91.6, 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. ieškinį atsakovams UAB „Vobekra“ (buvusi N. V. privati firma „Nijolė“), N. V. ir UAB „Nijolė ir partneriai“ dėl skolos priteisimo bei ieškovo Šveicarijos konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG“ ieškinį atsakovams N. V. ir UAB „Vobekra“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S. A. (toliau – CIPEL) prašė teismą priteisti iš UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. – 14 335,01 Lt ir 38 983,53 Lt palūkanų; solidariai iš UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. – 5610,45 Lt skolos ir 78 340,98 Lt palūkanų; solidariai iš UAB „Vobekra“, UAB „Nijolė ir partneriai“ bei subsidiariai iš N. V. – 1 331 613,29 Lt skolos ir 459 041,49 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, nurodęs, kad šių nuostolių patyrė bendradarbiaudamas su atsakovais nuo 1997 metų, prekiaudamas su jais kailiais ir odomis bei tarpininkaudamas atsakovams įsigyjant prekes, apmokėdamas už atsakovų įsigyjamus kailinius.

Ieškovas Šveicarijos Konfederacijos bendrovė Mayer&Cie AG (toliau – MAYER) prašė teismą priteisti iš atsakovų UAB „Vobekra“ ir subsidiariai iš N. V. skolą bei sutartas 6 proc. dydžio palūkanas, iš viso 6 613 209,61 JAV dolerio, 6 909 667,4 Lt nuostoliams dėl valiutų kursų pasikeitimo atlyginti bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė priteisti UAB „Vobekra“ ir subsidiariai iš N. V. 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad šalys, bendradarbiaudamos kailių versle (kailių pirkimas–pardavimas, jų išdirbimas ir t. t.), nebuvo sudariusios konkrečiai apibrėžtų rašytinių sutarčių. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (susirašinėjimų, rašytinių paaiškinimų, sąskaitų, deklaracijų, važtaraščių), šalių ir jų atstovų paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad įmonės CIPEL ir MAYER bei N. V. personalinė firma „Nijolė“ (pertvarkyta į UAB,,Vobekra“), taip pat vėliau įsteigta bendrovė UAB „Nijolė ir partneriai“(steigėja N. V. personalinė firma „Nijolė“) nuo 1997 metų bendradarbiavo perkant žaliavas (kailius) tarptautiniuose aukcionuose, jas išdirbant bei pateikiant N. V. personalinei firmai „Nijolė“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“. Nustatyti atvejai, kai ieškovai pirko kailius atsakovams ir mokėjo už atsakovus, juos kredituodami. Atsiskaitymas su ieškovu vyko išrašytų ir pateiktų sąskaitų pagrindu, taikant mokėjimų atidėjimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinius patenkino iš dalies. Teismas priteisė Prancūzijos įmonei CIPEL iš atsakovo UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. litais 4743,08 JAV dolerio skolą ir 1581,03 JAV dolerio palūkanų pagal lito ir JAV dolerio (oficialaus valiutų kurso) santykį, esantį mokėjimo dieną; iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai litais 1 856,35 JAV dolerio skolą ir 618,78 dolerio palūkanų; iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai litais 438 596 JAV dolerių skolą ir 75 922,41 JAV dolerio palūkanų; kitą CIPEL ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė bendrovei,,Mayer“ iš atsakovo UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš atsakovės N. V. 4 778 317,91 JAV dolerio skolą ir 600 000 JAV dolerių palūkanų, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. papildomu sprendimu ieškovo CIPEL prašymo priteisti 6 proc. metines palūkanas netenkino, o bendrovės MAYER prašymą patenkino ir priteisė iš UAB,,Vobekra“ ir subsidiariai iš N. V. 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčui taikytinos teisės, vadovavosi CK 1.37 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgė į tai, kad ieškinys pareikštas atsakovams, kurių buveinės registruotos bei pagrindinė verslo vieta yra Lietuva, atsakovų prievolė dėl atsiskaitymo su ieškovais yra labiausiai susijusi su jų pagrindinės verslo vietos, t. y. Lietuvos, teise, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamam ginčui taikytina Lietuvos teisė.

Dėl CIPEL reikalavimo priteisti 4743,08 ir 1856,35 JAV dolerio skolas teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovo išrašyta gavėjui (pirkėjui) N. V. PĮ „Nijolė“ 1998 m. liepos 29 d. sąskaita Nr. 8807, šalių elgesys, kiti dokumentai patvirtina prekių gabenimą per muitinę iš Prancūzijos į Lietuvą ir pirkimo–pardavimo santykius tarp šalių. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo sąskaitose nurodytas sumas, ir to, kad jam siųstos prekės grąžintos ieškovui. Iš 179 743,08 JAV dolerio sumos atsakovas sumokėjo tik 175 000 JAV dolerių ir liko skolingas ieškovui 4743,08 JAV dolerio.

Teismas pažymėjo, kad, nepaisant to, kam buvo išrašomos sąskaitos, prekių gavėju ir pirkėju šalys laikė N. V. PĮ „Nijolė“. Tai įrodo šalių elgesys: prekių kiekio, gavimo terminų, atsiskaitymų derinimas vykęs tarp ieškovo ir atsakovo N. V. PĮ „Nijolė“. Teismas sprendė, kad tai, jog ieškovas išrašė sąskaitas atsakovui UAB „Nijolė ir partneriai“, dėl to šis atsakovas nereiškė pretenzijų ir už dalį N. V. PĮ „Nijolė“ gautų prekių sumokėjo ieškovui 95 816 JAV dolerių, įrodo, kad šie atsakovai buvo tarpusavyje susitarę veikti kaip solidarieji skolininkai. Tokį atsakovų UAB,,Nijolė ir partneriai“ ir N. V. PĮ „Nijolė“ ryšį įrodo tie patys darbuotojai, dirbę abiejose įmonėse (buhalterė, direktorius ir viceprezidentas) bei įmonių pavadinimų bendrumas. Teismas sprendė, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo reikalavimas dėl solidariosios atsakovų atsakomybės yra pagrįstas. Teismas nustatė, kad solidarioji atsakovų atsakomybė atsirado nuo pirmosios sąskaitos atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ išrašymo dienos, nepaisant to, kad ši įmonė buvo įsteigta vėliau. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į UAB „Nijolė ir partneriai“ elgesį po jos įsteigimo, t. y. į tai, kad pastarasis nereiškė pretenzijų ieškovui dėl jo vardu išrašytų sąskaitų iki jo įsteigimo, taip patvirtindamas, kad naujai įsteigtas asmuo – UAB „Nijolė ir partneriai“ – prisiima pareigas ir teises, kylančias iš sandorio, sudaryto jo vardu iki juridinio asmens įsteigimo. Atsižvelgdamas į tai, kad N. V. PĮ „Nijolė“ 2003 m. rugpjūčio 25 d. buvo pertvarkyta į UAB „Vobekra“, teismas pažymėjo, jog atsakovė N. V. kaip pertvarkytos N. V. PĮ „Nijolė“ savininkė (dalyvė), trejus metus yra subsidiariai atsakinga pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre.

Dėl CIPEL reikalavimo priteisti 440 596 JAV dolerių skolą, atsiradusią jam sumokėjus ieškovui MAYER dalį kainos už N. V. vardu pirktus kailius, teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, šalių elgesį, korespondenciją bei įmonių sąsajas, sprendė, kad atsakovui buvo persiųsta dalis kailių pagal ieškovo MAYER išrašytą 1998 m. birželio 18 d. sąskaitą Nr. 9135, dėl to įvykus šalių sutartai subrogacijai, atsakovas įgijo pareigą sumokėti ieškovui CIPEL dalį sąskaitoje nurodytos sumos – 600 000 JAV dolerių. Atsakovai N. V. firma „Nijolė“ ir UAB „Nijolė ir partneriai“ sumokėjo tik 161 404 JAV dolerius, raštu pripažino skolą ieškovui, todėl teismas iš atsakovų ieškovui priteisė 438 596 JAV dolerių skolą.

Dėl ieškovo MAYER reikalavimo priteisti 6 613 209,61 JAV dolerio skolą, įskaitant į šią sumą 6 proc. dydžio metines palūkanas, teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, dokumentais, sprendė, kad tarp šalių buvo susiklostę tokie santykiai: atsakovas pirko kailius aukcionuose, už kailius mokėjo ieškovas; atsakovas šias sumas grąžindavo ieškovui per tam tikrą sutartą laiką. Nagrinėdamas šį reikalavimą teismas nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir nagrinėdamas ieškovo CIPEL reikalavimą dėl subrogacijos bei sprendė, kad šalių žodžiu buvo sudarytas komercinis, turintis pirkimo–pardavimo, subrogacijos ir kreditavimo elementų, sandoris, pagal kurį atsirado atsakovo pareiga apmokėti ieškovo pateiktas sąskaitas, todėl ieškovas turi teisę įrodinėti remdamasis kitais netiesioginiais įrodymais. Teismas nustatė, kad šalys žodžiu buvo sutarusios dėl subrogacijos sudarymo (ieškovas tapdavo naujuoju kreditoriumi) ir kartu atsakovo skola būdavo laikoma suteiktu kreditu (leidžiant atsakovui ją sumokėti per tam tikrą terminą, už tai mokant palūkanas). Teismas dėl ieškovo reikalavimo sprendė, įvertinęs ieškovo sąskaitas atsakovui už subrogacijos pagrindu atsiradusią skolą tretiesiems asmenims įvykdytus tarpbankinius pavedimus, šių patvirtinimus, kad jiems buvo žinoma apie vykdomas subrogacijas, atsakovo korespondenciją, kurioje jis prašo ieškovo įvykdyti subrogacijas. Atsakovui atsirado priešpriešinė pareiga apmokėti ieškovo pateiktas sąskaitas, o šis neįrodė, kad jas apmokėjo, nereiškė pretenzijų dėl sąskaitose ieškovo apskaičiuotų 24 procentų dydžio palūkanų už skolos mokėjimo atidėjimą, teismas nusprendė, jog ieškovui iš viso priteistina skola – 4 778 317,91 JAV dolerio. Ieškovo MAYER reikalaujamą priteisti 6 procentų dydžio metinių palūkanų sumą teismas sumažino iki 600 000 Lt, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas tęsė su atsakovu komercinius santykius, nepaisydamas susidariusios skolos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, o 2009 m. rugsėjo 24 d. papildomą sprendimą panaikino iš dalies – šio sprendimo dalį, kuria nepatenkintas ieškovo CIPEL prašymas priteisti iš atsakovų palūkanas už teismo priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikino ir priėmė naują sprendimą – prašymą patenkino. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymėjusi, kad visus atsakovus (N. V. personalinę firmą „Nijolė“, UAB,,Nijolė ir partneriai“, UAB,,Vobekra“ bei firmos savininkę N. V.) siejo bendras verslas, visos bendrovės buvo įregistruotos tuo pačiu adresu, įsteigtos, pertvarkytos tų pačių asmenų, visos jos veikė kailių versle ir bendradarbiavo su tais pačiais verslo partneriais – ieškovais. Šiame versle veikė, taip pat vadovavo toms pačioms bendrovėms tie patys artimais giminystės ryšiais susiję asmenys – įmonės savininkė N. V. bei jos šeimos nariai, įmones siejo, bendri pavadinimai, kurie ieškovams ne kartą nurodyti netiksliai, vienam atsakovui išrašytas sąskaitas apmokėdavo kitas. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovų solidariosios bei subsidiariosios civilinės atsakomybės. Skolos ieškovams faktą pagal ginčo sąskaitas patvirtina ir nagrinėjamoje byloje atlikta teismo finansinė buhalterinė ekspertizė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovės N. V. argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė N. V. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuva, Prancūzija ir Šveicarija ratifikavo 1980 m. birželio 19 d. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuri iš esmės inkorporuota į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė. Labiausia būdinga pirkimo–pardavimo sutarčiai pareiga yra pardavėjo pareiga perduoti daiktą, todėl taikytina pardavėjo valstybės teisė. Taip pat taikytina ginčo šalių ratifikuota 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių. Kreditoriaus ir skolininko teisiniams santykiams taikytina kreditoriaus valstybės teisė. Dėl to CIPEL ir atsakovų santykiams taikytina Prancūzijos teisė. Trečiojo asmens ir skolininko santykiams dėl trečiojo asmens mokėjimo už skolininką taikytina mokėtojo valstybės teisė (CK 1.37 straipsnis). Reikalavimo perleidimo santykiams taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę prievolę, dėl kurios atsirandantis reikalavimas yra perleidžiamas. (CK 1.42 straipsnis).

2. Bylą nagrinėję teismai atsakovams nepagrįstai taikė solidariąją prievolę, nes solidarioji prievolė nepreziumuojama, atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Bylos šalių susitarimo dėl atsakovų solidariosios atsakomybės nebuvo, ieškovų reikalavimai grindžiami atskiromis sąskaitomis, pateiktomis atskiriems juridiniams asmenims, prievolės dalykas yra dalus. Teismų nurodytos aplinkybės – tie patys asmenys ėjo abiejų įmonių vadovo ir buhalterio pareigas, viena įmonė sumokėjo už kitą, subjektyvi ieškovų nuomonė apie atsakovų bendrą veikimą – nepatvirtina prievolės solidarumo.

3. Byloje neišsiaiškinta, kokių CIPEL pateiktų sąskaitų apmokėjimui buvo priskirti atsakovų atlikti mokėjimai, ar pagrįstai tai buvo padaryta. CIPEL neturėjo teisės iš PĮ „Nijolė“ gautų įplaukų priskirti kitam juridiniam asmeniui – UAB „Nijolė ir partneriai“.

4. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad santykiai, susiklostę tarp šalių, turėjo pirkimo–pardavimo, paslaugos, kreditavimo, reikalavimo perleidimo (subrogacijos) elementų, todėl darytina išvada, kad teismas, neišskirdamas ieškovų, konstatavo, kad tarp jų ir atsakovų buvo analogiški teisiniai santykiai. Tokios išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tiek pagal Prancūzijos, tiek pagal Lietuvos įstatymus pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui būtina konstatuoti šalių susitarimą dėl daikto perdavimo. CIPEL ir atsakovai susitarė tik dėl kailių išdirbimo, o ne jų perleidimo nuosavybėn. Kadangi CIPEL nebuvo prekių savininkas, tai jis negalėjo šių prekių parduoti atsakovams. Taigi atsakovai ieškovui CIPEL turėjo sumokėti tik už kailių išdirbimą (atliktą darbą).

5. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad egzistavo subrogacijos santykiai, nes nepateikta jokių susitarimų, kad CIPEL sumokėtų už atsakovus MAYER, nevertinta aplinkybė, kad atsakovai negavo prekių, už kurias CIPEL sumokėjo MAYER. Teismų motyvas, kad dėl sumokėjimo už atsakovus susitarė L. V., nurodytas neįvertinus aplinkybės, kad sąskaitos išrašymo metu jis nebuvo PĮ „Nijolė“ direktorius ir neturėjo įgaliojimų veikti šios įmonės vardu. Be to byloje nėra įrodymų, kad MAYER 600 000 JAV dolerių gavimo metu informuotų atsakovus apie skolos sumažėjimą šia suma ir atitinkamo dydžio skolos atsiradimą CIPEL, kaip reikalaujama pagal Prancūzijos civilinio kodekso 1250 straipsnio 1 dalį. Šveicarijos prievolių kodekso 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo sumokėjęs už skolininką jo skolą, įgyja atitinkamą reikalavimo teisę tik tada, kai skolininkas praneša kreditoriui, jog mokėjimą atliekantis asmuo užims pradinio kreditoriaus vietą. MAYER, įrodinėdamas subrogacijos atsiradimą, nepateikė įrodymų, kad PĮ „Nijolė“ pateikė tokius pranešimus.

6. Teismai neatsakė į klausimą, kokių dokumentų pagrindu atsirado konkretaus atsakovo skola konkrečiam ieškovui. Aplinkybė, kad sąskaitos išrašytos UAB „Nijolė ir partneriai“ iki šio juridinio asmens įsteigimo, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jos suklastotos ir išrašytos atgaline data. Suklastojimą patvirtina tai, kad sąskaitoje Nr. 9135, išrašytoje 1998 m. birželio 18 d., yra įrašas, jog CIPEL jau sumokėjo 600 000 JAV dolerių pagal 1998 m. gruodžio 18 d. balansą. Byloje yra 1998 m. birželio 26 ir 29 d. pranešimai apie šios sumos sumokėjimą. Aplinkybė, kad UAB „Nijolė ir partneriai“ nereiškė pretenzijų dėl šių jos vardu išrašytų sąskaitų, nepatvirtina sutikimo prisiimti teises ir pareigas, nes tylėjimas nereiškia sutikimo (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Be to, nė viena sąskaita nėra pasirašyta, nenurodytas ją surašęs asmuo.

7. Pažeisdami CPK 178 straipsnį, bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, įpareigodami įrodyti, kad tam tikrų prekių, už kurias ieškovai reikalauja sumokėti, atsakovai negavo. 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei sutartyje nenurodytas kainos sumokėjimo terminas, pirkėjas privalo mokėti prekių ar prekes lydinčių dokumentų gavimo momentu. Pirkėjus ir pardavėjus siejančios prievolės sumokėti kainą kyla iš prekių gavimo fakto. Pagal sąskaitą 8807 prekės Lietuvos muitinėje nedeklaruotos, todėl neįrodyta, kad atsakovai gavo su šia sąskaita sietinas prekes. 2008 m. gruodžio 10 d. ekspertizės akto prieduose Nr. 5 ir 6 konstatuota, kad PĮ „Nijolė“ gavo tik dalį prekių, nurodytų MAYER sąskaitose, todėl PĮ „Nijolė“ privalo sumokėti tik už gautas prekes.

8. Teismai konstatavo, kad CIPEL reikalavimą priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas pareiškė tik baigiamojoje kalboje. CPK 253 straipsnio 4 dalyje draudžiama baigiamųjų kalbų dalyviams remtis teismo posėdyje neištirtais įrodymais, aplinkybėmis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Šveicarijos konfederacijos bendrovė „Mayer & CIE AG“ prašo skundą atmesti ir priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas bei nurodo šiuos argumentus:

1. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 straipsnyje šalims suteikiama galimybė pasirinkti taikytiną teisę. MAYER, kreipdamasi į teismą, prašė taikyti Šveicarijos konfederacijos materialinę teisę, tačiau sutiko su kasatorės reikalavimu taikyti Lietuvos Respublikos teisę, todėl laikytina, kad abi šalys susitarė dėl taikytinos teisės.

2. Teismai tinkamai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius ir paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Teismų konstatuotus teisinius santykius patvirtina ieškovų pateikti įrodymai, o atsakovai įrodymų, pagrindžiančių jų poziciją, nepateikė, motyvuojant, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pavogti.

3. Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo 4 straipsnį ši konvencija nuosavybės teisių perdavimo klausimų nereglamentuoja. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį šalys privalo laikytis praktikos, kurią jos nustatė tarpusavio santykiuose. Nusistovėjus praktikai, kai MAYER nupirktas prekes siųsdavo į atsakovų nurodytą vietą, prekių pateikimas pirkėjo dispozicijai tam tikroje vietoje pagal Konvencijos 31 straipsnio b punktą yra tinkamas pardavėjo pareigų įvykdymas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. prašo skundą atmesti ir priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas bei nurodo šiuos argumentus:

1. 2004 m. sausio 19 d. atsiliepime, pateiktame Lietuvos apeliaciniam teismui, kasatorė teigė, kad byloje turi būti taikoma Lietuvos Respublikos materialinė teisė, todėl kasaciniame skunde pateikti šiai pozicijai priešingi nauji kasatorės argumentai netenka prasmės.

2. Ieškovas prievolės neįvykdymo faktą įrodinėjo pateikdamas rašytinius įrodymus: sąskaitas, eksporto dokumentus, muitinės deklaracijas, susirašinėjimą su atsakovais, atsakovų sudarytus skolos pripažinimo ir jos sumokėjimo grafikus. Atsakovas, siekdamas juos paneigti, privalo pateikti savo teiginius patvirtinančius įrodymus. Atsakovai nepateikė duomenų apie šalių santykius nei teismui, nei ekspertams.

3. Kasatorė, nepripažindama, kad CIPEL finansavo atsakovus, nenurodė, už ką sumokėta 150 000 JAV dolerių suma, kuri pagal byloje surinktus įrodymus buvo skirta atsiskaityti už nurodytą finansavimą.

4. Atsakovų veiklos nebuvo įmanoma atskirti, todėl ieškovas sąskaitas išrašydavo atsakovų nurodytam mokėtojui. Dėl šios priežasties ieškovas išrašė sąskaitas UAB „Nijolė ir partneriai“. Be to, su šia bendrove susijęs klausimas kasaciniame teisme negali būti nagrinėjamas, nes ji nepateikė nei apeliacinio, nei kasacinio skundo. Dėl atsakovų veiklos neatskiriamumo teismai pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Taigi kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais, šie faktai iš naujo netiriami. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, remiasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepasisako dėl kasatorės argumentų, kuriais keliami fakto klausimai. Kasaciniame skunde keliami materialiosios ir proceso teisės taikymo bei aiškinimo klausimai dėl šioje byloje taikytinos teisės, solidariosios atsakomybės taikymo pagrindo, įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, taip pat reikalavimo priteisti procesines palūkanas pareiškimo momento. Dėl šių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų teisėjų kolegija pasisako.

Dėl taikytinos teisės

Kasatorė kasaciniame skunde keldama taikytinos teisės klausimą, remiasi Civilinio kodekso bei Romos konvencijos nuostatomis ir nurodo, kad šalių susiklosčiusiems santykiams turėjo būti taikoma kitos šalies teisė, o ne Lietuvos, kuri buvo taikoma nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos teismai, spręsdami kilusius ginčus, taip pat privalo vadovautis reglamentų, nustatančių taikytinos teisės klausimus, nuostatomis.

Kadangi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių susitarimų vykdymo, nustatant taikytiną teisę svarbu išsiaiškinti, kokie tarptautiniai teisės aktai galėtų būti aktualūs. Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus reglamentuoja 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Romos konvencija), galiojusi iki 2009 m. gruodžio 17 d. Lietuva prisijungė prie šios konvencijos pasirašydama 2005 m. balandžio 14 d. Konvenciją dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos prisijungimo prie Konvencijos dėl Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, ir prie pirmojo ir antrojo protokolų dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (toliau – Prisijungimo konvencija). Prisijungimo konvencijos 5 straipsnis nustatė jos įsigaliojimo tvarką, pagal kurią, Lietuvai šią konvenciją ratifikavus 2006 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. X-528, ji Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu, nuo 2009 m. gruodžio 17 d., Lietuvoje galioja 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma I), kuris pakeitė iki tol galiojusią ir kasatorės kasaciniame skunde nurodytą Romos konvenciją. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 1.37 straipsnis įtvirtina analogiškas kolizines taisykles, kaip ir numatytosios Romos konvencijoje.

Pagal bylos medžiagą matyti, kad tarp šalių verslo santykiai susiklostė nuo 1998 metų. Pagal Romos konvencijos 17 straipsnį, ji susitariančioje valstybėje (šiuo atveju – Lietuvoje) taikytina sutartims, sudarytoms po to, kai Romos konvencija įsigaliojo tai valstybei, t. y. nuo 2006 m. gruodžio 1 d., todėl priešingai nei nurodo kasatorė, Romos konvencija negalėtų būti taikoma jos ir ieškovų susitarimams. Roma I reglamento 28 straipsnis numato, kad jo nuostatos taip pat taikomos sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatinėjant taikytiną teisę santykiuose su Šveicarijos subjektais, nei Romos konvencija nei Roma I reglamentas nebūtų taikomi, nes Šveicarija niekada nebuvo Romos konvencijos narė, o reglamentas, kaip Europos Sąjungos teisės aktas, Šveicarijai nėra privalomas.

Įvertinus CK 1.37 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad sutartinėms prievolėms visų pirma taikoma prievolės šalių – ieškovų ir kasatorės – susitarimu pasirinkta teisė. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Romos konvencija, tiek Roma I reglamentas pirmenybę taip pat suteikia šalių pasirinktos teisės taikymui – Roma I reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė, o pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Analogiška taisyklę nustatė ir Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis. Todėl priešingai nei kasatorė nurodė kasaciniame skunde vertindama, kokia teisė kokiems tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turi būti taikoma, pirmiausia nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar šalys buvo išreiškusios savo valią ir sutarusios dėl taikytinos teisės.

Byloje nustatyta, kad išankstinio susitarimo tarp ieškovų ir atsakovės dėl taikytinos teisės nebuvo, tačiau kasatorė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme reikalavo taikyti Lietuvos teisę, be to, pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, jog pagal Civilinį kodeksą ginčui taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Kaip pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą nurodė ieškovas Mayer & Cie, egzistuojantį susitarimą dėl taikytinos teisės leidžiama nustatyti ir pagal faktines bylos aplinkybes (CK 1.37 straipsnio 1 dalis), todėl laikytina, kad abi šalys sutiko dėl Lietuvos Respublikos materialinės teisės taikymo. Ieškovams sutikus, kad ginčui būtų taikytina Lietuvos teisė, ji buvo taikoma nagrinėjant kilusį ginčą. Šalių susitarimas, sudarytas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme 2005 m. sausio – kovo mėnesiais, yra aiškus ir tikslus. Kadangi šalys sutarė taikyti Lietuvos teisę, ir ypatingai – kadangi kasatorė to reikalavo, o vėliau nebuvo sudarytas kitas susitarimas dėl taikytinos teisės, nėra tikslinga aiškintis, kokios valstybės teisė būtų taikytina pagal tarptautinės privatinės teisės nuostatas, jeigu tokio susitarimo nebūtų. Todėl kasatorės kasacinio skundo argumentas dėl to, kad teismai nepagrįstai šioje byloje taikė Lietuvos teisę, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės

Byloje ieškovams pareiškus reikalavimą taikyti solidariąją atsakomybę, turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovų prievolės rūšies. Pagal bendrąjį principą, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad žodinių sutarčių pagrindu susiformavusiuose ginčo santykiuose su ieškovais atsakovai N. V. personalinė firma „Nijolė“, kurios teises vėliau perėmė UAB,,Vobekra“ ir UAB,,Nijolė ir partneriai“ veikė bendrai, kaip N. V. šeimos verslo vienas bendras ūkinis darinys, atstovaujamos tų pačių artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, ieškovams siunčiamuose raštuose įvardijamos ne tik oficialiais pavadinimais, bet ir „Kailių siuvimo firma „Nijolė“, „Kailių finansinė pramoninė grupė „Nijolė“, „Bendrovė „Nijolė“. Kokios įmonės vardu išrašyti sąskaitas, nurodydavo atsakovus atstovavę asmenys. Nepaisant to, kuriam atsakovui buvo išrašomos sąskaitos, prekės buvo siunčiamos N. V. personalinei firmai „Nijolė“, atsakovai dėl to pretenzijų nereiškė ir vykdė sutartines prievoles kaip bendras. Byloje nustatyti ir kiti atsakovų bendrą veiklą netiesiogiai patvirtinantys faktai: visos įmonės buvo įregistruotos tuo pačiu adresu Granito 10, Vilniuje, įsteigtos, pertvarkytos tų pačių asmenų, veikė kailių versle, bendradarbiavo su tais pačiais verslo partneriais – ieškovais, jose dirbo ta pati buhalterė. Teismai ieškovų ir atsakovų žodinių sutarčių sąlygas nustatinėjo ir jas aiškino, laikydamiesi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių – įvertinę šalių elgesį šias sutartis vykdant, jų sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismai, remdamiesi byloje pateiktais įrodymais, nustatę bendrą atsakovų veiklą ginčo santykiuose su ieškovais, bendrą prievolių vykdymą, pagrįstai konstatavo atsakovų prievolių solidarumą kaip solidariosios atsakomybės taikymo pagrindą, o atsakovams neįrodinėjant priešingų aplinkybių, šią atsakomybę taikė.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Kasatorė ginčija teismų nustatytus faktus dėl prekių pirkimo ir gavimo, kitų ieškovų sutartinių prievolių tinkamo įvykdymo, įmokų paskirstymo, L. V. įgaliojimų tartis dėl atsiskaitymo pagal vienam iš atsakovų išrašytą sąskaitą, subrogacijos santykių egzistavimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalimi, dėl šių argumentų pasisako tik tiek, kiek jais keliamas tinkamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo klausimas.

Įrodinėjimo pareigos paskirstymas bylos šalims nustatytas CPK 178 straipsnyje – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodymų vertinimas reglamentuojamas CPK 185 straipsnyje – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Teismai išvadas dėl byloje konstatuotų šalių santykių ir kitų aplinkybių, padarė remdamiesi atitinkamus faktus patvirtinančių įrodymų viseto vertinimu, t. y. įvertinę byloje pateiktus įrodymus: atsakovo rašytinius nurodymus dėl kailių nukreipimo išdirbėjams, dokumentus, kuriais atsakovas pripažino skolą, šalių susirašinėjimo dokumentus, kitus rašytinius įrodymus, rašytinius paaiškinimus, aukcionų ir kitas sąskaitas, mokėjimo pavedimus patvirtinančius dokumentus, deklaracijas, važtaraščius, ekspertizių aktus ir išvadas, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus. Kasatorė, neigdama skolą, tvirtindama, kad už gautas prekes pagal ginčo sąskaitas sumokėta, reikšdama abejones dėl pateiktų įrodymų, savo teiginių nepagrindė įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sudarė sąlygas šalims teikti papildomus įrodymus ir pašalinti kilusias abejones, tačiau atsakovai šia galimybe nepasinaudojo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų viseto vertinimą, išdėstytą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose, konstatuoja, kad kasatorės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Teismai vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamais šalių teisiniais santykiais. Minėta, kad šalys grindžiančios savo reikalavimus bei atsikirtimus jų nurodomomis aplinkybėmis, turi jas įrodyti. Teismams byloje surinktų įrodymų pagrindu nustačius, kad atsakovai nereiškė pretenzijų dėl prekių, už kurias jiems pateikta sąskaita, gavimo, bet pripažino skolą ir, padarius išvadą, kad prekių gavimo faktas įrodytas, atsakovai, siekdami įrodyti priešingai, privalėjo pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau to nepadarė. Kasatorės teiginiai apie galimą sąskaitos suklastojimą grindžiami ne atitinkamus faktus patvirtinančiais įrodymais, bet prielaidomis. Teismai, spręsdami apie skolos faktą pagal ginčo sąskaitą, rėmėsi ne tik ginčijamu dokumentu, bet ir atsakovų skolos pripažinimą patvirtinančiais įrodymais, todėl turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad kasatorės argumentai nepaneigia byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuotų aplinkybių. Apie atsakovui subrogacijos pagrindu atsiradusią skolą teismai sprendė, įvertinę ne tik ieškovo sąskaitas tretiesiems asmenims įvykdytus tarpbankinius pavedimus, bet ir šių patvirtinimus, kad jiems buvo žinoma apie vykdomas subrogacijas, taip pat atsakovo korespondenciją, kurioje jis prašo ieškovo įvykdyti subrogacijas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie bylos aplinkybių neįrodymą prieštarauja bylos medžiagai ir teismų išdėstytoms išvadoms apie tokias aplinkybes patvirtinančius byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie argumentai neatskleidžia kasatorės nurodomų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

Dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas pareiškimo momento

Kasatorė, motyvuodama CPK 253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu draudimu baigiamųjų kalbų dalyviams remtis teismo posėdyje neištirtais įrodymais ir aplinkybėmis, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino baigiamojoje kalboje pareikštą CIPEL reikalavimą priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; kt.). Taigi pareiga mokėti šias procesines palūkanas nustatyta įstatyme, tačiau, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, jos skaičiuojamos tik esant atitinkamam kreditoriaus prašymui. Kai toks prašymas teismui pateiktas, teismas, vykdydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jas priteisia. Jų dydis ir skaičiavimo laikotarpis apibrėžtas įstatyme, todėl teismas, gavęs kreditoriaus prašymą jas priteisti, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo, neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokio prašymo tenkinimui. Šioje byloje nei ieškovas, pareikšdamas prašymą priteisti procesines palūkanas, nei teismas, jas priteisdamas, nesirėmė jokiomis byloje neištirtomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais, todėl CPK 253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ribojimas nagrinėjamu atveju nebuvo aktualus. Dėl to aplinkybė, kad ieškovo CIPEL prašymas priteisti procesines palūkanas, pareikštas baigiamosiose kalbose, netraktuotinas kaip pažeidimas, sudarantis teisinį pagrindą naikinti atitinkamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį.

Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartimi priimant atsakovės kasacinį skundą, buvo tenkintas jos prašymas atidėti 29 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Bylą išnagrinėjus ir kasacinio skundo netenkinant, iš kasatorės priteistina atidėta žyminio mokesčio suma.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą ieškovai prašė priteisti kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydami, kad išlaidų dydį pagrįs vėliau. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovai įstatyme nustatyta tvarka nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, tai tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 64,65 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 29 000 Lt (dvidešimt devynis tūkstančius litų) žyminio mokesčio ir 64,65 Lt (šešiasdešimt keturis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas