Civilinė byla Nr. 3K-3-27/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 34.5; 34.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Teodoros Staugaitienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. A. ir trečiojo asmens O. K. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. S. ir M. Š. ieškinį atsakovei O. A., dalyvaujant tretiesiems asmenims R. A., O. K., Lazdijų rajono 1-ajam notarų biurui, VĮ Registrų centro Alytaus filialui, dėl paveldėto turto pasidalijimo susitarimo pripažinimo galiojančiu, senaties termino atnaujinimo, paveldėjimo teisės liudijimo iš dalies pripažinimo negaliojančiu, turto priteisimo ir registro įrašo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovės M. Š. ir L. S. 2005 m. sausio 14 d. patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti, kad po tėvo V. A. A. mirties 1994 m. rugpjūčio 4 d. priėmė palikimą; 2) pripažinti 1994 m. rugpjūčio 4 d. susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo, pagal kurį joms atiteko dalis namų apyvokos daiktų, pinigų ir 3,07 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) galiojančiu; 3) atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl 1999 m. rugpjūčio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo; 4) pripažinti 1999 m. rugpjūčio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4084, išduotą Lazdijų rajono 1-ojo notarų biuro, dėl 3,07 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), iš dalies negaliojančiu; 5) priteisti iš atsakovės O. A. ieškovės L. S. naudai 1,535 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) priteisti iš atsakovės O. A. ieškovės M. Š. naudai 1,535 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 7) panaikinti O. A. nuosavybės teisių į 3,07 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registraciją nekilnojamojo turto registre. Ieškovės nurodė, kad po tėvo mirties 1994 m. rugpjūčio 4 d., nesant testamento, jos, kaip įstatyminės įpėdinės, priėmė palikimą, pradėdamos po tėvo mirties jį faktiškai valdyti, t. y. gavo dalį palikimo namų apyvokos daiktų, po 1000 Lt, dirbo žemę, prižiūrėjo ir tvarkė mišką, kartu su atsakove, kuri yra jų motina, naudojosi namu, remontavo pastatus, mokėjo mokesčius, pirko ūkio inventorių. Ieškovių teigimu, po tėvo mirties jos su atsakove buvo susitariusios pasidalyti palikimą, t. y. kad ieškovėms atiteks dalis namo ūkio daiktų, 2000 Lt ir 3,07 ha žemės, o atsakovei ir tretiesiems asmenims – gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, 2,88 ha žemės sklypas, traktorius, automobilis, pajiniai įnašai bei piniginiai indėliai. Nors ieškovės žinojo, kad 1999 m. rugpjūčio 4 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei į abu žemės sklypus, o ieškovių ir atsakovės susitarimas dėl paveldėto turto pasidalijimo nebuvo įformintas raštu, tačiau susitarimas dėl paveldėto turto pasidalijimo šalių buvo vykdomas. Ieškovės nurodė, kad ieškinio senaties terminas dėl 1994 m. rugpjūčio 4 d. paveldėto turto pasidalijimo susitarimo pripažinimo galiojančiu skaičiuotinas nuo 2003 m. balandžio 10 d., kai atsakovė pažeidė jų susitarimą, t. y. panaikino ieškovei M. Š. duotą įgaliojimą atsakovės vardu vesti bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pradėjo trukdyti naudotis paveldėtu turtu. Ieškovės pažymėjo, kad savo veiksmais atsakovė ilgą laiką pripažino ieškovių teisę į žemę, leisdama naudotis paveldėtu turtu ir išduodama įgaliojimus tvarkyti dokumentus, susijusius su planuojama paveldėtoje žemėje gyvenamojo namo statyba bei atstovauti atsakovei civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl to atsakovės, kaip ieškovių motinos, veiksmai, kai ji, žinodama apie susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo, ir tai, kad ieškovės neatsisako palikimo, pareiškime notarui dėl žemės palikimo priėmimo nenurodė kitų įpėdinių, yra nesąžiningi ir laikytini svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą 1999 m. rugpjūčio 4 d. atsakovei išduotam paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 6 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino. Teismas, ginčo santykiams taikydamas palikimo atsiradimo momentu galiojusį 1964 m. CK, remdamasis ieškovių parodymais, iš dalies atsakovės ir trečiojo asmens R. A. parodymais, rašytiniais įrodymais, liudytojų A. A., O. L., V. S., E. R., P. P. parodymais bei įvertinęs šalių artimus giminystės ryšius, sprendė, kad ginčo šalys - tiek abi ieškovės, tiek atsakovė priėmė palikimą po V. A. A. mirties: ieškovės priėmė savo palikimo dalį faktiškai jį valdydamos: naudojosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini) – kirto, valė mišką, pastatė pastatą, rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais. Taip pat jos naudojosi dalimi ūkio inventoriaus. Atsakovė priėmė palikimą, paduodama pareiškimą notarui. Tretieji asmenys R. A. ir O. K. nuo palikimo atsisakė, nereikšdami jokių reikalavimų šioje byloje. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu taip pat sprendė, kad ieškovės su atsakove buvo susitarusios dėl palikimo priėmimo ir pasidalijimo. Teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovės nebuvo pašauktos paveldėti, nes atsakovė, žinodama apie palikimo pasidalijimą, savo pareiškime dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo jų nenurodė. Šią bylos aplinkybę teismas vertino kaip atsakovės nesąžiningumą ieškovių atžvilgiu ir susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo pažeidimą. Ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti atnaujinimo klausimą teismas sprendė, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinęs ieškovių ir atsakovės artimus giminystės ryšius, gerus tarpusavio santykius po tėvo mirties, susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo ir tai, kad ieškovės realiai naudojosi faktiškai priimtu palikimu. Svarbia aplinkybe sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas laikė tai, kad atsakovė prašyme dėl palikimo priėmimo nenurodė notarui kitų įpėdinių. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo 1994 m. rugpjūčio 4 d. šalių susitarimui dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinti galiojančiu teismas nurodė, kad šalių susitarimas dėl paveldėto turto pasidalijimo yra sandoris, todėl jam turi būti taikomas ne CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų terminas, o bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminą teismas skaičiavo nuo 2003 m. balandžio 10 d., konstatavęs, kad ieškovių teisės dėl 1994 m. rugpjūčio 4 d. susitarimo vykdymo buvo pažeistos nutraukus įgaliojimą vesti civilinę bylą ir atsakovei akivaizdžiai atsisakius vykdyti susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas susitarimui dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinti galiojančiu nepraleistas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 14 d. nutartimi atsakovės O. A. ir trečiųjų asmenų R. A. bei O. K. apeliacinius skundus atmetė, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylos dalį ne ta teisena, nurodęs, kad tais atvejais, kai paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas, tai pagal CK 5.50, 5.8 straipsnius palikimo priėmimo faktas yra nustatomas vienoje byloje su ieškinio reikalavimu dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po V. A. A. mirties palikimas buvo priimtas ir pasidalytas gera valia, žodiniu šalių susitarimu. Kolegija sprendė, kad teismas pagrįstai vadovavosi CK 58 straipsnio 5 dalimi, pripažindamas 1994 m rugpjūčio 4 d. ieškovių žodinį susitarimą su atsakove O. A. dėl palikimo pasidalijimo, pagal kurį ieškovėms atiteko 3,07 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Be to, įstatyme nereikalaujama, kad sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų pasidalijimo būtų sudaromi raštu ir patvirtinti notaro, nes susitarimas dėl paveldėjimo nėra sandoris dėl nekilnojamojo daikto. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti ir pagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino visus surinktus įrodymus byloje, teismo sprendimo išvados atitinka bylos aplinkybių ir įrodymų visumą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodomais motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė O. A. ir trečiasis asmuo O. K. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovių L. S. ir M. Š. ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, nustatydami susitarimo dėl paveldėto turto sudarymo faktą, nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi liudytojų parodymais ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalį, 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktą ir 58 straipsnio 2 dalį. Kasatorės pažymėjo, kad iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jog, atsiradus palikimui, ieškovės su atsakove žodžiu susitarė, kad atsakovė, savo vardu atkūrusi nuosavybės teises į 3,07 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), šį žemės sklypą padovanos ieškovėms, ir tai, kad šį susitarimą atsakovė vykdė iki 2003 m. balandžio 10 d., darytina išvada, kad ginčijamas sandoris nebuvo įvykdytas jo sudarymo metu, jo suma buvo didesnė nei 500 Lt, todėl, vadovaujantis šio sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktu, šis sandoris turėjo būti sudarytas paprasta rašytine forma. Kadangi ginčo sandorio šalys nesilaikė privalomos paprastos rašytinės formos, tai pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį ir 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį teismai, nustatydami šio sandorio sudarymo faktą, negalėjo remtis liudytojų parodymais. Byloje nėra kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ginčo sandorio sudarymo faktą.
2. Pagal 1964 m. CK 600 straipsnio 1 dalį paveldėtas turtas pasidalijamas priėmusių palikimą įpėdinių susitarimu. Šioje normoje nustatytas imperatyvus reikalavimas įpėdiniui (įpėdiniams) priimti palikimą tam, kad jis galėtų palikimą pasidalyti. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį tik priėmęs palikimą įpėdinis įgyja visas iš palikimo kylančias teises ir pareigas, taip pat ir teisę pasidalyti palikimą. Tuo tarpu 1994 m. rugpjūčio 4 d., kai buvo sudarytas ginčijamas susitarimas, atsakovė dar nebuvo priėmusi palikimo, todėl pagal 1964 CK 587 straipsnio 1 dalį bei CK 600 straipsnio 1 dalį ji neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio. Taigi, pagal teismų nustatytas faktines ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, ginčo sandoris pažeidžia imperatyviąsias 1964 CK 587 straipsnio 1 dalies ir CK 600 straipsnio 1 dalies normas, todėl, vadovaujantis 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalimi, šis sandoris yra niekinis. Kasatorės taip pat pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 590 straipsnio 1 dalį, esant keliems įpėdiniams, jeigu tik dalis iš jų priėmė palikimą ir jie nėra gavę paveldėjimo teisės liudijimo, nepraėjus 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytam šešių mėnesių terminui palikimui priimti, palikimą priėmusiems įpėdiniams draudžiama sudaryti susitarimą dėl palikimo pasidalijimo. Tik suėjus nurodytam terminui arba įpėdiniams gavus paveldėjimo teisės liudijimus, tampa žinomi visi įpėdiniai, priėmę palikimą, jiems tenkanti palikimo dalis, ir jie gali bendru sutarimu pasidalyti palikimą. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad 1994 m. rugpjūčio 4 d., kai buvo sudarytas ginčijamas susitarimas, kiti įpėdiniai - tretieji asmenys R. A. ir O. K., nebuvo priėmę palikimo, o ginčijamą susitarimą sudariusios ieškovės ir atsakovė neturėjo išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Taigi ginčo sandoris taip pat pažeidžia imperatyviąją 1964 m. CK 590 straipsnio 1 dalies normą, todėl pagal 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalį šis sandoris yra niekinis. Dėl nurodytų imperatyviųjų 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalies, 590 straipsnio 1 dalies bei CK 600 straipsnio 1 dalies normų pažeidimų bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalį privalėjo ex officio pripažinti ginčo sandorį niekiniu. To nepadarydami, teismai pažeidė 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalį, 587 straipsnio 1 dalį, 590 straipsnio 1 dalį, 600 straipsnio 1 dalį.
3. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 600 straipsnio 1 dalį ir 573 straipsnio 1 dalį, nes neišsiaiškino šių normų taikymui svarbių aplinkybių. Teismai, pažeisdami šias normas, visiškai nesiaiškino, ar palikimą sudarančio turto pasidalijimas pagal teismų nustatytas ginčo susitarimo sąlygas atitinka lygių dalių principą, ir nepagrįstai ginčo sandorį pripažino galiojančiu. Kasatorės pažymėjo, kad atsakovės užsakymu turto vertintojas UAB „Geomatas“ 2006 m. rugpjūčio mėnesį atliko palikimą sudarančio turto vertinimą ir nustatė, kad atsakovei pagal tariamą ginčo susitarimą atitekusios namų valdos vertė yra 28 500 Lt, ieškovėms atitekusio 3,07 ha žemės sklypo vertė yra 282 500 Lt. Taigi ginčo susitarimu akivaizdžiai buvo pažeistas lygių dalių principas. Teismai, pripažindami ginčo sandorį galiojančiu, pažeidė 1964 m. CK 600 straipsnio 1 dalį ir 573 straipsnio 1 dalį.
4. Ginčo susitarimui dėl paveldėto turto pasidalijimo pagal jo sudarymo metu galiojusį 1964 m. CK buvo privaloma paprasta rašytinė forma, todėl, vadovaujantis 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalimi, šis sandoris negalėjo būti pripažintas galiojančiu. Be to, ginčo sandoris pažeidžia imperatyviąsias 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalies, 590 straipsnio 1 dalies ir 600 straipsnio 1 dalies normas, todėl šis sandoris pagal 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalį yra niekinis. Taigi teismai pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalį negalėjo ginčo sandorio pripažinti galiojančiu. Be to, teismai pripažindami ginčo sandorį galiojančiu pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalį pažeidė šią normą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001).
5. Teismai pažeidė 1964 m. CK 574 straipsnį ir 587 straipsnio 2 dalį, nes kai kurių V. A. A. priklaususių namų apyvokos daiktams priskirtų daiktų paėmimą atsakovės sutikimu prilygino palikimo priėmimui, pradedant jį faktiškai valdyti. Taip teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006).
6. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovės priėmė palikimą, pradėdamos faktiškai valdyti 3,07 ha ginčo žemės sklypą, pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes nenustatė, ar šie veiksmai buvo atlikti per 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti. Byloje nustatyta, kad mirus V. A. A. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą dar nebuvo atkurtos. Nuosavybės teisės į šį sklypą buvo atkurtos tik Alytaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 16 d. sprendimu, t. y. praėjus šešių mėnesių terminui nuo palikimo atsiradimo. Taigi ieškovės galėjo pradėti faktiškai valdyti minėtą sklypą ne anksčiau kaip nuo 1999 m. liepos 16 d., t. y. kai jau buvo pasibaigęs terminas palikimui priimti. Be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė datos, kada ieškovės iš atsakovės gavo po 1000 Lt.
7. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl ginčo žemės (miško) sklypo paveldėjimo negaliojančia bei panaikindamas šio sklypo teisinę registraciją atsakovės vardu, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nes nenurodė, kokiais teisiniais argumentais remiantis šie reikalavimai buvo patenkinti. Be to, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nenurodė jokių faktinių ir teisinių argumentų, kurių pagrindu buvo priteista iš atsakovės ieškovių naudai po 1,535 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, nes nepatikrino, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus, skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių faktinių ir teisinių argumentų, kurių pagrindu buvo patenkinta dalis patikslinto ieškinio reikalavimų.
9. Kasatorės pažymėjo, kad tuo faktiniu pagrindu, jog ieškovės priėmė palikimą, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino ginčo paveldėjimo teisės liudijimą iš dalies negaliojančiu. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į byloje nustatytas susitarimo dėl palikimo pasidalijimo sąlygas. Teismai nustatė, kad pagal ginčo susitarimą visas palikimas turėjo būti įformintas atsakovės vardu, o atsakovė, savo vardu atkūrusi nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, turėjo šį sklypą padovanoti ieškovėms. Dėl to faktas, kad ieškovės priėmė palikimą, nedaro minėto paveldėjimo teisės liudijimo negaliojančio. Tai, kad atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nepažeidžia ieškovių teisių, nes atsakovė, nepažeisdama ginčo sandorio, kreipėsi su pareiškimu dėl palikimo priėmimo į vietos notarų biurą ir šio pareiškimo pagrindu atsakovei buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kurių ieškovės neginčija.
10. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senaties termino eigos nutraukimą (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.130 straipsnio 2 dalis) reglamentuojančias normas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas pažeistai teisei dėl susitarimo pasidalyti palikimą nevykdymo ginti nepraleistas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties 1999 m. rugpjūčio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti atnaujinimo klausimą, nenustatė, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga ir kada šis terminas baigėsi; nenustatė skundžiame sprendime nurodytų ir neva ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių atsiradimo momento; nenustatė šių aplinkybių egzistavimo trukmės; nenustatė, per kiek laiko po šių aplinkybių išnykimo momento ieškovės kreipėsi į teismą; nevertino šio termino pagal protingumo kriterijų; nesiaiškino, ar ieškovės, įgyvendindamos savo teises, buvo pakankamai atidžios, sąžiningos ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
11. Aplinkybė, kad atsakovė neinformavo notaro apie kitus įpėdinius, yra teisiškai nereikšminga sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama su palikimo atsiradimo momentu arba su momentu, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo (CK 5.8 straipsnis). Tai, kad pareiškime dėl palikimo priėmimo nėra nurodyti kiti įpėdiniai, neatima iš jų (šiuo atveju – ieškovių) teisės įstatymo nustatyta tvarka priimti palikimą. Kasatorių teigimu, teismo nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, negali būti faktiniu ir teisiniu pagrindu praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, nes svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.
12. Kasatorės pažymėjo, kad skolininkas savo veiksmais gali pripažinti skolą ir tokiu būdu nutraukti ieškinio senaties terminą tik tada, jei šio termino eiga yra prasidėjusi. Be to, ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs. Dėl to ieškinio pareiškimas ir skolininko veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisines pasekmes tik tada, kai šie veiksmai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Ginčo susitarimo dėl palikimo pasidalijimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas pažeistai teisei ginti, tuo tarpu įgaliojimą atsakovė ieškovei M. Š. davė tik 2001 m. rugsėjo 9 d., t. y. jau praėjus nurodytam terminui. Taigi įgaliojimas buvo išduotas jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl atsakovė, duodama įgaliojimą, negalėjo nutraukti ieškinio senaties termino eigos. Be to, įgaliojimo davimas nelaikytinas atsakovės veiksmu, kuriuo ji pripažino ieškovių teises į palikimą.
13. Pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentuodamas rėmėsi tik ieškovių paaiškinimus patvirtinančiais įrodymais. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė argumentų, kodėl nevertina ir atmeta liudytojų B. J., G. K. parodymus, atsakovės bei trečiųjų asmenų R. A. bei O. K. paaiškinimus, kurie paneigia skundžiamame sprendime nurodytų įrodymų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kasatorės pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi netiesioginiais įrodymais, tačiau tokių įrodymų pagrindu galima daryti tik prielaidas, kad viena iš kelių galimų versijų yra tikresnė. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovių paaiškinimai dėl bylos faktinių aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi ir bylos nagrinėjimo metu keitėsi: pvz., patikslintame ieškinio pareiškime, skirtingai nei ankstesniuose savo paaiškinimuose, ieškovės teigė, kad joms pagal ginčo susitarimą atiteko ne po 1/3 dalį žemės ir 1/6 dalį kito turto, bet konkretus turtas: kai kurie namų apyvokos daiktai, po 1000 Lt ir ginčo žemės sklypas. Be to, kasatorės pažymėjo, kad aplinkybė, jog pati ieškovė L. S. savo ranka užpildė pareiškimą notarui ir įrašė, kad nėra kitų įstatyminių įpėdinių, yra nustatyta skundžiamame sprendime, todėl ji yra ypač svarbi, sprendžiant atsakovės sąžiningumo klausimą, tačiau šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.
14. Apeliacinės instancijos teismas, netirdamas ir nevertindamas liudytojų parodymų, atsakovės ir trečiųjų asmenų paaiškinimų; nelygindamas civilinėje byloje Nr. 2-429-03/04 užfiksuotų ieškovių paaiškinimų su civilinėje byloje Nr. 2-14-393/06 užfiksuotais ieškovių paaiškinimais; neanalizuodamas kitų faktinių bylos aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų įrodymų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą (CPK 176, 185 straipsniai), ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002, suformuotų įrodymų vertinimo pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį taisyklių.
15. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai, nevertindami ir atmesdami liudytojų B. J., G. K., M. A., V. V. ir A. Č. parodymus, atsakovės ir trečiųjų asmenų R. A. bei O. K. paaiškinimus ir motyvuojamojoje skundžiamų sprendimo bei nutarties dalyje nenurodydami, kodėl atmetė šiuos įrodymus, nepasisakydami dėl jų reikšmės, dėl įtakos svarbioms bylai aplinkybėms, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte ir 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas normas, pagal kurias motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismai atmetė kuriuos nors įrodymus.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės L. S. ir M. Š. prašo teismo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime, sutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytais motyvais, inter alia pažymima:
1. Ginčo santykiams taikomame 1964 m. CK 600 straipsnyje nenustatyta susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo formos. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką paveldėtojai valią pasidalyti palikimą gali išreikti žodžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2004; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-806/2003).
2. Pagal CK 600 straipsnį paveldėtas turtas pasidalijamas tarp priėmusių palikimą įpėdinių. Pagal CK 587 straipsnio 2 dalį palikimą galima priimti faktiškai pradėjus jį valdyti, todėl nepagrįstas motyvas, kad susitarti dėl palikimo pasidalijimo galima tik gavus paveldėjimo teisės liudijimą.
3. Ieškovių ir atsakovės susitarimas dėl palikimo pasidalijimo buvo sudarytas atsižvelgiant į palikimo atsiradimo metu buvusią turto vertę bei į tai, kad ieškovėms teks rūpintis miško žemės grąžinimu, todėl šiuo susitarimu lygių dalių principas nepažeistas. Ieškovės pažymėjo, kad kasatorės, pažeisdamos CPK 347 straipsnį, nepagrįstai remiasi nauju įrodymu - turto vertinimo aktu, kuris nebuvo nagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
4. Kasacinio skundo argumentas dėl įrodymų vertinimo neturėtų būti nagrinėjamas, nes netinkamas įrodymų vertinimas nėra kasacijos pagrindas. Kita vertus, teismai, spręsdami ginčą, nepažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai įvertino liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, kitą civilinių bylų medžiagą ir teisingai nustatė, kad, nors ieškovės per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, bet jo niekada neatsisakė, o palikimą priėmė pradėdamos faktiškai jį naudoti ir valdyti. Teismai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, teisingai ir pagrįstai pripažino, jog įgaliojimai yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys palikimo priėmimo faktą. Be to, teismai pagrįstai konstatavo, kad sprendžiant ginčą teisiškai svarbi aplinkybė yra šalių, dukterų ir motinos, santykiai, todėl padarė teisingą išvadą, jog visų aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovės palikimo niekada neatsisakė ir aiškiai išreiškė savo valią palikimą priimti.
5. Teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai atnaujino terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, taip pat pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas susitarimui dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinimo galiojančiu nepraleistas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
V. A. A. mirė 1994 m. rugpjūčio 4 d. V. A. A. įstatyminiai įpėdiniai: atsakovė O. A. (žmona) ir keturi vaikai: ieškovės L. S. ir M. Š. ir tretieji asmenys R. A. ir O. K. Palikimą sudaro namų valda, esanti (duomenys neskelbtini); lengvasis automobilis VAZ-2101; traktorius T-25; pajiniai įnašai Lazdijų rajono Avižienių žemės ūkio bendrovėje; piniginės sumos banko ir investicinėje sąskaitose; teisė paveldėti mirusiojo vardu atkurtas nuosavybės teises į 2,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į 3,07 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje yra kilęs ginčas dėl palikimo priėmimo, susitarimo dėl paveldimo turto pasidalijimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir paveldimo turto paskirstymo tarp paveldėtojų. Pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovių ieškinį, o apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, kasaciniu skundu kasatorės prašo priimtus teismų sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovių L. S. ir M. Š. ieškininio reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl palikimo priėmimo
Bylos medžiaga nustatyta, kad V. A. A. mirė 1994 m. rugpjūčio 4 d. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Taigi nuo mirties momento atsirado palikimas į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini); lengvąjį automobilį VAZ-2101; traktorių T-25; pajinius įnašus Lazdijų rajono Avižienių žemės ūkio bendrovėje; pinigines sumas banko ir investicinėje sąskaitose bei teisė paveldėti mirusiojo vardu atkurtas nuosavybės teises į 2,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į 3,07 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimo priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Ginčijamais teismų sprendimais nustatyta (tai iš dalies pripažįsta ir atsakovė), kad ieškovės dalį palikimo gavo namų apyvokos (ūkio) daiktais, pinigais (po 1000 Lt), naudojosi žemės sklypu. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, t. y. kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su ginčijamuose teismų sprendimuose padaryta išvada, kad ieškovės palikimą priėmė.
Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų dalis, kuriomis buvo pripažinta, kad 1994 m. rugpjūčio 4 d. po V. A. A. mirties ieškovės L. S. ir M. Š. palikimą priėmė. Šios teismų sprendimų dalys paliktinos nepakeistos.
Dėl susitarimo pasidalyti paveldėtą turtą
Ieškovės prašė pripažinti galiojančiu 1994 m. rugpjūčio 4 d. susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo, pagal kurį ieškovėms atitektų dalis namų apyvokos daiktų, pinigų ir 3,07 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šį ieškovių reikalavimą, vadovavosi CK 1.5 straipsniu ir 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatomis, nurodydamas, kad, sprendžiant bylas dėl sandorių pripažinimo galiojančiais, būtina vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais; šiuo atveju, teismo nuomone, svarbu buvo tai, kad šalys yra artimi giminės (dukterys ir motina), jog tuo metu jų santykiai buvo labai geri ir todėl ieškovės tikėjo žodiniu susitarimu su savo motina (atsakove) ir, nenorėdamos šios skaudinti, nesiekė įforminti susitarimo raštiškai. Tokie teismo argumentai pagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nėra pagrindo su jais nesutikti. Tačiau šie teismo motyvai nulemia tik susitarimo tarp ginčo šalių formą, bet ne susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo turinį. Iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad po V. A. A. mirties jo įstatyminiai įpėdiniai yra žmona (atsakovė) O. A. ir keturi vaikai: ieškovės L. S. ir M. Š. ir tretieji asmenys R. A. ir O. K. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat konstatuota, kad iš paveldėjimo byloje esančių dokumentų matyti, jog notaras negavo kitų įstatyminių paveldėtojų raštiško atsisakymo nuo palikimo. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad buvo netinkamai taikyti 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 590 straipsnio 1 dalis ir 600 straipsnio 1 dalis. Nurodyti straipsniai reglamentuoja palikimo priėmimą, įpėdinių teises bei paveldėto turto padalijimo tvarką. 1964 m. CK 592 straipsnyje nustatyta, kad jeigu įstatyminis ar testamentinis įpėdinis nepriėmė palikimo arba jeigu testatorius atėmė iš įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įstatyminiams įpėdiniams ir dalijama tarp jų lygiomis. Šios taisyklės netaikomos tiems atvejams, kada įpėdinis atsisako nuo palikimo kito įpėdinio naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šių aplinkybių detaliai neanalizavo, nekonkretizavo trečiųjų asmenų R. A. ir O. K. teisinio statuso: ar jie apskritai nepriėmė palikimo, ar atsisakė kieno nors (atsakovės) naudai. Nesant konkrečiai įvardytų paveldėtojų, neįmanoma tiksliai nustatyti paveldėtojams priklausančių pagal įstatymą paveldimo turto dalių, t. y. negalima tokiu atveju tinkamai taikyti 1964 m. CK 600 straipsnio, kuriame nustatyta, kad paveldėtas turtas pasidalijamas priėmusių palikimą įpėdinių susitarimu, sutinkamai su priklausančiomis jiems dalimis. Taigi iš 1964 m. CK 600 straipsnio matyti, kad susitarimas dėl paveldėto turto pasidalijimo galimas tik nustačius palikimą priėmusiems įpėdiniams jiems priklausančias dalis. Pažymėtina, kad motyvai dėl aiškaus nukrypimo nuo paveldėto turto dalių pateikti ne tik kasaciniame skunde, bet ir atsakovės O. A. apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo motyvo neanalizavo ir dėl jo nepasisakė (T. 2, b. l. 179). Įpėdiniams nesusitarus, paveldėtas turtas padalijamas teismine tvarka, tačiau laikantis tų pačių taisyklių.
Dėl išdėstytų aplinkybių nebuvo teisinio pagrindo susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinti galiojančiu, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir atitinkama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pripažinus, kad nebuvo pagrindo 1994 m. rugpjūčio 4 d. susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinti galiojančiu, naikintinos ir kitos ginčijamų teismų sprendimų dalys, kuriomis patenkinti ieškinio reikalavimai, nes jie tiesiogiai susiję ir priklauso nuo to, ar bus pripažintas, o jeigu bus, tai į kokį turtą ir kokios apimties (dalies), susitarimas dėl paveldėto turto pasidalijimo tarp paveldėtojų. Ši bylos dalis taip pat perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes būtina išsiaiškinti pirmiau nurodytas esmines bylos aplinkybes, tai turėtų padaryti pirmosios instancijos teismas (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria nutarta pripažinti, kad 1994 m. rugpjūčio 4 d. po V. A. A. mirties ieškovės L. S. (duomenys neskelbtini) ir M. Š. (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, palikti nepakeistą.
Kitas Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. liepos 14 d. nutarties dalis panaikinti ir bylą šiose dalyse perduoti Lazdijų rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo pirmąja instancija.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Sigitas Gurevičius
Teodora Staugaitienė
