Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-788/2026
Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00021-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M.-P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 3 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžiu R. M.-P. nuteista už dvi nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausmėmis ir, jas subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimo bausmė dešimčiai mėnesių su įpareigojimais viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi arba gydymusi.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 3 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies tenkinus nuteistosios R. M.-P. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nuosprendis pakeistas:
R. M.-P. už nusikalstamas veikas, nurodytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą vietoj laisvės apribojimo bausmių paskirtos 115 MGL (5750 Eur) ir 130 MGL (6500 Eur) dydžio baudos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu, ir R. M.-P. paskirta subendrinta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.
Šioje byloje taip pat nuteistas E. R. (E. R.). Dėl jo nuteisimo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje R. M.-P. nuteista už dvi nusikalstamas veikas, nustatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis (detalesnis aprašymas pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose):
1.1. R. M.-P. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad susitarė duoti ir ne vėliau kaip 2021 m. vasario 18 d. 12.00 val. davė individualią veiklą vykdančiam K. J. 2500 Eur kyšį už tai, kad jis, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojams – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir VMSA) Vyriausiojo miesto architekto skyriaus Detaliojo planavimo ir architektūros poskyrio vedėjui B. B. ir VMSA Vyriausiojo miesto architekto skyriaus Projektavimo sąlygų poskyrio vyriausiajam specialistui M. M., paveiktų juos, kad šie, teisėtai vykdydami savo įgaliojimus, priimtų R. M.-P., E. R. ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims palankius sprendimus dėl žemės sklypo padalijimo ir leidimo statyti dvibučius gyvenamuosius namus adresu: Mūrinės g. 40, Vilnius.
1.2. R. M.-P. taip pat nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad susitarė duoti ir ne vėliau kaip 2021 m. rugsėjo 14 d. davė ne mažesnį nei 600 Eur ir ne didesnį nei 1500 Eur kyšį K. J., siekdama, kad jis, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovei N. M., paveiktų ją, kad ši, teisėtai vykdydama savo įgaliojimus, priimtų R. M.-P. ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims palankius sprendimus, t. y. pritartų projektui „Kultūros rūmų Kauno g. 5, Vilniuje, paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą (7.2) projektas, atliekant paprastąjį remontą“.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistoji R. M.-P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 3 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, taikant BK 40 straipsnio nuostatas. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 331 straipsnio 2 ir 4 dalių pažeidimus, nes įrodymus vertino selektyviai ir tendencingai, nepašalino egzistuojančių prieštaravimų ir abejonių dėl įrodymų patikimumo, savo išvadas grindė prielaidomis, abejonių nevertino kaltinamo asmens naudai, dėl to nepagrįstai tuos pačius veiksmus kvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ne kaip tęstinę veiką, o kaip realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Taip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 63 straipsnio 10 dalį. Tuos pačius veiksmus kvalifikuojant du kartus pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir netaikant BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatų, buvo nepagrįstai ir neteisėtai priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
2.2. Kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir taip buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisė tinkamai pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), o neaiškios kaltinimo ribos lėmė nepagrįsto skundžiamo nuosprendžio priėmimą. Kaltinimas neaiškus, prieštaringas – dirbtinai išplėstos veikos, tariamai nusikalstamų veikų apimtis ir skaičius. Buvo dirbtinai išplėsta kaltinimo apimtis, R. M.-P. veiksmus kvalifikuojant kaip atskirus nusikaltimus. Nenurodyta, kokiu konkrečiu laiku kiekvienu atveju įvyko susitarimas su K. J. dėl inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Veikimo laikotarpis yra platus, todėl sudėtinga įvardyti, kada konkrečiai įvyko susitarimas dėl abiejų kaltinimuose nurodytų projektų.
2.3. Byloje nustatyta, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos esant tapačioms aplinkybėms: kyšiai abiem atvejais K. J. buvo duoti už tapačius veiksmus, t. y. siekiant paveikti asmenis, kad šie teisėtai veikdami veiktų vykdydami įgaliojimus. Abiem atvejais dėl kyšių ir pageidaujamų veiksmų buvo tariamasi tuo pačiu laikotarpiu, tų pačių ar tarpusavyje persipinančių pokalbių metu, kyšiai sumokėti vienam ir tam pačiam asmeniui. Tai patvirtina ne tik bendrą K. J. siekį gauti atlygį už pageidaujamus veiksmus, bet ir nuteistosios siekį už atlygį naudotis tokiomis K. J. „paslaugomis“ dėl abiejų objektų klientų naudai. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šios veikos padarytos tais pačiais veiksmais, vadovaujantis tais pačiais motyvais, siekiant to paties tikslo ir esant bendrai tyčiai.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 24–26 punktuose tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų dalies įrodymų turinį. Viena iš motyvuotų teismo sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Tai, kad teisė būti išklausytam nebuvo įgyvendinta, atspindi itin lakoniškas procesinio sprendimo turinys. Išvados dėl kaltės, padarius dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, grindžiamos deklaratyviais teiginiais, tik atkartojant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų dalies įrodymų turinį, o ne atlikus teisiškai reikšmingų aplinkybių analizę ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį įrodymų vertinimą. Todėl esminiai apeliacinio skundo argumentai nebuvo analizuoti. Jeigu teismas nepasisako dėl svarbiausių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, nenurodo motyvų, kodėl skundas atmetamas, yra pažeidžiama BPK 320 straipsnio 3 dalis.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų visiškai nepasisakė ir jų neištaisė, nes neanalizavo esminių apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepateikė motyvuotų išvadų. Deklaratyvus pirmosios instancijos teismo dalies išvadų teisėtumo ir pagrįstumo konstatavimas, aiškiai neatsakius į apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus, negali būti pripažintas motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esminių argumentų pateikimu. Toks sprendimas pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatas. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai turėtų būti pripažįstami esminiais BPK pažeidimais, nes jie suvaržė nuteistosios R. M.-P. teisę į teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.6. Teismai įrodymus vertino selektyviai, jais rėmėsi nepašalinę tarpusavio prieštaravimų, neargumentuodami. Byloje išimtinai buvo vadovaujamasi kitų įtariamųjų (nuteistų kitose iš šios bylos išskirtose baudžiamosiose bylose) K. J., M. M. ir N. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir tam tikra užfiksuota žvalgybos priemonėmis surinkta informacija, kuri atspindi tik atskiras aplinkybes, o ne jų visumą. Nei K. J., nei M. M., nei N. M. nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau abiejų instancijų teismai vadovavosi tik jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kiti byloje apklausti liudytojai negalėjo nurodyti, kaip ir kada R. M.-P. susitarė su K. J. duoti kyšį už tam tikrų asmenų paveikimą, nes jie šiame susitarime nedalyvavo. Tačiau teismai šios aplinkybės niekaip nevertino, dėl jos detaliai nepasisakė ir tik nurodė, kad liudytojai nenurodė, jog, pradėjusi tartis su K. J. dėl objekto, esančio adresu: Mūrinės g. 40, Vilnius, ar derybų procese R. M.-P. jau turėjo sumanymą dėl objekto, esančio adresu: Kauno g. 5, Vilnius, duoti kyšį už N. M. paveikimą. Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad visi šie asmenys ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti neišsamiai, tačiau jie pasinaudojo savo teise atsisakyti duoti parodymus. Todėl neaišku, kokiu pagrindu ir kuo remdamiesi abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad nei užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose ar trumposiose žinutėse, nei apklausų metu liudytojai ar R. M.-P. nenurodė, kad pradėjusi tartis su K. J. dėl objekto, esančio adresu: Mūrinės g. 40, Vilnius, ar derybų procese ji jau turėjo sumanymą dėl objekto, esančio adresu: Kauno g. 5, Vilnius, duoti kyšį už N. M. paveikimą dėl pritarimo projektui. Taigi abiejų instancijų teismai nesivadovavo principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
2.7. Pirmosios instancijos teismas iškraipė nuosprendyje dėstomus įrodymus, nurodydamas, kad R. M.-P., 2022 m. spalio 6 d. apklausiama kaip įtariamoji, aplinkybių apie bendrą sumanymą nenurodė. R. M.-P. 2022 m. spalio 6 d. parodė, kad pokalbis su K. J. vyko tuo pačiu metu, darbinio susitikimo metu, vienu metu paraleliai kalbant apie du objektus ir nurodant, su kokiomis problemomis yra susiduriama, siekiant įgyvendinti klientų poreikius. Tai, kad galutiniai sprendimai dėl objektų buvo priimti skirtingu laiku, paaiškinama tuo, kad abiejuose objektuose buvo sprendžiami skirtingi klausimai ir tiems klausimams išspręsti buvo taikomos skirtingos procedūros. R. M.-P. parodė, kad vienais veiksmais vieno pokalbio su vienu žmogumi metu ji stengėsi pasiekti bendrą rezultatą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje teigdamas, kad tiek per ikiteisminį tyrimą, tiek ir bylos nagrinėjimą teisme R. M.-P. buvo išsami ir nuosekli, dėl neaiškių priežasčių šios parodymų dalies visiškai nevertino. Šie parodymai apie išdėstytas aplinkybes liko nepaneigti, todėl byloje turėjo būti taikomas in dubio pro reo principas.
2.8. Priešingai nei nurodo abiejų instancijų teismai, byloje žvalgybos priemonėmis užfiksuota surinkta informacija atspindi tik atskiras aplinkybes, o ne visumą apie nusikalstamų veikų padarymą nuo susitarimo jas daryti pradžios iki jų užbaigimo, tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų išsamiai nepasisakė. Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų ir suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo. Teismų sprendimai nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimti nesilaikant atskirų įrodymų ir jų visumos objektyvaus vertinimo, nepašalinti įrodymų tarpusavio prieštaravimai, įrodymai vertinti selektyviai, taip pažeidžiant BPK 1, 20 straipsnius ir 305 straipsnio 1 dalį. Tokie pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminiai, suvaržę įstatymų garantuojamas teises ir sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Stanislavas Barsulis (Stanislav Barsul) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios R. M.-P. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasaciniu skundu ir jame išdėstytais deklaratyvaus pobūdžio argumentais iš esmės yra nesutinkama su abiejų instancijų teismų išvadomis ir nuteistosios R. M.-P. veiksmų teisiniu vertinimu. Didžioji dalis kasaciniame skunde nurodytų argumentų yra tokie patys kaip ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė. Šis teismas išsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad ji neva padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, o ne du nusikaltimus, nurodytus BK 226 straipsnio 1 dalyje. Be to, nuteistosios kasaciniame skunde nėra konkrečiai nurodyta, į kokį R. M.-P. apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas neatsakė.
3.2. Kasaciniame skunde klaidingai bandoma sudaryti įspūdį, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 24–26 punktuose iš esmės atkartojo tai, kas nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 24 punkte pateikė savo argumentus dėl nuteistosios parodymų reikšmės ir vertinimo ypatumų, 25 punkte pritarė pirmosios instancijos teismui, kad nuteistoji siekė paveikti skirtingus subjektus ir sulaukti skirtingo teisėto veiksmo, o 26 punkte išdėstė byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ištirtų įrodymų savarankišką vertinimą, sugretindamas juos su kitų byloje surinktų duomenų visuma, be kita ko, atsižvelgdamas ir į aplinkybes, kurios nebuvo plačiau analizuotos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertino R. M.-P. veiksmus ne tik tęstinės nusikalstamos veikos požiūriu, bet ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapties prasme. Vien tai, kad šio teismo vertinimas sutampa su pirmosios instancijos teismo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kokius nors BPK pažeidimus.
3.3. Nuteistosios iškeltos tariamos abejonės ir neaiškumai yra deklaratyvūs ir nepagrindžia in dubio pro reo principo pažeidimo. Šie teiginiai, vertinami kartu su versija apie neva padarytą tik vieną tęstinę nusikalstamą veiką, laikytini bandymu sumenkinti nusikalstamų veiksmų reikšmę, pavojingumą ir, siekiant laidavimo, išvengti realių teisinių pasekmių.
3.4. Nėra ginčo, kad R. M.-P. vieno iš daugelio pokalbių su K. J. metu galėjo kalbėtis apie abu objektus. Tačiau jos tyčia iš naujo susiformuodavo, kai dėl šių objektų pritarimo kildavo sunkumų. R. M.-P. tyčia, susitariant ir duodant kyšį K. J., taip siekiant, kad pastarasis, pasinaudodamas savo pažintimis, paveiktų atitinkamus asmenis, susiformuodavo iš naujo tiek dėl Mūrinės g. 40, Vilniuje, tiek dėl Kauno g. 5, Vilniuje, kai skirtingais momentais skirtingos institucijos nepatvirtindavo prašymų. Tai iš esmės patvirtina ir nuteistosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, visuma.
3.5. Svarbu atkreipti dėmesį į susitarimų dėl kyšio ir kyšio davimų datas. Pirmuoju atveju (dėl Mūrinės g. 40, Vilniuje) R. M.-P. susitarė su K. J. dėl kyšio ir jį davė už jo pažadą paveikti VMSA darbuotojus 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje, bet ne vėliau nei 2021 m. vasario 18 d. O tyčia dėl objekto, esančio adresu: Kauno g. 5, Vilnius, susiformavo vėliau, t. y. ne anksčiau nei 2021 m. rugsėjo 1 d. ir ne vėliau nei 2021 m. rugsėjo 14 d., tik atsiradus nesklandumams dėl pritarimo projektui. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje nuteistoji jau žinojo, jog dėl objekto, esančio adresu: Kauno g. 5, Vilnius, bus susidurta su sunkumais, susijusiais su Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos pritarimu statinio projektui. Be to, nėra jokio pagrindo spręsti, kad R. M.-P., pradėjusi tartis su K. J. dėl objekto, esančio adresu: Mūrinės g. 40, Vilnius, ar derybų procese jau turėjo sumanymą dėl objekto, esančio adresu: Kauno g. 5, Vilnius, duoti kyšį už N. M. paveikimą dėl pritarimo projektui. Be to, nuteistoji R. M.-P. siekė paveikti skirtingus subjektus ir sulaukti skirtingo teisėto veiksmo.
3.6. Nors tarpininkas buvo tas pats asmuo, tačiau projektų pateikimo atsakingoms institucijoms, susitarimo, pinigų perdavimo laikotarpiai ir kyšių sumos skirtingi. Taip pat skirtingais momentais su skirtingomis institucijomis kildavo problemų dėl pritarimo minėtiems projektams (nepatvirtinami prašymai), skirtingu laiku klientai sutikdavo susimokėti, skyrėsi subjektai, kuriuos buvo siekiama paveikti, ir pageidaujamas teisėtas veikimas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad tai buvo bendras sumanymas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios R. M.-P.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019 ir kt.).
6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė nesutinka su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu, kiek tai susiję su dviejų atskirų, o ne vienos tęstinės, nusikalstamų veikų, nurodytų BK 226 straipsnio 1 dalyje, konstatavimu. Didelė dalis šių kasacinio skundo argumentų yra deklaratyvaus pobūdžio. BPK straipsnių išvardijimas, teigiant, kad jie buvo esmingai pažeisti, ir dėstant savą įrodymų ir susiklosčiusios situacijos vertinimą, nėra tinkami teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos nagrinėjimą kasacine tvarka. Nors kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, tačiau šis teiginys skundė nedetalizuojamas.
7. Kartu pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl kaltinamojo akto trūkumų nebuvo keltas ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Be to, ši kasacinio skundo dalis taip pat yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nenagrinėtina.
8. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo argumentus tikrina, ar teismai pagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 10 dalies ir nuteistosios R. M.-P. veiksmus kvalifikavo ne kaip vieną tęstinę, o kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, nurodytas BK 226 straipsnio 1 dalyje.
Dėl nusikalstamos veikos tęstinumo
9. BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika yra tęstinė tais atvejais, kai tas pats asmuo padaro dvi ar daugiau tame pačiame BK straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, iš kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka tame pačiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, arba kai, padarius dvi ar daugiau veikų, vienas ar keli veiksmai (ar neveikimas) atitinka administracinio nusižengimo (ar kitokio teisės pažeidimo) požymius, tačiau jų visuma atitinka BK įtvirtintą nusikalstamą veiką ir visas veikas jungia bendras sumanymas. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo paprasto pavienio nusikaltimo, yra bendras kaltininko sumanymas, sujungiantis du ar daugiau veiksmų, kurie kiekvienas atskirai, nesant bendro sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus, administracinius nusižengimus ar kitokius teisės pažeidimus. Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-P-31-788/2021, 2K-P-51-719/2023 ir kt.).
10. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad buvo padarytos dvi atskiros prekybos poveikiu nusikalstamos veikos, atsižvelgė į šias aplinkybes: abiem atvejais buvo siekiama paveikti skirtingus subjektus dėl skirtingų projektų ir sulaukti skirtingo pobūdžio palankių sprendimų; susitarimo ir pinigų perdavimo laikotarpiai skirtingi; kaltinamosios tyčia susitariant ir duodant kyšį K. J. kiekvienu atveju susiformuodavo iš naujo, kai skirtingais momentais skirtingos institucijos nepatvirtindavo prašymų (nuosprendžio 86 lapas). Apeliacinės instancijos teismas skyrė papildomą dėmesį įvykių (susitarimų, prašymų registravimo) datoms bei kitoms bylos detalėms ir šių aplinkybių analizė patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistosios tyčia susitarti ir duoti kyšį K. J. už tam tikrų asmenų paveikimą susiformavo iš naujo kiekvienu atveju, todėl kvalifikuoti jos nusikalstamus veiksmus kaip vieną tęstinį nusikaltimą nėra pagrindo (nuosprendžio 26–27 punktai).
11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Vien tai, kad skirtingus asmenis skirtinguose reikaluose buvo siekiama paveikti veikiant per tą patį asmenį (K. J.), nesudaro pagrindo konstatuoti prekybos poveikiu tęstinumo. R. M.-P. inkriminuotų prekybos poveikiu nusikalstamų veikų (BK 226 straipsnio 1 dalis) esmė yra tarpininko, turinčio tikėtinos įtakos, papirkimas, kad jis papirkėjo interesais paveiktų atitinkamą instituciją ar konkrečius reikiamus įgaliojimus turinčius asmenis, kad jie priimtų papirkėjui rūpimą tarnybinį sprendimą, atliktų tam tikrus pageidaujamus veiksmus ar, atvirkščiai, nepriimtų nepageidaujamo sprendimo arba neatliktų nepageidaujamų veiksmų. Šios nusikalstamos veikos sudėties specifika leidžia teigti, kad vienas iš kriterijų pripažįstant atskirus tokio veikimo epizodus tęstine veika yra tai, kad papirkėjas siekia išspręsti tą patį jam rūpimą klausimą arba kiekvienu atveju siekia paveikti tuos pačius asmenis, iš kurių tikimasi palankaus tarnybinio sprendimo. Šiuo atveju R. M.-P., perduodama kyšius K. J., siekė išspręsti tarpusavyje nesusijusius reikalus dėl skirtingų interesantų ir nekilnojamojo turto objektų, paveikti skirtingus subjektus, kurie dirbo skirtingose institucijose ir priiminėjo tarpusavyje nesusijusius sprendimus. Šios teismų nustatytos aplinkybės taip pat prieštarauja kasaciniame skunde išdėstytai pozicijai, kad R. M.-P. padarytus korupcinio pobūdžio veiksmus jungė bendras sumanymas.
12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai, R. M.-P. nuteisdami už dviejų pavienių nusikalstamų veikų, nurodytų BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Atitinkamai, nesant vienos iš būtinų laidavimo sąlygų, t. y. kad asmuo nusikalto pirmą kartą (BK 40 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nebuvo ir pagrindo taikyti šį atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Pažymėtina, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas esant idealiajai jų sutapčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04NS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-85/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-85/2008">2K-P-85/2008</a>, 2K-340/2012, 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018, 2K-224-1073/2023 ir kt.). Šiuo atveju R. M.-P. padarė dvi nusikalstamas veikas, sudarančias realiąją sutaptį, reiškiančią, kad ji nusikalto pakartotinai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios R. M.-P. kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Tomas Šeškauskas
Olegas Fedosiukas
