Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-427/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00558-2010-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 44.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Barker textiles“ ieškinį atsakovei I. A. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Barker textiles“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės I. A. 524 920,29 Lt žalos atlyginimą. Jis nurodė, kad atsakovė nuo 2003 m. sausio 2 d. iki 2004 m. kovo 8 d. dirbo ieškovo generaline direktore, o nuo 2005 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. liepos 28 d. vykdė ieškovo vadovo funkcijas prokūros pagrindu. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta, kad ieškovas savo apskaitoje užfiksavo prekių ir paslaugų pirkimą iš UAB „Jolekė“, UAB „Kartrus“, UAB „Myxum“, UAB „Aldevita“, UAB „Living source Vilnius“, UAB „Kreisas“, UAB „Elda ir partneriai“, UAB „Trakai“, UAB „Novum genus“ ir UAB „Arvasanta“ pagal šių bendrovių 2003 m. kovo mėn.–2005 m. spalio mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei šių prekių ir paslaugų apmokėjimą grynais pinigais pagal kasos pajamų orderių kvitus. Sprendime konstatuota, kad realiai joks prekių ir paslaugų pirkimas iš nurodytų bendrovių nevyko, nes jos buvo naudojamos tik kaip priedanga neteisėtai veiklai vykdyti. Dėl tokių veiksmų ieškovas neteisėtai išvengė 32 141 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 26 744,55 Lt pelno mokesčio mokėjimo. Už netinkamai apskaičiuotus ir laiku nesumokėtus mokesčius buvo skirta baudų už 17 665,67 Lt. Bendra mokesčių ir baudų suma, kuri buvo sumokėta į biudžetą, sudaro 76 551,21 Lt. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime taip pat nurodyta, kad pirmiau išvardytos bendrovės, taip pat UAB „Josandra“ ir UAB „Distribands baltics“ jokių prekių ir paslaugų ieškovui nepateikė ir nesuteikė, nors už tai joms buvo sumokėtos sąskaitose nurodytos sumos – iš viso 290 446,08 Lt. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-3160-240/2007, konstatuota, kad atsakovė sudarinėjo ir kitus fiktyvius sandorius bei vykdė mokėjimus grynais pinigais iš ieškovo kasos už tariamas prekes ir paslaugas – UAB „Nasikas“, UAB „Juvikoras“ ir UAB „Altavijus“ buvo išmokėta iš viso 157 923 Lt. Iš viso atsakovė grynais pinigais nepagrįstai ir neteisėtai išmokėjo bendrovėms 448 369,08 Lt. Įvertinus ir ieškovo įvykdytas mokestines prievoles, kurių nebūtų kilę, jei ne neteisėti ir nepagrįsti atsakovės veiksmai, ieškovo patirti nuostoliai sudaro 524 920,29 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovė nesąžiningai ir sąmoningai netinkamai atliko ieškovo generalinės direktorės ir prokuristės pareigas, dėl ko ieškovas patyrė nuostolių; juos privalo atlyginti atsakovė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87, 2.156, 2.183 straipsniai, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 246, 255 straipsniai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas, remdamasis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nustatė, kad atsakovė, veikdama kaip ieškovo generalinė direktorė ar prokuristė, 2003 m. kovo mėn.–2005 m. spalio mėn. sudarė su UAB „Jolekė“, UAB „Kartrus“, UAB „Myxum“, UAB „Aldevita“, UAB „Living source Vilnius“, UAB „Kreisas“, UAB „Elda ir partneriai“, UAB „Trakai“, UAB „Novum genus“ ir UAB „Arvasanta“ fiktyvius sandorius, dėl ko neteisėtai 32 141 Lt padidino ieškovo pirkimo PVM bei 178 297 Lt ieškovo sąnaudas. Nuo padidintos sąnaudų sumos apskaičiuotas pelno mokestis – 26 744,55 Lt – bei padidintas PVM grąžinti valstybei užskaitos būdu. Už laiku nesumokėtus mokesčius taip pat apskaičiuota 17 665,67 Lt baudų. Bendra mokesčių ir baudų suma, sumokėta valstybei dėl atsakovės kaltės, – 76 551,21 Lt. Pirmiau išvardytos bendrovės jokių darbų, paslaugų ieškovui realiai nesuteikė, nors už tai joms buvo sumokėtos fiktyviose sąskaitose nurodytos sumos: UAB „Josandra“ – 32 416,79 Lt, UAB „Distribands baltics“ – 63 502,29 Lt, UAB „Novum genus“ – 17 085 Lt, UAB „Jolekė“ – 9502 Lt, UAB „Kartrus“ – 30 000 Lt, UAB „Myxum“ – 9200 Lt, UAB „Aldevita“ – 17 000 Lt, UAB „Living source Vilnius“ – 23 000 Lt, UAB „Kreisas“ – 5853 Lt, UAB „Elda ir partneriai“ – 23 969 Lt, UAB „Trakai“ – 9600 Lt, UAB „Arvasanta“ – 49 318 Lt. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad atsakovė, kaip ieškovo vadovė ar prokuristė, sudarinėjo fiktyvius sandorius ir su kitomis bendrovėmis bei mokėjo joms iš ieškovo kasos už tariamas prekes ir paslaugas: UAB „Nasikas“ – 52 849 Lt, UAB „Juvikoras“ – 29 554 Lt, UAB „Altavijus“ – 75 520 Lt. Iš viso buvo nepagrįstai išmokėta 448 369,08 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovė savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovui 524 920,29 Lt nuostolių. Teismo nuomone, kadangi atsakovė, kaip ieškovo vadovė, žalos ieškovui padarė veikdama kaip jo valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jai taikytina civilinė atsakomybė CK 2.87, 2.156 ir 2.183 straipsnių pagrindu, o ne materialinė atsakomybė pagal DK.

Teismas sprendė, kad ieškinys, paduotas 2010 m. balandžio 8 d., yra pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Teismo vertinimu, ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendime nurodytais patikrinimo rezultatais bei Kauno miesto apylinkės teismui priėmus 2007 m. spalio 15 d. baudžiamąjį įsakymą.

Teismas, įvertinęs ieškovo įstatus, ABĮ nuostatas, padarė išvadą, kad tai, jog ieškovo įstatuose nurodoma, kad vadovas savo funkcijas atlieka vadovaudamasis valdybos tvirtinamomis taisyklėmis, bei tai, kad valdyba turi prižiūrėti ieškovo buhalterinę ir finansinę apskaitą, nereiškia, jog eliminuojama ieškovo vadovo atsakomybė už jo veiksmais bendrovei padarytą žalą. Ieškovo vadovo pareiga veikti ieškovo interesais ir nepažeidžiant įstatymų išlieka nepriklausomai nuo to, ar kitas ieškovo organas kontroliuoja tam tikrą vadovo veiklą ar ne. Ieškinį reiškia ieškovas, todėl jo prerogatyva yra nurodyti, kas byloje turi būti laikomas atsakovu. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis asmenų, buvusių ieškovo valdybos nariais tuo laikotarpiu, kai atsakovės veiksmais bendrovei buvo padaryta žala.

Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad tuo laikotarpiu, kai atsakovė padarė ieškovui žalos veikdama ne kaip ieškovo vadovė, o pagal 2005 m. balandžio 4 d. išduotą prokūrą, turėtų būti keliamas klausimas dėl tuo metu ieškovo vadovo pareigas ėjusio E. P. ar jo įpėdinių pagal įstatymą civilinės atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad prokūra atsakovei buvo suteikti įgaliojimai vykdyti ieškovo įstatuose ir teisės aktuose įtvirtintas bendrovės vadovo funkcijas. Net ir veikdama pagal prokūrą, atsakovė buvo atsakinga už sandorių ieškovo vardu sudarymą, ieškovo turto tvarkymą, jo apsaugą ir kt. Tas faktas, kad formaliu ieškovu vadovu atsakovei išduotos prokūros galiojimo laikotarpiu buvo E. P., nepašalina atsakovės civilinės atsakomybės, nes ieškovui žalą sukėlusius sandorius sudarė, sąskaitas ir kitus dokumentus pasirašė atsakovė. Be to, teismo vertinimu, tokia atsakovės pozicija neturi jokio teisinio pagrindo, nes E. P. yra miręs. Reikalavimai atlyginti padarytą žalą įpėdiniams gali būti reiškiami tuo atveju, jei fizinis asmuo būtų padaręs kitam asmeniui žalą, kylančią deliktinės atsakomybės pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti žalą pasibaigia mirus fiziniam asmeniui (CK 6.128 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą: priteisė ieškovui UAB „Berker textiles“ iš atsakovės I. A. 466 034,74 Lt žalos ir 13 822 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 479 856,74 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti 58 885,55 Lt pridėtinės vertės ir pelno mokesčius ieškovo žala; nurodė, kad sandoriais, sudarytais su bendrovėmis, kurios nevykdė jokios veiklos ir jokių prekių, paslaugų ar darbų ieškovui realiai neteikė ir neatliko, ieškovas iš esmės sumažino valstybei mokėtinus pridėtinės vertės bei pelno mokesčius. Jei ne fiktyvūs sandoriai, ieškovas būtų turėjęs mokėti didesnius mokesčius, todėl šie sandoriai leido jam neteisėtai gauti naudą. Vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei, teismo vertinimu, negali būti laikomas ieškovo žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 17 665,67 Lt baudas ieškovo žala. Teismo vertinimu, esminis dalykas, lėmęs šių baudų atsiradimą, buvo šiurkščiai viešąją tvarką pažeidžiantys ir nusikalstami atsakovės veiksmai, todėl jos atsakomybė neribojama (CK 6.253 straipsnis).

Teismas konstatavo, kad 448 369,08 Lt suma pagrįstai pripažinta ieškovo žala. Įvertinęs baudžiamosios bylos Nr. 1-3160-240/2007 medžiagą, teismas atmetė atsakovės argumentus, jog atsiskaitymai su UAB „Nasikas“, UAB „Juvikoras“ ir UAB „Altavijus“ nevyko. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar mokėjimai pasiekė bei liko šiose bendrovėse. Esminę reikšmę turi tai, kad tokius mokėjimus atitinkančios pinigų sumos dingo iš ieškovo ir jo apskaitos dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Atsakovė neteisėtai pervedusi šiuos pinigus kitiems asmenims nepateikė įrodymų, jog šie pinigai buvo panaudoti ieškovo veikloje ir už juos bendrovė įgijo adekvačią naudą (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad atsakovei šioje baudžiamojoje byloje nebuvo inkriminuotas ieškovo turto pasisavinimas, teismo vertinimu, nereiškia, jog pinigai buvo grąžinti ieškovui ar panaudoti jo veikloje. Be to, baudžiamojoje byloje atlyginta nusikalstamomis veikomis padaryta turtinė žala laikytas ieškovo atliktas mokesčių nepriemokų sumokėjimas valstybei bei žalos, nesusijusios su nagrinėjamais fiktyviais sandoriais, atlyginimas ieškovui. Taigi šios aplinkybės nereiškia, kad ieškovui buvo atlyginta prašoma priteisti žalos dalis. Įvertinęs baudžiamosios bylos Nr. 1-911-651/2010 medžiagą, teismas padarė išvadą, jog joje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad nagrinėjamuose sandoriuose nurodomos sumos iš tiesų buvo panaudotos ieškovo veikloje ir už juos ieškovas įgijo adekvačią naudą (CPK 185 straipsnis). Teismas, įvertinęs Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimą, padarė išvadą, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo tirta, ar sandoriai su UAB „Josandra“, UAB „Distribands baltics“, UAB „Jolekė“, UAB „Kartrus“, UAB „Myxum“, UAB „Aldevita“, UAB „Living source Vilnius“, UAB „Kreisas“, UAB „Elda ir partneriai“, UAB „Trakai“, UAB „Novum genus“ yra realūs. O tyrimo medžiaga patvirtina, kad ir šių fiktyvių sandorių pagrindu iš ieškovo apskaitos buvo „išimami“ pinigai, o atsakovė patikimai neįrodė, jog tokie pinigai buvo panaudoti ieškovo veikloje ir ieškovas už juos įgijo adekvačią naudą.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės veiksmai, sudarant fiktyvius sandorius, nesuderinami su jai tekusiomis ieškovo generalinės direktorės ar prokuristės pareigomis. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad už sandorius, sudarytus jai esant prokuriste, atsakingas ir tuometis ieškovo generalinis direktorius bei valdyba; nurodė, kad prokūra atsakovei buvo pavesta vykdyti ieškovo vadovo funkcijas. Visus fiktyvius sandorius sudarė būtent atsakovė, ji pati tiesiogiai ar per jai pavaldžius asmenis. Nei baudžiamųjų bylų, nei mokestinio patikrinimo medžiagoje nėra patikimų duomenų, kad tokie neteisėti veiksmai buvo atliekami tuomečio generalinio direktoriaus ar valdybos įpareigojimu, šių asmenų atsakomybės klausimas ikiteisminiuose tyrimuose nebuvo keliamas. O nepakankama atsakovės kontrolė, nustačius, kad jos veiksmai akivaizdžiai pažeidė viešąją tvarką ir buvo nusikalstami, teismo vertinimu, nėra pagrindas netaikyti atsakovei atsakomybės ar ją sumažinti (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).

Nors fiktyvius sandorius su UAB „Josandra“ ir UAB „Distribands baltics“ atsakovė sudarė veikdama ne kaip ieškovo generalinė direktorė ar prokuristė, o kaip darbuotoja, teismo nuomone, toks atsakovės statusas buvo formalus. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės patvirtina, kad ji faktiškai vadovavo ieškovui. Teismas padarė išvadą, kad net pripažinus, jog aptariamu atveju žalos atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal materialinės atsakomybės normas, galima konstatuoti, jog yra visos sąlygos tokiai atsakomybei kilti: žala padaryta neteisėta veika, egzistuoja priežastinis ryšys ir kaltė, žala padaryta darbo santykių metu ir yra susijusi su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Visi fiktyvūs sandoriai buvo sudaryti ir mokėjimai pagal juos atlikti tyčia, todėl atsakovei taikytinos materialinės atsakomybės dydis neribojamas (DK 255 straipsnis).

Teismas sprendė, kad atsakovei neįrodžius, jog neteisėtus veiksmus ji atliko kitų tuomečių ieškovo organų pavedimu, iš ieškovo paimti pinigai buvo panaudoti jo veikloje ir už šiuos pinigus ieškovas gavo adekvačią naudą, nėra pagrindo kelti kitų asmenų atsakomybės klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti į bylą buvusio ieškovo generalinio direktoriaus įpėdinius.

Teismas taip pat sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalos – baudų už nesavalaikį mokesčių sumokėjimą, atlyginimą nėra praleistas, nes ši žala ieškovui atsirado tik 2009 m., kai buvo baigtas mokestinis patikrinimas, apskaičiuotos baudos ir jos sumokėtos valstybei (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vertindamas ieškinio senatį dėl žalos, kylančios iš 2003–2005 m. sudarytų fiktyvių sandorių, nurodė, kad tuo laikotarpiu ieškovui faktiškai vadovavo ir jo reikalus tvarkė pati atsakovė. Neteisėtos jos veikos bei ieškovo žala iš esmės buvo konkretizuotos tik Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 30 d. patikrinimo akte ir 2009 m. liepos 10 d. sprendime dėl šio akto patvirtinimo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai ieškinio senaties terminą susiejo su sprendimų priėmimu. Teismas padarė išvadą, kad, net pripažinus, kad ieškinio senatis daliai reikalavimų yra praleista, nagrinėjamoje situacijoje būtų buvęs aiškus pagrindas šį terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Barker textiles“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo apie savo esą pažeistos teisės momentą, todėl atsisakydami taikyti ieškinio senaties terminą netinkamai taikė ieškinio senaties institutą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismai ieškinio senaties termino pradžią siejo tik su viena iš CK 1.127 straipsnyje įtvirtinta sąlyga – ieškovo sužinojimu apie pažeistą teisę, tačiau neatsižvelgė bei nevertino kitos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos, reikšmingos ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžiai – ieškovo turėjimo sužinoti apie savo pažeistą teisę, nuo kurio objektyviai prasidėjo ieškinio senaties termino pradžia. Šis pažeidimas turi esminės įtakos vienodam teisės (ieškinio senaties instituto) aiškinimui ir taikymui, nes teismai nepagrįstai suabsoliutino subjektyvųjį kriterijų, dėl ko yra akivaizdžiai neužtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas, pažeidžiami teisinio apibrėžtumo, tikrumo bei teisėtų lūkesčių principai, o ieškinio senaties institutas iš esmės tampa neapibrėžtas bei neveiksmingas. Skundžiami procesiniai sprendimai ydingi vienodos teisės taikymui ir aiškinimui, nes formuoja praktiką, kuri leistų nukentėjusiai šaliai operatyviai nereaguoti į savo teisės pažeidimą ir dėl tokio neveikimo ar nerūpestingumo jai netektų neigiamų padarinių atsiradimo rizika.

Bylą nagrinėję teismai taip pat pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant ir aiškinant pirmiau išvardytų straipsnių nuostatas, nes išvadas dėl senaties termino pradžios momento padarė nevertindami visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų kasatorės argumentų, nemotyvuotai juos atmesdami bei nepasisakydami dėl jų (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Baudžiamosiose bylose esantys įrodymai, t. y. UAB „Barker textiles“ 2006 m. balandžio 12 d. pažyma; 2006 m. balandžio 21 d. pažyma; ieškovo administracijos vadovo pasirašytos pažymos 2006 m. rugsėjo 5 d. Nr. 2006/09, 2006 m. rugsėjo 6 d. Nr. 2006/09-2 bei 2006 m. gruodžio 15 d. Nr. 2006/12; 2006 m. spalio 19 d. atlikti PVM ir pelno mokesčių mokėjimo pavedimai pagal FNTT aktą; 2005 m. lapkričio 15 d. nutarimas laikinai apriboti ieškovo nuosavybės teises 214 836 Lt sumai; 2007 m. rugsėjo 3 d. ieškovo ir kasatorės bendrai rašytas apeliacinis skundas 2007 metų baudžiamojoje byloje; 2007 m. balandžio 6 d. ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo metu sprendžiami klausimai ir jo metu surašytas; – vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, daugiau nei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek ieškovo akcininkams, tiek administracijos vadovui, o kartu ir pačiai bendrovei (ieškovui) buvo žinoma apie atliekamus veiksmus ir administracijos vadovas jiems pritarė, pripažindamas, kad kasatorė veikė bendrovės naudai ir interesais. Dėl šios priežasties teismams nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad apie savo pažeistas teise ieškovas sužinojo tiktai priėmus 2007 m. spalio 15 d. baudžiamąjį įsakymą bei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai surašius 2009 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą ir 2009 m. liepos 10 d. priėmus sprendimą dėl šio akto. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2003–2005 metų laikotarpiu, kai buvo sudaryti fiktyvūs sandoriai, ieškovui tariamai faktiškai vadovavo ir jo reikalus tvarkė pati kasatorė, nepaneigia fakto, kad pačiam ieškovui ne tik turėjo, bet ir buvo žinoma apie sudarytus sandorius ir su tuo susijusias aplinkybes, nes tuo metu didžiausias ieškovo akcininkas buvo E. T. T. P., kuris ieškovo administracijos vado pareigas pradėjo eiti nuo 2004 m. kovo 8 d. Tai, kad bendrovė 2005 m. balandžio 4 d. vienerių metų terminui išdavė kasatorei prokūrą, nereiškia, kad bendrovės administracijos vadovas yra atleidžiamas nuo jam įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų pareigų vykdymo ir visos funkcijos, teisės bei pareigos perduodamos prokuristui. Toks aiškinimas nesuderinamas su ABĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrovės administracijos vadovo ir bendrovės tarpusavio santykius, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei teismų praktikoje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, pagal kurią teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Ieškovas yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni apdairumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jis apie savo teisių pažeidimus, būdamas pakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, turėjo sužinoti anksčiau, nei jie buvo konkretizuoti sprendimuose. Ieškovas bet kuriuo atveju turėjo pareigą žinoti apie vykdomas pinigines operacijas, sudaromus ginčo sandorius. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia dėl dalies sandorių, sudarytų iki 2004 m. gruodžio 31 d., laikytina 2004 m. gruodžio 31 d., nes metams pasibaigiant bendrovė privalėjo atlikti inventorizaciją. Ieškovo elgesys, kai ilgiau kaip penkerius metus nuo tariamo teisės pažeidimo nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad būtų išsiaiškintos sandorių sudarymo aplinkybės, leidžia tokį elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių įgyvendinimą, dėl ko ieškovui tenka su tuo susijusių neigiamų padarinių kilimo rizika. Asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis).

Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas nereiškė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, o teismai apskritai nesprendė ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, net ir pripažinus, jog ieškinio senatis daliai reikalavimų yra praleista, nagrinėjamoje byloje būtų buvęs aiškus pagrindas šį terminą atnaujinti, yra visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

2. Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnis, DK 246, 255 straipsniai) bei civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo jos (CK 6.253 straipsnis), nes nesant visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų bei esant civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos pagrindams nepagrįstai priteisė iš kasatorės žalos atlyginimą. Toks nurodytų teisės normų taikymas nesuderinamas su teismų praktikoje įtvirtintu šių teisės normų aiškinimu ir taikymu, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra tik tuomet, kai nustatoma civilinės atsakomybės sudėties elementų visuma: neteisėti veiksmai, kaltė, nuostoliai, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir nuostolių.

Teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 8 d. iki 2005 m. balandžio 4 d. nebuvo nei bendrovės valdymo organas, nei veikė pagal prokūrą. Šiuo laikotarpiu buvo sudaryti sandoriai su UAB „Josandra“ bei UAB „Distribrands baltics“, iš kurių ieškovas taip pat kildina žalą. Kasatorės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos nurodytu laikotarpiu, turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis DK nuostatomis. DK 246 straipsnyje nurodytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Tam, kad darbuotojui kiltų materialinė atsakomybė, turi būti įrodytos visos šios sąlygos. Tokių sąlygų įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, t. y. ieškovui. Jei sąlygoms neįrodytos, kasatorei negali būti taikoma materialinė atsakomybė. Į nurodytas aplinkybes teismai neatsižvelgė, todėl netinkamai nustatė atsakomybės pagrindus, t. y. netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę. Teismai taip pat netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas, t. y. nepagrįstai laikė, jog kasatorės kaltė preziumuojama pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį ir ji turi pareigą paneigti kaltės prezumpciją.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas bei nepagrįstai priteisė iš kasatorės mokesčių inspekcijos priskaičiuotą 17 655,67 Lt baudą, nes neatsižvelgė į paties ieškovo veiksmus (neveikimą), nerūpestingumą ir neatidumą, lėmusius nurodytos baudos paskyrimą. Jei ieškovas būtų buvęs atidus ir rūpestingas, tai būtų savarankiškai pašalinęs netikslumus bendrovės buhalterijoje ir sumokėjęs priklausančius mokesčius bei jam nebūtų paskirtos baudos (Buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2007 m. birželio 21 d.) 21 straipsnis, Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnis, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėję teismai taip pat pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis), nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (žalos) padarė nevertindami visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų kasatorės argumentų, nepasisakydami dėl jų, padarydami išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių. Išvadą dėl įrodinėjimo dalyko (žalos atlyginimo) buvimo padarė nesant byloje žalą pagrindžiančių įrodymų ir įrodinėjimo pareigą turinčiai šaliai nevykdant šios pareigos. Žala – būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, kai civilinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu. Žala nėra preziumuojama, todėl ją bei jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų žalos jam padarymo faktą bei dydį (CPK 178 straipsnis).

Teismai nevertino aplinkybės, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 17 d. baudžiamuoju įsakymu nustatė ir patvirtino, jog tarp ieškovo ir UAB „Nasikas“, UAB „Juvikoras“, UAB „Altavijus“ atsiskaitymai nevyko, kad kasatorė savanoriškai atlygino nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą, t. y. žalos dydis buvo nustatytas ir ji buvo atlyginta. Jokių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, ieškovas nepateikė. Be to, baudžiamojoje byloje dalyvavo ir ieškovas, todėl įsakyme nustatytos aplinkybės ir faktai turi prejudicinę reikšmę šalių tarpusavio santykiuose (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

Kasatorė, reikšdama atsikirtimus į ieškinį, nurodė bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad buvo įsigytos žaliavos bei atlikti statybos darbai. O ieškovas net neįrodinėjo, kad buvo priešingai. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorė neteisėtai pervedusi pinigus kitiems asmenims nepateikė įrodymų, jog šie pinigai buvo panaudoti ieškovo veikloje ir už juos ieškovas įgijo adekvačią naudą, nors tokią pareigą turėjo, tačiau byloje esantys akivaizdūs įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje remiamasi faktinių aplinkybių, nustatytų baudžiamojoje byloje Nr. 1-911-651/2010, konstatavimu: „visi UAB „Arvasanta“ sąskaitose nurodyti darbai ir prekės ieškovui yra atlikti ir suteiktos, <...> nenustatyta, kad apeliantei būtu gražinti UAB „Arvasanta“ pervesti ir perduoti ieškovo pinigai, kuriuos ji būtų pasisavinusi, jog apeliantė ieškovo grynų pinigų nebūtų perdavusi kaip atsiskaitymą už atliktus darbus ir gautas prekes <...>“. Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad vien šių duomenų nepakanka konstatuoti, kad nagrinėjamuose sandoriuose nurodomos sumos iš tiesų buvo panaudotos ieškovo veikloje ir už juos įgyta adekvati nauda.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad fiktyvių sandorių pagrindu buvo iš ieškovo apskaitos „išimami“ pinigai, o kasatorė patikimai neįrodė, jog tokie pinigai buvo panaudoti ieškovo veikloje ir ieškovas už juos įgijo adekvačią naudą. Iš nagrinėjamų sandorių kilusią žalą ieškovas iš esmės įrodinėjo vieninteliu įrodymu – Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto. Tačiau akivaizdu, kad iš šiame sprendime nustatytų aplinkybių negalima spręsti dėl žalos ieškovei padarymo fakto ir jos dydžio. Sprendime yra konstatuota faktinė aplinkybė, kurios ieškovas neginčijo, jog ūkinė operacija įvyko, tačiau ne su tuo subjektu, kuris buvo nurodytas sąskaitoje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti tik per savo organus ar kitus jo vardu veikusius asmenis, o būtent tokiu asmeniu ir buvo kasatorė (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Teismai, nustatydami ieškinio senaties termino pradžią, teisingai ir pagrįstai prioritetą suteikė objektyviajam ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo momentui, vertindami, jog ieškovo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentas sutampa su atitinkamų dokumentų surašymo momentu. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose yra nurodyti visi įrodymai, kurių pagrindu teismai padarė išvadas byloje. Faktas, kad lietuvių kalbos nesuprantančiam, lietuviškai nerašančiam fiziniam asmeniui E. T. T. P. tapus formaliu ieškovo generaliniu direktoriumi, buvo atliekami įrašų buhalterinėje apskaitoje koregavimai, teikiamos pažymos, nereiškia, jog atsakovė nepadarė jokių nuostolių bendrovei, nes, kaip teisingai konstatavo teismai, formaliai ieškovui ir toliau vadovavo būtent kasatorė. Kasatorės faktinį vadovavimą bendrovei po 2004 m. kovo 8 d. patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismai, priimdami procesinius sprendimus, analizavo kasatorės argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu. Tai, kad kasatorė nesutinka su teismų argumentais, nėra pagrindas skundžiamus procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti.

2. Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teismai teisingai sprendė, kad kasatorė, būdama direktore, veikdama pagal prokūrą ar būdama bendrovės darbuotoja, realiai faktiškai vadovavo ieškovui. Kasatorės atleidimas nuo atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį yra negalimas, nes būtent ji, būdama realia ir faktine ieškovo vadove, atliko visus neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė patyrė nuostolių.

Kasatorė Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamąjį įsakymą nepagrįstai traktuoja savo naudai ir ištraukia iš konteksto sau palankias citatas. Be to, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-3160-240/2007 buvo atliekamas dėl mokestinių prievolių tinkamo vykdymo, šalių tarpusavio santykiai nebuvo ir negalėjo būti tiriami nei mokesčių institucijų, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismai teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad pinigų mokėjimo faktas pagal fiktyvius sandorius yra nustatytas ir neturi reikšmės tai, ar pinigus gavo atitinkamos bendrovės. Ieškovo patirtos žalos konstatavimui pakanka fakto, jog mokėjimus atitinkančios pinigų sumos dingo iš bendrovės ir jos apskaitos.

Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų, t. y. padarė išvadas remdamiesi šalių pateiktais argumentais ir įrodymais. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 30 d. patikrinimo akte ir 2009 m. liepos 10 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta, kad ūkinės operacijos, kurios nurodytos atitinkamų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose realiai nurodytomis sąlygomis tarp nurodytų ūkio subjektų neįvyko, jose įformintos prekės ir paslaugos nebuvo parduotos. Taigi, siekdama paneigti žalos sukėlimo faktą, būtent kasatorė privalėjo įrodyti, kad ieškovui buvo suteikta paslaugų, atlikta darbų ir perduota prekių už sumą, kuri atitinka visose atitinkamų įmonių PVM sąskaitose faktūrose nurodytą ir sumokėtą pinigų sumą. O kasatorė pateikė tik jokiais įrodymais nepagrįstus pamąstymus. Ji taip pat nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog sumokėti pinigai būtų buvę panaudoti ieškovo veikloje ar bendrovė už juos būtų įgijusi adekvačią naudą.

Teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išsamiai nurodė argumentus, kuriais remiantis kasatorei taikoma būtent civilinė atsakomybė. Kasatorė, vadovaudama ieškovui, sudarinėjo fiktyvius sandorius bei mokėjo pinigus realiai neveikiančioms įmonėms. Tokie veiksmai yra neteisėti. Tai yra konstatuota tiek mokesčių administratoriaus, tiek Kauno miesto apylinkės teismo, nagrinėjusio baudžiamąsias bylas. Sandorius su realiai veiklos nevykdančiomis įmonėmis ji sudarinėjo tyčia, dėl šių sandorių ieškovas neteko pinigų, taigi, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp kasatorės tyčia atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovo žalos. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas rašytiniais įrodymais. Dėl to teismai pagrįstai tenkino ieškinį, konstatuodami, kad yra įrodytos visos būtinosios sąlygos kasatorės civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisakė ir dėl galimybės taikyti kasatorei materialinės atsakomybės pagal darbo teisę institutą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo šioje byloje

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo apie savo esą pažeistos teisės momentą, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

Kasatorė nurodo, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamojo įsakymo ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimo priėmimo momento, kaip sprendė teismai, o nuo sandorių, kuriais ieškovas įrodinėja žalos jam padarymą, sudarymo momento. Taigi kasatorė iš esmės kelia netinkamai byloje nustatytos ieškinio senaties termino pradžios klausimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. ir kt. v. J. R. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2008">3K-3-304/2008</a>; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. AB „Grigiškės“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2008">3K-3-398/2008</a>; kt.). Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais, ginčijant teismų nustatytą ieškinio senaties termino pradžią, keliami teisės klausimai.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2008">3K-3-447/2008</a>; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. D. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-351/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-351/2011">3K-3-351/2011</a>).

Kasatorės teigimu, ieškovas apie 2003–2005 metais sudarytus sandorius turėjo žinoti jų sudarymo dieną, nes buvo sandorių šalis, todėl, ieškinį pareiškęs 2010 m. balandžio 8 d., praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad juridiniam asmeniui, kaip sandorių šaliai, tiek juridinio asmens organams apie įmonės sudaromus sandorius paprastai tampa žinoma nuo jų sudarymo momento. Remiantis CK 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens organai ne tik vadovauja juridinio asmens veiklai, bet ir yra atsakingi už juridinio asmens teisių gynimą. Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kai kasatorė, kaip juridinio asmens valdymo organas, neatliko savo pareigų ir nesiėmė priemonių, kad būtų ginami juridinio asmens interesai, toks ieškinio senaties termino taikymas, kaip nurodo kasatorė, neatitiktų teisingumo principo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybių visumą ir įvertinusi tai, kad kasatorė, kaip įmonės vadovė, kuriai tenka pareiga įgyvendinti ir ginti įmonės teises, ieškinio teisme nereiškė, be to, reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas būtent dėl jos, kaip įmonės vadovės, netinkamo pareigų vykdymo, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas neturėjo objektyvios galimybės apie savo galbūt pažeistas teises sužinoti pirmiau nurodytų sandorių sudarymo momentu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatyme nereikalaujama, kad ieškovas pateiktų prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-436/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-436/2007">3K-3-436/2007</a>; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Žalgirio loto“ v. N. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-112/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-112/2010">3K-3-112/2010</a>; 2012 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Š. v. E. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2012">3K-3-321/2012</a>; kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pirmosios instancijos teismui nesprendus šio klausimo, padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad, net ir pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, būtų buvęs aiškus pagrindas šį terminą atnaujinti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nepraleistas, o net jei jis būtų praleistas, egzistuotų pagrindas jį atnaujinti. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami ir kvalifikuodami byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktiką šiuo klausimu, todėl pagrįstai neatsisakė ginti pažeistas ieškovo teises dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Dėl įmonės vadovo ir darbuotojo civilinės atsakomybės atribojimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorė nėra atsakinga už žalą, atsiradusią dėl sandorių, kurių sudarymo metu ji buvo ne įmonės vadovė arba veikė ne prokūros pagrindu, o buvo eilinė įmonės darbuotoja, todėl jos atsakomybei turėjo būti taikomas DK 246 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apeliantės kaip darbuotojos statusas buvo formalus, nes ji faktiškai vadovavo ieškovui, be to, net vertinant kasatorės elgesį pagal darbo teisę, egzistuoja visos sąlygos jos materialinei atsakomybei kilti, visi kasatorės neteisėti veiksmai atlikti tyčia, todėl jos materialinės atsakomybės dydis neribojamas (DK 255 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario mėn. 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Plėtodama šią praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, konstatavo, kad fiktyvių sandorių sudarymo metu kasatorė faktiškai vadovavo ieškovui. Kasaciniame skunde nesuformuluotas kasacijos pagrindas, dėl kurio kasacinis teismas galėtų peržiūrėti šią apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę (CPK 347 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pažeistos materialiosios teisės normos kasatorės elgesio vertinimui taikant vadovų civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kaip darbuotojo materialinę atsakomybę, o ne vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymas galėtų pakeisti kasatorės atsakomybės ieškovui apimtį. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad visi fiktyvūs sandoriai sudaryti ir mokėjimai pagal juos atlikti tyčia, darbuotojo materialinės atsakomybės dydis tampa neribojamas (DK 255 straipsnio 1 punktas) ir nesiskiria nuo įmonės vadovo civilinės atsakomybės apimties. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų netaikymo neturi įtakos skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumui.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodinėjimo specifikos nustatant žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais, dydį

Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinosios sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2011">3K-3-130/2011</a>; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Švytūnas“ v. AB „SEB bankas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2012">3K-3-553/2012</a>). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „IBCA trobos“ v. A. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2012">3K-3-493/2012</a>).

Nagrinėjamoje byloje kasatorės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamosiose bylose (Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. ir 2010 m. vasario 9 d. baudžiamieji įsakymai) ir įsigaliojusiais administraciniais aktais (Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo), todėl kasatorės veiksmų neteisėtumas nesudarė įrodinėjimo dalyko šioje byloje. Kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas, ar tokiais kasatorės neteisėtais veiksmai, pasireiškusiais sukčiavimu mokesčių srityje, buvo padaryta žala ne tik valstybei, bet ir kasatorės vadovautai bendrovei, ir ar teismai, konstatuodami žalos ieškovui padarymą, nepažeidė civilinę atsakomybę ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų.

Įmonės vadovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>)

Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad PVM sąskaitose faktūrose ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksavus realiai neįvykusias ūkines operacijas žala pirmiausia padaroma valstybės biudžetui, nes dėl to dirbtinai padidinama pirkimo PVM atskaita, padidinami leidžiami atskaitymai ir sumažinamos į valstybės biudžetą mokėtinos sumos. Ar dėl tokių neteisėtų veiksmų padaroma žala ir įmonei, kurios vardu įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, nustatoma atsižvelgiant į bendrąsias civilinę atsakomybę ir žalos sampratą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti atstovaujant kasatorei, realiai neįvyko, tačiau kasatorė teigia, jog šių fiktyvių sandorių dalykus ieškovas gavo iš kitų asmenų, arba tokių sandorių pagrindu jokie mokėjimai neveikiančioms bendrovėms apskritai nebuvo vykdomi, todėl žalos ieškovas nepatyrė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tiek šios bylos, tiek susijusių baudžiamųjų bylų medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad visų sandorių tikslas buvo iš ieškovo apskaitos išimti pinigus, todėl teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar pinigai iš tiesų pasiekė tariamas prekes ir paslaugas teikusias bendroves. Esminę reikšmę byloje turi aplinkybė, ar lėšos, kurios buvo išimtos iš ieškovo apskaitos, vėliau buvo panaudotos ieškovo veikloje ir ar už šias netektas lėšas ieškovas gavo adekvačią naudą. Nustačius, kad sudarytais fiktyviais sandoriais lėšos buvo išimtos iš įmonės apskaitos, aplinkybė, jog įmonė patyrė turtinio pobūdžio praradimą, gali būti laikoma nustatyta. Asmeniui, atlikusiam tokį neteisėtą veiksmą ir siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka našta įrodyti, kad dėl tokio lėšų išėmimo įmonė žalos nepatyrė arba patyrė mažiau žalos, nes lėšos įsigytų prekių, paslaugų ar kitokios naudos forma grįžo įmonei. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas grindžiamas bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis). Be to, neteisėtai iš įmonės apskaitos išimtų lėšų panaudojimą kontroliuoja tas lėšas gavę asmenys, todėl jie turi didesnes galimybes įrodyti, jog lėšos panaudotos ne asmeninėms, o įmonės reikmėms. Dėl to nagrinėjamoje byloje būtent kasatorei tenka įrodinėjimo našta įrodyti, kad tos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, kad už jas buvo įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos ar dėl jų bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą.

Jei neteisėtai iš įmonės apskaitos išimtos lėšos vėliau yra panaudojamos įmonės veikloje, toks panaudojimas yra neteisėtas viešosios teisės požiūriu, todėl prekių ar paslaugų įsigijimas paprastai neįforminamas buhalterinės apskaitos dokumentais ar kitokiais rašytiniais įrodymais. Tačiau teisės aktuose nėra draudimo įrodinėjant lėšų panaudojimą įmonėms reikmėms remtis visomis CPK leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Jeigu ieškovas negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, šalys nesutaria dėl jų dydžio, pateikia prieštaringus įrodymus, nuostolių dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pati taisyklė taikoma ir tada, kai atsakovas, neteisėtai išėmęs iš įmonės apskaitos lėšas, negali tiksliai įrodyti, kiek lėšų (kokia jų dalis) panaudota įmonės veikloje. Vien tikslaus įmonės veikloje panaudotų lėšų dydžio nenustatymas savaime nereiškia, kad lėšos įmonės veikloje apskritai nebuvo panaudotos. Esant abejonių dėl įmonės veikloje panaudotų lėšų apimties, ją gali nustatyti teismas, atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus ir tikėtiną įmonės gautos naudos vertę. Šalims taip pat nedraudžiama prašyti skirti ekspertizę galimai įmonės gautai naudai nustatyti. Neįrodžius, kad iš įmonės apskaitos neteisėtai išimtos lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje ar kad dėl jų įmonė gavo kitokią adekvačią naudą, žalos atlyginimo ieškinys turi būti tenkinamas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes neįvertino 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme nurodytos aplinkybės, jog atsiskaitymai tarp ieškovės ir UAB „Nasikas“, UAB „Juvikoras“ ir UAB „Altavijus“ nevyko, be to, kasatorė savanoriškai atlygino nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar mokėjimai pasiekė nurodytas įmones ir jose liko; esminę reikšmę turi tai, kad šiuos mokėjimus atitinkančios sumos dingo iš ieškovo ir jo apskaitos dėl neteisėtų kasatorės veiksmų. Kasatorė, kaip pirmiau nurodyta, neteisėtai pervedusi pinigus kitiems asmenims, privalėjo įrodyti, kad šiuos pinigus panaudojo ieškovo veikloje ir už juos ieškovas įgijo adekvačią naudą. Be to, nusikalstamomis veikomis padaryta ir kasatorės baudžiamojoje byloje atlyginta turtinė žala yra ieškovo atliktas mokesčių nepriemokų sumokėjimas valstybei ir žalos, nesusijusios su nagrinėjamais fiktyviais sandoriais, atlyginimas ieškovui.

Dėl sandorių su UAB „Arvasanta“ teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad liko neišsiaiškintos aplinkybės dėl statybos (remonto) darbų ieškovui atlikimo ir žaliavos (verpalų) įgijimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nenustatytas ir neįrodytas pinigų pasisavinimo faktas; nustatyta, kad UAB „Arvasanta“ sąskaitoje nurodyti darbai ieškovui buvo atlikti ir suteiktos nurodytos prekės. Tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo išsiaiškintos pirmiau nurodytų darbų ir prekių suteikimo ir atsiskaitymo už juos aplinkybės. Šios aplinkybės taip pat liko teismų neišnagrinėtos ir neįvertintos šioje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neišsiaiškino, ar dėl visų neteisėtų kasatorės veiksmų buvo padaryta reali turtinė žala ieškovui, ar tam tikros lėšos nebuvo panaudotos įmonės veikloje, todėl netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenustatė ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, ir šie pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 11 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 55,79 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės išspręsti nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą (CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą bei perduoti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė