Baudžiamoji byla Nr. 2K-40/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.2; 1.2.3.2.3; 1.2.3.2.6; 1.2.3.2.7; 2.1.7.4; 2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjai advokatei Laimai Razvickienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. I. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu B. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2010 m. sausio 29 d.
Iš B. I. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai – 1266 Lt, U. I. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, I. I. – 44 800 Lt neturtinei, 2739,22 Lt turtinei žalai atlyginti, dėl kitos dalies I. I. ieškinys atmestas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 29 d. nuosprendis pakeistas – U. I. iš B. I. priteista neturtinė žala sumažinta iki 30 000 Lt.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
B. I. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 4 d., apie 16.00 val., Kaune,,,duomenys neskelbtini“, sėdėdamas automobilyje,,Audi 80“ (valst. Nr.,,duomenys neskelbtini“ ant galinės sėdynės, grasino nužudyti automobilio priekyje sėdinčias sutuoktinę I. I. bei dukterį U. I., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. revolverį ALFA Nr.,,duomenys neskelbtini“, priskiriamą „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, įrėmė I. I. į dešinįjį šoną, po to nukreipė ginklą į dukters U. I. kojas ir tyčia vieną kartą iššovė.
B. I. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 4 d., nuo 17.30 iki 18.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“, kilus konfliktui tarp jo ir šeimos nario – sutuoktinės I. I., pasikėsino ją nužudyti, t. y. abiem rankomis apkabinęs nukentėjusiosios kaklą tyčia jį suspaudė – smaugė, taip pat tyčia spaudė rankomis jos pečius ir veidą, taip padarė nubrozdinimus kakle, poodines kraujosruvas už dešinės ausies, apie abi akis, abiejų pečių srityse, kraujosruvas abiejų akių junginėse, poliežuvinio kaulo lūžimą, potrauminį dešinės vidurinės ausies uždegimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl smaugimo I. I. praradus sąmonę, tyčia apipylė ant grindų be sąmonės gulinčią bei negalinčią priešintis ir dėl to esančią bejėgiškos būklės I. I. degiu skysčiu ir turimu rankoje žiebtuvėliu bandė ją padegti, t. y. itin žiauriai nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas kitų asmenų ir I. I. buvo suteikta skubi bei kvalifikuota medicinos pagalba.
Kasaciniu skundu nuteistasis B. I. prašo teismų sprendimus pakeisti – nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ar 138 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimų dalys dėl pasikėsinimo nužudyti neteisėtos ir nepagrįstos. Teismai neišsamiai ištyrė ir netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįsigilino į jo elgesio motyvus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės, taip iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto reikalavimų, nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų, sprendimus grindė prielaidomis ir prieštaringais liudytojų parodymais, todėl kaltinimas dėl pasikėsinimo nužudyti nepasitvirtino, o jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kilusius padarinius – BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, neatliko įrodymų tyrimo. Apeliantas ir jo gynėja prašė atlikti įrodymų tyrimą (atlikti daktiloskopinę ekspertizę, ar ant žiebtuvėlio liko jo pirštų pėdsakų, byloje esantys duomenys dėl žiebtuvėlio prieštaringi; apklausti nukentėjusiąsias, nes jų parodymuose yra prieštaravimų, liudytoją S. P., kuri nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme, liudytojus Ž. S., A. S.), tačiau visi prašymai buvo atmesti. Teismas netyrė aplinkybės, kad esant atsuktam dujų baliono čiaupui, kai yra pajungtas specialus šildymo prietaisas (bute nėra centrinio šildymo), jo automatinis uždarymo vožtuvas neleidžia dujoms patekti į aplinką. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadas, kad jis siekė sunkių padarinių (kuo galingesnio sprogimo). Teismo išvada, kad bandydamas uždegti žiebtuvėlį jis norėjo nužudyti nukentėjusiąją itin žiauriai kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, pagrįsta prielaidomis, nes jis gulėjo ant lovos prispaustas liudininkų, rankoje laikė neveikiantį žiebtuvėlį, lovos apipylimas dyzeliniu kuru nenustatytas. Taigi joks realus pavojus niekam nebuvo kilęs.
Byloje buvo klastojami įkalčiai. Nukentėjusiosios parodė, kad jis (kasatorius) šovinius išbėrė į rašomojo stalo stalčių, tačiau atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai parodė, kad ginklas buvo ant stalo, o šalia gulėjo keturi šoviniai. Greitosios medicinos pagalbos gydytoja A. A. O. parodė, kad I. I. rado bute,,duomenys neskelbtini“, kur ji ir persirengė. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole ir kitur I. I. rūbai rasti ir užfiksuoti bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“. Iš bylos duomenų neaišku, iš kur atsirado pagalvės užvalkalas (jis byloje nepaimtas, neapžiūrėtas), ant kurio rasta I. I. kraujo. Taip pat kasatoriui kelia abejonių 2009 m. vasario 4 d. nukentėjusiosios I. I. apklausos protokolo turinys, nes jame akivaizdžiai matyti, kad, nukentėjusiajai pasirašius protokolą, jame padaryti papildomi įrašai – prirašytas sakinys. Kartu kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad buvo padaryti šie pažeidimai: suėmimą šioje byloje du kartus pratęsinėjo teisėja S. Jurgaitienė; nukentėjusioji U. I., būdama nepilnametė, 2009 m. sausio 5 d. apklausta be Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo, dalyvaujant broliui U. I..
Be to, kasatorius nurodo, kad teismų sprendimuose yra prieštaravimų: teismo nuosprendyje (12 p.) nustatyta, kad jis grasino nužudyti I. I. būdamas blaivus, o apeliacinėje nutartyje, kad – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Tačiau nepakanka skunde nurodyti tik minėtų kasacinio apskundimo pagrindų, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Dalis kasatoriaus skundo argumentų susiję su tuo, kad, kasatoriaus nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus įrodymus, nepašalino prieštaravimų, todėl padarė nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir nepagrįstai pripažino jį kaltu pasikėsinus nužudyti I. I.. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus palieka nenagrinėtus, nes įrodymų vertinimas ir jų pagrindu faktinių bylos aplinkybių nustatymas bei su jomis susijusių teismo išvadų darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami teisės taikymo klausimai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kadangi įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius nurodo, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su pasikėsinimu nužudyti I. I.: netirta, ar ant žiebtuvėlio liko jo pirštų pėdsakų, ar esant atsuktam dujų baliono čiaupui dujos patenka į aplinką.
Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė jį išteisinti, nes jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodė, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų, liudytojų U. I., M. I., Ž. D., A. S. parodymus, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą: atlikti daktiloskopinę ekspertizę, apklausti nukentėjusiąsias, liudytojus S. P. (ji neapklausta pirmosios instancijos teisme), Ž. S. bei A. S., pateikė ir kitų prašymų. Pareikšti prašymai, išklausius proceso dalyvių nuomones, motyvuotai atmesti. Teismas, atmesdamas prašymą dar kartą apklausti liudytojus ir nukentėjusiąsias, nurodė, kad nuteistasis ir jo gynėjas nenurodė, kokias naujas aplinkybes šie asmenys galėtų paaiškinti, be to, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymuose esminių prieštaravimų nėra. Motyvuotai atmesti ir kiti prašymai. Dėl neapklaustos pirmosios instancijos teisme liudytojos S. P. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad, baigiant nagrinėti bylą, buvo sprendžiamas klausimas dėl neatvykusių liudytojų (tarp jų ir S. P.) apklausos. Prokuroras prašė baigti bylos nagrinėjimą be neatvykusių liudytojų A. K., A. A. O. ir S. P., nes šių asmenų parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai ir bylos duomenys. Proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, pritarė prokuroro nuomonei ir teismas nutarė baigti bylos nagrinėjimą be neatvykusių liudytojų. Beje, apeliacinės instancijos teismas tenkino gynėjo prašymą ir pridėjo prie bylos nukentėjusiosios rašytus laiškus nuteistajam.
Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad byla neišsamiai ar šališkai nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teismo posėdžių protokolo turinys patvirtina, kad nukentėjusiosios ir liudytojai apklausti labai išsamiai, kaltinamasis ir jo gynėjas uždavinėjo nukentėjusiosioms ir liudytojams klausimus, t. y. aiškinosi jiems svarbias aplinkybes, be to, kaltinamojo ir jo gynėjo prašymu kaip liudytojai apklausti T. I., J. V., A. O., Š. G., prie bylos pridėti dokumentai.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad B. I. yra kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktuose. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir veikų teisinio įvertinimo, ir kad nuteistojo B. I. skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nuoseklūs ir kad esminių prieštaravimų juose nėra, be to, juos patvirtina objektyvūs bylos duomenys (įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolai, specialistų išvados ir kt.). Šis teismas teisingai pažymėjo, kad nuteistojo pateikta įvykio versija, jos interpretacija visiškai neatitinka bylos duomenų, be to, prieštaringa ir neįtikinama. Nuteistojo versiją, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į nukentėjusiosios I. I. gyvybės atėmimą, kad jis norėjo sutuoktinę tik pagąsdinti, paneigia nuteistojo pasirinkti ketinimų įgyvendinimo būdai ir priemonės. Teismas tyrė aplinkybę dėl rasto spintoje dujų baliono ir nustatė, kad jo čiaupas buvo atsuktas ir juo patalpa antrame namo aukšte niekada nebuvo šildoma, be to, spintoje jautėsi dujų kvapas (liudytojo M. I. parodymai). Liudytojų M. I. ir Ž. D. parodymais nustatyta, kad kaltinamasis turėjo rankoje žiebtuvėlį (šią aplinkybę pripažino ir kaltinamasis, tik teigė, kad jis neveikė) ir bandė jį įžiebti. Taigi ši aplinkybė nustatyta remiantis minėtais įrodymų šaltiniais, todėl nebuvo pagrindo skirti daktiloskopinę ekspertizę. Aplinkybės, ar esant atsuktam dujų baliono čiaupui dujos patenka į aplinką, nustatymas šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes B. I. žinojo, kad spintoje yra dujų balionas, ir suvokė, kad bute padegus I. I. (kuri po jo smaugimo gulėjo ant grindų be sąmonės ir buvo apipilta dizelinu) kils gaisras, kurio metu gali sprogti dujų balionas. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Teismo išvada, kad, bandydamas uždegti žiebtuvėlį, B. I. norėjo nužudyti savo sutuoktinę itin žiauriai kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, pagrįsta įrodymų visuma (liudytojų parodymus patvirtina objektyvūs faktai), o ne prielaidomis. Teismas aiškinosi kaltinamojo ir jo sutuoktinės santykius bei B. I. tokio elgesio motyvus ir padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis neturėjo teisės iškilusias šeimos problemas spręsti nusikalstamu būdu. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl B. I. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus yra teisingos. Į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus išsamiai atsakyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktų taikymo
Nuteistojo prašymas nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 ar 2 dalį, nes jis nužudyti sutuoktinės itin žiauriai kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nenorėjo, nepagrįstas, todėl netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė šias aplinkybes: B. I. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį sutuoktinę I. I., t. y. tyčia rankomis suspaudė jos kaklą – smaugė (taip padarė nubrozdinimus kakle, poodines kraujosruvas už dešinės ausies, apie abi akis, abiejų pečių srityse, kraujosruvas abiejų akių junginėse, poliežuvinio kaulo lūžimą, potrauminį dešinės vidurinės ausies uždegimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą), kol I. I. prarado sąmonę ir parkrito ant grindų. Tuomet B. I. tyčia apipylė ant grindų be sąmonės gulinčią bei negalinčią priešintis ir dėl jo smurto esančią bejėgiškos būklės I. I. degiu skysčiu ir turimu rankoje žiebtuvėliu bandė ją padegti, t. y. itin žiauriai nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. B. I. savo sumanymo neįvykdė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas kitų asmenų bei I. I. buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicinos pagalba.
Kvalifikuoti kasatoriaus veiksmus pagal padarinius, t. y. pagal BK 138 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai kaltininkas veikia netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Bylos duomenimis nustatyta, kad B. I. nužudyti I. I. ruošėsi iš anksto (užtamsino kambario langą, turėjo lipnios juostos, kuria grasino sutuoktinei ir dukteriai surišti rankas, kojas ir užklijuoti burnas, įsigijo ginklą ir juo grasindamas nužudyti privertė nukentėjusiąsias paklusti jam ir eiti į namą, atėmė iš jų mobiliojo ryšio telefonus, atsinešė į kambarį dujų balioną ir baką su dyzelinu), sumušė ir smaugė nukentėjusiąją, po to ją esančią be sąmonės ir dėl to bejėgiškos būklės, apipylė dyzelinu ir bandė padegti rankoje turėtu žiebtuvėliu, t. y. nužudyti itin žiauriai kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (dujų balionas rastas spintoje su atsuktu čiaupu, jautėsi dujų kvapas, ant grindų buvo prilaistyta dyzelino, B. I. ir nukentėjusiosios I. I. darbužiai buvo sulieti dyzelinu, B. I. rankoje turėjo žiebtuvėlį, kurį bandė įžiebti). Veika nutrūko tik dėl to, kad duktė turėtu dar vienu mobiliojo ryšio telefonu (kurį nuslėpė nuo tėvo) iškvietė pagalbą, atvykę liudytojai išlaužė duris ir sutrukdė B. I. įvykdyti savo sumanymą, o I. I. buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicinos pagalba. Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad B. I., smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, siekė konkretaus rezultato – atimti jai gyvybę itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės, byloje apklaustų asmenų parodymai neabejotinai patvirtina minėtų nužudymą kvalifikuojančių požymių buvimą B. I. veiksmuose. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Taigi B. I. nusikalstamus veiksmus teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus, nes jis tiesiogine apibrėžta tyčia kėsinosi nužudyti savo šeimos narį, esantį bejėgiškos būklės, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau veika nebuvo baigta dėl nuo B. I. valios nepriklausančių aplinkybių.
Dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų argumentų apie BPK pažeidimus
Kasatoriaus nurodyti argumentai, kad byloje buvo klastojami įkalčiai, nepagrįsti, nes tokios aplinkybės nenustatytos. Šovinių radimas ne stalčiuje, o ant stalo šalia ginklo, netikslumai nurodant buto numerį neturi jokios esminės reikšmės nuteistojo veikos teisiniam įvertinimui. Pagalvės užvalkalą, ant kurio specialistas rado nukentėjusiosios I. I. kraujo, 2009 m. vasario 9 d. baudžiamojoje byloje pateikė U. I. (T. 1, b. l. 100). Liudytojos I. I. 2009 m. vasario 4 d. apklausos protokolas atitinka BPK 179 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jokių klastojimo požymių (prirašyto teksto) nenustatyta. Be to, teismas B. I. kaltę grindė I. I. parodymais, duotais teisme, o ne jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismo teisėja S. Jurgaitienė du kartus (2009 m. rugsėjo 23 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d.) pratęsė kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą, kai byla buvo perduota į teismą ir buvo Kauno apygardos teismo žinioje, o Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2009 m. rugsėjo 11 d. paskyrė teisėjų kolegiją, kuri nagrinės bylą. Teisėja S. Jurgaitienė šioje byloje paskirta kolegijos pirmininke ir pranešėja. Taigi BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 123 straipsnio 6 dalies nuostatos nepažeistos. U. I., būdama nepilnametė, 2009 m. vasario 5 d. apklausta kaip liudytoja, nepažeidžiant BPK 186 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pagal šį įstatymą jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Apklausoje dalyvavo brolis U. I.. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo dalyvavimas tokioje apklausoje nėra būtinas, jis gali būti kviečiamas padėti apklausti nepilnametį, atsižvelgiant į jo socialinę ir psichologinę brandą, proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva.
Dėl sunkinančios aplinkybės
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad B. I. grasinimą nužudyti padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui. Toliau šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad B. I. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Sunkinanti aplinkybė girtumas iš kaltinimo turi būti pašalinta, nes byloje nėra duomenų, kad nenustatytas alkoholio kiekio suvartojimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nes grasinimą nužudyti kaltinamasis padarė blaivus, tikslui įgyvendinti alkoholis reikšmės neturėjo. Taigi šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakyta dėl sunkinančios aplinkybės – girtumo pašalinimo iš kaltinimo, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytą aplinkybę, kad B. I. grasinimą nužudyti padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui, vertina kaip techninę klaidą. Šią techninę klaidą pakartojo ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatorius dėl grasinimo nužudyti savo kaltės ir veikos kvalifikavimo neginčija.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo B. I. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Benediktas Stakauskas
Vytautas Masiokas
