Dėl reikalavimo perleidimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-494/2013

Proceso Nr. 2-05-3-20058-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

37; 21.4.1.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams V. L., D. V. dėl reikalavimo perleidimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Vanesa“, A. K. J., D. B., A. Ž., V. D., Kauno 21-ojo notarų biuro notaras Vytenis Lideikis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. S. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria atsakovas D. V. perleido atsakovui V. L. reikalavimo teisę iš A. S. reikalauti grąžinti 635 000 Lt avansą už žemės sklypą. Ieškovas grindė ieškinį tuo, kad D. V. neturėjo į ieškovą reikalavimo teisės, todėl jos negalėjo perleisti.

Byloje nustatyta, kad pagal 2007 m. sausio 15 d. avanso sutartimi (toliau – ir Avanso sutartis) ieškovas įsipareigojo parduoti, o A. K. J., O. N. ir UAB „Vanesos turtas“ – iki 2007 m. birželio 15 d. už 1 835 000 Lt nupirkti 7,34 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajone, Domeikavos sen., Ražių k. Pirkėjai turėjo teisę savo įgytas teises perleisti tretiesiems asmenims. Iki 2007 m. sausio 31 d. pirkėjai turėjo sumokėti ieškovui 600 000 Lt avansą, o iki 2007 m. birželio 15 d. – visą sandorio sumą. Šalys sutarė, kad pirkėjams iki nurodytos datos nepervedus visos sandorio sumos, bus laikoma, kad pirkėjai atsisakė pirkti žemės sklypą ir sumokėtas avansas lieka pardavėjui. Ieškovas 2007 m. sausio 19 d. įgaliojo O. N., T. P. ir A. K. J. jam priklausantį žemės sklypą valdyti, tvarkyti, be teisės perleisti, parengti žemės sklypo planą, atstovauti jo interesams keičiant žemės sklypo paskirtį, atidalijant žemės sklypą į atskirus turtinius vienetus. UAB „Vanesos turtas“ ėmėsi šio žemės sklypo pirkėjų paieškos. 2007 m. sausio 31 d. UAB „Vanesos turtas“ pervedė į ieškovo sąskaitą 600 000 Lt. 2007 m. birželio 21 d. D. V. pervedė į ieškovo kortelę 635 000 Lt, mokėjimo paskirtis – „avansas už žemės sklypą“. 2007 m. birželio 22 d. UAB „Vanesos turtas“ pervedė 95 000 Lt, 2007 m. birželio 26 d. O. N. – 5000 Lt, 2007 m. liepos 13 d. A. Ž. – 77 262 Lt, o R. V. – 161 000 Lt. Iš viso ieškovui buvo pervesta 1 573 262 Lt. UAB „Vanesos turtas“ sutartimi perleido UAB „Vanesa“ sumokėtą avansą ir visas teises bei pareigas, įgytas pagal Avanso sutartį. 2007 m. liepos 17 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią žemės sklypas buvo parduotas UAB „Vanesa“, D. B., A. Ž., R. V., V. D., V. A.. Šioje sutartyje nurodyta, kad dalį sklypo kainos – 178 353,45 Lt – UAB „Vanesa“ perves valstybei kaip pajamų mokestį už ieškovą. Ieškovas sutartyje patvirtino, kad visa sklypo kaina sumokėta. 2010 m. birželio 30 d. D. V. ir V. L. pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią, be kita ko, D. V. perleido V. L. reikalavimo teisę į A. S. dėl 635 000 Lt avanso už žemės sklypą išreikalavimo. V. L. 2010 m. rugpjūčio 27 d. išsiuntė ieškovui pranešimą dėl reikalavimo teisių įgijimo. Ieškovas laikosi pozicijos, kad D. V. asmeniškai neįgijo jokių teisių į jį ir negalėjo šių perleisti kitam asmeniui, nes jis, nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. iki 2008 m. gruodžio 18 d. ėjęs UAB „Vanesos statyba“ direktoriaus pareigas, atliko mokėjimą pagal Avanso sutartį už pirkėjus. Vienintelis UAB „Vanesos statyba“ akcininkas – UAB „Vanesa“, o šios vadovas buvo O. N..

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2010 m. birželio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria atsakovas D. V. perleido atsakovui V. L. reikalavimo teisę į A. S. dėl 635 000 Lt avanso už žemės sklypą grąžinimo.

Teismas nurodė, kad pradinis kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu. Teismas nustatė, kad sudarant Avanso sutartį D. V. nedalyvavo. Aplinkybės, kad ieškovas Avanso sutartyje nurodytą žemės sklypą pasiūlė pirkti D. V., nepatvirtino jokie įrodymai, išskyrus D. V. paaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad D. V. žinojo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo niuansus ir apie Avanso sutartį, todėl jo paaiškinimą, kad jis didelę sumą – 635 000 Lt – pervedė ieškovui kaip avansą, nesudaręs jokios rašytinės sutarties, iš kurios būtų matyti, jog jis pinigus pervedė siekdamas asmeniškai įsigyti sklypą, o ne Avanso sutarties šalies pavedimu, teismas vertino kaip mažai tikėtiną. Teismas sprendė, kad D. V., kuris buvo UAB „Vanesos statyba“ direktorius, kartu dirbdamas ir nuolat bendraudamas tiek su A. K. J., tiek su O. N., turėjo žinoti, jog Avanso sutarties neketinama nutraukti. D. V. dalyvavo notaro biure, sudarant 2007 m. liepos 17 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau jokių pretenzijų ieškovui dėl to, kad jis neįtrauktas į pirkimo–pardavimo sutartį pirkėju, nereiškė. Jei šio sandorio sudarymo metu jis būtų pareiškęs, kad 635 000 Lt pervedė už save, sandoris nebūtų patvirtintas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad faktiškai atskirų pirkėjų mokėtos ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos sumos iš esmės skyrėsi, tačiau nė vienas iš jų ieškovui pretenzijų nepareiškė. Teismas padarė išvadą, kad D. V. savo elgesiu sudarė ieškovui įspūdį, jog jis sandorio sudarymo metu atstovauja ir veikia kaip dukterinės O. N. firmos atstovas, o po to, pasinaudodamas tuo, kad žinojo Avanso sutarties sąlygas ir vykdymo eigą, mokėjimo pavedime nepažymėdamas, už kokį asmenį perveda iš savo sąskaitos ieškovui 635 000 Lt, toliau piktnaudžiavo ieškovo pasitikėjimu, sąmoningai tylėjo ir klaidino ieškovą. D. V. pasinaudojo tuo, kad sandoryje dalyvavo daug asmenų, kad ieškovas pats nekontroliavo, kokie tretieji asmenys perima Avanso sutarties pirkėjų įsipareigojimus ir kokias sumas kuris pirkėjas moka, nes tai ieškovas buvo pavedęs atlikti O. N., kuris mirė anksčiau, nei buvo pradėta nagrinėti ši byla. Teigti, kad pinigus pervedė kaip fizinis asmuo, pats ketinęs pirkti sklypą, D. V. pradėjo tik po trejų metų. Teismas sprendė, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog ieškovas, pirmą kartą parduodamas didelės vertės nekilnojamąjį turtą ir neturėdamas patirties šioje srityje, būtent dėl to kreipėsi į nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo tarpininką, kuris jam padėtų surasti pirkėjus ir sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį. Ieškovas pasitikėjo tarpininku ir kontroliavo tik tai, kad gautų šalių sutartą žemės sklypo pardavimo kainą. Be to, teismo nuomone, būtų neprotinga teigti, kad ieškovas turėjo būti itin atsargus ir aiškintis, už ką pervedė pinigus D. V., kai notarinėje kontoroje sudarant sandorį D. V. pats dalyvavo ir nekėlė jokių pretenzijų dėl ieškovui pervestų 635 000 Lt. Teismas sprendė, kad D. V. veiksmai neatitinka sąžiningo asmens elgesio standarto reikalavimų; konstatavo, kad atsakovas D. V. byloje neįrodė, jog 635 000 Lt ieškovui pervedė pagal atskirai jo ir ieškovo sudarytą žodinį susitarimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo, todėl D. V. atliko šį mokėjimą už vieną iš 2007 m. liepos 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų pirkėjų ir neturi reikalavimo teisės į ieškovą dėl jų grąžinimo bei neturėjo teisės šį negaliojantį reikalavimą perleisti. Teismas sprendė, kad ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, pažeidžia ieškovo teises, todėl ją pripažino iš dalies negaliojančia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 28 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog atsakovas D. V. vykdė UAB „Vanesos turtas“ pavedimą ir už ją atsiskaitė, tačiau šių aplinkybių neįrodė. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. V. sumokėjo už vieną iš pirkimo panaikino–pardavimo sutartyje nurodytų pirkėjų, tačiau už kurį, ieškovas neįrodė, o ir teismas nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, tikėtina, kad D. V. žinojo apie Avanso sutartį, jos galiojimo iki 2007 m. birželio 15 d. sąlygą, bendravo su ieškovu ir į jo kortelės sąskaitą pinigus pervedė už save. Kolegijos nuomone, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog mažai tikėtina, kad 635 000 Lt suma galėjo būti pervesta, nesudarius jokio rašytinio susitarimo, nes be jokio rašytinio susitarimo mokėjimo pavedimais į ieškovo sąskaitą pakankamai dideles sumas sumokėjo ir pirkėjai A. Ž. – 77 262 Lt bei R. V. – 161 000 Lt. Kolegijos vertinimu, tikėtinas D. V. aiškinimas, kad jis nereiškė pretenzijų dėl to, kad ieškovas žadėjo jam grąžinti sumokėtą avansą, kai tik gaus žemės sklypo kainą iš pirkėjų. Be to, kolegijos nuomone, nors ieškovas ir turėjo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo tarpininką, tačiau, sudarydamas didelės vertės sandorį, turėjo būti atidus ir rūpestingas bei pats domėtis, kas, už ką ir kokias sumas perveda.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas A. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, priteisti iš atsakovų jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Ši nuostata reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Tai, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir sudarant šią sutartį pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas.

2. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Pinigų sumokėjimo faktas negali būti vertinamas kaip teisinis pagrindas reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus, nes šie į kito asmens sąskaitą gali būti pervedami įvairias pagrindais. Be to, net jei ir būtų nustatyta, kad ieškovas ir D. V. sudarė preliminariąją sutartį, turėtų būti išanalizuota, kokios yra šio susitarimo sąlygos, t. y. ar nesudarius pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties avansas apskritai turi būti grąžinamas pirkėjui, jei taip – kokiomis sąlygomis, kokio dydžio ir pan. Taigi apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, visais atvejais reikia nustatyti ir įvertinti prievolę, iš kurios atsirado perleista ginčo reikalavimo teisė.

3. Pagal CK 6.104 straipsnio 1 dalį, reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises. Ši sąlyga įvykdyta tik tariamai, nes ginčo sutartyje nurodyta, kad „reikalavimo teisė D. V. priklauso pagal 2007 m. birželio 21 d. atliktą mokėjimo nurodymą“, t. y. realiai neperduoti jokie dokumentai, patvirtinantys teisinių santykių tarp D. V. ir ieškovo egzistavimą ir galiojančios reikalavimo teisės į ieškovą turėjimą.

4. Be prievolės, iš kurios perleista reikalavimo teisė, reikia įvertinti ir reikalavimo pagrindą (sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad „reikalavimo teisių kaina ir apmokėjimo už ją sąlygos ir tvarka bus aptartos atskirame tarp šalių pasirašytame susitarime“, tačiau šis susitarimas nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei reikalaujama teismų praktikoje, neištyrė sandorio, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma, ar jis nėra apsimestinis, t. y. reikiamai neįvertino reikalavimo pagrindo.

5. Atsižvelgiant į ginčo sumą, pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktus, atsakovų įrodinėta preliminarioji sutartis ar kitos rūšies susitarimas turėjo būti sudaromas paprasta rašytine forma. Šios formos nesilaikymas pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą. CPK 177 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CK 6.165 straipsnio 2 dalį preliminarioji sutartis, sudaryta nesilaikant rašytinės formos reikalavimo, yra negaliojanti. Atsakovas D. V. byloje teigė, kad 635 000 Lt avansą į ieškovo sąskaitą pervedė pagal žodinį susitarimą, kurį sudarė su ieškovu dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Byloje nėra įrodymų, kad D. V. ir ieškovas būtų susitarę dėl esminių žodinės preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų: jos dalyko, kainos ir pagrindinės sutarties sudarymo termino. Taigi išvada, kad atsakovo D. V. teisė reikalauti grąžinti sumokėtą avansą kyla preliminariosios sutarties pagrindu, yra negalima. Analogišką poziciją kasacinis teismas išdėstė 2013 m. sausio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Observis“ v. UAB „Domus extra“, kt., bylos Nr. 3K-3-111/2013, kurioje nustatytos aplinkybės iš esmės atitinka šios bylos faktines aplinkybes.

6. Pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, todėl V. L., norėdamas susigrąžinti D. V. asmeninėmis lėšomis sumokėtą avansą, turi reikalauti jo ne iš ieškovo, bet iš žemės sklypo pirkėjų.

7. Viešo Turto arešto aktų registro duomenys patvirtina, kad nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas D. V. turtas ir turtinės teisės už 9 500 000 Lt sumą. Kadangi reikalavimo teisė yra turtinė teisė, tai D. V. disponavimas reikalavimo teisėmis buvo draudžiamas. Taigi, net jei atsakovas D. V. turėjo galiojančią reikalavimo teisę, dėl jam taikyto arešto negalėjo jos perleisti kitiems asmenims. Vertinant ginčo reikalavimo teisių perleidimo sandorį šiuo aspektu, buvo pažeisti imperatyviųjų teisės normų reikalavimai, todėl sandoris yra niekinis ir negalioja. Niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius teismas turi konstatuoti ex officio (savo iniciatyva).

8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą, įrodymų vertinimą. D. V. buvo UAB „Vanesos statyba“ direktorius, bendravo ir kartu dirbo susijusiose įmonėse su avanso sutarties šalimis, t. y. UAB „Vanesa“ (žemės sklypo pirkėjo) direktoriumi O. N., A. K. J., ir turėjo žinoti, kad avanso sutartis nėra nutraukta ir kad jos šalys rengiasi sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Neaišku, kodėl atsakovas, žinodamas šias aplinkybes, turėtų pervesti savo vardu 635 000 Lt sumą ieškovui, nesudaręs su juo jokios sutarties raštu. D. V. aktyviai dalyvavo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procese, buvo atvykęs į notaro biurą ją pasirašant, tačiau jokių pretenzijų ieškovui dėl to, kad jis neįtrauktas į sutartį pirkėju, nereiškė. D. V. žinant, kad ieškovui jau buvo sumokėta visa suma už žemės sklypą, jo teiginiai, jog jis, turėdamas skolų ir imdamas iš banko naujas dideles paskolas, mokėdamas už jas palūkanas, trejus metus nepareiškė ieškovui pretenzijų dėl didelės pinigų sumos (635 000 Lt) ir laukė, kada ieškovas gaus pinigus už žemės sklypą, vertintini kritiškai. Atsakovo veiksmai nurodytų aplinkybių kontekste sudaro pagrindą abejoti jo sąžiningumu ir pareikštų reikalavimų pagrįstumu. Atsakovo galimą nesąžiningumą patvirtina faktai, kad jis buvo bendrovės vadovas ir nekilnojamojo turto versle patirtį turintis asmuo, Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis yra kaltinamasis dėl sukčiavimo, turto pasisavinimo, dokumento suklastojimo, kt.

9. Avanso sutartyje susitarta, kad pardavėjas sutinka, jog pirkėjai avanso sutartimi įgytas teises perduotų trečiajam asmeniui. Sutartyje nedetalizuota, kokio dydžio žemės sklypo dalį kiekviena Avanso sutarties šalis įsigys ir kokią sumą privalės sumokėti kiekvienas iš pirkėjų. Kadangi pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta su asmenimis, nebuvusiais Avanso sutarties šalimis, tai akivaizdu, kad su jais Avanso sutarties šalys sudarė sutartis dėl teisių perleidimo ir šie asmenys sumokėjo už perkamą žemės sklypą į ieškovo sąskaitą iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovui jokie dokumentai dėl teisių perleidimo nebuvo pateikti. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad Avanso sutartyje buvo nustatyta bendra žemės sklypo kaina ir sąlyga, kad ji visa turi būti sumokėta prieš pasirašant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Ši sąlyga, kuri buvo ieškovo pagrindinis tikslas, siekiamas sudarant Avanso ir pirkimo–pardavimo sutartis, buvo įvykdytos. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškovui už žemės sklypą buvo sumokėta (įskaitant D. V. pervestą 635 000 Lt sumą) ne sutarta 1 796 025 Lt, bet didesnė suma, ir ieškovas dėl to būtų nepagrįstai praturtėjęs.

Atsakovas D. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad teismas neištyrė perleisto reikalavimo atsiradimo fakto ir pagrindo. Ieškovas su atsakovu D. V. žodžiu derėjosi dėl viso žemės sklypo pirkimo. Šias derybas galima vertinti kaip žodinės preliminariosios žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Nors preliminarioji sutartis raštu nebuvo įforminta, tačiau iš D. V. paaiškinimų ir kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad šalys sutarė dėl konkretaus žemės sklypo pirkimo–pardavimo, kainos, sutarties sudarymo termino bei avansinio mokėjimo, kitų pirkimui–pardavimui reikšmingų sąlygų. Mokėjimo nurodymu atliktas pavedimas patvirtino tokį šalių susitarimą. Pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį, kai terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per vienerių metų terminą nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Kadangi mokėjimo pavedime yra nurodytas pinigų mokėtojas ir gavėjas, pinigų suma ir jų sumokėjimo paskirtis, tai iš esmės pavedimas atitinka preliminariosios sutarties sąlygas. Tai, kad D. V. pervedė būtent 635 000 Lt, o ne kitą sumą, įrodo, kad dėl tokio dydžio avanso buvo susitarta. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir turi būti grąžinamos pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

2. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, kad reikalavimo teisė D. V. priklauso pagal 2007 m. birželio 21 d. atliktą mokėjimo nurodymą. Mokėjimo nurodymo kopija pateikta į bylą, taip pat žodžiu paaiškinta dėl reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo.

3. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai, atsirandantys nesilaikius įstatyme reikalaujamos rašytinės sandorio formos. Vienas jų – draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo faktą. Atsakovas pažymi, kad jis preliminariosios sutarties sudarymo faktą įrodinėjo ne liudytojų parodymais, bet savo, trečiųjų asmenų paaiškinimais ir byloje esančiais tiesioginiais ir netiesioginiais rašytiniais įrodymais. Tai, kad ieškovo ir D. V. preliminarioji sutartis buvo sudaryta, spręstina iš šių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų: D. V. mokėjimui atlikti pinigus pasiskolino iš su byloje dalyvaujančiais asmenimis nesusijusio asmens – E. L., kuris juos 2007 m. birželio 21 d. pervedė į D. V. sąskaitą banke, o šis tą pačią dieną 635 000 Lt pervedė ieškovui; E. L. nurodė, kad pinigus D. V. skolinosi žemės sklypui pirkti; D. V. mokėjimo nurodymo paskirties grafoje nurodė mokėjimo paskirtį – „avansas už žemės sklypą“; D. V. mokėjimą atliko į ieškovo banko kortelės sąskaitą, kurios numerio, ieškovo teigimu, niekas, išskyrus ieškovą, nežinojo; D. V. avansą už žemės sklypą ieškovui sumokėjo jau pasibaigus 2007 m. sausio 15 d. Avanso sutarties terminui, t. y. pasibaigus ieškovo ir kitų asmenų prievolei sudaryti pagrindinę sutartį; D. V. domėjimąsi žemės sklypu ir ketinimą jį pirkti patvirtino ieškovas ir A. K. J.; ieškovas gautų iš D. V. pinigų negrąžino, papildomai paaiškinti, kad sumokėta už kitus asmenis, nereikalavo; ieškovas sudaręs pagrindinę sutartį su kitais asmenimis, iš jų tiesiogiai gavo visas pagal pagrindinę sutartį mokėtinas sumas; ginčo, kad D. V. žemės iš ieškovo neįgijo, nėra. D. V. buvo UAB „Vanesos statyba“ direktorius, bet nebuvo nei UAB „Vanesos statyba“, nei UAB „Vanesa“, nei UAB „Vanesos turtas“ akcininkas.

4. Kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovo nurodytų aplinkybių, kad D. V. mokėjimą atliko už vieną ar kelis žemės sklypo pirkėjus, nepatvirtino nė vienas iš byloje apklaustų asmenų ar kiti byloje surinkti įrodymai. Byloje apklausti pirkėjai nurodė, kad daug didesnė dalis sklypo kainos nei nurodė ieškovas buvo sumokėta grynais pinigais.

5. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo argumentus dėl atsakovo D. V. asmenybės ir jo turimų finansinių įsipareigojimų ar turto ir turtinių teisių suvaržymo, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Tokiais argumentais pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį ir 353 straipsnio 1 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis. Be to, nors Turto arešto aktų registras yra viešas, tačiau duomenų gavimas yra apribotas tam tikromis taisyklėmis ir sąlygomis, todėl reikalavimo teisės perleidimo dieną reikalavimo teisių įgijėjas neturėjo galimybės patikrinti ir sužinoti, kad nuo 2010 m. kovo 4 d. buvo areštuotas D. V. turtas ir turtinės teisės už 9 500 000 Lt.

Atsakovas V. L. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas argumentus, analogiškus išdėstytiems atsakovo D. V. atsiliepime į kasacinį skundą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimo perleidimo reglamentavimo ir ginčo sutarties atitikties jam

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra CK 6.101-6.110 straipsniuose reglamentuojama sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad sudaryti šią sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis); disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamas teisines pasekmes, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą pagal išvardytus aspektus, reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Lisausko IĮ v. AB „Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB „Stella Vitae” v. AB „Dirbtinis pluoštas“, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.).

Atsakovai 635 000 Lt reikalavimo teisę, kuri yra 2010 m. birželio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalykas, kildina iš 2007 m. birželio 21 d. mokėjimo nurodymo, kuriame D. V., pervesdamas į ieškovo kortelę 635 000 Lt, nurodė mokėjimo paskirtį - „avansas už žemės sklypą“. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad pinigų sumokėjimo faktas, bankui įvykdžius pateiktą mokėjimo nurodymą, savaime negali būti vertinamas kaip prievolės juos grąžinti mokėtojui atsiradimo teisinis pagrindas. Mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją (Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Paprastai pinigai sumokami vykdant prievolę jau atsiradusių teisinių santykių pagrindu. Prievolė grąžinti sumokėtus pinigus taip pat galėtų atsirasti, jei pinigai būtų sumokėti apskritai be teisinio pagrindo (CPK 6.237 straipsnis). Atsakovas D. V. teigia, kad tarp jo ir ieškovo susiklostė santykiai, įtvirtinti teisės normose, reglamentuojančiose preliminariąją sutartį. Jo nuomone, kadangi mokėjimo nurodyme yra nurodytas pinigų mokėtojas ir gavėjas, pinigų suma ir jų sumokėjimo paskirtis, tai iš esmės mokėjimo nurodymas atitinka preliminariosios sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti šiuos tokios sutarties bruožus: 1) aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) aptariami būsimos pagrindinės sutarties dalykas ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos; 3) nurodomas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 4) susitarimas dėl išvardytų sąlygų įforminamas raštu. Atsakovo pateiktas mokėjimo nurodymas neturi nė vieno iš išvardytų preliminariosios sutarties bruožų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad aplinkybės, jog ieškovas Avanso sutartyje nurodytą žemės sklypą pasiūlė pirkti D. V., nepatvirtino jokie įrodymai, išskyrus D. V. paaiškinimus. Teismas taip pat atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, kad D. V. buvo statybos įmonės vadovas, žinojo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo niuansus, tačiau jo įrodinėjamus santykius patvirtinanti ir įstatymo reikalavimus atitinkanti preliminarioji sutartis rašytine forma niekada nebuvo sudaryta. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta nei prievolė, iš kurios atsirado teisė – reikalavimo perleidimo dalykas, nei sandoris, iš kurio tokia prievolė kildinama (perleidimo pagrindas), todėl atsakovas D. V. neturėjo galiojančios – reikalavimo teisės į ginčo sumą ir negalėjo jos perleisti. Šią išvadą teismas padarė, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, įskaitant patvirtinančius, kad ginčo pinigų sumą ieškovas gavo Avanso sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingas išvadas nei išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime. Kasatorius teigia, kad priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo, lėmusio ir teismo sprendimo neteisėtumą. Tokie argumentai sudaro kasacijos pagrindą, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako.

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P., kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2007">3K-3-150/2007</a>; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2008">3K-3-18/2008</a>). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, sprendime išanalizavęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, t. y. Avanso, žemės sklypo pirkimo–pardavimo, reikalavimo perleidimo sutartis, D. V. mokėjimo nurodymą, kitus dokumentus, nustatė šias aplinkybes: ieškovas pirmą kartą siekė parduoti didelės vertės nekilnojamąjį turtą, todėl, neturėdamas jokios patirties šioje srityje, kreipėsi į nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo tarpininką UAB „Vanesos turtas“, kad šis jam padėtų surasti pirkėjus ir sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį; ieškovas, kontroliuodamas Avanso sutarties vykdymą, sekė tik bendrą pirkėjų sumokėtą sumą, siekdamas gauti sutartą žemės sklypo pardavimo kainą, o kontroliuoti, kokie tretieji asmenys perima Avanso sutarties pirkėjų įsipareigojimus ir kokias sumas kuris pirkėjas moka, jis pavedė atlikti UAB „Vanesos turtas“ direktoriui O. N., kuris su visais pinigus pervedusiais asmenimis sudarė išankstinius susitarimus dėl faktiškai mokamų ir notariškai tvirtinamoje sutartyje nurodomų sumų bei vadovavo galutiniam atsiskaitymui notaro biure. D. V., bendraudamas su ieškovu, prisistatė kaip UAB „Vanesos turtas“ dukterinės bendrovės „Vanesos statyba“ direktorius. Apie įrodymų patikimumą ir pakankamumą teismas sprendė gretindamas įrodymų duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, motyvavo, kodėl jais remiasi arba atmeta, vertindamas šalių ir liudytojų paaiškinimus bei parodymus, atsižvelgė į jų nuoseklumą. Minėta, kad teismas, atmesdamas atsakovo D. V. paaiškinimus, jog jis ginčo pinigų sumą pervedė kaip avansą ne pagal Avanso sutartį, bet pagal atskirą žodinį preliminarų susitarimą, atsižvelgė į tai, kad toks atsakovo elgesys neatitiktų jo, kaip statybos įmonės vadovo statuso, ir tokiems asmenims būdingo gero nekilnojamojo turto sandoriams teisės aktuose keliamų reikalavimų žinojimo; eidamas nurodytas pareigas, jis turėjo žinoti, kad Avanso sutarties šalys ketina sudaryti numatytą žemės pirkimo–pardavimo sutartį, nepaisant Avanso sutartyje nurodyto termino pasibaigimo; jo elgesys notaro biure nereikalaujant grąžinti sumokėto avanso, nors atitinkamą pinigų sumą ieškovas iš žemės sklypo pirkėjų akivaizdžiai jau buvo gavęs, buvo nebūdingas asmeniui, turinčiam vykdytiną reikalavimo teisę į didelę pinigų sumą; visa žemės sklypo kaina susidarė tik įskaičius atsakovo D. V. sumokėtą sumą. Nustatęs išankstinius susitarimus dėl skirtingų sumų faktiškai mokamų už žemės sklypą ir nurodomų notariškai tvirtinamoje sutartyje, teismas nesivadovavo nurodytoje sutartyje įvardytomis mokamomis sumomis.

Apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, akcentavo aplinkybę, kad ieškovas negali nurodyti, už kuriuos asmenis, įvardytus pirkimo–pardavimo sutartyje, ginčo sumą sumokėjo D. V.. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad D. V. ketinimą pirkti žemę patvirtino ieškovas ir trečiasis asmuo A. K. J., kuris buvo ir avanso sutarties šalis, supratęs, jog 635 000 Lt buvo asmeninis D. V. avansas. Toliau apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai rėmėsi tik dalimi A. K. J. paaiškinimų, nutylėdamas tą jų dalį, kurią šis trečiasis asmuo nurodė – jog D. V. ginčo sumą ieškovui sumokėjo Avanso sutarties šalių paragintas, siekdamas įsigyti sklypus pagal Avanso sutarties sąlygas, taip pat teismas neatsižvelgė į D. V. nurodytą aplinkybę dėl jo sudarytos preliminariosios sutarties konfidencialumo. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą ieškovui kitus nei Avanso sutartyje nurodytus asmenis, pervedančius pinigus, vertinti kaip pirkėjų atstovus arba kaip jų teisių perėmėjus, tačiau bet kuriuo atveju – teisėtai vykdančius Avanso sutarties sąlygas. Bet kuris nurodytas šių trečiųjų asmenų statusas nebuvo teisinė kliūtis ieškovui priimti jų pagal Avanso sutartį mokamas įmokas. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad neįrodytas D. V. teiginys, jog jis didelę – 635 000 Lt – sumą pervedė, nesudaręs jokio rašytinio susitarimo, apeliacinės instancijos teismas atmetė, neanalizuodamas kitų susijusių aplinkybių, bet nurodęs lakonišką argumentą, kad be preliminariosios sutarties į ieškovo sąskaitą pakankamai dideles sumas sumokėjo ir pirkėjai A. Ž. bei R. V.. D. V. aiškinimą, kad jis nereiškė ieškovui pretenzijų dėl ginčo sumos grąžinimo notaro biure ir ilgą laiką vėliau, vis laukdamas kol ieškovas gaus žemės sklypo kainą iš pirkėjų, apeliacinės instancijos teismas pripažino tikėtinu, nevertinusi jokių kitų aplinkybių ir nenurodžiusi tokios išvados motyvų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos, neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, nenurodė dalies jų atmetimo argumentų, nepasisakė dėl įrodymų pakankamumo bei patikimumo, t. y. nevertino, ar jo nurodytų įrodymų turinys neprieštarauja neanalizuotų įrodymų turiniui. Padaręs šiuos CPK 185 straipsnio ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, klaidingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Dėl reikalavimo perleidimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo padarinių

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Tai reiškia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (lot. impossibillium nula obligatio est). Nagrinėjamu atveju tas faktas, kad D. V. perleido V. L. reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Pagal teisėje galiojantį principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam in se haberet) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ir pagrįstai sprendė, kad pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį toks sandoris yra niekinis ir negalioja.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo – paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 10 200,60 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.12 punktais, sprendžia, kad nurodytas kasatoriaus prašymas tenkintinas iš dalies, jo naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiant 3500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat kasatoriui iš atsakovų priteistinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis - 143 Lt (CPK 93 straipsnis). Iš viso kasatoriui iš atsakovų priteistina 3643 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasaciniame teisme patirta 154,41 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinant kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti. Palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą.

Priteisti A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 1821,50 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt vieną litą, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 77,20 Lt (septyniasdešimt septynis litus 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis