Dėl ieškovo kaltės, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, uzufrukto nustatymo ir kompensacijos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-378/2011

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 78.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. D. (M. D.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovei A. D., A. S. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, ir atsakovės A. D. priešieškinį ieškovui M. D. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, uzufrukto nustatymo ir kompensacijos priteisimo; tretieji asmenys: Klaipėdos miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba, AB SEB bankas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaikų gyvenamosios vietos nustatymą, vaikų išlaikymo formą ir santuokoje įgyto turo padalijimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas prašė: 1) nutraukti jo ir atsakovės santuoką dėl atsakovės kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių dukterų A. D. ir V. D. gyvenamąją vietą su tėvu; 3) priteisti jam ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise po 50 proc. UAB „MPRO“ akcijų; 4) pripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir po santuokos nutraukimo šį butą palikti ieškovui; 5) pripažinti negaliojančia atsakovės ir jos tėvo A. S. 2005 m. birželio 15 d. sudarytą 30 000 Lt dovanojimo sutartį; 6) padalyti įsipareigojimus pagal ieškovo ir atsakovės bei AB SEB Vilniaus banko 2007 m. sausio 31 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį, nustatant, kad po santuokos nutraukimo ieškovui ir atsakovei tenka po 1/2 dalį įsipareigojimų; 7) po santuokos nutraukimo palikti ieškovui santuokinę pavardę.

Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti santuokinę pavardę; 3) nustatyti nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su atsakove; 4) nustatyti atsakovei bei nepilnamečiams vaikams uzufruktą į šeimos butą, esantį (duomenys neskelbtini) iki jų pilnametystės; 5) priteisti iš ieškovo išlaikymą vaikams po 1500 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki jų pilnametystės, atsakovę paskirti šių lėšų tvarkytoja; 6) nustatyti, kad ieškovas turi teisę matytis su nepilnamečiais vaikais šalių suderintu laiku; 7) priteisti iš ieškovo išlaikymą atsakovei po 500 Lt iki 2009 m. liepos 11 d.; 8) nustatyti, kad sutartinius įsipareigojimus 2007 m. sausio 31 d. vartojimo kredito sutartį po santuokos nutraukimo privalo įvykdyti ieškovas; 9) įpareigoti ieškovą po santuokos nutraukimo gyventi skyrium bute (duomenys neskelbtini) nuo atsakovės ir dukterų; 10) iškeldinti ieškovą iš nurodyto buto; 11) priteisti 125 126 Lt kompensaciją.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2002 m. balandžio 24 d. sudarė santuoką, turi dvi dukteris (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). 2004 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi ieškovo motina M. D. padovanojo ieškovui butą (duomenys neskelbtini). jame gyveno ieškovas ir atsakovė, vėliau atsikėlė gyventi ieškovo motina. 2005 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartimi atsakovas A. S. padovanojo atsakovei (savo dukteriai) 30 000 Lt. Ieškovas ir atsakovė bei AB SEB Vilniaus bankas 2007 m. sausio 31 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria bankas ieškovui ir atsakovei suteikė 60 000 Lt vartojimo kreditą investavimui. Santuokos metu 2007 m. birželio 14 d. įregistruota UAB „MPRO“, kurios vienintelis steigėjas ir akcininkas yra ieškovas. Ieškovas 2007 metais sudarė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, kuriomis siekė įsigyti žemės sklypų Kosta Rikoje ir pagal nurodytus sandorius sumokėjo 207 502,22 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: 1) ieškovo ir atsakovės santuoką nutraukė dėl ieškovo kaltės; 2) ieškovui ir atsakovei priteisė po 50 proc. UAB „MPRO“ akcijų; 3) nustatė nepilnamečių dukterų A. D. ir V. D. gyvenamąją vietą su atsakove; 4) priteisė dukterims iš ieškovo išlaikymą butu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančiu ieškovui, priteisiant po 1/2 dalį buto kiekvienai dukteriai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jų pilnametystės; 5) įpareigojo ieškovą po santuokos nutraukimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal 2007 m. sausio 31 d. su AB SEB banku sudarytą vartojimo kredito sutartį; 6) iškeldino ieškovą iš buto (duomenys neskelbtini) su visais jam priklausančiais daiktais ir gyvenančiais asmenimis; 7) priteisė atsakovei iš ieškovo 103 751,11 Lt kompensaciją; 8) kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė. Teismas nusprendė santuoką nutraukti dėl vieno ieškovo kaltės, nes jis elgėsi netinkamai: neužtikrino savo nepilnamečių dukterų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), sutuoktinės gyvenimo sąlygų atskirai nuo savo motinos (dėl to šeimoje kildavo konfliktų); dėl ieškovo pakeistos durų spynos atsakovė su vaikais buvo priversta išsikelti iš šeimos buto. Teismas vaikams priteisė išlaikymą turtu, t. y. abiem po 50/100 dalių buto (duomenys neskelbtini), priteisdamas išlaikymą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, nes ieškovo teiktas išlaikymas buvo nenuolatinis, priklausomas nuo ieškovo gautų pajamų. Parinktą išlaikymo formą konkrečiu turtu teismas motyvavo taip pat tuo, kad vaikams turi būti užtikrinta tinkama gyvenamoji vieta. Teismas sprendė, kad sutartinius įsipareigojimus pagal 2007 m. sausio 31 d. su AB SEB banku sudarytą vartojimo kredito sutartį po santuokos nutraukimo privalo įvykdyti ieškovas, nes jis gautą kreditą panaudojo savo nuožiūra, nepateikė duomenų, jog gauti pinigai panaudoti išimtinai šeimos interesais. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2005 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį, nes ieškovas neįrodė, kad sutartis suklastota. Teismas taip pat atmetė priešieškinio reikalavimą pagal nurodytą dovanumo sutartį padovanotus 30 000 Lt priteisti atsakovei, nes ji tėvo dovanotus pinigus išleido kartu su ieškovu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 23 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą: 1) santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatė, kad po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė solidariai privalo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal 2007 m. sausio 31 d. vartojimo kredito sutartį; 3) kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes šalys faktiškai kartu kaip šeima negyvena daugiau kaip metus, abu sutuoktiniai pažeidė sutuoktinių pareigas, nesistengė išlaikyti santuokos, gerbti, moraliai remti vienas kitą. Dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Įvertinęs Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro, Klaipėdos miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadas, taip pat tai, kad ieškovas nevykdė laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo laikinai gyventi šeimos bute, kelis kartus keitė buto spyną, išnešė baldus, kurias naudojosi atsakovė su dukterimis, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad geriausiai vaikų interesus atitinka jų gyvenamosios vietos nustatymas su motina (atsakove). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai priteisė vaikams išlaikymą ieškovo butu, nes nustatė, kad ieškovas neturės pakankamai pajamų nuolat mokėti išlaikymą, reikiamą dukterų būtiniausiems poreikiams patenkinti, periodinėmis išmokomis: jo skola vaikams išlaikyti yra 17 678 Lt, šiuo metu pajamos itin mažos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ir su juo gyvenančių asmenų neiškeldinimas iš ginčo buto, priteisus šį butą vaikams, kaip išlaikymą turtu, bei nustačius vaikų gyvenamąją vietą su motina, pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, nes vaikai neišvengtų kasdieninių tėvų konfliktų. Klaipėdos apygardos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovo buvimas su buvusia sutuoktine ir vaikais dviejų kambarių bute pažeistų vaikų teisę į jų turto valdymą ir naudojimą išimtinai nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad abu sutuoktiniai turi atsakyti solidariai, pagal įsipareigojimus atsiradusius iš AB SEB Vilniaus banko ir ieškovo 2007 m. sausio 31 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties, kuria ieškovui suteiktas 60 000 Lt vartojimo kreditas investicijoms. Teismas nurodė, kad šią sutartį taip pat pasirašė ir atsakovė, todėl vartojimo kreditas gautas abiem sutuoktiniam sutinkant, o tai lemia solidariąją jų civilinę atsakomybę (CK 3.144 straipsnis). Be to, teismas pabrėžė, kad su prievolės grąžinti kreditą priskyrimu vienam ieškovui nesutinka bankas. Klaipėdos apygardos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl bendrosios dalinės nuosavybės sumažinimo atsakovei iš ieškovo priteistina 103 751,11 Lt kompensacija, nes ši suma sudarė dalį lėšų, ieškovo sumokėtų už žemių pirkimą Kosta Rikoje, apie kurias atsakovė nieko nežinojo ir nebuvo davusi sutikimo joms pirkti. Ieškovas mokėjimų pagal sudarytas žemės sklypų pirkimo sutartis netęsė, todėl pagal sutarčių sąlygas neįgijo nuosavybės teisių į žemės sklypus Kosta Rikoje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutarties dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir vaikų išlaikymo formos priteisimo, kompensacijos priteisimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kasatoriaus iškeldinimo ir dėl šių dalių perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens – ieškovo motinos M. D. Kasatorius nurodo, kad motina padovanojo jam butą ir liko jame gyventi, turi atskirą kambarį. Kasatoriaus motina turėjo būti įtraukta į bylą atsakove. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, bet sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad iš ginčo buto nusprendžiama iškeldinti ieškovą su visais jam priklausančiais daiktais ir gyvenančiais asmenimis, todėl pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Dėl kompensacijos už turtą. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes nemotyvavo, kodėl atsakovei iš kasatoriaus priteisė 103 751,11 Lt kompensaciją. Kasatorius nurodo, kad neaišku, kokios materialiosios teisės normos pagrindu teismai priteisė atsakovei kompensaciją. Teismai netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes išlaidas žemės sklypams Kosta Rikoje įsigyti sutapatino su pajamomis ir nepagrįstai įtraukė į dalytino turto balansą. Kasatorius nurodo, kad turto išpirkimo sutartys pagal lizingo sutartį negalėjo būti įtrauktos į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą. Šį argumentą kasatorius grindžia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. D. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-207/2009; 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. A. v. B. P. ir kt., byla Nr. 3K-3-308/2007; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-301/2007). Teismai priteisė kompensaciją atsakovei nenustatę nė vieno iš CK 3.123 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų sutuoktinio dalies bendrame turte mažinimo atvejų. Kasatorius pabrėžia, kad pradiniam įnašui už žemę Kosta Rikoje įsigyti kasatorius ir AB SEB bankas 2007 m. sudarė vartojimo kredito sutartį, o už kredito grąžinimą laidavo atsakovė. Taigi ji žinojo apie keturių žemės sklypų pirkimą Kosta Rikoje, bet teismai to neįvertino.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Teismai ištyrė tik dalį įrodymų, neatsižvelgė į kitus įrodymus, susijusius su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu, todėl pažeidė CPK 185 straipsnį. Teismai neatsižvelgė į atsakovės asmenybę, t. y. kad ji butyje, nematant pašaliniams, su vaikais elgėsi agresyviai, ypač kai vaikai jai trukdydavo naršyti internete. Teismai neįvertino ir kasatoriaus asmenybės, abiejų tėvų moralinių savybių, tėvų elgesio iki ir po bylos iškėlimo. Teismai nemotyvuotai atsisakė priimti kasatoriaus pateiktus vaizdo ir garso įrašus, kuriuose užfiksuotas atsakovės elgesys su vaikais, nors šie padaryti nepažeidžiant įstatymų. Dėl to teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. L., byla Nr. 3K-3-1406/2002; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-271/2006).

Dėl vaikų išlaikymo formos. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kuria formuojami kriterijai vaiko išlaikymo formai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54). Teismai nesiaiškino šalių turtinės padėties, netikrino atsakovės santaupų, prisidėjimo prie šeimos turto didinimo. Byloje nėra duomenų apie atsakovės pajamas nuo santuokos sudarymo. Teismai nesustatė, kaip ir kiek atsakovė prisideda prie vaikų išlaikymo. Dėl to byloje nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolės L. U. D. prašymą pakeisti skolininką vykdymo procese, byla Nr. 3K-3-243/2011; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. E. Z. ir kt., byla Nr. 3K-3-154/2011; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. K. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-127/2011; 2011 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R. ir kt., byla Nr. 3K-3- 82/2011). Teismai neanalizavo, ar išlaikymas butu tinka vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, neįvertino, kad ginčo bute gyvena kasatoriaus motina, kad kasatorius turi nuolatines pajamas, bet dėl ekonominės krizės ir finansinių sunkumų, sutapusių su skyrybų metu. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių kasatoriui pritaikymo jis teikė išlaikymą vaikams, taigi ir išlaikymo skolą lėmė laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl dovanojimo sutarties. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise jos tėvas 2005 m. birželio 15 dovanojimo sutartimi padovanojo 30 000 Lt. Kasatorius nurodo, kad nurodytų pinigų atsakovės tėvas neturėjo, todėl negalėjo jų padovanoti dukteriai (CK 6.469 straipsnio 1 dalis). Nurodyti pinigai pervesti iš atsakovės motinos sąskaitos, kai atsakovės tėvai jau buvo išsituokę. Dėl to, kasatoriaus manymu, dovanojimo sutartis yra apsimestinė (CK 1.87 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai A. D., A. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių pažeidimo. Atsakovai nurodo, kad ieškovo motina ginčo bute negyveno, nes nuo 2000 metų gyveno Ispanijoje. Ji 2007 metais grįžo į Lietuvą ir laikinai apie metus laiko gyveno ginčo bute, vėliau dėl nuolatinių nesutarimų išsikraustė gyventi atskirai. 2009 metais ieškovo motina vėl apsigyveno ginčo bute, bet tik po to, kai ieškovas pakeitė buto durų užraktą, išvarė atsakovę iš buto ir į laiptinės aikštelę išmetė atsakovės lovą bei staliuką. Taigi ginčo bute ieškovo motina apsigyveno be atsakovės sutikimo. Ieškovo motinos interesai negali būti ginami labiau negu nepilnamečių vaikų interesai, nes ji šeimos turto statusą turinčiame bute apsigyveno tuo metu, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Taip pažeista vaikų teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas.

Dėl vaikų išlaikymo formos. Atsakovai teigia, kad iš bylos įrodymų akivaizdu, jog kasatorius neteiks pakankamai išlaikymo periodinėmis išmokomis vaikų būtiniausiems poreikiams tenkinti, nes nuo 2009 m. leipos 1 d. visiškai atsisakė mokėti priteistą išlaikymą dukterimis. Dėl to susidarė 20 000 Lt skola. Kasatoriaus argumentas, kad, priteisus išlaikymą turtu, atsakovė neturės pajamų dukterims išlaikyti, atsiliepime neigiamas motyvuojant tuo, jog atsakovė, padedama tėvų, nuo 2009 m. sugebėjo teikti išlaikymą ir rūpintis vaikų gyvenimo sąlygomis bei priežiūra. Atsakovų teigimu, teismai pagrįstai išlaikymą vaikams priteisė butu, nes taip visų pirma užtikrinama saugi nuolatinė gyvenamoji vieta, sudaromos palankios sąlygos vaikams augti, ilsėtis ir lavintis. Ieškovo interesai teismų parinktu išlaikymo būdu nepažeidžiami, nes jis kartu su kita moterimi gyvena nuomojamame trijų kambarių bute. Atsiliepime pažymima, kad pastaruoju metu itin sumažėjo kasatoriaus darbo užmokestis. Be to, jis slepia tikrąsias pajamas.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, kad kasatorius asmeninės nuosavybės teise turi butą, viešame registre įregistruotą kaip šeimos turtas, nesuteikia jam daugiau privilegijų reikalauti, kad nepilnamečių dukterų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad atsakovė negali tinkamai auklėti ir prižiūrėti dukterų. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su kasatoriumi traumuotų dukteris psichologiškai, neatitiktų jų interesų, nes kasatorius siekia panaudoti vaikus tam, kad būtų sustabdytas teismo sprendimo vykdymas jam naudinga linkme. Atsiliepime nurodoma, kad teismai pagrįstai atsisakė priimti kasatoriaus padarytus garso ir vaizdo įrašus, nes šie padaryti pažeidžiant atsakovės ir vaikų interesus, gali būti sumontuoti ir kasatoriaus surežisuoti. Teismai teisingai nustatė gyvenamąją vietą su atsakove, nes atsižvelgė į kasatoriaus neadekvatų elgesį, dėl kurio atsakovė bylos nagrinėjimo metu buvo priversta prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: kasatorius savavališkai neįleido atsakovės į šeimos butą, kelis kartus keitė buto užraktus, iš buto į laiptinę išmetė lovą, staliuką, kai atsakovė su dukterimi gulėjo ligoninėje, pardavė vaiko komodą.

Dėl kompensacijos už turtą. Atsiliepime teigiama, kad iš AB SEB banko gauta paskola turėjo būti panaudota gyvenamajam būstui įsigyti, bet kasatorius savo rizika be atsakovės žinios ir sutikimo panaudojo žemėms Kosta Rikoje įsigyti. Atsakovai pažymėjo, kad kasatoriaus pateikti įrodymai neįrodo, jog sutartys dėl žemių įsigijimo nutrauktos. Teismai teisingai sprendė, kad sutuoktinis privalo kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Dėl dovanojimo sutarties. Kasatorius apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jo reikalavimas pripažinti pinigų dovanojimo sutartį negaliojančia. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nurodyto kasatoriaus reikalavimo negali būti peržiūrimas kasacine tvarka. Atsakovės tėvas buvo dovanotų lėšų savininkas, nes su sutuoktine pardavė butą, turėtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir susitarė, kad pirkėjas kainą sumokės į sutuoktinės J. S. sąskaitą. Taigi pusė nurodytoje sąskaitoje buvusių lėšų buvo atsakovės tėvo nuosavybė.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo nuspręsti dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų pažeidimo kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Kasaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas nusprendė dėl kasatoriaus motinos M. D. teisių ir pareigų, nors ji nebuvo į bylą įtraukta dalyvaujančiu byloje asmeniu. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko pagrįstu dėl tokių toliau pateikiamų priežasčių.

Vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šis įstatyme tiesiogiai nustatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo, kaip civilinio proceso principo (dar kitaip vadinamo tiesioginio dalyvavimo principu), pažeidimo padarinys. Vienas iš betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principo turinio elementų yra tai, kad teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis, 266 straipsnis). Neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimo išsprendimas pirmosios instancijos teismo sprendime lemia tokio teismo sprendimo (viso arba iš dalies) neteisėtumą ir panaikinimą (CPK 327 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Pasisakydamas dėl aptariamo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, aiškinant ir taikant civilinės teisės normas, turi būti atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-343/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Šio proceso teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. R. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-163/2006; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-462/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš sisteminio CPK 266 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų vertinimo darytina išvada, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“ ir kt., byla Nr. 3K-3-265/2008; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“ ir kt., byla Nr. 3K-3-334/2011). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analogiška teisės į teisingą teismą samprata draudimo nuspręsti dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių bei pareigų aspektu pateikiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, aiškinant bei taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnį (2002 m. spalio 15 d. sprendimas Canete de Goni prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 55782/00 (Canete de Goni v. Spain, no. 55782/00, judgment of 15 October 2002, § 34). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-159/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-343/2010). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., byla Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-103/2010).

Iš šios bylos duomenų matyti, kad nuo 2007 metų ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi ir atitinkamais laikotarpiais gyveno kasatoriaus motina M. D. Nors apie tai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismui buvo žinoma, tačiau kasatoriaus motina į bylą nebuvo įtraukta dalyvaujančiu byloje asmeniu, patikslintame priešieškinyje atsakovė reiškė reikalavimą iš ginčo buto iškeldinti tik kasatorių (T. 2, b. l. 111–117). Pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta iškeldinti kasatorių iš ginčo buto su visais jam priklausančiais daiktais ir gyvenančiais asmenimis. Pastarieji teismo sprendime (nei jo motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse) nenurodyti. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kasatorius apeliaciniame skunde nurodė: kad, reikalaudama jį iškeldinti iš buto, atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes bute gyvena ir kasatoriaus motina, kuri neturi kitos gyvenamosios vietos; jeigu teismo sprendimas dėl iškeldinimo būtų patenkintas, ieškovui tektų ieškoti, kur nuomoti būstą tiek sau, tiek jo motinai (T. 5, b. l. 68, 166). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėję bylą bei atsižvelgęs į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, CK 3.3 straipsnyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą motyvuodamas tuo, kad kasatoriaus ir su juo gyvenančių asmenų neiškeldinimas iš ginčo buto pažeistų nepilnamečių vaikų interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismą, nagrinėjantį šeimos bylas, saisto, be kita ko, tiek prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, tiek ir betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principas, ir nė vienas iš šių principų pažeidimas yra negalimas. Bet kurio iš jų pažeidimas gali būti teismo procesinio sprendimo pripažinimo neteisėtu (viso arba iš dalies) pagrindas dėl esminių materialiosios arba proceso teisės normų pažeidimo, turėjusio įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš ginčo buto iškeldinti asmenis, išskyrus kasatorių, priimta pažeidus betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principą bei proceso teisės normas. Ji ydinga ir tuo aspektu, kad, nesant nurodytų (įvardytų) asmenų, kuriuos nuspręsta iškeldinti, negali būti įvykdoma teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą, netinkamai taikė proceso teisės normas, ir tai lėmė iš dalies neteisėtos nutarties priėmimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis dėl jose neįvardytų asmenų iškeldinimo iš ginčo buto (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi šioje byloje reikalavimo iškeldinti kitus asmenis, išskyrus kasatorių, iš ginčo buto nepareikšta, tai nurodytų teismų procesinių sprendimų dalių panaikinimas nelemia bylos dalies grąžinimo nagrinėti iš naujo.

Dėl turto išpirkimo įmokų, sumokėtų pagal žemės pirkimo išsimokėtinai sutartis, kaip turto, ir kompensacijos, dalijant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą

CK 3.88 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje vartoja bendrąją sąvoką „turtas“. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. E. v. B. P., byla Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. D. V., byla Nr. 3K-3-207/2009). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtas, kaip civilinių teisių objektas, – tai visos turtinės vertybės, į kurias asmenys (civilinės teisės subjektai) įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų. Turtas gali būti tiek materialus (daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai), tiek nematerialus (turtinės teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. D. V., byla Nr. 3K-3-207/2009). Aptariant turtą, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektą, svarbu atriboti pajamas ir išlaidas. Pajamų sąvoka pateikta Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 2 straipsnyje – tai gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Skiriamasis pajamų požymis – naudos gavimas, atlygintinumas. Išlaidos apima ir kainos už ką nors sumokėjimą. Įmokos pagal daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, skirtos turtui įsigyti ateityje, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, pagal kurią nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nustatytų sąlygų (CK 6.431 straipsnio 1 dalis). Tik visiškai įvykdžius sąlygas (sumokėjus visą kainą), turtas perduodamas pirkėjo nuosavybėn. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 straipsnio 1 dalis). Iš to galima daryti išvadą, kad, nutraukus daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pirkėjui vėluojant sumokėti periodines įmokas ir negalint sumokėti visos kainos, daikto pirkėjas praranda teisę įgyti nuosavybės teisę į tą daiktą ateityje, t. y. pasibaigia pirkėjo turtinė teisė. Turto išpirkimo įmokos pagal daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį nuo jų pervedimo momento pardavėjui tampa šio nuosavybe. Tokiu atveju sutuoktinių sumokėtos įmokos negali būti įtraukiamos į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą. Tuo tarpu pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčiai esant galiojančiai, pagal ją pirkėjo sumokėtos įmokos vertintinos kaip sukūrusios atitinkamą vertę turinčią turtinę teisę įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą daiktą ateityje. Tokia turtinė teisė yra nematerialus turtas, kuris gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jos vertė gali būti nustatoma atsižvelgiant į sumokėtų įmokų sumą (dydį). Pažymėtina ir tai, kad CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, kurioje išvardyti šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai, įtvirtintas sutuoktinių lygiateisiškumo principas. Lygiateisiškumas kartu reiškia pareigų bei atsakomybės už šeimos reikalų tvarkymą ir jos prievoles lygybę. Tais atvejais, kai vieno iš sutuoktinių veiksmai prieštarauja lygiateisiškumo principui, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs atitinkamų padarinių atsiradimą. CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. CK 3.123 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė sumažinti vieno iš sutuoktinių dalį iš bendro turto dėl netinkamo sutuoktinio elgesio, būtent vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto gali būti mažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Šioje byloje atsakovė, prašydama priteisti iš kasatoriaus 103 751,11 Lt kompensaciją, šį savo reikalavimą grindė tuo, kad santuokos metu kasatorius be jos sutikimo iš bendrų lėšų Kosta Rikoje įsigijo žemės sklypus bei įvairias akcijas, taip nuslėpdamas šeimos turtą, todėl privalo jai kompensuoti pusę pervestų lėšų. Byloje pateiktos kasatoriaus sudarytos žemės sklypų Kosta Rikoje pirkimo sutartys, taip pat duomenys apie jo atliktus vykdant nurodytas sutartis periodinius mokėjimus. Pagal nurodytų sutarčių sąlygas kasatorius (pirkėjas) kainą įsipareigojo sumokėti sutartyse nustatytais etapais ir periodinėmis įmokomis, nuosavybės teisė jam bus perduota, kai žemės sklypai bus parengti eksploatuoti arba kai bus sumokėta likusi kainos dalis, priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų bus įvykdytas paskutinis (T. 4, b. l. 79–192). Teismai, spręsdami dėl aptariamos piniginės kompensacijos atsakovei priteisimo, turėjo tirti ir nustatyti, ar žemės pirkimo Kosta Rikoje sutarčių pagrindu yra įgyta nuosavybės teisė į žemės sklypus, ar nurodytos sutartys yra nenutrauktos ir galiojančios, ar, jeigu nuosavybės teisė į žemės sklypus nėra įgyta, nurodytų sutarčių pagrindu nėra atsiradusi ir galiojanti turtinė teisė, nes tai turi reikšmės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto nustatymui. Nustačius, kad pagal nurodytas pirkimo sutartis nei nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą - žemę, nei atitinkama turtinė teisė nėra įgytos, byloje turėjo būti tiriama ir nustatoma, ar šiuo atveju yra materialiosios teisės normose nustatytos sąlygos priteisti atsakovei iš kasatoriaus piniginę kompensaciją dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimo. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai nustatė, jog iš viso pagal nurodytas sutartis pardavėjui sumokėta 207 502,22 Lt, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl aptariamų sutarčių galiojimo bei nuo to priklausančių materialiųjų civilinių teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog turtas nebuvo įgytas, sumokėtas įmokas – 207 502,22 Lt – vertino kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir, vadovaudamasis CK 3.117 straipsnio 1 bei 2 dalimis, padalijo tarp kasatoriaus ir atsakovės lygiomis dalimis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai suponuoja išvadą, kad šis teismas traktavo, jog žemės pirkimo sutartys yra nutrauktos, kasatorius nebeturi turtinės teisės ateityje įsigyti nuosavybės teisę į žemės sklypus, jis turi kompensuoti atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, nes investuodamas lėšas veikė savo rizika ir interesais. Darydamas tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas jų nepagrindė faktiniais bylos duomenimis, nepagrįstai laikė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, nenurodė faktinių ir (arba) teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkamos dalies išvadų ydingumo. Spręsdamas, kad yra pagrindas priteisti atsakovei iš kasatoriaus kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės taikė CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatytą mechanizmą bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimui atkurti (kompensuoti), taigi turėjo analizuoti faktinius bylos duomenis ir nustatyti nurodytoje teisės normoje įtvirtintų sąlygų visetą šiai normai taikyti, tačiau, kaip matyti iš apskųstos nutarties turinio ir faktinių bylos duomenų, jų neanalizavo ir nenustatė. Jos nebuvo nustatytos ir pirmosios instancijos teismo. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o kai faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų materialiosios teisės normoms taikyti, nenustatyta, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, jog atsakovei priklauso iš kasatoriaus 103 751,11 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Materialiosios teisės normos taikymas byloje nesant nustatyto toje teisės normoje įtvirtintų sąlygų jai (normai) taikyti viseto vertintinas kaip netinkamas taikymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl atsakovės reikalavimo priteisti iš kasatoriaus 103 751,11 Lt kompensaciją išsprendimo. Ją panaikinus, bylos dalis dėl nurodyto reikalavimo perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismui.

Dėl įrodymų sąsajumo ir priėmimo

Kasatoriaus argumentai dėl neteisingo vaikų gyvenamosios vietos nustatymo grindžiami ne netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių šį klausimą, aiškinimu ir taikymu, bet įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimais. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai ištyrė tik įrodymų, reikšmingų vaikų gyvenamajai vietai nustatyti, dalį, nes nemotyvuotai atsisakė priimti kasatoriaus pateiktus vaizdo ir garso įrašus, kuriuose užfiksuotas atsakovės elgesys su vaikais, taip pažeisdami CPK 185 straipsnį bei nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. v. A. L., byla Nr. 3K-3-1406/2002, bei 2006 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-271/2006. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus, nes, pirma, bylą nagrinėjantys teismai turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008), o kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimą, kuris yra tik metodinė medžiaga, negali patvirtinti ir nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo. Antra, faktiniai šios bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad ją nagrinėję teismai, išspręsdami kasatoriaus teiktų vaizdo ir garso įrašų, kaip įrodymų, priėmimo klausimą, nukrypo nuo kasatoriaus nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka priimtose nutartyse suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriomis remiasi kasatorius, priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės yra kitokios negu nagrinėjamos bylos. Trečia, įvertinusi bylos medžiagą ir aplinkybes, susijusias su kasatoriaus nurodomu teismų atsisakymu priimti pateiktus vaizdo ir garso įrašus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jos neteikia pagrindo konstatuoti, jog teismai pažeidė proceso teisės normas.

CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymų sąsajumo taisyklę turi taikyti ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys. Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, nustatančio sąsajumo taisyklę, nuostatomis. Įrodymų sąsajumo taisyklė taikytina visiems įrodymams, tarp jų ir nurodytiems CPK 177 straipsnio 3 dalyje, t. y. nepažeidžiant įstatymų padarytiems vaizdo bei garso įrašams, nuotraukoms.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kasatorius pateikė teismui prašymą priimti į bylą naujus įrodymus – vaizdo ir garso įrašus, kuriuose, anot jo, užfiksuotas atsakovės bendravimas su dukterimis. Pirmosios instancijos teismas šį kasatoriaus prašymą išnagrinėjo 2009 m. sausio 28 d. teismo posėdyje, įvertino pateiktas kompaktines laikmenas ir protokoline teismo nutartimi jas grąžino kasatoriui, pasiūlęs jam laikmenose esančią informaciją pateikti raštu (T. 1, b. l. 162). Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad kasatorius būtų įvykdęs nurodytą pirmosios instancijos teismo protokolinę nutartį. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš kasatoriaus apeliacinio skundo, kasatorius nurodytos pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacine tvarka neskundė. Dėl to konstatuotina, kad dėl nurodytos pirmosios instancijos teismo nutarties, kaip neperžiūrėtos apeliacine tvarka, kasacija negalima (CPK 341 straipsnio 1 punktas).

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad kasatorius apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priimti kaip įrodymus kompaktinį diską bei jame esančios informacijos rašytinį variantą. Šis kasatoriaus prašymas buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo 2011 m. kovo 9 d. posėdyje. Jo protokole užfiksuota, kad teismas išklausė kasatorių ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis dėl pateiktų įrodymų priėmimo. Po to teismas išėjo į sprendimų priėmimo kambarį spręsti klausimo dėl pateiktų dokumentų ir kompaktinės laikmenos pridėjimo prie bylos. Sugrįžusi į posėdžių salę apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskelbė, kad kompaktinis diskas ir išklotinės nepriimami, nes įrašai padaryti praėjus metams po pirmosios instancijos teismo sprendimo (T. 5, b. l. 159, 160). Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytus kasatoriaus pateiktus įrodymus atsisakė priimti dėl jų neatitikties sąsajumo reikalavimui. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kuriais būtų ginčijama nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktas, jog kasatoriaus pateikti nauji įrodymai neatitiko sąsajumo reikalavimų, teikė pagrindą šiam teismui atsisakyti juos priimti (CPK 180 straipsnis). Pažymėtina, kad CK 3.169 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Dėl vaikų išlaikymo formos

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas savo iniciatyva gali parinkti tokią išlaikymo formą, kuri labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnio 3 dalis). Kriterijai, galintys nulemti vieną ar kitą išlaikymo formą, yra įvairūs. Pirmiausia teismas turi atsižvelgti į vaiko interesus, formuojamus jo amžiaus, sveikatos būklės, galimų pomėgių ir kita. Išlaikymo forma taip pat priklauso nuo vaiko tėvo ar motinos turtinės padėties, gaunamų pajamų dydžio, periodiškumo, tėvo (motinos) gebėjimo tinkamai tvarkyti turtą ir kita. Priteisus išlaikymą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, išlaikymas priklauso nuo skolininko mokumo, jeigu skolininkas nemokus, vaikas išlaikymo negaus. Tačiau jeigu skolininkas mokus, ši išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensiją, pašalpas ir kt.). Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo priteisimo šia forma, turi atsižvelgti į galimo priteisti turto rūšį, tėvo (motinos) gebėjimus tvarkyti priteistiną turtą, būsimas turto išlaikymo išlaidas, turto likvidumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., byla Nr. 3K-3-401/2006).

Jau buvo minėta, kad bylą nagrinėjantys teismai turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008), o kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimą Nr. 54, kuris yra tik metodinė medžiaga, negali patvirtinti ir nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvus dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos parinkimo, faktinius bylos duomenis bei kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad nors kasaciniame skunde ir remiamasi kasacinio teismo praktika, joje suformuotais išlaikymo vaikams formos parinkimo kriterijais, tačiau nepagrindžiama, kad šią bylą nagrinėję teismai nurodytais kriterijais nesivadovavo. Priešingai, iš teismų sprendimo ir nutarties motyvų bei išvadų matyti, kad išlaikymo forma parinkta atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir pagal tai tinkamai pritaikius jos parinkimo kriterijus. Teismai įvertino tikimybę, susijusią su kasatoriaus gebėjimu tinkamai teikti pakankamą išlaikymą ateityje periodinėmis išmokomis. Taip pat buvo įvertinti kasatoriaus veiksmai teikiant išlaikymą periodinėmis išmokomis, susidariusi išlaikymo skola. Be to, buvo atsižvelgta ir į tai, kad priteisus išlaikymą vaikams butu, kasatoriaus interesais labai nenukentės. Pažymėtina ir tai, kad pats kasatorius apeliaciniame skunde sutiko, kad butas būtų priteistas jo nepilnametėms dukterims po 50/100 dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į faktines šios bylos aplinkybes, neteikia pagrindo pripažinti, kad ją nagrinėję teismai išlaikymo nepilnamečiams vaikams formą parinko netinkamai taikydami materialiosios teisės normas ar nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl kasacijos galimumo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė kasatoriaus reikalavimą pripažinti negaliojančia atsakovės A. D. ir jos tėvo - atsakovo A. S. 2005 m. birželio 15 d. sudarytą 30 000 Lt dovanojimo sutartį. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kasatorius apeliaciniu skundu neskundė sprendimo dalies, kuria atmesta jo ieškinio dalis dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat priešieškinio dalis dėl dovanojimo sutartimi atsakovei dovanotų lėšų priteisimo dalijant santuokoje įgytą turtą. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia apeliacine tvarka nebuvo apskųsta ir peržiūrėta apeliacine tvarka. CPK 341 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kasacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, yra negalima. Dėl to šioje byloje kasacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas kasatoriaus reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, yra negalima, nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra ir negali būt kasacinio peržiūrėjimo objektas. Kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į nurodytos sprendimo dalies neteisėtumą, nenagrinėtini (CPK 341 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsižvelgiant į tai, kad dalis apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties naikintina ir bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra procesinis klausimas, tiesiogiai priklausantis nuo materialiojo šalių ginčo išsprendimo rezultato, t. y. patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų apimties (CPK 93, 96 straipsniai). Kadangi bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai teisėjų kolegija nesprendžia bylą nagrinėjant kasaciniame teisme susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta:

iškeldinti iš buto (duomenys neskelbtini) sprendime nenurodytus asmenis;

priteisti atsakovei A. D. iš ieškovo M. D. 103 751,11 Lt kompensaciją.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutarties dalį, kuria valstybei iš ieškovo M. D. priteista 1980,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylos dalį dėl atsakovės A. D. reikalavimo priteisti iš ieškovo M. D. 103 751,11 Lt kompensaciją perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas