Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymo panaikinimo ir skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-477/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10088-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 54; 95.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai ir K. G. dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymo panaikinimo ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjo pareigos apriboti paslaugų teikimą, abonentui viršijus jam suteiktą paslaugų kredito limitą, apimčių ir jos netinkamo vykdymo padarinių.

Ieškovas UAB „Teledema“ (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – Ryšių reguliavimo tarnyba, Tarnyba) direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-819 (toliau –Įsakymas), priteisti ieškovui iš atsakovo 960,18 Lt skolos ir 153,60 Lt delspinigių.

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas ir atsakovas K. G. 2010 m. liepos 21 d. sudarė abonentinę viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. L025804 (toliau – Sutartis), kurioje susitarė, jog, abonentui viršijus jam suteiktą paslaugų teikimo kreditan limitą, ieškovas įsipareigoja apriboti paslaugų teikimą ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo duomenų apie paslaugų trukmę gavimo dienos (Sutarties 7.8 punktas), mokestis už užsienyje įvykusius pokalbius į pateikiamas sąskaitas įtraukiamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį (Sutarties 5.3 punktas). K. G. suteiktas 200 Lt paslaugų kredito limitas (ieškovo 2012 m. gegužės 18 d. raštas Nr. 12-231). Byloje nustatyta, kad, atsakovui K. G. būnant Graikijos Koso saloje, jo išmanusis telefonas prisijungė prie Turkijos telefono ryšio paslaugų teikėjo tinklo ir 2012 m. balandžio 16–17 d. perdavė 21,9 MB duomenų; perdavimo kaina – 850,44 Lt. Atsakovui priklausantis telefono numeris buvo blokuotas 2012 m. balandžio 17 d. 16 val. 54 min. Ieškovo teigimu, už 2012 m. balandžio 1–30 d. suteiktas judriojo telefoninio ryšio paslaugas jis išrašė atsakovui K. G. 960,18 Lt sąskaitą, tačiau, Įsakymu reikalavimą sumokėti 960,18 Lt pripažinus nepagrįstu, ieškovas buvo įpareigotas išrašyti K. G. naują sąskaitą, neįtraukiant nustatyto paslaugų kredito limito viršijančios paslaugų kainos. Ieškovo įsitikinimu, Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ieškovas, remdamasis Sutarties nuostatomis, tinkamai ir laiku (ne vėliau kaip per vieną darbo dieną) apribojo paslaugų teikimą K. G., dėl tarptinklinio ryšio ypatumų objektyviai neįmanoma iš karto apriboti paslaugų teikimo, todėl Įsakymas naikintinas, o atsakovas K. G. įpareigotinas sumokėti už jam suteiktas paslaugas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo K. G. 200 Lt skolos, 32 Lt delspinigių; atmetė reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-819; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Nusprendęs, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš vartojimo teisinių santykių, teismas vertino Sutarties sąlygų sąžiningumą. Teismas konstatavo, kad Sutarties 7.8 punktas ir Sutarties priedo „Dema Pareigūnas 20/320 mokėjimo plano tarifai“ sąlyga: „kredito limitas yra tik informacinio pobūdžio ir niekaip neįpareigoja „Teledemos“. Klientas supranta, kad, viršijus nustatytą kredito limitą, „Teledema“ turi teisę, o ne pareigą apriboti paslaugų teikimą. „Teledema“ turi teisę vienašališkai nuspręsti, kada taikyti paslaugų teikimo apribojimus, o kada jų netaikyti“ iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir ekonominius interesus bei yra nesąžiningi. Teismo vertinimu, Sutarties sąlygose nustatyta, kad paslaugų teikėjo pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų („duomenų apie paslaugų trukmę gavimo“), ji susieta išimtinai su jo paties valia („turi teisę, o ne pareigą apriboti paslaugų teikimą“), o tai prieštarauja elektroninių ryšių paslaugų teikėjams privalomų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimui paslaugų teikėjui nemokamai sudaryti galimybę abonentui sužinoti paslaugų kredito limito likutį ir, baigiantis šiam limitui, iš anksto jį įspėti (27 punktas), pasibaigus nustatytam paslaugų kredito limitui, apriboti paslaugų teikimą (28 punktas), taip pat atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 3 ir 15 punktuose nustatytas nesąžiningomis vertinamas sutarčių sąlygas. Teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė, jog suprantamai ir aiškiai atskleidė K. G. informaciją apie tai, kad neturi techninių galimybių iš karto sužinoti apie kredito limito viršijimą, o duomenų gavimas iš užsienio operatorių gali vėluoti 36 valandų ir tik tada gali būti apribotas ar sustabdytas paslaugų teikimas dėl viršyto kredito limito. Teismas laikė, kad ieškovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis neapribojo paslaugų teikimo iš karto kredito limitui pasibaigus (duomenų iš užsienio operatoriaus gavimo laikas), nepateisina Sutarties nevykdymo, nes nei Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme (toliau – Elektroninių ryšių įstatymas), nei Taisyklėse nėra nustatyta, jog paslaugų ribojimo veiksmai atliekami tada, kai teikėjas sužino apie kredito limito pasibaigimą – pareiga riboti paslaugų teikimą yra siejama tik su kredito limito pasibaigimo faktu; ieškovas negali pateisinti savo pareigos nevykdymo kitų verslo dalyvių veiksmais ar techninėmis galimybėmis, jei tai neaptarta Sutartyje. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties, kai skundžiamas Tarnybos sprendimas, kuriuo išspręstas galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-480/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-480/2009">3K-3-480/2009</a>), teismas atmetė Ryšių reguliavimo tarnybos argumentus dėl jos įtraukimo į bylą kaip išvadą teikiančios institucijos, laikydamas, jog Ryšių reguliavimo tarnyba yra tinkamas atsakovas byloje.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo K. G. ir ieškovo UAB „Teledema“ apeliacinius skundus, 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl bylos esmės paliko nepakeistą; sumažino iš atsakovo K. G. priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Sutarties 7.8 punktą nesąžiningu (atitinkančiu CK 6.188 straipsnio 3, 15 punktuose nurodytas nesąžiningomis laikytinas sutarčių sąlygas) ir prieštaraujančiu Taisyklių 28 punkto nuostatoms, pažymėdama, jog tai konstatavus, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis tinkamai informavo atsakovą apie Sutarties 7.8 punktą, neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovo argumentus, kad Sutarties 7.8 punkto sąlyga nustatyta remiantis visuotinai pripažįstamais ir visoms judriojo ryšio paslaugų teikimo bendrovėms taikomais GSM standartais, sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas, pažeisdamas CK 6.719 straipsnio reikalavimus, nesuteikė atsakovui informacijos apie tai, kad duomenys apie suteiktas paslaugas iš užsienio operatorių gali būti gaunami per 36 valandas, dėl ko paslaugų teikimas gali būti apribotas pavėluotai. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad nei Elektroninių ryšių įstatyme, nei Taisyklėse nėra nustatyta, jog paslaugų teikimas ribojamas tada, kai teikėjas sužino apie kredito limito pasibaigimą – paslaugų teikėjo pareiga tai padaryti Taisyklėse siejama tik su kredito limito pasibaigimo faktu, o šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas kitų verslo dalyvių veiksmais ar techninėmis galimybėmis, jei tai neaptarta Sutartyje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Teledema“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl nepagrįsto civilinės atsakomybės taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai jam taikė civilinę atsakomybę – atsisakė priteisti atsakovui suteiktų paslaugų kainą – dėl ko jis negavo pajamų. Kasatoriaus teigimu, neegzistavo nė viena kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlyga: atsakovas nepatyrė žalos (neprarado turto ar neturėjo jokių papildomų ir nepagrįstų tiesioginių (netiesioginių) išlaidų), nes kasatorius pareikalavo sumokėti tik už faktiškai iki paslaugų teikimo apribojimo suteiktas paslaugas; jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes paslaugų teikimą apribojo iš karto, kai tik gavo informaciją apie atsakovo viršytą šiam suteiktą paslaugų kredito limitą; nenustačius kasatoriaus neteisėtų veiksmų ir atsakovo žalos, negalima spręsti apie jų priežastinio ryšio buvimą; dėl tarptinklinio ryšio specifikos (duomenų pateikimas gali užtrukti iki 36 valandų), nėra kasatoriaus kaltės dėl paslaugų teikimo apribojimo ne realiuoju laiku.

Dėl netinkamo Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 punkto aiškinimo ir taikymo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismų procesiniais sprendimais iš jo buvo pareikalauta to, kas objektyviai neįmanoma. Nurodęs, kad prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), o šaliai neįvykdžius nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kasatorius teigia, jog jis negalėjo apriboti paslaugų teikimo iš karto, kai tik buvo viršytas paslaugų kredito limitas (realiuoju laiku), nes informaciją apie viršytą paslaugų kredito limitą gavo praėjus 17 valandų nuo atsakovo duomenų siuntimosi, jis negalėjo daryti įtakos informacijos apie atsakovo atliktus veiksmus pateikimo laikui. Kasatorius laikosi pozicijos, kad, aiškindami ir taikydami Taisyklių 28 punktą, teismai nepagrįstai neatsižvelgė į judriojo ryšio standartus nustatančios GSM asociacijos 2009 m. balandžio 30 d. oficialų dokumentą BA.08 „Duomenų perdavimo laikotarpiai“ (toliau – GSM standartai), taikomą visiems judriojo ryšio paslaugas teikiantiems operatoriams, kuriame nurodyta apmokestinimo įrašų perdavimo trukmė. Pagal GSM standartus, apmokestinimo įrašus apie jų tinkle tarptinklinėmis judriojo ryšio paslaugomis besinaudojančių vartotojų atliktus duomenų perdavimo įvykius operatoriai turi atsiųsti per 36 valandas, išimtiniais atvejais duomenys gali būti pateikiami per 30 dienų nuo įvykio. Kasatorius pažymi, kad paslaugų teikimą atsakovui jis apribojo iš karto, kai iš užsienio paslaugų teikėjo buvo gauta informacija apie atsakovo naudojimąsi paslaugomis, dėl tarptinklinio ryšio paslaugų ypatumų jis objektyviai negalėjo apriboti paslaugų teikimo realiuoju laiku (negavęs duomenų apie kredito limito viršijimą, neturėjo tam teisinio pagrindo); teismai nenustatė, jog duomenis apie tarptinklinio ryšio paslaugas užsienio operatorius būtų pateikęs pažeisdamas GSM standartus ar kitus teisės aktus, todėl teismai nepagrįstai sprendė dėl Taisyklių 28 punkto pažeidimo.

Dėl nepagrįsto Sutarties 7.8 punkto pripažinimo nesąžiningu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nei Elektroninių ryšių įstatyme, nei Taisyklėse nenurodyta, per kokį laikotarpį nuo paslaugų kredito limito viršijimo paslaugų teikėjas privalo apriboti paslaugų teikimą vartotojui, todėl, remiantis įprasta paslaugų teikimo praktika kasatoriui Sutarties 7.8 punkte nustačius maksimalų terminą paslaugų teikimui apriboti, nepanaikinta jo pareiga tą padaryti, nesuteiktas pranašumas, taigi, nebuvo pagrindo Sutarties 7.8 punktą pripažinti nesąžiningu.

Dėl tinkamo informavimo apie Sutarties 7.8 punkto sąlygas. Kasatorius nesutinka su teisėjų kolegijos išvada, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie tai, jog, naudojantis tarptinklinio ryšio paslaugomis, informacija apie jas gali būti gaunama pavėluotai ir paslaugų ribojimas gali vėluoti, teigdamas, kad atsakovas turi teisinį išslavinimą, todėl, vertindamas Sutarties sąlygas, iš jos 7.8 ir 5.3 punktų nuostatų galėjo suprasti, jog paslaugų naudojimui užsienyje taikomos tam tikros specialios taisyklės. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kur konstatuota, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį, bei atsižvelgiant į vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą (Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga; paskelbta Teismų praktika 30), kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Kukabara“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-146/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-146/2013">3K-3-146/2013</a>).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Ryšių reguliavimo tarnyba prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl civilinės atsakomybės taikymo kasatoriui. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose atsakovas K. G. nereikalavo atlyginti galimų patirtų nuostolių ar priteisti netesybas, t. y. nereikalavo taikyti sutartinę atsakomybę kasatoriui, todėl, keldamas netinkamo civilinės atsakomybės taikymo klausimą, kasatorius iš esmės prašo iš naujo vertinti byloje esančius įrodymus ir pripažinti naujų faktinių aplinkybių egzistavimą (jų nebuvimą), o tai neatitinka ir prieštarauja kasacinio teismo užduočiai (užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą) bei negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku.

Dėl netinkamo Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 punkto aiškinimo ir taikymo. Nurodęs, kad pagal Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalį elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartys sudaromos laikantis Taisyklių reikalavimų, atsakovas pažymi, jog Taisyklių 28 punkte terminas, per kurį paslaugų teikėjas privalo apriboti paslaugų teikimą vartotojui, apibrėžiamas nurodant įvykį (CK 1.117 straipsnio 2 dalis) – „paslaugų kredito limitui pasibaigus“, t. y. elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, sutartyje nustatantis vartotojui teikiamų paslaugų kredito limitą, privalo apriboti paslaugų teikimą vartotojui iš karto pasibaigus nustatytam paslaugų kredito limitui, todėl kasatorius, Sutartyje pasinaudojęs teise nustatyti paslaugų kredito limitą, negalėjo Sutartyje nustatyti kitokio termino, nei įtvirtintas Taisyklėse. Vadovaudamasis 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Europos Sąjungoje (OL 2012 L 172, p. 10) nuostatomis, įpareigojančiomis tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjus taikyti priemones, kurios sudarytų galimybes vartotojams stebėti ir valdyti savo duomenų perdavimo tarptinkliniu ryšiu paslaugų išlaidas realiuoju laiku, o pasiekus nustatytą finansinį ar kiekybinį limitą, apriboti paslaugų teikimą, atsakovas daro išvadą, kad tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjai turi technines galimybes realiu laiku fiksuoti ir perduoti informaciją apie tarptinklinio ryšio vartotojų gautų paslaugų apimtis ir laiko nepagrįstais kasatoriaus argumentus, jog Taisyklių 28 punktu reikalaujama to, kas objektyviai neįmanoma.

Dėl Sutarties 7.8 punkto pripažinimo nesąžiningu. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, nurodydamas, kad Taisyklių 28 punktas įpareigoja elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyje paslaugų kredito limitą nustačiusį paslaugų teikėją apriboti paslaugų teikimą iš karto pasibaigus nustatytam paslaugų kredito limitui, nepriklausomai nuo paslaugų gavimo vietos. Kasatoriui Sutarties 7.8 punkte įsipareigojus apriboti paslaugų teikimą ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo duomenų apie paslaugų trukmę gavimo dienos, atsakovo vertinimu, buvo pažeistos silpnesniosios Sutarties šalies (vartotojo) teisės.

Dėl tinkamo informavimo apie Sutarties 7.8 punkto sąlygas. Atsakovas pažymi, kad kasatoriui, kaip verslininkui, keliama pareiga užtikrinti, jog abonentams pateikiama informacija, atsižvelgiant į jos turinį ir pateikimo būdą, būtų aiški ir vienareikšmiškai suprantama vidutiniam vartotojui. Įvertinęs ginčo Sutarties sąlygas (įsipareigojimas apriboti paslaugų teikimą viršijus nustatytą paslaugų kredito limitą įtvirtintas Sutarties 7.8 punkte (Sutarties 7 dalyje „Sutarties galiojimas, jos apribojimas ir nutraukimas“), informacija apie tai, kad mokestis už užsienyje įvykusius pokalbius į pateikiamas sąskaitas įtraukiamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį – Sutarties 5.3 punkte (Sutarties 5 dalyje „Mokėjimo už paslaugas tvarka“), o teisė vienašališkai nuspręsti, kada taikyti paslaugų teikimo apribojimus, o kada jų netaikyti – Sutarties priede), atsakovas daro išvadą, jog vartotojui reikšmingos paslaugų teikimo sąlygos išdėstytos nenuosekliai, skirtinguose Sutarties skyriuose ir punktuose, todėl net po sisteminės Sutarties 5.3, 7.8 punktų ir Sutarties priedo nuostatų analizės negali būti daroma vienareikšmiška išvada dėl paslaugų apribojimo viršijus paslaugų kredito limitą; Sutarties ir jos priedo nuostatos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (Taisyklių 28 punktui).

Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties byloje. Atsakovas nurodo, kad, vadovaudamiesi netinkamu precedentu ir nesilaikydami aktualių Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, teismai nepagrįstai netenkino jo prašymo pakeisti procesinę padėtį (pripažinti netinkamu atsakovu ir laikyti išvadą teikiančia institucija). Atsiliepime teigiama, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. pakeitus Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalį, joje nustatyta, jog ginčo šalys per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės; tokiu atveju ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Kadangi priimdama 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-480/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-480/2009">3K-3-480/2009</a>, kurioje pateiktais išaiškinimais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija aiškino iki Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalies pakeitimo galiojusias teisės normas, tai, atsakovo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, nurodyta nutartimi negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje. Atsakovas įsitikinęs, kad nei Elektroninių ryšių įstatymui, nei jo įgyvendinamiesiems teisės aktams nenustatant privalomo ikiteisminio ginčų tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų nagrinėjimo Ryšių reguliavimo tarnyboje, ginčo nagrinėjimas Tarnyboje ir bendrosios kompetencijos teisme pripažintinas savarankiškais procesais; Ryšių reguliavimo tarnybai priėmus sprendimą ir ginčo šalims teisės aktų nustatyta tvarka kreipusis į teismą su prašymu nagrinėti jų ginčą iš esmės, jis yra perkeliamas iš vienos ginčą nagrinėjančios institucijos į kitą, t. y. iš Ryšių reguliavimo tarnybos į bendrosios kompetencijos teismą. Atsakovas nurodo, kad vienai iš ginčo šalių nepalankaus sprendimo priėmimas nereiškia, jog Ryšių reguliavimo tarnyba pažeidė kurios nors ginčo šalies materialines teises ir įstatymo saugomus interesus; nagrinėjamos bylos atveju aplinkybė, jog kasatorius ginčija Įsakymą, nepaneigia fakto, kad ginčas yra kilęs ne dėl institucijos, o dėl atsakovo (K. G.) veiksmų.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas K. G. prašo kasacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 punkto aiškinimo ir taikymo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 28 punkte įtvirtinta, jog paslaugų teikėjas, sutartyje nustatantis vartotojui teikiamų paslaugų kredito limitą, šiam limitui pasibaigus, privalo apriboti paslaugų teikimą; jose nenurodyta išimčių, susijusių su informacijos apie limito pabaigą gavimu. Atsakovo įsitikinimu, teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorius nesuteikė atsakovui informacijos apie tai, jog duomenys apie suteiktų paslaugų apimtis iš užsienio operatorių gali būti gaunami per 36 valandas, taip pažeisdamas CK 6.719 straipsnio reikalavimus. Pasak atsakovo, kasacinio skundo argumentai, kad iš kasatoriaus negalima reikalauti to, kas neįmanoma, būtų reikšmingi tik tada, jei jis būtų iš anksto, aiškiai ir individualiai informavęs atsakovą apie galimą duomenų iš užsienio operatorių vėlavimą, dėl kurio nebūtų galimybės blokuoti paslaugų teikimo viršijus kredito limitą; kasatoriui to nepadarius, šis privalo prisiimti kilusią riziką.

Dėl Sutarties 7.8 punkto pripažinimo nesąžiningu. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad Elektroninių ryšių įstatyme ir Taisyklėse nėra nurodyta, per kokį laikotarpį paslaugų teikėjas privalo apriboti paslaugų teikimą paslaugų kredito limitą viršijusiam vartotojui, pažymėdamas, jog Taisyklių 28 punktas įpareigoja paslaugų teikėją apriboti paslaugų teikimą iš karto pasibaigus nustatytam kredito limitui, t. y. teikėjui nesuteikiamas joks terminas paslaugų teikimui apriboti, tai turi būti daroma iš karto po limito viršijimo.

Dėl tinkamo informavimo apie Sutarties 7.8 punkto sąlygas. Atsakovas mano, kad teismai pagrįstai sprendė, jog kasatorius neatskleidė atsakovui informacijos apie tai, kad duomenų gavimas iš užsienio operatorių gali vėluoti, o paslaugų teikimas gali būti apribotas tik gavus duomenis apie viršytą paslaugų kredito limitą. Atsakovo įsitikinimu, informacija, kad pagal GSM standartus duomenys iš tarptinklinio ryšio operatoriaus gali būti pateikti per 36 valandas, yra specifiška, žinoma tik ryšio paslaugų teikėjams, tačiau ne vidutiniam vartotojui, o ta aplinkybė, jog Sutarties 5.3 punkte nurodyta, kad mokestis už užsienyje įvykusius pokalbius į sąskaitas įtraukimas ne vėliau kaip per mėnesį, nesudaro pagrindo teigti, jog vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad paslaugų teikėjas duomenis apie tokius pokalbius gauna ne realiu laiku. Dėl to atsakovas daro išvadą, kad kasatorius jam nesuteikė aiškios ir suprantamos informacijos, kaip tai nustatyta CK 6.188 straipsnio 6 dalyje, 2000 m. gruodžio 29 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 445 patvirtintų Bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių 5 punkte.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl elektroninių ryšių paslaugų teikėjo pareigos apriboti paslaugų teikimą, abonentui viršijus suteiktą paslaugų kredito limitą

Elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis laikoma viešąja sutartimi (Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalis), sudarant tokią sutartį ribojamas sutarties laisvės principas – paslaugas teikiančiam asmeniui nustatyta pareiga sudaryti sutartį su kiekvienu asmeniu, kuris tik kreipiasi dėl sutarties sudarymo, išskyrus įstatymuose nustatyta tvarka patvirtintas išimtis (CK 6.161 straipsnio 2 dalis), valstybė gali reguliuoti viešosios sutarties sąlygas (CK 6.161 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles (Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalis). Jose, be kita ko, nustatyta ir viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų, duomenų perdavimo bei interneto prieigos paslaugų teikimo galutiniams paslaugų gavėjams tvarka ir sąlygos. Taisyklių 27 punkte įtvirtinta paslaugų teikėjo pareiga nemokamai sudaryti galimybę abonentui sužinoti paslaugų kredito limito likutį ir, baigiantis šiam limitui, abonentą iš anksto įspėti, 28 punkte – apriboti paslaugų teikimą, kai pasibaigia sutartyje nustatytas vartotojui teikiamų paslaugų kredito limitas. Šios imperatyviosiose normose įtvirtintos abonento (vartotojo) teisių garantijos yra bendrojo sutarčių laisvės principo išimtis, todėl negali būti pakeistos šalių susitarimu (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Taisyklių 27, 28 punktuose viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjui (kasatoriui) nustatytų pareigų vykdymo tinkamumo bei kasatoriaus ir atsakovo sudarytos Sutarties 7.8 punkto sąžiningumo. Ginčą sprendę teismai konstatavo, kad Sutarties 7.8 punkto nuostata, jog „abonentui viršijus jam suteiktą paslaugų teikimo kreditan limitą, ieškovas įsipareigoja apriboti paslaugų teikimą ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo duomenų apie paslaugų trukmę gavimo dienos“ buvo nesąžininga, prieštaravo Taisyklių 27, 28 punktų reikalavimams, todėl net ir tinkamas nesąžiningomis pripažintų Sutarties nuostatų vykdymas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o atsakovo informavimas apie Sutarties 7.8 punkto sąlygas nepašalina kasatoriaus atsakomybės. Kasatorius nesutinka su tokiomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, pažymėdamas, kad jis negalėjo apriboti paslaugų teikimo iš karto, kai tik buvo viršytas paslaugų kredito limitas (realiuoju laiku), nes informaciją apie viršytą paslaugų kredito limitą, dėl kurios pateikimo laiko negalėjo daryti įtakos, gavo praėjus 17 valandų nuo atsakovo duomenų siuntimosi; Taisyklėse nenurodyta, per kokį laikotarpį nuo paslaugų kredito limito viršijimo paslaugų teikėjas privalo apriboti paslaugų teikimą vartotojui, todėl turėtų būti vadovaujamasi Sutarties 7.8 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasatoriaus argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Tarp šalių nėra ginčo dėl Sutarties priskyrimo vartojimo sutartims, todėl, kvalifikuojant kasatoriaus veiksmus (neveikimą) teikiant judriojo ryšio paslaugas, atsižvelgtina į tokių sutarčių ypatumus, Sutarties sąlygos vertintinos sąžiningumo aspektu. Nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų instituto esmė – tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui; nesąžiningomis pripažintos vartojimo sutarties sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo (CK 6.188 straipsnio 6 dalis), yra niekinės ir negali sukelti vartotojui nepalankių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. V. v. UAB „Tele2“, bylos Nr. 3K-3-258/2012). Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, inter alia nustato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia (3 punktas) arba riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, jog ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų (15 punktas). Kasatoriaus ir atsakovo sudarytos Sutarties 7.8 punkte šalys susitarė, kad, abonentui viršijus jam suteiktą paslaugų teikimo kreditan limitą, kasatorius įsipareigoja apriboti paslaugų teikimą ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo duomenų apie paslaugų trukmę gavimo dienos, Sutarties priede pažymėjo, jog kredito limitas yra tik informacinio pobūdžio ir niekaip neįpareigoja kasatoriaus, kuris, klientui viršijus nustatytą kredito limitą, turi teisę, o ne pareigą apriboti paslaugų teikimą. Kaip teisingai konstatavo ginčą nagrinėję teismai, pagal šias Sutarties nuostatas kasatoriaus pareigų vykdymas siejamas su tam tikromis sąlygomis (duomenų apie suteiktų paslaugų trukmę gavimu), priklauso išimtinai nuo jo paties valios (paslaugų teikėjas turi teisę, o ne pareigą apriboti paslaugų teikimą). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad Sutarties 7.8 punkto ir Sutarties priedo sąlygos, nustatančios paslaugų teikimo ribojimo tvarką, abonentui viršijus jam suteiktą paslaugų kredito limitą, atitinka nesąžiningomis pripažįstamų sutarčių nuostatų sampratą (kasatorius turi teisę pasirinkti, apriboti paslaugų teikimą pasiekus limitą, ar ne; apribojimo laikas siejamas su duomenų iš trečiųjų asmenų gavimu), todėl konstatuoja, jog jos buvo pagrįstai tokiomis pripažintos.

Pažymėtina ir tai, kad nesąžiningomis pripažintose Sutarties sąlygose nustatyta paslaugų teikimo tvarka, kurios laikėsi kasatorius, taip pat neatitinka Taisyklių 28 punkto reikalavimo apriboti paslaugų teikimą, pagal kurį elektroninių ryšių paslaugų teikėjo pareiga susieta tik su paslaugų kredito limito pabaiga, nesuteikiant ilgesnio termino paslaugų apribojimui, dėl kurio padidėtų rizika abonentui viršyti jam nustatytą limitą, ir nepriklauso nuo subjektyvaus paslaugų teikėjo pasirinkimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius vykdė Sutartį pažeisdamas Taisyklių reikalavimus, o jo reikalavimas priteisti netinkamai suteiktų paslaugų kainą teismų pagrįstai nebuvo patenkintas.

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai sprendė dėl Taisyklių 28 punkto pažeidimo, nes nuo kasatoriaus nepriklausė informacijos apie atsakovo atliktus veiksmus pateikimo laikas, jis negalėjo apriboti paslaugų teikimo iš karto, kai tik buvo viršytas paslaugų kredito limitas (realiuoju laiku), informaciją apie viršytą paslaugų kredito limitą gavo praėjus 17 valandų nuo atsakovo duomenų siuntimosi. Pagal CK 6.717 straipsnio 3 dalį paslaugų teikėjas sutarčiai vykdyti gali pasitelkti trečiuosius asmenis; tokiu atveju už tinkamą sutarties įvykdymą klientui atsako paslaugų teikėjas. Ši nuostata be kita ko reiškia, kad paslaugų teikėjas savo pareigų nevykdymo negali pateisinti trečiųjų asmenų neveikimu ar netinkamu veikimu. Dėl to kasatorius, neužtikrinęs informacijos apie viršytą kredito limitą gavimo iš savo partnerių užsienyje laiku, šia aplinkybe negali remtis, siekdamas išvengti atsakomybės už netinkamą Taisyklių 28 punkte įtvirtintos pareigos vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pateiktais argumentais kasatorius nepagrindė, kad informacijos gavimas realiu laiku yra neįmanomas, o taisyklėse įtvirtintas reikalavimas apriboti paslaugų teikimą iš karto pasibaigus paslaugų limitui – neproporcingas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegijai Sutarties 7.8 punktą pripažinus nesąžiningu, kasacinio skundo argumentai dėl tinkamo atsakovo informavimo apie šio punkto sąlygas neturi teisinės reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir plačiau dėl jų nepasisako.

Kadangi priimdami skundžiamus procesinius sprendimus ginčą nagrinėję teismai nesprendė dėl kasatoriaus civilinės atsakomybės ir jos netaikė, tai kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto civilinės atsakomybės taikymo pripažintini teisiškai nepagrįstais ir kasacinio teismo nenagrinėtini.

Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties bylose dėl netinkamo elektroninių ryšių paslaugų teikimo

Nagrinėjamoje byloje Ryšių reguliavimo tarnyba savo atsiliepime kelia klausimą dėl Tarnybos procesinės padėties, nurodydama, kad, vadovaudamiesi netinkamu precedentu ir nesilaikydami aktualių Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, teismai nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo pakeisti procesinę padėtį (pripažinti netinkamu atsakovu ir laikyti išvadą byloje teikiančia institucija).

Bylos nagrinėjimo dalykas yra ginčas dėl viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjo pareigos apriboti paslaugų teikimą, abonentui viršijus jam suteiktą paslaugų kredito limitą, apimčių ir jos netinkamo vykdymo padarinių. Jis yra kilęs iš Sutarties, kuri kvalifikuota vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, CK 6.188 straipsnis), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2008">3K-3-536/2008</a>). Valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti viešąjį interesą. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą, civilinio proceso įstatymuose derindamas privačius ir viešuosius interesus, siekdamas šių interesų pusiausvyros, nustato viešojo intereso apsaugos garantijas, kurios dažniausiai pasireiškia dispozityvumo principo ribojimais ir didesniu nei įprastai teismo aktyvumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla susijusi su vartotojo teisių gynimu (viešuoju interesu), pažymi, jog viešasis interesas civilinio proceso teisėje saugomas nustatant ir civiliniame procese įgyvendinant teismo pareigą rūpintis teisingu, sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu ir galimybę teismui peržengti apeliacinio ir kasacinio skundo ribas. Nors klausimas dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties yra iškeltas ne kasaciniame skunde, o atsiliepime į jį, teisėjų kolegija sprendžia, jog nutartyje būtina pasisakyti dėl šio proceso teisės klausimo, atsižvelgiant į pirmiau aptartą bylos pobūdį bei užtikrinant vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis).

Ginčų pagal galutinių paslaugų gavėjų skundus sprendimo tvarką reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad, iškilus ginčui tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, jog ši išankstine ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių paslaugų teikėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Tokiu atveju procesinė ginčo šalių padėtis nesikeičia (2011 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-1552 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog Ryšių reguliavimo tarnybos nutarimas yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio, jis neužkerta galimybės suinteresuotai šaliai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl to paties ginčo, o kreipimasis į teismą nereiškia Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimo. Ryšių reguliavimo tarnyba, nagrinėdama ginčus tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, atlieka ginčo sprendimo tarpininko funkciją. Ginčo šalies kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą reiškia ginčo nagrinėjimo perkėlimą į teismą ir jo nagrinėjimą iš esmės, neatsižvelgiant į tai, ar ginčas prieš paduodant ieškinį buvo pradėtas nagrinėti ar išnagrinėtas Ryšių reguliavimo tarnyboje ne teismo tvarka. Ryšių reguliavimo tarnybos priimtas sprendimas nėra apskundimo objektas, jo teisinė galia teismo nagrinėjamoje byloje yra tik kaip rašytinio įrodymo, kurį teismas vertina kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais ir iš jų viseto daro išvadą dėl ginčo esmės. Ryšių reguliavimo tarnyba neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir nėra ginčo, kilusio tarp kasatoriaus ir atsakovo, todėl ji negali būti traukiama į bylą nei kaip atsakovas, nei kaip trečiasis asmuo. Ji gali dalyvauti byloje tik kaip institucija, teismo ar ginčo šalies iniciatyva įtraukta į bylą išvadai duoti (CPK 61 straipsnis). Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje tokių nuostatų yra laikomasi ir aiškinant Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimamų nutarimų reikšmę bei šios tarnybos procesinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. A. N. R., bylos Nr. 3K-3-416/2013).

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas, priimtas išnagrinėjus individualų paslaugų gavėjo ir paslaugų teikėjo ginčą, neskundžiamas teismui, o Tarnyba negali būti atsakovu civilinėje byloje, konstatuoja, jog šis reikalavimas nenagrinėtinas teisme, todėl bylos dalis pagal Ryšių reguliavimo tarnybai pareikštą reikalavimą turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-819, naikintina ir bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, todėl kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Tačiau dėl pirmiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija panaikina priimtų procesinių sprendimų dalį pagal ieškinio reikalavimą Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai ir šią bylos dalį nutraukia (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tais atvejais, kai byla nutraukiama, jei ji nenagrinėtina teisme, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Bylos duomenimis, pateikdamas ieškinį ir apeliacinį skundą dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-819, kasatorius sumokėjo iš viso 186 Lt žyminio mokesčio, todėl ši suma jam grąžintina

Byloje nustatyta, kad atsakovas K. G., pateikęs atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 300 Lt išlaidų, sumokėtų už advokato pagalbą. Atsakovas prašo šias išlaidas priteisti iš kasatoriaus. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, todėl priteistinos iš UAB „Teledema“ (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 33,47 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-819. Šią Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį panaikinti ir bylos dalį pagal ieškovo UAB „Teledema“ reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-819 nutraukti.

Likusią Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Teledema“ (j. a. k. 135989386) 300 (tris šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Teledema“ (j. a. k. 135989386) 33,47 Lt (trisdešimt tris Lt 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Grąžinti UAB „Teledema“ (j. a. k. 135989386) 186 (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis) Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Rimvydas Norkus