Dėl teisės normų, reglamentuojančių privačių asmenų teises ginčyti statybos leidimą ir kitus statinio statybos dokumentus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-198-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21167-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.10; 2.5.10.5.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. L., S. B., A. A., T. P., R. U. ir M. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. L. (J. L. teisių perėmėjos), S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei,,Tavo verslas“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl statybos leidimo ir kitų statinio statybos dokumentų panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys – visuomeninė organizacija „Balsių bendruomenė“, M. S., I. V., G. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių privačių asmenų teises ginčyti statybos leidimą ir kitus statinio statybos dokumentus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas J. L. 2015 m. birželio 17 d. pradiniu ieškiniu, ieškovai J. L., S. B., A. A., T. P., R. U. bei M. L. 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikslintu ieškiniu ir ieškovai B. L. (J. L. teisių perėmėja), S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. 2016 m. balandžio 25 d. patikslintu ieškiniu suformulavo visus reikalavimus, kuriais prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo panaikinti dokumentus, susijusius su statybomis sklype (duomenys neskelbtini): 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 992; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-01-141204-01442; 3) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą Nr. PASS-00-141211-01181 „Apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių“; 4) pripažinti negaliojančia UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją Nr. 1 „Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą“; 5) leisti statytojai UAB „Tavo verslas“ per metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją ir, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatyti ar pertvarkyti statinį į vienbutį arba dvibutį gyvenamąjį namą; 6) priimti atskirąją nutartį dėl Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus valstybės tarnautojų ir UAB „Tavo verslas“ atsakingų asmenų veiksmų, įteisinant UAB „Tavo verslas“ įvykdytas savavališkas statybas, informuojant apie tai Specialiųjų tyrimų tarnybą.

Ieškovai nurodė, kad ieškovas M. L. gyveno name (duomenys neskelbtini), ieškovui S. B. su sutuoktine S. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ieškovui A. A. su sutuoktine L. A. priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ieškovui T. P. kartu su žmona G. P. priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ieškovui R. U. priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini).

2014 m. pabaigoje priešais namą (duomenys neskelbtini) pradėti statybos darbai, rekonstruojant buvusį nebaigtą statyti vienbutį dviejų aukštų gyvenamąjį namą. Rekonstruojant gyvenamąjį namą nugriautas antras mansardinis namo aukštas ir ant esamų pirmo aukšto konstrukcijų pristatytas naujas antras aukštas ir trečias mansardinis aukštas.

Ieškovai paaiškino, kad joks teritorijų planavimo dokumentas ar statinio techninis projektas su jais nebuvo derintas, jie nebuvo informuoti, kad statomame name bus įrengti 6 butai. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ginčo sklype nebuvo galima statyti kelių sublokuotų dvibučių gyvenamųjų pastatų. Ieškovai teigė, kad statinys neatitinka statinio techninio projekto, nes faktiškai statomas trijų aukštų gyvenamasis namas, be to, yra tik du įėjimai į namą, nors turėtų būti trys, stogo konstrukcija, visos komunikacijos bendros. Ieškovai mano, kad statybą leidžiantį dokumentą išdavusi institucija nustatė teritorijos užstatymo tipą (trys sublokuoti dvibučiai), kurio nenurodo ginčo teritorijoje galiojantys Vilniaus miesto bendrasis planas ir Individualių gyvenamųjų namų mikrorajono prie Turistų gatvės detalusis planas; atsakovės UAB „Tavo verslas“ pastatytas statinys pažeidžia esminius statinio projekto sprendinius, todėl jis laikytinas savavališka statyba. Pagal Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius aptariama teritorija priskiriama mažo užstatymo intensyvumo gyvenamajai teritorijai.

Atsakovė UAB „Tavo verslas“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovų 38 777,48 Eur, 5 proc. metines palūkanas nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos iki turtinio reikalavimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2015 m. birželio 3 d. užbaigė trijų dvibučių gyvenamųjų pastatų statybas ginčo sklype. 2015 m. rugsėjo 14 d. pradinis ieškovas J. L. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neleisti UAB „Tavo verslas“ perleisti pastatytų butų ir už tai gauti suplanuotų pajamų, dėl to atsakovė patyrė nuostolių. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Tavo verslas“ privalėjo grąžinti pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis sumokėtus avansus bei sumokėti baudas. UAB „Tavo verslas“ yra sudariusi kredito sutartį, pagal kurią turi mokėti 8 proc. metines palūkanas. Kadangi nebuvo galima parduoti butų, UAB „Tavo verslas“ negalėjo grąžinti paskolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 2014 m. rugpjūčio 7–14 dienomis A. A., A. D., R. U. sklypo užstatymo schemoje pasirašė, kad sutinka ir yra susipažinę su ginčo žemės sklypo užstatymo schema. 2014 m. lapkričio 10 d. įvyko viešas susirinkimas dėl supažindinimo su projekto sprendiniais ir jų aptarimo, tačiau šiame susirinkime nė vienas iš ieškovų nedalyvavo. 2014 m. gruodžio 4 d. išduotas statybos leidimas atsakovei UAB „Tavo verslas“ statyti dvibučius blokuotus namus, buvo parengtas Techninis projektas, išduoti Specialieji architektūros reikalavimai. 2014 m. gruodžio 11 d. surašyta Pažyma apie statinio statybą be nukrypimų. 2015 m. gegužės 11 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ieškovų atstovui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad statyba žemės sklype (duomenys neskelbtini) nėra savavališka ir nepažeidžia projekto sprendinių. 2015 m. birželio 4 d. surašyta deklaracija, pagrindžianti statybos užbaigimą. Byloje pateikta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla ir UAB „Ober-house“ konsultacija. 2014 m. birželio 12 d. atsakovė UAB „Tavo verslas“ pasirašė kredito sutartį. Byloje pateikta 2015 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus miesto 6-ojo notaro biuro pažyma apie sandorio neįvykimą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, preliminariosios butų pirkimo–pardavimo sutartys. 2015 m. rugsėjo 22 d. ir rugsėjo 25 d. šios sutartys buvo nutrauktos ir išmokėta 1000 Eur bauda. Byloje taip pat pateikta 2016 m. liepos 21 d. kredito unijos „Mano unija“ pažyma apie atsakovės UAB „Tavo verslas“ sumokėtas palūkanas.

Dėl ieškinio senaties termino – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 d. nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2008">3K-3-588/2008</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2009">3K-3-533/2009</a>).

Ieškovai ginčija individualaus pobūdžio administracinius teisės aktus. Ginčijamiems Specialiesiems architektūros reikalavimams, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažymai, statybą leidžiančiam dokumentui apskųsti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas.

Informacija apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą buvo paskelbta viešai prieinamame Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre (interneto adresas: http://www.vilnius.lt/index.php?3031055270). Jame aiškiai nurodyta, kad išduotas leidimas statyti dvibučius blokuotus gyvenamuosius namus. Leidimų paieškos sistema nėra sudėtinga, pakanka nurodyti pastato adresą, todėl teismas pripažino, kad ieškovai turėjo visas sąlygas sužinoti apie išduotą statybos leidimą ir jo pobūdį. Iš Leidimų statybai registre pateiktų duomenų galima nustatyti akto pavadinimą, jo priėmimo datą bei turinį, t. y. visą informaciją, kuriai esant žinomai, laikoma, jog asmuo žino apie priimtą teisės aktą. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris manė, kad jo teisės ar teisėti interesai gali būti pažeidžiami priimtu administraciniu aktu, nuo to momento, kai statybos leidimas užregistruojamas Leidimų statybai registre, per vieno mėnesio terminą galėjo paduoti skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka.

2015 m. gegužės 11 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakyme taip pat aiškiai pateikta visa informacija apie vykstančias statybas. Nors šis dokumentas ieškovų atstovo kontoroje gautas tik 2015 m. gegužės 18 d., tačiau kiti byloje esantys įrodymai bei ieškovų paaiškinimai teismo posėdžiuose patvirtina, kad ieškovams vėliausiai buvo žinoma apie atsakovės ketinimą statyti šešis butus (tris sublokuotus dvibučius) dar 2015 m. kovo mėnesį.

Apie ginčijamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą Nr. PASS-00-141211-01181 „Apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių“ bei UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją Nr. 1 „Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą“ ieškovai sužinojo vėliausiai 2015 m. birželio 17 d., būtent tada, kai jų atstovas gavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kurio 10.1 punkte nurodoma, jog daiktas suformuotas padalijimo būdu pagal 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją Nr. 1 „Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą“. Taigi, senaties terminas šiems dokumentams ginčyti suėjo vėliausiai 2015 m. liepos 17 d.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisės normas, teismas konstatavo, kad ieškovai praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą nuo skundžiamo akto paskelbimo, todėl taikė ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmetė.

Dėl ieškovų teisinio suinteresuotumo – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Taigi, asmenys, besikreipiantys į teismą, turi įrodyti, kad padaryta tam tikra žala, pažeisti tam tikri įstatymo saugomi interesai, taip pat kad žala padaryta būtent jiems, o ne kam kitam.

Ieškovų atstovas teigė, kad ieškovai yra „suinteresuota visuomenė“ pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Europos Ekonominės Komisijos (JTO EEK) konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija). Pagal Orhuso konvenciją ir 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, „suinteresuota visuomenė“ yra visuomenė, kuriai daro įtaką arba tikėtinai gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota šių sprendimų priėmimo procesu (Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu, vis dėlto, net ir tokia visuomenė turi įrodyti savo suinteresuotumą, be to, teisių gynimas negali būti vienkartinis, ji turi nuolat dalyvauti ginant pažeistus visuomenės interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovai nėra „suinteresuota visuomenė“ Orhuso konvencijos prasme, nes šis ieškinys yra vienkartinis jų galimai pažeistų teisių gynimas.

Ieškovai nurodė, kad trys sublokuoti dvibučiai namai faktiškai yra daugiabutis, pažeidžia ieškovų teises: esant šešiems butams viename name, t. y. statant individualių namų rajone daugiabučius namus, padidėja gyventojų bei automobilių skaičius, triukšmas, padaugėja statomų gatvėje automobilių, taip pat bus kelis kartus daugiau atliekų. Pastačius ginčo namą, jame gyvens daug žmonių, gatvėje bus daug automobilių, tai pablogina ieškovų gyvenimo kokybę ir trukdo jų ramybę. Ieškovai taip pat teigė, kad jų turto vertė sumažėjo, nes kaimynystėje stovi daugiabutis namas.

Teismas vertino, kad ginčo rajone gyvenant vos keliais asmenimis daugiau, nei ieškovai tikėjosi pirkdami savo būstus, žymiai nepasikeis nei triukšmo lygis, nei automobilių eismo intensyvumas ar kitos gyvenimo sąlygos. Ginčo statinys nepažeidžia statinio aukštingumo, intensyvumo bei tankumo reikalavimų, iš bendro rajono vaizdo neišsiskiria, tai aiškiai matyti iš byloje esančių nuotraukų. Taip pat nepagrįstas ieškovų argumentas, kad dėl ginčo pastato jų namų vertė sumažėjo. Ieškovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų daryti išvadą, jog ieškovų teisės buvo pažeistos. Todėl teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė interesų pažeidimo ar patirtos žalos. Tik keli ieškovai yra ginčo sklypo kaimynai, kita ieškovų dalis šiuo atveju neturi teisinio suinteresuotumo byloje, nes nėra ginčo sklypo kaimynai. Taigi ieškovų dalies suinteresuotumas bylos baigtimi neegzistuoja, nes jų teisės ir interesai nebuvo pažeisti, o kiti ieškovai taip pat neįrodė, kad jų interesai buvo pažeisti.

Sklypo kaimynai, t. y. R. U., A. A., 2014 m. rugpjūčio 7–14 dienomis pasirašė Užstatymo schemą – davė sutikimus statyti tris dvibučius sublokuotus namus. Ieškovų argumentas, kad šiuos sutikimus pasirašė nesupratę, jog bus statomi būtent tokie namai, teismo neįtikino, nes Užstatymo schemoje aiškiai nurodoma, kas bus statoma, o jei ieškovams schema ir paaiškinimai joje nebuvo aiškūs, jie turėjo teisę ir galimybę išsiaiškinti neaiškumus ar schemos nepasirašyti.

Dėl statybos leidimo ir kitų dokumentų neteisėtumo – teismas, ginčo atveju taikydamas ieškinio senaties terminą, pasisakė ir dėl galimai neteisėtų atsakovių veiksmų. Ieškovai statybos leidimo neteisėtumą grindė klaidinga teisės aktų interpretacija – teigė, kad statinys turi būti laikomas ne trimis sublokuotais dvibučiais namais, o daugiabučiu namu, kuris turėjo būti statomas laikantis šiems statiniams keliamų reikalavimų. Tiek išvadoje, tiek paaiškinimuose teismo posėdžio metu išvadą duodančios institucijos Aplinkos ministerijos atstovas patvirtino, kad dvibučiai gyvenamieji namai gali būti blokuojami ir dėl to jie netampa daugiabučiai.

Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 7 punktą laikytina, kad tam pačiam pogrupiui priskiriami tiek atskiri namai, tiek keli sublokuoti namai nesietini tiesiogiai su užstatymo tipu, o tik pabrėžia tą pačią klasifikaciją – keli vienas prie kito prišlieti namai daugiabučiu namu netampa. Aplinkos ministerijos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal detaliojo plano sprendinius blokuotas užstatymas ginčo atveju buvo galimas, taip pat atkreipė dėmesį, kad blokuotų dvibučių statymas teisės aktuose specialiai nereglamentuotas, tačiau tokių namų egzistavimas nėra vertintinas kaip pažeidimas ir jis gali bei galėjo būti įgyvendinamas.

Aplinkos ministerijos išvadoje patvirtinta, kad statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 1 punkte nurodyta, jog STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nustato mažiausius techninius reikalavimus vienbučio (vieno buto) ir dvibučio (dviejų butų) gyvenamojo pastato ar sublokuotų šių pastatų statybai, taigi, šiame reglamente yra nustatytas dvibučių namų blokavimas. Išvadoje taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju trys dvibučiai sublokuoti gyvenamieji pastatai atitinka šio statybos techninio reglamento 7.2 papunktyje nurodytą pogrupį (gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai (namai)) ir turi būti projektuojami vadovaujantis būtent šio statybos techninio reglamento nuostatomis, priešingai nei teigia ieškovai.

Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 992 atsakovei UAB „Tavo verslas“ leista statyti sublokuotus statinius ginčo sklype išlaikant ne mažesnį nei 3 m atstumą nuo ginčo sklypo ribų, nustatytas leistinas aukštingumas pagal Bendrojo plano sprendinius – 3 aukštai, įskaitant mansardą, nurodyta išlaikyti ginčo sklypo užstatymo tankumą iki 29 proc., o intensyvumą iki 0,4, žemės sklype statant ne aukštesnius kaip 8,5 m statinius. Šie architektūros reikalavimai yra įvykdyti. Nagrinėjamu atveju Specialiuosiuose architektūros reikalavimuose nustatyti parametrai – statinių aukštis, užstatymo tankis, intensyvumas – nustatyti vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais, nenukrypstant nuo detaliojo plano. Ginčo statinys nepažeidžia statinio aukštingumo, intensyvumo bei tankumo reikalavimų, iš bendro rajono vaizdo neišsiskiria.

Dėl išdėstytų aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovių veiksmai statant ginčo pastatą, išduodant atitinkamus leidimus ir kitus dokumentus nebuvo neteisėti.

Dėl priešieškinio nepagrįstumo – civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovas J. L. 2015 m. rugsėjo 14 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždraudimo atsakovei UAB „Tavo verslas“ pardavinėti ginčo butus. 2015 m. rugsėjo 15 d. teismo nutartimi tokios laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir tą pačią dieną nutartis buvo išsiųsta VĮ Registrų centrui ir atsakovei UAB „Tavo verslas“. 2015 m. rugsėjo 16 d. atsakovė UAB „Tavo verslas“ padavė atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties ir 2015 m. rugsėjo 17 d. teismas nutartimi panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės galiojo dvi dienas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas J. L. (teisių perėmėja – B. L.) CPK 144 straipsnio nustatyta tvarka pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas, pateikdamas tokį prašymą, įgyvendino savo procesines teises, gynė savo galimai pažeistą interesą. Teismas pažymėjo, kad tokie ieškovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, nes jis neatliko jokių įstatymais ar sutartimi draudžiamų veiksmų.

Teismas nevertino, kokią žalą atsakovė realiai patyrė, nes ji nebuvo patirta dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, o civilinė atsakomybė negalima, jei nėra bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio taip neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Laikinosios apsaugos priemonės galiojo vos porą dienų, todėl mažai tikėtina, kad būtent dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo dvi dienas pardavinėti ginčo butus – atsakovė patyrė tokią žalą, kurią prašo atlyginti. Preliminariosios butų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos jau po civilinės bylos iškėlimo teisme, todėl atsakovė, kaip verslininkė, turėjo informuoti galimus pirkėjus apie bylos iškėlimo faktą, o to nepadariusi, turėjo numatyti galimai kilsiančias pasekmes.

Nenustatęs, kad ieškovas elgėsi neteisėtai, taigi nesant priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir neteisėtų veiksmų, teismas konstatavo, kad atsakovės UAB „Tavo verslas“ priešieškinis yra nepagrįstas.

Ieškovų B. L., S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. ir atsakovės UAB „Tavo verslas“ apeliacinius skundus išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti).

Dėl ieškovų reikalavimo teisių ir teisinio suinteresuotumo bei galimo jų teisių pažeidimo – CPK 5 straipsnyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ieškovų, kaip nekilnojamojo turto savininkų, teisės nebuvo pažeistos, o realiai buvo tikimybė statant ginčo statinius pažeisti tik besiribojančių sklypų savininkų R. U. ir A. A. teises. Tačiau šiedu ieškovai yra patvirtinę savo parašais ginčo sklypo Užstatymo schemoje, jog neprieštarauja tokiam užstatymui.

Sprendžiant, ar atitinkamas statybos leidimas neprieštarauja detaliajam planui, koks leidimas galėjo būti išduotas nekeičiant detaliojo plano, aktualios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios, jog, rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: 1) konkretus teritorijos naudojimo tipas; 2) leistinas pastatų aukštis; 3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; 4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; 5) statinių statybos zona; 6) užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); 7) servitutai; 8) susisiekimo sistemų organizavimas. Teismas nenustatė, kad įgyvendinus ginčo projektą būtų buvę pažeisti minėti reikalavimai.

Teritorijų planavimo dokumentai nustato tik užstatymo intensyvumą, aukštingumą, žemės sklypų naudojimo būdus, tačiau nereglamentuoja gyventojų skaičiaus. Ieškovų įvardijami nepatogumai dėl padidėsiančio gyventojų, transporto skaičiaus, kuriuos jie laiko savo teisėtų lūkesčių pažeidimais, nevertintini kaip pagrįsti ir teisėti, nes ir vienbučiame name gali gyventi kelios kelių kartų šeimos. Teoriškai gali susidaryti ir tokia situacija, kad tokiame vienbučiame name gyventojų skaičius bus didesnis negu sublokuotuose namuose, todėl ieškovų nurodomas jų teisėtų lūkesčių pažeidimas yra paremtas tik jų spėjimais. Teismas sprendė, kad ieškovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog jų teisės buvo pažeistos.

Aplinkos ministerijos išvadoje vienareikšmiškai nurodyta, kad „atsižvelgiant į numatomą rekonstruoti vienbutį namą, jo konstrukcijas, planuojamų statyti sublokuotų namų sprendinius, teoriškai įmanoma rekonstruoti vienbutį gyvenamąjį namą į tris sublokuotus namus nekeičiant buvusio vienbučio namo pirmojo ir cokolinio aukšto konstrukcijų, buvusio pastato užstatymo ploto, kad sublokuoti namai atitiktų Statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai namai“ sublokuotiems namams keliamus reikalavimus dėl sublokuotos sienos“, todėl tokia rekonstrukcija galima. Be to, ginčo atveju nebuvo keičiamas pastato tūris, vieta sklype, kas galėtų pažeisti besiribojančių sklypų savininkų teises.

Dėl priešieškinio – apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė keturių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nustatytų CK 6.246–6.249 straipsniuose, todėl netenkino priešieškinio. Dėl nurodytų motyvų esmės teismas apeliacinius skundus atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai B. L. (J. L. teisių perėmėja), S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai statybą leidžiančio dokumento apskundimo terminą skaičiavo ne nuo momento, kada ieškovas J. L. faktiškai sužinojo apie išduotą kaimynystėje statybą leidžiantį dokumentą (gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymą į jo skundą dėl statybos darbų patikrinimo), bet nuo informacijos apie statybą leidžiantį dokumentą paskelbimo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tinklalapyje. Taip teismai pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį, nes statybą leidžiantis dokumentas ieškovui buvo įteiktas tik po civilinės bylos iškėlimo, o informacijos paskelbimas atsakovės tinklalapyje nėra laikomas oficialiu akto paskelbimu. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį vieninteliu oficialiu statybos leidimų paskelbimo šaltiniu yra laikoma sistema www.infostatyba.lt. Šiame informacijos šaltinyje buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) išduotą statybos leidimą, tačiau nei teritorijos užstatymo tipas, nei teritorijos užstatymo intensyvumas nebuvo nurodyti. Todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje nustatytas terminas nebuvo praleistas (skaičiuojant nuo Valstybinės teritorijų priežiūros ir statybos inspekcijos atsakymo į skundą gavimo).

Teismai, vertindami, kad ieškovai J. L. (teisių perėmėja B. L.), M. L., S. B. ir T. P. neturi teisės kreiptis į teismą pagal CPK 5 straipsnį, pažeidė CK 4.103 straipsnį ir Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnį, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 5 punktą (ignoravo jame apibrėžtą kaimyninio žemės sklypo sąvoką).

Teismai nepagrįstai susiaurino asmenų, kurių teisės ir teisėti interesai gali būti pažeidžiami neteisėtu statybos leidimu, ratą iki su statybvietės žemės sklypu besiribojančių žemės sklypų savininkų, pažeidė ir teisės aktuose nustatytus kaimyninio žemės sklypo požymius, nes pagal Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 5 punktą kaimyniniu sklypu pripažįstamas ne tik su planuojama teritorija besiribojantis žemės sklypas, bet ir nuo planuojamos teritorijos atskirtas,,ne aukštesnės kaip D kategorijos gatve, vietinės reikšmės keliu ar siauresniu kaip 10 metrų sklypais nesuformuotas žemės plotas“. Visi ieškovai atitinka kaimyninio žemės sklypo kriterijus, nes juos nuo statybvietės sklypo skiria ne aukštesnės kaip D kategorijos gatvė, kurios plotis yra keli metrai, todėl visi ieškovai laikytini statybvietės žemės sklypo kaimynais ir atitinkamai turi reikalavimo teisę CK 4.103 straipsnio 2 dalies bei Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu. Detaliojo plano galiojimo teritorija yra visas Balsių kvartalas, todėl jo sprendiniai aktualūs visiems kvartalo gyventojams. Visi ieškovai yra artimiausi ginčo pastato kaimynai, ieškovų R. U. ir A. A. žemės sklypai ribojasi su statybvietės žemės sklypu, kiti ribojasi per gatvę. Todėl ieškovai priskirtini prie asmenų, kuriems įstatymo suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teismai, nusprendę, kad dalis ieškovų neva neturi reikalavimo teisės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMzAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-230/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-230/2010">3K-7-230/2010</a> suformuluoto teisės aiškinimo, kad tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas, remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas kaip jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimas. Išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad būtina skirti negatorinį ieškinį, reiškiamą CK 4.99 straipsnio pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškinį dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, reiškiamą CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, o antruoju – vien teisės aktų reikalavimų pažeidimas.

Taikydami ieškinio senatį ir atmesdami ieškinį dėl neva neturimos reikalavimo teisės, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzQtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-134-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-134-916/2016">3K-7-134-916/2016</a>, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos kaip nagrinėjamos bylos, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Toje byloje buvo nagrinėjamas gyvenamųjų namų kvartalo gyventojų ieškinys dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo, kurio pagrindu buvo atliekami statybos darbai tame kvartale, nors tokiems darbams atlikti buvo būtina parengti detalųjį planą. Abiejose bylose buvo ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotas statybos leidimas. Nurodytoje byloje teismas ieškovų sužinojimą apie ginčijamą statybos leidimo momentą siejo ne su informacijos apie statybos leidimo išdavimą paskelbimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tinklalapyje, bet su momentu, kada ieškovai gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymą į jų skundą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas J. L. ieškinį pareiškė 2015 m. birželio 17 d., kai 2015 m. gegužės 18 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymą į savo skundą dėl kaimynystėje vykdomų statybos darbų (kai pamatė, kad ginčo name yra įvedami šeši atskiri elektros įvadai). Tačiau teismai statybos leidimo apskundimo terminą nepagrįstai siejo ne su minėto atsakymo gavimu, bet su informacijos apie statybos leidimo išdavimą paskelbimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos interneto tinklalapyje.

Asmenų subjektines teises dalyvauti detaliojo plano viešame svarstyme valdžios institucijos turi užtikrinti tokiu būdu, kad šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės. Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnis suteikia subjektinę teisę ieškovams, kad aplinka, tiesiogiai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta, statant statinius būtų pakeista laikantis teisės normų reikalavimų. Ši teisės norma ieškovų teisių ir interesų apsaugos nesieja su nuosavybės teise, todėl teismų vertinimas, kad reikalavimo teisę turi tik su statybvietės žemės sklypu besiribojančių žemės sklypų savininkai, yra padaryta pažeidžiant ir ignoruojant Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas ieškovų subjektines teises, atitinkamai pažeidžiant CK 4.103 straipsnio 2 dalyje ir Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios suteikia reikalavimo teisę ginčyti neteisėtą statybos leidimą asmenims, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami.

Ieškovai statybą leidžiantį dokumentą, visų pirma, skundė tuo pagrindu, kad juo pažeidžiamas galiojančiame detaliajame plane nustatytas statybinio sklypo užstatymo tipas, todėl toks statybos leidimas galėjo būti išduotas tik pakeitus detaliojo plano sprendinius, t. y. atlikus visas privalomas detaliojo plano keitimo procedūras.

Teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, t. y. detalųjį planą, techninį projektą, ginčo pastato kadastrinių matavimų bylas ir Aplinkos ministerijos duotą išvadą byloje, pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teismai padarė išvadą, kad statybos leidime nustatytas teritorijos užstatymo tipas neva neprieštarauja galiojančiam detaliajam planui, nes detaliajame plane buvo nustatytas ir statybos leidime nurodytas blokuotas užstatymo tipas, tačiau teismai ignoravo iš detaliojo plano sprendinių akivaizdžią ir Aplinkos ministerijos atstovų byloje nurodytą aplinkybę, kad konkrečiam ginčo sklypui buvo nustatytas ne blokuotas, o individualaus užstatymo tipas, kuris buvo pažeistas išduodant statybą leidžiantį dokumentą.

Teismai visiškai ignoravo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl esminių projekto pakeitimų, t. y. savavališkų statybos darbų, kuriais statytojas pažeidė net ir statybos leidime nustatytą užstatymo tipą bei intensyvumą ir pastatė daugiabutį namą individualių namų kvartale. Statybvietės sklypui vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais buvo nustatytas 0,30 užstatymo intensyvumas (statytoja intensyvumą viršijo). Iš pastato kadastrinių matavimų bylų matyti, kad į nė į vieno namo bendrąjį plotą nėra įskaičiuotas bendros laiptinės plotas: cokolinio aukšto, pirmojo ir antrojo aukštų patalpų plotų suma sudaro apie 63 kv. m. Taigi realus užstatymo intensyvumas yra 0,414.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, civilinėje byloje ginčijant individualius administracinius aktus, kasacinis teismas laiko reikšminga ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzQtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-134-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-134-916/2016">3K-7-134-916/2016</a>).

Šios bylos ieškovai yra kaimynystėje su ginčo sklypu esančių namų gyventojai. Ieškovai teigė, kad statybos leidimas prieštarauja galiojančio Balsių gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano sprendiniams, t. y. pažeidžiamas ginčo teritorijai nustatytas užstatymo tipas ir intensyvumas, taip pat, kad savavališkais statybos darbais statytojas pastatė ne statybos leidime nurodytus tris sublokuotus dvibučius namus (kurių pagal detalųjį planą negalėjo būti), bet daugiabutį namą, nesilaikydamas tokio pobūdžio statiniui statybos norminiuose dokumentuose privalomų reikalavimų. Statybos leidime nustatytas neegzistuojantis užstatymo tipas „sublokuoti dvibučiai“, reiškiantis daugiabučio namo statybas, kurios Balsių kvartale nenumatytos. Ginčo pastatas nėra sublokuotas, nes objektyviai neįmanoma sublokuoti pastatų taip, kad blokuojamoji siena skirtinguose pastato aukštuose būtų skirtingose vietose. Statytoja UAB,,Tavo verslas“ vietoje techniniame projekte numatytų trijų atskirų lauko įėjimų į kiekvieną sublokuotą pastatą (duomenys neskelbtini) įrengė visiems trims namams bendrą laiptinę.

Padidėjus gyvenamosios vietovės urbanizacijai, padidės ir automobilių srautas, kils aplinkos užterštumo, triukšmo lygis, o tai kelia grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Be to, kaip nurodė Aplinkos ministerijos atstovas M. N., nesivadovaujant detaliojo plano sprendiniais yra daromas neigiamas poveikis kvartalo inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai.

Teismai neįvertino to, kad ieškovai savavališkų statybų faktą įrodinėjo su patikslintu ieškiniu pateiktomis nuotraukomis, iš kurių matyti, kad Techniniame projekte suprojektuoti 3 atskiri dvibučiai namai turi bendrą stogo konstrukciją, kad Techniniame projekte suprojektuoti trys atskiri įėjimai, o matosi tik dvi durys. Antstolis Mindaugas Dabkus 2015 m. lapkričio 20 d. užfiksavo patekimą į ginčo pastatą ir nustatė, kad į visus,,tris namus“ ir juose esančius šešis butus yra patenkama per bendrojo naudojimo laiptinę, kuri turi du įėjimus iš lauko.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-1638/2005, nagrinėdamas privataus asmens skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo patvirtinti atitinkamų sklypų detalųjį planą bei vertindamas, ar pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnį, konstatavo, kad,,teisė gintis nuo pažeidimų pirmiausia kildinama iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, kurio naudojimo sąlygoms tiesioginė įtaka daroma planuojamos teritorijos sprendiniais. Tokia įtaka nėra draudžiama, tačiau ji (sprendiniai) turi atitikti teisės aktų, užtikrinančių siekiamų tikslų ir kylančių neigiamų pasekmių proporcingumą, reikalavimus. Tik tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog planuojamoje teritorijoje nekilnojamąjį daiktą turinčio savininko teisių įgyvendinimo sąlygos keičiamos teisėtai.“ Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjo, kuris turi nuosavybės teisę į butą gyvenamajame name, patenkančiame į planuojamos teritorijos ribas, teisėms ginčijamas sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo turi įtakos, taigi jis turi teisę tokį sprendimą ginčyti manydamas, jog šiuo teisės aktu be teisėto pagrindo keičiamos ar panaikinamos jo įstatymu saugomos teisės bei teisėti interesai.

Pagal paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ieškovai turėtų teisę ginčyti Balsių gyvenamųjų namų kvartalo, kuriame gyvena, sprendinius, nes jų turima nuosavybė patenka į planuojamos teritorijos ribas. Tačiau, vadovaujantis šioje byloje priimtais teismų sprendimais, ieškovams yra nepripažįstama teisė ginčyti statybos leidimą, kuris išduotas pažeidžiant galiojančio detaliojo plano sprendinius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A2-1372/2005, nagrinėdamas statybos leidimo panaikinimo klausimą pagal privačių asmenų skundus, konstatavo, kad „kadangi statyba vyksta žemės sklype, besiribojančiame su pareiškėjų sklypais, vadinasi, pastatyti objektai turės įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A3-64-07 nagrinėjo privačių asmenų skundą, kuriuo pareiškėjai prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas detalusis sklypo Nr. 17 planas, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117. Pareiškėjai nurodė, kad jie gina subjektinę teisę į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką. Nurodytos esminės bylos ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) aplinkybės sutampa su nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. nutartyje konstatavo, kad asmenų subjektines teises dalyvauti detaliojo plano viešame svarstyme valdžios institucijos turi užtikrinti tokiu būdu, kad šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės. Teisės normos suteikia subjektinę teisę asmenims, kad aplinka, tiesiogiai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta, statant statinius būtų pakeista laikantis teisės normų reikalavimų. Ši teisės norma trečiųjų asmenų teisių ir interesų apsaugos nesieja su nuosavybės teise.

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai ne tik nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, bet padarytais pažeidimais pažeidė konstitucines ieškovų teises: teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas) bei ieškovų teisę į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucijos 19 straipsnis ir 53 straipsnio 3 dalis, 54 straipsnis, Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo visuomeninė organizacija „Balsių bendruomenė“ palaiko kasacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Tavo verslas“ prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Teismai tiksliai nustatė, nuo kada ieškovai turėjo ir galėjo sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą, ir laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl ieškinio senaties taikymo. Teismai teisingai nurodė, kad nuo ginčo statybos leidimo paskelbimo informacinėje sistemoje „Infostatyba“ paskelbimo (2014 m. gruodžio 4 d.) skaičiuojamas terminas šiam leidimui ginčyti, tačiau ieškovai sąmoningai nutyli, jog dar iki šio leidimo išdavimo ir paskelbimo dienos aktyviai domėjosi ir net dalyvavo ginčo statybų eigoje, taigi teigti, kad apie statybą buvo sužinota tik bebaigiant tris sublokuotus namus (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta. Ieškovai apie ginčo statybas sužinojo netgi anksčiau nei buvo gautas statybą leidžiantis dokumentas: 1) 2015 m. birželio 18 d. pateiktame pirminiame ieškinyje šioje byloje ieškovai pažymėjo, kad apie tai, jog buvo pradėta pastato (duomenys neskelbtini) statyba, 2015 m. kovo ar balandžio mėnesį iš elektros darbus statybvietėje atlikusių darbininkų sužinojo, kad yra planuojama įrengti atskirus šešis elektros įvadus, dėl to vienas ieškovų kreipėsi į inspekciją; 2) dar iki leidimo gavimo dienos (2014 m. rugpjūčio 13–18 d.) ieškovai R. U. ir A. A. sutiko su leidimo priešprojektiniais pasiūlymais; 3) dar 2014 m. spalio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pranešė apie ginčo leidimo projekto viešą svarstymą su visuomene. Ieškovai neginčijo, jog apie ginčo pastato statybą sužinojo iškart kai ji buvo pradėta – 2014 m. rugpjūčio mėnesį; tokia išvada darytina dėl to, kad visi ieškovai yra pripažinę, jog yra šalia sklypo (duomenys neskelbtini) gyvenantys asmenys. Tačiau su ieškiniu buvo kreiptasi tik beveik po metų nuo statybos pradžios, taip pat praėjus daugiau kaip metams nuo leidimo išdavimo dienos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovai nepagrindė, kodėl neteikė ieškinio anksčiau, nei jis buvo pateiktas, ar kodėl aktyviai nesidomėjo statybomis (duomenys neskelbtini). Nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio, kai buvo pradėta statyba, ieškovai nesikreipė nei į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nei į kitus subjektus (inspekciją) dėl statybos teisėtumo nustatymo. Šioje byloje tėra pateiktas vienintelis su tuo susijęs dokumentas – 2015 m. balandžio 9 d. ieškovo raštas inspekcijai. Ieškovai, siekdami apginti pažeistas savo teises dėl leidimo pagrindu pastatytų trijų sublokuotų namų (duomenys neskelbtini), nesilaikė jiems keliamo apdairaus ir rūpestingo asmens standarto.

Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino kreiptis į teismą ginčyti administracinį aktą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai priimtas sprendimas nesusijęs su tuo asmeniu, kuris paduoda skundą. Tuo atveju, kai priimtas sprendimas nesusijęs su tuo asmeniu, kuris paduoda skundą, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-627-556/2015).

Be ieškinio senaties termino taikymo leidimo ginčijimo atveju, kitiems dokumentams apskųsti minėtasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies terminas taip pat buvo praleistas. 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikslintu ieškiniu ieškovai pareiškė naujus reikalavimus byloje, t. y. prašė panaikinti inspekcijos pažymą ir deklaraciją, apie kuriuos jų atstovas žinojo jau nuo 2015 m. birželio 17 d., taip akivaizdžiai praleistas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas.

Dėl ieškovų teisės kreiptis į teismą dėl dokumentų, susijusių su statybomis, panaikinimo – ieškovai deklaratyviai nurodo, kad yra pažeisti visuomenės interesai, tačiau taip ir nedetalizuoja, kuo šie pažeidimai pasireiškia, taip pat nepagrindžia nuostatos, kad jie laikytini subjektais, turinčiais atitinkamą teisę ginti viešąjį interesą. Pateiktame kasaciniame skunde nėra nurodyto nė vieno ieškovų teisių ir teisėtų pažeidimų atvejo, daugiau yra atkreipiamas dėmesys į galiojančių teritorijų planavimo dokumentų pažeidimus, susijusius su Balsių kvartalu.

Ieškovų dalies suinteresuotumas bylos baigtimi neegzistuoja, nes jų teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Kiti ieškovai nėra besiribojančių su statiniu sklypų savininkai, todėl jie neturi jokio pagrindo remtis CK 4.103 straipsnio nuostatomis, nes, be R. U. ir A. A., kitų ieškovų valdomi sklypai nesiriboja su sklypu (duomenys neskelbtini). Šie ieškovai yra patvirtinę savo parašais ginčo sklypo užstatymo schemoje, kad neprieštarauja tokiam užstatymui.

Ieškovai teigė, kad turi teisę reikšti ieškinį kaip suinteresuota visuomenė arba tokios visuomenės nariai pagal Orhuso konvenciją. Tačiau Orhuso konvencija suteikia teisę visuomeninėms organizacijoms, o ne pavieniams fiziniams asmenims ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-450 patvirtintas Individualių gyvenamųjų namų mikrorajono prie Turistų gatvės detalusis planas nustato vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybą ginčo teritorijoje (sklype (duomenys neskelbtini)). Atitinkamai ir atsakovė, skirtingai nei teigia ieškovai, suplanavo statyti (dėl to ir buvo išduotas ginčijamas leidimas) ne vieną daugiabutį namą, bet kelis sublokuotus dvibučius gyvenamuosius namus tame pačiame sklype.

Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. sprendiniais, ginčo žemės sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, kurioje gyvenamosios paskirties sklypų užstatymo aukštingumas – iki 3 aukštų, įskaitant mansardą, užstatymo intensyvumas – iki 0,4. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; žemės sklypo plotas – 0,1000 ha. Nagrinėjamu atveju nė vienas iš pateiktų reikalavimų nebuvo pažeistas, kadangi ginčo statybos leidimu žemės sklype buvo nustatyta: 1) statomi pastatai yra dviejų aukštų; 2) užstatymo plotas 172 kv. m; 3) užstatymo tankumas – 17 proc.; 4) užstatymo intensyvumas – 23 proc. Statiniai nepažeidė taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotų specialiųjų architektūros reikalavimų Nr. AR 992.

2014 m. sausio 2 d. aplinkos ministro įsakymo „Dėl teritorijų planavimo normų patvirtinimo“ Nr. D1-7 31 punkte teigiama, kad galimas vienbutis blokuotas užstatymas, o 31.8 punkte įtvirtinta, jog galimi ir kiti teritorijų užstatymo tipai. Remiantis nurodyto įsakymo nuostatomis, negalima daryti išvados, kad sublokuotų dvibučių užstatymo tipas neegzistuoja. Priešingai, remiantis STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 7.1–7.3 punktais, darytina išvada, kad galimas ir dvibutis blokuotas užstatymas.

Remiantis ginčo statybos leidimo nuostatomis, suprojektuoti (ir pastatyti) namai yra funkciškai atskirti vienas nuo kito – tiek projektuojant atskirų butų (namų) plotus, tiek atskirus įėjimus į namus, tiek ir atskirą gyvenamųjų patalpų atidalijimą nuo gyvenamųjų patalpų. Taigi, pagal STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ ir patvirtintą Statybos leidimą pastatai buvo suprojektuoti (ir pastatyti) kaip atskiri (sublokuoti) trys nekilnojamojo turto vienetai, o ne kaip vienas daugiabutis gyvenamasis namas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (reg. Nr. 1/8465) duomenimis, šiuo atveju yra įregistruotas ne vienas daugiabutis namas, o trys dvibučiai namai su atskirais unikaliaisiais numeriais. Aplinkos ministerijos išvadoje patvirtinta, kad yra galimas toks užstatymo būdas, t. y. „įmanoma rekonstruoti vienbutį gyvenamąjį namą į tris sublokuotus namus nekeičiant buvusio vienbučio namo pirmojo ir cokolinio aukšto konstrukcijų, buvusio pastato užstatymo ploto, kad sublokuoti namai atitiktų statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai namai“ sublokuotiems namams keliamus reikalavimus dėl sublokuotos sienos“.

Ieškovai klaidina teismą nurodydami, kad Aplinkos ministerijos atstovai konstatavo, jog išduodant ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą yra pažeistas galiojančiame detaliajame plane nustatytas sodybinio vienbučio namo užstatymo tipas (t. y. vietovės lygmens bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose nustatytą teritorijos urbanistinę kategoriją, apimančią teritorijai būdingą ir (ar) galimą pastatų ir erdvių išdėstymo struktūros ir parametrų visumą) ir kad faktiškai pastatytas daugiabutis namas, turintis bendrą laiptinę, o ne sublokuoti trys dvibučiai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį. Atsiliepime nurodyta:

Dėl ieškovų teisių pažeidimo ir teisės pareikšti ieškinį – kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems tokia teisė suteikta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2010">3K-3-291/2010</a>). Ieškovai nepagrįstai teigia, kad reiškiant ieškinį jiems nereikia įrodyti savo teisių pažeidimo, o užtenka konstatuoti teisės aktų pažeidimą pagal CK 4.103 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas suinteresuoto asmens teisės ginamos, jeigu jis įrodo, kad dėl savavališkai arba nors ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatyto ar statomo statinio (jo dalies) pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2009">3K-3-240/2009</a>).

Ieškovai nepagrindė, kokios konkrečios jų teisės yra ar galėtų būti pažeidžiamos ir kaip pasikeistų faktinė ieškovų ir atsakovių teisių ir pareigų pusiausvyra, teismui patenkinus patikslintą ieškinį ir juo reiškiamus reikalavimus. Dalis ieškovų (B. L., S. B., T. P. ir M. L.) neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi jų teisės ir interesai nebuvo pažeisti, o kiti ieškovai (R. U. ir A. A.) neįrodė, kad jų interesai buvo pažeisti. Ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės (pažeistas detaliajame plane nustatytas užstatymo tipas ir Techniniame projekte nustatytas intensyvumas) turi vienodą įtaką visų ieškovų teisėms ir interesams, taip ieškovai imasi ginti viešąjį interesą, nors tokia teisė jiems įstatymais nesuteikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad kai asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas asmens skundą atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Dėl termino kreiptis į teismą su ieškiniu – pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-568/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-568/2013">3K-3-568/2013</a>).

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai, inter alia (be kita ko), susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

2014 m. buvo atlikta visuomenės informavimo procedūra apie numatomą dvibučių blokuotų gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) projektavimą. Ieškovai dar iki ginčijamo statybos leidimo išdavimo turėjo galimybę susipažinti su projektiniais pasiūlymais, iš kurių aišku, kad projektuojami trys dvibučiai namai. Taip pat vėliau iš leidimo teksto buvo aišku, kokius statinius leista statyti minėtu leidimu. Ieškovai turėjo galimybę susipažinti su informacija apie statybą leidžiančio dokumento išdavimą, galėjo tai padaryti Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje, taigi informacija buvo viešai prieinama, tik ieškovai nedėjo pakankamai pastangų, kad ja pasinaudotų.

Dėl savavališkos statybos fakto – iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis nustato, kad savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra nurodžiusi, kad nurodomi projekto pažeidimai, tokie kaip įėjimų skaičius, patekimų į atskirus butus vieta, nėra esminiai statinio projekto sprendiniai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalį, todėl tokie galimai padaryti pažeidimai nedaro statybos savavališkos. Ne visi statinio projekto sprendinių pažeidimai yra laikomi esminiais. Taigi teismai pagrįstai nenustatė savavališkos statybos fakto.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi argumentai, susiję su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencija, t. y. dėl Specialiųjų architektūros reikalavimų ir Statybos leidimo teisėtumo bei pagrįstumo:

Teismai pagrįstai taikė ieškinio senatį (vieno mėnesio terminą administraciniam aktui ginčyti, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje). Reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotus Specialiuosius architektūros reikalavimus ieškovai pareiškė tik 2016 m. balandžio 26 d. patikslintame ieškinyje. Dar pirminiame ieškinyje ieškovas J. L. (teisių perėmėja B. L.) nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. gegužės 11 d. raštu informavo, jog pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotus Specialiuosius architektūros reikalavimus sklype esantis namas buvo perprojektuotas į tris blokuotus dvibučius namus; kartu su ieškiniu pateikė šį Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (23-2)2D-6728. Taigi vėliausiai nuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. rašto gavimo momento ieškovams tapo žinoma apie Specialiuosius architektūros reikalavimus. Terminas Specialiesiems architektūros reikalavimams ginčyti, skaičiuotinas nuo 2015 m. gegužės 11 d., buvo praleistas teikiant tiek pirminį ieškinį, tiek juolab 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikslintą ieškinį.

Informacija apie 2014 m. gruodžio 4 d. išduotą Statybos leidimą buvo paskelbta viešai ne tik www.infostatyba.lt, ši informacija papildomai buvo išviešinta ir Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre. Taigi dar iki ieškinio pateikimo ieškovai su ja buvo supažindinti. Vėliausiai nuo 2015 m. kovo mėnesio, ginčo sklype įrengiant šešis elektros įvadus, ieškovai suprato, jog bus šeši, o ne trys butai; ginčo sklypo kaimynai, kurių sklypai su juo ribojasi, dar 2014 metų rugpjūčio mėnesį pasirašė jau aptartą Užstatymo schemą, kurioje nurodyta, jog statomi trys blokuoti dvibučiai namai; matydami faktines statybas ir manydami, jog jų teisės pažeidžiamos, ieškovai turėjo visas sąlygas sužinoti apie išduotą Statybos leidimą ir jo pobūdį viešame registre.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas, tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTI0LTYyNC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1524-624/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1524-624/2015">A-1524-624/2015</a> ir kt. Ieškovai į teismą kreipėsi netgi jau po ginčijamų statybų darbų užbaigimo, nenurodydami aiškių priežasčių, kokios aplinkybės jiems trukdė apie ginčijamą statybos leidimą sužinoti ir į teismą kreiptis anksčiau, vykstant statybos darbams.

Dėl ieškovų teisės kreiptis į teismą – Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kas turi teisę kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento nuginčijimo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, išnagrinėjusi ieškovo J. L. pareiškimą ir patikrinusi statybos leidimą, nenustatė nei statybos leidimo ar statybos projekto neatitikties teisės aktams, nei viešojo intereso pažeidimų. Byloje nebuvo įrodyta, kokios ieškovų turimos subjektinės teisės ar interesai, saugomi įstatymų, yra pažeidžiami ginčijamais Specialiaisiais architektūros reikalavimais ir Statybos leidimu.

Nagrinėjamu atveju Specialiuosiuose architektūros reikalavimuose nustatyti parametrai – statinių aukštis, užstatymo tankis, užstatymo intensyvumas – nustatyti vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. sprendiniais. Statybos leidimas buvo išduotas statyti būtent blokuotus dvibučius namus, kurie nėra laikytini daugiabučiais. Ieškovų reikalavimas dėl jų panaikinimo teismų teisėtai ir pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ V dalies 7.2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai (namai) (t. y. dvibučiai) skirti gyventi dviem šeimoms. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri namai ar keli sublokuoti namai, išskyrus vieno buto namus, atitinkančius 7.1 punkto reikalavimus. Teisės aktai dvibučiams namams priskiria tiek atskirus, tiek sublokuotus namus. Taigi nepagrįsta ieškovų pozicija, jog, sublokavus namus (šiuo atveju – dvibučius), pastatas savaime tampa daugiabutis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės kreiptis į teismą su ieškiniu ginčijant statybą leidžiantį dokumentą, statinio statybos teisėtumą ir (ar) reikalaujant pašalinti neteisėtos statybos padarinius

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas (13 straipsnis). Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis CPK ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Šiose teisės normose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a>; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTYxLTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-161-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-161-403/2018">e3K-3-161-403/2018</a>, 21 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-414/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-414/2014">3K-7-414/2014</a>, konstatuota, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Taigi asmenys, kreipdamiesi į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Tokia asmenų teisė kreiptis į teismą, siekiant apginti savo pažeistą teisę, yra konstitucinė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis), universali ir absoliuti teisė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a>). Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25/2009">3K-3-25/2009</a>; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-365/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-365/2009">3K-3-365/2009</a>; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-706/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-706/2013">3K-3-706/2013</a>; kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirminė sąlyga asmeniui kreiptis į teismą yra teisinio suinteresuotumo turėjimas. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį. Asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti pareiškimą viešajam interesui ginti. Tokie asmenys, kreipdamiesi į teismą, įgyvendina ne jų teisę į teisminę gynybą (nes jie gina ne jų pačių pažeistą teisę), o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Privatus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, nes įstatymų leidėjas siekė sukoncentruoti viešojo intereso gynybą profesionalių ir tam specialiai valstybės įgaliotų subjektų rankose. Tačiau tai nereiškia, kad privatus asmuo niekaip negali reaguoti į viešojo intereso pažeidimus. Jei asmeniui tampa prieinama informacija, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas, toks asmuo turi teisę informuoti specialius įstatymų numatytus subjektus, kad jie imtųsi viešojo intereso gynimo priemonių, tarp jų – ir kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynybos, o nagrinėjamu atveju – pateiktų teismui prašymą atnaujinti procesą, siekiant apginti viešąjį interesą. Taigi privatus asmuo gali būti informacijos šaltinis apie atliktus viešojo intereso pažeidimus. Gautą informaciją apie viešojo intereso pažeidimus specialus įstatymų numatytas subjektas turi vertinti ir analizuoti pagal teisės aktuose nustatytas procedūras. Tačiau tai nereiškia, kad informaciją apie viešojo intereso galimus pažeidimus pateikęs asmuo tampa suinteresuotu asmeniu, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Jei viešojo intereso pažeidimas kartu reiškia ir to asmens teisių pažeidimą, toks asmuo gali ginti savo teises kaip suinteresuotas asmuo priemonėmis, suteiktomis įstatymu pažeistų subjektinių teisių gynybai (pvz., kreipdamasis į teismą su prašymu apginti pažeistą jo teisę). Tačiau asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.

Taigi, privatus asmuo gali ginti tik savo pažeistas teises ir interesus, o visuomenės (viešojo) intereso gynimą privalo užtikrinti įstatyme nurodyti subjektai (CPK 49 straipsnio 1, 2 dalys). Toks teisės aiškinimas išplaukia iš to, kad viešąjį interesą ginti įgalinti subjektai gauna atitinkamą valstybės resursų dalį šioms funkcijoms atlikti, o tokių subjektų turimi žmogiškieji resursai, specializacija ir patirtis turi sudaryti visas prielaidas kokybiškam teisės pažeidimų, dėl kurių nukenčia viešasis interesas, užkardymui, nustatymui ir tinkamam viešojo intereso atstovavimui teismuose. Pažymėtina, kad viešąjį interesą ginti įgaliotų subjektų sprendimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones atveju įstatymuose gali būti numatyta tokių sprendimų teisėtumo teisminė kontrolė – t. y. privatiems asmenims, informavusiems specialius įstatymų numatytus subjektus, kad jie imtųsi viešojo intereso gynimo priemonių, gali būti suteikiama galimybė skųsti tokius sprendimus teismui (pvz., Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalis).

Statybos veikla paprastai vykdoma pagal statybą leidžiančius dokumentus, taip pat realizuojant teritorijų planavimo dokumentus. Prieš išduodant statybos leidimus, statybos projektavimo ir vėlesnėse stadijose turi teisę dalyvauti visi asmenys, kurių teises gali paliesti vykdoma statyba (Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tai reiškia, kad statybos procedūros turi būti organizuojamos taip, kad nebūtų pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Dėl to statybos procedūrų metu atliekami veiksmai, tarp jų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir realizavimas, neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų kaip savininkų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzMtNjk1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-473-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-473-695/2017">3K-3-473-695/2017</a>, 26, 27 punktai).

CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Pagal šio straipsnio 2 dalį asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą.

Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalimi, savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statybos įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) nustatyta tvarka. TPSVPĮ 14 straipsnyje nustatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra, pagal kurią pareiga inicijuoti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą numatyta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, prokurorui, kitoms viešojo administravimo institucijoms. Be to, remiantis nurodyto straipsnio 11 dalimi, į teismą dėl savavališkai pastatyto ar statomo statinio nugriovimo, jo dalių išardymo, savavališkai nugriauto statinio ar savavališkai išardytų jo dalių atstatymo ir statybvietės sutvarkymo taip pat gali kreiptis kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai dėl savavališkos statybos yra pažeidžiami.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje nustatyta, kad neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas – statybą leidžiantis dokumentas, kompetentingų institucijų išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Statybos įstatymo 33 straipsnyje reglamentuota statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo tvarka. Jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.

Remiantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalimi, kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją. Jeigu pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą arba į teismą.

Prokuroras, gavęs informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą ir atlikęs tyrimą, gali priimti sprendimą taikyti viešojo intereso gynimo priemones arba atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 4 dalis, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. I-25 patvirtintų Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 31–40 punktai). Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Aukštesniojo prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos.

Remiantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, gavusi skundą ar pranešimą, kad išduotos prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, jeigu reikia, kreipiasi į atitinkamus viešojo administravimo subjektus, prašydama pateikti išvadas, ar prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti laikantis teisės aktų reikalavimų. Inspekcija, gavusi ir įvertinusi šių subjektų išvadas, per 10 darbo dienų nuo šių išvadų gavimo dienos pateikia skundą ar pranešimą pateikusiam asmeniui savo išvadą dėl išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) Specialiųjų reikalavimų atitikties teisės aktams. Jeigu nustatoma, kad prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Inspekcija iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo pateikia subjektams, išdavusiems prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, privalomuosius nurodymus administraciniu sprendimu panaikinti neteisėtai išduotas prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, išduoti naujas prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, jeigu to prašo skundą ar pranešimą pateikęs asmuo ir jeigu prisijungimo sąlygos ar Specialieji reikalavimai privalo būti išduoti pagal teisės aktų reikalavimus, ir apie privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją. Inspekcija pateikia privalomuosius nurodymus ir dėl išvadų, ar prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti laikantis teisės aktų reikalavimų, taip pat ar prisijungimo sąlygas ir Specialiuosius reikalavimus išduoti atsisakoma pagrįstai. Apie privalomojo nurodymo pateikimą Inspekcija informuoja skundą ar pranešimą pateikusį asmenį. Jeigu per 20 darbo dienų nuo privalomojo nurodymo įteikimo dienos privalomasis nurodymas neįvykdomas, Inspekcija per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą arba dėl neteisėtai išduotų prisijungimo sąlygų ar Specialiųjų reikalavimų panaikinimo.

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad privatus asmuo kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą gali tuo atveju, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, o reikšti reikalavimą dėl visų neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, kai dėl statybos to privataus asmens teisės nėra suvaržomos, jis neturi teisės, nes tokiu reikalavimu būtų ginamas viešasis interesas, o tokios teisės įstatymas jam nesuteikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04LTkxNi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-8-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-8-916/2015">3K-3-8-916/2015</a>).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad privačiam asmeniui reiškiant ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, šių reikalavimų pagrindu nurodomi viešosios teisės pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl privatus asmuo, reikšdamas teismui tokius reikalavimus, turi įrodyti: 1) reikalavimų pagrindu nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams; 2) reikalavimų pagrindu nurodomą viešosios teisės pažeidimą (norminių teisės aktų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimą, pažeidimą, statybos savavališkumą ar kt.). Tais atvejais, kai nenustatoma (neįrodoma) pirmoji aplinkybė, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas.

Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė nei ieškovų viešosios teisės pažeidimų, kuriais buvo grindžiami ieškinio reikalavimai dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo (teismai taip pat sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo minėtų pažeidimų pagrindu grindžiamiems reikalavimams), nei ieškovų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, todėl ieškinį atmetė.

Dėl ieškovų teisių ir teisėtų interesų (ne)pažeidimo

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog jų teisės buvo pažeistos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismų išvada yra iš esmės pagrįsta.

Ieškovai ieškinyje teigė, kad dėl ginčijamų statybų metu pastatyto statinio patiria nepatogumų, jų gyvenimas dėl kaimynystėje statinio tampa apsunkintas (jame gyvens daugiau, negu įprasta, asmenų, vyks didesnis transporto judėjimas, susidarys daugiau atliekų), jų nuosavybės teise valdomų sklypų ir juose esančių gyvenamųjų namų vertė sumažėjo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovų įvardijami galimi nepatogumai dar nėra realūs, jie preziumuojami. Be to, niekur nėra įtvirtinta, kiek asmenų gali gyventi viename bute ar name, t. y. ir vienbučiame name teoriškai gali gyventi tiek asmenų, kiek šešių butų name (trijuose sublokuotuose dvibučiuose namuose). Teismas vertino, kad ginčo rajone gyvenant vos keliais asmenimis daugiau, nei ieškovai tikėjosi pirkdami savo būstus, žymiai nepasikeis nei triukšmo lygis, nei automobilių eismo intensyvumas ar kitos gyvenimo sąlygos. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo statinys nepažeidžia statinio aukštingumo, intensyvumo bei tankumo reikalavimų, iš bendro rajono vaizdo neišsiskiria. Taip pat nepagrįstas ieškovų argumentas, kad dėl ginčo pastato jų namų vertė sumažėjo. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų daryti išvadą, jog ieškovų teisės buvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritarė.

Ieškovai, ginčydami pirmiau nurodytą teismų išvadą, kasaciniame skunde nenurodo byloje esančių įrodymų, kurių visuma sudarytų pagrindą paneigti šias teismų išvadas ir patvirtintų, kad dėl ginčijamų statybą leidžiančių dokumentų ir (ar) dėl galimai savavališkos statinio statybos buvo pažeistos jų teisės ir interesai, t. y. kad ginčo statinio atsiradimas lemia ieškovų nuostolių atsiradimą, sumažina ir kokia apimtimi jų turimo turto vertę ar iš esmės pablogina gyvenimo sąlygas, ar daro kitokį neigiamą poveikį, suvaržo ieškovų teises, kad, padidėjus gyvenamosios vietovės urbanizacijai, padidės ir automobilių srautas, kils aplinkos užterštumo, triukšmo lygiai, o tai kelia grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai dėl jų teisių pažeidimo laikytini teisiškai nepagrįstais (neįrodytais).

Dėl argumentų, susijusių su ginčijamų specialiųjų architektūros reikalavimų ir statybą leidžiančio dokumento neteisėtumu

Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad išduodant statybą leidžiantį dokumentą buvo pažeistas teritorijos užstatymo tipas, nustatytas Vilniaus miesto bendrajame plane ir detaliajame plane (ieškovų teigimu, statybvietės žemės sklypui nustatytas individualus, o ne blokuotas užstatymo tipas).

Šio kasacinio skundo argumento pagrįstumo kasacinio teismo teisėjų kolegija negali įvertinti, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose nenustatyta, koks teritorijos užstatymo tipas yra galimas pagal pirmiau nurodytus dokumentus ir kokiam užstatymo tipui priskirtinas ginčo statinys (apeliacinės instancijos teismas nutartyje (73 punkte) tik abstrakčiai nurodė, kad sprendžiant, ar atitinkamas statybos leidimas neprieštarauja detaliajam planui, koks leidimas galėjo būti išduotas nekeičiant detaliojo plano, yra aktualios Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, jog, rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: 1) konkretus teritorijos naudojimo tipas; 2) leistinas pastatų aukštis; 3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; 4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; 5) statinių statybos zona; 6) užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); 7) servitutai; 8) susisiekimo sistemų organizavimas. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta faktų, jog įgyvendinus ginčo projektą būtų pažeisti minėti reikalavimai). Šios aplinkybės yra fakto klausimai, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje pateikta užstatymo tipo sąvoka – tai vietovės lygmens bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija, apimanti teritorijai būdingą ir (ar) galimą pastatų ir erdvių išdėstymo struktūros ir parametrų visumą. Aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų (redakcija, galiojusi ginčijamų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu) 31 punkte reglamentuojami tokie užstatymo tipai: 31.1. sodybinis užstatymas – ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai 1–3 aukštų vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties pastatais statomi atskirame žemės sklype. Pastatai ant sklypo ribų gali būti sublokuoti (suporinti) su besiribojančio žemės sklypo pastatais; 31.2. vienbutis blokuotas užstatymas – gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai 1–3 aukštų sublokuoti trys ir daugiau vienbučiai gyvenamieji pastatai statomi atskiruose žemės sklypuose ar viename žemės sklype, išskiriant (arba ne) bendro naudojimo sklypo dalį; 31.3. perimetrinis užstatymas – kvartalo išorės perimetru visiškai ar iš dalies uždara reguliaraus plano urbanistinė struktūra, kai užstatymas formuojamas blokuojant pastatus ant sklypo ribų palei gatvę. Perimetrinis kvartalų užstatymas suformuoja uždaras ar iš dalies uždaras kiemų, gatvių, aikščių ir kitas kvartalo erdves; 31.4. laisvo planavimo užstatymas – užstatymo tipas, kai pastatai (jų grupės) statomi pagal laisvai pasirinktą kompoziciją, neformuojant gatvių ir kitų, būdingų perimetriniam užstatymui, erdvių. Šis užstatymo tipas buvo plačiai taikomas 1940–1990 metų miestų planavime; 31.5. aukštybinis užstatymas – užstatymas formuojamas aukštais (pastatų aukštis – didesnis kaip 30 m) bokštiniais pastatais; 31.6. atskirai stovintys pastatai (pavienis užstatymas) – užstatymas atskirai (laisvai) bendro naudojimo erdvėje stovinčiais ir toje erdvėje dominuojančiais išskirtinės paskirties pastatais (rotušė ir panašiai); 31.7. pramonės ir inžinerinės infrastruktūros teritorijų užstatymas – gamybos ir technologinių procesų nulemtas, dažnai uždaras nuo aplinkinių teritorijų, aiškių užstatymo principų neturintis, pramonės (sandėliavimo) ir inžinerinės infrastruktūros teritorijų užstatymas, kuriame dominuoja didelio tūrio pastatai; 31.8. galimi ir kiti teritorijų užstatymo tipai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog bylą nagrinėję teismai nenustatė (procesiniuose sprendimuose neįvardijo), koks konkrečiai teritorijos užstatymo tipas buvo galimas ginčo sklype pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą ir detalųjį planą, koks užstatymo tipas numatytas statinio techniniame projekte ir kokiam tipui priskirtinas realiai pastatytas ginčo statinys, nagrinėjamu atveju neturi esminės įtakos sprendimų teisėtumui.

Pažymėtina, kad ne kiekvienas pagal bendrąjį ir (ar) detalųjį planą leistino užstatymo tipo pažeidimas (net jei toks ir būtų nustatytas) savaime laikytinas pagrindu pripažinti asmens, gyvenančio bendrojo plano teritorijoje ar detaliojo plano teritorijoje esančiame sklype, teisių ir interesų pažeidimą. Atsižvelgiant į šios nutarties 54 punkto išaiškinimus, tokį pažeidimą byloje, inicijuotoje privataus asmens, neturinčio viešojo intereso gynimo teisės, galima būtų konstatuoti tik šiam asmeniui įrodžius nurodomo užstatymo tipo pažeidimo neigiamą poveikį jo gyvenimo kokybei ir (ar) nuosavybei. Nagrinėjamoje byloje ieškovams šių aplinkybių neįrodžius (žr. šios nutarties 57–58 punktus), vien galimas Teritorijų planavimo įstatyme nustatytų konsultavimosi su visuomene ar parengto teritorijų planavimo dokumento pateikimo viešajam svarstymui pareigų pažeidimas (tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog ginčo statinys neatitinka bendrajame plane ir (ar) detaliajame plane nurodyto teritorijos užstatymo tipo) savaime nesuponuoja pagrindo konstatuoti ieškovų subjektinių teisių ir interesų pažeidimo.

Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad tuo atveju, jei būtų rengiamas ginčo statybos leidimo išdavimui būtinas detaliojo plano pakeitimas (pakeičiant detaliajame plane nustatytą užstatymo tipą iš individualaus į blokuotą užstatymą), statybvietės sklypui, vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais, būtų nustatytas 0,30 užstatymo intensyvumas, būtų įvertinti gretimų žemės sklypų savininkų teisėti interesai (teisės aktų reikalavimai dėl insoliacijos, atstumų tarp pastatų, priešgaisrinės saugos, vaikų žaidimų aikštelės, socialinė ir inžinerinė infrastruktūra, kiti Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti aspektai).

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje pateikta užstatymo intensyvumo sąvoka – visų pastatų antžeminės dalies patalpų, įskaitant cokolinių aukštų ir naudojamų pastogių patalpas, bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, rengiant miestų savivaldybių bendruosius planus, papildomai nustatomi leistini užstatymo intensyvumo ir užstatymo aukščio privalomieji reikalavimai. Remiantis įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, detaliuosiuose planuose pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, nustatomas fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomas teritorijos naudojimo reglamentas, įskaitant leistiną žemės sklypų užstatymo intensyvumą.

Teisėjų kolegija negali įvertinti kasacinio skundo teiginio, kad, siekiant gauti ginčijamą statybos leidimą, buvo būtinas ieškovų nurodomas detaliojo plano keitimas (dėl kurio ginčo sklypui būtų pritaikytas 0,30 užstatymo intensyvumas), nes atsakymas į klausimą, ar ginčo statinys atitinka pagal detalųjį planą leistiną užstatymo tipą, priklauso nuo faktinių aplinkybių, kurių bylą nagrinėję teismo nenustatė (žr. šios nutarties 60 punktą). Kita vertus, kasaciniame skunde nenurodoma, kokie teisės aktai ir (ar) byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovų teiginį, kad tuo atveju, jei, siekiant suprojektuoti ir gauti statybos leidimą statyti tokį statinį, koks yra numatytas techniniame projekte, detalusis planas turėtų būti keičiamas, statybvietės sklypui būtų nustatytas būtent 0,30 užstatymo intensyvumas. Taigi, šiuo aspektu aptariamas kasacinio skundo argumentas neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pažymėtina, kad statinio techniniame projekte nustatytas užstatymo intensyvumas (23 proc.) yra netgi mažesnis, nei ieškovų nurodomas maksimalus galimas „blokuoto“ užstatymo tipo atveju (0,3). Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei ieškovų teiginiai dėl detaliojo plano keitimo poreikio ir jo pasekmės – 0,3 užstatymo intensyvumo nustatymo būtų pagrįsti, aptariamuoju aspektu techninis projektas ir ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas ieškovų teisių nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dalis ieškovų – greta ginčo žemės sklypo esančių ir su žemės sklypu bendrą ribą turinčių žemės sklypų savininkai R. U. ir A. A. raštu davė sutikimą šio žemės sklypo užstatymo projektui, pasirašydami ant užstatymo schemos, kurioje buvo nurodytas didesnis, nei kasaciniame skunde nurodomas maksimalus, užstatymo intensyvumas 35,45 proc. Taigi, šie ieškovai raštu išreiškė savo sutikimą būtent tokiam užstatymo intensyvumui, kartu patvirtino, kad dėl to jų teisės nebus pažeistos.

Kasaciniame skunde ieškovai taip pat teigia, kad ginčijamame statybą leidžiančiame dokumente nurodytas teritorijos užstatymo tipas („sublokuoti dvibučiai“) neegzistuoja. Be to, ieškovų teigimu, ginčo pastatas nėra „sublokuotas“, nes objektyviai neįmanoma sublokuoti pastatų taip, kad blokuojamoji siena skirtinguose pastato aukštuose būtų skirtingose vietose, tuo tarpu ginčo statinys sublokuotas ne tik sujungiant kai kuriuos butus bendra siena, bet yra ir butų, susietų skirtinguose aukštuose esančių tų butų lubų (grindų) pertvaromis.

Vertinant šių kasacinio skundo argumentų pagrįstumą pirmiausia atkreiptinas dėmesys į susijusį teisinį reguliavimą:

Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (redakcija, galiojusi ginčijamų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu) 1 punkte nustatyta, kad šis reglamentas nustato mažiausius techninius reikalavimus vienbučio (vieno buto) ir dvibučio (dviejų butų) gyvenamojo pastato (toliau – Namas) ar sublokuotų Namų. Iš šios normos lingvistinės loginės išraiškos darytina išvada, kad namas gali būti tiek vienbutis, tiek dvibutis, be to, namas (įskaitant dvibučius namus, nes jie atskirai neišskiriami) gali būti sublokuotas.

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (redakcija, galiojusi ginčijamų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu) 7 punktą gyvenamieji pastatai (namai) pagal tipą skirstomi į pogrupius: 7.1. gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatai (namai) – skirti gyventi vienai šeimai. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri vieno buto namai ar keli sublokuoti vieno buto namai, kurių kiekvienas butas turi atskirą stogą ir įėjimą iš lauko. Vieno buto namą gali sudaryti šie aukštai: rūsio, cokolinis (pusrūsis), antžeminiai bei mansardinis; 7.2. gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai (namai) – skirti gyventi dviem šeimoms. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri namai ar keli sublokuoti namai, išskyrus vieno buto namus, atitinkančius 7.1 punkto reikalavimus.

Šios nutarties 61 punkte minėtų Teritorijų planavimo normų (redakcija, galiojusi ginčijamų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu) 31 punkte reglamentuojami tokie užstatymo tipai: 31.1. sodybinis užstatymas – ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai 1–3 aukštų vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties pastatais statomi atskirame žemės sklype. Pastatai ant sklypo ribų gali būti sublokuoti (suporinti) su besiribojančio žemės sklypo pastatais; 31.2. vienbutis blokuotas užstatymas – gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai 1–3 aukštų sublokuoti trys ir daugiau vienbučiai gyvenamieji pastatai statomi atskiruose žemės sklypuose ar viename žemės sklype, išskiriant (arba ne) bendro naudojimo sklypo dalį <...> Taigi, nurodytame punkte numatytas tik vienbučių namų blokavimas. Kita vertus, Teritorijų planavimo normų 31.8 punkte numatyta, kad galimi ir kiti teritorijų užstatymo tipai. Pagal šį Teritorijų planavimo normų punktą nėra tiesioginio draudimo priskirti blokuotus dvibučius namus kitiems teritorijų užstatymo tipams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas tiesiogiai nedraudė sublokuotų dvibučių namų projektavimą ir statybą.

Kita vertus, pažymėtina, kad tiek vienbučių, tiek dvibučių namų blokavimas privalo atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 7.4 punkte apibūdinami sublokuoti (blokuoti) namai – tai gyvenamieji namai, turintys bendrą, gaisrinės saugos reikalavimus atitinkančią sieną (sienas), kurios (kurių) šiluminiai parametrai atitinka išorės sienų šiluminiams parametrams nustatytus reikalavimus. Vadinasi, namų blokavimas turi būti vientisa, atitinkamų kokybinių parametrų siena (o ne daline siena, lubomis – grindimis ar kt.). Tai reiškia, kad ieškovai kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog sublokuoti pastatai turėtų turėti tik bendrą sieną (sienas) ir kad teisiškai negalima sublokuoti pastatų taip, kad blokuojamoji siena skirtinguose pastato aukštuose būtų skirtingose vietose (ar jos apskritai nebūtų).

Bylą nagrinėję teismai nepasisakė, ar ginčo statinio techniniame projekte numatytas trijų dvibučių namų blokavimas atitinka pirmiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija negali įvertinti šio ieškovų argumento pagrįstumo. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kokius konkrečius neigiamus padarinius ieškovams sukelia jų nurodomas galimas viešosios teisės pažeidimas, susijęs su galima techniniame projekte numatyto namo butus jungiančių sienų blokavimo neatitiktimi teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į šios nutarties 54 punkto išaiškinimus, tokį pažeidimą galima būtų konstatuoti tik įrodžius galimo pažeidimo neigiamą poveikį privataus asmens gyvenimo kokybei ar jo nuosavybei. Ieškovams neįrodžius šio galimo viešosios teisės pažeidimo įtakos jų teisėms ir teisėtiems interesams, ieškinio reikalavimas dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, grindžiamas šiuo pažeidimu, atmestas pagrįstai.

Dėl argumentų, susijusių su statybos savavališkumu

Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai apskritai nepasisakė dėl dalies jų reikalavimų pagrindų – statybos savavališkumo (nukrypimo nuo techninio projekto), kuriais buvo ginčijami statybos užbaigimą įforminę dokumentai ir prašoma taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimą. Ieškovų teigimu, teismai nevertino, kad techninio projekto sprendiniuose į kiekvieną sublokuotą namą numatytas atskiras įėjimas, tuo tarpu iš kadastrinių matavimų bylos ir antstolio užfiksuotų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė vietoj techniniame projekte numatytų trijų atskirų lauko įėjimų į kiekvieną sublokuotą pastatą įrengė visiems trims namams bendrą laiptinę (bendrojo naudojimo patalpą), iš kurios patenkama į visus tris namus bei juose esančius butus; kad statant ginčo statinį pažeistas Techniniame projekte suprojektuotas užstatymo intensyvumas (užstatymo intensyvumas pagal Deklaracijoje nurodytą pastatų bendrąjį plotą yra 0,35 ir viršija Techniniame projekte nustatytą užstatymo intensyvumo rodiklį (0,23), tuo tarpu realus užstatymo intensyvumas yra dar didesnis – 0,414); ir kt. Aptariami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Pirma, pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 992 atsakovei UAB „Tavo verslas“ buvo leista statyti sublokuotus statinius ginčo sklype išlaikant ne mažesnį nei 3 m atstumą nuo ginčo sklypo ribų, numatytas leistinas aukštingumas pagal Bendrojo plano sprendinius – 3 aukštai, įskaitant mansardą, nurodyta išlaikyti ginčo sklypo užstatymo tankumą iki 29 proc., o intensyvumą iki 0,4, žemės sklype statant ne aukštesnius kaip 8,5 m statinius. Šie architektūros reikalavimai yra įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 73 punkte konstatavo, kad sprendžiant, ar atitinkamas statybos leidimas neprieštarauja detaliajam planui, koks leidimas galėjo būti išduotas nekeičiant detaliojo plano, aktualios Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, jog, rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: 1) konkretus teritorijos naudojimo tipas; 2) leistinas pastatų aukštis; 3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; 4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; 5) statinių statybos zona; 6) užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); 7) servitutai; 8) susisiekimo sistemų organizavimas. Byloje nenustatyta faktų, jog įgyvendinus ginčo projektą būtų pažeisti minėti reikalavimai. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties 75 punkte, be kita ko, konstatuota, jog byloje nustatyta, kad ginčo statinys nepažeidžia statinio aukštingumo, intensyvumo bei tankumo reikalavimų <...>. Tokie teismų pateikti vertinimai, nors ir nėra išsamiai motyvuoti, iš esmės rodo teismų poziciją dėl galutinio statybos darbų rezultato atitikties techniniam projektui.

Antra, ieškovų nurodomi nukrypimai nuo statinio projekto nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl jų galėtų būti pažeistos jų teisės ir interesai, nes byloje nėra įrodymų, kokius konkrečiai neigiamus padarinius ieškovams sukelia jų nurodomi pažeidimai (pvz., dviejų bendrų laiptinių vietoje projekte numatytų trijų atskirų lauko įėjimų į kiekvieną sublokuotą pastatą įrengimas).

Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog ginčijamuose specialiuosiuose architektūros reikalavimuose nurodytas užstatymo intensyvumas („iki 0,4“) nustatytas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais, nenukrypstant nuo detaliojo plano. Minėta, kad ieškovai kasaciniame skunde laikosi pozicijos, jog rengiant ginčo statybos leidimo išdavimą buvo būtinas detaliojo plano pakeitimas, t. y., pakeičiant detaliajame plane nustatytą užstatymo tipą iš individualaus į blokuotą užstatymą, statybvietės sklypui vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais būtų nustatytas 0,30 užstatymo intensyvumas (žr. nutarties 64 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei šis ieškovų teiginys, kaip ir teiginys apie 0,414 realų užstatymo intensyvumą, būtų pagrįstas (bylą nagrinėję teismai atitinkamų faktinių aplinkybių nenustatė, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių), byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu teismai turėtų spręsti, kad skirtumas tarp, ieškovų teigimu, maksimalaus leistino (0,3) ir realaus (0,414) užstatymo intensyvumo savaime pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėse bylose Nr. A2-1372-05, A7-1638-05, A3-64-07.

Civilinėje byloje ginčijant individualius administracinius aktus, kasacinis teismas laiko reikšminga ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzQtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-134-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-134-916/2016">3K-7-134-916/2016</a>, 16, 17 punktai). Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose išaiškinta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Kasaciniame skunde nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Administracinėje byloje Nr. A2-1372-05 buvo sprendžiamas vėjo jėgainių statybos žemės sklype, besiribojančiame su pareiškėjų sklypais, teisėtumas, bylose Nr. A7-1638-05 ir A3-64-07 buvo ginčijami detaliojo plano sprendiniai, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje reikalavimų dėl detaliojo plano nuginčijimo nepareikšta. Todėl kasacinio skundo teiginiai apie nesuderinamumą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kai šie suformuluoti nurodytose bylose, neturinčiose esminio panašumo su nagrinėjama byla, yra nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kitose bylose teismo pateikti išaiškinimai taikytini tik tuomet, kai yra tapačios arba esminių panašumų turi teisiškai reikšmingos abiejų bylų aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009 ir kt.).

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMzAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-230/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-230/2010">3K-7-230/2010</a> pateikto išaiškinimo. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas.

Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama, ar teisės aktuose nustatytų atstumų nuo sklype esančių statinių iki kaimyninio sklypo ribos pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas. Pažymėtina, kad šiuos atstumus reglamentuojančios teisės normos yra skirtos apsaugoti konkretų kaimyninių sklypų savininkų privatų interesą (apsauga nuo šešėlio, priešgaisrinė apsauga). Tuo tarpu teisės normos, į kurių galimą pažeidimą apeliuojama nagrinėjamoje byloje, saugo kitus, bendresnio pobūdžio, interesus, susijusius su privatumu ir tam tikro lygio gyvenimo kokybe, kurių pažeidimas yra labiau individualus dalykas, jis nepreziumuojamas, todėl jį reikia įrodyti. Minėta, kad precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės aplinkybės, nagrinėtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMzAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-230/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-230/2010">3K-7-230/2010</a> ir šioje byloje, neatitinka šių požymių visumos.

Dėl ieškinio senaties

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad statybą leidžiančio dokumento bei statybos metu priimtų dokumentų apskundimui taikytinas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos ir kad šį terminą ieškovai yra praleidę, o tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Spręsdami dėl termino ginčyti VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą Nr. PASS-00-141211-01181 „Apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių“ bei UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją Nr. 1 „Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą“, teismai pripažino, kad apie šiuos dokumentus ieškovai sužinojo vėliausiai 2015 m. birželio 17 d. – t. y. tada, kai ieškovų atstovas gavo Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, kurio 10.1 punkte nurodyta, jog daiktas suformuotas padalijimo būdu 2015 m. birželio 3 d. deklaracijos Nr. 1 „Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą“ pagrindu.

Kasaciniame skunde ginčijamas termino apskųsti statybą leidžiantį dokumentą pradžios susiejimas su informacijos apie išduotą statybą leidžiantį dokumentą patalpinimu internete skelbiamame Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre. Ieškovų teigimu, J. L. informaciją apie tai, kad statybos leidimas yra išduotas šešių butų namui statyti, sužinojo tik 2015 m. gegužės 18 d., gavęs VTPSI 2015 m. gegužės 11 d. atsakymą, o aplinkybę, kad techniniame projekte nustatytas užstatymo tipas prieštarauja detaliajam planui, ieškovai sužinojo tik po patikslinto ieškinio pateikimo, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė detalųjį planą.

Teisėjų kolegija teisiškai pagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad nėra pagrindo ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio terminą statybą leidžiančiam dokumentui apskųsti pradžią sieti su informacijos apie šio dokumento išdavimą paskelbimo savivaldybės interneto puslapyje.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-206-556/2017 dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, nurodė, jog „Infostatyba“ duomenų bazėje paskelbta viešai prieinama informacija buvo visiškai pakankama pasinaudoti teise į teisminę gynybą, nes buvo nurodyti esminiai skundžiamo teisės akto turinį sudarantys elementai, t. y. aktą priėmusi institucija, priėmimo diena, taip pat suprantamos kylančios pasekmės – nauja statyba greta pareiškėjo sklypo. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota nuostata, kad sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-268/2008, 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-339/2008, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-169/2010). Kitoks aptariamo termino eigos skaičiavimas (asmens nuomone, papildomas vėlesnis sužinojimas apie pažeistas teises) sudarytų prielaidas asmenims piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, būtų aiškiai pažeisti teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-206-556/2017; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-699-09).

Teisėjų kolegijos vertinimu, informacijos apie statybą leidžiančio dokumento išdavimą paskelbimo savivaldybės interneto puslapyje negalima prilyginti tokios informacijos paskelbimui Statybos įstatyme nurodytoje Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nenustatė, kada ir kokia informacija apie ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą buvo paskelbta nurodytoje informacinėje sistemoje, ir nesiejo termino reikalavimui dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo pareikšti pradžios su tokiu paskelbimu. Kadangi aplinkybės, susijusios su informacijos apie ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą paskelbimu informacinėje sistemoje „Infostatyba“, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia, todėl nevertina, ar reikalavimas pareikštas nepraleidus vieno mėnesio termino nuo tokio paskelbimo.

Kita vertus, pažymėtina, kad teismų sprendimuose apskritai nėra aiškiai nurodytas termino apskųsti statybą leidžiantį dokumentą pradžios momentas. Nors tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad informacija apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą buvo patalpinta viešai prieinamame Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre, tačiau kartu pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai bei ieškovų paaiškinimai teismo posėdžiuose (ieškovai teigė, kad pamatė įrengiant šešis elektros įvadus ir tada suprato, kad bus statomi šeši, o ne trys butai) patvirtina, kad ieškovams vėliausiai nuo 2015 m. kovo mėnesio buvo žinoma apie statomus tris sublokuotus dvibučius namus. Tai reiškia, kad teismai termino apskųsti statybą leidžiantį dokumentą pradžią susiejo ne tiek su informacijos paskelbimu savivaldybės interneto tinklapyje momentu, kiek su pačių ieškovų paaiškinimų pagrindu nustatytu momentu, kada ieškovai suprato apie galimą jų teisių pažeidimą – t. y. šešių elektros įvadų pamatymu. Ši teismų išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai pagrįsta.

Pirma, reikalavimą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo pirmasis pareiškė ieškovas J. L. 2015 m. birželio 18 d. ieškinyje. Taigi, sprendžiant dėl sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie galimai pažeistą teisę momento aktualus būtent šio ieškovo, mirusio 2015 m. spalio 4 d. (teisių perėmėja B. L.) suvokimo apie galimą jo teisių pažeidimą momentas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nenurodyta, kad J. L. 2015 m. kovo mėn. pamatė įrenginėjant šešis elektros įvadus ir tada suprato, kad bus statomi šeši, o ne trys butai. Aplinkybę apie tokį „ieškovų“ supratimą teismai padarė remdamiesi ne jo, o M. L., R. U., A. A., S. B., T. P. ir B. L. parodymais.

Antra, suprasti, kad statinio techniniame projekte nustatyti techniniai parametrai prieštarauja detaliajam planui, gali tik asmuo, susipažinęs, tiek su pačiu techniniu projektu, tiek su detaliuoju planu (ar bent su esminiais jų sprendiniais). Šiuo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyta jokių duomenų (išskyrus informacijos apie statybą leidžiantį dokumentą paskelbimą Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre), kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog J. L. apie statomo statinio techninį projektą ar esminius jo sprendimus sužinojo anksčiau, negu 2015 m. gegužės 18 d., gavus VTPSI 2015 m. gegužės 11 d. atsakymą. Todėl net ir konstatuojant, kad susipažinti su detaliuoju planu ieškovai, įskaitant J. L., galėjo anksčiau, nei po patikslinto ieškinio pateikimo (ieškovai nenurodė priežasčių, kodėl teise gauti šią informacija jie negalėjo pasinaudoti anksčiau), akivaizdu, kad statybą leidžiančio dokumento apskundimo terminas skaičiuotinas vėliausiai nuo 2015 m. gegužės 18 d. Tai reiškia, kad ieškovas J. L. ieškinio reikalavimą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo pareiškė nepraleidęs įstatyme nustatyto termino.

Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas termino apskųsti VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą ir UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją skaičiavimas, teigiant, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nėra jokios informacijos apie tai, kad statytojas atliko savavališkus statybos darbus. Ieškovų teigimu, ši informacija paaiškėjo gerokai vėliau, antstoliui 2015 m. lapkričio 20 d. konstatavus faktines aplinkybes ir VTPSI 2016 m. gegužės 17 d. pateikus civilinėje byloje ginčo pastato kadastrinių matavimų bylas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymai ginčyti taikytinas ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminas. Tuo tarpu deklaracija apie statybos užbaigimą yra sandoris, kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-26-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-26-701/2018">e3K-3-26-701/2018</a> 86 punktą).

Nagrinėjamoje byloje reikalavimai dėl VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymos ir UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaracijos pareikšti 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikslintame ieškinyje. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas deklaracijai ginčyti (dešimt metų) nepraleistas.

Minėta, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.1 punkto, kuriame nurodyta, jog daiktas suformuotas padalijimo būdu 2015 m. birželio 3 d. deklaracijos Nr. 1 „Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą“, pagrindu teismai sprendė, kad apie abu ginčijamus dokumentus (t. y. VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą ir UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją) ieškovai sužinojo vėliausiai 2015 m. birželio 17 d. – t. y. tada, kai ieškovų atstovas gavo išrašą. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, šis teismų argumentas nepagrindžia ieškovų sužinojimo apie VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą momento, nes apie ją, skirtingai nei apie UAB „Tavo verslas“ 2015 m. birželio 3 d. deklaraciją, minėtame išraše informacijos nėra. Teismų procesiniuose sprendimuose nesant kitų aplinkybių, patvirtinančių teismų nustatytą ieškovų sužinojimo apie VTPSI 2014 m. gruodžio 11 d. pažymą momentą - 2015 m. birželio 17 d., ši teismų išvada laikytina teisiškai nepagrįsta. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovai praleido terminą ją ginčyti.

Nors šiame nutarties skirsnyje aptarti kasacinio skundo argumentai dėl terminų pripažintini iš esmės teisiškai pagrįstais, tačiau šioje nutartyje konstatavus esminių ieškovų reikalavimų nepagrįstumą (dėl to, kad neįrodytas ieškovų teisių ir interesų pažeidimas), tai nedaro įtakos skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui.

Dėl bylos baigties

Nenustatę ieškovų, kaip privačių asmenų, teisių ir interesų pažeidimo dėl jų nurodomų viešosios teisės pažeidimų, teismai ieškinį atmetė pagrįstai. Tokia bylos baigtis atitinka kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-365/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-365/2009">3K-3-365/2009</a>, 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a>, 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-706/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-706/2013">3K-3-706/2013</a>). Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamų procesinių sprendimų (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 268 straipsnio 9 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjo Gedimino Sagačio, nesutinkančio su daugumos išvadomis dėl 1) ieškovų reikalavimo pagrindu nurodyto teritorijos užstatymo tipo pažeidimo; 2) ieškovų reikalavimo pagrindu nurodyto užstatymo intensyvumo reikalavimų pažeidimo (įgyvendinus ginčo statinio statybą) vertinimo bei šių galimų pažeidimų įtakos ieškovų teisėms ir interesams, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Kadangi ieškovų ieškinys netenkinamas, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos iš atsakovių.

Atsakovė UAB „Tavo verslas“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovų 3509 Eur, sumokėtų advokatui už atsakovės vardu atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir pateikė dokumentus, patvirtinančius atliktą mokėjimą. Atsakovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytą maksimalų dydį – užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje 1,7 koeficiento dydį – 1389,92 Eur (1,7 x 817,60 Eur (2017 m. liepos 1 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d.)), todėl prašoma atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma sumažintina iki 1389,92 Eur ir priteistina atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. iš B. L., S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. iš kiekvieno po 231,65 Eur.

Kasacinis teismas turėjo 29,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 4,98 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Tavo verslas“ (j. a. k. 302622609) iš ieškovų B. L., S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. iš kiekvieno po 231,65 Eur (du šimtus trisdešimt vieną Eur 65 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovų B. L., S. B., A. A., T. P., R. U., M. L. iš kiekvieno po 4,98 Eur (keturis Eur 98 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė