Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2011
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
93.1; 129.19.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovams A. B. ir antstoliui M. D. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, savarankiškų reikalavimų nepareiškiantys tretieji asmenys R. Š. (ieškovės pusėje), AB bankas „Swedbank“ ir BTA ADB (UAB „BTA draudimas“ procesinių teisių perėmėja) (atsakovų pusėje).
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas reikalavimas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir su tuo susijęs procesinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu klausimas.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 1999 m. gruodžio 24 d. nutartimi buvo uždėtas areštas ieškovei (skolininkei) nuosavybės teise priklausančiam butui, o 2000 m. kovo 14 d. nutartimi buvo nutarta butą priverstinai parduoti iš varžytynių. Hipotekos skyriaus teisėjos 2000 m. kovo 14 d. nutartį kreditorius AB Swedbank antstoliui pateikė 2003 m. sausio 7 d. nurodydamas lydraštyje – „tolimesniam vykdymui“. 2003 m. sausio 24 d. antstolis butą areštavo ir paskelbė varžytynes. Buto vertė pagal turto arešto aktą sudarė 83 000 Lt, pradinę varžytynių kainą antstolis nustatė 66 400 Lt, t.y. 80 proc. vertės pagal CPK 718 straipsnį. Atsakovas A. B. 2003 m. liepos 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu už 69 100 Lt nusipirko butą, ir 2003 m. rugpjūčio 26 d. įregistravo savo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Šių vykdymo proceso veiksmų pagrindu kilo keletas teisminių ginčų, spręstų ir kasacine tvarka.
Skolininkei užginčijus vykdymo veiksmus byloje dėl priverstinio skolos išieškojimo ypatingosios teisenos tvarka, kasacine tvarka išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 17 d. nutartimi paliko galioti Hipotekos skyriaus teisėjos 1999 m. gruodžio 24 d. nutartį, nurodydamas, kad hipotekos teisėjos nutartis buvo priimta iki 2002 m. CPK įsigaliojimo, todėl pagal CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ji turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. CPK bei atitinkamas tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo normas.
Kitoje iš skolos priteisimo santykių kilusioje byloje spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo byloje, kurioje skolininkė skundė antstolio vykdymo veiksmus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir teisiškai nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 17 d. nutarties išaiškinimų, t.y., kokią įtaką šie išaiškinimai turėjo pirmosios instancijos teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutarties teisėtumui, teisiškai nevertino kasacinio teismo nutarties motyvų, kad byloje priimta hipotekos teisėjos nutartis turėjo būti vykdoma pagal 1964 m. CPK ir Hipotekos įstatymą.
Šioje byloje ieškovė S. V. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2003 m. liepos 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo antstolis M. D., vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą pagal Hipotekos skyriaus 2000 m. kovo 14 d. nutartį, pardavė atsakovui A. B. ieškovės butą už 69 100 Lt, ir taikyti restituciją natūra, priteisiant jai iš atsakovo butą. Ji nurodė, kad teisinis pagrindas varžytynių aktui panaikinti buvo jų metu padaryti vykdymo proceso pažeidimai, dėl kurių buvo nustatyta 20 proc. mažesnė nei įstatymo numatyta kaina, todėl butas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą; pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 17 d. nutartimi nustatė, jog Hipotekos skyriaus 1999 m. gruodžio 24 d. nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. CPK bei tuo metu galiojusias Hipotekos įstatymo normas. Antstolis nepagrįstai vykdymo procese vadovavosi 2002 m. CPK. Atsakovas A. B. yra nesąžiningas įgijėjas, todėl turi būti taikoma restitucija.
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad Hipotekos skyriaus 2000 m. kovo 14 d. nutartis antstoliui 2003 m. sausio 3 d. buvo pateikta vykdyti pakartotinai, 2003 m. sausio 24 d. buvo sudarytas turto arešto aktas, todėl pagal CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis išieškojimą iš šio turto antstolis pagrįstai vykdė pagal 2002 m. LR CPK normas, turto pardavimo iš varžytynių kainą nustatė pagal CPK 718 straipsnį – 80 proc. turto arešto akte nurodytos kainos; pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 17 d. nutartimi sprendė klausimą dėl priverstinio skolinio reikalavimo patenkinimo ne ginčo tvarka, o ne dėl antstolio veiksmų teisėtumo, todėl šios bylos skiriasi savo esme ir faktinėmis aplinkybėmis; mano, kad ieškovė neįrodė CPK 602 straipsnyje nustatytų pagrindų pažeidimo.
II. Byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu 2003 m. liepos 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo butas su rūsiu buvo parduotas atsakovui A. B., ir taikė restituciją natūra: priteisė ieškovei butą su rūsiu, o iš ieškovės atsakovui A. B. – 64 238,40 Lt.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ir teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartimi ieškovės skundas dėl antstolio veiksmų, nustatant varžytynėse parduodamo buto kainą, buvo atmestas, tačiau šioje byloje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 17 d. nutartis Nr. 3K-3-200/2004. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinės instancijos teismo teisės taikymo išaiškinimus, nustatė, kad Hipotekos skyriaus 1999 m. gruodžio 24 d. nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo turėjo būti vykdoma pagal 1964 m. CPK normas, o ne pagal 2002 m. CPK ir Hipotekos įstatymą; pažymėjo, kad pagal 2002 m. CPK 675 straipsnio 3 dalį, vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis sudaro areštuojamo turto apyrašą CPK 677 straipsnio nustatyta tvarka, šiuo atveju antstolis turto arešto akto nesurašo, todėl antstolis nepagrįstai jo taikytą areštą siejo su 2002 m. CPK taikymu vykdymo procese. Be to, antstolis Š., grąžindamas Hipotekos teisėjo 2000 m. kovo 14 d. nutartį išieškotojui, nepanaikino turto arešto; nenutraukė vykdomosios bylos, nepranešė Hipotekos skyriui, nes priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto nepasibaigė, o išieškotojas 2003 m. sausio 7 d. pateikė tą pačią Hipotekos teisėjo 2000 m. kovo 14 d. nutartį tolimesniam vykdymui nesilaikydamas CPK 558 straipsnio 2 dalyje, 587 straipsnio 1 punkto tvarkos. Teismas nustatė, kad antstolis vykdymo procese be teisėto pagrindo surašė turto arešto aktą, sukūrė sąlygas toliau vykdymo procese taikyti 2002 m. CPK normas, kurių nereikėjo taikyti ir šie veiksmais turėjo įtakos neteisingam varžytynėse parduodamo turto kainos nustatymui, skolininko interesų ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimui, nurodė, kad pradinės varžytynėse parduodamo buto kainos sumažinimas buvo žymus, buto pradinė kaina varžytynėse nustatyta pažeidus 1964 m. CPK 431 straipsnio 1 dalį, Hipotekos įstatymo 48 straipsnį, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, CK 1.5 straipsniuose įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, kurie yra imperatyvaus pobūdžio, dėl to tokį turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažino negaliojančiu; pažymėjo, kad atsakovas A. B., įsigijęs už žemesnę nei rinkos vertę ieškovei priklausantį butą, siekė sau naudos, nesidomėjo skolininkės reiškiamais prieštaravimų dėl per mažos parduodamo jos buto kainos nustatymo argumentais, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, jog būtų pripažįstamas sąžiningu daikto įgijėju; pabrėžė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, turto pirkėjui esant nesąžiningam, taikytina restitucija natūra.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 kovo 5 d. sprendimą panaikino ir Ieškovės S. V. ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2004 pateikti išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas hipotekos procedūrų teisėtumo klausimas, bet nebuvo aiškinamasi, kokiam CPK galiojant buvo pradėta vykdyti vykdomoji byla, ar buvo teikiamas vykdomasis raštas pakartotiniam vykdymui, nebuvo vertinami antstolio veiksmai. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutarties išaiškinimo teisėjų kolegija nurodė, kad minėta byla vėliau buvo nutraukta, nes ieškovė buvo praleidusi CPK 512 straipsnyje nustatytus terminus skundui dėl antstolio veiksmų paduoti. Taigi, iš esmės visi ieškovės skundai jos iškeltose civilinėse bylose dėl antstolio M. D. veiksmų buvo atmesti, nė vienoje byloje nebuvo konstatuota antstolio pažeidimų, parduodant iš varžytynių ieškovės butą. Teismas pažymėjo, kad nors išieškotojo 2003 m. sausio 7 d. lydraštyje nurodoma, kad siunčia vykdomąjį raštą tolimesniam vykdymui, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai laikytina pakartotiniu pateikimu vykdyti, o redakcinio pobūdžio šio rašto netikslumai neturi esminės reikšmės ir negali būti vertinami kaip nulemiantys taikytiną įstatymą byloje. Nors po antstolių reformos vykdomoji byla buvo perduota vykdyti antstolei D. M. ir įrodymų, kad vykdomoji byla būtų gražinta vykdyti antstoliui M. D., nėra, išieškotojas pats pateikė tiesiogiai antstoliui M. D. vykdyti, todėl toks išieškotojo kreipimasis į šį antstolį laikytinas pakartotiniu kreipimusi į antstolį dėl vykdymo veiksmų atlikimo. Teismas nurodė, kad pagal CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį vykdomieji dokumentai, pateikti vykdyti antstoliui po 2003 m. sausio 1 d., turi būti vykdomi pagal 2002 m. CPK normas nepriklausomai nuo to, kada jie buvo išduoti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad antstolis M. D., vykdomojoje byloje atlikdamas vykdymo veiksmus, turėjo vadovautis 1964 m. CPK. Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje teisminė byla dėl išieškojimo iš įkeisto ieškovės buto buvo pradėta, galiojant 1964 m. CPK, todėl ši (hipotekos įgyvendinimo) civilinė byla ir turėjo būti užbaigta, taikant 1964 m. CPK ir Hipotekos įstatymą. Kadangi Hipotekos teisėjos 2000 m. kovo 14 d. nutartis buvo pateikta pakartotinai vykdyti 2003 m. sausio 7 d., tai ji turėjo būti įvykdyta jau pagal 2002 m. CPK. Konstatavusi, kad vykdomojoje byloje turėjo būti taikomas 2002 m. CPK, teisėjų kolegija pripažino, kad antstolis pagrįstai ir teisėtai pirmosiose varžytynėse sumažino ieškovės buto kainą 20 procentų. Taip pat teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų, pripažino atsakovą A. B. nesąžiningu įgijėju. Atsakovo A. B. nesąžiningumą turėjo įrodyti ieškovė, išskyrus atvejus, jeigu atsakovo nesąžiningumas galėtų būti pagal įstatymą preziumuojamas. Nagrinėjamu atveju taikyti tokiai prezumpcijai pagrindų nėra. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas, dalyvaudamas varžytynėse, siekė sau naudos, nesidomėjo skolininkės prieštaravimais dėl per mažos buto kainos, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, todėl yra nesąžiningas, nepagrįsti. Natūralu, kad atsakovas, dalyvaudamas varžytynėse, siekė naudos ir nupirkti butą pigiau nei pirktų laisvojoje rinkoje, tai atitinka CPK 718 str. prasmę, ir ši aplinkybė neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Aplinkybė, kad atsakovas ketino parduoti varžytynėse įgytą butą ir kad buvo išdavęs A. K. įgaliojimą tvarkyti minėtą butą, taip pat neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Kadangi varžytynes vykdė valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, kurio pareiga pagal įstatymą užtikrinti jų teisėtumą, tai atsakovas A. B. galėjo sąžiningai tikėtis, kad varžytynės yra teisėtos ir neturėjo tikrinti kiekvieno antstolio veiksmo teisėtumo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o ieškovės ieškinį atmetė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Vykdymo procese buvo vadovautasi ne tuo įstatymu, kuris turėjo būti taikomas byloje. Hipotekos skyriaus nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo priimta 1999 m. gruodžio 24 d. iki 2002 m. CPK įsigaliojimo, todėl turėjo būti taikomas tuo metu galiojęs 1964 m. CPK bei Hipotekos įstatymo atitinkamos normos. Tai specialiai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 17 d. nutartyje, kuria priimdamas sprendimą turėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas. Tai lemia, kad byloje buvo nepagrįstai pabloginta skolininkės padėtis.
2. 2003 m. sausio 7 d. išieškotojo kreipimasis į antstolį neteisingai traktuotas kaip pakartotinis. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį teismo antstolių kontorų prie apylinkių teismų užbaigtos vykdomosios bylos perduodamos saugoti apylinkės teismams, prie kurių yra teismo antstolių kontoros. Duomenų, kad konkreti byla būtų buvusi perduota saugoti Vilniaus m. 1-ajam apylinkės teismui, byloje nėra. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad vykdomoji byla buvo užbaigta. Be to, iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Hipotekos įstatymo nuostatos nenumatė pakartotinio kreipimosi dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto su ta pačia Hipotekos skyriaus nutartimi. 2002 m. CPK 558 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad pakartotinis išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto galimas tik naujai kreipiantis į teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo CPK 558 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta tvarka.
3. Byloje buvo pažeisti esminiai civilinio proceso principai, kai tai pačiai proceso stadijai vienu metu buvo taikomi skirtingi CPK: hipotekos byla pradėta ir užbaigta pagal 1964 m. CPK, o visas vykdymas pagal 2002 m. CPK. Ypatingosios teisenos proceso stadijos yra persipynusios ir nevisiškai atitinka tipinę ginčo teisenos schemą, kurioje vykdymas eina po atitinkamų sprendimų priėmimo. Antai hipotekos bylose po vykdymo veiksmų dar papildomai atliekami veiksmai, susiję su hipotekos užbaigimu: varžytynių akto tvirtinimas, priimama nutartis užbaigti hipoteką ir pan. Skiriasi naujojo ir senojo CPK įtvirtintų vykdomųjų dokumentų sampratos ir iš jų išplaukiančios teisės bei pareigos. Nepateisinama, kai esant skirtingoms stadijoms ar net tai pačiai stadijai, pirma pritaikomas naujasis CPK, o vėliau – senasis CPK.
4. Atsakovas varžytynėse įgijo turtą nesąžiningai. Parduodant turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, teismų praktikoje pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį nupirkusio asmens nesąžiningumas. Atsakovas pats pripažino, kad įgijo turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kaina, kad su ieškove vedė derybas dėl kainos skirtumo primokėjimo, bet vėliau tas derybas nutraukė. Atsakovas pasitelkė abejotinos reputacijos kitą varžytynių dalyvį ir jo bendrus, dėl kurių neteisėtų veiksmų, grasinant kasatoriai ginklu, atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tai netiesiogiai patvirtina išankstinį susitarimą veikti priešingai kasatorės interesams varžytynių procese.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo R. Š. prašo tenkinti kasacinį skundą, panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimais į kasacinį skundą A. B. ir antstolis M. D. prašo kasacinio skundo netenkinti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimais iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.
Dėl proceso įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu nustatymo
Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Tai bendroji proceso įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu nuostata, kuri taikoma, jei nėra specialiųjų teisės normų, lemiančių proceso įstatymų taikymą laiko atžvilgiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, priimdamas 2002 m. CPK, šio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme įstatymo leidėjas nustatė visą sąrašą teisės normų, skirtų 1964 m. CPK ir 2002 m. CPK tarpusavio santykiui apibrėžti bei galimoms šių aktų kolizijoms išspręsti. Taip pat pažymėtina, kad galiojančio CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas – įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Byloje keliamą proceso įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu klausimą tarp tų pačių šalių ir tų pačių vykdymo teisinių santykių kontekste kasacinis teismas yra nagrinėjęs ir dėl to suformulavęs teisės normų taikymo ir aiškinimo taisyklę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2004 m. kovo 17 d. išnagrinėjusi civilinę bylą kasacine tvarka pagal kreditoriaus AB „Hansabankas“ dėl priverstinio skolos išieškojimo, bylos Nr. 3K-3-200/2004, nurodė, kad pagal CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį vykdomieji dokumentai dėl piniginių sumų išieškojimo, gauti vykdyti teismo antstolių kontoroje iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, užbaigiami vykdyti pagal proceso teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Kiti vykdomieji dokumentai, taip pat vykdomieji dokumentai, gauti vykdyti teismo antstolių kontoroje įsigaliojus Civilinio proceso kodeksui (nesvarbu, pirmą ar pakartotinį kartą jie teikiami teismo antstolių kontorai), vykdomi pagal Civilinio proceso kodeksą. Taigi buvo padaryta išvada, kad apylinkės teismo hipotekos teisėjos 1999 m. gruodžio 24 d. nutartis dėl priverstinio skolos laikytina vykdomuoju dokumentu (1964 m. CPK 373 straipsnio 10 punktas). Kadangi hipotekos teisėjos nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo priimta 1999 m. gruodžio 24 d., t. y. iki CPK įsigaliojimo, tai ji pagal išdėstytą įstatymo reikalavimą turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. CPK bei tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo atitinkamas normas. Hipotekos teisėjos nutartis priimta remiantis šiomis įstatymų normomis, todėl jos pritaikytos tinkamai. Teismai nagrinėję civilinę bylą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagal nurodytą hipotekos teisėjos nutartį privalėjo atsižvelgti į šioje nutartyje pateiktus teisės normų išaiškinimus. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu aiškinimu, kad nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas tik hipotekos procedūrų teisėtumo klausimas ir nebuvo aiškinamasi vykdomosios bylos eigos klausimų, tačiau šioje nutartyje yra pasisakyta ne tik dėl hipotekos procedūrų, bet ir dėl to, kokie įstatymai turi būti taikomi vykdant pirmiau nurodytą hipotekos teisėjos nutartį. Šiuo atveju tai buvo vientisas procesas prasidėjęs nuo hipotekos teisėjos nutarties priėmimo iki priverstinio turto pardavimo varžytynėse, kurių metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinių ir turtinių teismo sprendimo padarinių.
Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, jog nebūtų pažeidžiami išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko teisių bei teisėtų interesų.
Hipotekos bylų specifika yra ta, kad vykdymo procesas vyksta kartu su pagrindiniu – hipotekos įgyvendinimo bylos procesu ir laiko atžvilgiu įsiterpia į jį. Antai CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą […] hipotekos teisėjo nutartis kartu su kreditoriaus pareiškimu išieškoti skolą arba perduoti įkeistą daiktą administruoti išsiunčiami vykdyti daikto buvimo vietos antstoliui. Tačiau, įvykdžius teismo nutartį dėl išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos įgyvendinimo byla dar nesibaigia, nes CPK 562 straipsnyje nustatyta, kad gavęs turto pardavimo (perdavimo) aktą, patvirtinantį, jog hipotekos kreditoriaus reikalavimai patenkinti iš įkeisto turto gautų pajamų, hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką. Proceso vientisumo principas (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 16 straipsnis ir kt.), savo ruožtu reikalauja, kad teismo procesas vyktų nuosekliai, stadijomis, o atskiri bylos proceso etapai būtų neprieštaringi ir suderinami tarpusavyje. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija pažymi, kad išvardyti tikslai negali būti pasiekti, jei vienu metu atskiriems tos pačios bylos proceso veiksmams vykdymo byloje būtų taikomi skirtingi CPK, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vykdymo veiksmai turėjo būti atliekami pagal 1964 m. CPK nuostatas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, minėta, išaiškino, kad nagrinėjamiems varžytynių santykiams taikytinos 1964 m. CPK bei tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo atitinkamos teisės normos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu dėl vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti momento. Teismas nustatė, kad hipotekos teisėjos 1999 m. gruodžio 24 d. nutartimi buvo pradėtas priverstinis išieškojimas ir ginčo butai areštuoti, o 2000 m. kovo 14 d. nutartimi buvo nutarta juos priverstinai iš varžytynių parduoti. Ši nutartis buvo pateikta Teismo antstolių kontorai prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo, ir jai priklausantis antstolis A. Š. atliko vykdymo veiksmus. Nuo 2003 m. sausio 1 d. vykdant teismo antstolių sistemos institucinę reformą, ši vykdomoji byla savaime turėjo būti perduota antstolei D. M., tačiau iš antstolės D. M. rašto matyti, kad ji jokių vykdymo veiksmų neatliko, nes faktiškai vykdomosios bylos neperėmė. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo 11 straipsnį užbaigtos teismo antstolių kontorų vykdomosios bylos turėjo būti perduotos saugoti apylinkių teismams, tačiau duomenų, kad ši vykdomoji byla buvo perduota nustatyta tvarka apylinkės teismui nėra, todėl laikytina, jog ji 2003 m. sausio 1 d. nebuvo užbaigta CPK nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad ši vykdomoji byla iš karto po reformos atsidūrė antstolio M. D. žinioje – tai patvirtina išieškotojo AB „Hansabankas“ 2003 m. sausio 7 d., raštas kuriuo pastarasis siunčia vykdomąjį dokumentą toliau vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas tai laikė pakartotiniu pateikimu vykdyti vykdomąjį dokumentą ir, taikydamas CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti antstoliui po 2003 m. sausio 1 d. ir turi būti vykdomas pagal 2002 m. CPK normas nepriklausomai nuo to, kada buvo išduotas. Teisėjų kolegija su šia išvada, turėjusią esminę reikšmę vertinant antstolio veiksmų teisėtumą, nesutinka. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti priešingai, t.y. kad išieškotojo kreipimasis dėl hipotekos teisėjos nutarties vykdymo nebuvo pakartotinis, o susijęs su antstolių institucine reforma. Tai matyti ir iš rašto turinio, nes vykdomoji byla nebuvo užbaigta, o išieškotojas pasikeitus antstoliui prašė toliau tęsti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį išieškotojas, gavęs Antstolių kontoros pranešimą, kreipėsi į antstolį M. D. dėl tolesnio, o ne dėl naujo ar pakartotinio išieškojimo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusiose Hipotekos įstatymo nuostatose neįtvirtinta pakartotinio kreipimosi dėl išieškojimo iš įkeisto turto pagal tą pačią hipotekos teisėjo nutartį. Hipotekos skyriaus teisėjo nutartis buvo siunčiama Hipotekos skyriaus teismo antstolių kontorai, o hipoteka turėjo būti baigta Hipotekos įstatymo nustatyta tvarka ir išregistruota. 1964 m. CPK 400 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui nekliudė iš naujo pateikti vykdomąjį dokumentą įstatymo nustatytais terminais, tačiau pagal Hipotekos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį tam reikėjo kreiptis į teismo Hipotekos skyrių dėl pakartotinio skolos išieškojimo. Kaip jau buvo pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 7 d. nutartyje, hipotekos teisėjos nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo priimta 1999 m. gruodžio 24 d., t.y. iki CPK įsigaliojimo, taigi ji turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. CPK bei tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo atitinkamas normas.
Su kasacinio skundo argumentu, kad vien aplinkybė, jog antstolis L. D. 2003 m. sausio 24 d. surašė turto arešto aktą, nesuteikė jam teisės vykdyti priverstinį išieškojimą pagal 2002 m. CPK, teisėjų kolegija sutinka. Įsigaliojęs naujas proceso įstatymas nenumatė galimybės antstoliui vykdant teismo nutartį dėl turto arešto pakartotinai areštuoti turtą, kuris jau areštuotas pagal teismo nutartį. CPK 675 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tokiu atveju antstolis sudaro areštuojamo turto apyrašą, ir laikytina, jog šiuo atveju turto arešto aktas neturėjo būti surašytas. Šiuo konkrečiu atveju toks turto areštas negali būti laikomas teisėtu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad išieškojimas pagal AB “Hansabankas“ reikalavimą skolininkei turėjo būti vykdomas pagal 1964 m. CPK bei tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo atitinkamas normas. Nepagrįstas 2002 m. CPK normų taikymas turėjo įtakos neteisingam varžytynėse parduodamo turto kainos nustatymui, skolininko interesų ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimui, nes sudarė galimybę parduoti skolininkei priklausantį turtą už mažesnę kainą taikant CPK 681 ir 718 straipsnius. Šiuo atveju pagal 1964 m. CPK ir Hipotekos įstatymo 48 straipsnį parduodamo buto pradinė kaina turėjo būti nustatoma pagal rinkos kainą, kuri, bylos duomenimis, tuo metu buvo apie 83 000 Lt. Tuo tarpu ginčo buto pardavimo pradinė kaina buvo nustatyta pagal 2002 m. CPK reikalavimus dėl pradinės varžytynėse parduodamo turto kainos, t.y. 80 procentų buto rinkos vertės (66 400 Lt) (CPK 718 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad varžytynėse parduodamo turto kainos sumažinimas buvo didelis, nes kaina buvo nustatyta pažeidus 1964 m. CPK 431 straipsnio 1 dalies, Hipotekos įstatymo 48 straipsnio, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai atitinkamai lėmė skolininko teisių pažeidimą.
Dėl restitucijos taikymo
CPK normose nustatytas turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, bet nenustatyta specialiųjų restitucijos taikymo taisyklių, todėl, vadovaujantis teisės aktų sisteminio aiškinimo principu, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, taikytinos bendrosios, CK nustatytos restitucijos taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs turto iš varžytynių aktą negaliojančiu tinkamai taikė ir aiškino restituciją nustatančias CK normas, jos taikymo taisykles bei nenukrypo nuo suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, konstatuodamas, kad restitucija – prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo padarinys – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.96 straipsnio 4 dalį taisyklės dėl sąžiningo įgijėjo apsaugos vykdymo procese netaikomos. Taigi, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., O. P. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-90/2009).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju yra galima. Nagrinėjamos bylos atveju turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (iš varžytynių parduodamo turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas pagrįstas, egzistuoja CPK 346 straipsnyje nustatyti kasacijos pagrindai, ir sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė kasaciniame skunde reikalauja priteisti atstovavimo išlaidas ir pateikia 2500 Lt sumokėjimą už advokato paslaugas surašant atsiliepimą į kasacinį skundą patvirtinančius įrodymus. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgiant į byloje nagrinėjamo klausimo sudėtingumo lygį, pateikto procesinio dokumento teisinio argumentavimo pobūdį, vadovaujantis Rekomendacijų 2.1, 2.2 ir 8.13 punktais, už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą ieškovei iš atsakovų A. B. ir antstolio M. D. priteisiama iš viso 2200 Lt (po 1100 Lt iš kiekvieno atsakovo).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija priimdama ieškovės kasacinį skundą 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir atleido ją nuo 1036,50 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimo bei atidėjo 1036,50 Lt žyminio mokesčio mokėjimą iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Patenkinus kasacinį skundą nesumokėtas 2073 Lt žyminis mokestis lygiomis dalimis (po 1036,50 Lt) priteistinas iš atsakovų (CPK 96 straipsnis).
Kasaciniame procese valstybė patyrė 88,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos lygiomis dalimis (po 44,45 Lt) valstybės naudai priteistinos iš atsakovų A. B. ir antstolio M. D..
Iš viso iš atsakovų A. B. ir antstolio M. D. valstybei priteistina po 1080,95 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą.
Priteisti S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. B. (a. kodas (duomenys neskelbtini) ir antstolio M. D. po 1100 (vieną tūkstantį šimtą) Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš A. B. (a. kodas (duomenys neskelbtini) ir antstolio M. D. po 1080,95 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt litų 95 ct).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
