Civilinė byla Nr. 3K-3-372/2011 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00890-2009-3 Procesinio sprendimo kategorija 43.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės transporto firmos,,Transmitto“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės transporto firmos,,Transmitto“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,SEB lizingas“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė,,Rastakas“, akcinė bendrovė,,Lietuvos draudimas“, dėl nepagrįsto praturtėjimo, nuostolių ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl pažeistų teisių gynybos būdo pasirinkimo ir nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Trečiasis asmuo UAB „Rastakas“, kuris 2008 m. kovo 19 d. lizingo sutarties su atsakovu pagrindu naudojosi automobiliu,,Iveco Stralis“, po 2008 m. rugpjūčio 13 d. eismo įvykio 2008 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į ieškovą dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio automobilio remonto. Trečiasis asmuo informavo ieškovą, kad automobilis yra draustas Kasko draudimu; eismo įvykis, kurio metu apgadintas automobilis, pripažintas draudžiamuoju įvykiu; draudikas AB „Lietuvos draudimas“ sutiko išmokėti dėl draudžiamojo įvykio draudimo išmoką. Ieškovas visas numatomų atlikti automobilio remonto darbų sąmatas suderino su draudiko atstovu. Atlikus darbus, ieškovas trečiajam asmeniui UAB „Rastakas“ 2008 m. lapkričio 18 d. išrašė 186 560,05 Lt PVM sąskaitą faktūrą. Pateikus sąskaitą, trečiasis asmuo UAB „Rastakas“ informavo ieškovą, kad draudikas draudimo išmoką tiesiogiai išmokėjo automobilio savininkui (atsakovui). Trečiasis asmuo UAB „Rastakas“ dėl savo prastos finansinės padėties už atliktus darbus iki šiol yra sumokėjęs ieškovui tik 10 000 Lt. Ieškovas 2008 m. sausio 19 d. kreipėsi su pretenzija į atsakovą, prašydamas sumokėti už atliktus automobilio remonto darbus, tačiau atsakovas atsisakė, nurodydamas, kad draudimo išmoką yra gavęs, tačiau neprivalo šios sumos mokėti ieškovui – už automobilio remonto darbus pagal sutartį turi mokėti trečiasis asmuo UAB „Rastakas“.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas CK 6.37, 6.210, 6.237, 6.240 straipsnių pagrindu priteisti iš atsakovo 154 001,71 Lt, gautų dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita, 1445 Lt nuostolių atlyginimo, 3839,49 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. gegužės 27 d., bei procesines palūkanas. Ieškovas teigė, kad atsakovas draudimo išmoką už ieškovo atliktus remonto darbus panaudojo trečiojo asmens įsipareigojimams pagal automobilio lizingo sutartį padengti, todėl nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, nes atsakovas turi ieškovo lėšomis suremontuotą automobilį ir jam iš draudiko išmokėtos draudimo išmokomis yra padengti lizingo gavėjo atliekami lizingo mokėjimai. Tokie atsakovo veiksmai ieškovo atžvilgiu laikytini nepagrįstu praturtėjimu – atsakovas neturėjo teisinio pagrindo įskaityti lizingo gavėjo įsipareigojimams pagal lizingo sutartį padengti iš draudiko gautos kompensacijos; ieškovo veiksmai yra teisėti, nes jis turėjo teisinį pagrindą remontuoti trečiojo asmens pateiktą automobilį, kuris yra automobilio naudotojas pagal su atsakovu sudarytą lizingo sutartį; ieškovas automobilį ėmėsi remontuoti tik žinodamas, kad eismo įvykis pripažintas draudžiamuoju, ir suderinęs remonto sąmatas su draudiku, t. y. žinodamas, jog už atliktus remonto darbus sumokės draudimo įmonė; atsakovo gauto turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, nes trečiasis asmuo dėl sunkios finansinės būklės negali sumokėti ieškovui už atliktus remonto darbus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad trečiasis asmuo UAB,,Rastakas“ sudarė lizinguojamo automobilio draudimo sutartį transporto priemonės savininko – atsakovo – naudai. Pagal trečiojo asmens ir draudiko sudarytos draudimo sutarties nuostatas nustatyta, kad draudimo išmoka mokama atsakovui arba, šiam sutikus, draudėjui. Atsakovas nurodė draudikui, kad draudimo išmoka būtų pervesta į jo sąskaitą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovas turtą (draudimo išmoką) gavo pagal sutartį, todėl jam nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios normos negali būti taikomos.
Teismas konstatavo, kad remonto darbų užsakymą-sutartį sudarė ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Rastakas“, todėl, trečiajam asmeniui netinkamai įvykdžius prievolę apmokėti už atliktus darbus, ieškovas reikalavimus tinkamai įvykdyti prievolę turi teisę reikšti būtent trečiajam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nereiškė ieškinio trečiajam asmeniui dėl to, jog šio asmens finansinė padėtis yra prasta, tačiau tokia aplinkybė, teismo nuomone, negali būti pagrindas reikšti ieškinį asmeniui, kurio finansinė padėtis yra geresnė.
Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo iš draudiko gautą kompensaciją įskaityti lizingo gavėjo įsipareigojimams pagal lizingo sutartį padengti. Atsakovas, kaip naudos gavėjas, pagal draudimo sutartį gavęs draudimo išmoką, galėjo su ja elgtis savo nuožiūra. Kadangi byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, gavęs draudimo išmoką, privalėjo ją pervesti ieškovui už jo atliktus remonto darbus, tai teismas konstatavo, jog ieškinys yra nepagrįstas.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 3 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovui 3228,09 Lt atstovavimo išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 25 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą ir 2010 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino nustatytomis šias aplinkybes: trečiasis asmuo UAB „Rastakas“ pagal finansinio lizingo sutartį naudojosi atsakovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu; 2008 m. rugpjūčio 27 d. trečiasis asmuo po eismo įvykio kreipėsi į ieškovą dėl šio automobilio sąmatos sudarymo ir remonto; ieškovas, apžiūrėjęs automobilį, sudarė sąmatą, o atlikęs automobilio remonto darbus išrašė trečiajam asmeniui PVM sąskaitą faktūrą; atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Rastakas“ finansinio lizingo sutarties 14.1 punkte nustatyta, kad trečiasis asmuo privalo automobilį savo sąskaita, laiku ir tinkamai apdrausti atsakovo vardu arba atsakovo naudai sudaryti su draudiku turto draudimo sutartį; automobilis apdraustas Kasko draudimu AB „Lietuvos draudimas“; įvykį pripažinus draudžiamuoju, draudimo išmoka išmokėta automobilio savininkui (atsakovui).
Kolegijos nuomone, ieškovas be pagrindo sieja jo su trečiuoju asmeniu UAB,,Rastakas“ sudarytą rangos sutartį su trečiojo asmens UAB „Rastakas“ ir trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta draudimo sutartimi. Sudarytoje draudimo sutartyje dalyvauja trys juridiniai asmenys: UAB „Rastakas“ (draudėjas), AB „Lietuvos draudimas“ (draudikas) ir AB „SEB lizingas“ (naudos gavėjas). Joje nenurodyta, kad kokie nors kiti draudimo sutartyje nedalyvaujantys asmenys, su kuriais draudėjas ar naudos gavėjas yra ar nėra susijęs sutartiniais santykiais, galėtų būti laikomi naudos gavėjais, t. y. asmenimis, kuriems būtų mokama draudimo išmoka. Draudimo sutartyje yra nustatytos sutarties šalių teisės ir pareigos, tačiau nėra tokios pareigos, kaip pervesti draudimo išmoką tretiesiems asmenims. Kadangi ieškovas nebuvo nei sutartyje nurodytas naudos gavėjas, nei sutarties šalis (draudėjas), tai jis neturi teisinio pagrindo kelti jos vykdymo klausimo. Kolegijos nuomone, išmokėjus draudimo išmoką ir naudos gavėjui ją gavus, prievolė mokėti draudimo išmoką už konkretų įvykį pasibaigė tinkamu jos įvykdymu, todėl ieškovas nepagrįstai siekia išplėsti draudimo teisinio santykio sferą ir įtraukti į šį santykį save, kaip asmenį, prisidėjusį prie sugadinto turto suremontavimo.
Kolegija nevertino atsakovo elgesio kaip nesąžiningo ir nurodė, kad pats ieškovas, vykdydamas ūkinę veiklą, neįvertino galimo neatsiskaitymo už suteiktas paslaugas rizikos, iš trečiojo asmens UAB „Rastakas“ neprašė avansinių mokėjimų ar kokių nors garantijų. Kadangi yra netinkamai įvykdyta rangos sutartis, tai ieškovas turi teisę ir galimybę pateikti reikalavimą asmeniui, neatsiskaičiusiam pagal šią sutartį. Susiklosčius ieškovo ir trečiojo asmens UAB,,Rastakas“ rangos santykiams, ieškovas nepagrįstai kreipėsi su ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo į ekonomiškai stipresnį ūkio subjektą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą ir 2010 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Sprendžiant ginčą dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos tokio praturtėjimo prielaidos, t. y. ar atsakovas praturtėjo dėl ieškovo veiksmų ir ar atsakovo praturtėjimas lėmė ieškovo turto sumažėjimą, kuris gali pasireikšti tiek tiesioginiu turto sumažėjimu, tiek pajamų negavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB,,Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006). Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju egzistuoja abi nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: pirma, atsakovas praturtėjo dėl kasatoriaus atliktų veiksmų (atsakovui priklausančio automobilio remontą, už kurį atsakovui gavus draudimo išmoką, nebuvo atsiskaityta), antra, atsakovo praturtėjimas lėmė kasatoriaus turto sumažėjimą (lėšų už atliktą automobilio remontą negavimą). Teismai, spręsdami dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, nevertino nepagrįsto praturtėjimo prielaidų, todėl netinkamai aiškino ir taikė CK 6.242 straipsnio 1 dalies normą.
2. Dėl non cumul (nekonkuravimo) taisyklės ir subsidiarumo principo taikant nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė non cumul taisyklę ginčo santykiams. Nekonkuravimo taisyklė reiškia, kad tuo atveju, kai ieškovą ir atsakovą sieja sutartis, o ieškovo atžvilgiu atsakovo atliktas pažeidimas gali būti kvalifikuojamas ir kaip deliktas, ir kaip sutarties pažeidimas, ieškovas gali reikšti ieškinį tik sutarties pagrindu, t. y. ieškovas neturi pasirinkimo teisės kokiu teisiniu pagrindu reikšti ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Rolvika“ v. BUAB,,LVS“, AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-90/2010, suformuluota taisyklė atspindi non cumul taisyklės turinį. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju nekonkuravimo taisyklė galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovas būtų pareiškęs ieškinį trečiajam asmeniui UAB,,Rastakas“, o ne atsakovui – toks ieškinys būtų reiškiamas rangos sutarties pagrindu. Kasatorius pasirinko kitokį savo teisių gynimo būdą – pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo atsakovui, su kuriuo nesieja kokie nors sutartiniai santykiai. Tokiu atveju non cumul taisyklė netaikytina.
Nagrinėjamoje byloje aiškinant CK 6.242 straipsnio 1 dalies normą, taikytinas subsidiarumo principas. Nors kasatorius ir trečiasis asmuo yra sudarę rangos sutartį, tačiau pradėjus teismo procesą prie trečiąjį asmenį, dėl prastos jo finansinės padėties kasatoriaus pasirinkta pažeistos teisės gynimo priemonė būtų neefektyvi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas pateikė reikalavimą draudikui draudimo išmoką išmokėti būtent jam; į draudimo išmoką įskaitė privalomus dengti trečiojo asmens mokėjimus pagal lizingo sutartį, nors žinojo apie užsakytą automobilio remontą. Įvertinęs tokią situaciją, kasatorius pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą.
3. Dėl CK 1.5 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismai, spręsdami ginčą, nesivadovavo nurodyta teisės norma. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad šiuo metu atsakovas turi suremontuotą automobilį, taip pat yra gavęs draudimo išmoką, kuria padengti lizingo gavėjo (trečiojo asmens UAB,,Rastakas“) lizingo mokėjimai (atsakovo neįrodyti kaip pradelsti); trečiojo asmens finansinė padėtis bloga, o kasatorius iki šio momento yra gavęs tik nedidelę dalį pinigų už atliktus darbus; kasatorius remonto darbus derino tiesiogiai su draudiku, įvertindamas draudimo išmokos dydį ir pagrįstai tikėdamas, jog atlikti darbai bus padengiami draudimo išmoka. Dėl to, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad, suremontavęs atsakovui nuosavybės teise priklausantį automobilį ir sužinojęs, jog draudimo išmoka išmokėta atsakovui, piniginį reikalavimą nukreipė būtent į jį, o ne į trečiąjį asmenį. Toks teisių gynimo būdas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, taip pat laikytinas operatyviu ir teisiškai pagrįstu pažeistų teisių gynimo būdu.
4. Dėl draudimo išmokos tikslo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties teisinius santykius. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad draudimo sutartimi draudžiami tik turtiniai interesai – draudimo sutartimi draudėjas siekia apsisaugoti ar apsaugoti naudos davėją nuo ateityje galbūt kilsiančių neigiamų padarinių – turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. ADB,,RESO Europa“, bylos Nr. 3K-3-140/2008). Asmuo, siekiantis gauti draudimo išmoką, privalo pagrįsti faktą, kad draudžiamojo įvykio metu patyrė neigiamą poveikį turtiniam interesui, todėl draudimo išmoka skirta patirtiems nuostoliams kompensuoti. Pagal lizingo sutarties nuostatas atsakovas, įvykus draudžiamajam įvykiui, galėjo neremontuoti automobilio ir jam būtų išmokama kompensacija už sugadinto automobilio vertės sumažėjimą arba automobilis remontuojamas ir po remonto pagal patirtų išlaidų dydį išmokama draudimo išmoka. Atsakovas, kasatoriaus nuomone, pasirinko antrąjį variantą, tačiau, nors jam ir buvo išmokėta draudimo išmoka, jis realių išlaidų nepatyrė. Taigi, aiškinant draudimo sutarties esmę, būtina atsižvelgti į sutarties tikslą bei faktiškai susiklosčiusias po draudžiamojo įvykio aplinkybes.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorius nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB,,Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006, nes nagrinėjamos ir šios bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Be to, kasatorius klaidingai interpretuoja šią nutartį, išskirdamas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidas. Atsakovas pažymi, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo turto sumažėjimo ir to, jog atsakovas gavo draudimo išmoką. Draudimo sutartyje nėra nustatytos pareigos pervesti draudimo išmoką tretiesiems asmenims. Be to, nuostolių kasatoriui kilo dėl to, kad jis, kaip verslininkas, prisiėmė jų atsiradimo riziką. Kasatoriaus lūkestis, kad draudimo išmoka bus išmokėta jam, nepagrįstas, nes pasirašyta rangos sutartimi tokią prievolę prisiėmė trečiasis asmuo UAB,,Rastakas“. Rangos sutartis nesukuria teisių ir pareigų jos nesudariusiems asmenims. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog kasatorius negali apginti savo teisių kitais būdais, nei reikšdamas ieškinį. Atsakovas mano, kad kasatorius, remdamasis non cumul taisykle, turėjo ginti savo teises kitais būdais ir tik nepasiekus norimo rezultato galėjo ginti savo interesus subsidiariu gynybos būdu.
2. Dėl non cumul (nekonkuravimo) taisyklės ir subsidiarumo principo taikant nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas. Kasatoriaus nurodomas non cumul taisyklės aiškinimas ir užsienio autorių mokslinė nuomonė netinkama aiškinant ir taikant Lietuvoje nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010, tiesiogiai nenurodyta, kad ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai nepagrįsto praturtėjimo ieškinys trečiajam asmeniui (ne sutarties šaliai), tačiau aišku, jog ši taisyklė nesiejama vien tik su prievolės šalimis.
Dėl taikytino subsidiarumo principo atsakovas nurodo, kad kasatorius net nebandė inicijuoti teisminės išieškojimo procedūros, o savo reikalavimą iš karto nukreipė į atsakovą. Taigi, kasatorius neįgyvendino subsidiarumo principo nagrinėjamoje byloje.
3. Dėl CK 1.5 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Atsakovas mano, kad, atmetus ieškinį, nebuvo pažeisti CK 1.5 straipsnyje nustatyti principai, nes taip buvo užkirstas kelias formuoti precedentą, kai trečiajam asmeniui, nedalyvavusiam sutartiniuose santykiuose, gali kilti turtinė prievolė. Ieškinio tenkinimo atveju būtų formuluojama taisyklė, kad paslaugų teikėjas gali reikšti savo reikalavimą ekonomiškai stipresniam subjektui, kuris nėra sandorio šalis. Pripažinus lizingo bendrovės atsakomybę, tektų pripažinti, kad lizingo bendrovė tampa atsakinga už bet kokio dydžio kliento prisiimtus įsipareigojimus, jeigu dėl to lizinguojamas turtas buvo pagerintas. Tokia hipotetinė situacija prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimams.
4. Dėl draudimo išmokos tikslo. Kasatorius neteisingai aiškina, kad draudimo išmoka turi būti mokama nuostolių patyrusiam asmeniui (kasatoriui), o ne draudimo sutartyje nurodytam asmeniui. Tokia interpretacija paneigiama galimybė taikyti draudimo sutarties trečiojo asmens naudai institutą ir pažeidžiamas jo funkcionavimas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo šalių teisiniams santykiams ir non cumul principo
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr.3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga,,Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius pareiškė reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo atsakovui, nurodydamas, kad trečiojo asmens, UAB,,Rastakas“ užsakymu suremontavo po avarijos sugadintą automobilį, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui; kasatorius remonto darbų apimtį ir kainą derino su draudiku, tačiau šis draudimo išmoką (lygią automobilio remonto darbų kainai) pervedė automobilio savininkui atsakovui; atsakovas draudimo išmoką už ieškovo atliktus remonto darbus panaudojo trečiojo asmens įsipareigojimams pagal lizingo sutartį padengti, taigi, atsakovas turi kasatoriaus lėšomis suremontuotą automobilį ir draudiko išmokėtą draudimo išmoką, todėl yra nepagrįstai sutaupęs kasatoriaus sąskaita. Dėl to kasatorius, manydamas, kad atsakovas yra nepagrįstai sutaupęs jo sąskaita, prašė priteisti iš atsakovo remonto darbų kainą. Taigi, šiuo atveju, konstatuojant pagrindą nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, svarbu nustatyti, ar yra sandoris ar įstatymas, iš kurio kilo kasatoriaus nurodoma prievolė, ar kasatoriaus veiksmai yra teisėti, ar kasatorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika ir ar turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais. Tik esant visoms šioms nustatytoms sąlygoms yra pagrindas nepagrįstam praturtėjimui ar sutaupymui konstatuoti. Teismai iš esmės svarstė ir pasisakė dėl dviejų šiuo atveju aktualių ir tarpusavyje susijusių sąlygų – ar yra įstatymas ar sandoris, iš kurių atsiranda prievolė, ir ar gali būti kasatoriaus teises ginamos kitais būdais, t. y. netaikant nepagrįsto praturtėjimo instituto.
Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas šias nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, taip pat analizavo ir svarstė, ar atsakovas turėjo teisę gauti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog pagal trečiojo asmens ir draudimo bendrovės sudarytą sutartį naudos (draudimo išmokos) gavėjo yra atsakovas, todėl jam buvo išmokėta draudimo išmoka, gautą draudimo išmoką panaudojo trečiojo asmens UAB,,Rastakas“ įmokoms padengti, t. y. draudimo išmoką įskaitė šio asmens naudai. Toks įskaitymas atitinka lizingo ir draudimo sutarčių nuostatas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, atlikdamas įskaitymą, nepažeidė įstatymo ar atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos draudimo sutarties reikalavimų.
Pagal kasatoriaus nurodytą ieškinio faktinį pagrindą matyti, kad jis įrodinėja ne savo teisę į draudimo išmoką, bet nurodydamas, jog atsakovui buvo išmokėta draudimo išmoka, kurią jis panaudojo įmokoms pagal lizingo sutartį įskaityti, ir tai, kad jis turi suremontuotą automobilį, siekia pagrįsti, kad atsakovas tokiais veiksmais nepagrįstai sutaupė kasatoriaus sąskaitą. Tačiau byloje nustatyta, kad kasatorių ir trečiąjį asmenį sieja sutartiniai rangos santykiai ir šioje byloje pareikštas reikalavimas kilo būtent iš šių sutartinių santykių. Tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo už automobilio remontą sumokėjo dalį darbų kainos – 10 000 Lt. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus prievolė atsiranda iš sandorio, todėl jis pažeistas teises turėtų ginti pareikšdamas reikalavimus trečiajam asmeniui, su kuriuo įsieja sutartiniai santykiai ir iš kurių kilo byloje pareikšti reikalavimai.
Pažymėtina, kad tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal teisės doktriną nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiaraus taikymo. Minėta, kad nurodytas institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006). Šiuo atveju laikomasi vadinamojo non cumul taisyklės – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį reikšti ieškinį. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos sutartinės ar daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas. Nagrinėjamoje situacijoje nustačius, kad trečiasis asmuo užsakė remonto darbus ir kasatorius juos atliko, t. y. prievolė atsirado iš sutartinių santykių, minėta, pažeistos teisės pirmiausia turi būti ginamos remiantis sutarčių teisės normomis. Kasatorius, aiškindamas dėl tokio savo pasirinkto teisių gynimo būdo, nurodo, kad trečiojo asmens finansinė padėtis bloga, todėl pirmiausia jis ieškinį reiškia suremontuoto daikto savininkui, o ne trečiajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra pateiktų duomenų, kad trečiojo asmens finansinė padėtis bloga ir jis negali tinkamai įvykdyti prievolės, be to, tai negalėtų būti pagrindas reikšti ieškinį asmeniui, kurio padėtis yra geresnė. Tik tuo atveju, kai šalies pasirinktas pažeistos teisės gynimo būdas neužtikrina ar neleidžia visiškai apginti pažeistos teisės, kaip subsidiarų teisių gynybos būdą galima taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Taigi, susiklosčius kasatoriaus ir trečiojo asmens sutartiniams santykiams, pažeistos kasatoriaus teisės pirmiausia turi būti ginamos sutartinių normų pagrindu. Reikalavimą dėl savo teisių gynimo pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto normas kasatorius galėtų reikšti tik tuo atveju, kai taikant pasirinktą būdą pažeistos jo teisės būtų apgintos nevisiškai.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ginčo teisiniams santykiams, šių teisės normų aiškinimas atitiko teismų praktiką, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.242 straipsnio 1 dalies ir nekonkuravimo taisyklės netinkamo taikymo pripažintini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus.
Kasacinio skundo argumentai dėl draudimo išmokos tikslo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo ginčo teisiniams santykiams neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, todėl yra teisiškai nereikšmingi.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 53,35 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Transmitto“ (j. a. k. 186083521) į valstybės biudžetą 53,35 Lt (penkiasdešimt tris litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
