Civilinė byla Nr. 3K-3-96/2011
Proceso Nr. 2-56-3-00629-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.9; 42.10; 44.5.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltijos investicijos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltijos investicijos“ ieškinį atsakovėms M. B. ir S. B. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas klausimas dėl sutartinės atsakomybės už prievolės nugriauti savavališkus statinius parduotame žemės sklype nevykdymą.
2007 m. spalio 10 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė M. B. pardavė ieškovui 31/880, o atsakovė S. B. – 358/880 dalį žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) (230/880 šio sklypo liko M. B. nuosavybė); atsakovė S. B. – 1611/4615 dalį žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) (697/4615 šios sklypo liko S. B., 1154/4615 – M. B. nuosavybė). Šios sutarties 9 punktu pardavėjos įsipareigojo iki 2007 m. gruodžio 31 d. nugriauti savavališkai pastatytus pastatus (2A1m, 7I1m, 16G1g bei 17I1p), esančius parduodamoje žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalyje. 2007 m. spalio 10 d. priėmimo-perdavimo aktu nuosavybės teisė į parduotą žemę perduota ieškovui.
2007 m. spalio 17 d. ieškovas sudarė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš atsakovių įsigytą turtą sutarė parduoti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ už 3 000 000 Lt. Preliminariosios sutarties 4.1.6 punktu ieškovas įsipareigojo gauti žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadą iki 2007 m. gruodžio 20 d. Siekdamas įvykdyti šiuos įsipareigojimus, ieškovas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrių, norėdamas sužinoti, kokius veiksmus reikia atlikti, kad būtų galima rengti žemės sklypo padalijimo į du atskirus sklypus detalųjį planą. Ieškovui buvo paaiškinta, kad būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog savavališkai pastatyti pastatai yra nugriauti. Ieškovas teigia, kad nuolat ragino atsakoves vykdyti sutartį, tačiau jos savo prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovas neįvykdė preliminariosios sutarties.
2007 m. gruodžio 17 d. buvo pasirašytas preliminariosios sutarties priedas Nr. 1, nustatant, kad pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašoma ieškovui gavus žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadą, bet ne vėliau kaip 2008 m. kovo 31 d. Siekdamas išvengti nuostolių, 2008 m. kovo 28 d. ieškovas su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ pasirašė susitarimą Nr. 2, kuriuo žemės sklypo kaina buvo sumažinta iki 2 400 000 Lt, pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo terminas nustatytas 2008 m. birželio 30 d., duotas sutikimas, pirkėjui prašant, perleisti detaliojo plano rengimo funkcijas. UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ atstovams nepavykus gauti detaliojo plano rengimo sąlygų sąvado dėl ant žemės sklypo esančių savavališkai pastatytų pastatų ir ieškovui neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį, pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ kreipėsi į teismą dėl negrąžinto avanso, nuostolių ir palūkanų priteisimo, byloje buvo sudaryta taikos sutartis ir žemė perleista už 1 400 000 Lt.
Ieškovas, teigdamas, kad negalėjo įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį ir patyrė 1 600 000 Lt nuostolių dėl to, kad atsakovės neįvykdė savo įsipareigojimų nugriauti statinius, remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir 6.251 straipsniu, prašė priteisti solidariai iš atsakovių M. B. ir S. B. 1 600 000 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro išrašu ir liudytojo E. K., nugriovusio statinius, parodymais, teismas nustatė, kad trys iš keturių savavališkai pastatytų statinių (7I1m, 16G1g ir 17I1p) buvo nugriauti 2007 m. gruodžio pradžioje, taigi didesniąją dalį prievolės atsakovės įvykdė tinkamai ir laiku. Teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. liepos pradžioje atsakovės užsakė statinio (2A1m) likučių pašalinimą, darbai užtruko 8 darbo valandas ir kainavo tik 2000 Lt, statinio likučių pašalinimas užfiksuotas VĮ Registrų centro 2009 m. rugpjūčio 6 d. pažymėjime. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas 2009 m. gegužės 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neįrodo, jog atsakovės laiku ir tinkamai nepašalino savavališkų statinių parduotame žemės sklype, nes antstolė aprašė statinius, jų liekanas ir statybines medžiagas, esančius visame sklype (duomenys neskelbtini), ne tik parduotoje jo dalyje, nenurodyti pastatų indeksai, unikalūs numeriai, nekonstatuota, kokie pastatai turėjo būti nugriauti, koks įsipareigojimas nėra įvykdytas. Aplinkybę, kad ieškovui laiku ir tinkamai įvykdyti preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį sutrukdė vien tai, jog atsakovės laiku nenugriovė statinio (2A1m), teismas vertino kaip neįrodytą. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad po preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ji ir būsimasis pirkėjas ne kartą kreipėsi į atsakoves su reikalavimu nugriauti savavališkus statinius, likusius parduotame sklype, nes šiam teiginiui pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įstatymo leistinų neginčijamų įrodymų (CPK 178 straipsnis), atsakovės tai neigia. Teismas padarė išvadą, kad tai, jog atsakovės pavėlavo nugriauti vieną iš savavališkai pastatytų pastatų, negali sukelti joms tokių padarinių, kuriuos įrodinėja ieškovas, nes jis neinformavo atsakovių apie preliminariosios sutarties sudarymą, neįspėjo dėl galimų nuostolių atsiradimo, nepranešė, jog laiku nenugriovus statinio gali mažėti kaina pagal preliminariąją sutartį, neįtraukė jų į teisminį procesą, kuriame buvo patvirtinta taikos sutartis, niekada neprašė pašalinti sutarties įvykdymo trūkumų (CK 6.209 straipsnis), nenustatė papildomo termino sutarčiai įvykdyti, taigi, nelaikė atsakovių pažeidusiomis sutartį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, jei atsakovės prievolės nevykdė, tai galėjo padaryti ir pats, tačiau nesinaudojo CK 6.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe ir nebandė imtis priemonių žalai išvengti. Teismas pažymėjo, kad statiniams nugriauti nereikėjo statybos ar kitokio leidimo (aplinkos ministro patvirtinto Statybos techninio reglamento Nr. STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 2.4 punktas). Teismas padarė išvadą, kad atsakovės negalėjo numatyti ir nenumatė galimos žalos ieškovui, nes jis apie savo įsipareigojimus jų neinformavo; atsakovės yra fiziniai asmenys, neturi galimybės numatyti būsimus galimus ieškovo nuostolius, todėl byloje įrodinėjama atsakomybė joms negali kilti. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nepateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai prašymų dėl žemės sklypų Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliojo planavimo, statybos leidimo gavimo ir kitų su tuo susijusių veiksmų atlikimo, teismas padarė išvadą, jog preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindinės sąlygos gauti žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadą neįvykdė pats ieškovas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta dėl vieno menkaverčio pastato nenugriovimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė, jog ragino atsakoves įvykdyti savo įsipareigojimus. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas yra įmonė, įregistruota Juridinių asmenų registre nuo 2005 m. rugsėjo 9 d., taigi yra patirties turintis juridinis asmuo, kurio turtas, sutartys, finansinės operacijos vykdomos, apskaitomos, o dokumentai saugomi Buhalterinės apskaitos ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytus argumentus – nė vieno raštiško įspėjimo ar prašymo dėl prievolės įvykdymo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pripažino, kad preliminariosios sutarties sudarymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, viešai prieinamos informacijos žinojimas yra preziumuojamas, tačiau konstatavo, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ieškovas šia prezumpcija remiasi nesąžiningai, nes atsakovėms, priešingai nei jam, nekilnojamasis turtas nėra verslas, todėl ieškovas, būdamas labiau informuotas klausimais, susijusiais su šio verslo ypatybėmis ir būdamas sąžininga teisinio santykio šalis bei siekdamas išvengti galimų nuostolių, privalėjo apie faktines aplinkybes tinkamai informuoti tiek atsakoves, tiek preliminariosios sutarties šalį – UAB „Sabonio klubas ir partneriai“. Nustačiusi, kad ieškovas, siekdamas informuoti atsakoves apie jų, kaip sklypų bendraturčių, pirmumo teisę pirkti žemės sklypų dalis, pasinaudojo notaro teikiamomis paslaugomis, kolegija sprendė, jog jis suvokė esant galimybę tokiu būdu ar per antstolį kreiptis į atsakoves ir informuoti apie sudarytą preliminariąją sutartį, įspėti apie galimus nuostolius. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas, būdamas apdairus verslininkas, kuris privalo veikti vadovaudamasis protingumo principu ir ypač rūpestingai, nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad preliminarioji sutartis ir investiciniai projektai būtų įgyvendinti, nors preliminariąja sutartimi buvo prisiėmęs prievolę nugriauti statinio likučius. Kolegija pažymėjo, kad nepaneigti atsakovių teiginiai, jog tikroji šalių konflikto priežastis gali būti kritusios nekilnojamojo turto kainos ir dėl to išnykęs ieškovo komercinis interesas eksploatuoti žemės sklypą. Kolegija konstatavo, kad ieškovas, teigdamas, jog statinių nugriovimui buvo būtinas leidimas, šiems teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų, priešingai, iš byloje esančio 2009 m. lapkričio 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento rašto Nr. 11-13-904-1756,,Dėl informacijos pateikimo“ matyti, jog savavališkiems statiniams nugriauti leidimas neprivalomas. Kolegija sprendė, kad ši aplinkybė nėra esminė, dėl kurios galėtų kilti sutartinė atsakomybė, nes ieškovas nepateikė duomenų, jog ėmėsi priemonių dėl statinių nugriovimo, t. y. prašė leidimo juos nugriauti, kreipėsi į atsakoves. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog prašomi priteisti nuostoliai kilo dėl atsakovių sutartinio įsipareigojimo įvykdymo termino praleidimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, būdamas profesionali pelno siekianti bendrovė, veikianti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo srityje, neabejotinai suvokė arba turėjo suvokti, jog klausimų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, jo atidalijimu, sprendimas savivaldybės institucijose užtrunka; ieškovas turėjo tokios praktikos ir negalėjo pagrįstai tikėtis, kad dviejų mėnesių terminas žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadui gauti yra pakankamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas, po septynių dienų nuo sutarties, kurioje nustatyti įsipareigojimai dar nėra įvykdyti ir terminai šiai prievolei įvykdyti yra vėlesni, sudarymo prisiimdamas įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, veikė itin neapdairiai, rizikavo, todėl nepagrįstai reikalauja atlyginti nuostolius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Baltijos investicijos“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl netinkamo CK 1.5 bei 6.193 straipsnių taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinėse bylose taikant sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai neteisingai išaiškino tiek šalių 2007 m. spalio 10 d. sutarties, tiek kasatoriaus ir UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ 2007 m. spalio 17 d. sutarties turinį, šalių teises, pareigas ir atsakomybę dėl šių sutarčių nevykdymo. Kadangi sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teismas turėtų įvertinti tai, ar žemesnės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Sutartimi kasatorius turėjo tikslą įsigyti žemę statyti komercinės paskirties objektui, o atsakovės – parduoti jiems nuosavybės teise priklausančią žemę, be statinių. Teismai, netinkamai taikydami sutarties sąlygų aiškinimo taisykles ir nesivadovaudami CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, neįvertino, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos reiškė, jog kasatorius perka tik žemės sklypą, konkrečiai įvardijant, jog pastatai nėra sudarytos sutarties dalykas, taigi jie nebuvo perkami, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius, būdamas tiek neatidalytų žemės sklypų, tiek ir statinių savininkas, galėjo ir turėjo pareigą pats juos griauti; toks sutarties sąlygų aiškinimas prieštarauja tiek formuojamai teismų praktikai, tiek teisės normoms. Sudarydamas preliminariąją sutartį kasatorius siekė parduoti įsigytą turtą už didesnę kainą, t. y. gauti pelną; šia sutartimi įsipareigojo ne nugriauti statinius, o perduoti sklypą be statinių. Sutartinio įsipareigojimo gauti žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadą kasatorius negalėjo įvykdyti dėl sklype egzistavusių statinių, į kuriuos jis neturėjo daiktinių teisių; ši aplinkybė kasatoriui paaiškėjo tik po sutarčių sudarymo. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad sutartis sudaryta neturint tikslo ją įvykdyti. Preliminariojoje sutartyje sulygta sąlyga dėti pastangas detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadui gauti, kasatoriaus manymu, vertintina kaip įvykdyta pagal tuo metu buvusias aplinkybes – byloje nustatyta, jog kasatorius kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl šių veiksmų atlikimo ir gavo atsakymus, kad yra kliūčių. Šių aplinkybių teismai nevertino, taip pat netinkamai aiškino sutarčių nuostatas, nes preliminariąja sutartimi kasatorius įsipareigojimus prisiėmė įvertinęs savo galimybes, tikėdamasis, kad atsakovėms nebus didelių sunkumų atlikti savo pareigą.
2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinėse bylose taikant sutarčių vykdymo taisykles. Teismai netinkamai aiškino sutarčių tikslus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius, laiku negavęs detaliojo plano rengimo sąlygų sąvado, nedėjo maksimalių pastangų preliminariajai sutarčiai įvykdyti, nesistengė bendradarbiauti ir taip pažeidė CK 6.200 straipsnį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, aiškindami sutartinių įsipareigojimų apimtį bei prašomos teisinės apsaugos pagrįstumą, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar pati teisinės apsaugos prašanti šalis įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis); teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis (kreditorius) nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nadoc Nr. 1 A/S v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, bylos Nr. 3K-3-1036/2003). Teismai nepagrįstai sprendė, kad būtent kasatorius pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Byloje yra duomenų apie tai, kad kasatoriaus atstovai nuolat kontaktavo su atsakovėmis ir ragino kuo greičiau atlikti savo pareigas, siuntė laiškus, tačiau jos jų nepriimdavo (korespondencija įmonėje neišlikusi), apie tai, kad sudaryta preliminarioji sutartis, atsakovės taip pat buvo informuotos, į bylą dėl preliminariosios sutarties jos nebuvo įtrauktos, nes šios bylos baigtis neturėjo jokios įtakos jų teisėms ir pareigoms – tai konstatavo ir Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakydamas atnaujinti procesą atsakovių prašymu. Teismai turėjo kritiškai vertinti atsakovių tvirtinimą, kad statinio (2Alm) nenugriovė kasatoriui prašant, ir tai reiškia, jog sutartis buvo pakeista; tokį argumentą pripažindami pagrįstu, teismai pažeidė CK 6.183 straipsnio 3 dalį. Teismai nukrypo nuo aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ reikalavimų ir be pagrindo konstatavo, kad kasatorius, nebūdamas statinių savininkas, pats nesiėmė priemonių statinių nugriovimui atlikti. Imtis tokių priemonių kasatorius neturėjo galimybių, inicijuoti teisminio proceso dėl leidimo griauti statinius ar atsakovių įpareigojimo vykdyti sutartį negalėjo, nes jau buvo pradėtas teisminis ginčas su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, kuriame, siekiant sumažinti patiriamus nuostolius, buvo sudaryta taikos sutartis. Teismai turėjo vertinti kasatoriaus numatytų gauti iš žemės pirkimo-pardavimo pajamų realumą, pagrįstumą, tikėtinumą ir atsakovių veiksmų (neveikimo) įtaką šių pajamų negavimui, konstatuoti, kad kasatorius nesudarė pagrindinės sutarties preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis dėl to, jog atsakovės neteisėtai sutrukdė detaliojo planavimo rengimą, tuo tarpu kasatorius siekė mažinti galimus nuostolius, rūpestingai elgėsi, siekdamas įvykdyti prievoles pagal preliminariąją sutartį (taikos sutarties sudarymas). Taigi, teismai pažeidė CK 6.200 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą bei sutarčių nevykdymo teisinius padarinius, netinkamai aiškino sutarčių tikslus, nepagrįstai nurodė, kad dėl atsakovių pareigos pažeidimo negalėjo kilti tokio dydžio žala, kurios reikalauja kasatorius.
3. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176-185 straipsniuose, aiškinimo ir taikymo. Teismai tinkamai neištyrė įrodymų, kurių pagrindu padarė išvadas dėl kasatoriaus teisių ir pareigų, todėl nenustatė bylai išspręsti esminės reikšmės turinčių aplinkybių, pažeidė CPK 263 straipsnį. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, tuo tarpu skundžiami sprendimai grindžiami prielaida, kad atsakovės, kaip fiziniai asmenys, negalėjo numatyti savo neveikimo padarinių, pastatų nugriovimas buvo menkavertis sutarties pažeidimas, o pagrindinė sutartis su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nebuvo pasirašyta dėl kitų priežasčių. Teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo atveju neturi reikšmės, kada ir kas pastatė nelegalius statinius, plačiau analizuoti sutarčių laisvės principą, leidžiantį šalims susitarti dėl kitų papildomų sąlygų, kurias šalys gali laikyti esminėmis (CK 6.156 straipsnis). Šiuo atveju kasatorius, sudarydamas sutartį su atsakovėmis, susitarė dėl sutarties esminių sąlygų – įsigyti žemę be pastatų, tai reiškia, kad savavališkai pastatyti statiniai turi būti nugriauti. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovės, neįvykdžiusios prisiimtų įsipareigojimų, turi prisiimti atsakomybę dėl kilusių padarinių. Pažeidimas nelaikytinas menkaverčiu, nes dėl jo sklypas negalėjo būti panaudotas tam, kam jis buvo pirktas. Teismai nepagrįstai rėmėsi 2009 m. balandžio 28 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, nevertino kasatoriaus pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, atsakovės S. B. paaiškinimų, nepagrįstai rėmėsi tik liudytojo, neva išgriovusio statinius, parodymais, nevertindami byloje esančių kitų įrodymų viseto, patvirtinančio, kad atsakovių sutartimi prisiimto įsipareigojimo nevykdymas nebuvo menkavertis, priešingai – jis buvo esminis ir sukėlė rimtų padarinių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės M. B. ir S. B. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl kasatoriaus ketinimų vykdyti preliminariąją sutartį nebuvimo. Kasacinio skundo argumentai dėl žemės įsigijimo tikslo yra prieštaringi. Tai, kad kasatorius nevykdė ir neketino laiku įvykdyti preliminariosios sutarties, patvirtina aplinkybė, jog jis nereiškė atsakovėms jokių prašymų ir pretenzijų dėl galimų pažeidimų, nebendradarbiavo, pasiūlymą pirmumo teise įsigyti turtą pateikė atsakovėms tik 2008 m. liepos 8 d., t. y. tik po to, kai baigėsi pratęsti terminai preliminariajai sutarčiai įvykdyti. Iš šių faktų aišku, kad dėl nuostolių, neva atsiradusių neįvykdžius preliminariosios sutarties, kaltas tik pats kasatorius, nesąžiningai, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, siekiantis nepatirtų nuostolių atlyginimo. Kasatorius nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, prievoles prisiėmė realiai neįvertinęs galimybių jas įvykdyti, žinojo apie sąlygas, reikalingas detaliojo plano rengimo sąvadui gauti, tačiau ne tik neatliko jokių veiksmų, reikalingų ir būtinų prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti, bet netgi iki to laiko nepasiūlė sklypo bendraturtėms pirmumo teise įsigyti parduodamą sklypą.
2. Dėl nuosavybės teisės į savavališkus statinius. Nepagrįsti bei prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms kasacinio skundo argumentai, kad teismai neįvertino, jog kasatorius perka tik žemės sklypą, konkrečiai įvardijant, jog pastatai nėra sudarytos sutarties dalykas, taigi jie nebuvo pirkti. Šalių sutarties sudarymo metu savavališkų statinių ir jų liekanų nuosavybės teisės perėjimo klausimas nebuvo aptartas, nes parduotame žemės sklype nebuvo jokių įregistruotų statinių, išskyrus savavališkai pastatytus. Sutartyje neaptarus nuosavybės teisės į savavališkai pastatytus statinius klausimo, tačiau susitarus juos nugriauti, pagal CK 6.395 straipsnį kasatoriui perėjo nuosavybės teisė į savavališkai pastatytus statinius, nors sutartyje jie ir nebuvo nurodyti kaip sutarties dalykas, dėl to kasatorius, būdamas protingas ir sąžiningas asmuo, elgdamasis rūpestingai, siekdamas išvengti žalos, turėjo teisę bei pareigą juos nugriauti, jeigu per nustatytą terminą atsakovės to nepadarė.
3. Dėl kasatoriaus įsipareigojimo gauti žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadą neįvykdymo priežasčių. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad kasatorius negalėjo įvykdyti įsipareigojimo gauti žemės sklypo detaliojo plano rengimo sąlygų sąvadą dėl sklype egzistavusių statinių, į kuriuos neturėjo daiktinių teisių. Kasatorius nesikreipė į savivaldybę dėl detaliojo plano rengimo sąlygų sąvado gavimo, negavo savivaldybės atsisakymo jį išduoti. Šalių sutarties sudarymo ir joje nustatytos prievolės dėl statinių nugriovimo vykdymo metu kasatorius, kaip prievolės kreditorius, visiškai nesirūpino šios prievolės vykdymu, nesidomėjo bei nebendradarbiavo su prievolės skolininku.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir vykdymą, taikymo ir įrodymų vertinimo nustatant sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas; neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija dėl jų pasisako.
Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir pareigos bendradarbiauti pažeidimo reikšmės sprendžiant dėl šios atsakomybės taikymo
Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už netinkamą sutartinės prievolės įvykdymą. Netinkamu sutartinės prievolės įvykdymu gali būti pripažįstamas visiškas prievolės neįvykdymas, prievolės įvykdymas tik iš dalies, prievolės įvykdymo termino praleidimas, bendradarbiavimo stoka ir pan. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė nuostolių forma galima tik nustačius pagal bylos faktines aplinkybes visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pabrėžtina, kad pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
CK 6.38 straipsnio 3 dalyje ir 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutarties šalių pareiga vykdyti prievoles kuo ekonomiškiau ir bendradarbiauti, kuri reiškia, kad šalys privalo padėti viena kitai įgyvendinti sutartines teises ir vykdyti sutartines pareigas, dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Tik šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. CK 6.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė pačiam įvykdyti prievolę atlikti tam tikrą darbą per protingą terminą ir už protingą kainą, taip pat CK 6.209 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti yra šalių bendradarbiavimo ir ekonomiško prievolių vykdymo principo išraiška. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutartinės prievolės šalių veiksmai sutarties vykdymo metu vertintini ir vieno pagrindinių prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo principo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje UAB “Remolita ir Ko” v. UAB “Autopartis”, bylos Nr. 3K-3-795/2002). Tai reiškia, kad teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius – nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo. Tokio pobūdžio aplinkybės gali būti pagrindas netenkinti kreditoriaus reikalavimo dėl netinkamo prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. Eduardo Medonio individuali įmonė “Beilė”, bylos Nr. 3K-3-704/2001). Bendradarbiavimo pareiga, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo kitai sutarties šaliai, reikšminga įvertinant tai, ar nuostolių patyrusi šalis neprisidėjo savo veiksmais ar neveikimu prie jų atsiradimo ir (ar) padidėjimo. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje, 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
Taigi nagrinėjamoje byloje, spręsdami dėl sutartinės atsakomybės už atsakovių laiku neįvykdytą prievolę nugriauti statinį taikymo, atsižvelgiant į tai, kad kasatorius jam atsiradusią žalą sieja su negalėjimu įvykdyti prievolių pagal preliminariąją sutartį, kurį lėmė atsakovių netinkamas pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtos prievolės vykdymas, teismai turėjo nustatyti abiejų šalių sutartinių prievolių, dėl kurių nevykdymo galbūt atsirado žala, turinį, jų nevykdymo faktą, įvertinti kasatoriaus veiksmus tiek bendradarbiavimo su atsakovėmis pareigos, tiek preliminariosios sutarties su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ vykdymo aspektu, tiek kasatoriaus, tiek atsakovių veiksmų priežastinį ryšį su kasatoriaus prašoma priteisti žala.
Dėl sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo byloje sprendžiant dėl atsakovių prievolės neįvykdymo ir kasatoriaus veiksmų priežastinio ryšio su jo prašoma priteisti žala
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, netinkamai taikydami sutarties sąlygų aiškinimo taisykles ir nesivadovaudami CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, neįvertino, jog pastatai nebuvo šalių sutarties dalykas, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius, būdamas tiek neatidalytų žemės sklypų, tiek ir statinių savininkas, galėjo ir turėjo pareigą pats juos griauti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, nes bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose nekonstatavo, kad kasatorius tapo savavališkų statinių savininku ir savo išvadų dėl kasatoriaus galimybių pačiam nugriauti šiuos statinius nemotyvavo statinių priklausymu nuosavybės teise kuriai nors iš šalių. Atmestini taip pat skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog preliminarioji sutartis sudaryta neturint tikslo ją įvykdyti, nes, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog kasatorius siekė įgyvendinti investicinius planus ir preliminarąją sutartį, tačiau nesiėmė tam visų įmanomų priemonių. Byloje nustatyta ir kasatoriaus neginčijama, kad atsakovės turėjo sutartinę pareigą nugriauti parduotame žemės sklype esančius savavališkai pastatytus statinius, tačiau vieno statinio sutartyje nustatytu terminu nenugriovė; kasatorius preliminariąja sutartimi prisiėmė prievolę gauti sklypo detaliojo plano rengimo sąlygas, tačiau jos neįvykdė, nes nebuvo nugriautas savavališkas statinys. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorius nebendradarbiavo su atsakovėmis dėl prievolės nugriauti statinį vykdymo, sudarydamas preliminariąją sutartį prisiėmė riziką dėl jos neįvykdymo, tarp kasatoriaus prašomos priteisti žalos ir atsakovių veiksmų nėra priežastinio ryšio. Kasaciniame skunde teigiama, kad šias išvadas teismai padarė, netinkamai ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą ir neįvykdymo teisinius padarinius.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).
Spręsdami dėl kasatoriaus bendradarbiavimo pareigos vykdymo, teismai nustatė, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog ragino atsakoves įvykdyti prievolę (CK 6.209 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasatorius neneigia, jog nepasinaudojo CK 6.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir nesiėmė priemonių statiniui nugriauti pats. Kasaciniame skunde teigiama, kad statiniui nugriauti buvo reikalingas leidimas, nes kasatorius nebuvo jo savininkas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, jog ši aplinkybė nėra esminė, nes kasatorius neneigia, kad neturėjo ketinimo pats griauti statinio. Tokia kasatoriaus pozicija, atsižvelgiant į tai, kad jis žinojo, jog statinio nenugriovimas buvo kliūtis jam įvykdyti preliminariąja sutartimi su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ prisiimtą prievolę, kvalifikuotina kaip nesiekimas sumažinti jam galimos atsirasti žalos. Kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl kasatoriaus pareigos bendradarbiauti pažeidimo ir šio pažeidimo priežastinio ryšio su atsiradusia žala. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorius, būdamas nekilnojamojo turto verslu užsiimantis ir patirties turintis juridinis asmuo, preliminariąja sutartimi prisiėmęs prievolę gauti sklypo detaliojo planavimo sąlygų sąvadą anksčiau, nei atsakovės turėjo įvykdyti savo prievolę nugriauti statinius, vėliau kelis kartus nukėlęs šios preliminariąja sutartimi prisiimtos prievolės vykdymą, bet neraginęs atsakovių nugriauti statinį ir pats nesiėmęs jo griauti, prisiėmė riziką dėl negalėjimo įvykdyti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ preliminariojoje sutartyje sutartu laiku ir kaina, taigi kasatoriaus prašoma priteisti žala yra tiesioginis jo veiksmų padarinys.
Teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp atsakovių veiksmų ir kasatoriui atsiradusios žalos teisėta ir pagrįsta, nes ji padaryta tinkamai ištyrus ir įvertinus įrodymus, laikantis CPK 176 straipsnio 1 dalyje, 177 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje ir 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai rėmėsi 2009 m. balandžio 28 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, nevertino kasatoriaus pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, atsakovės S. B. paaiškinimų, nepagrįstai rėmėsi liudytojo parodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas vertino šiuos įrodymus visų byloje esančių įrodymų kontekste, nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus dėl jų vertinimo. Kolegija su šiais argumentais sutinka.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl kasacinis skundas atmestinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, žyminio mokesčio, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 53,33 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi kasatoriui buvo atidėtas 19 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą, ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš kasatoriaus į valstybės biudžetą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi taip pat buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovių nekilnojamasis turtas. Atmetus kasacinį skundą, šios laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 straipsnio 1, 4 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 1, 4 dalimis, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Baltijos investicijos“ (kodas 300143713) 53,33 Lt (penkiasdešimt tris litus 33 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, ir 19 000 (devyniolika tūkstančių) Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovių M. B. (duomenys neskelbtini) ir S. B. (duomenys neskelbtini) 1 600 000 (vieno milijono šešių šimtų tūkstančių) Lt nekilnojamojo turto areštą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas
