T. B. pagal BK 129 str. 2 d., 187 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–94/2014

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00421-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1;

1.2.3.2.9;

2.3.2.2.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistojo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė T. B. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė T. B. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. K., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Iš T. B. ir M. K. nukentėjusiajam A. K. solidariai priteista 1 072 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo T. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad nuteistieji T. B. ir M. K. bendrais veiksmais ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą H. K. sudavė prie lauko durų; nustatyta, kad nuteistieji T. B. ir M. K. bendrais veiksmais ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą H. K. sudavė jo gyvenamojo namo, esančio Kauno rajone, Čekiškės seniūnijoje, Čekiškės miestelyje, (duomenys neskelbtini), viduje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų T. B. ir M. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Gutausko pranešimo, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. B.nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su M. K., būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jų nusikalstamiems veiksmams, 2010 m. balandžio 7 d., nuo 21.00 iki 1.25 val., turėdami tikslą įsibrauti į H. K. gyvenamąjį namą, esantį Kauno r. sav., Čekiškės sen., Čekiškės mstl., (duomenys neskelbtini), ir užvaldyti svetimą H. K. priklausantį turtą, bendrais veiksmais atlupo dalį rūsio galinio langelio, esančio gyvenamojo namo dešinėje pusėje prie praėjimo tako į jo kiemą, skardos, pirma bandydami į namą įsibrauti pro jo langelį, nuplėšė nuo namo sienos iš kiemo pusės 20 Lt vertės apšvietimo lempos judesio daviklį, kad neįsijungtų kiemo automatinis apšvietimas, sulaužė 100 Lt vertės suolą, stovėjusį prie gyvenamojo namo iš kiemo pusės; po to, bandydami į namą patekti pro rūsio duris, esančias iš namo kiemo pusės, nulaužė rūsio durų rankeną, nulaužė ir sudaužė 12 Lt vertės lauko termometrą, pritvirtintą prie kito rūsio lango, esančio namo kiemo pusėje, rėmo, sulaužė įleidžiamos namo pagrindinių lauko durų spynos atraktą 20 Lt vertės, išmušė 10 Lt vertės dvigubą durų lango stiklą, per padarytą lange angą iš vidinės pusės atkabino durų kablius ir taip atidarė H. K. namo duris; namo viduje bendrais veiksmais sudavė H. K. rankomis ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, padarydami jam poodines kraujosruvas nosyje, viršugalvyje, apatinėje lūpoje, kraujosruvą apatinės lūpos pogleivyje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame nosies sparnelyje, nuo suduotų smūgių H. K. krito aukštielninkas ir galva atsitrenkė į grindis, patirdamas sunkią galvos smegenų traumą – kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje skiltyje bei kairiame smegenėlių pusrutulyje. Taip T. B. ir M. K. bendrais veiksmais įsibrovė į H. K. namą ir iš gyvenamosios patalpos pagrobė H. K. piniginę, kurioje buvo nukentėjusiojo vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), jam priklaususio automobilio „Volvo V40“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros talonas bei nenustatytas kiekis pinigų, taip pat pagrobė minėto automobilio raktą su signalizacijos pulteliu, 7 raktų ryšulį, dėžutę su revolveriu „Alfa 620“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo priežiūros reikmenimis, įkraunamą elektrinį žibintuvą, atlenkiamą peilį, naują pledą plastikiniame dėkle, 10 vnt. plastikinių indelių po 300 g su medumi, vieną pakelį kavos, iš viso pagrobė turto už ne mažesnę kaip 892 Lt sumą; po to iš įvykio vietos pasišalino, palikę sužalotą H. K. namuose, kur šis nuo 2010 m. balandžio 7 d. 21.00 val. iki 2010 m. balandžio 8 d. 8.30 val. mirė nuo patirtos sunkios galvos smegenų traumos – kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje skiltyje bei kairiame smegenėlių pusrutulyje, kurie komplikavosi smegenų pabrinkimu ir suspaudimu.

T. B. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, tais pačiais veiksmais kartu su M. K. įsibraudamas į H. K. gyvenamąjį namą, sugadino nedidelės vertės – 162 Lt H. K. turtą.

Kasaciniu skundu nuteistojo T. B. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties dalį, susijusią su T. B.: jo veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskirtą bausmę sušvelninti, o nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš T. B. atmesti.

Kasatoriaus teigimu, T. B. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pažeistos bylos nagrinėjimo ribos, nustatytos BPK 320 straipsnio 3 dalyje, o T. B. padėtis, palyginus ją su ta, kuri susidarė po pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio, pablogėjo.

Aprašomojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog T. B. ir M. K. koridoriuje prie lauko durų juos pasitikusiam ir pasipriešinusiam H. K. bendrais veiksmais sudavė rankomis į galvą ne mažiau kaip keturis smūgius, nuo kurių nukentėjusysis griuvo aukštielninkas, galva atsitrenkė į grindis ir patyrė sunkią galvos traumą. Apeliacinės instancijos teismas iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalino įrodyta pripažintą aplinkybę, kad nuteistieji bendrais veiksmais ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą H. K. sudavė koridoriuje prie lauko durų, ir nustatė, kad nuteistieji smūgius H. K. į galvą sudavė jo gyvenamojo namo viduje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kitą nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, taigi, pripažino, kad nukentėjusysis koridoriuje lyg ir pasipriešino, buvo mušamas (tai patvirtina rasti H. K. kraujo pėdsakai), tačiau toje vietoje greičiausiai nenugriuvo ir mirtinai nesusižalojo, o mirtiną galvos smegenų traumą patyrė nugriuvęs aukštielninkas ant grindų kažkur namo viduje. Kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje parašė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas iš dalies tenkinant T. B. gynėjo apeliacinį skundą, tačiau toks teiginys prieštarauja skundo turiniui. Nė viename apeliaciniame skunde nebuvo teigiama, kad mirtiną galvos smegenų traumą H. K. patyrė tada, kai nugriuvo ant grindų virtuvėje ar gyvenamojo namo kambaryje. Tiesa, T. B. gynėjo apeliaciniame skunde šis klausimas buvo keliamas, tačiau visiškai ne tuo aspektu. Jame buvo tvirtinama, jog byloje apskritai nėra jokių faktinių duomenų, liudijančių, kad T. B. prisidėjo prie H. K. nužudymo, jog teiginys, kad keturi smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti namo koridoriuje prie įėjimo durų, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pakeitė faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tai padarė nepalankia nuteistajam linkme, taip pažeisdamas net kelias Baudžiamojo proceso kodekso normas. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės. Pagal šį procesinį įstatymą kaltinamasis ne tik negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet ir dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo konkrečiai nurodyta, kur buvo mirtinai sužalotas nukentėjusysis H. K. – koridoriuje prie lauko durų – ten, pasak minėtų procesinių dokumentų, jis nugriuvo ir galva atsitrenkė į grindis. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra viena iš faktinių bylos aplinkybių. Būtent nuo tvirtinimo, kad smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti koridoriuje prie lauko durų, nuo teiginio, jog šią aplinkybę patvirtina ten rasti nukentėjusiojo kraujo pėdsakai, ir gynėsi T. B.. Prokuroras ir nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme neprašė pakeisti kaltinimą ar jame išdėstytas faktines aplinkybes.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, be nustatyta tvarka pateikto prašymo pakeitęs faktines bylos aplinkybes – nusikaltimo padarymo vietą, pažeidė ir BPK 256 straipsnio, ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes savo iniciatyva išplėtė kaltinimo ribas ir taip pažeidė T. B. teisę tiksliai žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta ne visiškai laikantis procesinių normų, reglamentuojančių tokio dokumento surašymą, reikalavimų. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, paaiškinimus apie tiriamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes davė nuteistieji. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje išdėstė, kokius parodymus davė kiekvienas iš nuteistųjų, tačiau supainiojo tai, ką pasakė kiekvienas iš nuteistųjų, t.y. T. B. pasakytus žodžius priskyrė M. K. ir atvirkščiai. Ši aplinkybė rodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties negalima laikyti pagrįsta. Procesinis įstatymas nustato, jog apeliacinės instancijos teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Kasatoriaus nuomone, nuteistųjų duotų parodymų supainiojimas galėjo neigiamai paveikti atliktą įrodymų vertinimą ir galutinį procesinį sprendimą.

Nuteistojo T. B. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės duoda pagrindą tvirtinti, jog baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, o T. B. veika buvo kvalifikuota ne pagal tą baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį galėjo būti kvalifikuojama. Sprendžiant iš teismų nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, abiejų instancijų teismai ypatingai akcentavo nuteistųjų veiksmų bendrumą braunantis į gyvenamąsias patalpas turint tikslą pagrobti svetimą turtą. Tačiau, pasak kasatoriaus, norint nuteisti T. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, reikėjo konstatuoti daugiau aplinkybių, rodančių tų pačių asmenų veiksmų bendrumą nužudant nukentėjusįjį. Teismų sprendimuose tokių aplinkybių akivaizdžiai stinga. Nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje prieš H. K. buvo naudojamas fizinis smurtas, teismai privalėjo neginčijamai nustatyti, kad T. B. pats tyčia sudavė jam smūgius arba kad jis bent kažkuo tyčia prisidėjo prie to, kad nukentėjusysis griuvo ir susižalojo galvą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje, kuri liko nepakeista, aprašydamas nuteistojo T. B. veiksmus, kuriais jis tariamai nužudė žmogų, akcentavo, kad T. B. ir M. K. bendrais veiksmais sudavė rankomis H. K. į galvą ne mažiau kaip keturis smūgius, nuo kurių H. K. griuvo aukštielninkas ir galva atsitrenkė į grindis bei patyrė sunkią galvos traumą, kuri buvo mirties priežastis. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo, kiek smūgių ir į kurias nukentėjusiojo kūno vietas sudavė T. B., laikė, kad keturi smūgiai buvo suduoti bendrai. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada nėra visiškai teisinga bei prieštarauja tam, ką nustatė pats teismas. Pirmosios instancijos teismas, bandydamas pagrįsti nuosprendžio teiginį, kad T. B. kartu su M. K. neteisėtai atėmė gyvybę H. K., daug dėmesio skyrė baudžiamosios teisės teorijoje bei teismų praktikoje susiformavusioms nuostatoms apie tai, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tyčia, ir kad T. B. veiksmuose vis dėlto yra tyčios nužudyti asmenį požymiai. Tačiau šios teismo išvados nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Pasak kasatoriaus, teismų nustatyti duomenys rodo, kad pagrindinis nuteistųjų tikslas buvo noras įsibrauti į H. K. gyvenamąjį namą ir pagrobti jo turtą, taigi, į pastatą buvo braunamasi be tikslo nužudyti ten gyvenantį asmenį. Šis tikslas, sprendžiant iš nuosprendžio, kaip savarankiškas taip ir nesusiformavo. Nors žmogus ir buvo nužudytas, tačiau iš apkaltinamojo nuosprendžio taip ir lieka neaišku, kas inicijavo smūgių nukentėjusiajam sudavimą, kas, kiek, į kurias vietas smogė ir pan. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Kasatoriaus teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio susidaro įspūdis, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog T. B. nužudė H. K., neatsižvelgė į nužudymus ir bendrininkavimą nužudant liečiančias nuostatas, suformuotas Lietuvos teismų praktikoje. Maža to, teismas ne tik neatskleidė nužudymo mechanizmo, bet ir nenustatė, kokius konkrečius veiksmus atliko T. B., kaip jis prisidėjo prie mirtinų padarinių atsiradimo. Teisėjų kolegija apsiribojo pakankamai abstrakčia išvada, jog byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad abu kaltinamieji siekė nukentėjusiojo mirties, todėl teismas sprendžia, kad jie veikė bendrais veiksmais netiesiogine tyčia, suduodami smūgius į galvos sritį nukentėjusiajam, ir turi atsakyti už atsiradusius padarinius – nukentėjusiojo galvos sužalojimą, sukėlusį jo mirtį. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo konstatuotas išankstinis nuteistųjų susitarimas nužudyti namo savininką. Tokiu atveju teisme reikėjo nustatyti, kiek ir kaip kiekvienas iš nuteistųjų prisidėjo prie H. K. nužudymo, tačiau teismas, pasak kasatoriaus, pasirinko paprasčiausią kelią – abu nuteistuosius laikė nužudymo vykdytojais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo ją darant. Teismo medicinos specialisto nustatytos poodinės kraujosruvos nukentėjusiojo nosyje, viršugalvyje, apatinėje lūpoje, apatinės lūpos pogleivyje, odos nubrozdinimas kaktoje, kairiame nosies sparnelyje tėra sužalojimai, galintys sukelti nežymų sveikatos sutrikimą, o kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje skiltyje bei kairiajame smegenėlių pusrutulyje, smegenų pabrinkimas ir suspaudimas, kuris ir buvo mirties priežastis, atsirado dėl to, kad nukentėjusysis griuvo ir galva atsitrenkė į grindis. Dėl to buvo būtina išsiaiškinti, nuo kurio fizinio poveikio H. K. griuvo aukštielninkas, nes tik tas poveikis turėjo priežastinį ryšį su mirtimi.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog visi keturi smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti ne koridoriuje prie lauko durų, padėtis dar labiau komplikavosi. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų lyg ir galima manyti, kad H. K. smūgiai ar smūgis buvo suduotas koridoriuje, tačiau jis ten nenugriuvo ir galvos smegenų nesusižalojo. Teisėjų kolegijos manymu, nukentėjusiajam smūgiai (ar smūgis) buvo suduoti ir namo viduje konkrečiai nenustatytoje vietoje. Bet ir šiuo atveju, pasak kasatoriaus, derėjo aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuoti, kas tai padarė, nuo kurio smūgio, kur ir kada griuvo H. K.. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aiškiai pripažino, kad byloje iš tiesų nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią H. K. kūno vietą kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgius, tačiau teismas laikė, kad ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį T. B. dėl H. K. nužudymo iš savanaudiškų paskatų. Kasatoriaus teigimu, toks požiūris į byloje nustatinėtinas aplinkybes nesiderina su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią nutartis ar nuosprendis turi būti ne tik teisėti, bet ir pagrįsti, o tai reiškia, jog šie procesiniai dokumentai turi būti ne tik priimti ir surašyti laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, bet ir paremti išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, t. y. juose padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų sprendžiamų klausimų privalo būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė vykdytojo eksceso galimybės buvimą, tačiau šios išvados praktiškai nemotyvavo. Teismas, pripažino, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistieji iš anksto būtų suderinę būsimo fizinio smurto pobūdį ir intensyvumą. Kasatoriaus nuomone, teismo teiginiai, jog abiejų nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pagrobti jo turtą, abu nuteistieji, braudamiesi į H. K. gyvenamąjį namą, dar prieš pradėdami realizuoti nusikalstamą sumanymą suprato, jog nukentėjusiojo turtui užvaldyti bus panaudotas fizinis smurtas, šiuo atveju nėra pakankamas argumentas, rodantis, jog ir T. B. gali būti atsakingas už H. K. nužudymą, nes nė vienas teismas nenustatė, ką konkretaus padarė T. B., kad būtų galima jį teisti už tyčinį H. K. nužudymą. Abstrakti nuoroda į tai, jog realiai atlikti nuteistųjų veiksmai rodo, kad abu galimam H. K. pasipriešinimui įveikti numatė galimybę panaudoti tokį smurtą, kokį nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nekeičia padėties, nes tai yra tik bendro pobūdžio spėjimas, kuris negali pakeisti nekeliančių abejonių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad T. B. nesiėmė priemonių pagelbėti H. K., pardavinėjo jo daiktus, kasatoriaus nuomone, niekaip neįrodo, jog T. B. buvo nužudymo bendravykdytojas, nes nužudymas buvo padarytas aktyviais veiksmais, o ne neveikimu.

Kasatoriaus nuomone, tai patvirtina T. B. parodymus, kad H. K. nužudė ne jis, o kitas nuteistasis, tokia išvada išplaukia ir iš teismų nustatytų aplinkybių. Nors teismai nenustatė konkretaus nukentėjusiojo H. K. nužudymo mechanizmo, tačiau kartu konstatavo, kad nužudyme dalyvavo abu nuteistieji, o tokią išvadą padarė tik remdamiesi T. B. parodymais. Nuteistasis T. B. aiškino, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ne jis, o M. K., tačiau teismai rėmėsi specialisto tvirtinimais, kad, atsižvelgiant į padarytus sužalojimus, jų mechanizmą, labiausiai tikėtina, jog H. K. galėjo griūti aukštielninkas nuo trauminių poveikių į veidą ir, atsitrenkęs galva į grindis, patirti sunkią galvos smegenų traumą, H. K. konstatuoti sužalojimai negalėjo būti padaryti T. Be. nurodytu būdu – purtant lovoje gulintį nukentėjusįjį ir kelis kartus trenkiant jo galvą į medinį lovos atlošą. Kasatoriaus nuomone, šioje situacijoje daugiau dėmesio derėjo skirti tam, kad specialistas davė tik tikėtiną išvadą. Kita vertus, byloje nebuvo paneigtas T. B. aiškinimas apie tai, jog jis vienas buvo nusileidęs į rūsį, o M. K. liko su nukentėjusiuoju, todėl tuo metu galėjo atlikti prieš nukentėjusįjį tokius veiksmus, apie kuriuos rašoma teismo medicinos specialisto išvadoje, bet kurių T. B. galėjo ir nematyti. Tai rodo, kad vargu ar teisus apeliacinės instancijos teismas nutartyje rašydamas, jog objektyviais bylos duomenimis paneigiama nuteistojo T. B. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose keliama versija, pagal kurią H. K. sužalojo vienas M. K., sudavęs lovoje gulinčiam nukentėjusiajam kelis smūgius į galvą, jį kratęs bei kelis kartus trenkęs jo galvą į medinį lovos atlošą. Ši versija buvo paremta tuo, ką T. B. matė pats, bet galėjo būti ir kitaip, nes T. B. visų įvykių nestebėjo ir nematė.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pabrėžė, jog ekspertė nuosekliai tvirtino, kad negalima detalizuoti, ar H. K. mirtį lėmė vienas kuris nors sužalojimas, ar jų visuma, juo labiau neįmanoma nustatyti, kuris jam suduotas smūgis galėjo būti mirtinas. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė leidžia manyti, kad H. K. galėjo būti nužudytas taip, kaip matė ir apie tai davė parodymus T. B.. Tokiai versijai neprieštarauja ir teismo medicinos specialisto teiginys, jog tikėtina, kad buvo keturi trauminiai poveikiai į veido sritį, o poodinė kraujosruva viršugalvyje išsivystė po trauminio kontakto su lygiu, plokščiu, ribotu paviršiumi arba kitu kietu, buku daiktu; lovos galvūgalis galėtų būti laikomas tokiu daiktu. Sužalojimų, galėjusių liudyti T. B. naudojus prieš H. K. fizinį smurtą, teismo medicinos specialistas nenustatė. Taigi, jei apie M. K. veiksmus nužudant H. K. parodymus davė T. B. ir jo aiškinimus galima laikyti tiesioginiu įrodymų šaltiniu, tai apie T. B. prisidėjimą prie H. K. nužudymo nėra ne tik tiesioginių, bet ir netiesioginių įrodymų. Kasatoriaus nuomone, tokiais įrodymais nelaikytini kito nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimo pradžioje. M. K. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė, jog matė, kad T. B. pastūmė prie durų atėjusį H. K., nuo to šis griuvo aukštielninkas. Analogiškus parodymus apie T. B. veiksmus M. K. davė akistatoje su T. B. bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Teismuose jis jau netvirtino matęs tokius T. B. veiksmus. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog H. K. koridoriuje prie lauko durų nebuvo mirtinai sužalotas, net ir minėti M. K. parodymai negalėjo būti laikomi T. B. kaltės nužudžius H. K. įrodymais, juo labiau kad ir pagal BPK 276 straipsnio nuostatas tokie parodymai negalėjo būti laikomi savarankišku T. B. kaltės įrodymų šaltiniu.

Pasak kasatoriaus, visa tai rodo, jog teismų išvada, kad nukentėjusiajam keturi smūgiai buvo suduoti bendrais nuteistųjų veiksmais, neparemta tais faktiniais duomenimis, kurie minimi teismų procesiniuose sprendimuose, o nustatytos aplinkybės, kurios neva patvirtina T. B. kaltę nužudžius H. K., faktiškai prieštarauja faktinėms įvykio aplinkybėms.

Kasaciniame skunde teigiama, kad tarp T. B. elgesio ir H. K. mirties apskritai nėra jokio ryšio, todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad T. B., kaip nužudymo bedravykdytojas, padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikaltimą. Visi teismų nustatyti duomenys gali patvirtinti tik vieną neginčijamą faktą – T. B., iš anksto susitaręs ir veikdamas grupe su M. K., įsibrovė į H. K. gyvenamąjį namą, norėdamas ką nors pavogti. Kaip nustatė abiejų instancijų teismai, prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas smurtas, todėl nuteistųjų veiksmai praaugo svetimo turto pagrobimo įsibrovus į patalpą ribas ir tapo plėšimu. Nors T. B. smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jam negrasino, bet matydamas, kaip M. K. smurtauja, nusileido į H. K. namo rūsį ir pagrobė ten buvusį medų. Tokioje situacijoje T. B. turėtų atsakyti pagal pasekmes, tai reiškia, jog pamatęs, kad M. K. muša lovoje gulintį H. K. ir nori sužinoti, kur yra automobilio rakteliai, pasinaudojo esama padėtimi ir pagrobė svetimą turtą. Toks nuteistojo elgesys rodo jo prisidėjimą tik prie daromo plėšimo. Pagrindo T. B. traukti baudžiamojon atsakomybėn už iš savanaudiškų paskatų padarytą nužudymą, pasak kasatoriaus, nėra. T. B. M. K. naudojamą smurtą galėjo įvertinti ne kaip jo pastangas nužudyti, bet tik kaip priemonę pasiekti norimą rezultatą – pagrobti svetimą turtą. M. K. įvykdytas H. K. nužudymas šiuo atveju gali būti traktuojamas kaip ekscesas, nes jo panaudotas smurtas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, akivaizdžiai pranoko bendrininkų susitarimo ribas įsibrauti į gyvenamąjį namą ir ką nors pagrobti. T. B. abejingumą padariniams galima įžvelgti ne nužudymo, bet tik plėšimo atveju.

Kasatoriaus teigimu, išdėstytos aplinkybės rodo, kad T. B. veiksmai galėjo būti kvalifikuoti tik kaip plėšimas įsibrovus į patalpą. T. B. veiksmus galima būtų perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį, nes ir kaltinamajame akte, ir apkaltinamajame nuosprendyje buvo dėstomos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo turto užvaldymu įsibrovus į patalpą. Dėl to, perkvalifikavus jo veiksmus į BK 180 straipsnio 2 dalį, faktinės aplinkybės iš esmės nepasikeistų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priteisė solidariai iš T. B. ir M. K. civiliniam ieškovui A. K. 1 072 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Sprendžiant iš apkaltinamojo nuosprendžio, turtinės žalos atlyginimas buvo priteistas dėl to, jog T. B. veikdamas grupe su M. K. sugadino H. K. turtą ir pagrobė jo daiktus. Neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas todėl, kad civilinis ieškovas nužudžius jo tėvą, patyrė moralinę skriaudą. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad T. B. neprisidėjo prie H. K. nužudymo, neturtinės žalos atlyginimas pastarojo sūnui iš šio nuteistojo priteistas nepagrįstai.

Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. T. B. realiai padarė dvi nusikalstamas veikas: kvalifikuotą plėšimą ir baudžiamąjį nusižengimą – nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą, tačiau bendrinant už jas paskirtas bausmes turėtų būti taikomas BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytas bausmių apėmimo principas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. B. praeityje teistas keturis kartus, nedirbantis, vedęs ir turi du mažamečius vaikus. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas padarė išvadą, jog T. B. turėtų būti paskirta bausmė, artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Kasatoriaus nuomone, ir už kvalifikuotą plėšimą T. B. galėtų būti paskirta bausmė, savo dydžiu artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pagrįstumo

Nuteistojo T. B. gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir kasatoriui inkriminuoto nusikaltimo įrodytumas.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo T. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistojo kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma.

Nuteistojo T. B.gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai ir prašo T. B. veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į 180 straipsnio 2 dalį.

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvaciją, kurią įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Tikslas gauti turtinės naudos yra būtina sąlyga inkriminuojant šį požymį, todėl kiti turtinio pobūdžio motyvai šio požymio nesudaro.

Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361/2006">2K-361/2006</a>, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. B. gynėjo skundą ir patikrinęs nuteistojo baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, visapusiškai išanalizavę byloje esančius įrodymus, įvertinę jų visetą, nustatė, kad H. K. buvo nužudytas turint tikslą užvaldyti jo turimą turtą (piniginę su dokumentais ir nenustatytu kiekiu pinigų, automobilio raktą su signalizacijos pulteliu, 7 raktų ryšulį, dėžutę su revolveriu ir jo priežiūros reikmenimis, įkraunamą elektrinį žibintuvą, atlenkiamą peilį, naują pledą plastikiniame dėkle, 10 vienetų plastikinių indelių po 300 g su medumi, vieną pakelį kavos). Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad sumanymas užvaldyti H. K. turtą, t. y. savanaudiškos paskatos, susiformavo iki H. K. nužudymo. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad T. B. ir M. K., palydėję H. K., jo namuose vartojo alkoholinius gėrimus, o vėliau, nukentėjusiajam užsirakinus namo viduje, siekdami jį apiplėšti, įsilaužė į pastarojo namus. Teismai visiškai pagrįstai nustatė, jog nuteistųjų M. K. ir T. B. veiksmai, nors ir nebuvo išsamiai suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš patį nukentėjusįjį, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pagrobti jo turtą. Abu nuteistieji, braudamiesi į H. K. gyvenamąjį namą, dar prieš pradėdami realizuoti nusikalstamą sumanymą suprato, kad nukentėjusiojo turtui užvaldyti bus panaudotas fizinis smurtas. Pažymėtina ir tai, kad ir pats nuteistasis T. B. neneigė brovęsis kartus su M. K. į H. K. namą, turėdamas tikslą jį apiplėšti. Vadinasi, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje motyvuotai konstatavo, kad H. K. buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų.

Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo T. B. nusikalstama veika šioje baudžiamojoje byloje teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, jog teismai darydami išvadą, kad T. B. nužudė H. K., neatsižvelgė į nužudymus ir bendrininkavimą nužudant liečiančias nuostatas, suformuotas Lietuvos teismų praktikoje, taip pat neatskleidė ir nužudymo mechanizmo bei nenustatė, kokius konkrečius veiksmus atliko T. B..

Baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad prieš eidami į H. K. namus T. B. ir M. K. būtų iš anksto suderinę būsimo fizinio smurto pobūdį ir intensyvumą, tačiau realiai atlikti jų veiksmai rodo, jog abu jie galimam H. K. pasipriešinimui įveikti numatė galimybę ir tokio pobūdžio bei intensyvumo fizinio smurto panaudojimui. Abu nuteistieji, braudamiesi į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą, dar prieš pradėdami realizuoti nusikalstamą sumanymą suprato, kad jų veiksmai nukreipti bet kokiomis priemonėmis (kartu ir smurtinėmis) pagrobti H. K. turtą. Be to, pritarimą vienas kito veiksmams rodo ir tai, kad nuteistieji aktyviai dalyvavo smurtaujant prieš H. K. ir grobiant iš jo namų turtą bei vėlesni jų veiksmai jau po nusikalstamos veikos padarymo – paliko sužalotą H. K. gulintį lovoje, pagrobtus pinigus leido alkoholiui įsigyti, pasidalijo pagrobtus daiktus, dalį jų atidavė tretiesiems asmenims, kartu rūpinosi pagrobto ginklo pardavimu. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013).

Baudžiamojoje byloje taip pat nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią H. K. kūno vietą kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgius. Nepaisant to, tiek apygardos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad T. B. ir M. K., tiek suduodami smūgius senyvo amžiaus nukentėjusiajam H. K. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, tiek ir matydami tokius savo bendrininko veiksmus, neabejotinai suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti ar net nužudyti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių, taigi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>). Teismų praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011).

Nepagrįstai kasatorius teigia, kad teismai neatskleidė H. K. nužudymo mechanizmo. Atlikus H. K. lavono tyrimą buvo nustatyta, kad jo mirtį lėmė sunki galvos smegenų trauma, padaryta penkiais ar daugiau trauminiais poveikiais (Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. M343/10(02)) (t. 1, b. l. 181–184). Teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į padarytus sužalojimus, jų mechanizmą, labiausiai tikėtina, jog H. K. galėjo kristi aukštielninkas nuo trauminių poveikių į veidą. Duodama paaiškinimus ir detalizuodama teismo medicinos specialisto išvadą teismo medicinos ekspertė N. K. patvirtino, kad labiausiai tikėtina, jog tokio pobūdžio sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam krentant aukštielninkam ir galva atsitrenkiant į grindis. Be to, teismai nustatė, kad teismo medicinos ekspertės N. K. paaiškinimai sutampa su M. K. parodymais apie tai, jog nukentėjusysis buvo pastumtas ir krito aukštielninkas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė vykdytojo eksceso buvimą, tačiau šios išvados praktiškai nemotyvavo. Šie teiginiai nepagrįsti. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismų buvo nustatyta, jog nuteistųjų T. B. ir M. K. veiksmai, nors ir nebuvo išsamiai suderinti iš anksto, tačiau buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pagrobti jo turtą. Tad visiškai pagrįstai šioje baudžiamojoje byloje vykdytojo ekscesas nenustatytas.

Dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad T. B. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pažeistos bylos nagrinėjimo ribos, nustatytos BPK 320 straipsnio 3 dalyje. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, be nustatyta tvarka pateikto prašymo pakeitęs faktines bylos aplinkybes – nusikaltimo padarymo vietą, pažeidė ir BPK 256 straipsnio reikalavimus.

Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu konstatavo, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 nutarimas).

Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014).

Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2014).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė Kauno apygardos teismo nuosprendį ir nustatė, kad nuteistieji T. B. ir M. K. bendrais veiksmais, ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą H. K. sudavė jo gyvenamojo namo viduje, o ne prie lauko durų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas naujų faktinių aplinkybių nenustatė, o tik nežymiai patikslino nusikaltimo padarymo vietą. Be to, viso proceso metu tai nebuvo esminis klausimas nuo kurio priklausytų kaltinimo ar gynybos pozicija byloje. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nežymiai patikslinti nusikalstamos veikos padarymo vietą nesuvaržė T. B. teisės gintis, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą bei rungimosi principai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė, pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo kasacinį skundą – keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus – nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Vytautas Greičius

Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas