J. G. pagal BK 235 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-976/2017

Proceso Nr. 1-20-9-01003-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.1.7.4.

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nukentėjusiajam J. G., jo atstovui advokatui Remigijui Merkevičiui,

išteisintajai V. I., jos gynėjai advokatei Inga Blaževičienė,

išteisintajam A. G., jo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu A. G. ir V. I. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

A. G. gynėjo advokato prašymas priteisti proceso išlaidas netenkintas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi nukentėjusiojo J. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo atstovo advokato kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų, jų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. gruodžio 12 d. laikotarpiu nuo 9.10 val. iki 12.00 val., Kaune, Kauno apylinkės teisme, Laisvės al. 103, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-30-288/2012, apklausiamas kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini), jis V. I. perdavė 650 000 Lt, kupiūromis po 500 Lt, supakuotus celofaniniame maišelyje, ir po to matė, kaip V. I. maišelį su 650 000 Lt perdavė J. G.

V. I. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. lapkričio 8 d. laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 11.30 val. bei 2012 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu nuo 9.10 val. iki 12.00 val., Kaune, Kauno apylinkės teisme, Laisvės al. 103, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-30-288/2012, apklausiama kaip liudytoja ir įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini), iš A. G. gavo 650 000 Lt, supakuotus po 500 Lt celofaniniame maišelyje, ir po to maišelį su 650 000 Lt perdavė J. G..

2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o jų baigiamieji aktai neatitinka BPK 305 straipsnio 2-4 punktų, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Skunde tvirtinama, kad teismai A. G. ir V. I. išteisinimą iš esmės grindė tuo, jog nebuvo pateikti neginčijami įrodymai, patvirtinantys jų tiesioginę tyčią duoti melagingus parodymus, sąmoningą jų norą klaidinti teismą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra jokių duomenų apie liudytojo V. J. parodymus. Pažymima, kad nutartyje apskritai nepaminėta, kad šioje baudžiamojoje byloje (apeliacinėje instancijoje) buvo apklaustas toks liudytojas, neatskleistas jo parodymų turinys, šio liudytojo parodymai neanalizuoti ir neįvertinti nei kaip atskiras informacijos šaltinis, nei kaip visuma su kitais byloje esančiais įrodymais. Pasak kasatoriaus, liudytojo V. J. parodymai yra svarbūs analizuojant ir vertinant V. I. elgesio subjektyviąją pusę – jos tikrąjį intelektinį situacijos supratimą ir valinį norą bei tikslus toje situacijoje veikti tam tikru būdu, t. y. svarbūs kaip tik tam, ko, anot abiejų instancijų teismų, ir trūksta šioje byloje. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo atsisakymas nutartyje aptarti net faktinės informacijos šaltinį, kuriuo apeliacinį skundą grindė ir savo interesus šioje byloje gynė nukentėjusysis J. G., negali būti laikomas nešališku teismo procesu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

2.2. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti papildomus faktinius duomenis, kuriais nukentėjusysis J. G. siekė įrodyti išteisintųjų tiesioginę tyčią duoti jį kaltinančius melagingus parodymus. Kasatorius nurodo, kad jis, kaip nukentėjusiojo atstovas, 2016 m. lapkričio 4 d. vykusiame posėdyje kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas atlikti dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 5, 6 dalys) šiuo tikslu: a) prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungti ir apeliacinės instancijos teisme ištirti du pateikiamus įrodomosios informacijos šaltinius: 1) prie bylos medžiagos prijungti kompaktinę plokštelę ir teismo posėdyje peržiūrėti joje fiksuotą vaizdo įrašą – 2013 m. rugsėjo 9 d. transliuotos LNK žinių laidos,,Kriminalai“ įrašą, kuriame užfiksuota, kaip būdamas liudytoju prieš nukentėjusįjį J. G. nukreiptoje baudžiamojoje byloje, A. G. (dar nesibaigus, t. y. vykstant teismo procesui) LNK žurnalistui akivaizdžiai kryptingai, aiškiai tendencingai ir sąmoningai kaltinančiai pasakoja apie neva neteisėtus J. G. atliktus veiksmus, tariamai gautas didžiules grynųjų ir negrynųjų pinigų sumas ir t. t.; 2) prie bylos medžiagos prijungti ir ištirti 2014 m. sausio 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-288/2014, kurioje buvo nagrinėjamas nukentėjusiajam J. G. pareikštas kaltinimas, protokolą ir šio teismo posėdžio garso įrašą, kuriuose fiksuota, kaip A. G., būdamas liudytojas, iš pradžių atsiuntė teismui paštu, o šiame teismo posėdyje mėgina betarpiškai įpiršti teismui garso įrašą, kurį esą padarė V. I. ir kuris esą kaltina nukentėjusįjį J. G.; b) apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš naujo ištirti tuos įrodymus, kurie (kurių turinys) pirmosios instancijos teisme nebuvo išsamiai, nuosekliai ir sistemiškai ištirti: 1) pagarsinti (perklausyti) galbūt melagingus A. G. ir V. I. parodymus, duotus 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012; 2) peržiūrėti vaizdo įrašą, kuriame fiksuota, kas ir kaip iš tiesų vyko 2007 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto 19-ajame notarų biure (notaro V. L. biure): kas, kada, su kuo į tą biurą atėjo ir išėjo, kas, ką buvo atsinešęs, ką išsinešė ar turėjo su savimi, kokie buvo konkretūs A. G., V. I. ir J. G. veiksmai ir t. t.; 3) pagarsinti (perklausyti) A. G. ir V. I. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme; 4) jei išteisintieji sutiks duoti parodymus, dėl kiekvieno šių informacijos šaltinių ir juose fiksuoto turinio apklausti išteisintuosius A. G. ir V. I.. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šiuos prašymus argumentuodamas tuo, kad: a) kompaktinėje plokštelėje fiksuoti A. G. LNK žinių laidos,,Kriminalai“ žurnalistui pasakyti žodžiai bei 2014 m. sausio 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-288/2014 protokolas ir šio teismo posėdžio garso įrašas yra nesusiję su baudžiamąja byla; b) prašyti papildomai ištirti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai esą buvo visapusiškai ir išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo atsisakymas priimti ir ištirti papildomą įrodomąją informaciją, taip pat naujai, kokybiškai ištirti baudžiamojoje byloje esančius įrodymus in concreto yra esminis BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 10 dalies, 241 straipsnio 2 dalies ir 324 straipsnio 5, 6 dalių pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Taip pat pažymima, kad toks teismo atsisakymas tirti naujus ar jau esamus, tačiau pirmosios instancijos teismo kokybiškai neištirtus informacijos šaltinius, reiškia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą ir negali būti laikomas nešališku teismo procesu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

2.3. Kasatorius nurodo, kad 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusių teisiamųjų posėdžių baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012, kurių metu A. G. ir V. I. davė galbūt melagingus parodymus, garso įrašai pirmosios instancijos teisme iš tiesų buvo pradėti klausyti, tačiau visi V. I. parodymai, duoti šiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, pirmosios instancijos teisme taip ir nebuvo perklausyti. Pažymima, kad nei nuosprendyje, nei nutartyje neanalizuojamas ir nevertinamas nei A. G., nei V. I. 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 duotų parodymų turinys – konkrečios jų tuo metu nurodytos su tariamu 650 000 Lt grynųjų pinigų perdavimu susijusios faktinės aplinkybės, o apsiribota abstrakčiomis sąvokomis ir formuluotėmis, arba tendencingai akcentuojama tai, kas yra nereikšminga. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėti ir vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuoti įvykiai ir asmenų veiksmai, vykę 2007 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure (notaro V. L. biure), tačiau, pasak kasatoriaus, šie vaizdo įrašai pirmosios instancijos teisme nebuvo tirti sistemiškai, nebuvo analizuoti visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais (pvz., su galbūt melagingais A. G. ir V. I. parodymais, duotais 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamieji A. G. ir V. I. atsisakė atsakinėti į nukentėjusiojo J. G. ir jo atstovų klausimus, todėl, anot kasatoriaus, iš nukentėjusiosios pusės buvo atimta net teorinė procesinė galimybė patiems tikrinti kaltinamųjų 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 nurodytas konkrečias faktines aplinkybes, atsižvelgiant ir lyginant su vaizdo įraše fiksuotais faktais. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išklausė ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksavo tai, ką gynybos tikslais pasakė kaltinamieji, tačiau ir jų parodymai nebuvo tirti sistemiškai, nebuvo analizuoti visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais.

2.4. Kasaciniame skunde pateikiami ir gretinami faktai, kuriuos A. G. ir V. I. teigė baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-288/2014 bei baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-408/2016, atkreipiant dėmesį į tai, kad nurodomos konkrečios faktinės aplinkybės apibūdina iš esmės skirtingą įvykio mechanizmą, asmenų veiksmus ir vaidmenis, į ką, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nekreipė jokio dėmesio, konkrečių kaltinamųjų nurodytų faktinių aplinkybių, jų prieštaravimo kitiems byloje esantiems įrodymams nutartyje visiškai neaptarė, neanalizavo ir nevertino. Kasatorius pažymi, kad kaltinamųjų parodymai iš esmės skiriasi tiek tarp savęs, tiek nuo kitų byloje esančių įrodymų. Pasak nukentėjusiojo atstovo, nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų A. G. ir V. I. parodymų teisingumą, juolab kad niekas nei pas A. G., nei pas V. I. nematė 650 000 Lt grynųjų pinigų. Tai kad apskritai tokia pinigų suma figūravo UAB,,A“ buhalterinėje apskaitoje, patvirtina ne banko dokumentai, o tik tų pačių veikusių asmenų – A. G. ir V. I. – surašyti ar (ir) pasirašyti dokumentai. Apibendrintai kasatorius nurodo, kad kaltinamųjų parodymai apie A. G. atsinešimą ar neatsinešimą rankinėje tariamų 650 000 Lt grynųjų pinigų, galbūt dar ir sudėtų į parduotuvinį (plastikinį, celofaninį) maišelį, į notaro V. L. biurą; A. G. ir V. I. ėjimą į atskirą notaro biure esantį kambariuką (kartu ar ne kartu su nukentėjusiuoju J. G.); šių pinigų perdavimą V. I. (būnant šiame kambariuke); V. I. išėjimą iš šio kambariuko dar vis turint ar jau nebeturint šiuos grynuosius pinigus; šių pinigų tariamą perdavimą nukentėjusiajam J. G. ir t. t. – nuo pradžios iki pabaigos tiek faktų, tiek vietos ir visais kitais faktiniais aspektais yra iš esmės skirtingi.

2.5. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės klaidingai įvertino liudytojo notaro V. L. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad liudytojo V. L. parodymus apeliacinės instancijos teismas suvokė ne taip, kaip nurodė šis liudytojas, o juos interpretavo, pritaikė aiškiai kryptingai ir tendencingai, mėgindamas dirbtinai pateisinti savo sprendimą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo liudytojo V. L. parodymų dalį, kad lango tipo durys įprastai yra uždaros, jų atidarytų jis nepalieka ir per šias duris į atskirą kambariuką niekas neįeina, kad šiame kambarėlyje tuo metu niekas nedirbo, ir suabsoliutino liudytojo V. L. išsakytą hipotetinę prielaidą, esą jis nepamena, tačiau teoriškai 2007 m. galbūt tame kambarėlyje ir galėjo kas nors ilsėtis. Tik iš šios hipotetinės prielaidos teismas sukūrė rezultatą – lemiančią išvadą, esą A. G. ir V. I. į šias patalpas galėjo pakliūti iš kiemo pusės. Pasak kasatoriaus, analizuojant šią hipotetinę prielaidą, apeliacinės instancijos teismas neatsakė nė į vieną reikšmingą aplinkybę, o būtent, koks konkretus žmogus 2007 m. rugpjūčio 10 d. tariamai ilsėjosi tame kambarėlyje; kodėl kaltinamieji niekada neužsiminė, neva tame kambarėlyje buvo žmonių; kad juos į šias patalpas kažkas įleido; kad tas kažkas po to tikriausiai išėjo iš to kambarėlio; ar 650 000 Lt jie skaičiavo prie to kažko ir t. t. Taigi kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis ir šiuo aspektu yra paremta ne byloje esančių įrodymų visuma, sistemiška liudytojo V. L. parodymų analize, o iš konteksto ištrauktu ir tendencingai interpretuotu atskiru liudytojo parodymų teiginiu.

2.6. Anot kasatoriaus, kaltinamieji išanalizavę notaro V. L. biure darytą 2007 m. rugpjūčio 10 d. įvykių vaizdo įrašą ir supratę, kad šis vaizdo įrašas besąlygiškai, vienareikšmiai ir kategoriškai paneigia visus faktus, kuriuos jie nurodė 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012, A. G. ir V. I. nusprendė gynybai pasinaudoti notaro biure darytame vaizdo įraše fiksuotu faktu, jog A. G., V. I. ir J. G. buvo išėję iš notaro biuro į lauką ir notaro biure nebuvo (taigi ir vaizdo įraše nėra fiksuoti) 9 min. ir 5 sek. Pasinaudodami šiuo faktu, jie sugalvojo naują versiją, esą pinigus – 650 000 Lt, A. G. V. I., o V. I. nukentėjusiajam J. G. perdavė kaip tik per tas 9 min. ir 5 sek., kai jie visi nebuvo notaro biure ir kai jų veiksmai nebuvo fiksuojami vaizdo kamera. Kasatoriaus vertinimu, tokia naujai pateikta versija yra kaltinamųjų siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau ją paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Tačiau, kaip nurodo nukentėjusiojo atstovas, apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino šią versiją ir nesistengė jos išanalizuoti, įvertinti kaip visumos kitų neutralių, objektyvių duomenų kontekste.

2.7. Skunde nurodyta, kad 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusių teisiamųjų posėdžių baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 garso įrašai gauti neteisėtai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šie įrodymai į bylą pateko Kauno apylinkės teismo posėdžių sekretorės A. K. 2015 m. lapkričio 17 d. prašymo, adresuoto Kauno apylinkės teismo Informatikos skyriui, pagrindu (tiksliau dviejų analogiškų prašymų, esančių t. 2, b. l. 49 ir 54, pagrindu). Skunde pažymima, kad pagal BPK įrodymus baudžiamajame procese rinkti bei kitaip aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese gali tik teismas ir proceso šalys (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis, 20 straipsnis). Teisiamojo posėdžio sekretorius nėra tas baudžiamojo proceso (nagrinėjimo teisme) dalyvis, kuris ex lege galėtų aktyviai dalyvauti įrodinėjimo, inter alia įrodymų rinkimo procese. Atsižvelgiant į tai, kasatorius daro išvadą, kad faktinė (įrodomoji) informacija, kurią surinko ne teisėjas, o teismo posėdžio sekretorius, laikytina informacija, gauta ne įstatymų nustatyta tvarka, todėl tokie faktiniai duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes pažeidžia BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas. Anot kasatoriaus, davė teisėjas pavedimą, paliepimą, nurodymą ir pan., ar ne, teismo posėdžių sekretorius ex lege nėra ir negali tapti baudžiamojo proceso subjektu, kuris aktyviai dalyvauja įrodymų rinkime, inter alia prašo perkelti garso įrašus į CD laikmenas ir pan. Teisėjo ir teismo posėdžio sekretoriaus tarpusavio santykiai yra baudžiamieji procesiniai teisiniai santykiai, o ne tarnybiniai, administraciniai ir pan., todėl teismo posėdžių sekretorius baudžiamajame procese negali veikti kaip teismo administracijos darbuotojas ir teismo pavedimu rinkti įrodymus. Pažymima, kad teismo pavedimus rinkti įrodymus baudžiamajame procese teisėjas gali duoti tik prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 232 straipsnio 6 punktas).

2.8. Atkreiptas dėmesys į tai, kad prie bylos medžiagos yra prijungti net du Kauno apylinkės teismo posėdžių sekretorės A. K. 2015 m. lapkričio 17 d. prašymo, adresuoto Kauno apylinkės teismo Informatikos skyriui, variantai: 1) vienas jų – teismo posėdžių sekretorės prašymas be teisėjos L. K. rezoliucijos (t. 2, b. l. 49); 2) kitas – toks pats prašymas, tačiau jau su teisėjos L. K. rezoliucija be datos (t. 2, b. l. 54). Sulyginus Kauno apylinkės teismo posėdžių sekretorės A. K. parašus šiuose dokumentuose, net be specialių rašysenos žinių yra akivaizdu, kad tai ne vieno dokumento kopija, o du skirtingi dokumentai. Kasatoriui kyla klausimas, kam Kauno apylinkės teismo posėdžių sekretorei reikėjo rašyti net du to paties procesinio dokumento – prašymo, kuris adresuotas to paties teismo Informatikos skyriui, variantus. Pažymima, kad pirmosios instancijos teisme šis teisinis aspektas nebuvo diskutuojamas, o apeliacinės instancijos teismas šio nukentėjusiojo J. G. apeliacinio skundo argumento nenagrinėjo ir nutartyje į jį neatsakė.

2.9. Analizuodamas šią teisinę situaciją kasatorius daro prielaidą, kad minimas teismo posėdžių sekretorės A. K. prašymas iš pradžių buvo vienas – tas, kuris be teisėjos L. K. rezoliucijos. Šis prašymas buvo pateiktas ir išspręstas, ir garso įrašai iš Informatikos skyriaus gauti bei prie bylos pridėti, tad ir A. G. bei V. I. tapo žinomi, net nesant baudžiamąją bylą Nr. 1-30- 288/2012 nagrinėjusios Kauno apylinkės teismo teisėjos L. K. leidimo viešinti neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėtos baudžiamosios bylos duomenis. Antrasis teismo posėdžių sekretorės prašymas ir teisėjos L. K. rezoliucija ant jo galbūt atsirado po to, kai nukentėjusysis J. G. pasidarė pirmojo dokumento kopiją ir šį faktą paviešino nepasibaigus bylos procesui. Taigi šiuo antruoju prašymu, ant kurio jau buvo gauta ir teisėjos L. K. rezoliucija, galbūt buvo ex post factum mėginta dirbtinai sukurti šio įrodymo gavimo teisėtumo įspūdį. Kasatorius teigia, kad jei yra taip, kaip nurodyta, tai gaunant šiuos įrodymus buvo pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis (įrodymas gautas neteisėtu būdu) ir 162 straipsnis (nėra teismo nutarties, leidžiančios imti (gauti) šiuos neviešai išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagos duomenis). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog 2015 m. lapkričio 17 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismo teisėjas nusprendė prašymą dėl garso įrašų pridėjimo prie bylos spręsti tik išsiaiškinus, ar iš viso nuo 2012 m. yra saugomi įrašai byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas nepavedė teismo posėdžių sekretorei A. K. gauti šio įrodymo. Šiame teismo posėdyje buvo tik nuspręsta išsiaiškinti, ar yra išlikęs tam tikras faktinės informacijos šaltinis. Tuo tarpu Kauno apylinkės teismo posėdžių sekretorė 2015 m. lapkričio 17 d. raštu ne tik prašė informuoti teisėją, ar baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 yra išlikę teisiamųjų posėdžių 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. garso įrašai, bet ir savo iniciatyva rinko kitoje (neviešai išnagrinėtoje) baudžiamojoje byloje esančius įrodymus – raštu paprašė perkelti šiuos garso įrašus į CD laikmeną, o po to, tikėtina, ir iš Informatikos skyriaus priėmė minėtus garso įrašus bei pridėjo juos prie baudžiamosios bylos medžiagos. Maža to, nors baudžiamąją bylą Nr. 1-30-288/2012 nagrinėjusi Kauno apylinkės teismo teisėja L. K. leido išduoti tik tą teisiamųjų posėdžių garso įrašą, kur yra A. G. ir V. I. parodymai, prie bylos medžiagos buvo prijungta gerokai daugiau garso įrašų. Anot kasatoriaus, tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pademonstravo išankstinį savo šališkumą, niekuo nepagrįstą prielankumą besiginančiąjai pusei.

2.10. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nurodydami, jog A. G. ir V. I. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 15 straipsnio 2 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį). Nurodoma, kad, sekant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, melagingais parodymais BK 235 straipsnio 1 dalies prasme laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti, o ši veika padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, intelektine prasme reiškia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole, o teisme parašu ir duota liudytojo priesaika. Intelektine prasme kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, ir supranta, kad tokia informacija bus užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

2.11. Kasatorius tvirtina, kad A. G. ir V. I. neabejotinai suvokė savo, kaip liudytojų, procesinę padėtį, nes buvo informuoti ir žinojo, jog jie, kaip liudytojai, teisme privalo duoti teisingus parodymus. Jų, kaip liudytojų, informavimas ir jų suvokimo užfiksavimas yra tinkamai procesiškai užfiksuotas – prieš duodant parodymus teisme jiems buvo išaiškintos jų procesinės teisės ir procesinė pareiga duoti teisingus parodymus, jie buvo įspėti, kad už žinomai melagingų parodymų davimą gresia baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 235 straipsnyje, jie viešai balsu prisiekė sakyti tik tiesą. Anot nukentėjusiojo atstovo, A. G. ir V. I. suvokė ir savo faktinio elgesio 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 pavojingą pobūdį – suvokė, kad jiems teisme nurodžius tokias faktines aplinkybes, kurių nebuvo, tvirtinus faktus, kurie neatitinka tikrovės, šie faktai ir aplinkybės yra fiksuojami procesiniuose dokumentuose ir bus panaudojami bei jais bus vadovaujamasi priimant procesinius sprendimus. Taigi, pasak kasatoriaus, tiesioginės tyčios intelektinis elementas A. G. ir V. I. elgesyje yra aiškus ir įrodytas, nekelia nė menkiausios abejonės. Taip pat kasatorius mano, kad yra ir valinis dolus directus elementas. Skunde nurodoma, kad kaltininko tiesioginė tyčia valine prasme pasireiškia tuo, jog jis, suvokęs, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir šie parodymai bus užfiksuoti ir panaudojami bylos procese, nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Aptariamu dolus directus valinio elemento konstatavimo aspektu svarbu ir tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai– psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad A. G. ir V. I. norą, siekį, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-30-288/2012 procesiniuose aktuose būtų fiksuoti ir, priimant sprendimą šioje baudžiamojoje byloje, būtų naudojamasi ir vadovaujamasi jų parodymais, duotais 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, patvirtina visuma šių teisinių aspektų: 1) V. I. iniciatyva pradėti ir tęsti baudžiamąjį procesą; 2) A. G. ir V. I. interesas, kad būtų pripažintas 650 000 Lt grynųjų pinigų sumokėjimo nukentėjusiajam J. G. faktas, o pats J. G. būtų pripažintas kaltu ir nuteistas dėl tariamai nusikalstamo ėmimosi vystyti ūkinę komercinę veiklą; 3) A. G. ir V. I. interesas išvengti baudžiamosios atsakomybės; 4) A. G. ir V. I. parodymai vieninteliai įrodymai baudžiamosios bylos Nr. 1-30-288/2012 procese, kuriais buvo įrodinėjamas tariamo piniginių lėšų perdavimo nukentėjusiajam J. G. faktas; 5) A. G. ir V. I. parodymų turinys, kuris aiškiai parodo ištisos, aiškų tikslą turinčios, istorijos sukūrimą ir pasakojimą; 6) A. G. ir V. I. elgesys procese – jų pasakojamos istorijos detalės keitėsi iš esmės, tačiau pagrindinis faktas, kurio pripažinimo jie siekė savo parodymais, nekito. Papildomai kasaciniame skunde aptariamas A. G. elgesys procese, kai jis LNK žurnalistui pasakojo apie neva neteisėtus nukentėjusiojo J. G. veiksmus, t. y. tariamai gautas didžiules grynųjų ir negrynųjų pinigų sumas, o tai rodo, kad buvo siekta nukentėjusįjį pripažinti kaltu ir nuteisti pasinaudojant net viešąja erdve, viešosios nuomonės formavimo instrumentais, taip pat jo, kaip liudytojo, veiksmai (neutralaus asmens), kuris teismui mėgino įpiršti garso įrašą, kurį esą padarė V. I. ir kuris neva kaltina nukentėjusįjį J. G.. Atskirai skunde aptarti ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo V. J. parodymai, kurie, anot kasatoriaus, vaizdžiai iliustruoja V. I. tikslus 2012 m. nagrinėtos baudžiamosios bylos procese (ji prašė V. J. melagingai liudyti, kad jis buvo apgautas dėl pinigų J. G.). Pasak kasatoriaus, tai pagrįstai leidžia abejoti V. I. sąžiningumu ir nuoširdumu, jos parodymų tikrumu ir patikimumu, tvirtinant, esą ji nukentėjusiajam J. G. perdavė 650 000 Lt grynaisiais pinigais. Apibendrindamas visumą pirmiau išdėstytų aplinkybių, kasatorius daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai pripažino, jog jų nustatyti ir baigiamuosiuose teismo aktuose aprašyti faktai neįrodo A. G. ir V. I. tiesioginės tyčios duoti melagingus parodymus 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012, todėl laiko, kad jie nepagrįstai išteisinti, kaip nepadarę nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje.

3. Nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato R. Merkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K-412/2014). Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atskirų įrodymų vertinimu ir kuriais pateikiamas šių ir kitų įrodymų turinio interpretavimas bei jų pagrindu daromos kitokios išvados, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Todėl kasatoriaus argumentai dėl neteisingo, jo nuomone, įrodymų vertinimo, išteisinant A. G. ir V. I. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, bus patikrinti tokia apimtimi, kad būtų išsiaiškinta, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu (BPK 369, 376 straipsniai).

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų

5. Nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato kasaciniame skunde nurodoma, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos, jo nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

5.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

5.2. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

5.3. Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamųjų A. G. ir V. I., nukentėjusiojo J. G., liudytojo V. L. parodymai, vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuoti įvykiai ir asmenų veiksmai, vykę 2007 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure (notaro V. L. biure), 2012 m. lapkričio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012, 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusių teisiamųjų posėdžių baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 garso įrašai, apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėtos Kauno 21-ojo notaro biuro patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kurie duomenys pripažįstami įrodymais ir jais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti.

5.4. Taigi, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

6. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinis skundas atmestas nepašalinus iškeltų abejonių ir remiantis formaliais, neatsakančiais į skunde keltus klausimus motyvais.

6.1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės atmesdamas nukentėjusiojo atstovo prašymą atlikti dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 5, 6 dalys), pažeidė apeliacinį procesą reguliuojančias normas ir padarė esminius proceso pažeidimus.

6.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą – tenkino nukentėjusiojo atstovo advokato prašymą ir 2016 m. lapkričio 4 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausė V. J., kaip liudytoją. Iš posėdžio protokolo turinio matyti, kad nukentėjusysis, jo atstovas advokatas ir kiti proceso dalyviai uždavė minėtam liudytojui klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Bylos proceso metu teisme buvo laikomasi rungtyniškumo principo reikalavimų, nukentėjusiojo atstovas advokatas teikė teismui prašymus, iš posėdžio protokolo matyti, kad vienas iš jų tenkintas, kiti du argumentuotai atmesti, o tai atitinka teismo diskreciją procese ir neprieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms.

6.3. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais dėl V. J. parodymų svarbos analizuojant ir vertinant V. I. elgesio subjektyviąją pusę, nes kasatorius neteisingai interpretuoja šio liudytojo duotus parodymus apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, apklausiamas V. Jurevičius neteigė, kad V. I. būtų prašiusi melagingai liudyti prieš J. G..

6.4. Kasatoriaus skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino nukentėjusiojo atstovo prašymų ištirti du įrodomosios informacijos šaltinius (t. y. 2013 m. rugsėjo 9 d. transliuotos LNK žinių laidos,,Kriminalai“ įrašą ir 2014 m. sausio 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-288/2014, kurioje buvo nagrinėjamas nukentėjusiajam J. G. pareikštas kaltinimas, protokolą bei šio teismo posėdžio garso įrašą) ir iš naujo ištirti tuos įrodymus, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo išsamiai, nuosekliai ir sistemiškai ištirti (t. y. paskelbti (perklausyti) galbūt melagingus A. G. ir V. I. parodymus; peržiūrėti vaizdo įrašus, darytus notaro biure; paskelbti (perklausyti) A. G. ir V. I. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme; jei išteisintieji sutiks duoti parodymus, dėl kiekvieno šių informacijos šaltinių ir juose fiksuoto turinio apklausti išteisintuosius A. G. ir V. I.).

6.5. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad minėtos laidos įrašas nėra susijęs su nagrinėjama byla ir konkrečiu kaltinimu. Be to, ir pats kasatorius pažymi, kad prašytas pridėti prie bylos įrašas neįrodo konkrečių, nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių faktų.

6.6. Išsamiai susipažinus su bylos medžiaga, taip pat darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiojo atstovo R. Merkevičiaus prašymus pagarsinti, perklausyti išteisintųjų parodymus, duotus baudžiamojoje byloje dėl nukentėjusiajam pareikštų kaltinimų, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. posėdžiuose duoti išteisintųjų parodymai (kurių galimas melagingumas ir buvo nagrinėjamas šioje byloje) jau buvo pagarsinti ir išsamiai, visapusiškai ištirti pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perklausius V. I. parodymų dalį, kuri, anot kaltinimo, pagrindė jos kaltę, ir nusprendus stabdyti kitų su baudžiamosios bylos esme nesusijusių V. I. parodymų perklausą, dėl to buvo išklausyta proceso dalyvių nuomonė. Visiems proceso dalyviams, tarp jų ir nukentėjusiajam bei jo atstovui advokatui, neprieštaraujant buvo nuspręsta neklausyti likusios garso įrašo dalies.

6.7. Skunde taip pat pažymima, kad V. I. atsisakė atsakyti į nukentėjusiojo ir jo atstovo klausimus, tai, anot kasatoriaus, atėmė procesinę galimybę nukentėjusiajam ir jo atstovui patikrinti kaltinamųjų nurodytas konkrečias faktines aplinkybes. Tokio pobūdžio argumentai visiškai nepagrįsti, nes tokia įtariamųjų, kaltinamųjų ir teisiamų asmenų procesinė teisė yra įtvirtinta įstatyme. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis J. G., skirtingai nuo kaltinamųjų, turėdamas pareigą duoti parodymus teisme ir atsakyti į proceso dalyvių klausimus, pats atsisakė tai daryti – pirmosios instancijos teisme vengė atsakyti, kokiu tikslu atvyko į notaro kontorą, bei į kitus klausimus.

7. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas įrodymų leistinumo reikalavimas, nes 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusių teisiamųjų posėdžių baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-288/2012 garso įrašai išreikalauti neteisėtu būdu, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nepagrįstai nepripažino šio pažeidimo esminiu.

7.1. Kasacinio skundo argumentas dėl įrodymo gavimo neteisėtais būdais, jį išreikalavus teismo sekretoriui be teisėjo pavedimo, buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį argumentą. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į jį nurodė, kad, kaip matyti iš 2015 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio protokolo, kaltinamųjų gynėjai pateikė prašymą teismui išreikalauti iš baudžiamosios bylos, kurioje kaltinamieji kaltinami davę melagingus parodymus, posėdžių garso įrašus. Teismas protokoline nutartimi nutarė, kad šis prašymas bus sprendžiamas išsiaiškinus, ar visi 2012 metų garso įrašai yra išsaugoti. Pažymėtina, kad teismo posėdžio protokolas bylą nagrinėjančio teisėjo buvo pasirašytas 2015 m. lapkričio 17 d. Tą pačią dieną teismo posėdžių sekretorė, sekretoriavusi minėtame teismo posėdyje, vykdydama teismo protokolinę nutartį, surašė prašymą teismo informatikos skyriui, ant kurio nebuvo atskiros teisėjo rezoliucijos, ir paprašė informuoti, ar tokie įrašai yra išlikę, o jei taip – pateikti juos, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl garso įrašų pridėjimo prie bylos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tokio užklausimo surašymą pagrįstai įvertino kaip bylą nagrinėjančio teisėjo tiesioginio nurodymo administracijos darbuotojui vykdymą. Tačiau, kasatoriaus manymu, būtent tai, kad šio užklausimo rezultatas buvo teismo posėdžio garso įrašai, pateikti bylą nagrinėjančiam teismui, suponuoja tokių duomenų gavimo leistinumo pažeidimą.

7.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo posėdžio garso įrašus gauti prašė gynyba, kad teismo posėdžių garso įrašų buvo reikalaujama kaip papildomų duomenų, patvirtinančių ir (ar) patikslinančių tų pačių teismo posėdžių protokolų, kurie jau buvo bylos medžiagos dalis, kad teismo sekretorės surašytas prašymas teismo informatikos skyriui buvo teismo, nagrinėjančio bylą, protokolinės nutarties vykdymo dalis, taip pat kad kitame posėdyje (2015 m. lapkričio 23 d.) dalyvaujant visiems proceso dalyviams, kurie išsakė savo nuomonę, buvo išspręstas klausimas dėl šių įrašų prijungimo prie bylos ir ištyrimo kitame posėdyje.

7.3. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, neturi teisinių argumentų pripažinti, kad po tokio teismo posėdžio sekretorės dokumento surašymo gauti teismo posėdžių garso įrašai, kurie teismo posėdžio metu išklausius posėdžio dalyvių nuomones buvo prijungti prie bylos ir vėliau ištirti, negali būti naudojami baudžiamojoje byloje kaip neleistinai gauti duomenys.

8. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai buvo šališki, įrodymus vertino ir savo išvadas darė palaikydami išteisintųjų pusę, taip pat atmestini. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Byloje tokių duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad nukentėjusiojo teisė į nešališką teismą buvo pažeista, nėra. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad teismo šališkumas grindžiamas siejant jį su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų įvertinimu ir dėl to padarytų išvadų nepagrįstumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismai įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

9. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog A. G. ir V. I. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios.

9.1. Nors kasaciniame skunde nurodoma, jog teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau iš skundo argumentų matyti, kad nepagrįstos teismų išvados dėl tiesioginės tyčios nebuvimo išteisintųjų veikoje padarymas yra siejamas su įrodymų vertinimu.

9.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. G. ir V. I., siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sugalvojo savo įvykių versiją, kurią, anot kasatoriaus, paneigia baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Toliau skunde pateikiama tų įrodymų analizė, akcentuojant išteisintųjų parodymų prieštaringumą lyginant juos tarpusavyje (nurodomi prieštaravimai tarp skirtinguose procesuose ir skirtingu metu duotų jų parodymų), taip pat gretinant juos su notaro parodymais, susijusiais su galimybe patekti į patalpą, kurioje buvo perduoti pinigai.

9.3. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas sistemiškai ir detaliai išanalizavo išteisintųjų parodymus, juos gretindami tarpusavyje, taip pat siedami su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, o būtent vaizdo įrašu, darytu notaro V. L. kontoroje, jo paties parodymais bei kita bylos medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. ir V. I. buvo apklausti praėjus penkeriems metams nuo nagrinėjamų įvykių eigos, į tai pagrįstai atsižvelgta sprendžiant dėl galimo parodymų subjektyvumo, taip pat nesutapimų kalbant apie įvykio detales. Atkreiptinas dėmesys, kad A. G., jau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, atkreipė dėmesį, kad byloje yra ne visas vaizdo įrašas, darytas įvykio dieną notaro kontoroje, ir, išreikalavus visą įrašą, išteisintieji patikslino įvykio aplinkybes. Kiti teismų ištirti ir vertinti įrodymai, t. y. pirmiau minėti vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuoti įvykiai ir asmenų veiksmai, vykę 2007 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure (notaro V. L. biure), taip pat notaro V. L. parodymai, kuriais jis paaiškino, kad įėjimas į notaro kontorą iš lauko yra (t. 1, l. 39), vėliau nurodydamas, kad tai yra lango tipo durys, notaro kontoros apžiūros protokolas, iš kurio priedų matyti, kad patalpoje iš tiesų yra durys, taip pat patvirtina išteisintųjų parodymus apie pinigų perdavimo aplinkybes bei vietą, kur jie buvo perduoti.

9. 4. Kasatorius skunde, keldamas abejones dėl 650 000 Lt sumos egzistavimo, nurodo, kad tokios pinigų sumos buvimą UAB,,A“ buhalterinėje apskaitoje patvirtina ne banko dokumentai, o tik pačių išteisintųjų surašyti ir pasirašyti dokumentai. Iš bylos duomenų matyti, kad sandorio šalys buvo pirkėjas UAB,,A“, atstovaujama direktoriaus A. G. ir pardavėjos V. I., todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, jog niekas kitas apskaitos dokumentų, pagal kuriuos pardavėjui buvo išmokėti 650 000 Lt, negalėjo pasirašyti ir gauti pinigus.

10. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos duomenis, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, o A. G. ir V. I. pagrįstai išteisinti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinių pagrindų (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė