Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-566/2011

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00163-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 131

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (ieškovo) UAB „Valbis“ (buvęs pavadinimas UAB „Elektromarktas“) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo (ieškovo) UAB „Valbis“ (buvęs pavadinimas UAB „Elektromarktas“) skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 156 pagal ieškovo UAB „Valbis“ ieškinį atsakovui UAB „Schenker“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 299 472,28 Lt skolos ir 11,48 proc. metinių procesinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad šalys 2006 m. rugsėjo 4 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 10002792-1 (toliau - Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui krovinių gabenimo organizavimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas, pagal Sutartį vadinamas „ekspedijavimo“ paslaugomis, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui priklausantį atlyginimą. Atsakovas taip pat įsipareigojo organizuoti krovinio saugojimą, pasilikdamas sau teisę pasirinkti tinkamas priemones, būdus ir kitas procedūras, reikalingas krovinių saugojimo paslaugai užtikrinti. 2008 m. vasario 1–8 d. atlikus ieškovui priklausančių prekių, esančių atsakovo sandėliuose, inventorizaciją, paaiškėjo, kad, palyginus su abiejų šalių turimais dokumentais, yra faktinis tam tikrų prekių trūkumas ir tam tikrų prekių perteklius. Inventorizacijos rezultatai buvo fiksuoti trūkumų ir perteklių suderinimo aktais, pasirašytais abiejų šalių. Atsakovas pripažino tiek prekių trūkumą, tiek jų perteklių. Kadangi ieškovas turėjo piniginių įsipareigojimų atsakovui, tai atsakovo pripažįstamos 291 639,70 Lt žalos įsiskolinimas buvo panaikintas 2008 m. birželio 27 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo aktu. Tačiau dėl atsakovo sandėlyje nustatytų vienų prekių trūkumų ir kitų pertekliaus ieškovui atsirado prievolė papildomai sumokėti mokesčius (pridėtinės vertės, pelno, laikinąjį socialinį mokesčius). Sumokėjęs juos (nebūtų reikėję mokėti, jeigu atsakovas savo sutartines prievoles būtų vykdęs tinkamai) ieškovas patyrė 261 879,59 Lt išlaidų. Be to, ieškovas patyrė ir turto sumažėjimą (netekimą), nes atsiradusias (perteklines) prekes dėl jų nuvertėjimo galėjo parduoti tik mažesne nei įsigijimo kaina ir toks turto netekimas sudaro 37 592,69 Lt. Ieškovas buvo pateikęs atsakovui pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovas atlyginti nuostolius atsisakė.

Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. kovo 26 d. sprendimu ieškovo reikalavimą atlyginti nuostolius dėl sumokėtos 165 782,73 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumos priteisimo iš atsakovo paliko nenagrinėtą, o reikalavimo dalį dėl sumokėtos 80 080,72 Lt pelno mokesčio sumos, 16 016,14 Lt socialinio mokesčio sumos, 37 592,69 Lt sumos, kurią sudaro perteklinių prekių nevertėjimas, ir 11,48 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo atmetė. Arbitražo teismas nurodė, kad 2010 m. vasario 17 d. pagrindinio posėdžio metu paaiškėjo, jog nors atsakovas nebuvo sudaręs sandėliuojamų prekių, priklausiusių ieškovui, draudimo nuo ugnies, vandens ar vagystės sutarties, tačiau yra sudaręs civilinės atsakomybės sutartį, todėl konstatavo, kad, sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės „kito sandėliavimo atveju“, kaip reglamentuojama Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalyje, ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykiams turi būti taikomas Ekspedijavimo sąlygų 17 paragrafas tuo atveju, kai atsakovų nuostolių nepadengia draudikas pagal atsakovo sudarytą civilinės atsakomybės sutartį. Be to, 2010 m. vasario 17 d. pagrindinio posėdžio metu paaiškėjo, kad draudikas pagal atsakovo sudarytą civilinės atsakomybės sutartį nėra priėmęs sprendimo dėl ieškovo šioje arbitražo byloje reiškiamų reikalavimų. Arbitražo teismas konstatavo, kad pagal Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalies 3 dalį šios arbitražo bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius, kuriuos atlyginti atsisakė draudikas pagal atsakovo sudarytą civilinės atsakomybės sutartį. Kadangi draudikas nėra priėmęs sprendimo dėl ieškovo reikalavimo, susijusio su ieškovo sumokėta pridėtinės vertės mokesčio suma, tai arbitražo teismas, vadovaudamasis Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 19 straipsniu ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo procedūros reglamento (toliau – VKAT reglamentas) 24 straipsniu, konstatavo, kad neturi galimybių įvertinti ieškovo prašomos priteisti nuostolių sumos (dėl 165 782,73 Lt ieškovo sumokėtos pridėtinės vertės mokesčio) pagrįstumo ir išspręsti ieškovo reikalavimo dėl šios dalies iš esmės. Arbitražo teismas, vadovaudamasis VKAT reglamento 37 straipsnio 4 dalies 3 punktu, nusprendė ieškovo reikalavimą dalyje dėl prašomos priteisti 165 782,73 Lt sumos palikti nenagrinėtą.

Ieškovas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimą ir tokį savo prašymą grindė šiais motyvais:

1. VKAT reglamento 37 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad arbitražo teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu nagrinėti pareiškimą tampa neįmanoma ne dėl nuo arbitražo teismo priklausančių priežasčių. Apeliantas nesutinka su arbitražo teismo nuomone, kad aplinkybė, daranti neįmanomą reikalavimo nagrinėjimą, yra tai, jog atsakovas draudikas nėra priėmęs sprendimo dėl ieškovo reikalavimo. Pirma, arbitražo teismo kompetencija negali priklausyti nuo trečiųjų privačių asmenų veiksmų (šiuo atveju atsakovo draudiko sprendimo nepriėmimo). Antra, skundžiamame sprendime nenurodyti motyvai, kodėl aplinkybė, kad atsakovo draudikas nėra priėmęs sprendimo, daro ginčo nagrinėjimą neįmanomą. Trečia, ieškovo prašomos priteisti nuostolių sumos įvertinimas yra ne arbitražo teismo kompetencijos buvimo ar nebuvo, o įrodinėjimo klausimas. Ketvirta, nei arbitražiniame susitarime, nei apskritai Sutartyje nėra nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimus dėl nuostolių, kylančių iš Sutarties, turės reikšti atsakovo draudikui arba atsakovui kartu su draudiku. Tiek ieškovą, tiek atsakovą tenkino tokia ieškovo taikyta reikalavimų pareiškimo tvarka ir būdas – kreipimasis su ieškiniu į arbitražą tikslu išspręsti ieškovo ir atsakovo ginčą. Jokių prieštaravimų ir (ar) atsikirtimų šiais klausimais nepareiškė nė vienas apie bylą žinantis subjektas. Priešingai, atsakovo draudikas buvo išreiškęs savo poziciją, kad pirmiausia šalys turi išspręsti savo ginčą arbitraže, o tik tada, atsižvelgdamas į arbitražo nustatytą civilinės atsakomybės apimtį, jis spręs klausimą dėl draudimo išmokos.

2. Tarp šalių nebuvo jokio ginčo, nesutarimo ar prieštaravimo dėl reikalavimo atlyginti nuostolius procedūros, atsakovo draudiko dalyvavimo ar nedalyvavimo joje, taip pat dėl momento, kad (iki ar po arbitražo teismo sprendimo) atsakovo draudikas turėtų priimti sprendimą dėl nuostolių atlyginimo (draudimo išmokos). Tarp šalių nebuvo jokio ginčo, nesutarimo ar prieštaravimo dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti pareikštus reikalavimus. Šalys pripažino arbitražo teismo kompetenciją, ir tai reiškia, kad buvo šalių sutarimas, jog arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti visus pareikštus reikalavimus. Pagal šalių sudarytą arbitražinį susitarimą arbitražo teismui spręsti perduodami tik „ginčai“, t. y. ginčytini klausimai. Arbitražiniame susitarime šalys arbitražo teismui nesuteikė teisės spręsti klausimus, dėl kurių nėra ginčo. Dėl to laikytina, kad arbitražo teismas, spręsdamas klausimus, dėl kurių nėra ginčo, viršija savo kompetenciją. Taigi, arbitražo teismas, padaręs išvadą, kad ieškovas negalėjo tiesiai atsakovui reikšti reikalavimo atlyginti nuostolius visa apimtimi, o ne tik ta apimtimi, kuria nuostolių neatlyginimo atsakovo draudimas, išsprendė klausimą, dėl kurio šalys jau buvo susitarusios, tai reiškia, kad arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko šalių susitarimo (KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktas) ir arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl klausimo, kurio nenumato ir neapima arbitražinis susitarimas (KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

3. Arbitražo teismas neatliko jam pavestos funkcijos. Arbitražo procedūros tikslas – ginčo išsprendimas. Šioje byloje arbitražo teismas jam šalių perduoto spręsti ginčo iš esmės neišsprendė, dalį pareikštų reikalavimų palikdamas nenagrinėtus.

4. Ieškovas negalėjo pateikti savo paaiškinimų. Atsakovas nebuvo pareiškęs prašymų palikti ieškovo reikalavimus nenagrinėtus, neatsikirtinėjo į ieškovo reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius argumentais, susijusiais su atsakovo draudiko sprendimo dėl ieškovo reikalavimo priėmimu ar nepriėmimu. Arbitražo teismo sprendimas palikti ieškovo reikalavimą nenagrinėtą ir tokio sprendimo motyvai neišplaukia nei iš rašytinių, nei iš žodinio bylos nagrinėjimo metu pateiktų šalių paaiškinimų. Klausimą dėl ieškovo teisės reikalauti atlyginti nuostolius susiejimo su atsakovo draudiko sprendimo dėl jų atlyginimo buvimu ar nebuvimu ir su tuo susijusius klausimus arbitražo teismas nagrinėjo savo iniciatyva ir savarankiškai, nepasiūlęs šalims pareikšti savo nuomonę dėl jų ir taip nesudaręs šalims, konkrečiai – ieškovui, galimybės dėl jų pasisakyti ir pateikti savo paaiškinimus. Iš paties sprendimo matyti, kad atsakovo civilinės atsakomybės draudimo klausimas nebuvo nagrinėjamas kaip atsakovo atsikirtimas į ieškovo reikalavimus.

5. Skundžiamas sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai. Sprendimas sukūrė faktinę situaciją, kai ieškovo galimybės apginti savo pažeistas teises kreipiantis į teismą ar arbitražą priklauso ne nuo jo paties valios, o nuo trečiosios šalies (draudiko) valios, kuri nėra arbitražinio susitarimo šalis. Vienas vertus, šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą dėl su Sutartimi susijusio ginčo sprendimu, ir, vadovaujantis KAĮ 10 straipsniu, teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį dėl iš Sutarties kylančių ginčų. Kita vertus, skundžiamame sprendime arbitražo teismas padarė išvadą, kad jis neturi kompetencijos nagrinėti tokio ginčo, kol nėra priimti tam tikri trečiosios šalies (draudiko) sprendimai. Tai reiškia, kad nuo draudiko (kuris nėra arbitražinio susitarimo šalis) pozicijos ir veiksmų priklauso tai, ar arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti bylą, o tai nesuderinama su įtvirtinta viešąja tvarka. Be to, skundžiamu sprendimu sukurta situacija yra nesuderinama su fundamentaliais teisingumo principais. Būtinybę laikytis sąžiningo ir teisingo (tinkamo) proceso principo apima ir viešosios tvarkos reikalavimas. Minėta, kad klausimą dėl ieškovo teisės reikalauti atlyginti nuostolius susiejimo su atsakovo draudiko sprendimo dėl jų atlyginimo buvimu ar nebuvimu ir su tuo susijusius klausimus arbitražo teismas nagrinėjo savo iniciatyva ir savarankiškai, nepasiūlęs šalims pareikšti savo nuomonės dėl jų ir taip nesudaręs šalims, konkrečiai – ieškovui, galimybės dėl jų pasisakyti ir pateikti savo paaiškinimus. Tokia situacija negali būti laikoma atitinkančia sąžiningo ir tinkamo proceso principą. KAĮ 37 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad, nustačius, jog arbitražo teismo sprendimas pažeidžia viešąją tvarką, jis yra naikinamas. Darytina išvada, kad KAĮ 37 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais gali būti panaikintas arbitražo teismo sprendimas arba jo dalis (KAĮ 37 straipsnio 4 dalis), o 5 dalyje nurodytais pagrindais arbitražo teismo sprendimas yra naikinamas visas.

Atsiliepimu į skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skunde nurodoma, kad arbitražo teismas neva viršijo savo kompetenciją nuspręsdamas, kad vienas iš ieškovo reikalavimų paliktinas nenagrinėtas. Pažymėtina, kad šioje byloje esminis ginčas tarp šalių kilo dėl Sutarties aiškinimo. Aiškindamas Sutartį teismas priėjo prie išvados, kad negali nagrinėti vieno iš ieškovo reikalavimo tol, kol ieškovas nesikreips į atsakovo draudiką dėl draudimo išmokos. Arbitražo teismas neviršijo savo kompetencijos, nes toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis šalių arbitražiniu susitarimu bei pasirinktomis arbitražo taisyklėmis. Arbitražo teismui sprendimą palikti reikalavimą nenagrinėtą suteikia arbitražinis susitarimas. Arbitražo teismas vieną iš ieškovo reikalavimų paliko nenagrinėtą būtent VKAT reglamento 37 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu, kuris numato, kad arbitražo teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu nagrinėti pareiškimą tampa neįmanoma ne dėl nuo arbitražo teismo priklausančių priežasčių.

Arbitražo teismas išsprendė šalių ginčą dėl Sutarties aiškinimo, palikdamas vieną iš ieškinio reikalavimų nenagrinėtą. Atsižvelgiant į tai, kad arbitražo teismas paliko reikalavimą nenagrinėtą dėl Sutarties aiškinimo ir vadovaudamasis VKAT reglamento 37 straipsnio 4 dalies 3 punktu, ieškovo teiginiai, jog šis teismas viršijo savo kompetenciją priimdamas tokį sprendimą, laikytini nepagrįstais. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas arbitražo byloje kėlė klausimą dėl Sutarties 3 priedo, t. y. Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalies ir 17 paragrafo nuostatų, taikymo ir aiškinimo, nes šios Sutarties nuostatos reglamentavo atsakovo atsakomybės ribojimą. Šalys skirtingai šias nuostatas interpretavo, taigi, dėl jų taikymo buvo kilęs šalių ginčas. 2010 m. vasario 17 d. pagrindinio posėdžio metu šalys ir arbitražo teismas išsamiai analizavo pirmiau nurodytų Sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimą bei analizavo, apie kokį draudimą yra kalbama Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalyje. Arbitražo teismas keletą kartų aiškiai kėlė klausimą, ar minėtų Sutarties nuostatų nereikėtų suprasti taip, kad arbitražo teismas gali nagrinėti klausimą dėl ieškovo reikalavimo tik po to, kai paaiškės, ar atsakovo draudikas yra pasirengęs tokius nuostolius atlyginti. Po pagrindinio posėdžio šalys išsamiai apie šių Sutarties nuostatų aiškinimą pasisakė baigiamosiose kalbose. Arbitražo teismas arbitražinio susitarimo pagrindu neabejotinai turi teisę ir kompetenciją aiškinti ginčo sutartį bei atitinkamai daryti išvadą, jog pagal Sutarties nuostatas atsakovas pirmiausia turi kreiptis į atsakovo draudiką ir tik paaiškėjus draudiko pozicijai dėl tariamų nuostolių atlyginimo gali kreiptis į arbitražo teismą su reikalavimu tokius nuostolius priteisti. Taip pat pažymėtina, kad KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje akivaizdžiai nustatyta, jog arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą.

2. Arbitražinio nagrinėjimo procedūra atitiko arbitražinį susitarimą. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad arbitražo teismas, palikdamas vieną iš reikalavimų nenagrinėtą, neatliko jam pavestos funkcijos, t. y. neišsprendė ginčo, o tai neva leidžia naikinti sprendimą KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu. Tiek civiliniame, tiek arbitražo procese galimi tokie atvejai, kai ginčą sprendžianti institucija ginčo išspręsti iki galo negali. Tokiems atvejais numatytas reikalavimo palikimo nenagrinėto institutas. Pašalinus priežastis, kliudančias atitinkamą reikalavimą nagrinėti, ieškovas pakartotinai turi teisę su šiuo reikalavimu kreiptis į ginčą nagrinėjančią instituciją.

3. Ieškovas arbitražo byloje turėjo visas galimybes pateikti savo paaiškinimus. Minėta, kad šalys procesiniuose dokumentuose išsamiai nagrinėjo ir pasisakė Ekspedijavimo sąlygų aiškinimo klausimais. Dar daugiau – arbitražo teismas 2010 m. vasario 17 d. pagrindinio posėdžio metu aiškiai keletą kartų šalių paklausė, ar ši Sutarties nuostata neturėtų būti interpretuojama taip, kad arbitražo teismas turi teisę spręsti dėl nuostolių atlyginimo tik tada, kai atsakovo draudikas nuspręs dėl draudimo išmokos sumokėjimo. Po pagrindinio posėdžio šalims buvo suteikta teisė raštu pateikti baigiamąsias kalbas. Taigi ieškovas turėjo ir naudojosi visomis galimybėmis pasisakyti byloje iškilusiais klausimais tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir posėdžio metu.

4. Skundžiamas sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Apskųstas arbitražo teismo spendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 37 straipsnyje nurodytų proceso normų, t. y. procesinės viešosios tvarkos ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu. Kadangi spendimas palikti vieną iš ieškovo reikalavimų nenagrinėtą buvo priimtas dėl Sutarties aiškinimo, tai nėra pagrindo konstatuoti, jog taip pažeista viešoji tvarka. Be to, teismas neturi pagrindo tikrinti, ar arbitražo teismo išvada dėl Sutarties aiškinimo yra pagrįsta.

5. Ieškovas nepagrįstai reikalauja panaikinti visą arbitražo teismo sprendimą. Nepaisant to, kad skunde yra reiškiamos pretenzijos tik dėl vieno iš ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėto, ieškovas prašo panaikinti visą arbitražo teismo sprendimą, t. y. ir tas dalis, kuriomis ieškovo reikalavimai buvo atmesti. Tokia ieškovo pozicija yra nepagrįsta ir leidžia konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovas skundė neišsakė nė vieno argumento, dėl kurio arbitražo teismo sprendimas atmesti kitus atsakovo reikalavimus laikytinas nepagrįstu ar neteisėtu.

Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties esmė

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo (ieškovo) UAB „Valbis“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo panaikinimo. Teismas nurodė, kad šalys, siekdamos apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali susitarti, kad tarp jų kilusius ginčus spręstų arbitražas. Susitarimą perduoti ginčus, kilusius ar galinčius kilti dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių spręsti arbitražo teismui, šalys įformina arbitražiniu susitarimu (Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnis). Arbitražinio susitarimo sudarymas reiškia, kad šalys atsisako tarpusavio ginčus nagrinėti teisme. Arbitražo teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, priima galutinį sprendimą, kuris yra skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui. Tačiau arbitražo teismo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma tokia apeliacijos forma, kokią apeliacinis teismas vykdo teismų sprendimų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės išnagrinėti bylos faktų, aiškintis, ar arbitrai ištyrė visus įrodymus, ar teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus bei teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar ne visiškai teisingai suprato teisės normą, ar ją ne visai tinkamai pritaikė arba nenurodė, kokią materialiosios teisės normą taikė. Arbitražo teismo sprendimas yra tikrinamas tik Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialios viešosios tvarkos aspektu.

Lietuvos apeliacinis teismas, atsakydamas į ieškovo argumentą dėl to, kad arbitražo teismas viršijo savo įgaliojimus palikdamas vieną iš ieškovo reikalavimų nenagrinėtą, nurodė, jog pagal KAĮ 19 straipsnio 1 dalį ir VKAT reglamento 24 straipsnį arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos spręsti ginčą. Skundžiamo sprendimo 25 punkte nurodyta, kad arbitražo teismas nusprendė, jog jis turi kompetenciją nagrinėti ginčą ir išspręsti jį iš esmės, tiek, kiek šiuo sprendimu nenustatyta kitaip. Šalys arbitražiniu susitarimu buvo susitarusios, kad arbitražo procedūros vyks pagal VKAT reglamentą. Arbitražo teismui palikti reikalavimą nenagrinėtą suteikia būtent VKAT reglamentas, kurio 37 straipsnio 4 dalies 3 punktas nustatyta, kad arbitražo teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu nagrinėti ieškinį tampa neįmanoma ne dėl nuo arbitražo teismo priklausančių priežasčių. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, arbitražo teismas, vadovaudamasis KAĮ 19 straipsnio 1 dalies, VKAT reglamento 24 straipsniu, 37 straipsnio 4 dalies 3 punktu, turėjo teisę spręsti, ar kuris nors iš ieškovo pareikštų reikalavimų gali būti paliktas nenagrinėtas. Nagrinėjamu atveju arbitražo teismas paliko nenagrinėtą ieškovo reikalavimo dalį dėl nuostolių atlyginimo dėl sumokėtos 165 782,73 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumos priteisimo, nes atsakovo draudikas nėra priėmęs sprendimo dėl ieškovo reikalavimo, susijusio su ieškovo sumokėta pridėtinės vertės mokesčio suma. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad savo išvadą dėl šio reikalavimo palikimo nenagrinėto arbitražo teismas padarė aiškindamas šalių sutarytą Sutartį, t. y. Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalies ir 17 paragrafo nuostatas. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad jis neturi kompetencijos spręsti, ar arbitražo teismas teisingai išaiškino šias nuostatas, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad arbitražo teismas šiuo atveju neviršijo savo kompetencijos, nes toks arbitražo teismo sprendimas (palikti reikalavimą nenagrinėtą) buvo priimtas vadovaujantis šalių arbitražiniu susitarimu ir pasirinktomis arbitražo (procedūros) taisyklėmis. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad arbitražo teismas neatliko jam pavestos funkcijos, t. y. neišsprendė ginčo. Minėta, kad arbitražo teismui sprendimą palikti reikalavimą nenagrinėtą suteikia šalių arbitražinis susitarimas, t. y. šiuo susitarimu pasirinktos arbitražo (procedūros) taisyklės – VKAT reglamentas, todėl galimas toks atvejis, kai arbitražo teismas viso ginčo iš esmės išspręsti negali. Tokiu atveju negalima daryti išvados, kad arbitražo teismas neatlieka jam pavestos funkcijos – išspręsti ginčą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, pašalinus sąlygas, kurios buvo pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą, suinteresuota šalis gali pakartotinai kreiptis į arbitražo teismą bendra tvarka (VKAT reglamento 37 straipsnio 6 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas turėtų kreiptis į atsakovo draudiką, o šiam priėmus sprendimą dėl draudimo išmokos, kuris ieškovo netekintų, šis vėl galėtų kreiptis į arbitražo teismą.

Atsakydamas į ieškovo argumentą dėl to, kad, atsakovui nepareiškus prašymo palikti kai kuriuos ieškovo reikalavimus nenagrinėtus, neatsikirtinėjant į ieškovo reikalavimą atlyginti nuostolius argumentais, susijusiais su atsakovo draudiko sprendimo priėmimu ar nepriėmimu, ieškovas negalėjo pateikti savo paaiškinimu šiuo klausimu, nes arbitražo teismas šį klausimą išnagrinėjo savo iniciatyva, nepasiūlęs šalims pareikšti savo nuomonės, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįsta laikė atsakovo poziciją, kad šalys savo procesiniuose dokumentuose išsamiai analizavo ir pasisakė dėl Ekspedijavimo sąlygų nuostatų aiškinimo. Minėta, kad arbitražo teismas savo išvadą, kad ieškovo reikalavimo dalį dėl nuostolių atlyginimo dėl sumokėtos 165 782,73 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumos priteisimo turi būti paliktas nenagrinėtas, nes atsakovo draudikas nėra priėmęs sprendimo dėl ieškovo reikalavimo, susijusio su ieškovo sumokėta pridėtinės vertės mokesčio suma, padarė aiškindamas Ekspedijavimo sąlygų nuostatas. Be to, 2010 m. vasario 17 d. pagrindinio posėdžio garso įrašas patvirtina, kad arbitras keletą kartų šalių paklausė, ar Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalies nuostatų nereikėtų suprasti taip, kad arbitražo teismas gali nagrinėti klausimą dėl ieškovo reikalavimo tik po to, kai paaiškės ar atsakovo draudikas yra pasirengęs tokius nuostolius atlyginti. Dėl to negalima teigti, kad arbitražo teismo sprendimas šiuo klausimu yra pagrįstas motyvais, dėl kurių ieškovas neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų. Po pagrindinio posėdžio, kuriame buvo keliamas klausimas, susijęs su atsakovo draudiko sprendimo dėl draudimo išmokos priėmimu ar nepriėmimu, šalims buvo suteikta teisė pateikti savo baigiamąsias kalbas, todėl ieškovo argumentai, kad arbitražo teismas jam nesuteikė teisės pateikti paaiškinimų šiuo klausimu, yra nepagrįsti.

Pasisakydama dėl arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad sąvoka „viešoji tvarka“ aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004). Remiantis šių principų pažeidimu kaip pagrindu panaikinti arbitražo teismo sprendimą, būtina nurodyti ir argumentuoti, kad arbitražo teismo sprendimu buvo iš esmės paneigtos šiais principais ginamos vertybės, t. y. kad pažeidimas, kuriuo remiamasi, pagal savo esmę ir pobūdį reiškia pamatinių teisių bei moralinių nuostatų nepaisymą ir dėl to yra netoleruotinas viešosios tvarkos požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011). Minėta, kad savo išvadą dėl vieno iš reikalavimų palikimo nenagrinėto arbitražo teismas padarė aiškindamas Ekspedijavimo sąlygų 27 paragrafo C dalies ir 17 paragrafo nuostatas. Be to, šiam teismui sprendimą palikti reikalavimą nenagrinėtą suteikia šalių arbitražinis susitarimas, t. y. šiuo susitarimu pasirinktos arbitražo (procedūros) taisyklės – VKAT reglamentas. Ieškovas turėjo galimybę pasisakyti dėl klausimo, susijusio su atsakovo draudiko sprendimo dėl draudimo išmokos priėmimu ar nepriėmimu 2010 m. vasario 17 d. pagrindiniame teismo posėdyje ir savo baigiamojoje kalboje. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad ieškovo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą arbitražo teismo sprendimą ir skundą atmetė.

Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasatorius 2011 m. liepos 29 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį ir, priėmus naują sprendimą, panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. 156, ir priteisti iš atsakovo UAB „Schenker“ ieškovui UAB „Valbis“ išlaidas kasacinės instancijos teisme. Kasatoriaus nuomone, yra Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties panaikinimo pagrindų, kurie nurodyti toliau.

Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė KAĮ 19 straipsnio, Reglamento 24 straipsnio nuostatas ir dėl to nepagrįstai netaikė KAĮ 37 straipsnio 3 dalies, 3 ir 4 punkto nuostatų. Kasatorius nurodo, kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kompetencijos – kompetencijos doktrina, kuri reiškia arbitražo teismo teisę spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą ir reglamentuoja šios teisės įgyvendinimo tvarką. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį, arbitražo teismui atsiranda klausimas spręsti klausimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą tik tada, kai kita ginčo šalis (atsakovas) ginčija arbitražo teismo jurisdikciją, t. y. kai kita ginčo šalis padaro pareiškimą, kad arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti šalių ginčą. Kasatoriaus teigimu, tokią išvadą patvirtina ir Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl šio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad tuo atveju, kai šalis neginčija arbitražinio susitarimo teisėtumo ir kai nėra nustatoma Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje išvardytų aplinkybių, kai ginčai negali būti perduoti spręsti arbitražui, arbitražo teismas dėl savo kompetencijos turėtų spręsti tik tada, kai yra paduotas šalies pareiškimas, kad arbitražo teismas viršija savo kompetenciją arba jos neturi. Nagrinėjamoje byloje, kasatoriaus nuomone, visai nepagrįstos arbitražo teismo sprendime esančios nuorodos į Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnį ir į Reglamento 24 straipsnį. Kasatorius nurodė, kad tarp arbitražo ginčo šalių buvo aiškus sutarimas, kad arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti visus ieškovo pareikštus ieškinio reikalavimus, arbitražo teismo kompetencija Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio tvarka ginčijama nebuvo. Kasatorius remiasi jo ir atsakovo sudarytos sutarties 13.1 punktu, kuriame nustatyta, kad arbitražui perduotini spręsti ginčai, kylantys iš tarp šalių sudarytos sutarties ar su ja susiję. Dėl to arbitražo teismas, nagrinėdamas tam tikrą klausimą, turi nuspręsti, ar dėl to klausimo tarp šalių yra kilęs ginčas. Kasatorius nurodė, kad atsakovo draudikas yra trečiasis asmuo, kuris nėra arbitražinės išlygos šalimi ar tarp kasatoriaus ir atsakovo sudarytos sutarties šalims, o kasatoriaus su atsakovo draudiku nesieja jokie sutartiniai santykiai ir ginčytinų klausimų jie neturi. Kasatoriaus teigimu, arbitražo teismas spręsdamas klausimus, dėl kurių nėra ginčo, viršijo savo kompetenciją, nes sprendė jam neperduotus klausimus. Kasatoriaus nuomone, dėl to yra pagrindas taikyti Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindus.

Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė Reglamento 37 straipsnio 4 dalies, taip pat Komercinio arbitražo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir dėl to taip pat nepagrįstai netaikė Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punkto nuostatų. Reglamento 37 straipsnio 4 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems esant arbitražo teismas turi teisę palikti reikalavimą nenagrinėtą, 3 dalyje nustatyta, kad „jeigu nagrinėti pareiškimą tampa neįmanoma ne dėl nuo arbitražo teismo priklausančių priežasčių“. Arbitražo teismas nagrinėtoje byloje tokia priežastimi laikė faktinę aplinkybę, kad atsakovo draudikas nėra priėmęs sprendimo dėl kasatoriaus reikalavimo. Kasatoriaus teigimu, toks arbitražo teismo argumentas neatitinka Reglamento 37 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų.

Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pagrindą taikyti Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Kasatorius nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi garso įrašu, kuriame girdėti arbitražo teismo teisėjų užduodamas klausimas dėl Ekspedijavimo sutarties nuostatų aiškinimo, nes, kasatoriaus teigimu, šie klausimai buvo užduodami atsakovo atstovams po to, kai kasatoriaus atstovai savo poziciją jau buvo išdėstę ir atsakę į jiems pateiktus klausimus. Be to, kasatorius nurodo, kad atsakovas savo atsikirtimų į kasatoriaus reikalavimus pagrindu nenurodė tos aplinkybės, jog kasatorius nesikreipė į atsakovo draudiką dėl nuostolių atlyginimo, todėl, jo teigimu, negalėjo pateikti savo paaiškinimų arbitražo teismui šiuo klausimu.

Kasatorius nurodo, kad teisėjų kolegija, spręsdama dėl Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 2 – 4 punktų nuostatų taikymo byloje, pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

Lietuvos apeliacinis teismas turėjo naikinti arbitražo teismo sprendimą taip pat ir Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Kasatorius nurodė, kad arbitražo teismas nagrinėdamas bylą ir palikdamas vieną iš kasatoriaus reikalavimų nenagrinėtą neįvykdė arbitrams ir arbitražo teismui keliamų reikalavimų, tai prieštarauja viešosios tvarkos sampratai tarptautiniame komerciniame arbitraže. Kasatorius taip pat nurodo, kad pažeistas teisės į teisingą (sąžiningą/tinkamą) procesą principas, o tokį principo pažeidimą grindžia tuo, kad arbitražo teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

k o n s t a t u o j a :

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl arbitražo teismo teisės palikti dalį ieškinio reikalavimų nenagrinėtų

Komercinio arbitražo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reguliuoja teisinius santykius, susijusius su šalių susitarimu arbitražo tvarka spręsti iškilusius ar galinčius iškilti ginčus, taip pat su ginčų nagrinėjimu, arbitražo sprendimų priėmimu bei vykdymu, Lietuvos Respublikos teismų įgaliojimais arbitražo srityje, ir kitus su arbitražu susijusius santykius. Komercinio arbitražo įstatyme taip pat apibrėžta arbitražo sąvoka; tai – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis. Taigi arbitražas yra alternatyvus tarp šalių kilusių ginčų sprendimo būdas, kurį pasirinkdamos šalys pasirenka spręsti ginčus arbitraže pagal konkretaus arbitražo teismo taisykles ar susitaria dėl proceso taisyklių patys ir kartu atsisako galimybės ginčus spręsti teisme ir teismų priimtus sprendimus skųsti apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui. Dėl to arbitražo teismo sprendimo, priimto Lietuvoje, apskundimas Komercinio arbitražo įstatymo tvarka nėra arbitražo teismo sprendimo apeliacijos forma – pagal Komercinio arbitražo įstatymą arbitražo teismo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma apeliacijos forma, nes šiame įstatyme nėra numatytos apeliacijos – teisminio proceso, kai teismo prašoma priimtą sprendimą pakeisti tuo pagrindu, kad arbitražo teismo sprendimas pagrįstas teisės ar fakto klaida. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad Komercinio arbitražo įstatyme nenustatyta galimybės skųsti arbitražo teismo sprendimų apeliacine tvarka; Lietuvoje neleidžiamas arbitražo teismo sprendimų tikrinimas fakto ir (arba) materialiosios teisės taikymo aspektu, todėl teismas neturi teisės nagrinėti bylos iš esmės ir aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus ir pan.; apskųstas arbitražo teismo sprendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 37 straipsnyje nustatytos procesinės ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija” v. UAB Kauno termofikacijos elektrinė, bylos Nr. 3K-3-104/2011; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „(duomenys neskelbtini)“, bylos Nr. 3K-3-612/2004; 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. S. v. M. T., bylos Nr. 3K-3-573/2008).

Nagrinėjamoje byloje kasatorius ir atsakovas 2006 m. rugsėjo 4 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 10002792-1 (toliau – Sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo teikti Ieškovui krovinių gabenimo organizavimo, įskaitant, bet neapsiribojant, krovinių gabenimo organizavimą kelių, geležinkelių, jūrų ar oro transportu ir kitas su tuo susijusias paslaugas taip pat sandėliavimo ir vietinio pristatymo paslaugas. Sutarties 13.1 straipsniu šalys sudarė arbitražinį susitarimą kuris numatė, jog „Visi ginčai, kylantys iš šios Sutarties ar su ja susiję, yra sprendžiami Šalių derybomis. Šalims nepavykus susitarti, tokie ginčai, kurių Šalys nepajėgė išspręsti derybų keliu per 20 (dvidešimt) dienų nuo ginčo atsiradimo dienos, išskyrus atvejį, numatytą 12.2 straipsnyje, yra sprendžiami arbitražo būdu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą. Šalys susitarė, kad arbitražinio teismo arbitrų skaičius bus 3 (trys), arbitražinio teismo posėdžiai vyks Vilniuje, proceso metu bus vartojama lietuvių kalba, o ginčų sprendimui bus taikoma LR galiojantys teisės aktai“. Taigi šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, aiškiai susitarė, kokiame arbitražo teisme ir pagal kokias taisykles vyks arbitražo procesas, ir kasatorius šio susitarimo neginčija. Vilniaus komercinio arbitražo teismo reglamento 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Šis reglamentas laikomas arbitražinio susitarimo dalimi ir taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja įstatymams, reguliuojantiems arbitražo procedūrą“. Taigi kasatorius, sudarydamas šį arbitražinį susitarimą, žinojo apie egzistuojančias taisykles ir pats sutiko, kad jo galimas ginčas ateityje su ieškovu būtų nagrinėjamas būtent pagal tokias taisykles. Vilniaus komercinio arbitražo teismo reglamentas, taigi ir šalių arbitražinis susitarimas, numato atvejus, kai arbitražo teismas gali palikti ieškinį nenagrinėtą bei nurodo ieškinio palikimo nenagrinėto padarinius Minėto reglamento 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Arbitražinis teismas arba Arbitražo teismo pirmininkas, kai byla dar neperduota arbitražiniam teismui, palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) į posėdį antrą kartą kviečiamos be svarbių priežasčių neatvyksta abi šalys, o bylą pagal joje esamą medžiagą arbitražinis teismas mano nesant įmanoma nagrinėti; 2) jeigu šalys per nustatytą terminą nesumoka arbitražo mokesčių; 3) nagrinėti pareiškimą tampa neįmanoma ne dėl nuo Arbitražo teismo priklausančių priežasčių“. Arbitražo teismas turi diskreciją nuspręsti, kokie atvejai laikytini tokiais, kai pareiškimą nagrinėti tampa neįmanoma, o pagal nurodytas Reglamento nuostatas arbitražo teismas tokį sprendimą gali priimti nepriklausomai nuo to, ar ginčo šalys reiškia tokį reikalavimą. Kasatorius nuo arbitražo susitarimo sudarymo momento žinojo ar turėjo žinoti, kad arbitražo teismas turi galimybę palikti ieškinį ar jo dalį nenagrinėta, esant tam tikroms aplinkybėms. Nagrinėjamoje byloje arbitražo teismas, aiškindamas Sutartį ir vadovaudamasis Vilniaus komercinio arbitražo teismo reglamentu, sprendė, kad ieškinio reikalavimo nagrinėjimas yra neįmanomas, kol kasatorius nepateiks reikalavimo atsakovo draudikui, tokią galimybę arbitražo teismui suteikia Vilniaus komercinio arbitražo teismo reglamento 37 straipsnio 4 dalies 3 punktas ir Komercinio arbitražo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Toks arbitražo teismo sprendimas nesudaro Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio pažeidimo ar pagrindo teigti, kad arbitražo teismas taip viršijo savo kompetenciją. Vertinimas, ar tarp šalių kilusio ginčo iš tikrųjų neįmanoma nagrinėti ir ieškinio reikalavimą būtina palikti nenagrinėtą, yra ginčo iš esmės sprendimo dalykas, kurio teismas, spręsdamas arbitražo teismo sprendimo apskundimo klausimą, neturi kompetencijos nagrinėti.

Nepagrįstu laikytinas ir kasatoriaus argumentas, kad ieškinio dalį palikdamas nenagrinėtą arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl trečiojo asmens – atsakovo draudiko, kuris nėra arbitražinio susitarimo dalyvis – teisių ir pareigų, o kasatorius, nebūdamas susijęs su atsakovo draudiku jokiais teisiniais santykiais, negali prarasti savo teisės į nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, arbitražo teismo sprendimas neapriboja kasatoriaus teisės ginčą dėl nuostolių atlyginimo spręsti arbitraže – jam atlikus veiksmus, nurodytus arbitražo teismo sprendime, t. y. kreipusis į draudiką dėl išmokos, kasatorius, priklausomai nuo rezultato, turėtų visas galimybes savo teises toliau ginti arbitražo procese (Komercinio arbitražo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas), taigi jo teisė į teisminę gynybą nėra nepagrįstai apribojama – remiantis kasatoriaus ir atsakovo sudarytos Sutarties nuostatų aiškinimu, kasatoriui tik nustatoma tvarka, kurios laikydamasis jis gali reikalauti atlyginti nuostolius iš atsakovo. Teismas, spręsdamas kasatoriaus reikalavimą panaikinti arbitražo teismo sprendimą, neturi teisės vertinti, ar arbitražo teismo pateiktas Sutarties nuostatų aiškinimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes tai nėra teismo, kuriam apskųstas arbitražo teismo sprendimas, nagrinėjimo dalykas.

Dėl kasatoriaus teisės pareikšti savo prieštaravimus arbitražo procese

Nepagrįstu laikytinas ir kasatoriaus argumentas dėl to, kad jis negalėjo pareikšti prieštaravimų ir savo nuomonės dėl dalies ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėtu ir tai leidžia naikinti Arbitražo teismo sprendimą Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal šalių byloje pateiktus įrodymus ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius turėjo visas galimybes pasisakyti dėl Sutarties sąlygų aiškinimo savo procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu. Be to, po pagrindinio posėdžio šalims buvo suteikta teisė raštu pateikti baigiamąsias kalbas, ką šalys ir padarė 2010 m. kovo 15 d. Taigi, kasatorius turėjo ir naudojosi visomis galimybėmis pasisakyti byloje iškilusiais klausimais tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir posėdžio metu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, jog arbitražo teismo sprendimas naikintinas, nes šaliai nebuvo suteikta ar apribota teisė pasisakyti byloje nagrinėjamais klausimais.

Dėl priimto arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai

Nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas dėl to, kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai ir dėl to turi būti panaikintas. Viešosios tvarkos pažeidimu kasatorius nurodo tą pačią aplinkybę – dalį ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėtų, nes taip šalių ginčas nebuvo išspręstas iš esmės. Be to, kasatoriaus teigimu, arbitražo teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad „sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. individuali įmonė vs. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004, bylos Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kipre registruota įmonė Duke Investment Limited v. Kaliningrado sritis ir Kaliningrado srities regioninis vystymo fondas, bylos Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS „Super FM” vs. UAB „Laisvoji banga”, bylos Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovei Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008). Pagrindinis viešosios tvarkos išlygos tikslas – apsaugoti fundamentalias pripažįstančiosios valstybės teisinės sistemos vertybes nuo užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi arbitražo teismo sprendimo apskundimo bei pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrose viešoji tvarka turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į tarptautinį 1958 m. Niujorko konvencijos pobūdį bei jos siekiamus tikslus, taip pat ji turi apimti tokius principus, kurie pasižymėtų universalumu ir, nepriklausomai nuo skirtingų nacionalinių teisės sistemų ir jose galiojančio teisinio reglamentavimo, apgintų svarbiausias vertybes. Arbitražo teismo sprendimas vieną ieškinio reikalavimą palikti nenagrinėtą negali būti pripažintas prieštaraujančiu viešajai tvarkai, nes, nors tokiu sprendimu tarp šalių kilęs ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, tokia teisė arbitražo teismui suteikia jo procesą nustatantis Reglamentas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pagal nustatytas jo taisykles priimtas arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi kasacinis skundas atmestinas, tai kasatoriui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 25,65 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. pažymoje (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Valbis“ valstybei dvidešimt penkis litus 65 ct išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas