Civilinė byla Nr. 3K-3-499/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 30.12
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Z. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovei Z. A. D., tretiesiems asmenims Prienų rajono savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir atsakovės Z. A. D. priešieškinį dėl pažeistų teisių atkūrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Ieškovė M. D. 2002 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą prašydama: 1) nustatyti žemės sklypų ribą pagal 2003 m. rugpjūčio 29 d. geodezinių matavimų planą tarp jos valdomo sklypo (duomenys neskelbtini) ir atsakovės valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovę nepažeidinėti ieškovės, kaip sklypo valdytojos, teisių ir nutraukti ieškovės žemės sklype atsakovės atliekamus statybos darbus; 3) nugriauti stoginę, esančią ieškovės valdomo žemės sklypo ribose.
Atsakovė Z. A. D. priešieškiniu prašė ieškovės ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir: 1) nustatyti ribas tarp atsakovės ir ieškovės valdomų žemės sklypų pagal atsakovės pateiktą planą; 2) įpareigoti ieškovę duoti sutikimą, kad būtų atlikta pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija pagal atsakovės pateiktą inventorinę bylą; 3) įpareigoti ieškovę nugriauti tvorą, kuri yra atsakovės valdomo žemės sklypo ribose.
Prienų rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: 1) nustatė ieškovės ir atsakovės žemės sklypų ribas pagal atsakovės pateiktą žemės sklypo planą, suderintą su Prienų rajono savivaldybės administracijos vyriausiuoju architektu; 2) įpareigojo ieškovę nugriauti tvorą atsakovės naudojamame žemės sklype; likusią priešieškinio dalį paliko nenagrinėtą.
Teismo sprendimui įsiteisėjus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-646/2004 palikus galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus), ieškovė 2004 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-7-05/2004, panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ji nurodė, kad priėmus Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-05/2004 paaiškėjo, jog atsakovei 2004 m. rugsėjo 8 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas dėl įrengtos stoginės virš garažo. Stoginė pastatyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl atstumo tarp gretimų sklypų ribos, todėl ieškovė turi teisę reikalauti įstatymo saugomų jos pažeistų teisių gynimo. Ieškovės teises pažeidžia minimalaus teisės aktų nustatyto statinio atstumo iki sklypo ribos nesilaikymas, o stoginė pastatyta ant ieškovės tvoros, todėl, tirpstant sniegui ar stipriai lyjant, nuo stoginės tekantis vanduo apsemia ieškovės rūsį. Atsakovės priešieškinio reikalavimas įpareigoti ieškovę duoti sutikimą statinių teisinei registracijai atlikti pagal pateiktą inventorinę bylą atmestinas, nes sutikimas yra asmeninė ieškovės teisė. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, jog atsakovės prie sklypų ribos pastatytas garažas negriautinas, pateikė 2011 m. gegužės mėnesį UAB „Žemėtra“ sudarytą naują planą ir mano, kad sklypų riba turėtų būti nustatyta laužtine linija, atsižvelgiant į garažo vietą. Pagal ieškovės pateiktus geodezinius planus sklypų riba nubrėžta per statinius, t. y. linija kerta ieškovės tvorą, kuri yra inventorizuota, teisėtai pastatyta ir teismas negali priimti sprendimo ją nugriauti. Atsakovė nesinaudoja sklypo dalimi, kurioje stovi tvora, todėl ši sklypo dalis jai nepriklauso.
Kauno apygardos teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutartimi, panaikinęs Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartį, kuria ieškovės prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas, klausimą išsprendė iš esmės ir procesą civilinėje byloje Nr. Nr. 2-7-05/2004 atnaujino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-05/2004 atmetė. Teismas nurodė, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10-805/2009 buvo atmestas ieškovės M. D. ieškinys atsakovei A. Z. D. įpareigoti nugriauti savavališkai pastatytą statinį (garažą, sublokuotą su gyvenamuoju namu) ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-39/2011) konstatavo, kad atsakovės A. Z. D. garažas, kaip namo priestatas, esantis prie jos ir ieškovės M. D. sklypų ribos, pastatytas nepažeidžiant statybos metu galiojusių norminių statybos aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti šio statinio statybos neteisėtumo ir ieškovės interesų pažeidimo. Atsižvelgdamas į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadą, teismas sprendė, kad pagrindo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą nėra.
Teismo nuomone, ieškovė nepagrindė, kad jos įrodinėjama aplinkybė dėl savavališkos stoginės statybos gali lemti žemės sklypų ribos nustatymą. Teismas sprendė, kad konstatavus faktą, jog sklypų riba Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimu nustatyta teisingai, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės stoginė patenka į ieškovės sklypą, todėl reikalavimas nugriauti jos sklypo ribose esančią atsakovės stoginę negali būti tenkinamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, jį iš dalies tenkino ir 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi pakeitė Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį ir ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-05/2004 ir įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo nutarties priėmimo dienos savo lėšomis nugriauti stoginę, sublokuotą su gyvenamuoju namu, ir sutvarkyti statybvietę; atsakovei teismo nustatytu terminu neįvykdžius įpareigojimo, suteikti teisę ieškovei atlikti šiuos veiksmus išieškant iš atsakovės patirtas išlaidas. Kitus ieškovės reikalavimus pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą apeliacinės instancijos teismas atmetė.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2011 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011 konstatavus faktą, jog atsakovės garažas, kaip namo priestatas, esantis prie jos ir kasatorės (ieškovės) sklypų ribų, pastatytas nepažeidžiant jo metu galiojusių norminių statybos aktų reikalavimų, ir palikus galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais buvo atmestas ieškovės reikalavimas nugriauti savavališkai pastatytą garažą, sublokuotą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), atnaujinus procesą byloje, gali būti nagrinėjami tik tie ieškovės reikalavimai, kurie susiję su stogine.
Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad statinio (stoginės) statybą atsakovė vykdė neturėdama nustatyta tvarka parengto ir suderinto supaprastinto statinio projekto bei ieškovės sutikimo, todėl pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį tokia statyba pripažintina savavališka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, suvienodindama teismų praktiką aiškinant ir taikant statybą reglamentuojančių teisės aktų normas, nustatančias reikalavimus laikytis nurodytų atstumų iki gretimo sklypo ribos, 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, konstatavo, kad statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais siekiama užtikrinti, jog statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju, kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų, ribojimas. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo tai, kad normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus; teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu; civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti; statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi.
Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, 1 priede nustatyta, kad minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimynų sklypo ribos turi būti 3 m. Mažinant pastatų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai ir gautas kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Bylos duomenimis, atsakovė savavališkai pastatė stoginę šių STR reikalavimų nesilaikydama. Kadangi iš bylos rašytinių įrodymų (abiejų šalių iniciatyva parengtų žemės sklypo planų, nuotraukų) akivaizdu, jog stoginė įrengta ant gyvenamojo namo priestato – garažo, kuris pastatytas ant žemės sklypų ribos, taigi pažeidžiant STR reikalavimus dėl leistinų atstumų (CPK 185 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovė stoginę pastatė pažeisdama imperatyviuosius STR reikalavimus (neturėdama nustatyta tvarka parengto ir suderinto supaprastinto projekto ir žemės sklypo savininko sutikimo), o norėdama juos pašalinti (įteisinti savavališką statybą) turėtų gauti ieškovės sutikimą, o iš byloje kilusio ginčo akivaizdu, jog toks sutikimas nebus gautas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo dalis yra pagrįsta ir tenkintina ir ieškovė įpareigotina nugriauti stoginę ir sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punktas).
Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Nekilnojamojo turto registro duomenų, nes ieškovei priklausanti tvora, kurią Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimu buvo nuspręsta nugriauti, įregistruota Nekilnojamojo turto registre, teismas pažymėjo, kad registro duomenys gali būti keičiami įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl sprendė, jog keisti 2004 m. kovo 18 d. teismo sprendimą dėl tvoros nugriovimo ir žemės sklypų ribos nustatymo nėra teisinio pagrindo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovė A. Z. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį ir palikti galioti Prienų apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl proceso atnaujinimo. Teismas neteisingai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pažeidė civilinių santykių stabilumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių principus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos proceso atnaujinimo bylose. Ieškovė pateikė prašymą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovė nurodė, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti jai žinomos bylos nagrinėjimo metu, yra 2004 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. 7-256-D, kuriame Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, kad Z. A. D. be nustatyta tvarka suderinto projekto ir leidimo rekonstravo gyvenamąjį namą su garažu bei savavališkai įrengė stoginę virš jo.
CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminės reikšmės bylai. Vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, teismui būtina išsiaiškinti, ar nauji jie negalėjo būti pateikti anksčiau, kokių priemonių asmuo ėmėsi jiems gauti, ar pateikti įrodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas nutartį dėl proceso atnaujinimo, šių aplinkybių nesiaiškino.
Esant nustatytam faktui, kad garažas yra atsakovės naudojamame žemės sklype, teismas negalėjo tenkinti ieškovės reikalavimo nugriauti stoginę, esančią jos valdomo žemės sklypo ribose. Be to, ieškovės argumentai ir su tuo susiję įrodymai dėl savavališkų statybų jau buvo nagrinėjami ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Dėl šios priežasties ieškovės pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštas negali būti pripažįstamas nauju įrodymu CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Dėl ieškinio ribų peržengimo. Kauno apygardos teismas peržengė ieškinio ribas, nes tenkino reikalavimą, kurio ieškovė nepareiškė (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnis). Ieškovė prašė nustatyti sklypų ribas pagal 2003 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą žemės sklypo geodezinių matavimų planą; įpareigoti atsakovę nepažeidinėti ieškovės, kaip sklypo valdytojos, teisių ir nutraukti ieškovės žemės sklype atsakovės atliekamus statybos darbus; nugriauti stoginę, esančią ieškovės valdomame žemės sklype. Kauno apygardos teismas įpareigojo atsakovę nugriauti stoginę, sublokuotą su gyvenamuoju namu, ir sutvarkyti statybvietę. Tai reiškia, kad teismas įpareigojo atsakovę nugriauti stoginę, kuri, kaip teismų nustatyta, yra jos žemės sklype, taigi, teismas pakeitė ieškinio dalyką ir išėjo už ieškinio ribų. Aplinkybę, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, patvirtina ir tai, jog bylą nagrinėjant kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog ieškovės reikalavimas nugriauti stoginę nebuvo grindžiamas tuo, kad tai yra savavališkas statinys, todėl tokio pobūdžio aplinkybės nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas. Pagal ieškovės pareikštus reikalavimus teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovę nutraukti statybos darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2004).
Pagal CPK 178 straipsnį šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir nustatė aplinkybę, kuri iki tol teismų buvo įvertinta ir paneigta (ieškovės sklypo ribose atsakovė nėra pasistačiusi jokių statinių). Tokia Kauno apygardos teismo nutartis reiškia asmenų lygybės įstatymui ir teismui, šalių procesinio lygiateisiškumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimą (CPK 3, 6, 7, 17 straipsniai). Kauno apygardos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos civilinėse bylose dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3- 474/2005, Nr. 3K-3-187/2005).
Kauno apygardos teismas taip pat pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes, atnaujinus bylos nagrinėjimą, nenagrinėjo priešieškinio reikalavimų, t. y. nepasisakė dėl reikalavimo įpareigoti duoti sutikimą įteisinti statinio dalį.
Dėl statybos teisėtumo. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ties šalių naudojamų žemės sklypų riba pastatytas atsakovės namų valdai priklausantis garažas, inventorizuotas 1985 metais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2004). Tai reiškia, kad stoginė buvo pastatyta 1985 metais. Tuo metu statybą reglamentavo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinti Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatai, todėl apeliacinės instancijos teismas taikė teisės aktus, t. y., Statybos įstatymą ir Statybos techninį reglamentą 1.01.07:2002, kurie tuo metu negaliojo.
Ginčo garažo statybos metu (1980 metais) galiojo TSRS Valstybinio statybos reikalų komiteto 1975 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 147 patvirtintos Statybos normos ir taisyklės. Pagal jų 2 dalies 60 skyriaus 5.24 punktą atstumas nuo garažo iki kaimyninio namo turėjo būti ne mažesnis kaip septyni metrai, tačiau šis atstumas netaikytas, jeigu pristatytas garažo, kaip gyvenamojo namo priestatų, statyba. Tai reiškia, kad jeigu garažas buvo pristatomas prie gyvenamojo namo (buvo namo priestatas), tai atstumas nuo jo iki kaimyninio namo galėjo būti mažesnis negu septyni metrai. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti reikalavimai dėl atstumų nereglamentavo garažo statybos atstumo iki kaimyninio sklypo ribos. Taigi, akivaizdu, kad stoginė, esanti ant garažo, stovinčio prie sklypo ribos, pastatyta nepažeidžiant jo statybos metu galiojusių norminių statybos aktų reikalavimų.
Dėl neteisėtos statybos padarinių. Neginčijamai nustatyta, kad stoginė yra atsakovės žemės sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011). CK 4.103 straipsnyje nustatytų neteisėtos statybos teisinių padarinių taikymą lemia ne tik pažeidimo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į proporcingumo principą. Byloje nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 8 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas dėl savavališkai įrengto stogo virš garažo, kuriuo atsakovė įpareigota iki 2004 m. rugsėjo 30 d. gauti leidimą vykdyti statybos darbus arba nugriauti savavališkai įrengtą stoginę. Svarbu tai, kad stoginė pastatyta daugiau kaip prieš 23 metus ir ieškovė 13 metų jokių pretenzijų nereiškė, todėl jos nesutikimas laikytinas nepagristu.
Atsakovė kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl statybos įteisinimo, tačiau statybos įteisinimo procedūros savivaldybė nepradėjo dėl to, kad buvo nagrinėjamos bylos dėl ieškovės pažeistų teisių gynimo. Atsakovė priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę duoti sutikimą, kad būtų atlikta pastatų teisinė registracija, t. y. stengėsi įteisinti stoginės teisėtumą.
Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes bei sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą. Tokių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo ir nepagrindė, kad savavališka stoginės statyba sukėlė kokių nors padarinių jos interesams. Teismas, nenustatęs, kad stoginė iš esmės pažeidžia ieškovės interesus, tačiau, patenkindamas ieškovės ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esminiam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-46/2007, Nr. 3K-3-441/2007, Nr. 3K-3-58/2008).
Dėl prejudicinių faktų. Ieškovė, prašydama panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-05/2004 ir priimti naują sprendimą (ieškinį tenkinti), rėmėsi aplinkybe, kad garažas bei virš jo įrengta stoginė yra savavališka statyba. Be to, stoginės statybos neteisėtumu ieškovė grindė savo pradinį ieškinį šioje byloje, o joje esantys įrodymai patvirtina, kad stoginė buvo pastatyta kartu su garažu dar 1989 metais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 7 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011, kurioje nustatyta, kad garažas nėra savavališkas statinys. Ši aplinkybė yra prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nebelikus pagrindo ieškovei remtis garažo statybos neteisėtumu, ji kaip esminę aplinkybę nurodė savavališką stoginės virš garažo statybą, tačiau nepagrindė, kaip ji gali lemti ribos tarp šalių žemės sklypų nustatymą, ypač įvertinus tai, jog stoginė pastatyta ant garažo, pagal kurio išorinę pietinę sieną einanti liestinė linija yra pripažinta riba tarp abiejų sklypų. Konstatavus, kad sklypų riba Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimu yra nustatyta teisingai, nėra pagrindo pripažinti, kad ant garažo pastatyta ir į jį savo konstrukcijomis besiremianti stoginė patenka į ieškovės sklypą. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas nugriauti jos sklypo ribose esančią atsakovės stoginę negali būti tenkinamas, nes nėra jokių įrodymų, kad stoginė (ir kokia dalimi) patenka į ieškovės sklypo plotą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl kasacinio skundo padavimo termino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2013 m. kovo 29 d. nutartimi atnaujino A. Z. D. terminą kasaciniam skundui paduoti nurodydama, kad nuo atsakovės skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos nepraėjo įstatyme nustatytas naikinamasis terminas kasaciniam skundui paduoti, o kasacinis skundas pirmą kartą buvo paduotas nepraleidus trijų mėnesių termino. Šie pagrindai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai dėl terminų kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo, nes nutartyje nenurodomos termino praleidimo priežastys, taip pat neaišku, ar jos yra svarbios. Dėl šios priežasties manytina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo prieštarauja CPK 345 straipsniui ir teisingumo kriterijui.
Dėl bylos atnaujinimo. Kasatorė apeliacine tvarka neskundė teismo sprendimo atnaujinti procesą, o skundžiamoje Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartyje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl proceso atnaujinimo, nes teismas negalėjo peržengti apeliacinio skundo ribų. Taigi, kasatorė laikytina pažeidusi CPK 341 straipsnio reikalavimus.
Dėl ieškinio ribų. Ieškovė viso proceso metu nuo 2002 metų siekė nugriauti atsakovės stoginę. Atsižvelgiant į tai, kad procesas užsitęsė 10 metų, taip pat į faktą, kad keitėsi Statybos įstatymo ir CK normos, susijusios su neteisėta statyba, Kauno apygardos teismo sprendimas dėl stoginės nugriovimo atitinka Statybos įstatymo bei CK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimas, taip, kaip jis suformuluotas ieškinyje, apima tik dalį reikalaujamo nugriauti statinio (stoginės), tai yra tos dalies, kuri patenka į ieškovės žemės sklypo ribas, nes ieškinio dalyką vertino atskirai nuo ieškinio pagrindo, neatsižvelgė į ieškovės prašyme atnaujinti procesą nurodytus argumentus. Taigi formalizuodamas ieškovės reikalavimo turinį, teismas dėl šios ieškinio reikalavimų dalies priėmė nepagrįstą sprendimą. Iš bylos rašytinių įrodymų, nuotraukų ir teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad stoginė įrengta ant gyvenamojo namo priestato (garažo), kuris pastatytas ant žemės sklypų ribos, taigi, pažeidžiant reikalavimus dėl minimalių leistinų atstumų.
Dėl statybos teisėtumo. Kasatorė klaidina teismą, kad stoginė buvo pastatyta 1985 metais, nes jai savavališkos statybos aktas surašytas 2004 m. rugsėjo 8 d. Šio akto kasatorė neginčijo. Kauno apygardos teismas pagrįstai vadovavosi galiojančiu valstybės institucijų administraciniu aktu ir, analizuodamas Statybos įstatymo normas, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl minimalių atstumų iki gretimų žemės sklypų ribų. Tiek savavališkos statybos akto surašymo metu, tiek dabar galiojanti aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priede nustatyta, kad minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimynų sklypo ribos turi būti 3 m. Mažinant pastatų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai ir gautas kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad atsakovė šių reikalavimų nesilaikė, nes stoginė įrengta ant gyvenamojo namo priestato (garažo), kuris pastatytas ant žemės sklypų ribos, taigi pažeidžiant STR reikalavimus dėl leistinų atstumų (CPK 185 straipsnis).
Iš ieškovės ieškinio, pateikto 2002 metais, matyti, kad ieškovė reikalavo sustabdyti atsakovės vykdomus statybos darbus, nes būtent 2002 metais vyko stoginės statyba. Kasatorė klaidina teismą, kad stoginė nepakeitė ieškovės gyvenimo ar veiklos sąlygų, buvusių iki bylinėjimosi pradžios, nes ji išsikiša į ieškovės žemės sklypą, nuo jos lietingomis dienomis pilasi vanduo, žiemą nuo stogo krenta sniegas ant ieškovės želdinių.
Byloje nėra duomenų, kad kasatorė kreipėsi į savivaldybę dėl statybos įteisinimo, todėl jos teiginiai nepagrįsti. Kasatorė žinojo, kad ieškovė neduoda sutikimo įteisinti savavališką statybą, bet ji ieškovės atsisakymo duoti sutikimą įteisinti statybą neginčijo. Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimu atsakovės reikalavimas duoti sutikimą atlikti stoginės teisinę registraciją buvo paliktas nenagrinėtas, kasatorė jo neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos spręsti dėl priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovę duoti tokį sutikimą. Kadangi šis klausimas nespręstas apeliacinės instancijos teisme, tai jis negali būti kasacijos dalykas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso atnaujinimo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pažeidė civilinių santykių stabilumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių principus bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos proceso atnaujinimo bylose, nes ieškovės nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamu atveju svarstyti, ar buvo pagrindas procesą atnaujinti, negalima, nes kasatorė neskundė nutarties dėl proceso atnaujinimo.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, atnaujinus procesą, bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad nurodyta taisyklė taikytina ribotai, t. y. draudimas kvestionuoti – buvo ar ne – pagrindas procesui atnaujinti, taikytinas tik proceso atnaujinimo klausimui spręsti, bet ne jo pagrįstumui iš naujo nagrinėjant bylą įvertinti, nes pakartotinio nagrinėjimo ribos apibrėžiamos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad atnaujintas procesas turi būti tęsiamas ir negali būti nutrauktas vien dėl to, jog pagrindo atnaujinti procesą iš tiesų nebuvo. Jeigu, atnaujinus procesą ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar vėliau aukštesniuose teismuose instancine tvarka tikrinant procesinio sprendimo teisėtumą, paaiškėja, kad proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka joms keliamų reikalavimų, pvz., jos pareiškėjui jau buvo žinomos ar galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą pirmą kartą, tai teismas turi priimti vieną CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų – prašymą pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą (nutartį) atmesti. Tokią išvadą teisėjų kolegija priėjo atsižvelgdama į civilinio proceso principus, proceso atnaujinimo instituto tikslus bei proceso teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Salta“ v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-3-337/2011). Nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atskirasis skundas gali būti paduotas tik dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, jog dalyvaujantys byloje asmenys negali skųsti teismo nutarties, kuria atnaujinamas procesas (CPK 334 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 3 dalis), taip pat išaiškino, kad, atnaujinus procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, byloje dalyvaujantys asmenys gali teikti argumentus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių neatitikties joms keliamiems reikalavimams skųsdami aukštesniajai instancijai CPK 371 straipsnio 1 dalyje priimtą teismo procesinį sprendimą. Priešingu atveju būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas vienai ginčo šaliai ir ignoruojamos kitos šalies teisės civiliniame procese, kartu pažeidžiant teisę į tinkamą teismo procesą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertino pateiktus įrodymus, susijusius su ieškovės nurodomomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sprendė dėl jų pagrįstumo ir savo sprendimą motyvavo. Kasacinio teismo teisėjos kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, civilinio proceso teisės normos pažeistos nebuvo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad procesas byloje buvo atnaujintas nepagrįstai.
Dėl ieškinio ribų peržengimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad Kauno apygardos teismas peržengė ieškinio ribas, tenkindamas reikalavimą, kurio ieškovė nepareiškė (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnis), nes įpareigojo atsakovę nugriauti stoginę, kuri yra jos žemės sklype.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė viso proceso, prasidėjusio nuo 2002 metų, metu siekė, jog būtų nugriauta atsakovės stoginė. Šis jos reikalavimas, be kita ko, nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2004. Atnaujinus bylą pagal ieškovės nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes (pateikus 2004 m. rugsėjo 8 d. savavališkos statybos aktą, kuriame konstatuota, kad atsakovė savavališkai įsirengė stoginę virš garažo), jos reikalavimas nugriauto stoginę buvo nagrinėjamas iš naujo ir Kauno apygardos teismas pagrįstai dėl jo pasisakė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien teismų nustatytas faktas, jog atsakovės garažas stovi jai priklausančiame sklype, pats savaime nesuponuoja išvados, jog stoginė virš jo yra pastatyta teisėtai ir ieškovės teisių nepažeidžia.
Pažymėtina ir tai, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimu atsakovės priešieškinyje pareikštą reikalavimą duoti sutikimą atlikti stoginės teisinę registraciją paliko nenagrinėtą ir atsakovė jo neskundė. Taigi, šis klausimas nebuvo spręstas apeliacinės instancijos teisme ir dėl šios priežasties negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 341 straipsnis).
Šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad Kauno apygardos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo nugriauti stoginę, ieškinio ribų neperžengė, nes šis reikalavimas buvo keliamas byloje, kurioje procesas yra atnaujintas, o atsakovės reikalavimas dėl stoginės registracijos įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra paliktas nenagrinėtas.
Dėl neteisėtos statybos padarinių
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovė byloje neįrodė ir teismas nevertino, kada stoginė buvo pradėta statyti ir kada – pastatyta. Kaip jau minėta, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje virš atsakovės garažo esančios stoginės statybos neteisėtumas yra konstatuotas 2004 m. rugsėjo 8 d. savavališkos statybos aktu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad garažas yra pastatytas prie ieškovės ir atsakovės sklypų ribos. Nors, kaip konstatuota teismų sprendimais, garažas buvo pastatytas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų, šis faktas nėra pakankamas sprendžiant dėl stoginės statybos teisėtumo, nes byloje neįrodyta, kad stoginė pastatyta tuo pačiu metu.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad savavališka statyba yra laikoma statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statybos techniniai reglamentai yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja Statybos įstatymas. Pagal Statybos įstatymo redakciją, galiojusią 2004 m. rugsėjo 8 d. savavališkos statybos akto surašymo metu, stoginė priskirtina nesudėtingų statinių kategorijai. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, 1 priede nustatyta, kad minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimynų sklypo ribos turi būti 3 m. Mažinant pastatų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai ir gautas kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 nuostatas atsakovė turėjo teisę įgyvendinti statytojo teisę tik turėdama kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimą ir nustatyta tvarka parengtą ir suderintą supaprastintą stoginės statinio projektą. Kadangi ieškovės sutikimas nebuvo gautas, tai Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies pagrindu tokia statyba pripažintina savavališka.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus minimalius atstumus, yra imperatyviosios, jų statytojas privalo laikytis. Išimtis galima tik vienu atveju – jeigu su tuo savanoriškai sutinka kaimyninio žemės sklypo savininkas, t. y. jeigu jis laisva valia atsisako tam tikros savo kaip savininko teisių apsaugos. Teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę asmeniui sutikti, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius mažesniu nei nustatytu atstumu iki jo sklypo ribos, rodo, jog atstumų iki kaimyninių žemės sklypų nustatymas, siekiant viešųjų statybos proceso teisėtumo tikslų, visų pirma siejamas su trečiųjų asmenų interesų apsauga. Taigi sutikti ar nesutikti su tuo, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius arčiau nei nustatyta iki sklypo ribos, yra asmens teisė, kurios jis, suprantama, gali atsisakyti, tačiau niekas kitas to negali padaryti už jį. Jokiam kitam asmeniui, taip pat teismui tokios teisės nesuteikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. ir kt. v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-379/2011). Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovei atsisakant duoti sutikimą atsakovės vykdomai statybai, nėra galimybės įteisinti savavališką statybą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju taikytina Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata, įpareigojant ieškovę nugriauti stoginę ir sutvarkyti statybvietę, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl kasacinio skundo padavimo termino
Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad kasacinis skundas šioje byloje buvo priimtas nepagrįstai atnaujinus terminą kasaciniam skundui paduoti, nes nutartyje dėl kasacinio skundo priėmimo nenurodomos termino praleidimo priežastys, taip pat neaišku, ar jos yra svarbios.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartimi kasatorės A. Z. D. prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą yra patenkintas ir praleistas terminas atnaujintas bei kasacinis skundas priimtas. Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir nėra bei negali būti peržiūrėjimo kasacine tvarka objektu (CPK 350 straipsnio 4 dalis), todėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, susiję su kasacinio skundo priėmimu, nenagrinėtini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 65,59 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 600 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovei iš kasatorės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. Z. D. (duomenys neskelbtini) 65,59 Lt (šešiasdešimt penkis litus 59 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 600 (šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės M. D. (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Birutė Janavičiūtė
Antanas Simniškis
