Baudžiamoji byla Nr. 2K–22/2011
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.4.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. F. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiosios. Iš A. F. nukentėjusiajai I. J. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 16 d. nutartis, kuria nuteistojo A. F. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
A. F. nuteistas už tai, kad prievartavo svetimą turtą: 2007 m. spalio 3 d., apie 10 val., paskambinęs į UAB „E.“ esančią (duomenys neskelbtini), ir, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai iš UAB „E.“ generalinės direktorės D. P. pareikalavo 2000 Lt už parduotą tariamai sugedusį tortą, grasindamas paskelbti kompromituojančią informaciją, kurios atskleidimas įmonei nepageidautinas. Tą pačią dieną, apie 12 val., (duomenys neskelbtini), iš UAB „E.“ generalinės direktorės pavaduotojos I. J. paėmė reikalaujamus 2000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. F. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino bei taikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte išaiškinta, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, apeliacinio skundo nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma, t. y. netyrė, kas lėmė jo apsinuodijimą maistu, neapklausė jo nurodytų liudytojų, ir, esant nepašalintoms abejonėms, nesivadovavo in dubio pro reo principu. Be to, teismas nepatikrino, ar jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.
Pagal BK 181 straipsnį pagrindinis turto prievartavimo objektas yra nuosavybės ir kitos daiktinės, prievolinės ar kitos kilmės turtinės teisės, taip pat ir turtiniai interesai, kurie pažeidžiami verčiant nukentėjusįjį atlikti turtinį veiksmą ar nuo jo susilaikyti kaltininko ar kito asmens naudai. Turto prievartavimo atveju kaltininkas sau ar kitam asmeniui gali siekti įgyti materialų judamąjį turtą, įgyti turtinę teisę, panaikinti turtinę prievolę, gauti bet kokios kitos naudos iš nukentėjusiojo turtinio veiksmo ar susilaikymo nuo jo. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu būdu (raštu, veiksmu ir pan.). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Šie psichinės prievartos panaudojimo būdai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, jei panaudojamas bent vienas iš jų (kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2007). Subjektyvusis turto prievartavimo požymis pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad šioje byloje turėjo būti įrodyta, jog jis (kasatorius) neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo kreiptis į nukentėjusiąją dėl jam padarytos žalos atlyginimo. Be to, turėjo būti įrodyta psichinė prievarta ir tai, kad jis veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, jog verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas) ir norėjo taip veikti. Kasatorius teigia, kad, išanalizavus faktinių bylos aplinkybių visumą, galima daryti išvadą, jog jo veiksmuose nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymių, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus argumentus, jo skunde išdėstytų motyvų, pagrindžiančių turto prievartavimo nusikaltimo sudėties nebuvimą, neanalizavo ir nesiaiškino, kokius grasinimo veiksmus jis neva atliko. Kasatorius nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 29 d. suvalgęs UAB „E.“ pagamintą tortą stipriai sunegalavo, todėl 2007 m. spalio 4 d. kreipėsi į gydymo įstaigas, jam buvo diagnozuota bakterinė žarnyno infekcija. 2007 m. spalio 12 d., kreipdamasis į Žvėryno natūralios medicinos centrą, nurodė, kad ligos priežastis yra ta, jog jis valgė tortą ir jam buvo diagnozuotas infekcinis (Rota virusinis) žarnyno pažeidimas. Analogišką diagnozę 2007 m. spalio 12 d. nustatė ir Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės specialistai, nurodydami, kad tikėtina bakterinė žarnyno infekcija. Ištyrus UAB „E.“ gamybos tortą „Jogurtinis su mėlynėmis“, kurį jis valgė, buvo nustatyta, kad jame rastas labai didelis mikroorganizmų skaičius (Maisto mikrobiologinio tyrimo protokolas Nr. M 5003 (M 22665)). Tai galėjo lemti jo apsinuodijimą maistu. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad išvadoje nuorodų į galimą žarnyno infekciją nėra, konditerinio torto galiojimo terminas yra 72 valandos, tyrimui buvo pateiktas gaminys, kurio galiojimo laikas pasibaigęs, todėl tokiame gaminyje tikėtina buvo nustatytas padidintas mikroorganizmų kiekis, tačiau nėra pakankamo pagrindo teigti, kad tortas buvo užterštas mikroorganizmais tuo metu, kai buvo vartojamas, t. y. prieš 5-6 paras. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylos proceso metu jo gynėjas pateikė prašymus apklausti gydytojus bei kitus specialistus, kurie galėjo patvirtinti, kad jis apsinuodijo suvalgęs UAB „E.“ pirktą tortą, tačiau šiuos prašymus teismas atmetė. Abiejų instancijų teismai rėmėsi prielaidomis, esminių aplinkybių, kurios leistų priimti teisingą ir nešališką sprendimą, netyrė, savo išvadas pagrindė nesivadovaudamas in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Kasatorius atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, atlikusi UAB „E.“ patikrinimą, nustatė nemažai pažeidimų (2007 m. spalio 5 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 0054877, 2007 m. spalio 9 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 0055078), tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte išaiškinta, kad turto reikalavimas prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, nesusijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Jis (kasatorius) turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą kreiptis į bendrovę UAB „E.“ siekdamas, kad jam būtų atlyginta dėl apsinuodijimo šios bendrovės gaminiu padaryta žala ir jis pagrįstai įgyvendino šią savo teisę. CK 1.136 straipsnyje nustatyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai. Vienas iš šiame straipsnyje numatytų pagrindų yra žalos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad jam buvo padaryta žala – sveikatos sužalojimas dėl apsinuodijimo UAB „E.“ gaminiu, jis, siekdamas apginti savo pažeistas teises bei teisėtus interesus, turėjo teisę reikšti turtinę pretenziją dėl jam padarytos žalos atlyginimo. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra objektyviojo turto prievartavimo sudėties požymio – neteisėto vertimo suteikti turtinę naudą sau ar kitam asmeniui, taigi nėra ir priešingos teisei veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino.
Būtinasis turto prievartavimo požymis – psichinės prievartos panaudojimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2008). Psichinė prievarta yra apibrėžiama kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal požymį „grasindamas paskelbti kompromituojančią ar kitokių informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas“. Šis turto prievartavimo sudėties požymis reiškia, kad jis (kasatorius) neva siekė sukelti nukentėjusiajai tam tikros informacijos paskelbimo baimę. Kasatorius pažymi, kad jis paskambino į UAB „E.“ ir pranešė, jog apsinuodijo jų gamybos tortu ir jau kelias dienas jaučiasi blogai. Bendrovės darbuotojams pareiškus, kad jis negalėjo apsinuodyti jų produkcija (tai parodė jų negatyvų nusiteikimą jo atžvilgiu), jis informavo, kad, siekdamas apginti savo pažeistas teises, kreipsis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Kreipimasis į kompetentingą valstybės instituciją negali būti laikomas kaip psichinės prievartos naudojimas, tokios informacijos suteikimas nukentėjusiajai nėra grasinimas paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas. Kasatoriui neaišku, kokio pobūdžio informaciją abiejų instancijų teismai laiko kompromituojančia ar kitokia informacija, kurios atskleidimas nepageidautinas. Apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo, kodėl jo žodžiai dėl kreipimosi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą traktuojami kaip grasinimas, nutartyje tik formaliai nurodė, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma byloja apie tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia ir neabejotinai suvokė, kad reikalaudamas 2000 Lt grasino paskelbti kompromituojančią medžiagą (informaciją), kurios paskelbimas įmonei būtų nepageidautinas. Turto prievartavimo atveju grasinimas turi būti realus (tikras), t. y. juo turi būti siekiama realiai įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą svarbu nustatyti, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis (kasacinės nutartys Nr. 2K-67/2007, 2K-580/1999). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad jo (kasatoriaus) veiksmų neišsigando, jokio nerimo nejautė, įmonės vadovai taip pat patvirtino, kad jie valstybės institucijų atliktinų tyrimų ar patikrinimų nebijojo. Tai, kasatoriaus nuomone, dar kartą patvirtina, kad jo veiksmuose jokio grasinimo, kuris atitiktų turto prievartavimo požymius, nebuvo. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais siekė atkreipti teismo dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 4 punkte nurodyta, kad sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis, 33 straipsnio 2 dalis, BPK 125 straipsnis, ATPK 16-asis skirsnis ir kt.). Jo teiginiai dėl kreipimosi į valstybės institucijas, kad šios gintų jo ir galbūt kitų asmenų interesus, negali būti traktuojami kaip grasinimas paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas (šantažas), arba kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Pats kreipimasis į institucijas dėl bendrovės veiklos patikrinimo negali būti vertinamas kaip psichinė prievarta.
Turto prievartavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Apeliaciniame skunde jis (kasatorius) teigė, kad nesuvokė, jog jo reikalavimas atlyginti žalą yra neteisėtas. Teismas, atmesdamas tokį jo skundo argumentą, nurodė, kad nuteistasis aiškiai suvokė, jog neturi teisės iš UAB „E.“ generalinės direktorės D. P. atvirai savo naudai reikalauti 2000 Lt už parduotą tariamai sugedusį tortą, grasindamas paskelbti kompromituojančią medžiagą (informaciją), kurios atskleidimas įmonei nepageidautinas, ir tą pačią dieną iš UAB „E.“ generalinės direktorės pavaduotojos I. J. paėmė reikalautus 2000 Lt. Kasatorius teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tai, kad jis apsinuodijo UAB „E.“ gaminiu, patvirtina faktas, jog jis kreipėsi į gydymo įstaigas ir jam buvo diagnozuota bakterinė žarnyno infekcija. Jis jokios psichinės prievartos nenaudojo, UAB „E.“ generalinei direktorei D. P. negrasino, o tik informavo, kad dėl apsinuodijimo jų produkcija kreipsis į valstybės institucijas. Todėl jo veiksmų UAB „E.“ generalinės direktorės D. P. atžvilgiu negalima vertinti kaip vertimo perduoti pinigus grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją, nes jo veikoje nebuvo nei neteisėto reikalavimo, nei psichinės prievartos, nei tiesioginės tyčios, t. y. būtinų BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų turto prievartavimo sudėties požymių.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš jo nukentėjusiajai priteista atlyginti 2000 Lt neturtinę žalą, tačiau, kaip teigia kasatorius, tai yra tik deklaratyvus sprendimas, nes byloje nėra įrodymų, kuriais būtų detalizuotas ir pagrįstas civilinis ieškinys. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Civilinio kodekso normos nenustato nei maksimalios, nei minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Kasacinės instancijos teismas ne kartą pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutlo in integnim) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos visiškai kompensuoti neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas, formaliai pakartojęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes įvertino teisingai ir pagrįstai iš dalies nukentėjusiosios civilinį ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad įvykdyta nusikalstama veika yra tyčinė, dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, būdama viena iš UAB,,E.“ vadovų, dėl pateiktų grasinimų paskleisti žinias, galinčias neigiamai paveikti įmonės, kurioje ji dirbo, reputaciją bei gerą vardą, išgyveno. Kasatorius teigia, kad teismai visas reikšmingas aplinkybes, nulemiančias neturtinės žalos klausimą, nepakankamai teisingai įvertino, nes byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos buvimą, ir mano, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. F. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras mano, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kasatorius, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi ne įrodymais, o abejotinomis prielaidomis, esminių aplinkybių, kurios leistų priimti teisingą ir nešališką sprendimą, netyrė, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas įstatymo reikalavimų, apeliacinio skundo iš esmės neišnagrinėjo, bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma skunde, nepagrįstai atmetė gynybos prašymus apklausti gydytojus ir kitus specialistus apie jo apsinuodijimo maistu faktą bei kitas aplinkybes. Prokuroro nuomone, dalis skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas, nes nagrinėdamas kasacinę bylą teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai įstatymo nuostatos vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nepažeidė, byloje esančius įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo, kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos tinkamumo, padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, civilinio ieškinio pagrįstumo. BPK 324 straipsnio 6 dalis suponuoja apeliacinės instancijos teismo teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Jis yra privalomas tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarė neatlikti byloje įrodymų tyrimo ir neapklausti kasatoriaus gynėjo nurodytų liudytojų (gydytojų) ir tokį savo sprendimą pakankamai išsamiai bei įtikinamai argumentavo.
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vertimo suteikti turtinę naudą neteisėtumas reiškia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumą. Nors kasatorius kasaciniame skunde nurodė, kad turėjo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindą kreiptis į UAB „E.“ dėl apsinuodijimo šioje bendrovėje pirktu tortu, teismas konstatavo, kad byloje esančiame torto mikrobiologinio tyrimo protokole (T. l, b. l. 116-117) nuorodų į galimą žarnyno infekciją nėra. Be to, teismas, analizuodamas kasatoriaus elgesį nusikalstamos veikos metu, nurodė, kad jis, būdamas nesusituokęs, teigė, kad tortu apsinuodijo ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai, tarp jų ir du mažamečiai vaikai, negalėjo pateikti dokumento, patvirtinančio prekės įgijimą, nurodė nesamą torto svorį ir kainą, o pareiškus jam įtarimą, apie apsinuodijimą maistu fakto nenurodė. Teismas, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes bei kitus byloje esančius įrodymus, kasatoriaus parodymus apie apsinuodijimą minėtoje įmonėje pirktu tortu įvertino kritiškai ir padarė išvadą, kad jo reikalavimai buvo neteisėti. Prokuroras mano, kad reikalavimo neteisėtumas konstatuotinas ir tada, kai,įgyvendindami savo ar kito asmens teises ir pareigas, asmenys nesilaiko įstatymų, negerbia bendro gyvenimo taisyklių ir geros moralės principų, nesilaiko protingumo ir teisingumo principų. Įstatymas draudžia įgyvendinti teises tokiu būdu ir priemonėmis (pvz. naudojant grasinimus, psichinę ar kitą prievartą), kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų turtines ir kitas teises ar turtinius interesus. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad kasatorius pasirinko agresyvų, civilinės teisės ir geros moralės principų neatitinkantį ginčo sprendimo būdą, o tai kartu su aukščiau nurodytais argumentais leidžia daryti išvadą, kad kasatoriaus reikalavimai buvo neteisėti. Kitas turto prievartavimo požymis – psichinės prievartos panaudojimas gali pasireikšti įvairiais BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį. Grasinimai turi būti realūs (tikri), jie gali būti apibrėžti ir neapibrėžti, nukentėjusysis gali būti bauginamas neigiamomis pasekmėmis jam pačiam ir kitiems asmenims. Teismas konstatavo, kad kasatoriaus panaudota psichinė prievarta pasireiškė tuo, kad jis grasino paskelbti kompromituojančią medžiagą, kurios atskleidimas būtų nepageidautinas įmonei. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje esančius įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios parodymus. Iš nukentėjusiosios parodymų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad ji suprato kasatoriaus grasinimus kaip realius, nes šis davė suprasti, jog gali padaryti jai labai blogai, kad bijojo ne šiaip sau, šiuo atveju jai buvo pagrasinta, esant įmonėje bent kokiai situacijai, neigiamais įmonės patikrinimo rezultatais ir nuostoliais (T. 3, b. 1. 33-34). Inkriminuojant turto prievartavimą, būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo suvokė, jog grasindamas verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinį reikalavimą ir norėjo taip veikti. Prokuroro nuomone, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas pagrįstai nustatė, jog kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika įvykdyta tiesiogine tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius suvokė savo veiksmų (reikalavimo, grasinimo) neteisėtą bei pavojingą pobūdį ir siekė priversti nukentėjusiąją elgtis pagal jo norus. Teismai pagrįstai konstatavo, kad toks kasatoriaus veikimo būdas laikytinas kaip svetimo turto prievartavimas ir veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo išspręsti civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. Šioje byloje teismas iš dalies patenkinęs nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, nes būtent dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė žalą. Iš dalies patenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu, kuriame nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino minėtoje Civilinio kodekso normoje nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į kasatoriaus tyčinę kaltės formą, į tai, kad nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus bei stresą ir į tai, kad turtinė žala byloje yra atlyginta, ir, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daugiau nei perpus sumažino nukentėjusiosios prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
A. F. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 3 d., apie 10 val., neturėdamas teisėto pagrindo savo naudai atvirai iš UAB „E.“ generalinės direktorės D. P. už parduotą tariamai sugedusį tortą reikalavo 2000 Lt grasindamas paskelbti kompromituojančią informaciją, kurios atskleidimas įmonei nepageidautinas, ir tą pačią dieną, apie 12 val., reikalautus pinigus gavo iš bendrovės generalinės direktorės pavaduotojos I. J.
Kasatorius savo prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, teigdamas, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėties, argumentuoja tuo, kad byloje neįrodyta, jog jis neturėjo nei teisinio nei faktinio pagrindo iš bendrovės reikalauti atlyginti žalą; neįrodyta, kad jis, reikalaudamas žalos atlyginimo, panaudojo psichinę prievartą, bei tai, kad jis veikė tiesiogine tyčia; kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, apeliacinį skundą atmetė nepatikrinęs, ar jo veikoje yra nusikaltimo sudėtis, neištyręs, kas lėmė jo apsinuodijimą maistu, bei nesivadovaudamas principu, kad abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Kasatoriaus argumentai atmestini.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, teismo išdavų atitikimas faktinėms bylos aplinkybėms, jeigu tai nesusiję su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo A. F. apeliacinį skundą, kuriame, ginčijant BK 181 straipsnio 1 dalies taikymą, buvo nurodomi iš esmės tie patys, kaip ir kasaciniame skunde, argumentai, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs ištirtus įrodymus, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, konstatuoti, kad išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl jis atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.
Pagal nustatytas faktines aplinkybes A. F. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Vertimas kitą asmenį perduoti turtą nesant tam teisėto pagrindo yra turto prievartavimo objektyvusis požymis. Vertimo suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui neteisėtumas reiškia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumą. Būtinas veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, galintis pasireikšti įvairiais grasinimais – grasinimu panaudoti fizinį smurtą; sunaikinti ar sugadinti turtą; paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas; kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Turto prievartavimo sudėtis (BK 181 straipsnio 1 dalis) yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis verčia kitą asmenį įvykdyti neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą, ir nori taip veikti.
Abiejų instancijų teismai pripažino, kad A. F. reikšti turtines pretenzijas, reikalauti iš UAB „E.“ generalinės direktorės 2000 Lt jokio teisėto pagrindo neturėjo, kad pats, aiškiai suvokdamas, kad tokios teisės neturi, vertė duoti jam 2000 Lt už neva patirtą žalą dėl bendrovės parduotuvėje įsigyto ir valgyto nekokybiško torto, grasindamas priešingu atveju paskelbti bendrovę kompromituojančią, jai nepageidautiną informaciją.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismų sprendimuose padaryta išvada, grindžiama teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, kurių atitiktis BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams skunde neginčijama, A. F., 2007 m. spalio 3 d., apie 10 val., paskambinęs į UAB „E.“ iš šios bendrovės direktorės, neprisistatęs, kas esąs, teigdamas, kad 2007 m. rugsėjo 29 d. UAB „E.“ pirko apie 2 kg jogurtinį, kainavusį apie 40 Lt tortą, kad šiuo tortu apsinuodijo ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai, tarp jų ir du mažamečiai vaikai, pareikalavo nedelsiant, nes jis išvyksta į Maskvą, 2000 Lt, grasindamas, jog priešingu atveju, būdamas įtakingas, jis gali kreiptis į atitinkamų institucijų pareigūnus ir įmonę „uždaryti“. Byloje nustatyta, kad A. F. nei žmonos, nei veikų neturi, į Maskvą neskrido ir, pagal nukentėjusiosios I. J. parodymus, tą dieną netgi skrydžio į Maskvą nebuvo, bendrovei priklausančioje parduotuvėje „E. 1“ 2007 m. rugsėjo 29 d. laikotarpiu nuo 11.05 iki 17.02 val. didžiausia pirkinio kaina buvo 31,60 Lt; tokio svorio, kokį buvo nurodęs A. F., jų prekyboje taip pat nebuvo, reikšdamas turtines pretenzijas dėl netinkamos kokybės produkcijos įgijimo ir reikalaudamas 2000 Lt atlyginimo, jokių, t. y. nei prekės įgijimą, nei įgytos prekės neatitikimą kokybės reikalavimams, dokumentų nepateikė. I. J. dokumentą, kad gauna 2000 Lt ir pretenzijų daugiau nereikš, A. F. pasirašė svetimu vardu ir pavarde. Tik po to, kai buvo pareikštas įtarimas, A. F. mikrobiologiniam tyrimui pateikė torto, kurio galiojimo laikas (netgi skaičiuojant nuo jo paties nurodyto torto įsigijimo laiko) buvo pasibaigęs, likučius, todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai nurodė, kad natūralu, jog tokiame mėginyje buvo rastas labai didelis mikroorganizmų skaičius, tačiau nei šis faktas, nei tai, kad A. F., kuris kreipėsi į gydymo įstaigas tik 2007 m. spalio 4 d. (po įtarimo pareiškimo) ir jam buvo diagnozuota bakterinė žarnyno infekcija, vėliau, 2007 m. spalio 12 d., vienoje iš gydymo įstaigų infekcinis (Rota virusinis) žarnyno pažeidimas, kitoje – tikėtina bakterinė žarnyno infekcija, nėra pagrindas pripažinti, kad nuteistasis turėjo teisėtą pagrindą iš bendrovės direktorės reikalauti ir versti, panaudojant psichinę prievartą, sumokėti jam 2000 Lt. Psichinė prievarta perduoti turtą (2000 Lt), į kurį nei tikros, nei tariamos teisės A. F. neturėjo, pasireiškė šantažu, grasinimu paskelbti informaciją, kad bendrovė prekiauja netinkamos kokybės produkcija, nuo kurios apsinuodijama, o tokios informacijos, galinčios neigiamai paveikti bendrovės, kurioje dirbo D. P. bei I. J., reputaciją bei gerą vardą paskelbimas joms kėlė nerimą, sukurta situacija vertė bijoti, kad grasinimai bus realizuoti ir, A. F. veiksmus supratus kaip turto prievartavimą, buvo kreiptasi į policiją.
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad teismų sprendimai priimti netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, kad A. F. BK 181 straipsnio 1 dalis pritaikyta nenustačius jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių ir, kaip prašo kasatorius, panaikinus nuosprendį bei paskesnę nutartį, bylą nutraukti, nėra pagrindo.
Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepakankamai teisingai įvertino visas reikšmingas, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, aplinkybes, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos buvimą, ir todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys turėjo būti atmestas, nepagrįsti. Kiekvienas asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos turi teisę pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam ieškinį ir teismas, priimdamas nuosprendį, privalo jį išspręsti. Pirmosios instancijos teismas BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė, nukentėjusiosios ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, iš A. F. priteisė nukentėjusiajai atlyginti 2000 Lt. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai jis padaryta dėl nusikaltimo. Motyvai ir kriterijai, kuriais remiantis nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, tiek nuosprendyje, tiek paskesnėje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, yra nurodyti.
Nesant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, todėl negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. F. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
