Dėl teisės normų, reglamentuojančių investavimo paslaugų sutartį, kurioje nustatyta teisė gauti sėkmės mokestį už suteiktas finansų patarėjo paslaugas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-268-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01252-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.3.2.6; 2.6.8.8; 2.6.21; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės kredito unijos,,Vilniaus kreditas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AJD Capital“ ieškinį atsakovei kredito unijai „Vilniaus kreditas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių investavimo paslaugų sutartį, kurioje nustatyta teisė gauti sėkmės mokestį už suteiktas finansų patarėjo paslaugas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „AJD Capital“ 2015 m. birželio 17 d. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės KU „Vilniaus kreditas“ 188 075,91 Eur skolą, 8,05 proc. nuo laiku neįvykdytos prievolės sumos palūkanas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 5 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, sudarančias 3162,13 Eur, 8,05 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat išlaidų, patirtų išieškant nuostolius ne teismo tvarka, atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė 2013 m. sausio 2 d. konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) teikimo sutartį Nr. 16 (toliau – ir sutartis), vertybinių popierių pavedimų priėmimo ir perdavimo (investicinių paslaugų teikimo) sutartį Nr. 16 ir pavedimo sutartį Nr. 16. Ieškovė pagal šias sutartis teikė atsakovei paslaugas. Atsakovė 2015 m. kovo 4 d. raštu informavo apie sutarčių nutraukimą, o ieškovė pateikė atsakovei 182 049,17 Eur dydžio mokesčio už suteiktas paslaugas PVM sąskaitą faktūrą (Nr. 0000404). Atsakovė pranešė apie prievolės vykdymo sustabdymą ir neapmokėjo sąskaitos faktūros.

Atsakovė KU „Vilniaus kreditas“ 2015 m. liepos 7 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė ieškovės UAB „AJD Capital“ ieškinio dalį dėl 184 209,76 Eur skolos ir 3067,68 Eur palūkanų atmesti, o priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovės UAB „AJD Capital“ atsakovei KU „Vilniaus kreditas“ 332 907,51 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovė nurodė, kad pagal sutartį, kuria ieškovė grindžia ieškinio reikalavimus, atsakovė be pagrindo sumokėjo ieškovei ir ši nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita 332 907,51 Eur. Už sutarties 1.1 punkte nustatytų paslaugų teikimą, kai dėl ieškovės suteiktų paslaugų atsakovė gauna išskirtinę papildomą naudą, šalys susitarė mokėti sėkmės mokestį. Ieškovė klaidingai sėkmės mokestį skaičiavo ir nuo tų parduotų finansinių priemonių, kurios pelningai parduotos ne dėl ieškovės suteiktų paslaugų. Kai pardavus finansines priemones kaip pelnas yra gaunamos tik palūkanos, kurios yra neišvengiamai gaunamos visais atvejais, pardavimas negali būti laikomas pelningu pardavimu, už kurį gali būti skaičiuojamas sėkmės mokestis. Ieškovė turėjo teisę gauti sėkmės mokestį tik atsakovei gavus papildomą, o ne natūralų arba neišvengiamą pelną iš finansinių priemonių pardavimo. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0000404 nurodomas sėkmės mokestis apskaičiuotas nuo tariamai gautino pelno, kuris būtų gautas, jei finansinės priemonės būtų parduodamos. Šioje sąskaitoje nurodytos finansinės priemonės realiai nėra parduotos ir atsakovė jokio pelno už jų pardavimą nėra gavusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovei UAB „AJD Capital“ iš atsakovės KU „Vilniaus kreditas“ 188 075,91 Eur skolą, 3162,13 Eur palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos, 8,05 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 2 d. konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) teikimo sutartis sudaryta kliento profesionaliojo investuotojo ir finansų maklerio įmonės dėl viso atsakovei priklausančių investicinių priemonių portfelio ir lėšų valdymo. Sutarties 1 punkte apibrėžtas sutarties dalykas – atsakovė (klientė) užsako, o ieškovė teikia šias investicines paslaugas: investavimo konsultacijas ir investavimo rekomendacijas klientės asmeninio finansinio turto investavimo klausimais. Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad sutarties objektas yra klientės asmeninis finansinis turtas (lėšos, perleidžiami vertybiniai popieriai ir kolektyvinio investavimo subjektų vertybiniai popieriai), kuris bus apskaitomas visose bankų klientės vardu atidarytose sąskaitose.

Sutarties 3.1.1–3.1.7 punktuose nustatyti įmonės (ieškovės) įsipareigojimai klientei, pagal kuriuos ieškovė įsipareigojo sekti pasaulio, Baltijos regiono, Lietuvos mikro- ir makroekonomikos naujienas bei tendencijas, atlikti investuoto turto rinkos kainų monitoringą, informuoti klientę apie tai, ar finansinio turto rinkos kaina atitinka jo vertę (3.1.1 punktas); teikti rekomendacijas pirkti, parduoti, apsikeisti, laikyti tam tikrą finansinę priemonę, atsižvelgiant į Lietuvos banko kredito unijoms nustatytų rodiklių vykdymą; teikti rekomendacijas pasinaudoti ar nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išsipirkti finansinę priemonę, atsižvelgiant į Lietuvos banko kredito unijoms nustatytų rodiklių vykdymą (3.1.2 punktas); teikti rekomendacijas pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę (3.1.3 punktas); rengti lėšų investavimo ir reinvestavimo siūlymus ir (ar) projektus, juos derinti su administracijos vadovu ir (ar) kitais klientės organais (3.1.4 punktas); parengti, pateikti klientei pasirašyti, priimti ir perduoti vykdyti klientės pavedimus įsigyti ar perleisti perleidžiamuosius vertybinius popierius ir kolektyvinių investavimo subjektų vertybinius popierius remiantis vertybinių popierių pavedimų priėmimo ir perdavimo priemonių (investicinių paslaugų teikimo) sutartimi Nr. 16, kuri yra neatsiejama šios sutarties dalis (3.1.5 punktas); identifikuoti klientės rizikas (3.1.6 punktas); imtis visų prieinamų ir (ar) galimų prevencinių priemonių dėl klientės turto sumažėjimo dėl ekonomikos svyravimų, krizių, infliacijos bei kitų galimai turinčių įtakos veiksnių (3.1.7 punktas) ir kt.

Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad atsakovei priimtina profesionaliojo investuotojo kategorija. Sutarties 2.5 punktu klientė patvirtino, kad yra supažindinta su galimybe prašyti pakeisti pasirinktą kategoriją ir žino, kad profesionaliesiems investuotojams netaikomos Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 ir 24 straipsniuose bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos investuotojų apsaugos priemonės.

2013 m. sausio 2 d. pasirašytas sutarties priedas Nr. 1, vėliau – naujos šio priedo redakcijos. Iki sutarties nutraukimo galiojusioje redakcijoje (priedas Nr. 5) sėkmės mokestis priklausė nuo klientės investicinio portfelio dydžio, o kiti parametrai liko nepakitę.

Sutarties 4.1 punktas nustatė, kad įmonės (ieškovės) teikiamų paslaugų apmokėjimas bus vykdomas vadovaujantis įmonės išrašyta sąskaita, kuri išrašoma pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, nurodytam sutarties priede Nr. 1. Klientei per 5 dienas nepateikus pretenzijos laikoma, kad paslaugos priimtos (4.2 punktas). Klientė sumoka priede Nr. 1 nustatytus mokesčius už paslaugas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sąskaitos gavimo dienos (4.3, 4.4 punktai).

Pagal sutarties priedo Nr. 1 3 punktą nustatytas 15 proc. sėkmės mokestis skaičiuojamas pelningai pardavus finansines priemones nuo gautos ir investuotos įsigyjant finansines priemones sumos skirtumo. Jeigu šis skirtumas yra neigiamas, sėkmės mokestis nemokamas ir kito pelningo pardavimo atveju jis mažinamas neigiamu ankstesnio pardavimo mokesčio dydžiu. Sėkmės mokestis tiesiogiai priklausė nuo teikiamų konsultacijų efektyvumo, be to, per šį mokestį ieškovė yra prisiėmusi verslo riziką, nes neigiamos konsultacijų pasekmės per šį mokestį tiesiogiai atsiliepia ieškovės gaunamai naudai.

Priedo Nr. 1 3.1.3 punktas nustatė, kad nutraukus sutartį paskutinę sutarties galiojimo dieną visos finansinės priemonės parduodamos, o sėkmės mokestis apskaičiuojamas pagal 3.1.1 ir 3.1.2 punktų nuostatas.

Sutarties sąlygos nenustatė, kad sėkmės mokestis turėtų būti mokamas tik kokiais nors išskirtiniais atvejais, kaip tvirtino atsakovė, juolab kad sutartyje nevartojamos sąvokos „papildomas pelnas“, „papildoma sėkmė“, „išskirtinė sėkmė“. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pasinaudojusi sutarties 6.7 punkte nustatyta paprasta ir lanksčia galimybe keisti sutarties sąlygas, prašydama mažinti sėkmės mokestį. Sutarties 6.7 punktas nustatė kiekvienai iš šalių teisę keisti sutarties sąlygas, raštiškai pranešant kitai šaliai savo pasiūlymus dėl sąlygų pakeitimo. Sutarties sąlygos turėjo būti laikomos pakeistomis, jei pasiūlymą gavusi šalis raštu praneša, kad ji su gautu pasiūlymu sutinka. Sutartyje nustatyta ir itin paprasta jos nutraukimo tvarka (t. y. įspėjus kitą šalį prieš 5 dienas), suteikianti jos šalims galimybę operatyviai ginti savo interesus, jei sutartis joms pasirodytų nenaudinga, tuo atsakovė pasinaudojo nutraukdama sutartį.

Šalys 2013 m. sausio 2 d. taip pat sudarė Vertybinių popierių pavedimų priėmimo ir perdavimo (investicinių paslaugų teikimo) sutartį Nr. 16 (pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti paslaugas klientei (atsakovei), priimdama ir perduodama savo parengtus ir klientės patvirtintus pavedimus finansinėms įstaigoms) ir pavedimo sutartį Nr. 16 (pagal kurią atsakovė įgaliojo ieškovę atlikti veiksmus, numatytus kitose sutartyse). Atsakovė 2015 m. kovo 4 d. raštu pranešė nutraukianti visas tris sutartis, nurodė, kad Lietuvos bankas nustatė, jog vykdant sutartis ieškovei nepagrįstai išmokėtas sėkmės mokestis. 2015 m. kovo 13 d. raštu ieškovė nurodė sutinkanti sutartį nutraukti.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamento tikslinio inspektavimo 2014 m. lapkričio 17 d. ataskaitoje nurodyta, kad sutarties 2014 m. vasario 19 d. priedas Nr. 4, kuriuo atšauktas anksčiau 2013 m. vasario 27 d. priede Nr. 2 nustatytas apribojimas, kad jei parduoti vertybiniai popieriai ne vėliau kaip per 7 dienas vėl atperkami, sėkmės mokestis nuo tokio sandorio neskaičiuojamas, yra netikslingas ir kredito unijai nenaudingas. Ataskaitoje nepateikti tikslūs vertybinių popierių atpirkimo tą pačią dieną skaičiai, tokių skaičiavimų nepateikė ir atsakovė. Teismas nesutiko su banko išvada, kad pagal sutartį visa rizika, susijusi su vertybiniais popieriais, atitenka tik kredito unijai, o ieškovei – tik sėkmės mokestis, nes, priešingai, sutartyje nustatyta, kad sėkmės mokestis nuostolingo vertybinių popierių pardavimo atveju turėjo būti mažinamas nuostolių procentine verte.

Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovės reikalaujama sumokėti 181 379, 03 Eur sėkmės mokesčio suma pagal sąskaitą faktūrą yra už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Teismas pažymėjo, kad sutarties 5.3 punkte susitarta, jog jos nutraukimo data yra prilyginama ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Klientė (t. y. atsakovė) įsipareigojo atsiskaityti įmonei (t. y. ieškovei) už suteiktas paslaugas iki sutarties nutraukimo momento vadovaudamasi sutarties 4 skyriaus nuostatomis. Pagal šias sutarties nuostatas ieškovė turėjo teisę apskaičiuoti mokestį už visas suteiktas paslaugas.

Netenkinusi atsakovės kredito unijos,,Vilniaus kreditas“ apeliacinio skundo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. spalio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą.

Nutartimi apeliacinės instancijos teismas atsisakė įtraukti į šią bylą Lietuvos banką kaip išvadą teikiančią instituciją, nes atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju yra viešojo intereso gynimo poreikis, ir tokio intereso neidentifikavo, o prašymas įtraukti į bylą Lietuvos banką, kaip išvadą duodančią instituciją, turėjo būti pareikštas pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal sutartį atsakovė yra profesionali investuotoja. Atsakovė galėjo ir privalėjo įvertinti tiek mokamų sumų dydžio pagrįstumą, tiek sutarties nuostatų teisėtumą, jai galėjo ir turėjo būti suprantami atskirų sandorių rūšių sudarymo ypatumai, jų rizikingumas ar iš sutarties, sudarytos neišsiaiškinus visų abejones keliančių sąlygų, galinčios atsirasti pasekmės.

Sutartyje buvo nustatyta itin paprasta jos nuostatų, įskaitant ir sėkmės mokesčio skaičiavimą, pakeitimo tvarka (sutarties 6.7 punktas), tačiau atsakovė tokių pakeitimų nemėgino inicijuoti. Aplinkybė, kad atsakovė po sutarties sudarymo nesikreipė dėl, jos nuomone, nepagrįsto sėkmės mokesčio skaičiavimo ar jo mokėjimo tvarkos pakeitimo, priešingai, suteiktas paslaugas priėmė ir iš to gavo finansinės naudos, suponuoja išvadą, kad ji neabejotinai suprato prisiimtų atsiskaitymo už paslaugas įsipareigojimų esmę bei juos vykdė. Nors po Lietuvos banko pareikštos pozicijos dėl atsakovės veiklos atsakovė ėmė kitaip interpretuoti sėkmės mokesčio skaičiavimą reglamentuojančias sutarties bei jos priedų nuostatas, tai neatleidžia jos nuo pareigos vykdyti savo sutartines prievoles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis) ir atitinkamai neleidžia konstatuoti, kad ieškovė yra gavusi iš atsakovės lėšų be teisėto pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Argumentus dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo nepagrįstumo atsakovė iš esmės pateikė tik 2015 m. kovo 26 d. raštu, t. y. jau po 2015 m. kovo 4 d. jos pranešimo apie sutarčių nutraukimą. Vadinasi, tik 2015 m. kovo 26 d. atsakovė suformulavo kitokią, negu abiejų ginčo šalių buvo suprantama anksčiau, poziciją dėl konkrečių sutartinių nuostatų aiškinimo, nurodydama, kad sėkmės mokestis skaičiuojamas tik nuo tų vertybinių popierių pardavimo pelno, kuriuos rekomendavo įsigyti ieškovė, ir tik tada, kai vertybinis popierius buvo įsigytas dėl šių rekomendacijų. Net ir po Lietuvos banko 2014 m. lapkričio 17 d. ataskaitos, kuria remiasi savo apeliaciniame skunde, atsakovė sutartį vykdė bei apmokėjo visas ieškovės pateiktas sėkmės mokesčio sąskaitas, išskyrus vienintelę, kuri buvo surašyta jau nutraukus ginčo sutartį. Tokios faktinės sutarties vykdymo aplinkybės parodo tikrąją šalių valią sudarant sutartį, patvirtina šalių susitarimų turinį, o atsakovės pozicijos pasikeitimą ir kitokį sąlygų interpretavimą, labiau tikėtina, lėmė institucijos išvados dėl atsakovės veiklos. Šalių derybų medžiaga, jų susirašinėjimas nepatvirtina atsakovės nurodomos šalių susitarimo skaičiuoti sėkmės mokestį interpretacijos.

Iš Lietuvos banko 2014 m. lapkričio 17 d. tikslinio inspektavimo ataskaitos duomenų matyti, kad ši institucija pateikė savo nuomonę dėl galimo sandorių, sudarytų su ieškove, netikslingumo (vartojo konstrukciją „galima teigti“), tačiau nekonstatavo esant teisės normų pažeidimų. Net jei Lietuvos bankas ir būtų nustatęs, kad kredito unija pažeidė teisės normas, ar būtų įpareigojęs sumažinti sandorių mastą, toks nurodymas nebūtų galėjęs turėti įtakos jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams, t. y. savaime dar nebūtų reiškęs, jog sutarties šaliai yra prielaidų nevykdyti galiojančio sandorio pagrindu atsiradusios prievolės.

Sutarties Nr. 16 5.3 punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimo data prilyginama ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Klientė (atsakovė) įsipareigoja atsiskaityti įmonei (ieškovei) už suteiktas paslaugas iki sutarties nutraukimo momento pagal sutarties 4 skyriaus nuostatas. Šalys sulygo, kad už paslaugas klientė įmonei sumoka priede Nr. 1 nurodytus mokesčius (sutarties 4.3 punktas). Priedo Nr. 1 3.1.3 punkte nurodyta, kad sutarties nutraukimo atveju laikoma, jog paskutinę sutarties galiojimo dieną visos finansinės priemonės yra parduodamos, o mokestis skaičiuojamas pagal 3.1.1 ir 3.1.2 punktus. Priedo Nr. 1 3.1.3 punkte šalys aiškiai susitarė dėl mokesčio, nutraukus sutartį, skaičiavimo dedamųjų dalių. Atsakovė neįrodė, kad sėkmės mokestis jai buvo apskaičiuotas pažeidus konkrečias sutarties nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė kredito unija „Vilniaus kreditas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartį ir bylą perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas įtraukti Lietuvos banką į bylos nagrinėjimą, negalėjo apsiriboti vien tuo, kad atsakovės prašymas dėl Lietuvos banko įtraukimo turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad finansų įstaigos galimybės atsiskaityti su savo klientais tiesiogiai susijusios su viešuoju interesu. Lietuvos banko atliekamo inspektavimo tikslas yra koncentruojantis į subjekto veiklos didžiausios rizikos sritis vietoje patikrinti, kaip laikomasi šios institucijos kompetencijai priskirtų atitinkamo subjekto veiklą reglamentuojančių teisės aktų, steigimo dokumentų ir vidaus taisyklių reikalavimų, saugios ir patikimos veiklos principų, o viena iš jo užduočių – apsisaugoti nuo galimų finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų saugomų interesų pažeidimų ir kt. (2014 m. kovo 28 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-43 patvirtinti Lietuvos banko prižiūrimų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatai). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti finansų rinkos stabilumą ir apsaugoti visuomenės interesus. Byloje yra viešasis interesas, todėl Lietuvos bankas turėjo būti įtrauktas kaip byloje išvadą teikianti institucija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad nors susitarimas dėl sėkmės užmokesčio dydžio yra sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) įgyvendinimo išraiška, tačiau tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis); sėkmės mokestis neturėtų būti neprotingai didelis: sutarties nuostata dėl sėkmės mokesčio negali būti aiškinama taip, kad lemtų šalies nepagrįstą praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013).

Teismai, remdamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turėjo atskleisti sėkmės mokesčio esmę, tikslą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis), tačiau to nedarė – sėkmės mokestį siejo vien tik su pelningu vertybinių popierių pardavimu, neatsižvelgė į tai, kad pajamos iš prekybos Vyriausybės vertybiniais popieriais susideda iš dviejų dalių: palūkanų ir Vyriausybės vertybinių popierių pardavimo kainos (Vyriausybės vertybinių popierių rinkos vertės pokyčio); neanalizavo realių, objektyvių tarpininkės (ieškovės) nuopelnų (indėlio), bendro rinkos judėjimo. Teismai netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, rėmėsi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, tačiau nenustatė tikrųjų šalių ketinimų, o negalėdami jų nustatyti, nesiaiškino, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški ginčo šalims protingi asmenys.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamento 2014 m. lapkričio 17 d. tikslinio inspektavimo ataskaitoje Nr. 329-20 aiškiai pasisakyta dėl ieškovei mokėto sėkmės mokesčio netikslingumo, tačiau teismai nepaisė šios institucijos ataskaitoje pateiktų išvadų. Lietuvos banko ataskaitoje nurodyta, kad 2014 m. vasario 19 d. pasirašytas priedas Nr. 4, kuriuo panaikintas priedo Nr. 2 galiojimas, todėl nuo šio momento kiekvieną kartą parduodant ir iš karto atperkant tuos pačius vertybinius popierius konsultavimo bendrovei buvo mokamas sėkmės mokestis. Iš karto po šio sutarties pakeitimo (2014 m. vasario 20–21 d.) buvo parduota 39,7 mln. Lt vertės kredito unijos turimų vertybinių popierių (jų didžioji dalis tą pačią dieną buvo atpirkta) ir konsultavimo bendrovei sumokėta 311 tūkst. Lt sėkmės mokesčio. Pažymėtina, kad vertybinių popierių pardavimo ir tų pačių vertybinių popierių atpirkimo operacija neturi įtakos nei kredito unijos finansiniams rezultatams (nes kredito unija gali įtraukti į apskaitą nerealizuotą pelną), nei prisiimamos rizikos lygiui, todėl vertinant iš kredito unijos pozicijos tokios operacijos apskritai yra netikslingos, o konsultavimo bendrovei jos leido užsitikrinti pajamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad sėkmės mokestis buvo skaičiuojamas net ir nuo pelno, kurį kredito unija laikydama vertybinius popierius sukaupė iki investicinių paslaugų sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad visa su vertybiniais popieriais susijusi rizika lieka kredito unijai, o sėkmės mokesčio taikymo tikslingumas nesuprantamas, nes bendrovei už investicinius patarimus mokamas mėnesinis konsultavimo mokestis, galima teigti, kad tokia investicinių paslaugų sutartis naudinga tik konsultavimo paslaugas teikiančiai bendrovei, t. y. realiai su ja dalijamasi kredito unijos vertybinių popierių portfelio teikiamu rezultatu.

Atsakovė gavo pelną iš Vyriausybės vertybinių popierių ne dėl ieškovės indėlio, o dėl susiklosčiusių aplinkybių rinkose, kurioms jokios įtakos ieškovė (tarpininkė) neturėjo. Atvejai, kai pardavus Vyriausybės vertybinius popierius kaip pelnas yra gaunamos palūkanos, kurios ir taip visais atvejais yra gaunamos neišvengiamai, nelaikytini pelningu pardavimu, už kurį gali būti skaičiuojamas sėkmės mokestis. Toks sutarties aiškinimas prieštarautų sėkmės mokesčio esmei ir tikslui, tai yra pabrėžęs Lietuvos bankas (ieškovei už investicinius patarimus ir taip buvo mokamas mėnesinis konsultavimo mokestis). Ieškovė sėkmės mokestį skaičiuodavo visais atvejais, kai pardavus Vyriausybės vertybinius popierius būdavo gaunamos ir įprastos palūkanos. Sėkmės mokestis galėjo būti skaičiuojamas tik nuo tų Vyriausybės vertybinių popierių pardavimo pelno, kuriuos rekomendavo įsigyti ieškovė, ir tik tada, kai Vyriausybės vertybiniai popieriai buvo įsigyti dėl šių rekomendacijų. Ieškovė klaidingai skaičiavo sėkmės mokestį ir nuo tų parduotų finansinių priemonių, kurios pelningai parduotos ne dėl jos teiktų paslaugų.

Teismai turėjo taikyti turto gavimą be pagrindo reglamentuojantį CK 6.237 straipsnį, tačiau jo netaikė. Kadangi atsakovė apmokėjo ieškovės nurodytas klaidingas sumas, laikytina, kad ieškovė be pagrindo gavo 332 907,51 Eur. Lietuvos bankui atlikus atsakovės tikslinį inspektavimą, buvo nustatyta, kad visos sutarčių galiojimo metu ieškovės suteiktos konsultavimo paslaugos pateko į fiksuotą mėnesį atlyginimą. Sėkmės mokestis ieškovei neturėjo būti mokamas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013, 2016 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016 yra nurodęs, kad vien šalių sutartinių santykių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013, 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 konstatuota, kad turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: pirma, asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; antra, turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; trečia, turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; ketvirta, turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau.

Atsakovė sumokėjo ieškovei daugiau, nei šalys susitarė sutartimi. Atsižvelgiant į tai, atsakovė teisėtai ir pagrįstai siekia išsireikalauti iš ieškovės tai, ko neturėjo mokėti pagal sutartį. Atvejų, kai, be mėnesinio fiksuoto dydžio mokesčio už ieškovės suteiktas paslaugas, kartu turėjo būti mokamas sėkmės mokestis, sutarties galiojimo metu nebuvo (tai patvirtinta Lietuvos banko ataskaitoje).

Ieškovė iš esmės reikalauja iš atsakovės sumokėti už paslaugas, kurios apskritai nebuvo suteiktos. Ieškovės pateiktoje ataskaitoje nurodomo pelno atsakovė realiai negavo. Finansinių priemonių, nurodytų ataskaitoje, rinkos vertė, nutraukus su ieškove sudarytas sutartis, smarkiai krito: Vyriausybės vertybinių popierių portfelio vertė nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. birželio 30 d. krito apie 1 mln. Eur, visas portfelio dydis – apie 25 mln. Eur. Į šią reikšmingą aplinkybę teismai visiškai neatsižvelgė.

Finansų patarėjo įmonė yra savo srities profesionalė, kuriai teisės aktais nustatyti specialūs reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, ją saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. FPRĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad investicines paslaugas turi teisę teikti finansų patarėjo įmonė, turinti priežiūros institucijos (Lietuvos banko) išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją. Lietuvos banko valdybos 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 03-264 patvirtintose Finansų patarėjo įmonių licencijų išdavimo ir panaikinimo bei veiklos organizavimo ir investicinių paslaugų teikimo taisyklėse nustatyta, kad: finansų patarėjo įmonės privalo nuolat laikytis FPRĮ ir taisyklėse nustatytų finansų patarėjo įmonės veiklos reikalavimų (31 punktas); finansų patarėjo įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi taisyklėse nustatytų reikalavimų (55 punktas). Įvertinus tai, kad finansų patarėjo įmonė turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad būtų maksimaliai užtikrinti kliento interesai, bei atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), laikytina, kad teismai nepagrįstai patenkino ieškovės ieškinį.

Net ir nepanaikinus skundžiamos teismo nutarties, t. y. patenkinus ieškinį bei atmetus priešieškinį, atsakovei išliks pagrindas reikalauti įvertinti sutartį sudariusių asmenų atsakomybę bei atlyginti dėl jų netinkamai sudarytos sutarties atsakovės patirtą žalą. Teismų sprendimas ir nutartis turi įtakos trečiųjų asmenų – sutartį sudariusių, ją vertinusių bei sėkmės mokestį išmokėjusių atsakovės darbuotojų – teisėms ir pareigoms. Atitinkamai darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai nusprendė ir dėl į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas pripažintina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Ieškovė UAB „AJD Capital“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai išsamiai nagrinėjo aplinkybes, reikšmingas tinkamai išsiaiškinti, kaip šalys suprato sutarties sąlygas, ir sutartį nagrinėjo būtent ne remdamiesi vien pažodiniu jos aiškinimu, o siekdami nustatyti tikruosius šalių ketinimus pagal CK 6.193 straipsnio sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovė sutartį vykdė nuo jos sudarymo 2013 m. sausio 2 d. ir per visą laikotarpį iki 2015 m. kovo 4 d., kai sutartis buvo nutraukta, ji niekada nereiškė pretenzijų dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo sąlygų ir tvarkos pagal sutarties priedo Nr. 1 3.1 punkto (ir atitinkamų punktų vėlesniuose priedo 3, 4, 5 variantuose) nuostatas.

Ieškovė pateikė atsakovei patvirtinimus dėl obligacijų pardavimo ir įsigijimo, taip pat šių veiksmų ataskaitas (lenteles), kuriose yra nurodyta, kokios finansinės priemonės, kada, kokios vertės, už kokią kainą buvo įsigytos ir parduotos, koks atsakovės pelnas iš šių sandorių buvo gautas, taip pat yra nurodytas apskaičiuotas sutarties priedo Nr. 1 (ir vėlesniuose priedo 3, 4, 5 variantuose) pagrindais ieškovės gautino sėkmės mokesčio už šias operacijas dydis. Šias ieškovės pateiktas atsakovei ataskaitas yra pasirašęs atsakovės tuometis atstovas A. Š., kuris atsakovės vardu veikė ir sudarant sutartį.

Atsakovė, kaip nustatyta byloje, per sutarties galiojimo laikotarpį, netgi ir po jai pateiktos Lietuvos banko 2014 m. lapkričio 17 d. ataskaitos, kurioje jai buvo nurodyta, kad sėkmės mokestį taikyti nėra tikslinga, ieškovės apskaičiuotą sėkmės mokestį mokėjo ir taip pat niekada nėra pareiškusi ar nurodžiusi, kad sėkmės mokestis turėtų būti skaičiuojamas tik atlikus tas operacijas, kai finansinės priemonės buvo įsigytos pagal ieškovės rekomendacijas ir (ar) atsakovės pelnas iš šių operacijų buvo gautas tik dėl išimtinai ypatingo ieškovės veikimo. Atsakovė, teigdama, kad teismai turėjo aiškintis tikruosius šalių ketinimus, ir neneigdama, kad tokie ketinimai gali ir turi būti nustatomi atsižvelgiant į šalių elgesį po sutarties sudarymo, niekaip nepaaiškina, dėl kokių priežasčių teismai turėjo visiškai nekreipti dėmesio į aplinkybes, rodančias atsakovės sutikimą vykdyti sutartį daugiau kaip 2 metus, kas savaime sudaro svarų pagrindą manyti, jog tai atspindi tikruosius atsakovės ketinimus.

Atsakovė per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį ir kasaciniame skunde ne tik nepaaiškino, dėl kokių priežasčių ji per visą sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė jokių prieštaravimų ir neuždavė jokių klausimų ieškovei dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarkos, sąlygų ir dydžio, tačiau ji net ir neketino paaiškinti tokių aplinkybių. Atsakovė, nepateikusi bylą nagrinėjusiems teismams jokių duomenų, galinčių leisti manyti, kad ji galimai nuo pat sutarties vykdymo pradžios sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarką ir sąlygas suprato kitaip nei ieškovė, kasaciniame skunde iš esmės teigia, kad teismas pats nesiekė tokių duomenų nustatyti, t. y. nesiaiškino, kaip analogiškomis aplinkybėmis sutarties sąlygas suprastų ir elgtųsi kiti protingi asmenys. Atsakovė savo poziciją dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo nepagrįstumo pateikė tik po pranešimo apie sutarties nutraukimą.

Priešingai nei teigia atsakovė kasaciniame skunde, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš atsakovės atstovo buvo siekiama sužinoti, kaip atsakovė suvokė sutarties nuostatas dėl sėkmės mokesčio tiek jos sudarymo, tiek ir vykdymo laikotarpiu, t. y. buvo prašoma atsakovės paaiškinti savo poziciją. Iš 2016 m. sausio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo (garso įrašo laikas nuo 1 val. 20 min. 30 sek. iki 1 val. 21 min. 50 sek.) matyti, kad atsakovės atstovas nurodė, jog atsakovė nuo pat sutarties sudarymo momento suprato sutarties nuostatas dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir sąlygų taip, kaip ji nurodo savo procesiniuose dokumentuose, t. y. taip, kad ieškovė galėjo gauti sėkmės mokestį tik tokiu atveju, jei iš operacijų, atliktų su finansinėmis priemonėmis, atsakovė būtų gavusi tik išskirtinės naudos ir tik tais atvejais, jei tai įvyko pardavus ne bet kurias atsakovės turėtas sutarties galiojimo metu finansines priemones, o tik tas, kurias atsakovei įsigyti buvo rekomendavusi ieškovė.

Teismai atsižvelgė į Lietuvos banko 2014 m. lapkričio 17 d. ataskaitą, bet nenustatė pakankamo pagrindo su ja sieti atsakovės reikalavimų ir atsikirtimų byloje pagrįstumo. Nors iš Lietuvos banko ataskaitos matyti, kad ši institucija pateikė savo nuomonę dėl galimo sandorių, sudarytų su ieškove, netikslingumo, tačiau tuo pagrindu nekonstatavo jokių teisės normų pažeidimų. Lietuvos banko išvados nesusijusios su sutarties, kaip byloje nagrinėjamų šalių teisių ir pareigų pagrindo, teisėtumu.

Atsakovė mokėjimus atliko aiškiai suvokdama, kad taip ji vykdo sutartį, nes ji priimdavo jai teikiamas sąskaitas atlikti mokėjimams už suteiktas paslaugas, juos atlikdavo ir nereikšdavo jokių pretenzijų ieškovei. Tai reiškia, kad atsakovė atlikdavo mokėjimus, kuriuos ji pagal sutartį turėjo atlikti, ir suvokė, kad turi atlikti. Sutartis buvo atsakovės atliktų mokėjimų ieškovei teisėtas pagrindas ir atsakovės reikalavimas pripažinti ieškovę nepagrįstai praturtėjusia atsakovės sąskaita yra nepagrįstas.

Dėl trečiųjų asmenų (ne)įtraukimo į bylą nėra aišku, kuo, atsakovės manymu, šių asmenų dalyvavimas nagrinėjant bylą jiems galėtų padėti apsiginti nuo atsakovės galimų regresinių reikalavimų. Teismui atmetus ieškinį ir patenkinus priešieškinį, atsakovės sumokėtas sėkmės mokestis turėtų būti jai grąžinamas. Tokiu atveju atsakovė nepatirtų jokio nuostolio ir todėl atsakovės darbuotojų teisės ir pareigos nuo teismo sprendimo niekaip nepasikeistų, nes atsakovė jiems negalėtų reikšti teismo sprendimo pagrindu jokių reikalavimų atlyginti nuostolius. Jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovės neginčijama sutartis turėjo būti vykdoma taip, kaip ji ir buvo vykdoma, tai reikštų, kad atsakovės darbuotojai (atstovai) neatliko neteisėtų veiksmų, todėl atsakovė įsiteisėjusio procesinio sprendimo pagrindu negalėtų reikšti jokių pretenzijų savo darbuotojams (atstovams). Atsakovės darbuotojų (atstovų) teisėms ir pareigoms teismo sprendimas byloje neturės įtakos, jų dalyvavimas byloje trečiaisiais asmenimis nebūtų susijęs su jų teise gintis nuo galimų regresinių atsakovės reikalavimų, todėl neatitiktų trečiųjų asmenų, nereiškiančių savarankiškų reikalavimų, instituto procesinės paskirties.

Atsakovės prašymas įtraukti į bylą Lietuvos banką, kad šis pateiktų išvadą, nepagrįstas. Atsakovė iš esmės nekvestionuoja sėkmės mokesčio apskaičiavimo, tačiau teigia, kad sutartyje nustatytu būdu ieškovė jį galėtų apskaičiuoti ir gauti tik jei pati tiesiogiai ir svariai veiktų vykdant šiuos sandorius. Be to, minėta, atsakovė niekada nėra kėlusi sutarties ar jos atskirų nuostatų teisėtumo klausimo. Prašydama teismo įpareigoti Lietuvos banką pateikti išvadą dėl sėkmės mokesčio skaičiavimo pagal sutartį pagrįstumo (nepagrįstumo) atsakovė iš esmės prašo pavesti teisės klausimą išspręsti Lietuvos bankui, nors tai yra teismo prerogatyva. Todėl prašyti Lietuvos banko išvados dėl sutarties vykdymo teisėtumo nėra teisinio pagrindo.

Panašioje byloje, priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, išaiškinta, kad, atsižvelgiant į kredito unijos, kaip profesionaliosios klientės, kategoriją, nebuvo būtina, kad investavimo rekomendacijas ir paslaugas teikusi finansų patarėja plačiai išaiškintų sėkmės mokesčio skaičiavimo formulės dedamąsias dalis, paaiškintų jų sąvokas, o aplinkybės, kad šalys tokią sutartį vykdė ir nesiekė jos šiuo aspektu pakeisti, rodo, kad toks elgesys paaiškina šalių tikruosius ketinimus, kuriuos jos turėjo sudarydamos sutartį; CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip jose nustatyta, o aplinkybė, kad ginčijamos sutarties nuostatas dėl sėkmės mokesčio kredito unija interpretuoja kitaip jau po to, kai kita sutarties šalis – finansų patarėjas – suteikė paslaugas, taip įvykdydama sutartinius įsipareigojimus, neatleidžia kredito unijos nuo pareigos vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tai, kad kredito unija iki sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu nesikreipė dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo formulės pakeitimo ar patikslinimo, finansų patarėjo suteiktas paslaugas priėmė ir iš to gavo finansinės naudos, rodo, kad ji turėjo ir galėjo suprasti, jog privalės vykdyti ir įsipareigojimus atsiskaityti už paslaugas; abi sandorio šalys yra privatūs pelno siekiantys juridiniai asmenys, abiem šios investicinės paslaugos buvo įprasta jų veikla, nė viename finansų patarėjo veiklą reglamentuojančiame teisės akte (FPRĮ, Finansų įstaigų įstatyme ir kt.) nenurodytas draudimas sudaryti su klientais atlygintines sutartis, tarp jų ir susitarti dėl sėkmės mokesčio net ir tuo atveju, kai šalys yra susitarusios dėl periodinių mokėjimų už paslaugas.

Atsakovė yra profesionali finansų rinkos dalyvė ir jai sutarties sąlygos turėjo būti aiškios. Atsakovė savo elgesiu patvirtino, kad šios sutarties sąlygos jai yra aiškios ir priimtinos, nes per sutarties vykdymo laikotarpį nesiekė pakeisti sėkmės mokesčio skaičiavimo sąlygų, net ir gavusi Lietuvos banko atlikto patikrinimo išvadą sumokėjo ieškovės apskaičiuotą pagal sutarties sąlygas sėkmės mokestį. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad sutartis yra neteisėta ir (ar) dėl to atsakovei atsirastų teisė jos nevykdyti tokiomis sąlygomis, dėl kurių ji susitarė su ieškove.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis) taikymo

Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuojamos CK 6.193 straipsnyje: esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 76 punktas; kt.).

Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai aiškina sutarties prieduose nustatytas apmokėjimo už suteiktas paslaugas sąlygas. 2013 m. sausio 2 d. konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) teikimo sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kad už šios sutarties 1 straipsnyje nustatytas paslaugas, t. y. investavimo konsultacijas ir investavimo rekomendacijas klientės (atsakovės) asmeninio finansinio turto investavimo klausimais, klientė sumoka 1 priede nurodytus mokesčius. Šį priedą sutarties galiojimo metu šalys keitė (modifikavo). Sutarties nutraukimo metu galiojo šalių sudaryto priedo Nr. 5 sąlygos, nustačiusios mokesčių už suteiktas paslaugas dydžius ir jų mokėjimo tvarką. Priede Nr. 5 klientės mokami mokesčiai išskaidyti į dvi dalis: fiksuoto dydžio konsultavimo mokestis, mokamas kiekvieną mėnesį, ir sėkmės mokestis, skaičiuojamas pelningai pardavus finansines priemones iš skirtumo tarp gautos ir investuotos į parduotas finansines priemones sumos atėmus 1,5 proc. metų palūkanomis neapmokestinamąjį kainų pokytį. Priede Nr. 5 nurodyta, kad nutraukus sutartį traktuojama, jog paskutinę sutarties galiojimo dieną visos finansinės priemonės yra parduodamos ir skaičiuojamas sėkmės mokestis nuo skirtumo tarp gautos pardavus ir investuotos sumos. Sutarties 4.1, 5.3 punktuose nustatyta, kad sąskaita už paslaugas klientei išrašoma pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, o sutarties nutraukimo data yra prilyginama ataskaitinio laikotarpio pabaigai.

Tikruosius sutarties šalių ketinimus dėl sutartyje įrašytų sėkmės mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygų atspindi ne tik sutarties sąlygų pažodinė reikšmė, bet ir tai, kad iki sutarties sudarymo derybų metu ir ją sudarant atsakovė neatskleidė kitokio sėkmės mokesčio skaičiavimo interpretavimo, negu nurodyta sutartyje, ir vykdė sutartį mokėdama sėkmės mokestį būtent taip, kaip nurodyta sutartyje, apmokėdama ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsisakydama apmokėti paskutinę sąskaitą faktūrą, dėl kurios apmokėjimo bylos šalys nesutaria. Šios aplinkybės nustatytos bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalys būtų susitarusios dėl kitokių negu įrašytos sutartyje ir jos prieduose sėkmės mokesčio sąlygų. Nei šalių elgesys iki ir po sutarties sudarymo, nei kiti įrodymai nepatvirtina buvus kitokią negu nurodyta sutartyje sėkmės mokesčio nustatymo tvarką. Todėl nėra pagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad sėkmės mokestis turėjo būti skaičiuojamas tik nuo tų vertybinių popierių pardavimo pelno, kuriuos rekomendavo įsigyti ieškovė, o vertybiniai popieriai pelningai parduoti ne dėl ieškovės teiktų paslaugų, jos asmeninių pastangų. Nurodyti kasacinio skundo teiginiai prieštarauja sutartyje dėl sėkmės mokesčio įtvirtintai šalių valiai skaičiuoti sėkmės mokestį visais atvejais nuo vertybinių popierių pardavimo ir jų įsigijimo skirtumo, sėkmės mokesčio mokėjimo pareigos atsiradimo nesiejant su jokiomis papildomomis sąlygomis.

Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, iš Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamento 2014 m. lapkričio 17 d. tikslinio inspektavimo ataskaitos galima spręsti, kad inspektavimą atlikusi institucija sutarties sąlygas traktavo ir aiškino taip pat, kaip ir ieškovė, nes inspektavimo ataskaitoje šios sąlygos įvertintos kaip nepalankios (nenaudingos) atsakovei. Išaiškinus šias sąlygas taip, kaip nurodo atsakovė, tokiai išvadai nebūtų pagrindo.

Kredito unijos priskiriamos kredito įstaigoms, šios pagal teisės aktų reikalavimus laikytinos profesionaliaisiais klientais (FPRĮ 3 straipsnio 31 dalis, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad atsakovei priimtina profesionaliojo investuotojo kategorija. Sutarties 2.5 punktu klientė patvirtino, kad yra supažindinta su galimybe prašyti pakeisti pasirinktą kategoriją ir žino, kad profesionaliesiems investuotojams netaikomos FPRĮ 22 ir 24 straipsniuose bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos investuotojų apsaugos priemonės, tarp jų ir pareiga atskleisti informaciją apie investavimo rizikas. Kadangi atsakovė kredito unija priskirta profesionaliosios klientės kategorijai, ir neprašė, kad jai būtų taikomas aukštesnis investuotojo apsaugos lygis, laikytina, kad sutartyje vartojamos finansinės sąvokos pagal įprastinę savo reikšmę jai turėjo būti žinomos.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nenustatyta pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atskleisdami sutarties sąlygų dėl sėkmės mokesčio turinį, būtų netinkamai taikę CK 6.193 straipsnyje reglamentuojamas sutarčių aiškinimo taisykles.

Dėl sutarties vykdymo privalomumo

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sunt servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017, 31 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad nė viename finansų patarėjo veiklą reglamentuojančiame teisės akte (FPRĮ, Finansinių įstaigų įstatyme ir kt.) nenurodytas draudimas sudaryti su klientais atlygintines sutartis, tarp jų ir susitarti dėl sėkmės mokesčio net ir tuo atveju, kai šalys yra susitarusios dėl periodinių mokėjimų už paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 74 punktas).

Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Sutarties nuostatas dėl sėkmės mokesčio atsakovė aiškina kitaip, t. y. neigdama atsiradusią prievolę sumokėti sėkmės mokestį, jau po to, kai kita sutarties šalis – ieškovė – vykdydama sutartį suteikė paslaugas, t. y. atliko vertybinių popierių operacijas, tačiau vien tai neatleidžia atsakovės nuo pareigos vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus mokėti sėkmės mokestį.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamento 2014 m. lapkričio 17 d. tikslinio inspektavimo ataskaitoje nurodyta dėl ieškovei mokėto sėkmės mokesčio netikslingumo, būtent dėl sėkmės mokesčio mokėjimo už atsakovės kredito unijos vertybinių popierių pardavimo ir tų pačių vertybinių popierių atpirkimo operacijų metu gautą kainų skirtumo pelną, įvertinta, kad šios operacijos kredito unijai nėra tikslingos. Inspektavimo ataskaitoje taip pat pažymėta, kad sėkmės mokestis buvo skaičiuojamas net ir nuo pelno, kurį kredito unija laikydama vertybinius popierius sukaupė iki investicinių paslaugų sutarties sudarymo, ir įvertinta, kad visa su vertybiniais popieriais susijusi rizika lieka kredito unijai, o sėkmės mokesčio taikymo tikslingumas nesuprantamas, tokia investicinių paslaugų sutartis naudinga tik ieškovei.

Nurodytoje Lietuvos banko inspektavimo ataskaitoje pažymėtas sėkmės mokesčio nenaudingumas, netikslingumas kredito unijai, bet nekonstatuota atvejų dėl sėkmės mokesčio sumų išmokėjimų, kurie neturėjo būti mokami pagal sutartį. Lietuvos bankas nekonstatavo sutarties sąlygų dėl sėkmės mokesčio neteisėtumo, teisės normų pažeidimų. Atsakovės kasaciniame skunde nurodytas sėkmės mokesčio sąlygų ydingumas, jų nenaudingumas atsakovei, ką patvirtino Lietuvos bankas inspektavimo ataskaitoje, savaime nereiškia tokių sutarties sąlygų neteisėtumo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad atsakovė sutartį vykdė, mokėdama sėkmės mokestį, vykdydama sutartį ji nesikreipė dėl sėkmės mokesčio skaičiavimo ir (ar) mokėjimo sąlygų pakeitimo, o ieškovė suteikė paslaugas, taigi atsakovė turėjo ir galėjo suprasti, jog privalės vykdyti turimus įsipareigojimus atsiskaityti už paslaugas, t. y. mokėti sėkmės mokestį sutartyje (priede) apibrėžta procentine išraiška nuo vertybinių popierių įgijimo ir pardavimo pelningo pardavimo.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad pagal sutartį atsirado atsakovės prievolė sumokėti ieškovei sėkmės mokestį. Atsakovė neįrodė prievolės nebuvimo, nors pagal CPK 178 straipsnį tą turėjo padaryti gindamasi nuo pareikšto ieškinio reikalavimų.

Dėl kasacinio skundo argumento, kad teismai turėjo taikyti CK 6.237 straipsnį, reglamentuojantį turto gavimą be pagrindo, bet jo netaikė, ir spręsti, kad už paslaugas atsakovė turėjo mokėti tik konsultavimo mokestį ir neturėjo mokėti sėkmės mokesčio, teisėjų kolegija pažymi tai, kad CK 6.237 straipsnyje reglamentuojamas turto, įgyto be teisinio pagrindo, grąžinimas. Tačiau nagrinėjamu atveju sėkmės mokestis buvo nustatytas šalių sudarytoje sutartyje, ji buvo šio mokesčio mokėjimo teisinis pagrindas, todėl teismai pagrįstai netaikė turto gavimą be pagrindo reglamentuojančio pirmiau nurodytos teisės normos.

Dėl Lietuvos banko ir atsakovės darbuotojų neįtraukimo dalyvaujančiais byloje asmenimis

Pagal CPK 49 straipsnio 3 dalį valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų nustatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad prašydama į bylą įtraukti Lietuvos banką atsakovė aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viešojo intereso gynimo poreikis, neįrodinėjo ir tokio intereso neidentifikavo, o Lietuvos bankas iniciatyvos dalyvauti byloje taip pat neišreiškė. Atsakovė neįvardijo jokių priežasčių, sukliudžiusių tokį prašymą pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos bankas vykdo kredito unijų veiklos priežiūrą, reglamentuojamą Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme. Vykdydamas priežiūrą Lietuvos bankas atliko atsakovės veiklos tikrinimą ir surašė inspektavimo ataskaitą, kurioje ištyrė ir įvertino, be kita ko, šalių sudarytos sutarties sąlygas dėl sėkmės mokesčio. Byloje yra pateikta inspektavimo ataskaitos ištrauka, ją teismai tyrė ir vertino jos reikšmę spręsdami ginčą dėl sėkmės mokesčio bei konsultavimo mokesčio skolos priteisimo. Inspektavimo ataskaitoje pateikta Lietuvos banko kaip priežiūros institucijos pozicija sutarties ir joje sulygto sėkmės mokesčio klausimais, o atsakovė prašymą įtraukti į bylą Lietuvos banką motyvavo abstrakčiai – viešojo intereso gynimo poreikiu, tačiau nepaaiškino, dėl ko konkrečiai yra reikalinga byloje Lietuvos banko išvada, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos bankas šalių sudarytos sutarties įvertinimą jau yra pateikęs inspektavimo ataskaitoje. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo įtraukti į bylą Lietuvos banką.

Dėl atsakovės kasaciniame skunde nurodyto ketinimo reikalauti žalos atlyginimo iš sutartį sudariusių ir sėkmės mokestį mokėjusių atsakovės darbuotojų, kurie, anot atsakovės, taip pat turėjo būti įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis, o jų teismai neįtraukė, pažymėtina tai, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl skolos priteisimo iš atsakovės kredito unijos pagal jai ieškinį pareiškusios ieškovės investavimo paslaugas teikusios įmonės. Byloje nėra pareikšta reikalavimų atsakovės darbuotojams, teismai nesprendė dėl jų veiksmų sudarant sutartį, išmokant sėkmės mokestį. Todėl pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad teismai nusprendė dėl į bylą neįtrauktų atsakovės darbuotojų teisių ir pareigų.

Dėl bylos procesinės baigties

Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi išsprendė bylą tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, sėkmės mokesčio mokėjimą už suteiktas investavimo paslaugas, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bei nepažeidė proceso teisės normų. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas