Dėl įpareigojimo grąžinti lėšas

Civilinė byla Nr. 3K-3-493/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00417-201 Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.2.7; 30.2; 45.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. K. ir G. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. K. ir G. K. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl įpareigojimo grąžinti lėšas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas investuotojų lėšų, perduotų vykdant prievolę (siekiant įgyti banko akcijų), nuosavybės teisės klausimas.

Ieškovai B. K. ir G. K. prašė teismo pripažinti 630 946 Lt, esančių atsakovo BAB banko „Snoras“ sąskaitoje AB banke „Finasta“, jiems priklausančiomis lėšomis, kurias jie pervedė pagal akcijų pasirašymo sutartis, ir įpareigoti šias grąžinti ieškovams.

2011 m. kovo 17 d. ieškovė G. K. su atsakovu sudarė akcijų pasirašymo sutartį ir įnešė į AB banke „Finasta“ esančią atsakovo kaupiamąją sąskaitą už naujos emisijos akcijas mokėtiną sumą – 481 854 Lt. Ieškovas B. K. su atsakovu sudarė akcijų pasirašymo sutartį 2011 m. gegužės 5 d. ir į tą pačią sąskaitą įnešė 149 092 Lt. Ieškovų nuomone, jų įmokėtos lėšos netapo atsakovo turto dalimi, todėl grąžintinos. Pagal ieškovų įmokėtų lėšų atskyrimo nuo atsakovo turto principą (Bankų įstatymo 41 straipsnio 4, 5, 8 dalys) ieškovų įmokėtos lėšos turi būti kaupiamos kredito įstaigoje tam tikslui atidarytoje sąskaitoje ir gali būti atsakovo naudojamos tik po įstatų pakeitimo įregistravimo. Tai reiškia, kad pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos nėra banko turtas tol, kol netampa įstatinio kapitalo dalimi, todėl turi būti laikomos atskirai nuo banko turto. Lėšų už akcijas įmokėjimo momentas nesutampa su lėšų perėjimo bankui momentu. Pagal akcijų pasirašymo sutartį (sąlyginis banko akcijų įsigijimo sandoris; CK 6.30 straipsnio 1, 3 dalys, 1.66 straipsnis), nuosavybės teisė į už akcijas įmokėtas lėšas bankui pereina po įstatų pakeitimo įregistravimo. Neįregistravus įstatų pakeitimo, įmokėtos lėšos grąžinamos jas įmokėjusiems asmenims (savininkams). Lėšų konvertavimo į akcijas atveju jas įmokėjęs asmuo tampa akcijų savininku, o įmoka už akcijas tampa banko turto dalimi. Atsakovo įstatų pakeitimas nebuvo įregistruotas, todėl jis neįgijo nuosavybės teisės į ieškovų įmokėtas lėšas.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 21 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame atsakovo akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt iki 874 300 000 Lt, išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino šių leidžiamų vertybinių popierių prospektą, o 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 2K-63 šio prospekto priedą, kuriuose, vadovaujantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Komisijos (EB) reglamentu Nr. 809/2004 ir Vertybinių popierių įstatymu, buvo nurodyta informacija apie atsakovą ir leidžiamų akcijų emisiją. Tam tikslui atsakovas AB banke „Finasta“ atidarė kaupiamąją sąskaitą, į kurią ieškovas įmokėjo 149 092 Lt, o ieškovė – 481854 Lt už perkamas akcijas. Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 atsakovo akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams (Finansinio tvarumo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, IV skirsnis), o atsakovui buvo pritaikyta dalis Bankų įstatymo 72 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą įregistruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, o 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė atsakovo banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad klausimų, susijusių su akcijų pasirašymo sutarčių sudarymu, akcijų apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimu Bankų įstatymas nereglamentuoja, todėl taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos (Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Akcijos pasirašomos bankui ir fiziniam ar juridiniam asmeniui sudarant rašytinės formos akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Išleistos akcijos turi būti visiškai apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą iki banko kreipimosi į priežiūros instituciją dėl leidimo didinti banko įstatinį kapitalą išdavimo (Bankų įstatymo 41 straipsnio 4 dalis). Kadangi Bankų įstatymas nenustato nuosavybės režimo pasikeitimo momento, tai taikoma Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 10 dalis, pagal kurią akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą banko nuosavybėn. Banko naujai išleidžiamos akcijos įstatinio kapitalo didinimo atveju turi būti apmokėtos iki banko kreipimosi į priežiūros instituciją dėl leidimo didinti įstatinį kapitalą, o apmokėtomis jos laikomos tik tuomet, kai lėšos už akcijas perduodamos banko nuosavybėn. Ieškovai pagal su atsakovu pasirašytas akcijų pasirašymo sutartis įmokėjo lėšas į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą, atitinkamai nuo įmokėjimo momento nuosavybės teisės į įmokėtas lėšas perėjo atsakovui. Nuosavybės teisės pasikeitimą patvirtina ir CK 4.49 straipsnio 1 dalis, nes ieškovų ir atsakovo sudarytos akcijų pasirašymo sutartys nenustatė kitokio nuosavybės teisės pasikeitimo režimo. Prospekte dėl akcijų emisijos nuosavybės teisės pasikeitimo klausimai taip pat neaptarti.

Už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, turinčioje teisę teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje tam tikslui atidarytoje sąskaitoje (tai gali būti ir įstatinį kapitalą didinančio banko vardu atidaryta sąskaita pačiame įstatinį kapitalą didinančiame banke), o sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu (Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalis). Draudimas naudoti šias lėšas iki įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimo Juridinių asmenų registre reiškia įstatinį kapitalą didinančio banko nuosavybės teisių įstatyminį ribojimą bankų įstatyme numatytais tikslais, siekiant užtikrinti, kad viešoje apyvartoje ir banko veikloje nebūtų naudojamos lėšos, prieš tai nepatikrinus jų kilmės, tačiau nereiškia banko nuosavybės teisių į tokioje sąskaitoje sukauptas lėšas neturėjimo. Banko įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo dydžio Juridinių asmenų registre gali būti įregistruoti tik gavus priežiūros institucijos leidimą. Priežiūros institucija, spręsdama dėl leidimo išdavimo įstatinio kapitalo padidinimui, atlieka priežiūros funkciją, kad bankų sistema būtų skaidri, stabili, nebūtų plaunamos neteisėtu būdu įgytos lėšos, tačiau negali būti siejama su nuosavybės teisės pasikeitimo režimu. Kadangi akcijos investuotojams perduodamos tik po įstatų pakeitimų dėl įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimo Juridinių asmenų registre, tai akcijų pasirašymo sutartys yra sąlyginės. Tik įregistravus įstatus dėl įstatinio kapitalo padidinimo, sutartys laikomos visiškai įvykdytomis. Tai susiję su atsakovo akcijų perdavimo investuotojams pareiga ir neturi įtakos nuosavybės teisės į įmokėtas lėšas perėjimo momentui.

Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas padidinti įstatinį kapitalą laikomas negaliojančiu, jeigu pakeisti banko įstatai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos (Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalis). Pažeidus šį terminą, įnašai už pasirašytas akcijas jas pasirašiusio asmens raštišku pareikalavimu turi būti nedelsiant grąžinti be atskaitymų (Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 49 straipsnio 7 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas galioja ir yra teisėtas, tai akcijų pasirašymo sutartys taip pat teisėtos. Taigi per įstatymo nustatytą terminą nepateikus Juridinių asmenų registrui įregistruoti pakeistų atsakovo įstatų, visuotinio akcininko susirinkimo sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo netampa neteisėtu ir atitinkamai netampa neteisėtomis akcijų pasirašymo sutartys, tačiau jie netenka galios pasibaigus nurodytam terminui, ir šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. bankas praranda nuosavybės teisę į už akcijas gautas lėšas ir įgyja pareigą šias lėšas grąžinti jų mokėtojams. Kadangi atsakovui iškelta bankroto byla, tai ieškovų sumokėtos lėšos turi būti grąžinamos Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo 85 straipsnio nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Analogiškas ginčas apeliacine tvarka jau išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012.

Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 1 d. AB bankas „Finasta“ ir atsakovas sudarė Banko sąskaitos sutartį Nr. ES-126770, pagal kurią investuotojų – ieškovų į šią sąskaitą pervestomis lėšomis galėjo disponuoti AB bankas „Finasta“ (CK 6.913 straipsnio 2 dalis), o atsakovo disponavimo teisė sąskaitoje esančiomis lėšomis buvo apribota (Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalis, Banko sąskaitos sutarties 3.1 punktas). Ieškovai nėra šios sutarties šalys; šios sutarties pagrindu teisių ir pareigų jie neįgijo. CK 6.913–6.928 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, taikomos tik nagrinėjant AB banko „Finasta“ (banko) ir AB banko „Snoras“ (kliento) tarpusavio santykius, todėl ginčo atveju nei CK 6.913–6.928 nuostatos, nei Banko sąskaitos sutarties sąlygos netaikytinos. Ieškovai neturi reikalavimo teisės į AB banką „Finasta“ dėl lėšų grąžinimo; tokią teisę turi tik atsakovas. Atsakovo reikalavimas grindžiamas Banko sąskaitos sutarties ir CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ normomis. Pinigai yra civilinių ir nuosavybės teisių objektai (CK 1.100, 4.38 straipsniai), tačiau ne daiktai (CK 1.98 straipsnis), todėl nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus nėra ginama remiantis daiktinės teisės normomis. Tarp atsakovo ir AB banko „Finasta“ susiklostė prievoliniai kreditoriaus–skolininko, o ne nuosavybės teisiniai santykiai. Atsakovas yra sąskaitos savininkas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis), turi prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą, kad AB bankas „Finasta“ išmokėtų lėšas remiantis Banko sąskaitos sutartimi ir toks reikalavimas yra nuosavybės teisės objektas („kitas turtas“ – CK 4.38 straipsnis), tačiau jo negalima sutapatinti su nuosavybės teise į sąskaitoje esančias lėšas.

Teismas nurodė, kad nei bylos šalių akcijų pasirašymo sutartyse, nei Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtintame vertybinių popierių prospekte, nei AB banko „Finasta“ ir atsakovo sudarytoje Banko sąskaitos sutartyje nuosavybės teisės klausimas į ieškovų pervedamas lėšas neaptartas. Kadangi ieškovai, siekdami įsigyti akcijas, lėšas pervedė sutartinių santykių pagrindu atsakovui į jo vardu atidarytą kaupiamąją sąskaitą AB banke „Finasta“, tai atsakovas turi tik prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą AB bankui „Finasta“, o ieškovai negali pervestų lėšų išreikalauti daiktinės teisės gynybos būdais iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Atsakovas turi iš Banko sąskaitos sutarties kylantį reikalavimą AB bankui „Finasta“, kad sąskaitoje esančios lėšos būtų grąžintos atsakovui, o ieškovai išsaugo prievolinį teisinį reikalavimą, kylantį iš akcijų pasirašymo sutarčių atsakovui, kad jų pervestos lėšos būtų grąžintos. Teismas, remdamasis Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalimi ir Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtinto vertybinių popierių prospekto 3.10.7 punktu, nurodė, kad atsakovo įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo didinimo nebuvo įregistruoti, todėl jam atsirado pareiga grąžinti visas įmokas investuotojams, tačiau toks grąžinimas turi vykti banko bankroto santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Remdamasis Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalimi teismas nurodė, kad už banko akcijas sumokėtos lėšos yra kaupiamos atskirai, jos gali būti identifikuotos. Teisės aktuose nenustatyta, kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos bankui iškėlimo, netaikomas grąžinant investuotojams lėšas, kai nebuvo įregistruotas banko įstatų pakeitimas. Dėl to nagrinėjamu atveju taikytinas Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytas draudimas vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovai turi prievolinę reikalavimo teisę, kad už akcijas sumokėtos lėšos jiems būtų grąžintos ir įgyvendinti šią teisę atsakovo bankroto atveju gali Bankų ir Įmonių bankroto įstatymų nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovams 630 946 Lt už neišplatintą akcijų emisiją.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įstatymo

analogiją – Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 10 dalį, ignoravo būtinybę išsiaiškinti naujos akcijų emisijos, t. y. akcijos – vertybinio popieriaus, kaip savarankiško civilinės teisės objekto, perėjimo momento nustatymo kriterijus asmenims, padariusiems piniginius įnašus. Lietuvos Respublikoje veikia atskira visuotinai patvirtinta Vertybinių popierių atsiskaitymo sistema ir nuosavybės pasikeitimo momentas negali būti sprendžiamas taikant prievoles reglamentuojančias teisės normas. Atsiskaitymo baigtumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 2 straipsnio 29 punkte įtvirtinta vertybinių popierių atsiskaitymo sistema. Jeigu yra įtvirtinta atskira vertybinių popierių atsiskaitymo sistema, kurioje yra du aiškiai identifikuoti dalyviai – emitentas (atsakovas) ir investuotojas, tai turi būti ir trečiasis asmuo – atsiskaitymų tarpininkas, būtent – AB bankas „Finasta“, kuris nebuvo vien tik atsakovo kaupiamosios sąskaitos tvarkytojas.

Lietuvoje išleistų vertybinių popierių emisijos registruojamos AB Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) sąskaitose. Keičiantis vertybinių popierių savininkams ir (arba) jų saugotojams reikia atlikti tokių vertybinių popierių pervedimą iš vienų sąskaitų į kitas. Mokestinių pervedimų atveju svarbu užtikrinti, kad būtų taikomas vienalaikiškumo vertybinių popierių ir lėšų pervedimo principas (DvP – delivery versus payment). Nėra įmanomos tokios situacijos, kai emitentas gauna pinigus už akcijas, o investuotojas negauna pačių akcijų (Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 10 dalis). Bankų įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta pinigų ir akcijų apsikeitimo momento išimtis, kuria buvo siekiama, kad komercinio banko akcininku negalėtų tapti bet koks investuotojas. Ieškovai siekia įrodyti, kad lėšos, jas įmokėjus, dar nepriklausė atsakovui, nes tuo metu naujos emisijos akcijos dar nebuvo sukurtos kaip teisės objektas; tik įregistravus įstatinio kapitalo didinimą Juridinių asmenų registre, sąskaitų tvarkytojas AB bankas „Finasta“ turi pateikti reikiamus dokumentus vertybinių popierių bendrosios sąskaitos atidarymui Centriniame depozitoriume. Emisiją įregistravus Centriniame depozitoriume, t. y. atidarius emisijos registracijos ir vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojų bendrąsias sąskaitas, vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojai privalo tuos popierius įskaityti į klientų asmenines vertybinių popierių sąskaitas. Taigi AB bankas „Finasta“ buvo ne vien tik atsakovo kaupiamosios sąskaitos, bet ir būsimos akcijų emisijos tvarkytojas, t. y. jis turėjo priimti iš investuotojų pinigus ir, kai tik bus gautas Lietuvos banko pritarimas, perduoti (įskaityti) investuotojų nuosavybėn akcijas. Ieškovų teigimu, Lietuvoje visi vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t. y. fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose vertybinių popierių savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas. Įstatymo leidėjas yra suinteresuotas, kad banko akcininku galėtų tapti ne bet koks teisės subjektas, o tik toks, kuris gali pagrįsti savo turimų lėšų, už kurias ketina įsigyti banko akcijų, kilmę, todėl kiekvienas potencialus banko akcininkas, įmokėdamas lėšas už naują akcijų emisiją, iš anksto prisiima riziką jų netekti tuo atveju, jeigu jis nesugebės įrodyti jų kilmės, tačiau tai nereiškia, kad nepaisant to bankas vis tiek tokias lėšas galės priskirti savo nuosavybei. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas Bankų įstatymo 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, nenumatė tokios galimos faktinės situacijos, kai bankas apskritai neišduotų leidimo registruoti akcijų emisijos, nes tai prieštarautų vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos esmei, kuri atsispindi Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1K-34 „Dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 22 dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriame yra apibrėžtas finansinių priemonių apskaitos sistemoje vyraujantis vienalaikiškumo principas (9.6 punktas). Be to, Europos Komisija 2012 m. kovo 7 d. priėmė dokumentą dėl vertybinių popierių atsiskaitymo gerinimo Europos Sąjungoje ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų (iš dalies keičiama direktyva 98/26/EB) pasiūlymo, kuriame yra išreikšta nuomonė, kad Europos Sąjungos valstybėse galiojantys skirtingi atsiskaitymo laikotarpiai yra viena esminių problemų. Taigi keltinas klausimas, ar įstatymo leidėjas neperžengė Europos Sąjungos teisės normų (pvz., direktyvos 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose), perkeldamas jas į nacionalinę teisę ir nustatydamas Bankų įstatyme neapibrėžtą laiko tarpą, per kurį už įmokėtas lėšas yra pervedamos akcijos (vertybiniai popieriai), nes pagal nacionalinę teisę būsimas teisėtas banko investuotojas negali pretenduoti į savo investicijų apsaugą. Taigi egzistuoja prielaidos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamu klausimu. Teismai privalėjo išnagrinėti bylą taip, kad būtų užtikrinta investuotojų piniginių įnašų apsauga, net jeigu nacionaliniuose įstatymuose tiesiogiai nenustatyta, kad tokie piniginiai įnašai grįžta investuotojams sandoriui neįvykus ne dėl investuotojų veikimo (neveikimo).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, atmesti ieškovų prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir priteisti iš ieškovų 14 037,70 Lt išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl banko įstatinio kapitalo didinimo. Banko įstatinio kapitalo didinimui taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos su išimtimis, nustatytomis Bankų įstatyme (Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Remdamasis Akcinių bendrovių įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi atsakovas nurodo, kad tarp akcijų pasirašymo sutarties šalių susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai, kurių metu viena šalis turi prievolę pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – prievolę apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą; atsakovas remiasi Bankų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 41 straipsnio 4, 5, 8 dalimi, Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 10 dalimi.

2. Dėl nuosavybės teisės į lėšas, kurias investuotojai sumokėjo į banko sąskaitą. Ieškovai sumokėjo atitinkamą pinigų sumą į atsakovo kaupiamąją banko sąskaitą, atidarytą AB banke „Finasta“ pagal Banko sąskaitos sutartį. Tokiu atveju taikytinos CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ normos (CK 6.928 straipsnis). Ieškovų į atsakovo sąskaitą pervestomis lėšomis galėjo disponuoti AB bankas „Finasta“ (CK 6.913 straipsnio 2 dalis), o atsakovo disponavimo teisė tomis lėšomis buvo apribota (Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalis, Banko sąskaitos sutarties 3.1. punktas). Ieškovai nėra šios sutarties šalis ir remiantis ja jokių teisių ir pareigų neįgijo. Taigi CK 6.913–6.928 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, taikytinos tik AB banko „Finasta“ (banko) ir atsakovo (kliento) santykiams. Dėl šios priežasties ieškovai neturi reikalavimo teisės į AB banką „Finasta“ dėl sumokėtų lėšų grąžinimo; tokią reikalavimo teisę turi tik atsakovas, kurio reikalavimas grindžiamas Banko sąskaitos sutarties ir CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ normomis.

Negrynieji pinigai nėra daiktai, o yra kitas turtas, nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus negali būti ginama remiantis daiktinės teisės normomis, būtent CK 4.95 straipsniu. Perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, tačiau jis turi prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, žymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui. Atsižvelgiant į tai, kad tarp atsakovo ir AB banko „Finasta“ susiklostė prievoliniai banko sąskaitos teisiniai santykiai, atsakovo ir AB banko „Finasta“ teisiniai santykiai yra prievoliniai, o ne nuosavybės teisiniai santykiai. Atsakovas yra sąskaitos savininkas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis), o banko sąskaita žymi AB banko „Finasta“ įsipareigojimą sumokėti sąskaitos savininkui joje esančią pinigų sumą. Taigi atsakovas turi prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą, kad AB bankas „Finasta“ išmokėtų lėšas pagal Banko sąskaitos sutartį, o toks reikalavimas yra nuosavybės teisės objektas („kitas turtas“ – CK 4.38 straipsnis), tačiau jo negalima sutapatinti su nuosavybės teise į sąskaitoje esančias lėšas. Atsakovo teigimu, išimtis, kai tam tikrose sąskaitose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančios įmonės (banko) turtą, nustatyta CK 6.56 straipsnio 8 dalyje – depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos, tačiau atsakovo sąskaita, į kuria pervestos lėšos už įsigyjamas akcijas, nėra depozitinė sąskaita.

3. Dėl bylos šalių santykių kvalifikavimo. Klausimų, susijusių su akcijų pasirašymo sutarčių sudarymu, akcijų apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į įmokėtas lėšas perėjimu Bankų įstatymas nereglamentuoja, todėl turi būti taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos. Remiantis Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, Akcinių bendrovių įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalimis tarp akcijų pasirašymo sutarties šalių susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovai Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 8 dalies nustatyta tvarka sutartinių santykių pagrindu sumokėjo atitinkamą pinigų sumą į atsakovo sąskaitą, atidarytą AB banke „Finasta“ (Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai lėšas už ketintas įsigyti akcijas pervedė sutartinių santykių pagrindu atsakovui į jo vardu atidarytą kaupiamąją sąskaitą AB banke „Finasta“, pats atsakovas turi tik prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą AB bankui „Finasta“, o asmenys, pervedę lėšas bankui, negali tų lėšų išreikalauti daiktinės teisės gynybos būdais iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis); ieškovai nėra atsakovo vardu AB banke „Finasta“ atidarytoje banko sąskaitoje esančių lėšų savininkai.

Atsakovo nuomone, jeigu sumokėtos už akcijas lėšos būtų likusios investuotojų nuosavybe, atsakovas nebūtų galėjęs kreiptis į Lietuvos banką dėl leidimo įregistruoti banko įstatų pakeitimus ir vėliau jų pateikti juridinių asmenų registrui (Bankų įstatymo 41 straipsnio 4 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 10 dalis). Atsakovas, remdamasis Bankų įstatymo 41 straipsnio 1, 5 dalimis, Akcinių bendrovių įstatymo 49 straipsnio 7 dalimi, nurodo, kad nustatytą 12 mėnesių terminą visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas galioja ir yra teisėtas, akcijų pasirašymo sutartys taip pat teisėtos. Taigi, bankroto bylos iškėlimo dieną ieškovai nebuvo sumokėtų pinigų savininkais. Netekus galios neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui dėl įstatinio kapitalo didinimo, ieškovai turi teisę reikalauti grąžinti už pasirašytas akcijas įmokėtas lėšas, o bankas įgyja prievolinių teisinių santykių pagrindu kylančią pareigą grąžinti pervestas lėšas Įmonių bankroto ir Bankų įstatymų nustatyta tvarka.

4. Dėl kaupiamosios sąskaitos statuso. Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalyje nenustatytas sąlyginis lėšų deponavimo į kaupiamąją sąskaitą režimas, lemiantis inter alia tai, jog ieškovai neišsaugojo nuosavybės teisės į sąskaitą įmokėtų lėšų atžvilgiu. Bankų įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais specialaus reguliavimo negalima vertinti izoliuotai nuo bendrojo reguliavimo, įtvirtinto Akcinių bendrovių įstatyme, todėl Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalyje nustatyta ne būsimojo akcininko piniginės prievolės įvykdymo vieta, t. y. speciali sąskaita, atidaryta įstatyme nurodytus reikalavimus atitinkančio subjekto, o pareiga bankui, didinančiam įstatinį kapitalą papildomais įnašais, tokias lėšas kaupti tam tikslui banko vardu atidarytoje sąskaitoje. Šios normos tikslas yra užtikrinti ne būsimų akcininkų interesus, o visos bankų sistemos tvarumą (Bankų įstatymo 5 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 23 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalyje įstatinį kapitalą didinančiam bankui nustatytos tik pareigos, susijusios su lėšų kaupimu ir jų naudojimu, bet ne sąskaitos, kurioje tokios lėšos yra kaupiamos, požymiai. Atsakovo teigimu, kaupiamoji banko sąskaita negali būti gretinama su bankų veikloje vartojama specialia prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone – sąlyginio deponavimo sąskaita, nes bankų praktikoje sąlyginio deponavimo sąskaitos sutartis yra trišalė sutartis, kai kaupiamosios banko sąskaitos šalys yra tik atsakovas ir AB bankas „Finasta“.

5. Dėl investuotojų prievolinio teisinio reikalavimo grąžinti lėšas banko bankroto atveju. Lėšų grąžinimas investuotojams – tai Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu patvirtinto vertybinių popierių prospekto 3.10.7 punkte nurodyto banko įsipareigojimo vykdymas. Kreditoriaus pirmenybės teisė banko bankroto atveju gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau, nei kiti kreditoriai, turi būti išreikšta teisės aktuose (pvz., Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis). Teisės aktuose nėra nustatytos išimties, kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, netaikomas grąžinant investuotojams lėšas, kai nebuvo įregistruotas banko įstatų pakeitimas. Grąžinti investuotojų pervestas lėšas už jų ketintas įsigyti akcijas yra banko finansinė prievolė, nes ją vykdant turi būti pervestos lėšos, o ne grąžintas kitam asmeniui priklausantis konkretus objektas (daiktas). Atsakovo nuomone, Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai taikomi ir grąžinant lėšas investuotojams už jų ketintas įsigyti banko akcijas. Draudimas investuotojams disponuoti už įsigyjamas akcijas pervestomis lėšomis nereiškia nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo, nes nuosavybės teisės į tas lėšas ieškovai neturi. Jie turi prievolinę reikalavimo teisę, kad tos lėšos jiems būtų grąžintos. Iš prievolės kilusi reikalavimo teisė taip pat yra nuosavybė („kitas turtas“ – CK 4.38 straipsnis), ja galima disponuoti (perleisti, įkeisti), tačiau įgyvendinti tokią nuosavybės teisę skolininko bankroto atveju galima tik Bankų ir Įmonių bankroto įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. komercinis bankas „Senamiesčio bankas“, bylos Nr. 3K-16/1998.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 2 d. priėmė nutartį civilinėje byloje D. Ž. ir kt. v. BAB bankui „Snoras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-470/2013. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija remiasi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, nes nurodytoje civilinėje byloje faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, abiejose bylose turi būti taikomi tie patys teisės aktai. Tokia teisėjų kolegijos išvada pagrįsta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, be to, ji atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Baltic vairas“ v. RAB,,Arves velo“, bylos 3K-3-345/2011; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

Dėl investuotojų lėšų, perduotų vykdant prievolę, nuosavybės teisės

Kasacinis teismas civilinėje byloje D. Ž. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-470/2013 išaiškino, kad pinigai, piniginio reikalavimo teisės ir finansinės priemonės yra finansinio turto rūšys. Investuotojui priklausantis finansinis turtas yra jo nuosavybė, į kurią pagal CK 4.37 straipsnį jis gali įgyvendinti savo absoliučias teises, įskaitant teisę disponuoti šiuo turtu. Finansinis turtas pagal Lietuvoje galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinas CK 4.38 straipsnyje nurodyto „kito turto“ kategorijai. CK ketvirtosios knygos normos ir kitos CK normos, reglamentuojančios daiktus, jų apyvartą ir daiktinių teisių į šį turtą gynimą kito turto teisiniam statusui apibrėžti ir jo apyvartai bei gynimui reglamentuoti taikomos bendra tvarka, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar iškreipia šio turto teisinę prigimtį. Tai galioja ir finansinio turto teisiniam režimui, todėl jei specialūs finansų rinkų įstatymai ar jų lydimieji aktai nenustato kitaip, šio turto perleidimui taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji daiktinės teisės norma, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento (lot. traditio). Tačiau CK 4.49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sutartyje gali būti numatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą. Remdamosi šia taisykle šalys gali sustiprinti savo interesų apsaugą ir valdyti kitos šalies kredito riziką sutartyje numatydamos, kad nuosavybės perėjimas yra sąlyginis ir įsigalioja tik tuomet, kai savo priešpriešinę prievolę įvykdo kita sandorio šalis.

Kasatoriai savo nuosavybės teisę į lėšas, sumokėtas už ketinamas įsigyti AB banko „Snoras“ akcijas, iš esmės grindžia Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis vertybinių popierių ir lėšų pervedimo vienalaikiškumo principą. Teisėjų kolegija nurodo, kad bendroji nuosavybės teisės perleidimo taisyklė tik su tam tikromis išlygomis gali būti taikoma ir sudarant sandorius vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose. Pagal Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 2 straipsnio 22 dalį vertybinių popierių atsiskaitymo sistema yra trijų arba daugiau sistemos dalyvių (neskaičiuojant atsiskaitymų tarpininko, pagrindinės sutarties šalies arba kliringo namų) susitarimu veikianti sistema, turinti bendras taisykles ir standartizuotą procedūrą vertybinių popierių pervedimo nurodymams tarp sistemos dalyvių vykdyti. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sistemą privalo reglamentuoti jos veikimo tvarką apibrėžiantis teisės aktas (sistemos taisyklės), kuriame būtų nustatyta: sistemos dalyvių priėmimo ir pašalinimo tvarka; sistemos dalyvių teisės ir įsipareigojimai, atsirandantys dėl dalyvavimo sistemoje; pervedimo nurodymo arba mokėjimo nurodymo įtraukimo į sistemą momentas; momentas, nuo kurio įtrauktas į sistemą pervedimo nurodymas arba mokėjimo nurodymas negali būti atšauktas sistemos dalyvio ar trečiojo asmens; pervedimo nurodymų arba mokėjimo nurodymų vykdymo tvarka; kredito, likvidumo ir operacinės rizikos valdymo priemonės; veiklos tęstinumo planas. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sistemos, kurių dalyviai teisėms ir įsipareigojimams, atsirandantiems dėl dalyvavimo sistemoje, pasirinko Lietuvos Respublikos teisę, prieš pradėdamos veikti privalo būti įregistruotos Lietuvos banke. Lietuvos banko valdybos 2004 m. vasario 12 d. nutarimu buvo įregistruota vertybinių popierių atsiskaitymo sistema, skirta vertybinių popierių pervedimams vykdyti. Pagal šios sistemos operatoriaus – AB Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo 2007 m. spalio 19 d. valdybos patvirtintų Vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos taisyklių 5 punktą mokestiniai atsiskaitymai už sandorius vykdomi vadovaujantis atsiskaitymų judėjimų vienalaikiškumo principu, t. y. vertybinių popierių pervedimai tarp sistemos dalyvių bendrųjų vertybinių popierių sąskaitų sistemoje ir lėšų pervedimai tarp sistemos dalyvių atsiskaitymų sąskaitų mokėjimo sistemose vyksta tuo pačiu metu. Taip pat ir pagal ginčo laikotarpiui aktualios Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 redakcijos Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių 9 punktą, vienas iš finansinių priemonių apskaitos principų, kurių privalo laikytis Centrinis depozitoriumas ir visi sąskaitų tvarkytojai, yra vienalaikiškumo principas, kuris inter alia reiškia, kad finansinių priemonių pateikimas yra susietas su lėšų gavimu ar atvirkščiai (angl. Delivery v. Payment). Pagal pirmiau nurodytų taisyklių 9.6.1 punktą įvykdymų vienalaikiškumo principas, kad, vykdant atsiskaitymus pagal sudarytus finansinių priemonių sandorius, Centrinis depozitoriumas pirmiausia blokuoja atsiskaitymui reikiamą finansinių priemonių kiekį pateikiančio sąskaitų tvarkytojo finansinių priemonių sąskaitoje pirmajame finansinių priemonių apskaitos lygyje ir tuo pat metu duoda nurodymą mokėjimo sistemai dėl lėšų pervedimo tarp sąskaitų tvarkytojų lėšų sąskaitų, o iš mokėjimo sistemos gavus pranešimą apie sėkmingą lėšų pervedimą tarp nurodytų lėšų sąskaitų, perveda prieš tai užblokuotas finansines priemones tarp nurodytų sąskaitų. Antrajame finansinių priemonių apskaitos lygyje sąskaitų tvarkytojai tokias operacijas apskaito pranešimų, gautų iš vertybinių popierių atsiskaitymų ir mokėjimų sistemų, pagrindu, vienu metu darydami įrašus kliento lėšų sąskaitoje ir asmeninėje finansinių priemonių sąskaitoje bei susijusiuose techninėse sąskaitose. Priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principas daro bendrosios CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento, išimtį, suspenduodamas turto nuosavybės perėjimą iki priešpriešinės prievolės įvykdymo momento. Tačiau tam, kad ši taisyklė būtų netaikoma, ji turi būti aiškiai išreikšta įstatymuose, jų lydimuosiuose norminiuose teisės aktuose ar privačių asmenų sutartyse.

Bylos duomenimis, akcijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos banko ir ieškovų tiesiogiai, netarpininkaujant tretiesiems asmenims ar prekybos sistemoms. Tai reiškia, kad buvo sudaryti tiesioginiai užbiržiniai sandoriai, kurių pagrindu ieškovai siekė investuoti turimas lėšas į pirminę apyvartą išleistus vertybinius popierius. Kadangi šie sandoriai buvo sudaryti ne per vertybinių popierių atsiskaitymo sistemą ir ne tarp šios sistemos dalyvių (kurių baigtinis sąrašas skelbiamas Lietuvos Banko interneto tinklalapyje ir į kurį patenka iš esmės tik finansų įstaigos), tai specialios vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoms skirtos taisyklės, įskaitant priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principą, tokiems sandoriams netaikytinos. Be to, ir akcijų pasirašymo sutartyse jokių nuosavybės perėjimo ypatumų nustatyta nebuvo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju investuotojų–kasatorių veiksmams, kuriais jie, siekdami įvykdyti savo prievoles, atliko mokėjimus pagal akcijų pasirašymo sutartis, taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento. Taigi nuo nurodyto momento investuotojų–kasatorių nuosavybe buvusios lėšos perėjo emitentui–atsakovui (arba jo naudai veikiančiam sąskaitos tvarkytojui).

Tokia išvada pagrįsta ir bankų veiklą reglamentuojančių teisės normų nuostatomis. Pagal Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, didinant banko įstatinį kapitalą, tiek, kiek nereglamentuoja Bankų įstatymas, taikomos Akcinių bendrovių įstatymo normos. Klausimų, susijusių su akcijų pasirašymo sutarčių sudarymu, akcijų apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimu Bankų įstatymas nereglamentuoja, todėl turi būti taikomos atitinkamos Akcinių bendrovių įstatymo normos. Pagal Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalis akcijos pasirašomos bankui ir fiziniam ar juridiniam asmeniui sudarant rašytinės formos akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Pagal Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 8 dalį išleistos akcijos turi būti visiškai apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą, kuris pagal Bankų įstatymo 41 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas toks, kad visa akcijų kaina būtų apmokėta iki banko kreipimosi į priežiūros instituciją dėl leidimo didinti banko įstatinį kapitalą išdavimo. Kadangi Bankų įstatymas nenumato nuosavybės režimo pasikeitimo momento, tai taikytina Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 10 dalies norma, kurioje nustatyta, jog akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą emitento nuosavybėn. Kadangi nagrinėjamu atveju lėšos jau yra investuotos, t. y. kasatorių nuosavybės teisė į jas yra pasibaigusi, tai jų išreikalavimas, remiantis daiktinių teisių gynimo būdais tampa nebeįmanomas, taigi ieškinio reikalavimas sugrąžinti perduotas lėšas negali būti tenkinamas. Prievolinių santykių pagrindu atsiradusios pažeistos kreditoriaus teisės ginamos prievoliniais pažeistų teisių gynybos būdais, nukreiptais į prievolės neįvykdžiusį skolininką. Šiai akcijų pasirašymo sutarties šaliai–atsakovui iškėlus bankroto bylą, įsigaliojo Įmonių bankroto įstatyme nustatytas draudimas vykdyti prievoles, todėl investuotojai–kasatoriai savo teisę reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.

Dėl ieškovų prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo teisėjų kolegija nurodo, kad, byloje konstatavus, jog šalių sandoriai buvo sudaryti ne per vertybinių popierių atsiskaitymo sistemą ir ne šios sistemos dalyvių, jog specialios vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoms skirtos taisyklės, įskaitant priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principą, tokiems sandoriams netaikytinos, nagrinėjamam ginčui yra neaktualus direktyvos 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose taikymo klausimas. Dėl to konstatuotina, kad pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje nenustatytas.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 18 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 30,82 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo priteisti iš ieškovų 14 037,70 Lt išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais teisėjų kolegija sprendžia priteisti atsakovui iš kasatorių po 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui BAB bankui „Snoras“ (juridinio asmens kodas 112025973) iš kasatorių B. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš kasatorių B. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 15,41 Lt (penkiolika Lt 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis