S. V. pagal BK 300 str. 3 d., 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-251/2013

Proceso Nr. 1-20-2-00548-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.1.5.;

1.2.29.1.;

1.2.19.4.

2013 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam V. V.,

nuteistojo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

nuteistojo S. V. gynėjui advokatui Rimantui Aliukoniui,

civilinio ieškovo UAB „D“ atstovui advokatui Aidui Venckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą

pagal nuteistųjų V. V. ir S. V. kasacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos sudėjimo būdu ir V. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnį, V. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas S. V. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš V. V. ir S. V. priteista po 3 448,50 Lt UAB,,D“ patirtų proceso išlaidų advokatui, o civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, kuria atmesti nuteistųjų V. V. ir S. V. apeliaciniai skundai, o civilinio ieškovo UAB „D“ apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista: iš V. V. ir S. V. civiliniam ieškovui UAB „D“ priteista 89 042,80 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti bei pripažinta teisė į likusios civilinio ieškinio dalies patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Be to, iš V. V. ir S. V. civiliniam ieškovui UAB „D“ priteista 2 420 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų proceso išlaidų advokatui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimo, nuteistojo V. V. ir jo gynėjo bei nuteistojo S. V. gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro ir civilinio ieškovo UAB „D“ atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, dirbdamas UAB „D” (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2008 m. liepos 25 d., veikdamas bendrininkų grupe su UAB „DA“ direktoriumi S. V., atstovaudamas UAB „D“ kaip pardavėjui, 2008 m. liepos 25 d. AB „Hansabankas“ filiale esančiame Druskininkuose, V. Kudirkos g. 33, su pirkėju - AB „Hansa lizingas“ pasirašė ir atstovaujamos bendrovės antspaudu patvirtino 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT077211-2/PPS dėl dviejų autobusų „Volvo SN 12 B 10L“ pirkimo, kurios 4 straipsnyje „Atsiskaitymai ir mokėjimai“ 4.1 punkte nurodyta, kad „Kliento Pardavėjui sumokėta suma lygi 89 042,80 Lt už Pardavėjo parduotą turtą užskaitoma kaip Pirkėjo apmokėjimas Pardavėjui. Atitinkamai šia suma mažinamas Pirkėjo įsipareigojimas apmokėti už Turtą pagal šios sutarties 2 straipsnyje nurodytą sumą“ ir šios sutarties priedą, kurio 2 punkte nurodoma, kad pardavėjas, t. y. UAB „D“, yra gavęs iš kliento – UAB „DA“ 89 042,80 Lt, nors pinigai nebuvo gauti, o S. V., atstovavusiam klientui – UAB „DA“, sutartį ir jos priedą patvirtinus savo parašais ir atstovaujamos bendrovės antspaudu, taip savo parašais ir UAB „D“ antspaudu patvirtinus neteisingus duomenis, suklastojo tikrus dokumentus, padarydamas didelės žalos.

Be to. V. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, dirbdamas UAB „D” direktoriumi ir dėl to privalėdamas žinoti ir žinodamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 19 ir 37 straipsnių reikalavimus, kad įmonės direktorius turi pareigą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1.5 straipsnio reikalavimus, kad civilinių teisių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, taip pat savo vadovaujamos UAB „D“ įstatus, pagal kuriuos įmonės steigimo tikslas yra pelno siekimas, būdamas asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui (specialiuoju subjektu, dėl savo einamų pareigų turinčiu teisę veikti UAB „D“ vardu), 2008 m. liepos 25 d., atstovaudamas UAB „D“, veikdamas priešingais įmonės steigimo tikslams interesais, 2008 m. liepos 25 d. AB „Hansabankas“ filiale, esančiame Druskininkuose, V. Kudirkos g. 33, klastojo dokumentus, t. y. 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT077211-2/PPS ir šios sutarties priedą, bei pats, atstovaudamas pardavėjo – UAB „D“ interesams, bendrovės vardu laidavo už klientą – UAB „DA“ sutartimi Nr. LT077211-2/L, dėl to UAB „D“ patyrė didelės 305 164,51 Lt turtinės žalos; taip jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Dėl to juridinis asmuo patyrė didelės žalos.

S. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad dirbdamas UAB „DA“ (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2008 m. liepos 25 d., atstovaudamas UAB „DA“, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „D“ direktoriumi V. V., pastarajam atstovaujant pardavėjui – UAB „D“, 2008 m. liepos 25 d. AB „Hanzabankas“ filiale, esančiame Druskininkuose, V. Kudirkos g. 33, su pirkėju – AB „Hanza lizingas“ pasirašė 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT077211-2/PPS dėl dviejų autobusų „Volvo SN 12 B 10L“ pirkimo, kurios 4 straipsnyje „Atsiskaitymai ir mokėjimai“ 4.1 punkte nurodyta, kad „Kliento Pardavėjui sumokėta suma lygi 89 042,80 Lt už Pardavėjo parduotą turtą užskaitoma kaip Pirkėjo apmokėjimas Pardavėjui. Atitinkamai šia suma mažinamas Pirkėjo įsipareigojimas apmokėti už Turtą pagal šios sutarties 2 straipsnyje nurodytą sumą“ ir šios sutarties priedą, kurio 2 punkte nurodoma, kad pardavėjas – UAB „D“ yra gavęs iš kliento – UAB „DA“ 89 042,80 Lt, nors pinigai nebuvo gauti; atstovaudamas klientui – UAB „DA“, 2008 m. liepos 25 d. AB „Hanzabankas“ filiale, esančiame Druskininkuose, V. Kudirkos g. 33, sutartį ir jos priedą patvirtino savo parašais ir atstovaujamos bendrovės antspaudais, taip savo parašais ir UAB „DA“ antspaudu patvirtindamas neteisingus duomenis suklastojo tikrus dokumentus, padarydamas didelės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius mano, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, savo sprendimų nepagrindė leistinais įrodymais, išvadas padarė pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys), todėl nustatė neteisingas bylos aplinkybes, be to, nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl to pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Nuteistojo teigimu, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, buvo svarbu nustatyti, ar UAB „D“ buvo padaryta didelė žala, ar veika buvo padaryta tyčia, ar tyčia apėmė didelės žalos padarymą. Spręsdami šiuos klausimus teismai neatsižvelgė į kasatoriaus parodymus apie tai, kad autobusus parduoti privertė faktinė situacija, kuriai esant šių autobusų UAB „D“ naudoti nebegalėjo, nes 2008 metais nustojo galioti su Druskininkų miesto savivaldybe sudaryta Visuomenės aptarnavimo sutartis, kurią vykdant jie buvo įgyti išsimokėtinai. Kasatorius pažymi, kad, siekiant išvengti nuostolių, UAB „D“ valdyba, o ne jis vienasmeniškai, nusprendė šiuos autobusus išnuomoti arba perleisti. Vykdant šį valdybos sprendimą, byloje minimi du autobusai buvo išnuomoti UAB „DA“, o vėliau 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šiai bendrovei perleisti, t. y. perleistos iš lizingo sutarties kylančios lizingo gavėjo teisės ir pareigos.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad būtent UAB „DA“ nuo 2008 m. balandžio 1 d. Druskininkų miesto savivaldybei teikė visuomenės aptarnavimo paslaugą pagal sutartį, sudarytą penkerių metų laikotarpiui. Teismai neįvertino ir nuteistojo parodymų, kad pasirašant autobusų pirkimo – pardavimo sutartį bei jos priedus jis atidžiai jų neperskaitė, nes pasitikėjo lizingo bendrovės darbuotojais, parengusiais šią sutartį, be to, su jais žodžiu buvo aptarti su autobusų perleidimu susiję ketinimai ir buvo aišku, kad tai bus tipinė lizingo sutartis. Teisme jis paaiškino, jog žala UAB „D“ nepadaryta, nes bylos medžiaga patvirtina, kad 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartyje ir jos priede nurodytą 89 042.80 Lt sumą UAB „DA“ į UAB „D“ sąskaitą pervedė devyniais mokėjimo pavedimais per mažiau nei tris mėnesius po sutarties sudarymo. Šią aplinkybę, nuteistojo manymu, patvirtina ir jo pateiktas UAB „DA“ Pirkimų ir mokėtinų sumų analitinio žiniaraščio išrašas už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., liudytojos Z. Ž. parodymai apie tai, kad ji pildė minėtą žiniaraštį, šiame žiniaraštyje nurodytų devynių mokėjimų suma visiškai sutampa su iki 2008 m. spalio 8 d. egzistavusio ir su 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi susijusio įsiskolinimo UAB „D“ suma, o tai patvirtina, kad pagal šią sutartį buvo visiškai atsiskaityta. Tačiau teismas šiuo žiniaraščiu be pagrindo nesivadovavo. Šie duomenys paneigia UAB „D“ pateikto Buhalterinių dokumentų revizijos 2010 m. birželio 29 d. akto teiginius, kad 89 042,80 Lt sumos bendrovė nebuvo gavusi, bei civilinio ieškovo UAB „D“ pasamdytos ir dėl to suinteresuotos UAB „Mgi in Salvo“ ataskaitos teiginius, kad tiesioginio 89 042,80 Lt pinigų gavimo UAB „D“ apskaitoje nėra užfiksuota.

Kasatorius nurodo, kad jo veiksmuose nepagrįstai nustatyti BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Nuteistasis teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami šios nusikalstamos veikos požymį – didelę žalą, neįvertino pirmiau kasaciniame skunde paminėtų argumentų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad UAB „D“ jokios žalos nepatyrė, nes 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta 89 042,80 Lt suma bendrovei buvo sumokėta iki 2008 m. spalio 8 d. Tai patvirtina, kad su piktnaudžiavimu susijusios teismų išvados yra nepagrįstos, nes neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistojo teigimu, teismai neatsižvelgė ir į tai, kad byloje nurodytos laidavimo sutarties pareikalavo būtent lizingo bendrovė, nes UAB „DA“ buvo naujai įsteigta įmonė. Tai patvirtino ir lizingo bendrovės darbuotoja J. K., kuri taip pat paaiškino, kad vertinant UAB „DA“ galimybes vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus buvo atsižvelgta ir į tai, jog bendrovė su Druskininkų miesto savivaldybe buvo sudariusi visuomenės aptarnavimo sutartį, kuri reiškė, kad bendrovė gaus pajamų ir vykdys savo įsipareigojimus. Iš ištirtų įrodymų matyti, jog sudarydamas laidavimo sutartį jis tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, o veikė UAB „D“ ir jos akcininkų naudai bei interesais, nes taip pat žinojo apie minėtą penkerių metų trukmės visuomenės aptarnavimo sutartį, kuri užtikrino, kad UAB „DA“ gaus pajamas. Todėl teismų išvada, kad nuteistasis, nepasidomėdamas bendra UAB „DA“ finansine būkle, veikė nesąžiningai, neįvertino šios bendrovės turimų skolų jo atstovaujamai ir kitoms bendrovėms, iš esmės reiškia tai, jog kasatoriui keliami aukštesni atidumo standartai nei bankui (lizingo bendrovei), kuris sudarydamas sutartį sprendė, kad UAB „D“ finansinė padėtis pakankamai gera.

Nuteistasis pažymi, kad jis turėjo teisę sudaryti laidavimo sutartį, nes UAB „D“ valdyba 2007 m. balandžio 11 d. protokolu Nr. 07-04-11 suteikė jam teisę be atskiro valdybos sprendimo sudaryti laidavimo sutartis, pagal kurias laiduojama ne daugiau kaip už pusę milijono litų. Žala UAB „D“ nepadaryta, nes laidavimo sutartis sudaryta vykdant bendrovės valdybos sprendimą dėl nenaudojamų žemagrindžių autobusų perleidimo UAB „DA“ ir žinant, kad pastaroji bendrovė su Druskininkų miesto savivaldybe sudarė penkerių metų trukmės visuomenės aptarnavimo sutartį, užtikrinančią galimybę vykdyti įsipareigojimus lizingo bendrovei. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismų išvados, jog pasirašydamas laidavimo sutartį kasatorius nepasidomėjo, kokia yra tikroji UAB „DA“ turtinė situacija, yra nepagrįstos ir neatitinka bylos duomenų. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, su kuo ir kokias sutartis gali ar negali sudaryti civilinių santykių subjektai. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad liudytojas J. C. teisme parodė, jog UAB „DA“ buvo vienintelis autobusų pirkėjas.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. taip pat prašo bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo analogiškus pirmajam kasatoriui materialinės teisės taikymo ir BPK normų pažeidimus.

Nuteistasis mano, kad kvalifikuojant jo veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo svarbu nustatyti, ar UAB „D“ buvo padaryta didelė žala, ar veika buvo padaryta tyčia, ar tyčia apėmė didelės žalos padarymą. Spręsdami šiuos klausimus teismai neatsižvelgė į tai, kad būtent UAB „DA“ nuo 2008 m. balandžio 1 d. Druskininkų miesto savivaldybei teikė visuomenės aptarnavimo paslaugą, kad atitinkama sutartis su savivaldybe buvo sudaryta penkerių metų laikotarpiui.

Teismai neįvertino ir nuteistojo parodymų apie tai, kad sudarant 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį bei pasirašant jos priedus jis atidžiai jų neperskaitė, jam buvo aišku, kad tai bus tipinė lizingo sutartis, apie sutarties sąlygą, kad jos pasirašymo metu į UAB „D“ sąskaitą reikėjo sumokėti 89 042,80 Lt, kasatorius teigia nežinojęs. Nuteistojo manymu, svarbu ir tai, kad ši sutartis yra trišalė, ją parengė tik AB „Hanza lizingas“ darbuotojai, kurie ją taip pat pasirašė, tačiau jiems atsakomybė nekilo, tuo tarpu teismai nežinia dėl ko tikėjo tuo, kad AB „Hanza lizingas“ darbuotojai nežinojo, jog minėti pinigai nebuvo pervesti.

Be to, kasatorius teigia, kad žala UAB „D“ nepadaryta, nes bylos medžiaga patvirtina, jog 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartyje ir jos priede nurodytą 89 042,80 Lt sumą UAB „DA“ į UAB „D“ sąskaitą pervedė devyniais mokėjimo pavedimais per mažiau nei tris mėnesius po sutarties sudarymo. Šią aplinkybę, nuteistojo manymu, patvirtina ir jo pateiktas UAB „DA“ Pirkimų ir mokėtinų sumų analitinio žiniaraščio išrašas už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. bei 2012 m. sausio 27 d. teismo posėdyje apklaustos liudytojos Z. Ž. parodymai apie tai, kad ji pildė minėtą žiniaraštį, kuriame pagal 2008 m. liepos 25 d. pirkimo –pardavimo sutartį, kurios numeris nurodytas žiniaraštyje, 89 042,80 Lt įsiskolinimas UAB „D“ padengtas visiškai.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad žiniaraštyje nurodytų devynių mokėjimų suma visiškai sutampa su iki 2008 m. spalio 8 d. egzistavusio ir su 2008 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi susijusio įsiskolinimo UAB „D“ suma, o tai patvirtina, kad pagal šią sutartį buvo visiškai atsiskaityta. Tačiau teismas šiuo žiniaraščiu be pagrindo nesivadovavo. Pirmiau nurodyti rašytiniai įrodymai ir liudytojos Z. Ž. parodymai ne tik patvirtina, kad žala UAB „D“ nepadaryta, bet ir paneigia UAB „D“ pateikto Buhalterinių dokumentų revizijos 2010 m. birželio 29 d. akto teiginius, kad 89 042,80 Lt sumos bendrovė nebuvo gavusi.

Pagal UAB „Mgi in Salvo“ ataskaitos teiginius, jog tiesioginio 89 042,80 Lt pinigų gavimo UAB „D“ apskaitoje nėra užfiksuota, tačiau UAB „Mgi in Salvo“ direktorius A. D. 2012 m. sausio 27 d. teismo posėdyje patvirtino, jog UAB „DA“ mokėjo tarpiniais mokėjimais, t. y. nekonkrečiai, kad šiuo atveju galėjo būti dengiamas 89 000 Lt įsiskolinimas ir nedengiamas įsiskolinimas už paslaugas, kad skola kito, tačiau tai nepatvirtina, jog 89 000 Lt skola neapmokėta.

Jeigu teismui kilo abejonių dėl į bylą pateikto UAB „DA“ Pirkimų ir mokėtinų sumų analitinio žiniaraščio išrašo ir šios abejonės nebuvo pašalintos apklausus aptariamą žiniaraštį pildžiusią liudytoją Z. Ž., tai teismas privalėjo savo iniciatyva imtis veiksmų abejonėms pašalinti, t. y. privalėjo savo iniciatyva išreikalauti aptariamą žiniaraštį ar jo išrašą tiesiogiai iš UAB „DA“ ir įsitikinti, ar jis tikras. Tačiau teismas šios pareigos neatliko ir be pagrindo nesivadovavo minėtu žiniaraščio išrašu bei padarė nepagrįstą išvadą, kad žala UAB „D“ padaryta.

Byloje gauti rašytiniai civilinio ieškovo UAB „D“ ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės atsiliepimai, kuriais civilinis ieškovas ir prokurorė prašo skundus atmesti. Civilinis ieškovas taip pat prašo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistųjų patirtas išlaidas už atsiliepimo į nuteistųjų kasacinius skundus surašymą.

Kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 300 straipsnyje įtvirtintos sudėties požymių

BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokiu atveju paprastai teisinga informacija panaudojus intelektualias kaltininko pastangas pakeičiama - įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-244/2009">2K-244/2009</a>, 2K-132/2008, 2K-607/2007).

Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-200/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-200/2008">2K-7-200/2008</a>).

Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012).

Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį.

BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė už tikro dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, jeigu dėl to padaryta didelės žalos. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio d. 20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) numatyto nusikaltimo požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai.

Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, kai kaltinama, kad toks nusikaltimas padarytas bendrininkaujant, turi būti nustatyta ir tai, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar nenutolęs priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto, ar vien jų veiksmai dėsningai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2010">2K-390/2010</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymo į tikrą dokumentą – juridinių asmenų sudarytą trišalę pirkimo – pardavimo sutartį ir jos priedą – faktus. Byloje nustatyta, kad V. V. ir S. V., atstovaudami UAB, kuriose dirbo direktoriais, su pirkėju AB „Hansa lizingas“ (vėliau ir – UAB „Swedbank lizingas“) 2008 m. liepos 25 d. sudarė trišalę pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT077211-2/PPS dėl dviejų autobusų „Volvo“ pirkimo. Šia sutartimi lizingo bendrovė AB „Hansa lizingas“ iš UAB „D“ pirko autobusus ir pagal lizingo sutartis įsipareigojo perduoti šiuos autobusus valdyti ir naudotis UAB „DA“. Sutartimi šalys patvirtino, kad UAB „DA“ kitai šaliai UAB „D“ sumokėta suma 89 042,80 Lt įskaitoma kaip AB „Hansa lizingas“ apmokėjimas UAB „D“. Atitinkamai šia suma mažinamas UAB „DA“ įsipareigojimas apmokėti už perkamus autobusus. Be kitų šalių sutartinių įsipareigojimų pirkimo – pardavimo sutarties šalys 2008 m. liepos 25 d. sudarė ir susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo, kuriame patvirtino, kad 89 042,80 Lt dydžio suma įskaitoma kaip dalis UAB „DA“ apmokėjimo lizingo bendrovei pagal lizingo sutartį ir kad UAB „D“ šią sumą yra gavęs.

Byloje nustatyta, kad sutarties pasirašymo dieną susitarimo sąlyga dėl 89 042,80 Lt sumokėjimo nebuvo įvykdyta, apie šios sutarties sąlygos neįvykdymą pirkėjas, lizingo bendrovė AB „Hansa lizingas“, nebuvo informuota.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nustatant dokumentų suklastojimo, sukėlusio didelę žalą, aplinkybes pabrėžiamas 89 042,80 Lt nesumokėjimo faktas sutarties sudarymo metu. Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aiškiai nenurodyta, kuriai iš trišalės pirkimo – pardavimo sutarties šalių neteisingus duomenis sutartyje patvirtinę bendrininkai padarė didelę žalą. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas paaiškino, kad didelė žala padaryta abiem nuteistųjų atstovaujamoms bendrovėms. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad ši žala gerokai viršija 250 MGL dydžio sumą, žalos atsiradimo faktas įrodytas ir susijęs priežastiniu ryšiu su padaryta neteisėta veika, 89 042,80 Lt sutarties pasirašymo momentu nebuvo sumokėti. Tai, kad nuteistieji veikė tyčia, kildinama iš bylos aplinkybių, jog jie abu neatsakingai pasirašė sutartis neskaitę –„žinojo savo teises ir pareigas ir neskaitydami sutarties, jas pasirašė“. S. V. suklastojo dokumentą suvokdamas, kad jo bendrovė nauja, neturi jokio turto nuosavybės teise, taigi negalėdamas tikėtis sutarties lizingavimo, siekdamas gauti savo įmonei palankesnį sprendimą, jis padarė didelę žalą ir UAB,,D“ ir savo atstovaujamai UAB,,DA“, kadangi ši bendrovė nesugebėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje atkartojo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytus bylos duomenis ir pabrėžė, kad dokumentų suklastojimu didelė žala padaryta tik UAB „D“. Šis teismas nurodė, kad 89 042,80 Lt dydžio skola nebuvo padengta ir padarė išvadą, kad nuteistieji, žinodami savo teises ir pareigas ir tai, kad 89 042,80 Lt sumos UAB „DA“ nėra pervedusi ir jos neperves, 2008 m. liepos 25 d. sutartyje ir jos priede tyčia žinomai melagingus duomenis patvirtino parašais ir antspaudais.

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šios teismų išvados ir jų argumentavimas neįrodo, jog sutartinės pareigos neįvykdymas sutarties sudarymo metu UAB „D“ sukėlė tokias neigiamas ir pavojingas pasekmes, kad dėl tokių veiksmų būtų sprendžiamas juridinių asmenų atstovų baudžiamosios atsakomybės klausimas. Byloje neįrodyta, kad civilines teises ir pareigas nustatę dokumentai suklastoti tyčia, kaltininkams veikiant tikslingai ir sąmoningai, suprantant tiek savo veiksmų neteisėtumą, tiek suvokiant ir siekiant žalingų teisinių padarinių, kuriuos šie dokumentai gali sukelti.

Sandorių sudarymas yra bendrovės, kaip juridinio asmens, teisė. Tokio asmens vykdomoje ūkinėje veikloje su kitu juridiniu asmeniu sudaryto sandorio ir juridinio asmens atstovo atliktų veiksmų neteisėtumas neturėtų būti nustatomas atsižvelgiant vien į formalų baudžiamosios teisės draudimą teisinėje apyvartoje kurti dokumentus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis.

Šiuo atveju nustatant, ar dokumento suklastojimas buvo pasiekęs reikiamą pavojingumo laipsnį, ar padarė realią žalą teisiniuose santykiuose dalyvaujančių juridinių asmenų teisėms ir pareigoms, ar suklastojimas padarytas kaltininkams veikiant tyčia, svarbu įvertinti ir tai, kiek kaltininkų sudaryti sandoriai atitiko visų trijų verslo subjektų valią ir interesus, ar jie buvo realiai vykdomi, kokios aplinkybės lėmė, kad juridinis asmuo neteko galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti sutartyje numatytos jo teisės, ginčijamos kitos sutarties šalies.

Bylos aplinkybės apie trišalės autobusų pirkimo – pardavimo sutarties ir jos priedo sudarymo tikslus ir šalių veiksmai po susitarimų rodo, kad nepaisant vienos iš sutarties sąlygų neįvykdymo tarp šalių buvo įtvirtinti ir realiai vyko trijų verslo subjektų faktinį poreikį atitinkantys verslo santykiai. Nėra pagrindo tvirtinti, kad jie akivaizdžiai prieštaravo pagrindiniam verslo subjektų siekiui – gauti pelną ar dar prieš juos sudarant iš anksto prognozavo didelius nuostolius sutarties šalims.

Pagal sutarties sąlygas UAB,,DA“ įgijo teisę valdyti bendrovei pervežimo paslaugoms vykdyti reikalingus autobusus, kuriuos ji naudojo iki 2010 m. Lizingo bendrovė sutartimi išperkamosios nuomos santykius perkėlė iš vieno juridinio asmens kitam, t. y. turtą, kuris turi nešti pelną – autobusus, išpirko iš ūkio subjekto UAB,,D“, neturėjusio galimybių ekonomiškai naudingai juos panaudoti bei nutarusio juos parduoti ar nuomoti, ir šiuos autobusus perdavė valdyti ir naudotis turėjusiam galimybę teikti transporto paslaugas subjektui. Su šiuo juridiniu asmeniu sudarė lizingo sutartis Nr. LT077211, LT077212, kurios UAB,,DA“ buvo vykdomos (T.1 b. l. 44-51).

Teismai akcentavo faktą, kad UAB,,DA“ buvo nauja įmonė, turėjo skolų, tačiau paliko nuošalyje faktus, kad ši bendrovė ekonominio sunkmečio laikotarpiu buvo laimėjusi konkursą teikti pervežimo paslaugas pagal ilgalaikę penkerių metų su Druskininkų miesto savivaldybe sudarytą Visuomenės aptarnavimo sutartį. Tai, kad šis faktas buvo reikšmingas lizingo bendrovei įtraukiant UAB,,DA“ į lizingo santykius, matyti iš liudytojų J. K., J. C. parodymų. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad UAB,,DA“ sudarė ne vienintelį verslo sandorį su UAB,,D“, jas siejo ir kiti sutartiniai verslo santykiai.

Civilinis ieškovas UAB,,D“ tiek prieš, tiek po UAB „DA“ bankroto bylos iškėlimo neprarado teisės reikalauti dėl buvusio bendrovės administracijos vadovo V. V. atstovavimo veiksmų kildinamos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartimi UAB,,D“ buvo patvirtintas trečios eilės kreditoriumi su kreditoriniu 229 074,13 Lt dydžio reikalavimu. Šis reikalavimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi sumažintas 89 042,80 Lt patenkinus bankroto administratorės ir paties UAB „D“ prašymą, nes bendrovė nutarė teisme siekti išieškoti šią sumą iš UAB „DA“ ir UAB „D“ vadovų.

Teismų nustatyti faktai akivaizdžiai rodo ir tai, kad tarp UAB,,DA“ ir UAB,,D“ nebuvo aiškios atsiskaitymo pagal atskiras tarpusavio sutartis tvarkos. Mokėjimų pavedimuose nebuvo nurodoma konkreti mokėjimo paskirtis, atsiskaitoma buvo „už paslaugas“, taigi galima daryti tik prielaidas, pagal kokią konkrečią sutartį kiekvienu atveju atsiskaitoma. Teismų išvada, kad atsiskaitymai pagal 2008 m. liepos 25 d. trišalės pirkimo – pardavimo sutarties priedą nevyko ir po 2008 m. liepos 25 d., teismų padaryta palikus byloje prieštaravimus tarp atskirų duomenų. Byloje nepaneigtos liudytojų Z. Ž., J. C. nurodytos aplinkybės bei UAB,,D“ bankroto administratorės pateikti UAB,,DA“ banko sąskaitos duomenys (T. 2, b. l. 91-99), kad nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki spalio 8 d. tarp šių bendrovių tarpusavio atsiskaitymai vyko, jų bendra suma sudarė 99 700 Lt. Šie duomenys buvo pakankami prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir paneigti įtarimą, kad šis asmuo, sudarydamas trišalę pirkimo – pardavimo sutartį siekė suklaidinti kitus asmenis, neteisėtai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (T. 2, b. l. 171-172).

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistųjų veika padaryta tyčia, kad tokia veika padarė realią žalą pirkimo – pardavimo santykiuose dalyvavusių juridinių asmenų teisėms ir pareigoms, sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius ir savo pavojingumu peraugo civilinės atsakomybės lygį. Tokie S. V. ir V. V. veiksmai pagal pavojingumą nesudaro teisinio pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, numatytą už tyčinį dokumento suklastojimą, padariusį didelę žalą.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

V. V. inkriminuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padarant didelę žalą pasireiškė tuo, kad jis kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – bendrovės direktorius, tyčia veikdamas priešingais įmonės steigimo tikslams interesais, nevykdė ABĮ, CK ir bendrovės įstatuose numatytų pareigų. Šis asmuo, atstovaudamas UAB „D“, veikė neatsakingai (nepasidomėjęs atidžiau UAB „DA“ finansine būkle, neįvertinęs šios bendrovės turimų skolų): su neturinčia turto bendrove sudarė nuostolingą trišalę pirkimo – pardavimo ir laidavimo sutartis, taip pat sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį ir jos priedą šiuos dokumentus klastojo.

Byloje nustatyti faktai rodo, kad šalia trišalės pirkimo – pardavimo sutarties 2008 m. liepos 25 d. AB „Hansa lizingas“ su UAB „D“ sudarė laidavimo sutartį Nr. LT077211-2/L, pagal kurią V. V., atstovaudamas pardavėjo – UAB „D“ interesams, bendrovės vardu laidavo už klientą – UAB „DA“. Pagal šią sutartį UAB „D“ įsipareigojo įvykdyti UAB,,DA“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal lizingo sutartis Nr. LT077211, LT077212. Kadangi UAB „DA“ iki galo neįvykdė savo įsipareigojimų, lizingo bendrovė 2009 m. spalio 10 d. nutraukė lizingo sutartis, atsiėmė autobusus, o 2011 liepos 4 d. pareiškė UAB „D“ reikalavimą pagal laidavimo sutartį įvykdyti UAB,,DA“ prievoles, kurių dydis 232 660,98 Lt, pareiškė UAB „D“ ieškinį dėl skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.

Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-407/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-407/2009">2K-407/2009</a>).

Šioje nutartyje pirmiau išdėstytais argumentais nuteistųjų veiksmuose nenustatyta dokumento suklastojimo sudėtis, taigi šiai kaltinimo daliai esant nepagrįstai, kiti teismų nustatyti kaip priešingi tarnybai V. V. veiksmai ir duomenys apie šio nuteistojo kaltę nepakankami kvalifikuoti jo veiką kaip piktnaudžiavimą tarnyba.

Piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad asmuo tyčia veikia priešingais tarnybai interesais. Tačiau aplinkybės, kad V. V. UAB,,D“ valdyba buvo nustačiusi kompetencijos ribas, t. y. šis asmuo turėjo teisę be atskiro valdybos sprendimo sudaryti laidavimo sutartis, pagal kurias laiduojama ne daugiau kaip už pusę milijono litų, apylinkės teismas nepagrįstai nelaikė svarbia. Teismas pabrėžė, kad laidavimas byloje nustatytomis sąlygomis prieštaravo bendrovės tikslams racionaliai panaudoti visus materialinius, finansinius bei kitus resursus, užsiimti pelninga komercine veikla. Tačiau tik taip vertinant paliktos nuošalyje aplinkybės, kad laidavimo sutartis nesukuria tiesioginės ekonominės naudos laiduotojui, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų, t. y. laiduotojas bet kuriuo atveju prisiima tam tikrą riziką, kad jam gali tekti įvykdyti prievoles už pagrindinį skolininką. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti, ir taip siekti normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės veiklos. UAB,,D“ valdyba V. V. teisę prisiimti tokią riziką ir savarankiškai sudaryti laidavimo sutartis buvo suteikusi (T. 3, b. l. 8).

Konstatuotina ir tai, kad V. V., kaip bendrovės atstovo ir administracijos vadovo, tyčinės neteisėtos veiklos motyvavimas abiejų teismų sprendimuose išdėstytas su aiškiais defektais, paremtas neatsargiai kaltei būdingais teiginiais. Argumentavimas, jog nuteistasis „žinojo, kad UAB,,DA“ jo vadovaujamai įmonei jau turi skolų, pasirašydamas laidavimo sutartį, jis nepasidomėjo atidžiau, kokia yra tikroji UAB,,DA“ turtinė situacija, nepasidomėjo atidžiau finansine būkle“, „neįvertino bendrovės turimų skolų jo atstovaujamai bei kitoms bendrovėms”, neatspindi tyčinės kaltės turinio. Dar daugiau, tyčinę kaltę parodančia aplinkybe nuosprendyje pripažinta ir tai, kad abu nuteistieji lizingo bendrovės parengtą pirkimo –pardavimo sutartį pasirašė neskaitę, užbėgo į filialą ir pasirašė. Teismas tyčinę kaltę motyvavo netinkamais teiginiais, kad „tokie kaltinamųjų veiksmai laikytini tyčiniais, kadangi jie, būdami UAB vadovais, žinojo savo teises ir pareigas ir, neskaitydami sutarties, ją pasirašė, kartu prisiimdami visą atsakomybę už sutartyje išdėstytas sąlygas”.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog dėl V. V. piktnaudžiavimo civiliniam ieškovui padaryta tik didelė turtinė 305 164,51 Lt žala. Tačiau kartu nutarė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu, nes teismas negalėjo turtinės žalos dydžio apskaičiuoti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje argumentavo, kad piktnaudžiavimu padaryta turtinė žala sumažėjusi iki 237 701,81 Lt, tačiau nuosprendžio nustatomosios dalies nepakeitė, sprendė, kad tikrasis turtinės žalos dydis nustatytinas civilinio proceso tvarka, priklauso nuo sprendimų kitose civilinėse bylose. Iš tokių teismų sprendimų akivaizdžiai liko nenustatyta, kokio dydžio turtinę žalą piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padarė V. V..

Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas.

Pagal teismų praktiką pripažindamas, kad kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, teismas turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį konkretų iš BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2012">2K-5/2012</a>, 2K-433/2010). Nagrinėjamoje byloje piktnaudžiavimu buvo kaltinamas privataus ūkio subjekto vadovas - UAB direktorius. Pažymėtina, kad privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik einamų pareigų formalų atitikimą BK 230 straipsnyje nurodytus požymius, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Tačiau iš teismų priimtų nuosprendžio ir nutarties nenustatyta, kodėl UAB direktoriaus V. V. sudarytas sandoris su kitais privačiais ūkio subjektais buvo vertinamas pagal valstybės tarnautojams taikomus standartus.

Taigi, išplėstinė septynių teisėjų kolegija sprendžia, kad V. V. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nesant jo veikoje piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sudėties.

Dėl baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą ir civilinės atsakomybės santykio

Nagrinėjamoje byloje teismai nurodė, kad prilygintas valstybės tarnautojui asmuo – bendrovės direktorius ir šios bendrovės atstovas V. V. veikė priešingais įmonės steigimo tikslams interesais, pažeisdamas ABĮ 19 ir 37 straipsnių reikalavimus bei įstatų numatytas pareigas, nes neveikė bendrovės ir jos akcininkų naudai, nesilaikė įstatymų bei kitų teisės aktų, nesiekė bendrovei pelno. Be to, V. V., pažeisdamas CK 1.5 straipsnio reikalavimus, kaip civilinių teisių subjektas, įgyvendindamas savo teises bei atlikdamas pareigas, neveikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jis, nepasidomėjęs UAB „DA“ finansine būkle, neįvertinęs šios bendrovės turimų skolų, sudarė atstovaujamai bendrovei ekonomiškai nuostolingus pirkimo – pardavimo ir laidavimo sandorius, dėl to UAB „D” kaip laiduotojui kilo prievolė apmokėti dėl UAB,,DA“ neįvykdytų sutarčių patirtą nuostolį – 237 701,81 Lt.

Iš tokio kaltinimo turinio matyti, jog V. V. baudžiamojon atsakomybėn patrauktas dėl to, kad atstovaudamas bendrovei netinkamai vykdė civilinio teisinio pobūdžio pareigas.

Kolegija pažymi, kad visų pirma už tokio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovo pareigą atlyginti jo kaltais veiksmais padarytą žalą bei šios pareigos teisinį pagrindą nustato civilinės teisės normos. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>, 3K-3-73/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės.

Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011).

Nagrinėjamoje byloje tarp UAB „D” ir jos buvusio administracijos vadovo – V. V., susieto su įmone fiduciariniais santykiais, kilęs ginčas dėl V. V. netinkamos veiklos atstovaujant bendrovei, šios veiklos ekonominio neefektyvumo, žalingumo, spręstinas prioritetą suteikiant civilinės teisės normoms. Šis ginčas negali būti išspręstas taikant baudžiamąją atsakomybę dar ir dėl to, kad atsakomybės už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi tikslai kitokie, jie nėra kompensaciniai, o pirmiausia skirti baudžiamojo įstatymo numatytai sankcijai už šią tyčinę pavojingą veiką pritaikyti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas S. V. kaltu pagal 300 straipsnio 3 dalį ir V. V. pripažindamas kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, o apygardos teismas, patvirtindamas tokį veikų kvalifikavimą, netinkamai taikė ir aiškino šias BK normas.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas galioti apkaltinamasis nuosprendis, yra naikintini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam pagrindui, baudžiamasis procesas nutrauktinas, o byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kolegijai nustačius, kad aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir priėmus sprendimą nutraukti bylą, kasacinių skundų argumentai dėl BPK pažeidimų paliekami nenagrinėti.

Civilinio ieškovo UAB „D“ ir jos atstovo prašymas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistųjų 2420 Lt ir 3630 Lt dydžio išlaidas, skirtas advokato A. Venckaus darbui kasacinės instancijos teisme apmokėti, netenkintinas. BPK normos nenumato galimybės tokias išlaidas išieškoti iš asmens, kuriam byla nutraukta nepadarius nusikalstamos veikos.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį.

Baudžiamąją bylą V. V. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, o S. V. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutraukti šiems asmenims nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo UAB „D“ civilinį ieškinį dėl 89042,80 Lt ir 237701,87 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas

Antanas Klimavičius

Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas