Dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-95/2011

Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)

2011 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. P. (I. P.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui I. P. dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja uždaroji akcinė bendrovė,,Lodena“ (teisių perėmėja – uždaroji akcinė bendrovė,,SP Project“), Palangos miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 730 000 Lt kainą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį privatizavimo programoje nustatytomis sąlygomis.

Ieškovas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybė 2006 m. rugsėjo 28 d. surengė viešą aukcioną, kurio metu buvo privatizuojami savivaldybei priklausantys statiniai ir ieškovui priklausantis 0,2144 ha ploto žemės sklypas; kad pagal Palangos miesto savivaldybės Turto privatizavimo komisijos patvirtintą šio objekto privatizavimo programą, kuriai 2006 m. rugsėjo 1 d. pritarė Privatizavimo komisija, viešą aukcioną laimėjęs atsakovas valstybei priklausantį žemės sklypą turėjo įsigyti nuosavybėn pagal atskirą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudaromą su ieškovu; kad tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1 punkte. Ieškovas nurodė, kad atsakovas su Palangos miesto savivaldybe 2007 m. kovo 13 d. sudarė pastatų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 14-PTN, 2007 m. kovo 19 d. perdavimo–priėmimo aktu perėmė pastatus, tačiau iki šiol nevykdo kitos privalomos privatizavimo programos dalies – nesudaro žemės pirkimo sutarties ir nesumoka 730 000 Lt už žemės sklypą; kad pagal Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintų Taisyklių 25 punktą atsakovas žemės sklypo kainą privalėjo sumokėti per trisdešimt dienų nuo pastatų kainos sumokėjimo. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo nupirkti pastatai 2007 m. kovo 30 d., vykdant priverstinį turto pardavimą iš varžytynių, parduoti atsakovo nurodytam asmeniui UAB „ Lodena“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino: iš atsakovo ieškovui priteisė 730 000 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, į valstybės pajamas priteisė 11 339 Lt bylinėjimosi išlaidų; pripažino, kad ieškovo ir atsakovo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir kad atsakovas šio sprendimo pagrindu yra šio žemės sklypo savininkas.

Teismas konstatavo, kad ginčo objekto (pastatų ir žemės) privatizavimo programoje, paskelbtoje 2006 m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8, nurodytos visos esminės tiek pastatų, tiek žemės sklypo pirkimo–pardavimo sąlygos; kad toks paskelbimas yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.171 straipsnyje nustatyta viešoji oferta; kad atsakovo dalyvavimas viešame aukcione, jo paskelbimas nugalėtoju, pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ir kainos už pastatus sumokėjimas rodo, kad atsakovas akceptavo ofertą, aukciono dalyvis negali atšaukti savo pasiūlymo, o pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta (CK 6.172 straipsnio 2 dalis, 6.420 straipsnio 3 dalis, 6.421 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad, atsakovui nemokant už aukcione nupirktą žemę, ieškovas, kurio patikėjimo teise valdomą žemės sklypą pardavė įgaliota institucija – Palangos miesto savivaldybė, turi teisę reikalauti sumokėti už nupirktą žemės sklypą; pažymėjo, kad aukciono metu buvo parduodami savivaldybei priklausantys pastatai, kurie yra ieškovo patikėjimo teise valdomame ir taip pat privatizuojamame žemės sklype; konstatavo, kad paskelbtoje privatizavimo programoje esant sąlygai, jog privatizuojamas ir žemės sklypas, atsakovas negali atsisakyti vykdyti dalies savo įsipareigojimų, kurie dar kartą buvo nurodyti ir su kuriais jis sutiko pasirašydamas 2007 m. kovo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

Teismas padarė išvadą, kad viešo aukciono metu buvo nupirkti ne tik pastatai, bet ir žemės sklypas, t. y. sandoris yra įvykęs, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų iš sandorio atsiradusią prievolę – sumokėtų žemės sklypo kainą – 730 000 Lt bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.38, 6.313, 6.314 straipsniai, 6.210 straipsnio 1 dalis); kad atsakovas iš dalies įvykdė viešo konkurso būdu sudarytą sandorį – sumokėjo už pastatus, perėmė jų nuosavybę, kartu ir ginčo sklypo valdymą, todėl, priteisus ieškovui už parduodamą sklypą jo kainą, visas sandoris yra galiojantis (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas pripažintas žemės sklypo savininku; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 10 339 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybinio turto privatizavimą viešo aukciono būdu; pažymėjo, kad, pagal Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023,,Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1 punktą, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn; kad privatizavimo programoje buvo paskelbtos visos esminės privatizavimo objekto (žemės sklypo ir pastato) pirkimo–pardavimo sąlygos; kad atsakovą paskelbus laimėtoju, jam buvo parduotas poilsio pastatas ir jam priskirtas 0,2144 ha žemės sklypas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, teismui nustačius ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodžius, jog žemės sklypo pirkimas–pardavimas įvyko ir atsakovas privalo sumokėti žemės sklypo kainą, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodžius, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti, tai nelaikytina pareikštų reikalavimų peržengimu. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismas nepagrįstai atsakovą pripažino žemės sklypo savininku: pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą nuosavybės teisę į privatizuojamą objektą – ilgalaikį materialų turtą – pirkėjas įgyja nuo jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; atsakovas įvykusio sandorio neįformino VĮ Valstybės turto fonde, žemės sklypas jo vardu neįregistruotas, todėl atsakovas pagal Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies reikalavimus nuosavybės teisės neįgijo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovui visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Privatizavimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo būdai, o, remiantis įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, jų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023,,Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ patvirtintose Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklėse ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503,,Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatuose nustatyta, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negali įsigalioti anksčiau nei ją pasirašant įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK normas, reglamentuojančias daiktų pardavimą aukciono būdu. Daiktų pardavimas aukciono būdu pagal CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatas ir valstybei, savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimas–pardavimas viešo aukciono būdu pagal Privatizavimo įstatymo nuostatas skiriasi teisinių santykių subjektais ir objektais, šiems institutams taikomos netapačios procedūros. Valstybinės žemės sklypo specifiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sieja su viešuoju interesu (2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010).

Privatizavimo įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai yra lex specialis. CK 6.419 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita. Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų prikimo–pardavimo viešo aukciono būdu teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, todėl CK ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų Privatizavimo įstatymo normų atžvilgiu. Pirmiausia reikia taikyti Privatizavimo įstatymo nuostatas, visos kitos teisės normos bus taikytinos tais atvejais, kai įstatymas nereguliuoja atitinkamo klausimo arba įstatymo normose įtvirtintos blanketinės nuostatos, nukreipiančios į kitus teisės aktus.

Teismai nepagrindė CK 6.421 straipsnio 1 dalies mutatis mutandis taikymo. Šiuo atveju nebuvo galima taikyti lex generalis normų ir iškreipti lex specialis normų prasmės. Taigi teismai CK 6.421 straipsnio 1 dalį pritaikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nagrinėjant ginčus dėl valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimo–pardavimo viešo aukciono būdu, netaikytina CK 6.421 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutarties sudarymo momentas, nes santykį reguliuoja Privatizavimo įstatymo lex specialis normos.

2. Vertinant vien tik CK normas (6.159 straipsnį, 6.305 straipsnio 3 dalį, 6.393 straipsnio 1, 2 dalis, 1.9 straipsnio 1 dalį), negalima teigti, kad šalims galioja ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nes net jeigu ir būtų sudaryta ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nesant notaro patvirtinimo, ji nesukeltų teisinių padarinių.

3. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ofertą ir akceptą. Ginčo objekto privatizavimo programos paskelbimas 2006 m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8 turėtų būti kvalifikuojamas kaip kvietimas teikti pasiūlymus (ofertas), o dalyvavimas aukcione ir pasiūlymo teikimas – kaip oferta. Visi kiti veiksmai (atsakovo paskelbimas nugalėtoju, pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ir kainos už pastatus sumokėjimas) turėtų būti vertinamai kaip pardavėjo akceptas. Ofertą gali pateikti tik žemės sklypo savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Privatizavimo programą 2006 m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8 paskelbė Palangos miesto savivaldybė. Ginčo žemės sklypą patikėjimo teise valdo VĮ Valstybės turto fondas, todėl šis privatizavimo programos paskelbimas negali būti laikomas VĮ Valstybės turto fondo pateikta oferta.

4. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006, išdėstytais išaiškinimais, nes nurodytos ir šios bylų ratio decidendi skiriasi.

5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį privatizavimo programoje nustatytomis sąlygomis; teismas konstatavo, kad sandoris yra įvykęs, o rezoliucinėje dalyje nurodė, jog ginčo žemės sklypo sutartis – galiojanti. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, nes ieškovas šiame straipsnyje nurodyto reikalavimo nebuvo pareiškęs. Teismui neteisėtai priėmus sprendimą, išeinantį už ieškinio ribų, buvo pažeista atsakovo teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio pažeidimo, teismo argumentai šiuo klausimu taip pat neteisėti. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų dėl ieškinio reikalavimų peržengimo, inter alia dėl viešojo intereso, kaip pagrindo išeiti už ieškinio ribų.

6. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, o 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte – kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Šių teisės aktų pagrindu UAB,,SP Project“ įgijo teisę ne aukciono tvarka išsinuomoti ar nusipirkti iš valstybės žemės sklypą, esantį po privatizuojamu pastatu.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Privatizavimo procesą reglamentuoja šie specialūs teisės aktai: 1997 m. lapkričio 4 d. valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (toliau – ir Privatizavimo įstatymas), Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1427 „Dėl Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“. Vyriausybė nutarimais patvirtino Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatytų privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarkas (nagrinėjamai bylai taikomi Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai).

Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad privatizavimo sandoris – remiantis Privatizavimo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus; 15 straipsnio 1 dalyje – kad viešas aukcionas yra privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju; 15 straipsnio 2 dalyje – kad viešame aukcione gali būti parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami norint gauti didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto privatizavimo programoje nustatytos sąlygos. Taigi, Privatizavimo įstatyme nustatyta imperatyvi aukciono laimėtojo pareiga įvykdyti visas privatizavimo programos sąlygas. Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.1 punkte nustatyta, kad, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Šiuo nutarimu patvirtintų taisyklių 25 ir 26 punktuose nustatyta, kad kai pagal teisės aktus privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas gali būti perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn ir tai buvo numatyta objekto privatizavimo programoje, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (perleidimo) sutartyje įrašoma, kad pirkėjas per trisdešimt dienų nuo to momento, kai sumoka visas pagal šią sutartį priklausančias mokėti sumas (kainą, palūkanas ir delspinigius), privalo sumokėti visą žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainą į Turto fondo nurodytą sąskaitą ir pasirašyti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o už laiku nesumokėtą žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainą pirkėjas privalo sumokėti į Turto fondo nurodytą sąskaitą delspinigius – 0,02 procento laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas Turto fondo vadovo arba jo įgalioto asmens ir pirkėjo pasirašomas per tris darbo dienas nuo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad pirkėjas savo lėšomis per tris mėnesius nuo žemės sklypo perdavimo privalo įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre.

Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia reikia taikyti Privatizavimo įstatymo nuostatas ir CK normas taikyti tuo atveju, jeigu lex specialis nereglamentuoja atitinkamo teisinio santykio arba įstatymo blanketinės normos nukreipia į kitus teisės aktus. Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Kadangi Privatizavimo įstatymas nereglamentuoja žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarkos, bylą nagrinėję teismai visiškai pagrįstai vadovavosi CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų pardavimą aukciono būdu (CK 6.419 straipsnio 3 dalis).

Pagal CK 6.419 straipsnio 1 dalį daiktų pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006).

2. Informaciniame privatizavimo biuletenyje programos paskelbimas apie privatizavimo objekto ir jam priskirto žemės sklypo privatizavimą viešo aukciono būdu – tai pasiūlymas neapibrėžtam asmenų sąrašui dalyvauti aukcione, kad didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui šis nekilnojamasis turtas būtų parduotas. Tokios informacijos viešas paskelbimas nenustatytam asmenų sąrašui yra viešoji oferta (CK 6.171 straipsnis). Pagal sutarčių sudarymo bendrąją taisyklę ofertos priėmimas (akceptas) sukelia teisinius padarinius (CK 6.173 straipsnis). Taigi, atsakovui aukcione pasiūlius didžiausią kainą už pastatą ir jam priskirtą sklypą bei komisijos sprendimu paskelbus atsakovą viešo aukciono laimėtoju, sumokėjus už privatizavimo objektą, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris laikomas sudarytu, todėl atsakovas privalo įvykdyti likusius įsipareigojimus: sumokėti 730 000 Lt kainą už įsigytą žemės sklypą ir pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.422 straipsnio 1 dalis).

3. Atsakovas skunde nurodo, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negali įsigalioti anksčiau nei ją pasirašant teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau atsakovo įsipareigojimai kyla ne iš rašytinės sutarties dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo, kurios atsakovas iki šiol nėra pasirašęs, bet iš pirkimo–pardavimo viešo aukciono būdu sandorio.

4. Kasatoriaus nurodyti Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 44 ir 58.2 punktai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai netaikytini. Šis nutarimas reglamentuoja privatizavimo objekto (šiuo atveju pastato) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarką. Žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą reglamentuoja Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimas Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės.

5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nebuvo peržengti byloje pareikšti reikalavimai. Ginčo sklypas yra viešosios nuosavybės teisės objektas ir valstybei priklausančio turto perleidimas privačių asmenų nuosavybėn yra susijęs su viešojo intereso apsauga.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK ir privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų santykio

Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto įgijimo tvarka ir sąlygos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

Taigi, sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių valdymą, naudojimą ir disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu (1998 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. VIII-729 redakcija (galioja nuo 2002 m. birželio 19 d.)) nustatyta valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka bei sąlygos, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimai šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 17 straipsnis nustato valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdus. Vienas iš šių būdų yra turto privatizavimas pagal įstatymus (nurodyto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto 2006 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. X-771 redakcija). Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą už pinigus reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir savivaldybių turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomas viešosios teisės principas, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viešas aukcionas yra vienas iš privatizavimo būdų, jo įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis). Kaip nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje, privatizavimas yra valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Pagal šio straipsnio 4 dalį privatizavimo sandoriu laikoma remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Pažymėtina tai, kad CK normų taikymo privatizavimo sandoriams klausimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime konstatuota, jog pagal CK 1 straipsnio 2 dalį santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais.

Šios bylos ginčo privatizavimo objektas buvo parduodamas viešo aukciono būdu. Privatizavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešame aukcione gali būti parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami norint gauti didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto privatizavimo programoje nustatytos sąlygos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo objekto (pastatų ir žemės) privatizavimo programoje, paskelbtoje 2006 m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8, buvo nurodytos visos esminės tiek pastatų (kaip privatizavimo objekto), tiek privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sąlygos.

Remiantis Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, privatizavimo objektas – tai akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Privatizavimo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, žemės sklypas, teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas nustatytam privatizavimo objektui, pats savaime nėra laikomas privatizavimo objektu Privatizavimo įstatymo prasme. Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.1 punkte nustatyta, kad, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Šiuo nutarimu patvirtintų taisyklių 25 ir 26 punktuose nustatyta, kad kai pagal teisės aktus privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas gali būti perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn ir tai buvo numatyta objekto privatizavimo programoje, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (perleidimo) sutartyje įrašoma, kad pirkėjas per trisdešimt dienų nuo to momento, kai sumoka visas pagal šią sutartį priklausančias mokėti sumas (kainą, palūkanas ir delspinigius), privalo sumokėti visą žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainą į Turto fondo nurodytą sąskaitą ir pasirašyti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, nei Privatizavimo įstatymas, nei 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1503 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai nereglamentuoja privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pardavimo tvarkos, todėl kasatoriaus argumentai dėl šiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pažeidimo nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal privatizavimo programą buvo privatizuojamas objektas – poilsio pastatas, kasatorius buvo paskelbtas viešo aukciono laimėtoju ir su juo Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudaryta sutartis, t. y. privatizavimo sandoris yra įvykęs (Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalis). Kaip jau minėta, valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo sandoriai yra sudaromi pagal Privatizavimo įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytą specialią tvarką. Taigi, žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainos sumokėjimas nustatytu terminu bei tokio sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas yra sutartiniai pirkėjo įsipareigojimai, atsiradę privatizavimo sandorio pagrindu (Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad privatizavimo santykių specifika, jog valstybės turtas būtų parduotas kuo palankiausiomis sąlygomis, nulemia tai, kad, privatizuojant valstybės turtą, turi būti vadovaujamasi ne tik privatizavimą reglamentuojančiais specialiaisiais aktais – Privatizavimo įstatymu, Privatizavimo nuostatais, bet iš privatizavimo santykių atsiradusiems padariniams turi būti taikomos ir CK nuostatos: CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, taip pat CK 6.158 straipsnio nuostata, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-7-470/2006).

Pažymėtina tai, kad Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Kadangi Privatizavimo įstatymas nereglamentuoja žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarkos, bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų pardavimą aukciono būdu, spręsdami apie privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo tokiu būdu sutarties sudarymo momentą. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitu įprastu veiksmu. Tačiau jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti reikalaujamos formos sutartį (CK 6.421 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.421 straipsnio nuostatas, yra konstatvęs, jog nekilnojamojo daikto pirkimas aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Molesta“ v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-501/2006). Dėl CK šeštosios knygos dvyliktajame skirsnyje įtvirtintų sutarčių sudarymo aukciono būdu pagrindinių taisyklių taikymo valstybinės žemės naudojimo ir disponavimo santykiuose pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. Utenos rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2007).

Nagrinėjamos bylos atveju privatizavimo objektas – poilsio pastatas buvo parduotas viešo aukciono būdu Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jau minėta, kad šis įstatymas nereglamentuoja privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pardavimo tvarkos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta kasatorių paskelbus aukciono laimėtoju, o šio sandorio įforminimas bei žemės sklypo kainos sumokėjimas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintose Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklėse nustatyta tvarka buvo viena iš privatizavimo sutarties sąlygų. Įvykus privatizavimo objekto privatizavimo sandoriui ir šalims sudarius atitinkamą sutartį, šalys įgijo tam tikras teises ir pareigas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriui neįvykdžius visų privatizavimo sutarties sąlygų, ieškovas įgijo teisę reikalauti įvykdyti sutartinę prievolę natūra – sumokėti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio ribų peržengimo

Kasatoriaus teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas prašė įpareigoti kasatorių sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį privatizavimo programoje nustatytomis sąlygomis; teismas konstatavo, kad sandoris yra įvykęs, o rezoliucinėje dalyje nurodė, jog ginčo žemės sklypo sutartis – galiojanti.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui (atsakovams) ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu.

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-567/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimai grįsti tuo, kad pagal privatizavimo programą viešo aukciono būdu kasatorius įsigijo ne tik patį privatizavimo objektą – poilsio pastatą, bet privalėjo įvykdyti ir kitas privatizavimo sandorio sąlygas – pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei sumokėti žemės sklypo kainą. Taigi, bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, susijusių su privatizavimo sutartimi, bei šios sutarties sąlygų vykdymu, nustatymas ir teisinis vertinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatavęs, kad žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, pirkimo–pardavimo sandoris yra įvykęs, o sutarties sudarymas – tik šio sandorio įforminimas, pagrįstai sprendė, jog tokia sutartis šalims yra galiojanti, todėl byloje pareikštų reikalavimų ribų, priešingai nei teigia kasatorius, neperžengė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir teismų nustatytas aplinkybes šioje byloje, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo santykius reglamentuojančių bei Civilinio kodekso normų santykį, todėl kasacinio skundo argumentais naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi atidėjo atsakovui žyminio mokesčio už kasacinį skundą dalies – 10 800 Lt – sumokėjimą iki nutarties kasaciniame teisme priėmimo. Kasaciniam teismui netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš atsakovo priteistina 10 800 Lt nesumokėto žyminio mokesčio (CPK 79, 84, 93 straipsniai).

Kasacinis teismas turėjo 47,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. pažyma). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. P. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 10 800 (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus) Lt žyminio mokesčio ir 47,05 Lt (keturiasdešimt septynis litus 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Vincas Verseckas