Civilinė byla Nr. e3K-3-274-421/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01747-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.8.1.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gruodė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gruodė“ ieškinį atsakovėms D. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Mūsų šeimos klinika“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos dėl galimai neteisėtų konkurencijos veiksmų sveikatos priežiūros paslaugų srityje atlyginimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) uždrausti atsakovėms D. B. ir UAB „Mūsų šeimos klinika“ kartu ar atskirai atlikti ieškovės atžvilgiu bet kokius veiksmus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje, įskaitant ieškovės konfidencialios informacijos neteisėtą perdavimą, atskleidimą, naudojimą, paslaugų siūlymą ir (ar) teikimą ieškovės pacientams, tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis naudojant iš ieškovės neteisėtai perimtą konfidencialią informaciją ir (ar) ieškovės darbuotojų viliojimą; 2) priteisti solidariai iš atsakovių D. B. ir UAB „Mūsų šeimos klinika“ ieškovei 64 361,52 Eur žalos atlyginimą bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 28 d. ieškovė UAB „Gruodė“ su atsakove D. B. sudarė darbo sutartį, kuria atsakovė D. B. buvo priimta dirbti ieškovės bendrovėje šeimos gydytoja. Šalys sudarė priedą Nr. 1 prie darbo sutarties „Kiti darbdavio UAB „Gruodė“ ir darbuotojo įsipareigojimai, kurie neprivalomi pagal teisės aktus, bet jiems neprieštarauja ir kurių nereglamentuoja kolektyvinis susitarimas arba kolektyvinė sutartis“. Šiuo priedu atsakovė D. B. įsipareigojo neužsiimti su darbo funkcijomis nesusijusia veikla, panaudojant ieškovės komercinius ryšius, įrangą ir technines priemones, nebendrauti, nebendradarbiauti arba kaip nors kitaip nepadėti konkuruojančioms įmonėms, išskyrus kiek tai yra būtina darbo funkcijoms atlikti; neužsiimti veikla, kuri turėtų neigiamos įtakos darbuotojo darbui su įmone; naudoti kompiuterinę techniką tik darbo funkcijoms atlikti. Šalys taip pat pasirašė priedą Nr. 2 prie darbo sutarties „Dėl komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo“, kuriuo atsakovė D. B. įsipareigojo šiame priede nurodytą informaciją laikyti komercine paslaptimi. 2014 m. vasario 28 d. UAB „Gruodė“ su atsakove D. B. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurios 1.3, 3.2 punktais atsakovė D. B. įsipareigojo visiškai atlyginti UAB „Gruodė“ padarytus nuostolius, atsiradusius dėl veiksmų ar neveikimo, nesilaikius teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su atsakovės darbo funkcijomis.
Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 26 d. UAB „Gruodė“ su atsakove D. B. sudarė susitarimą, kuriuo pastaroji įsipareigojo dirbti ieškovės įmonėje iki 2015 m. liepos 31 d. ir be išankstinio raštiško ieškovės sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partnerė, įmonių valdymo organų narė bei jų įgaliotinė neužsiimti jokia konkuruojančia veikla ir neatlikti jokių darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla. Pasibaigus darbo sutarčiai su ieškove, atsakovė D. B. nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio perėjo dirbti į UAB „Mūsų šeimos klinika“. Nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 14 d. iš ieškovės klinikos į atsakovės kliniką persiregistravo 788 ieškovės pacientai, o nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. – 1077 ieškovės pacientai.
Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovė UAB „Gruodė“ ir atsakovė UAB „Mūsų šeimos klinika“ yra konkurentės, tačiau konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pacientai buvo verčiami persiregistruoti į atsakovės kliniką.
Spręsdamas dėl atsakovės D. B. veiksmų neteisėtumo, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kokia ir kokiu būdu buvo atskleista ir neteisėtai panaudota įmonės komercinė paslaptis. Kelių pacientų iš 1077 paaiškinimai, teismo vertinimu, neleidžia daryti patikimos išvados apie neteisėtus atsakovės veiksmus, jų mastą, verčiant pacientus pakeisti gydymosi įstaigą, tuo labiau kad atsakovė pateikė priešingus pacientų paaiškinimus, kuriuose jie nurodė, jog laisva valia persiregistravo į UAB „Mūsų šeimos klinika“. Teismas nurodė, kad pacientų persiregistravimas iš vienos gydymo įstaigos į kitą yra išimtinai pacientų teisė, nepriklausanti nuo šalių valios. Be to, aplinkybę, kad atsakovės negalėjo savavališkai perrašyti pacientų iš vienos gydymo įstaigos į kitą, patvirtina tai, kad persirašyti į kitą sveikatos priežiūros įstaigą pacientai gali tik atvykę ir pateikę prašymą bei sumokėję atitinkamą mokestį arba elektroniniu būdu, prieš tai patvirtinę savo tapatybę Viešojo administravimo institucijų informacinių sistemų interoperabilumo sistemoje.
Vertindamas atsakovės D. B. veiksmus konkurencijos teisės atžvilgiu, teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad medicinos įstaigos pacientai paprastai būna prisirišę ne prie konkrečios medicinos įstaigos, o prie tam tikrų konkrečių specialistų, todėl sprendė, kad ieškovės pateiktuose pacientų registracijos žurnalo išrašuose nurodyti duomenys apie pacientą neturėjo kokios nors komercinės ar kitokios vertės, nes atsakovė per ilgametę darbo praktiką iš esmės turėjo pastovų pacientų, kurie sekė paskui ją, skaičių. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad tais duomenimis buvo naudotasi ar kad jie buvo perduoti atsakovės klinikai, kad darbo ieškovės klinikoje metu atsakovė buvo bausta už kokius nors darbo drausmės pažeidimus.
Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė D. B. pažeidė darbo sutartį ir jos priedus dėl nekonkuravimo. Atmesdamas ieškinį atsakovei teismas taip pat nurodė, kad atsakovė, sudarydama darbo sutartį su ieškove, įspėjo, kad maždaug po metų pereis dirbti į atsakovės kliniką, todėl, teismo vertinimu, ieškovė galėjo ir turėjo numatyti atitinkamas pasekmes – jog dalis klientų gali išsiregistruoti iš ieškovės gydymo įstaigos, ir joms pasiruošti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje yra įtvirtintas bendras nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas, nepriklausomai nuo ūkinės veiklos srities. Tačiau, aiškinant ir taikant šią nuostatą, turi būti atsižvelgiama į atitinkamos ūkinės veiklos srities ypatumus. Taikant Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį negali būti sukuriama situacija, prieštaraujanti atitinkamą ūkinės veiklos sritį reglamentuojančioms specialiosioms teisės normoms. Konkurencijos įstatymo nuostatos sveikatos priežiūros veiklai taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja specialiesiems teisės aktams, reglamentuojantiems visuomenės sveikatos priežiūrą.
Kolegija sprendė, kad specialieji teisės aktai įtvirtina iš esmės neribojamą paciento teisę teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnis). Ši pacientų teisė negali būti apribota ar paneigta medicinos įstaigų ir jų darbuotojų sudarytais nekonkuravimo susitarimais ar draudimu sveikatos priežiūros įstaigai tam tikrą laikotarpį teikti medicinos paslaugas atitinkamiems subjektams, paremtu konkurencijos teisės nuostatomis. Kolegija nurodė, kad esminė aplinkybė, kurią buvo būtina nustatyti šioje byloje, yra tai, ar ieškovės pacientų valia persiregistruoti į konkuruojančią medicinos įstaigą buvo paveikta neteisėtais atsakovių veiksmais, t. y. ar, nesant ieškovės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų, konkretūs pacientai būtų toliau gydęsi ieškovės gydymo įstaigoje.
Kolegija sprendė, kad net jei būtų įrodyta ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovės pacientai buvo perregistruoti į atsakovės kliniką atsakovės D. B. iniciatyva ir panaudojant ieškovės komercinę paslaptį (pacientų duomenis), pacientams prašymus registruotis konkuruojančioje gydymo įstaigoje užpildžius iš anksto, be datos, ši aplinkybė savaime neleistų teigti, kad persiregistravimas neatitiko persiregistravusių pacientų valios. Aplinkybė, kuriuo metu toks prašymas buvo užpildytas, savaime nelemia išvados, kad paciento sprendimas tęsti gydymą pas jį anksčiau gydžiusią specialistę kitoje medicinos įstaigoje turėjo valios trūkumų jo surašymo metu. Be to, nepriklausomai nuo to, kada buvo užpildytas paciento prašymas registruotis konkuruojančioje gydymo įstaigoje, konkretus pacientas negalėjo būti perregistruotas į atsakovės kliniką anksčiau, nei joje pradėjo dirbti šio paciento pasirinkta sveikatos priežiūros specialistė – šiuo atveju atsakovė D. B.
Kolegija nurodė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamos ne a priori (iš anksto), o mokant už realiai suteiktas paslaugas pagal privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“ duomenis, todėl ieškovės įrodinėjami neteisėti atsakovės veiksmai (galimai ankstesnis pacientų perregistravimas, iš esmės nepaneigiant pacientų valios toliau gydytis pas atsakovę) negalėjo lemti ieškovės įrodinėjamos žalos atsiradimo.
Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visetą, o procesinius ieškovės prašymus kviesti liudytojus ir išreikalauti rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismas atmetė atsižvelgdamas į tai, kad šie prašymai buvo pateikti pavėluotai, taip pat į tai, kad ieškovė, byloje atstovaujama advokato, turėjo galimybes prašomus išreikalauti įrodymus gauti pati.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Gruodė“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis tvarką, dėl ko padarė materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms mokėjimą už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, prieštaraujančią išvadą, kad tokios paslaugos apmokamos tik realiai jas suteikus. Iš skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvų matyti, jog teismas nutartyje nurodė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamos tik realiai suteikus paslaugas, todėl atsakovė UAB „Mūsų šeimos klinika“ pajamas už perviliotus iš ieškovės pacientus galėjo gauti tik nuo gydymo paslaugų suteikimo konkretiems pacientams datos (o ne nuo jų perrašymo) ir vien pacientų perrašymas negalėjo lemti ieškovės įrodinėtos žalos atsiradimo. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943 patvirtinto Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6 punktas nurodo, jog bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių yra pagrindinės ir didžiausios sveikatos priežiūros įstaigos gaunamos pajamos iš teritorinės ligonių kasos. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos iš teritorinių ligonių kasų gauna bazinius mokėjimus už asmens sveikatos priežiūros įstaigos įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, t. y. už prirašytus prie asmens sveikatos priežiūros įstaigos pacientus, nepriklausomai nuo to, ar sveikatos priežiūros paslaugos jiems buvo suteiktos.
Pacientų prirašymo tvarka, perrašant pacientus iš UAB „Gruodė“ į UAB „Mūsų šeimos klinika“, neabejotinai buvo pažeista. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti kaip liudytojus tai galinčius patvirtinti asmenis ir neteisėtai apribojo ieškovei galimybę pateikti daugiau ieškinio reikalavimus pagrindžiančių įrodymų. Būtent tvarkos pažeidimas ir patvirtina ieškovės įrodinėtą aplinkybę, kad atsakovės atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. D. B., dar dirbdama UAB „Gruodė“, nebuvo lojali savo darbdavei, nebuvo profesionali specialistė, megzdama neva pasitikėjimu paremtus santykius ir juos palaikydama, padarė įtaką pacientams ir nulėmė jų apsisprendimą, neteisėtai rinko pacientų prašymus registruotis konkuruojančioje gydymo įstaigoje.
Teismai byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nevertino įrodymų visumos. Vien 158 UAB „Gruodė“ pacientų apsilankymas per dieną nuo pat atsakovės D. B. darbo UAB „Mūsų Šeimos klinika“ pradžios yra visiškai nelogiškas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
Teismai neteisėtai ir nepagrįstai ignoravo faktą, kad šioje byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos taikyti atsakovėms D. B. ir UAB „Mūsų šeimos klinika“ civilinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio bei Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio pažeidimus.
Atsakovė D. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad neva byla buvo išnagrinėta neišsamiai, padaryti teisės aktų pažeidimai ar netinkamai taikytos Konkurencijos įstatymo nuostatos, nėra grindžiami jokiais objektyviais duomenimis, o yra paremti išskirtinai tik subjektyviais ieškovės išvedžiojimais, samprotavimais, deklaratyviais teiginiais, nuogirdomis, neatitinkančiomis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų visumos. Kasaciniame skunde iš esmės yra keliamas įrodymų vertinimo klausimas, įrodymus siūloma vertinti kitaip, kas, atsakovės nuomone, nėra kasacijos dalykas.
Ieškovės teiginiai, kad ieškovės pacientai tiek tiesiogiai, tiek telefonu buvo įkalbinėjami persirašyti į atsakovės pirminės sveikatos priežiūros įstaigą ar buvo daromi kiti konfidencialumo ir nekonkuravimo pažeidimai, grindžiami prielaidomis bei nuogirdomis, o ne objektyviais ir patikimais įrodymais. Nebuvo ir nėra jokio administracinio akto dėl neva pacientų registracijos tvarkos pažeidimų, kuriuos būtų padariusios atsakovės; taip pat byloje esantys rašytiniai pacientų paaiškinimai patvirtina, kad pacientai atsakoves pasirinko laisva valia, niekieno neverčiami, tai atitinka jų norus ir interesus, nes pacientai pageidavo ir pageidauja, kad būtent atsakovė ir toliau juos gydytų, nepriklausomai nuo atsakovės darbo vietos ar įstaigos pavadinimo; byloje taip pat nebuvo pateikta jokių pacientų skundų dėl jų tariamai neteisėto, neatitinkančios jų valios perrašymo iš vienos gydymo įstaigos į kitą.
Atsakovė Širvintose veikiančiose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose nepertraukiamai dirba daugiau nei 15 metų; per tokį ilgą laikotarpį atsakovę, kaip šeimos gydytoją, pasirinko labai daug Širvintose ir šio miesto apylinkėse gyvenančių pacientų, jie, atsakovei pereinant dirbti iš vienos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos į kitą, taip pat persirašo į tą įstaigą, kurioje dirba atsakovė. Tai, kad atsakovė ketina dirbti naujame pirminės asmens sveikatos priežiūros centre UAB „Mūsų šeimos klinika“ (t y. pas atsakovę), daugeliui pacientų bei pačiai ieškovei buvo žinoma jau nuo 2014 metų pavasario. Joks susitarimas ar teisės aktas atsakovei nedraudė kitiems asmens, draugams, pažįstamiems, taip pat ir pacientams pasakyti apie atsakovės ir ieškovės darbo teisinių santykių pabaigą.
Nors apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl sveikatos priežiūros įstaigos gaunamų bazinių apmokėjimų iš teritorinių ligonių kasų už asmens sveikatos priežiūros įstaigoje prisirašiusius asmenis (pacientus) nevisiškai atitinka norminį reglamentavimą, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo esminis pažeidimas, kuris padarė įtaką teismo sprendimo (nutarties) neteisėtumui.
Atsakovė UAB „Mūsų šeimos klinika“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovės pareikštas reikalavimas uždrausti atsakovėms atlikti bet kokius su ieškove susijusius veiksmus, įtvirtintus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje, yra neaiškus, nekonkretus, deklaratyvus, juo ieškovė iš esmės prašo uždrausti atsakovei registruoti ieškovės įstaigoje prisirašiusius pacientus, kai jie pasirenka atsakovę kaip pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigą, ir teikti šiems pacientams paslaugas. Tokio ieškovės reikalavimo patenkinimas akivaizdžiai prieštarautų norminiam reglamentavimui bei pažeistų paciento teisę laisvai pasirinkti tiek konkrečią sveikatos priežiūros įstaigą, tiek ir konkretų šeimos daktarą.
Aiškinimai dėl proceso ir materialiosios teisės pažeidimų yra grindžiami deklaratyviais ieškovės teiginiais, neteisingomis ir teismų nustatytoms faktinės aplinkybėms prieštaraujančiomis išvadomis. Ieškovės teiginiai, kad neva atsakovei buvo atskleista įmonės komercinė paslaptis ir ji neva buvo panaudota atsakovės veikloje, tėra prielaidos, neturinčios jokio objektyvaus pagrindimo. Vien ta aplinkybė, kad pacientai prisirašė prie atsakovės įstaigos daugiausia nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio, kai pas atsakovę pradėjo dirbti atsakovė D. B., nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog atsakovė (įmonė) atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu.
Ieškovė jokiais objektyviais įrodymais byloje taip pat nepagrindė savo nurodomos tariamai patirtos žalos. Ieškovės reikalaujamų negautų pajamų apskaičiavimas už 12 mėnesių nėra pagrįstas nei norminiu reglamentavimu, nei teismų praktika.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sveikatos priežiūros paslaugų srityje sąžiningai konkurencijai prieštaraujančių veiksmų vertinimo
Konkurencijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti <...> ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.
Ūkio subjekto konkurencinis elgesys rinkoje, taip pat konkurencijos teisės pažeidimai, yra pagrįsti ekonomine logika – konkurencijos teisės pažeidimu siekiama tam tikro konkretaus rezultato (pvz. gauti pelno, padidinti pardavimus, išstumti konkurentus, apsunkinti naujų subjektų patekimą į rinką ir kt.). Tokio pobūdžio pažeidimai suteikia juos padariusiam subjektui nepagrįstą konkurencinį pranašumą, padaro žalos kitiems ūkio subjektams ir (arba) vartotojams, todėl yra draudžiami, juos pažeidusiems asmenims nustatyta teisinė atsakomybė.
Vienas iš įstatymo įvardintų nesąžiningos konkurencijos veiksmų yra draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Komercinės paslapties samprata, formalieji požymiai, atribojimo nuo kitokios komercinę vertę turinčios informacijos kriterijai, apsaugos reikalavimai bei standartai atskleisti kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 35–47 punktus ir juose cituojamą praktiką). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad informacija apie klientus gali atitikti formaliuosius komercinės paslapties požymius (žr. ten pat, 45 punktas).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar privatiems juridiniams asmenims, vykdantiems ūkinę komercinę veiklą sveikatos priežiūros srityje, yra taikomi konkurenciją reguliuojantys teisės aktų reikalavimai tokia pat apimtimi kaip ir kitiems ūkio subjektams, ar dėl savo veiklos specifikos sveikatos priežiūros srityje veikiantiems ūkio subjektams galimos tam tikros bendrų taisyklių išimtys. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė atsakovės, gydytojos, ir jos naujos darbovietės UAB „Mūsų šeimos klinika“ nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kai, gydytojai perėjus dirbti iš ieškovės į atsakovės įmonę, per trumpą laiką perėjo ir didelė dalis ieškovės pacientų.
Kaip nurodyta šios nutarties 4 punkte, ieškovė ir atsakovė gydytoja D. B. buvo sudariusios susitarimus (priedus prie darbo sutarties), kuriuose buvo nustatyta, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi, taip pat nustatytas ribojimas užsiimti su darbo funkcijomis nesusijusia veikla. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo darbo sutarties sudarymo, atsakovė D. B. informavo ieškovę, kad ketina pereiti dirbti į kitą įmonę. Ieškovė ir atsakovė sudarė susitarimą, pagal kurį atsakovė įsipareigojo dirbti pas ieškovę metus ir neužsiimti jokia konkuruojančia veikla. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pacientų teisė rinktis pirminės sveikatos priežiūros įstaigą negali būti apribota ar paneigta medicinos įstaigų ir jų darbuotojų sudarytais nekonkuravimo susitarimais ar draudimu sveikatos priežiūros įstaigai tam tikrą laikotarpį teikti medicinos paslaugas atitinkamiems subjektams, į šią teisę turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kitų byloje pareikštų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatyme nėra jokių išimčių, kurios lemtų šio teisės akto netaikymą pirminės sveikatos priežiūros teisinių santykių srityje. Pacientų valia rinktis sveikatos priežiūros įstaigą ir konkretų specialistą turi būti įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 84 straipsnio 6 punktas) ir jai įtaka gali būti daroma tik teisėtomis priemonėmis.
Nors ieškovės ir atsakovės D. B. susitarime (priedas Nr. 2 prie darbo sutarties) buvo nurodyta, kad pacientų duomenys laikytini komercine paslaptimi, kokie tai būtent pacientų duomenys, detalizuota nebuvo. Informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai.
Nagrinėjamu atveju informacijos apie pacientus apsaugai taikomos kelios teisinės priemonės. Pirma, Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.) 10 straipsnis, reglamentuojantis asmens duomenų tvarkymą sveikatos apsaugos tikslais, nustato, kad asmens duomenis apie asmens sveikatą (jos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kt.) gali tvarkyti įgaliotas sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas. Asmens sveikatos paslaptis turi būti saugoma pagal Civilinį kodeksą, pacientų teises reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus (1 dalis). Antra, Sveikatos sistemos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. spalio 27 d.) 52 straipsnis, reglamentuojantis asmens sveikatos informacijos viešumo ribojimą, nustato, kad asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą (1 dalis). Tačiau, nepaisant šių duomenų konfidencialumo, šalys turėtų detalizuoti, kurie būtent asmens duomenys laikytini komerciškai vertingais, suteikiančiais įmonei konkurencinį pranašumą sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje.
Taip pat akcentuotina paciento teisė, o ne pareiga gydytis vienoje ar kitoje sveikatos priežiūros įstaigoje pas vieną ar kitą specialistą, todėl pacientų asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudarančia informacija, o duomenys apie paciento sveikatą, taip pat gali tapti ilgai pacientą gydančio specialisto neatsiejama gebėjimų, įgūdžių ir žinių dalimi. Taigi komercinę vertę galėtų turėti nebent tokie pacientų duomenys, kaip jų gydymo metodai, jiems teikiamų paslaugų paketas, suteikiantys konkrečiai įmonei konkurencinį pranašumą prieš kitas toje pačioje sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje veikiančias įmones.
Trečiasis formalusis požymis, leidžiantis apibrėžti, kad informacija apie klientus yra komercinė paslaptis, – jai taikoma apsauga. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad atsakovė gydytoja D. B. ilgą laiką negrąžino pacientų žurnalų, tačiau, D. B. dar dirbant ieškovės įmonėje, nenustatyta, kad ieškovė būtų dėjusi kokias nors pastangas šiuos žurnalus susigrąžinti. Tai rodo, kad informacijos apie pacientus apsauga nebuvo pakankama, kokia paprastai yra būdinga komercinę paslaptį sudarančiai informacijai.
Be to, byloje nėra įrodyta, kokius duomenis ir kokiu būdu panaudojo atsakovės, siekdamos neteisėtų, nesąžiningos konkurencijos tikslų. Informacija apie tai, kad atsakovė D. B. pereina dirbti į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, buvo viešai prieinama. Byloje nenustatyta, ar atsakovės siūlė, o jei taip, kokias komercinį pranašumą suteikiančias sveikatos priežiūros paslaugas siūlė suteikti ieškovės pacientams, pasinaudodamos ieškovės turima informacija apie pacientus. Ieškovė taip pat neįrodė, kad atsakovė D. B., dirbdama gana trumpą laiką ieškovės įmonėje, įgijo kokių nors specialių žinių ar kompetencijų, kurios suteikė ieškovei komercinį pranašumą ir kurių naudojimas atsakovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ veikloje būtų pažeidęs sąžiningos konkurencijos taisykles. Pažymėtina, kad kiekvienam privačiam asmens sveikatos pirminės priežiūros centrui norint sėkmingai funkcionuoti ir išsilaikyti rinkoje yra būtina užsitikrinti klientų bazę. Tam yra naudojamos įvairios priemonės, kaip specialistų pritraukimas, su kuriais kartu pereina ir dalis pacientų, naujos sveikatos priežiūros paslaugos, inovatyvūs gydymo metodai ir pan. Kaip ir kitose komercinės ūkinės veiklos srityse, tokie veiksmai nėra laikytini nesąžininga konkurencija, jei neįrodoma priešingai.
Civiliniame procese galioja rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Bylose dėl komercinių paslapčių atskleidimo taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Tik įrodinėjimo specifika yra ta, kad paprastai įrodymai yra netiesioginiai. Įrodinėjimo tokiose bylose ypatumai išsamiai atskleisti kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė itin susikoncentravo į pacientų perregistravimo tvarką ir jos galimus pažeidimus, atlygio, gaunamo už priregistruotus sveikatos priminės priežiūros paslaugų įstaigoje pacientus, skaičiavimo tvarką, tačiau neatskleidė jos ginčijamų duomenų požymių, leidžiančių juos priskirti ieškovės komercinei paslapčiai. Vien tai, kad pacientų duomenys yra įvardyti kaip komercinė paslaptis šalių sudaromuose nekonkuravimo susitarimuose, nėra pakankamas pagrindas juos savaime tokiais laikyti, neatskleidus formaliųjų komercinės paslapties požymių. Kaip nurodyta šios nutarties 26–30 punktuose, ieškovė neįrodė, kokie būtent duomenys laikytini jos komercine paslaptimi ir kokiais galimai neteisėtais, prieštaraujančiais sąžiningai konkurencijai veiksmais atsakovės juos atskleidė. Atitinkamai, nenustačius neteisėtų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimo ir su tuo susijusių kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę už nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovės prašė priteisti iš ieškovės visų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Kasacinis teismas patyrė 6,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Gruodė“ (j. a. k. 302948380) 6,77 Eur (šešis Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Birutė Janavičiūtė
Donatas Šernas
