G. P. pagal BK 300 str. 2 d., 228 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–P–89/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00383-2005-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.2.14.6.1;

1.2.14.7.2;

1.2.19.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,

nuteistiesiems M. M. ir G. P. (K),

civilinio ieškovo UAB „B“ atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir nuteistosios G. P. (K) gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu G. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, 183 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda ir 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

Priteista solidariai iš G. P. ir M. M. 194 333,56 Lt, o iš G. P. – 25 478,70 Lt UAB „B“ turtinės žalos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalis, kuriuo G. P. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (už dvi nusikalstamas veikas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – ji išteisinta, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos. G. P. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki šešių mėnesių laisvės atėmimo, o pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – iki vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė G. P. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams ir 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda.

M. M. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis sumažintas iki dešimties mėnesių laisvės atėmimo, pagal 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį – iki vienerių metų laisvės atėmimo, pagal 228 straipsnio 2 dalį – iki devynių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Likusi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, gynėjo ir nuteistųjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. P. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (17 epizodų) nuteista už tai, kad būdama UAB „B“ finansų direktore ir žinodama, jog realiai UAB „A“ aikštelės nenuomojo ir jokių paslaugų (stelažų montavimo, šildymo sistemos projektavimo, automobilio „Iveco Daily“ remonto, komunalinių paslaugų ir patalpų remonto) UAB „B“ nepardavė, kaip šios įmonės finansų direktorė nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. sausio 27 d. pasirašė UAB „A“ direktoriaus M. M. suklastotas ir perduotas PVM sąskaitas-faktūras bendrai 194 333,56 Lt sumai ir įtraukė jas į UAB „B“ buhalterinę apskaitą taip siekdama pateisinti nepagrįstą pinigų pervedimą. Dėl šių jos veiksmų UAB „B“ patyrė didelę – 194 333,56 Lt žalą.

Taip pat G. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (19 epizodų) nuteista už tai, kad, padedant nusikalstamos veikos padėjėjui M. M., iššvaistė jai patikėtą UAB „B“ didelės vertės turtą, o būtent: būdama UAB „B“ finansų direktore, pagal UAB „B“ finansų direktoriaus pareigybės nuostatus turėdama teisę valdyti bendrovės pinigines lėšas, veikdama bendrininkų grupe su UAB „A“ direktoriumi M. M., pagal išankstinį susitarimą, kad M. M. klastos ir teiks jai PVM sąskaitas faktūras, neva patvirtinančias, kad UAB,,A“ atliko įvairias paslaugas UAB „B“ naudai, o ji šias PVM sąskaitas-faktūras įtraukdama į UAB „B“ buhalterinę apskaitą atliks mokėjimo pavedimus į UAB „A“ sąskaitą, tyčia, turėdami bendrą tikslą UAB „A“ naudai iššvaistyti UAB „B“ pinigines lėšas, nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. sausio 7 d., po to, kai UAB,,A“ direktorius M. M., vykdydamas išankstinio susitarimo sąlygas, suklastojo ir pateikė jai žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras apie neva UAB „A“ atliktus darbus ir paslaugas bendrai 194 333,56 Lt sumai, o ji šias suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, UAB,,B“ patalpose įtraukė į UAB „B“ buhalterinę apskaitą ir mokėjimo pavedimais neteisėtai pervedė iš viso 194 333,56 Lt iš UAB,,B“ banko sąskaitos, esančios AB SEB Vilniaus banke, į UAB,,A” banko sąskaitą, esančią AB SEB Vilniaus banke. Taip G. P. UAB „A“ naudai iššvaistė jai patikėtą UAB „B“ priklausantį 194 333,56 Lt vertės turtą.

Taip pat G. P. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad pasisavino jai patikėtą svetimą turtą, o būtent: būdama UAB „B“ finansų direktore, pagal UAB „B“ finansų direktoriaus pareigybės nuostatus turėdama teisę valdyti bendrovės pinigines lėšas bei pasisavinti jai patikėtą turtą, tyčia, žinodama, kad pagal 1997 m. liepos 14 d. darbo sutartį Nr. 03, sudarytą tarp UAB,,B“ ir G. P. už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 15 d. jai turėjo būti išmokėta darbo užmokesčio iš viso 109 512,78 Lt, iš UAB,,B“ banko sąskaitos, esančios AB SEB Vilniaus banke, už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 15 d. pervedė į savo sąskaitą, esančią AB SEB Vilniaus banke, 125 991,48 Lt darbo užmokesčio, o į savo sąskaitą, esančią AB,,Sampo bankas“, pervedė 9000 Lt darbo užmokesčio. Iš viso ji pervedė ir pasiėmė grynais pinigais 134 991,48 Lt darbo užmokesčio, t. y. 25 478,70 Lt daugiau nei turėjo būti išmokėta. Taip ji pasisavino jai patikėtą svetimą UAB,,B“ priklausantį turtą – 25 478,70 Lt.

M. M. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (18 epizodų) nuteistas už tai, kad pagamino žinomai netikrą dokumentą ir jį realizavo, taip pat suklastojo tikrus dokumentus, o būtent: 2001 m. vasario 1 d. nuo 8.00 iki 17.00 val. kompiuteriu sumaketavo ir atspausdino prie 2001 m. vasario 1 d. UAB „A“ ir UAB „B“ sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 01-01 sudarytą Papildomą susitarimą Nr. 01/1-02 (toliau – Papildomas susitarimas) dėl UAB „A“ nepriklausančios aikštelės, esančios prie negyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos, kurį pasirašė UAB „A“ vardu ir patvirtino įmonės antspaudu bei pateikė jį UAB „B“ finansų direktorei G. P. pasirašyti, taip pagamino ir realizavo netikrą dokumentą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. M. nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. sausio 27 d. žinomai netikro dokumento – Papildomo susitarimo pagrindu išrašė PVM sąskaitas-faktūras už stovėjimo aikštelės nuomą, taip pat už UAB „B“ nesuteiktas paslaugas (stelažų montavimą, šildymo sistemos projektavimą, automobilio „Iveco Daily“, komunalines paslaugas ir patalpų remontą) ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus patvirtino savo parašu bei UAB „A“ antspaudu ir, siekdamas nepagrįstą pinigų pervedimą įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą, perdavė šias suklastotas PVM sąskaitas-faktūras UAB „B“ finansų direktorei G. P. Pagal nurodytas suklastotas PVM sąskaitas-faktūras nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. sausio 27 d. G. P. iš UAB,,B“ į UAB „A“ sąskaitą neteisėtai pervedus ir kartu su M. M. pasisavinus 194 333,56 Lt, UAB,,B“ patyrė didelę – 194 333,56 Lt žalą.

Taip pat M. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (19 epizodų) ir 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad padėjo nusikalstamos veikos bendrininkei G. P. iššvaistyti jai patikėtą UAB „B“ didelės vertės turtą, o būtent: būdamas UAB,,A” direktoriumi, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisę veikti UAB,,A“ vardu pagal UAB „A“ 1996 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 4 bei sudaryti sandorius bendrovės vardu, turėdamas savo žinioje įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir antspaudą, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „B“ finansų direktore G. P. pagal išankstinį susitarimą, kad jis klastos ir teiks G. P. PVM sąskaitas-faktūras, neva patvirtinančias, kad UAB,,A“ atliko įvairias paslaugas UAB „B“ naudai, o ji šias PVM sąskaitas-faktūras įtraukdama į UAB „B“ buhalterinę apskaitą atliks mokėjimo pavedimus į UAB „A“ sąskaitą, tyčia, turėdami bendrą tikslą UAB „A“ naudai iššvaistyti UAB „B“ pinigines lėšas, žinodamas, kad 915 kv.m ploto asfaltuota aikštelė, esanti šalia negyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nepriklauso UAB,,A”, o 2001 m. vasario 1 d. Papildomas susitarimas prie 2001 m. vasario 1 d. sutarties Nr. 01-01, sudarytos tarp UAB „A“ ir UAB „B“ dėl šios aikštelės nuomos, yra suklastotas, kad UAB „A“ neatliko UAB „B“ naudai nurodytų darbų ir nesuteikė tokių paslaugų, UAB „A“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. sausio 27 d. išrašė ir G. P. perdavė žinomai suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras bendrai 123 744,28 Lt ir 66 295,88 Lt sumai. Po to G. P. mokėjimo pavedimais neteisėtai pervedė iš UAB,,B“ banko sąskaitos, esančios AB „SEB Vilniaus banke“, į UAB,,A“ banko sąskaitą, esančią AB SEB Vilniaus banke, iš viso 194 333,56 Lt, taip M. M., būdamas vieninteliu UAB „A“ akcininku, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padėjo G. P. iššvaistyti UAB,,A” naudai UAB „B“ priklausantį didelės 194 333, 56 Lt vertės turtą.

Taip pat M. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent: būdamas UAB „A“ direktoriumi, nuo 2001 m. vasario 1 d. iki 2005 m. kovo 14 d. pagal 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 24 straipsnio ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas, nustatančias atsakomybę už apskaitos organizavimą, pagal kurią „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio nuostatas „Dokumentų juridinė galia“ ir 6 straipsnio 2 punkto nuostatas, kad „į apskaitą privalomą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimo dydžio ar struktūros pasikeitimu“, nes iš anksto žinodamas, kad 915 kv.m ploto asfaltuota aikštelė, esanti šalia negyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), niekaip nepriklauso UAB,,A”, o 2001 m. vasario 1 d. papildomas susitarimas Nr. 01/1-02 prie 2001 m. vasario 1 d. sutarties Nr. 01-01, sudarytos tarp UAB „A“ ir UAB „B“ dėl šios aikštelės nuomos, yra suklastotas, kad UAB „A“ neatliko UAB „B“ naudai nurodytų darbų ir nesuteikė tokių paslaugų, nuo 2001 m. vasario 1 d. iki 2005 m. sausio 27 d., UAB „A“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išrašė tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas-faktūras bendrai 194 333,56 Lt sumai ir, siekdami pateisinti nepagrįstą pinigų gavimą iš UAB „B“, įtraukė jų duomenis apie realiai neįvykusias ūkinės operacijas, įrašė į apskaitos registrus, taip pat įtraukė į apskaitė nuomos bei papildomų komunalinių mokesčių paslaugų ir remonto darbų pardavimus. Dėl nustatytų įstatymų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir bylą nutraukti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį: paskirti švelnesnę bausmę ir nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 294 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nes jis jokio suklastoto dokumento nemaketavo ir negamino, o tiesiog parengė sutarties Nr. 01/01 priedą, jį pasirašė ir perdavė UAB „B“ finansų direktorei, iš kurios gavo AB „B“ direktoriaus pasirašytą papildomą susitarimą Nr. 01/1-02. Kasatorius pažymi, kad tik iškėlus baudžiamąją bylą sužinojo, jog direktoriaus parašas yra suklastotas, be to, AB „B“ naudojosi aikštele, jos vadovas ar kiti asmenys nereiškė pretenzijų dėl mokamo nuomos mokesčio. Pasak kasatoriaus, nuosprendis grindžiamas tik vieno liudytojo – V. K. parodymais, o tiriant ir nagrinėjant bylą buvo padaryta daug procesinių pažeidimų. Tai, kad parengęs, pasirašęs ir pateikęs papildomą susitarimą UAB „B“ kasatorius elgėsi teisėtai, pavirtina ir byloje esantys dokumentai – žemės mokesčio deklaracijos, Vilniaus miesto valdybos sprendimai.

Kasatorius pažymi, kad tai, jog tarp G. M. ir Vilniaus miesto savivaldybės buvo susiklostę žemės nuomos santykiai, faktiškai patvirtino 2000 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 323V ir 2000 m. birželio mėnesio Žemės sklypo paženklinimo aktas.

Anot kasatoriaus, tiek jis, tiek G. M. teiravosi, kada bus pasirašytas žemės nuomos mokestis, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros departamento specialistas E. K. nurodė, kad visi reikiami dokumentai yra pateikti, todėl sutartis artimiausiu metu bus pasirašyta. Kasatoriui nesuprantama, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė delsė įforminti šio žemės sklypo nuomą. Be to, anot kasatoriaus, jie gaudavo deklaracijas iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir nuo 2001 m. mokėjo tokio pat dydžio žemės mokestį, todėl jam nekilo jokių abejonių, kad UAB „A“ turi teisę naudotis žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (taip pat 915 kv.m aikštele), o joks kitas subjektas be jų leidimo tokios teisės neturėjo. Kasatorius teigia, kad jis siekė gauti jam teisėtai priklausantį atlygį už turto panaudojimą ir klydo dėl tuo metu susiklosčiusios faktinės situacijos įvertinimo. Pažymėtina, kad 2001 m. sausio 26 d. panaudos susitarimu G. M. perdavė UAB „A“ teisę naudoti 31,26 a žemės sklypą, priskirtą pagal nustatytas raudonas linijas (2000 m. birželio mėn. Žemės sklypų ribų paženklinimo aktas). Šis sklypas buvo perduotas neatlygintinai naudoti 10 metų, t. y. nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2011 m. sausio 26 d. Esant šioms aplinkybėms, manydamas, kad niekas tik UAB „A“ turi teisę naudotis šia aikštele, kasatorius parengė Papildomą susitarimą.

Kasatoriaus teigimu, jis nesiekė jokių neigiamų padarinių, todėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį kaip savavaldžiavimas. Teismas visiškai neatsižvelgė į argumentus, kad kasatoriui pagrįstai priklausė teisė gauti nuomos mokestį iš nuomininko. Be to, nei savivaldybė, nei UAB „B“ niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl kasatoriaus teisės rinkti nuomos mokestį.

Kasatorius mano, kad byloje kiekvienas nuteistasis veikė individualiai, teismai nepagrįstai nustatė bendrininkavimą, nes jis su G. P. nederino parengto Papildomo susitarimo teksto, apmokėjimo sąlygų ir pan. Tai, kad UAB „B“ visą patalpų nuomos sutarties galiojimo laiką naudojosi minėta automobilių aikštele, patvirtino visi liudytojai, tarp jų ir įmonės direktorius V. K. Teismo išvada, kad pinigai pagal šį susitarimą buvo pervedami be V. K. žinios, yra nepagrįsta. Šioje aikštelėje buvo statomi UAB „B“ darbuotojų bei klientų automobiliai, atvykdavo transportas, kuris atveždavo ir išveždavo medžiagas, gaminius, vienintelis privažiavimas prie nuomojamo pastato buvo per aikštelę. Teiginiai, kad UAB „A“ neatliko UAB „B“ naudai nurodytų darbų ir nesuteikė paslaugų, nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis. Priešingai nei konstatavo teismai, UAB „A“ nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. sausio 7 d. atliko įvairius darbus UAB „B“ naudai. Tai patvirtino ir pats UAB „B“ direktorius V. K.

Kasatoriui nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuolat buvo akcentuojama, kad stelažų montavimo darbų UAB „A“ neatliko. Antai 2011 m. kovo 5 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoja R. K. parodė, kad aikštelė buvo tvarkoma, asfaltuojama, o liudytojas V. U. patvirtino, jog įvairūs patalpų remonto darbai vyko, keletą kartų buvo remontuojamos biuro patalpos, plaunama užsikimšusi kanalizacija, įrengiama papildoma patalpa sandėlyje. Visais atvejais dalį darbų atliko UAB „A“, dalį UAB „B“. Analogiškai apie UAB „A“ atliekamus darbus parodė ir liudytojai R. R. ir R. B. Be to, UAB „B“ direktorius V. K. negalėjo nežinoti, kad buvo atliekami papildomo kabineto remonto darbai 2003 metais ir suteiktos papildomos komunalinės paslaugos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad visos išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra tikros, jose nėra jokios netikros ar melagingos, tikrovės neatitinkančios informacijos, o V. K. turėjo galimybę bet kada susipažinti su visais UAB „B“ buhalteriniais dokumentais ir piniginiais pavedimais. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose buvo nurodyta, jog V. K. periodiškai banke pasiimdavo išrašus. Kasatoriui nesuprantama, kaip pasireiškė suteiktų paslaugų ar atliktų remonto darbų neteisėtumas, nes UAB „A“ ir UAB „B“ siejo įprastiniai komerciniai ūkiniai santykiai, dėl to ir buvo vykdomi mokėjimai.

Kasatorius pažymi, kad iš 2008 m. liepos 25 d. Lietuvos apeliaciniame teisme vykusios specialisto A. N. apklausos galima daryti išvadą, jog specialisto nuomonę suformavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai. A. N. teismo posėdžio metu parodė, kad jis sprendė, jog UAB „A“ buhalterinė apskaita yra apgaulinga, nes taip jam nurodė tyrėja. Taip pat kasatorius mano, kad jam paskirta neteisinga bausmė, tą konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas pažymėdamas, jog jis apibūdinamas teigiamai, nes praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi šeimą, nepilnamečių vaikų, dirba, ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) nepažeidė, naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Tačiau kartu skiriant bausmę būtina atsižvelgti į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo (2003 m.) iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2013 m.) praėjo dešimt metų (iki bylos išnagrinėjimo apygardos teisme – aštuoneri metai), o tai yra ilgas laiko tarpas vykdant teisingumą. Be to, teismai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad kasatorius savo noriu perdavė Papildomą susitarimą ir visas PVM sąskaitas-faktūras, kurių neturėjo V. K., ir taip padėjo išsamiai nustatyti visas bylos faktines aplinkybes. Taip pat kasatorius mano, kad civilinis ieškinys tenkintas nepagrįstai, nes jis nusikalstamų veikų nepadarė.

Kasaciniu skundu nuteistosios G. P. (K) gynėjas advokatas Julius Jasaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir rėmėsi prielaidomis, todėl G. P. nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismai netyrė esminės aplinkybės, turinčios reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui: kas iš UAB „B“ vadovaujančių darbuotojų ir kaip atliko banko pavedimus. Nuteistoji G. P., dirbusi finansų direktore, teigė, kad visus banko pavedimus elektroniniu būdu, tarp jų ir UAB „A“, ji atliko tik kartu su direktoriumi V. K., nes kiekvienas iš jų turėjo savo slaptažodį, kurį reikėdavo įvesti į kompiuterį, o pervedimas būdavo atliekamas tik tada, kai slaptažodžius įvesdavo ir G. P., ir įmonės direktorius V. K. Nors bylos duomenys patvirtina, kad V. K. buvo suteikti kodai ir prisijungimo slaptažodis, be to, jis pats parodė, jog G. P. nebuvo įgaliota viena atlikti banko pavedimus, tačiau, nepaisant to, teismai padarė niekuo nepagrįstą ir prieštaringą išvadą, jog V. K. slaptažodžių nežinojo ir pavedimų nevykdė.

Taip pat kasatorius pabrėžia, kad teismai nekėlė galimos V. K. baudžiamosios atsakomybės klausimo už tikėtina neatsakingą įmonės materialinių lėšų panaudojimą. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad V. K. parodymai melagingi dėl praeityje su G. P. įvykusio konflikto. Iš bylos duomenų matyti, kad G. P. 2005 m. kovo 22 d. parašė prokuratūrai pareiškimą dėl to, jog 2005 m. kovo 14 d. V. K., panaudodamas psichologinį spaudimą, uždarė ją savo kabinete ir privertė parašyti prašymą atleisti iš darbo atgaline data. G. P. kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o po to apskundė jai nepalankų teismo sprendimą apeliacine tvarka. Kasatorius pažymi, kad atleidžiant G. P. iš darbo nebuvo surašytas joks jai patikėtų ar jos žinioje esančių buhalterinių dokumentų perdavimo aktas, tai leido V. K. nepagrįstai apkaltinti G. P. pavogus dokumentus.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė G. P. parodymus, jog visus banko pavedimus ji atliko kartu su V. K., o vadovavosi V. K. bei liudytojų E. R. ir R. K. parodymais, nors byloje nustatyta, jog G. P. ir V. K. turėjo savo asmeninius kodus ir prisijungimo prie banko sistemos slaptažodžius, kurie buvo saugomi nuo kitų asmenų. Tai būtent ir paneigia liudytojų E. R. ir R. K. parodymus, kad jos žinojo, kas darė banko pavedimus. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad įmonėje nebuvo priimtas joks norminis aktas, suteikiantis teisę vienai G. P. atlikti banko pavedimus. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi finansų direktoriaus pareiginių nuostatų, kurių G. P. nepatvirtino savo parašu, kopija, o neanalizavo įmonės direktoriaus V. K. pareiginės instrukcijos ir nevertino, už kokią įmonės veiklos sritį jis yra atsakingas. Kasatorius nurodo, kad teismas nevertino, kiek įmonėje per mėnesį atliekama bankinių operacijų (apie 30 per mėnesį), o tai leidžia daryti išvadą, jog įmonės direktorius V. K. negalėjo nepastebėti, kad tai pačiai įmonei – UAB „A“ – pervedamos didelės pinigų sumos.

Kasatorius nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog G. P. ir M. M. nusikalto bendrais veiksmais, nenurodė, kuo grindžia tokią išvadą, nes byloje nėra jokių įrodymų apie sudarytą susitarimą. Tai, kad UAB „A“ M. M. sąskaitas apmokėti perduodavo per finansų direktorę G. P., tik rodo, jog ji buvo atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos vedimą. Kasatorius daro prielaidą, kad susitarimas galėjo būti tarp M. M. ir V. K., o G. P. buvo tik techninius veiksmus atlikęs tarpininkas, kuris apie tokį susitarimą galėjo ir nežinoti. Be to, byloje nenustatyta, kas suklastojo V. K. parašą ant 2001 m. vasario 1 d. papildomo susitarimo Nr.01/1-02 už asfaltuotos aikštelės nuomą. Esant šioms aplinkybėms, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, leidžiančių teigti, kad G. P. iššvaistė UAB „B“ turtą ir padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas nepagrįstai nepaskyrė ekspertizės siekiant išsiaiškinti, ar G. P. buvo materialiai atsakinga, ar įmonėje buvo priimtas įsakymas dėl elektroninės bankininkystės slaptažodžių paskyrimo G. P., ar G. P. buvo tinkamai supažindinta su pareigine instrukcija, ar įmonės vadovas V. K. buvo atsakingas už atliktas bankines operacijas ir pan. Taigi proceso metu nebuvo sudarytos visos sąlygos ir galimybės naudotis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis teisėmis, taip pat ir teikti prašymus, todėl teismas pažeidė BPK 7 straipsnį, užtikrinantį lygias šalių teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Taip pat kasatorius mano, kad išteisinus G. P. turi būti atmestas ir civilinis ieškinys.

Kasatorius teigia, kad teismai, paskirdami G. P. realią laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes tokia bausmės rūšis prieštarauja teisingumo principui. Skunde pažymima, kad nuo G. P. inkriminuotos veikos padarymo iki teismo paskirtos bausmės vykdymo praėjo beveik 10 metų, G. P. jau nedirba minėtoje įmonėje, jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė, o jos padarytos veikos priskiriamos ekonominiams nusikaltimams.

Nuteistojo M. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistosios G. P. (K) gynėjo advokato J. Jasaičio skundas atmestinas.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 2 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

Iš kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų matyti, kad nuteistasis M. M. ir nuteistosios G. P. (K) gynėjas esminius BPK nuostatų (pvz., BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimus, o dėl to – ir netinkamą BK 184 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 2 dalies taikymą, sieja ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčydami teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdami savo versijas dėl padarytų veiksmų. Antai kasaciniuose skunduose itin daug dėmesio skiriama teismų nustatytų ir įvertintų tokių faktinių aplinkybių, kaip pavyzdžiui, kad UAB „A“ neatliko UAB „B“ naudai darbų ir nesuteikė paslaugų, už kuriuos į jos sąskaita buvo pervesti pinigai (stelažų montavimo, šildymo sistemos projektavimo, automobilio „Iveco Daily“ remonto, komunalinių paslaugų ir patalpų remonto), kad nuteistoji G. P., darydama banko pavedimus, veikė be įmonės direktoriaus žinios, paneigimui.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi ir nagrinėjamoje byloje teismų nuosprendžiai vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami šiuos nuosprendžius, nepadarė BPK, konkrečiai – BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo plenarinė sesija daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamoje byloje G. P. ir M. M. buvo pripažinti kaltais ir dėl bendrininkavimo iššvaistant didelės vertės svetimą turtą (atitinkamai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį). Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar buvusio jo žinioje svetimo turto neteisėtas ir neatlygintinis perleidimas kitiems asmenims. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti ir tuo, kad kaltininkas jam patikėtus ar buvusius jo žinioje bendrovės pinigus pagal suklastotus dokumentus sumoka už prekes ar paslaugas, kurios šiai bendrovei nebuvo suteiktos. Šiuo atveju turi būti nustatyta, kad kaltininkas suvokė fiktyvų tokių sandorių pobūdį (t. y. suprato, jog už pervestus pinigus prekės ar paslaugos nebuvo suteiktos) ir tai, kad jis šiuos pinigus neatlygintinai perleidžia kitam asmeniui. Būtent nagrinėjamoje byloje teismai, remdamiesi liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, kita bylos rašytine medžiaga nustatė, kad G. P. pagal išankstinį susitarimą su M. M., panaudodama M. M. suklastotus dokumentus, pervedė UAB „A“ naudai jos žinioje buvusį didelės vertės bendrovės turtą – 194 333,56 Lt sumai už paslaugas ir darbus, kurie nebuvo atlikti, t. y. iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą turtą. G. P. versija, kad visus minėtus banko pavedimus ji atliko kartu su UAB „B“ direktoriumi V. K., teismų buvo argumentuotai paneigta.

M. M., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, taip pat teigia, kad subnuomodamas stovėjimo aikštelę UAB „B“ ir už tai gaudamas atlygį, jis klydo dėl tuo metu susiklosčiusios faktinės situacijos. Taigi, jo manymu, jeigu būtų galima spręsti jo atsakomybės klausimą, tai jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį kaip savavaldžiavimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad savavaldžiavimas pagal BK – tai savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, padaręs didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Iš teismų nustatytų aplinkybių, ištirtų bei įvertintų įrodymų (pvz., kad UAB „A“ valstybinės žemės sklypo su statiniais nuomos sutartį sudarė tik 2008 m. kovo 20 d., t. y. jau po Papildomo susitarimo dėl stovėjimo aikštelės subnuomos su UAB „B“ pasirašymo) matyti, kad M. M. neturėjo teisinio pagrindo subnuomoti stovėjimo aikštelę ir negalėjo sąžiningai klysti dėl tokios teisės turėjimo. Taigi jo veika pagal BK negalėjo būti pripažinta savavaldžiavimu. Taip pat teismai nustatė, kad M. M. PVM sąskaitas faktūras (kuriomis remdamasi G. P. UAB „B“ pinigines lėšas pervesdavo UAB „A“) išrašydavo daug didesnei sumai, nei buvo numatyta Papildomame susitarime. Be to, buvo nustatyta, kad nuomos mokestis kai kuriais mėnesiais buvo mokamas net du ar tris kartus. Taigi teismų nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina, kad minėti nuteistųjų M. M. ir G. P. veiksmai negalėjo būti kildinami iš civilinių teisinių santykių, o reiškė svetimo turto iššvaistymą ir jo pasisavinimą.

Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad teismai savo sprendimuose nepagrįstai nustatė M. M. ir G. P. bendrininkavimo darant nusikalstamas veikas faktą ir tokios savo išvados nepagrindė. Šie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti. Antai, kaip minėta, teismai įvertinę ir ištyrę įrodymus nustatė, kad G. P. kaip UAB „B“ finansų direktorė, turėjusi savo žinioje bendrovės pinigus, pasinaudodama M. M. suklastotais dokumentais, pagal išankstinį susitarimą su juo neteisėtai pervedė bendrovės pinigus UAB „A“. Šiame kontekste pažymėtina, kad bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininku, be vykdytojo (t. y. asmens tiesiogiai padariusio nusikalstamą veiką), laikomas ir padėjėjas. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones ar kitaip sudaręs sąlygas nusikalstamai veikai padaryti. Būtent pagal teismų nustatytas aplinkybes, ištirtus įrodymus matyti, kad G. P. iššvaistė bendrovės turtą padedant M. M., kuris jai perduodavo suklastotus dokumentus, taip sudarydamas sąlygas G. P. iššvaistyti jos žinioje buvusį svetimą turtą. Taigi teismai padarė pagrįstą išvadą, kad M. M. ir G. P. bendrininkaudami padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir kad M. M., teikdamas G. P. priemones (suklastotas sąskaitas faktūras), padėjo jai padaryti minėtą nusikalstamą veiką.

Neturi teisinio pagrindo ir kasatorių argumentai, kad M. M. ir G. P. yra nepagrįstai nuteisti pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Antai teismai konstatavo, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog M. M. pagamino žinomai netikrą dokumentą (Papildomą susitarimą), suklastojo PVM sąskaitas–faktūras ir šiuos dokumentus pateikdamas G. P. juos realizavo, o G. P., žinodama, kad UAB „A“ realiai jokių paslaugų UAB “B“ nesuteikė ir darbų neatliko, suklastotas PVM sąskaitas-faktūras pasirašė ir įtraukė jas į bendrovės apskaitą, t. y. šiuos suklastotus dokumentus panaudojo. Dėl šių veiksmų UAB „B“ buvo padaryta didelė – 194 333,56 Lt žala. Taigi tokie M. M. ir G. P. veiksmai atitiko BK 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) įtvirtintos dokumento suklastojimo sudėties požymius.

Nagrinėjamoje byloje konstatuotina ir tai, kad teismai pagal nustatytas aplinkybes, surinktus ir ištirtus įrodymus M. M. veikoje pagrįstai nustatė BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus apgaulingo apskaitos tvarkymo požymius.

Kasacinės instancijos teismo plenarinė sesija sutinka su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pateiktais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių bei M. M. ir G. P. kaltės padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, taip pat dėl M. M. kaltės padarius, BK 222 straipsnyje, numatytą nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistųjų ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorių teiginiai, kad teismai buvo šališki – deklaratyvūs, pagrįsti tik jų nesutikimu su teismų išvadomis, todėl atmestini.

Nuteistosios G. P. (K) gynėjo advokato J. Jasaičio kasaciniame skunde teigiama, kad proceso metu nebuvo sudarytos visos sąlygos ir galimybės naudotis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis teisėmis (pvz., nepaskirta ekspertizė), taip pat ir teikti prašymus, todėl teismas pažeidė BPK 7 straipsnį, užtikrinantį lygias šalių teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra teisinio pagrindo. Antai, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš dalies tenkinant nuteistosios gynėjo prašymą, apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir posėdyje apklausti liudytojus ir specialistą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atsisakyta paskirti bendrovių ūkinės finansinės veiklos ekspertizę. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad proceso dalyvių prašymai, taip pat ir prašymai, susiję su ekspertizių paskyrimu, nereiškia teismų pareigos šiuos prašymus privalomai tenkinti. Teismai, spręsdami dėl prašymo skirti ekspertizę tenkinimo ar atmetimo, turi atsižvelgti į tai, ar toks prašymas turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, t. y. ar nepatenkinus tokio prašymo nebus išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos esminės, bylai reikšmingos aplinkybės. Atmesdamas šį prašymą teismas tokį savo sprendimą privalo argumentuoti. Būtent apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynėjo prašymą skirti ekspertizę, tokį savo sprendimą tinkamai argumentavo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė ir į apeliacinio skundo argumentą (šis argumentas yra pateikiamas ir kasaciniame skunde), kad pirmosios instancijos teismui nepaskyrus bendrovių ekspertizės, buvo pažeistos ir BPK 7 straipsnio nuostatos. Su apeliacinės instancijos teismo motyvais nėra pagrindo nesutikti.

Nuteistosios G. P. (K) gynėjo advokato J. Jasaičio kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad G. P. nepagrįstai nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už turto pasisavinimą, tačiau jokių argumentų šiam teiginiui pagrįsti nepateikiama. Taigi šis kasacinio skundo teiginys paliktinas nesvarstytinas.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes ištirtus ir įvertintus įrodymus teismai, pripažindami G. P. kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo, o M. M. – dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalies, 184 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Esminių BPK pažeidimų, taip pat susijusių ir su įrodymų vertinimu, padaryta nebuvo.

Dėl M. M. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį

Nagrinėjamoje byloje M. M. buvo nuteistas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas) už tai, kad, būdamas privataus juridinio asmens (UAB „A“) direktoriumi, piktnaudžiavo jam suteiktais direktoriaus įgaliojimais siekdamas turtinės naudos, t. y. įmonės vardu pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrus dokumentus ir pasinaudodamas jais padėjo UAB „A“ naudai išvaistyti UAB „B“ turtą.

BK 228 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi M. M. veikos padarymo metu) baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi M. M. veikos padarymo metu) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taigi pagal minėtą BK 230 straipsnio 3 dalies redakciją valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas buvo siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla; ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas.

Šio straipsnio prasme darbas bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje iš esmės reiškia asmens faktinį tam tikrų funkcijų atlikimą juridiniame asmenyje, paprastai su darbdaviu sudarius darbo sutartį. Vertimusi profesine veikla pagal BK 230 straipsnio 3 dalį laikytina asmenų dažniausiai ne pagal darbo sutartį vykdoma veikla, reikalaujanti specialaus profesinio pasirengimo (pvz., specialaus išsilavinimo, žinių, įgūdžių, patirties). Paprastai tokia veikla sietina su tam tikros licencijos (leidimo) turėjimu ir (ar) kvalifikacinių egzaminų išlaikymu. Tačiau vien tik asmens darbo juridiniame asmenyje (taip pat ir privačiame) ar vertimosi profesine veikla nepakanka tokį asmenį BK 230 straipsnio 3 dalies prasme pripažinti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Pagal minėtą BK straipsnį toks asmuo, kad jį būtų galima laikyti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, privalo turėti atitinkamus įgaliojimus.

Vienas iš tokių BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įgaliojimų, kurį privalo turėti asmuo, – atitinkamų administracinių įgaliojimų turėjimas. Šio straipsnio prasme administraciniai įgaliojimai apima viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat fizinio asmens įgaliojimus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir ne valstybės institucijoms pagal įstatymus gali būti pavesta vykdyti viešąjį administravimą ir (ar) teikti viešąsias paslaugas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas; įstatymu nustatant, kad tam tikros valstybės funkcijos tam tikra apimtimi gali būti vykdomos ne per valstybės, bet per kitas institucijas, būtina paisyti Konstitucijos principų ir normų. Konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valstybės institucijos negali būti priešpriešinamos ir toms kitoms (ne valstybės) institucijoms, kurioms pagal įstatymus ir paisant Konstitucijos yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas – vykdo viešąjį administravimą ir (arba) teikia viešąsias paslaugas; kaip institucijos, vykdančios viešąjį administravimą ir (arba) teikiančios viešąsias paslaugas ir šitaip garantuojančios viešąjį interesą, jos sudaro vieną sistemą; pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintos visų institucijų, vykdančių viešąjį administravimą ir (arba) teikiančių viešąsias paslaugas ir šitaip garantuojančių viešąjį interesą, sisteminės sąsajos ir tarpusavio sąveika, apimanti inter alia jų kompetencijos racionalų santykį, veiksmingumą, profesionalumą, jose dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas gali nevalstybinėms institucijoms, atitinkamų profesijų asmenims suteikti tam tikrus įgaliojimus atlikti vykdomųjų dokumentų įgyvendinimo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo funkcijas ir tokie asmenys (pvz., notarai, antstoliai, institucijų, išduodančių teisiškai reikšmingus dokumentus, darbuotojai), piktnaudžiavę tarnyba, padarę kitas nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, gali būti pripažinti šių nusikalstamų veikų subjektais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>, 2K-660/2007). Taigi administracinių įgaliojimų turėjimas pagal BK 230 straipsnio 3 dalį iš esmės reiškia tai, kad asmuo, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, turi tam tikrus įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims ar kitokius administracinius įgaliojimus, susijusius su viešojo administravimo veikla. Tokiais įgaliojimais gali būti ir tie įgaliojimai, kurie padeda užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Paprastai šie įgaliojimai susiję su tuo, kad asmuo turi teisę veikti juridinio asmens vardu. Būtent teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, tai dar vienas iš įgaliojimų, kurį turintis asmuo pagal BK 230 straipsnio 3 dalį gali būti prilyginta valstybės tarnautojui.

Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu iš esmės reiškia tai, kad fizinis asmuo turi įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė veikti juridinio asmens ar organizacijos vardu, tai teisė įstatymo ar atskiro įgaliojimo pagrindu sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2012">2K-5/2012</a>). Ši teisė taip pat gali apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti darbuotojus, apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo priemones, sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius su juridinio asmens veiklos strategija (pvz., verslo planų sudarymas), tiek finansų valdymo klausimus. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu paprastai siejama su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis. Šiame kontekste paminėtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, susijusios su juridinių asmenų organų samprata, jų kompetencija ir funkcijomis. Antai pagal CK 2.81 straipsnį (Juridinio asmens organai) juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (1 dalis); juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys (4 dalis). CK 2.82 straipsnyje (Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos) nustatyta, kad juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai (1 dalis); kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali būti vienu juridinio asmens organu, jeigu taip numatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose (2 dalis); valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (3 dalis).

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 37 straipsnyje yra įtvirtinta bendrovės vadovo sąvoka, jo išrinkimo ir atšaukimo iš pareigų tvarka, jo veiklos pagrindai ir kompetencija. Pagal šį straipsnį bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (1 dalis); bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo; bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų (2 dalis). bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (6 dalis); bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (8 dalis).

Pažymėtina, kad BK 230 straipsnio 3 dalies kontekste aiškinant teisę veikti juridinio asmens vardu svarbus yra ne tik tas teisinis reguliavimas, kuris susijęs su ūkinės veiklos subjektais (įmonėmis), bet ir įstatymų nuostatos, susijusios su viešaisiais juridiniais asmenimis, paprastai nesiekiančiais pelno. Antai Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija), reglamentuojančio juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus (1 straipsnis), 7 straipsnyje nustatyta, kad asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus) (5 dalis); asociacijos organų struktūra, kompetencija, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarka nustatoma asociacijos įstatuose (7 dalis). Pagal šio įstatymo 9 straipsnį valdymo organas veikia asociacijos vardu, kai yra santykių su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius asociacijos vardu.

Minėta, kad asmuo, dirbantis juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje ar užsiimantis profesine veikla, gali būti pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, jeigu jo veikla yra viešųjų paslaugų teikimas. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Taigi pagal minėtas įstatymo nuostatas viešąsias paslaugas gali teikti ne tik valstybės ar savivaldybės įsteigti subjektai, bet ir privatūs asmenys, tačiau tik įstatymų nustatytais atvejais. Viena vertus, paslaugų rūšių sąrašas nėra baigtinis, o kita vertus, konkreti paslaugų rūšis turi būti numatyta įstatyme. Tačiau valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio 3 dalies prasme gali būti prilyginamas ne bet kuris asmuo, kurio darbas ar profesinė veikla reiškia viešųjų paslaugų (kaip tai suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymą) teikimą. Šis darbas ar profesinė veikla turi būti susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Pavyzdžiui, teismų praktikoje valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kuris verčiasi profesine veikla ir teikia viešąsias paslaugas, yra pripažįstamas advokatas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2010">2K-102/2010</a>, 2K-144/2011). Pagal teismų praktiką pripažindamas, kad kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, teismas turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį konkretų iš BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2012">2K-5/2012</a>, 2K-433/2010). Šiuo atveju tokio asmens teisinis statusas analizuojamas vadovaujantis įstatymais bei kitais teisės aktais, apibrėžiančiais asmens pareigas, vykdomas funkcijas, jo teises ir turimus įgaliojimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, t. y. ar jis gali būti kyšininkavimo (BK 225 straipsnis), piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis), neteisėto teisių į daiktą įregistravimo (BK 228¹ straipsnis), tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis) subjektu, reikia įvertinti ir tai, kad minėtos nusikalstamos veikos pagal BK yra priskirtos nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius). Tai reiškia, kad šių nusikalstamų veikų objektas yra normali valstybės institucijų veikla, jų ir apskritai valstybės tarnybos autoritetas, viešasis interesas. Būtent BK XXXIII skyriuje numatytų nusikalstamų veikų pavojingumas ir yra tai, kad tokiomis veikomis žala padaroma normaliam valstybės tarnybos funkcionavimui, valstybės institucijų veiklai, jų prestižui, pažeidžiamas viešasis interesas. Konstitucinis Teismas, formuodamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, yra konstatavęs, kad valstybės tarnyba yra asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso užtikrinimu; valstybės tarnybos samprata yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą; valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių. institucijose dirbantys asmenys, kurie priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (ar) teikiant viešąsias paslaugas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Minėta, kad savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas – vykdo viešąjį administravimą ir (arba) teikia viešąsias paslaugas.

Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik formalų einamų pareigų atitikimą BK 230 straipsnyje nurodytiems požymiams, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>). Priešingu atveju, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu pripažįstant privataus ūkio subjekto vadovą ar kitą jo darbuotoją, formaliai atitinkantį BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus požymius, ir nevertinat jo veiklos reikšmingumo užtikrinant viešuosius interesus ar valstybės tarnybai, būtų iškreipta nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams esmė, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirtis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje ir privačiame juridiniame asmenyje, daugeliu aspektu iš esmės skiriasi (pvz., priimant asmenį į darbą valstybės tarnyboje, skirtingai nei priimant dirbti privačiame juridiniame asmenyje, paprastai turi būti skelbiamas viešasis konkursas, skiriasi valstybės tarnautojų ir privačių juridinių asmenų darbuotojų drausminės (tarnybinės) atsakomybės pagrindai ir principai.). Taigi ir dėl to vien tik formalus privačių juridinių asmenų vadovų, kitų jų darbuotojų prilyginimas valstybės tarnautojui neatitiktų nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams prasmės, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirties.

Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz., asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą viešieji interesai tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje piktnaudžiavimu buvo kaltinamas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas privataus ūkio subjekto vadovas – UAB direktorius. Tačiau iš teismų priimtų nuosprendžių nenustatyta, kad UAB direktoriaus M. M. veikla būtų susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „A“ direktorius M. M., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su UAB „B“ finansų direktore G. P., klastodamas dokumentus, padėjo jai iššvaistyti ir pasisavino svetimą UAB „B“ priklausantį didelės vertės turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad UAB „B“ vykdė didmeninę prekybą langų ir durų furnitūra, o UAB „A“ teikė automobilių remonto ir patalpų nuomos paslaugas. Taigi minėtų bendrovių veikla nelaikytina tokia, kuri reikštų viešojo intereso įgyvendinimą. M. M. nusikalstamais veiksmais turtinė žala buvo padaryta privačiam ūkio subjektui ir tai irgi savaime nereiškia, kad taip buvo pažeisti viešieji interesai. Be to, paminėtina ir tai, kad tokie M. M. veiksmai nagrinėjamoje byloje buvo įvertinti baudžiamuoju teisiniu aspektu, juos pagal BK pripažinus padėjimu iššvaistyti svetimą didelės vertės turtą ir dokumentų klastojimu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad M. M. nelaikytinas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad teismai neteisingai M. M. veiksmus kvalifikavo kaip padarytus asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, ir pripažindami, jog jis atitinka šiame straipsnyje numatyto specialaus subjekto – valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymius, nepagrįstai nuteisė M. M. už piktnaudžiavimą savo, kaip privataus juridinio asmens direktoriaus, įgaliojimais, siekiant turtinės naudos. Atsižvelgiant į tai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalys, kuriose M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, naikintinos dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Dėl bausmės paskyrimo

Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad nuteistiesiems buvo paskirtos neteisingos, per griežtos bausmės, nes, kasatorių nuomone, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jiems turėjo būti skiriamos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu. Su tokiais kasacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, t. y. atsižvelgė į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nuteistieji nusikaltimais padarytos žalos neatlygino. Taip pat apeliacinės instancijos atsižvelgė ir į kaltininkų asmenybes (apibūdinami teigiamai, neteisti, nebausti administracine tvarka, turi šeimas), į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo dienos iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Pažymėtina, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Vien nuteistosios gynėjo skundo argumentas, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas ir per šį laiką nuteistoji nepadarė jokių naujų teisės pažeidimų, nagrinėjamoje byloje savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bausmių skyrimo pagrįstumo klausimą ir savo nuosprendyje žymiai (beveik trys kartus) sumažino nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes – tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Antai Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu G. P. buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, 183 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda ir 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Tuo pačiu nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 228 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda. Paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu G. P. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki šešių mėnesių laisvės atėmimo, o pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – iki vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams ir 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda. Tuo pačiu nuosprendžiu M. M. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis sumažintas iki dešimties mėnesių laisvės atėmimo, pagal 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį – iki vienerių metų laisvės atėmimo, pagal 228 straipsnio 2 dalį – iki devynių mėnesių laisvės atėmimo ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu G. P. išteisinta dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) numatytų nusikaltimų padarymo.

Pažymėtina, kad BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki septynerių metų, o 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Taigi nuteistiesiems G. P. ir M. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis yra žymiai mažesnis negu šių BK straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo išsamiai motyvuotas. Vienas iš argumentų, kuriuo buvo grindžiamas paskirtų bausmių nuteistiesiems sumažinimas, – tai ilgas laikas, kuris praėjo nuo nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi apeliacinis teismas, žymiai sumažindamas nuteistiesiems paskirtas bausmes, atsižvelgė ir į tai, kad baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje ilgai užsitęsė.

Nagrinėjamoje byloje M. M. už kelių nusikalstamų veikų padarymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu subendrinta laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta taikant bausmių apėmimą – griežtesne laisvės atėmimo, t. y. vienerių metų laisvės atėmimo bausme, paskirta už padėjimą iššvaistyti didelė vertės svetimą turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 184 straipsnio 2 dalis), apimant švelnesnes laisvės atėmimo bausmes, paskirtas už kvalifikuotą dokumento suklastojimą (BK 300 straipsnio 2 dalis) ir kvalifikuotą piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnio 2 dalis). Pirmiau išdėstyti argumentai, kuriais buvo grindžiama ir tai, kad vienerių metų laisvės atėmimo bausmės už padėjimą iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 184 straipsnio 2 dalis) M. M. paskyrimas nepažeidžia BK nuostatų. Taigi kasacinės instancijos teismo išvada, kad M. M. nepadarė BK 228 straipsnio 2 dalyje (kvalifikuoto piktnaudžiavimo) numatytos nusikalstamos veikos, savaime nesudaro pagrindo sumažinti M. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės dydžio.

Kasaciniuose skunduose nėra keliamas klausimas dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistiesiems subendrindamas ir skirdamas galutines bausmes, baudą, paskirtą už atskirų nusikaltimų padarymą, prie nuteistiesiems paskirtų apėmimo būdu subendrintų laisvės atėmimo bausmių, pridėjo taikydamas dalinio bausmių sudėjimo būdą, t. y. paskyrė mažesnę baudą, nei ji buvo paskirta už atskirų nusikalstamų veikų padarymą. Net ir pripažinus, kad toks baudos subendrinimo būdas BK prasme yra netinkamas, galutinė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė negalėtų būti keičiama, nes šiuo atveju negali būti bloginama nuteistųjų teisinė padėtis, kadangi byla nagrinėjama pagal nuteistojo ir nuteistosios gynėjo kasacinius skundus. Taigi, šioje byloje netiriama tai, ar minėtu būdu subendrinus bausmes, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo už atskiras nusikalstamas veikas nuteistiesiems bausmės paskirtos laikantis BK nuostatų, įtvirtinančių bausmių skyrimo pagrindus. Šios bausmės, taip pat apeliacinės instancijos teismo paskirtos galutinės bausmės, atitinka bausmių tikslus ir nėra pagrindo teigti, kad jos būtų neproporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir todėl neteisingos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios G. P. (K) gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžių dalis, kuriomis M. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir šias bylos dalis nutraukti, M. M. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu M. M. paskirtą galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio baudą.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė

Rimantas Baumilas

Olegas Fedosiukas

Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Aurelijus Gutauskas

Antanas Klimavičius

Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Albinas Sirvydis

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius