Civilinė byla Nr. e3K-3-222-969/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01734-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.2.4.1; 2.6.6.1; 2.6.10.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ ieškinį atsakovams R. D. ir Ą. S. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nukentėjusio asmens teisės pateikti ieškinį civilinio proceso tvarka pasibaigus baudžiamosios bylos, kurioje buvo taikytas iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas, ir jo gynimo.
2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 257 071,19 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovai, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. liepos 7 d. – 2011 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu neužfiksavo buhalterinėje apskaitoje 257 071,19 Eur sumos prekių bei paslaugų suteikimo PVM sąskaitų faktūrų, t. y. atsakovas Ą. S., kaip UAB „Govinda“ direktorius, išrašė ieškovei fiktyvias PVM sąskaitas faktūras už neva suteiktas reklamos paslaugas, o atsakovas R. D., kaip ieškovės direktorius, šias PVM sąskaitas faktūras priėmė ir apmokėjo, tačiau jų neįtraukė į įmonės apskaitą. Tokią sumą atsakovai pasisavino iš ieškovės. Atsakovai buvo pripažinti kaltais baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNjEtMzg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-161-387/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-161-387/2015">1-161-387/2015</a> dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalies („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“), 182 straipsnio 2 dalies („Sukčiavimas“), 300 straipsnio 3 dalies („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“), 24 straipsnio 6 dalies („Bendrininkavimas“), 183 straipsnio 2 dalies („Turto pasisavinimas“) nurodytų nusikalstamų veikų įvykdymo. Dėl tokių nusikalstamų atsakovų veiksmų ieškovė patyrė žalos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė; taip pat atmetė atsakovo Ą. S. prašymą skirti baudą dėl piktnaudžiavimo procesu, iš RUAB „Srava“ atsakovo Ą. S. naudai priteisė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNjU4LTE1MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-658-150/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-658-150/2015">1A-658-150/2015</a>, kuris Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis paliktas nepakeistas, nustatyta, jog R. D., padedamas Ą. S., pasisavino didelės vertės UAB „Srava“ turtą (257 071,19 Eur (887 615,40 Lt), t. y. R. D., kaip UAB „Srava“ direktorius, 2009 m. vasarą susitarė su realiai veiklos nevykdančios UAB „Govinda“ direktoriumi Ą. S. išrašyti melagingais duomenimis grįstas PVM sąskaitas faktūras ir jų pagrindu gautas lėšas pasidalyti. Dėl to R. D. 2009 m. liepos 30 d. – 2011 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu pateikė Ą. S. UAB „Srava“ rekvizitus, nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB „Govinda“ PVM sąskaitose faktūrose; UAB „Govinda“, realiai nesuteikusi reklamos paslaugų UAB „Srava“, suklastojo dokumentus – PVM sąskaitas faktūras apie suteiktas 257 071,19 Eur vertės reklamos paslaugas; R. D. nurodė visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir atlikti pagal juos mokėjimus. Ą. S. suklastotų dokumentų pagrindu pervestas sumas išgrynino ir R. D. atidavė 85 proc. pervestos sumos (218 510,51 Eur (754 473,09 Lt), sau pasiliko 15 proc. šios pervestos sumos (38 560,68 Eur (133 142,31 Lt).
6. Vilniaus apygardos teismas, minėtu 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu nustatęs, kad R. D., padedamas Ą. S., veikdami bendrininkų grupe, pasisavino 257 071,19 Eur, padarydami tokio pat dydžio žalą UAB „Srava“, o UAB „Srava“ baudžiamojoje byloje nereiškė civilinio ieškinio, BK 72 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu nusprendė konfiskuoti neteisėtai pasisavintas lėšas iš abiejų nuteistųjų.
7. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje pradėtas 2013 m. balandžio 17 d.; pagal Juridinių asmenų registro duomenis, atsakovas R. D. buvo UAB „Srava“ direktorius nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 25 d., kai buvo atšauktas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu; nuo 2013 m. liepos 2 d. ieškovo direktorius buvo Š. V., jis ikiteisminiame tyrime 2014 m. gegužės 5 d. apklaustas kaip liudytojas; nuo 2014 m. gegužės 21 d. buvo paskirtas restruktūrizuojamo juridinio asmens administratorius, tačiau šis, žinodamas apie baudžiamąją bylą, civilinio ieškinio taip pat nereiškė. Teismas pripažino neturinčia reikšmės aplinkybę, kad R. D. ir jo buvusi sutuoktinė yra RUAB „Srava“ akcininkai.
8. Nustatęs, kad dėl pačios ieškovės neveikimo žalos suma, kurią ji reikalauja priteisti iš atsakovų, buvo konfiskuota valstybės naudai, kaip nusikalstamais veiksmais įgytos lėšos, ir nuosprendis yra vykdomas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pakartotinai išieškoti tą pačią sumą iš atsakovų pritaikant jiems civilinę atsakomybę. Dėl to teismas atmetė ieškinį.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, tačiau šioje byloje yra susiklosčiusi specifinė situacija, t. y., baudžiamojo proceso metu nustačius atsakovių kaltus veiksmus, buvo taikytas turto konfiskavimas. 2000 m. įsigaliojusio BK prasme turto konfiskavimas neteko bausmės savybių ir savo esme yra priartėjęs prie civilinio poveikio priemonių, iš esmės nuo civilinės atsakomybės skiriasi tik tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei.
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek ieškovės vadovams, tiek restruktūrizavimo administratoriui buvo žinoma apie baudžiamąją bylą, tačiau civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, t. y. ieškovė veikė pasyviai ir savo teises nesinaudojo. Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju ieškinio tenkinimas ir civilinės atsakomybės taikymas neproporcingai pablogintų atsakovų padėtį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 straipsnio 1 dalies nuostatą, net ir nepareiškusi ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Pagal šios BPK normos esmę baudžiamojo proceso metu, kol nėra priimta galutinio sprendimo, neaiškus nusikaltimą padaręs asmuo, todėl nukentėjusiam asmeniui suteikiama teisė pareikšti civilinį ieškinį pasibaigus baudžiamajam procesui. Dėl to teismai, spręsdami, kad ieškovė baudžiamojo proceso metu elgėsi pasyviai, nepagrindė savo argumentų, be to, neįvertino įstatyme nustatytos nukentėjusiems asmenims teisės.
12.2. Iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti. Pagal BK 72 straipsnio nuostatą iš nusikalstamos veikos gautų pinigų ir kitų materialią vertę turinčių daiktų konfiskavimas turi būti taikomas tik kyšio, kontrabandos ir panašiems dalykams; plėšimo ir panašių nusikaltimų dalykams konfiskavimas negali būti taikomas, iš kaltininko paimti pagrobti pinigai ir kiti materialią vertę turintys (bei jos neturintys) daiktai teismo turi būti grąžinami teisėtam jų savininkui, o ne konfiskuojami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2004; Nr. 2K-213/2004, Nr. 2K-551/2003, Nr. 2K-573/2003, Nr. 2K-270/2004, Nr. 2K-632/2004; kt.). Taigi nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui yra teikiamas prioritetas prieš baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskavimą. Dėl to civilinės ir baudžiamosios teisės normos turėtų būti aiškinamos taip, kad nukentėjusysis, naudodamasis įstatymo nustatyta civilinio ieškinio pateikimo tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalimi), turėtų veiksmingą galimybę atgauti nusikalstama veika jam padarytą žalą nepaisant to, jog žalos suma buvo konfiskuota baudžiamojoje byloje.
12.3. Ieškovė pažymi, kad ieškinys turėtų būti visiškai patenkintas, o kaltininkams turėtų būti sudaryta galimybė kreiptis į baudžiamąją bylą nagrinėjusį teismą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo (BPK 443 straipsnyje ir (ar) 451 straipsnyje nustatytais pagrindais). Atnaujinus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, galėtų būti panaikinta atsakovams taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskavimas.
13. Atsakovas Ą. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Ginčijami teismų procesiniai sprendimai yra teisingi, nes asmuo negali būti baudžiamas už tuos pačius savo veiksmus ir antrą kartą teismo įpareigojamas atlyginti žalą, kurią jau atlygino. Tai, kad ieškovė baudžiamojoje byloje nepareiškė civilinio ieškinio ir dėl to teismas ieškovės dėl atsakovo kaltės prarastas lėšas (patirtus nuostolius) konfiskavo iš atsakovo bei priteisė valstybei, neturėtų sudaryti prielaidų dar kartą priteisti žalos atlyginimo iš atsakovo.
13.2. Atsakovas pažymi, kad jau yra įvykdęs Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNjEtMzg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-161-387/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-161-387/2015">1-161-387/2015</a>, t. y. atlyginęs žalą (15 proc. nuo sumos, konfiskuotos iš atsakovų). Atkreiptas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje teismas iš atsakovų konfiskavo turtą ne lygiomis dalimis, o 85 ir 15 proc. proporcijomis, todėl ieškovės prašymas solidariai priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų yra visiškai nepagrįstas. Be to, ieškovė turėtų reikšti ieškinį valstybei pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, kad valstybė gražintų jai iš atsakovo konfiskuotus ir išieškotus pinigus.
13.3. Atsakovas nepritaria kasacinio skundo teiginiui, kad šioje byloje ieškinys turėtų būti tenkinamas, o paskui atsakovas turėtų kreiptis su prašymu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo ir jo atžvilgiu padaryto lėšų konfiskavimo panaikinimo. Tokie veiksmai sukeltų teisinę painiavą ir pažeistų atsakovo teisėtus lūkesčius, teismų sprendimų res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios principą. Pati ieškovė gali paduoti ieškinį valstybei dėl iš atsakovo išieškotų pinigų grąžinimo.
13.4. Turto konfiskavimas BK prasme nėra bausmė, o savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių. Turto konfiskavimas skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei, o taikant civilinės atsakomybės priemones – civiliniam ieškovui. Baudžiamosiose bylose susiformavo teismų praktika, kad tais atvejais, kai patenkinami nukentėjusiųjų (civilinių ieškovų) civiliniai ieškiniai ir iš nuteistųjų priteisiamos pinigų sumos padarytai turtinei žalai atlyginti, BK 72 straipsnio nuostatos paprastai netaikomos. Šiuo atveju atsakovui pritaikytas BK 72 straipsnis, nes ieškovė nereikalavo žalos atlyginimo baudžiamojo proceso metu ir tai, kas būtų buvę priteista civiliniam ieškovui, baudžiamojoje byloje buvo priteista valstybei.
13.5. Pažymėta, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje ieškovė reiškia praleidusi ieškinio senaties terminą. Dėl to atsakovas, be kita ko, prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ni8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-46/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-46/2009">3K-3-46/2009</a>). Nagrinėjamu atveju žala atsirado tada, kai atsakovai neteisėtai pasisavino kasatoriaus lėšas, o nuo 2013 m. liepos 2 d. ieškovės valdymo organams turėjo būti žinoma apie atsakovų padarytą žalą.
13.6. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą vienai iš šalių praturtėti arba du kartus atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, turi būti derinamos taikomos baudžiamojo ir civilinio poveikio priemonės, siekiant išlaikyti jų proporcingumą.
13.7. Neteisėtai įgyto turto (uždraustos veikos rezultato) konfiskavimo ir žalos atlyginimo nukentėjusiajam tarpusavio santykis yra nagrinėtas kitų ES šalių teisės doktrinoje. Pavyzdžiui, Vokietijos teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos atliktoje studijoje apie įstatymo, susijusio su turto konfiskavimu baudžiamojoje teisėje, reformą nagrinėjama rizika, kad tas pats reikalavimas nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti pareikštas du kartus, vieną kartą valstybės konfiskavimo forma, kitą kartą – nukentėjusiojo civilinio ieškinio pagrindu. Tačiau šioje studijoje nurodoma, kad esamos teisės normos užkerta tam kelią. Jei nukentėjusysis pareiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo baudžiamosios bylos proceso metu, tai rizikos apskritai nekyla, nes valstybė tada nebereiškia reikalavimo dėl turto konfiskavimo valstybės naudai. Jei tai įvyksta po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo vykdymo proceso metu, tuomet valstybė laikoma trečiuoju asmeniu Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 267 straipsnio prasme, kur nustatyta, kad trečiasis asmuo gali įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui. Tačiau jei nukentėjusysis pareiškia reikalavimą tiesiogiai nuteistajam kaip skolininkui, tai šį nuo dvigubos žalos atlyginimo apsaugo Vokietijos baudžiamojo proceso norma. Nagrinėjamu atveju kaip atsakovą ieškovė turėjo nurodyti ir valstybę ir iš jos prašyti kompensuoti jos turto praradimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl turto konfiskavimo ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo santykio
14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.
15. Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra įgyvendintas Lietuvos Respublikos įstatymuose: CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatytas visiškas žalos atlyginimo principas; pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ir t. t.
16. BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
17. Pirmiau nurodytoje BPK normoje nustatyta asmens teisė pareikšti ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nesiejama su nukentėjusio asmens statuso įgijimu baudžiamojo proceso metu. Joje formuluojama nuostata, kad nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo turi teisę pareikšti civilinį ieškinį tiek ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu BPK nustatyta tvarka, tiek ieškinį CPK nustatyta tvarka po to, kai baigiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Toks reglamentavimas užtikrina konstitucinio žalos atlyginimo principo įgyvendinimą, nes ir nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojo proceso metu nukentėjęs asmuo šią teisę gali įgyvendinti vėliau. Įstatymuose nėra nustatyta apribojimų nukentėjusiam asmeniui pareikšti civilinį ieškinį po nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo, išskyrus atvejį, kai baudžiamojo proceso metu civilinis ieškinys atmestas (BPK 112 straipsnio 4 dalis).
18. BK 72 straipsnyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-379/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-379/2012">3K-7-379/2012</a> aptariant praktiką baudžiamosiose bylose nurodyta, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Taigi turto konfiskavimas, remiantis galiojančiu reglamentavimu, yra vertinamas kaip baudžiamojo poveikio priemonė, o ne bausmė baudžiamosios teisės prasme; Turto konfiskavimas įsigaliojus 2000 m. BK neteko bausmės savybių. Juo siekiama užkirsti kelią asmeniui pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, o ne jį nubausti. Pažymėta, kad turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonės skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei, o taikant civilinę atsakomybę – nukentėjusiam asmeniui.
20. Atsižvelgiant į tai, kad iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti, teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas prioritetas teikiamas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas tik tada, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas nukentėjusio asmens civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Kai turtas grąžinamas nukentėjusiam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012; 2019 m. sausio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-489/2019 7 punktą ir jame nurodytą praktiką; kt.).
21. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar už teisės pažeidimus baudžiamojo ir civilinio proceso metu taikomos poveikio priemonės yra proporcingos, t. y. ar gali būti ginama nukentėjusio asmens, kurio lėšos nusikalstamu būdu buvo pasisavintos kaltininkų, teisė į žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka po to, kai įsiteisėja nuosprendis, kuriuo buvo kaltininkų atžvilgiu taikytas turto konfiskavimas, tačiau baudžiamojoje byloje nukentėjęs asmuo nebuvo reiškęs civilinio ieškinio. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės valdymo organams buvo žinoma apie baudžiamąją bylą, tačiau ji nereiškė civilinio ieškinio, žalos suma, kurią ji reikalauja priteisti iš atsakovų, buvo konfiskuota valstybės naudai kaip nusikalstamais veiksmais įgytos lėšos, nuosprendis yra vykdomas, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikant atsakovams civilinę atsakomybę pakartotinai iš jų išieškoti tą pačią sumą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai nepripažinti ieškovės teisės į žalos atlyginimą po nuosprendžio konfiskuoti turtą įsiteisėjimo, nurodydamas, kad konfiskuotas turtas atiteko valstybei, o ieškinio tenkinimas neproporcingai pablogintų atsakovų padėtį. Tokią teismų išvadą teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta.
22. Nutarties 17 punkte nurodyta, kad įstatymuose nėra nustatyta apribojimų nukentėjusiam asmeniui pareikšti civilinį ieškinį po nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo. Nuosprendžio dėl turto konfiskavimo priėmimas ir vykdymas iš esmės tik apriboja nusikaltimą padariusių asmenų galimybę pasinaudoti iš nusikaltimo gauta nauda, tačiau nekompensuoja nukentėjusio asmens dėl nusikalstamų veiksmų patirtos žalos. Dėl to teisės į žalos atlyginimą atėmimas iš nukentėjusio asmens po to, kai nuosprendžiu buvo konfiskuota iš kaltų asmenų nusikalstamais veiksmai gauta turtinė nauda, reikštų konstitucinės teisės į žalos atlyginimą ribojimą be teisinio pagrindo.
23. Be to, pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė atlyginti žalą pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Turto konfiskavimo instituto taikymas savaime nėra pagrindas civilinei žalos atlyginimo prievolei pasibaigti ar atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo. Dėl to nukentėjusio asmens teisės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka po to, kai įsiteisėja nuosprendis konfiskuoti turtą, nepripažinimas iš esmės lemtų ir įstatyme nenustatyto prievolės pasibaigimo pagrindo pripažinimą. Dėl to konstatuotina, kad net ir tuo atveju, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas po to, kai nuosprendžiu yra konfiskuotos nusikalstamais veiksmais įgytos lėšos, teismas turi tokį nukentėjusio asmens reikalavimą nagrinėti iš esmės.
24. Sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimas po nuosprendžio konfiskuoti turtą priėmimo nelemia dvigubo nubaudimo, nes turto konfiskavimo ir teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo tarpusavio santykis išsprendžiamas vykdymo procese. Tiek teismo nuosprendis dėl turto konfiskavimo, tiek sprendimai dėl nusikalstama veika patirtos žalos atlyginimo vykdomi pagal CPK normas. Turto konfiskavimo, kaip ir galimybės tenkinti nusikalstamus veiksmus padariusio asmens kreditorių reikalavimus iš konfiskuoto turto klausimai reglamentuojami CPK 755 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios vykdymo išlaidos (1 dalis). Jeigu nuosprendyje, nutartyje ar nutarime išvardyti daiktai konfiskuoti, nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami išieškant iš kito turto, o iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka (2 dalis).
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 755 straipsnio normas, pripažino pagrįstais išieškojimą civiliniam ieškovui vykdžiusios antstolės veiksmus, kuriais ji, nustačiusi, jog kaltininkas neturi pakankamai turto, kad iš jo būtų galima išieškoti visą skolą pagal baudžiamojoje byloje teismo patenkintus civilinio ieškovo (nukentėjusio asmens) turtinius reikalavimus, išieškojimą nukreipė į konfiskuotą turtą – automobilį. Teismas konstatavo, kad įstatymuose nenustatyta apribojimų pagal kreditorių reikalavimus išieškoti iš konfiskuoto turto po to, kai turtas nustatyta tvarka perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes CPK 755 straipsnio normos reglamentuoja situaciją, kai konfiskuotas turtas jau yra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-45/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-45/2012">3K-3-45/2012</a>). Pažymėtina, kad toks CPK 755 straipsnio normos aiškinimas pateiktas civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes nurodomoje nutartyje civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo buvo pateiktas baudžiamojoje byloje, kurioje nuosprendžiu nuspręsta tiek konfiskuoti automobilį, tiek tenkinti civilinį ieškinį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas CPK 755 straipsnio normų aiškinimas iš esmės gali būti taikomas ir teisinėse situacijose, kai civilinis ieškinys pareiškiamas ir patenkinamas vėliau, t. y. po teismo nuosprendžio, nutarties ar nutarimo dėl turto konfiskavimo priėmimo.
26. Minėta, kad CPK 755 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas kreditorių turtinių reikalavimų tenkinimas, kai nuosprendžiu konfiskuojami išvardyti daiktai: nuteistojo kreditorių reikalavimai tenkinami išieškant iš kito turto, o iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka. Vis dėlto minėta norma neturėtų būti aiškinama taip, kad sudarytų prielaidas kaltininko dvigubam nubaudimui tais atvejais, jeigu, visiškai ar iš dalies įvykdžius ankstesnį teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, vėliau pradėtoje civilinėje byloje iš kaltininko priteisiamas žalos atlyginimas nukentėjusiajam ir kaltininkas turi kito turto, iš kurio gali būti išieškota visa sprendimu priteista žala.
27. Nutarties 19 punkte nurodyta, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kurios tikslas, be kita ko, padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir siekia asmenį grąžinti į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, t. y. siekia kompensuoti asmens patirtą žalą. Išieškant iš konfiskuoto turto civiliniam ieškiniui tenkinti priteistas sumas, nusikalstamą veiką atlikęs asmuo netenka galimybės pasinaudoti iš nusikalstamos veikos gauta turtine nauda ir kartu įvykdoma prievolė atlyginti žalą ją patyrusiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-45/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-45/2012">3K-3-45/2012</a>). Dėl to pagal bendrą taisyklę tuo atveju, kai visiškai ar iš dalies įvykdytas teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas, kuriuo konfiskuoti kaltininko iš nukentėjusio asmens nusikalstamu būdu pasisavinti pinigai, išieškojimas pagal teismo sprendimą dėl turtinės žalos, padarytos nusikalstamu būdu pasisavinant nukentėjusiojo pinigus, atlyginimo, priimtą pagal nukentėjusio asmens ieškinį, pareikštą po nuosprendžio priėmimo, nukreipiamas: 1) į konfiskuotą turtą – ta apimtimi, kuria įvykdytas teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl turto konfiskavimo; 2) į kaltininko turtą – ta dalimi, kuria teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl turto konfiskavimo neįvykdytas.
28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė žalos atlyginimą ir prievolės pabaigą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į konstitucinį žalos atlyginimo principą, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti priimtus teismų procesinius sprendimus. Kadangi bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį vien dėl to, kad galioja anksčiau priimtas nuosprendis konfiskuoti iš nusikaltimą padariusių asmenų turtą, nenagrinėjo ir nevertino civilinei atsakomybei taikyti reikšmingų aplinkybių, be kita ko, ir klausimo dėl ieškovės prašomos taikyti civilinės atsakomybės solidarumo pobūdžio, atsakovo prašomos taikyti ieškinio senaties, tai panaikinus teismų procesinius sprendimus byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam teismui.
30. Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas kartu su šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
