Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-288/2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00666-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.15 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. ir atsakovo viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės (viešosios įstaigos Panevėžio apskrities ligoninės teisių perėmėja) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Panevėžio ligoninei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys – „BTA Insurance Company“ SE, A. A., I. Ž., G. V. ir O. N.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė G. K. (buvusi I.) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 3262,53 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. vasario 4 d. 23.11 val. dėl pastebėtų kūno sužalojimų G. I. iškviesta Greitoji medicinos pagalba (toliau – GMP), jis atvežtas į VšĮ Panevėžio apskrities ligoninę. Priėmimo skyriuje G. I. apžiūrėjo gydytojas otolaringologas A. A., neurologė I. Ž., traumatologas G. V., radiologė O. N., jam nustatytas veido sumušimas, ūminė alkoholinė intoksikacija, lūžių nebuvimas, abiejų kojų pirštų nubrozdinimas, refleksų galūnėse vienodumas, galvos smegenų sutrenkimas. Po gydytojų apžiūros G. I. išleistas į namus (duomenys neskelbtini), kur kitą dieną (2009 m. vasario 6-ąją) rastas negyvas. Ieškovė (mirusiojo motina) nurodo, kad G. I. nesuteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, gydytojai rimtai neįvertino paciento sąmonės būklės ir po apžiūros išleido į namus, nors G. I. jautė didelį silpnumą, buvo mieguistas, sunkiai orientavosi. Ieškinyje teigiama, kad G. I. į ligoninę atvežtas sergantis plaučių uždegimu; aplinkybės, jog gydytojai nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti tikrąją G. I. negalavimo priežastį (pūlingą plaučių uždegimą), jam nebuvo paskirtas tinkamas gydymas ir priežiūra, lėmė, kad, nepraėjus pusei paros po apsilankymo ligoninėje, jis mirė. Ieškovės teigimu, atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtina Valstybinės medicinos audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimas (toliau – Valstybinės medicinos audito inspekcijos sprendimas) (jo 3.1 punkte nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos G. I. suteiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, paciento neapžiūrėjo Priėmimo skyriuje budėjusi vidaus ligų gydytoja, nepaėmus kraujo mėginio ir neatlikus tinkamo asmens sveikatos būklės įvertinimo, nepagrįstai nustatyta ūminė alkoholinė intoksikacija), Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. M 72/09 (05) (nustatyta, kad G. I. mirė nuo pūlingo plaučių uždegimo, kuris komplikavosi kvėpavimo funkcijos ir širdies nepakankamumu), Valstybinės medicinos audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2009 m. gruodžio 22 d. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita Nr. 1A-290 (K-108) (toliau – Valstybinės medicinos audito inspekcijos ataskaita). Ieškovė nurodo po sūnaus mirties patyrusi fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą; sūnus jai buvo labai artimas, prisirišęs, dalydavosi visais klausimais ir rūpesčiais, todėl jam mirus negali įveikti fizinio ir dvasinio skausmo, jaučia tuštumą, neviltį, jai taikyta psichosocialinė reabilitacija, diagnozuota sunki depresija, nuolat vargina bloga nuotaika, kaltės jausmas, reikalingi vaistai. Taip pat ji prašo priteisti turtinę žalą – sūnaus netekties metinių organizavimo, dukters skrydžio iš JAV išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos, kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad G. I. GMP atvežtas į Priėmimo skyrių dėl traumos; pagal GMP gydytojų diagnozę, G. I., jo draugo M. G. paaiškinimus ir matomus sužalojimus, jam medicininę pagalbą teikė keturi gydytojai specialistai, po apžiūros pacientas nukreiptas ambulatoriniam gydymui ir išleistas į namus. Įvertinęs GMP kvietimo kortelės įrašus, GMP stoties darbuotojos parodymus, teismas nustatė, kad su G. I. nebuvo galima susikalbėti, jis neatsakinėjo į klausimus, į greitosios pagalbos automobilį nuneštas neštuvais, nes nesiorientavo, ligoninėje buvo vedamas už parankės, klupinėjo lipdamas laiptais, su GMP darbuotojais ir Priėmimo skyriaus personalu bendravo M. G., o ne G. I., liudytojas pasirašė ir išleidžiant pacientą į namus, taigi G. I. negalėjo įvertinti savo sveikatos būklės, savijautos ir tos būsenos išsakyti gydytojams. Nors VšĮ Šeškinės poliklinikos vidaus ligų gydytoja O. P., susipažinusi su G. I. medicinos dokumentais, teikdama išvadą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai (toliau – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija), nurodė, kad iš dokumentų negalima spręsti, jog pacientas būtų buvęs prieblandinės sąmonės būsenos, teismas pripažino, kad Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2009 m. gruodžio 22 d. ataskaitoje ir sprendime konstatuoti atsakovo darbuotojų darbo trūkumai turėjo esminę reikšmę sprendžiant apie paciento būklę; nesant visapusiško G. I. sveikatos būklės aprašymo, teismas neturėjo pagrindo kritiškai vertinti liudytojų parodymus ir GMP kvietimo kortelės duomenis. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad, specialistams nepastebėjus jokių kitų požymių (dusimo, kosulio, kvėpavimo sutrikimų), nebuvo pagrindo skirti ir atlikti papildomus tyrimus, pažymėdamas, jog, G. I. aiškiai nepaaiškinus sužalojimų atsiradimo fakto, esant vangiam, gydytojai, būdami atidūs, kvalifikuoti specialistai, turėjo atlikti išsamesnius tyrimus, ištirti plaučius, kurie galėjo būti sužaloti dėl traumos, tačiau plaučių rentgenologinio ar kitų tyrimų neatliko. Teismo medicinos ekspertė L. V., atlikdama pakartotinį histologinį tyrimą, nustatė, kad G. I. plaučiuose buvo matyti beprasidedantis uždegimas, pūlingo plaučių uždegimo nebuvo. Atsižvelgęs į tai, kad miręs G. I. rastas 2009 m. vasario 6 d. apie 13.00 val., tačiau į telefono skambučius neatsiliepė jau 2009 m. vasario 5 d. po pietų, teismas padarė išvadą, jog G. I. būnant ligoninėje plaučių uždegimas jau galėjo būti prasidėjęs, todėl, atlikus kraujo tyrimus ar apžiūrėjus vidaus ligų gydytojui, uždegimas turėjo būti pastebėtas ir pacientui laiku suteiktos tinkamos medicinos paslaugos. Teismas pažymėjo, kad, nustačiusi, jog G. I. nebuvo apžiūrėtas ligoninėje budėjusio vidaus ligų gydytojo, Valstybinė medicinos audito inspekcija sprendime konstatavo, kad buvo pažeista budėjusios gydytojos pareiga budėjimo metu apžiūrėti visus pacientus, juos laiku ištirti, spręsti apie pacientų ekstrinę hospitalizaciją, tai pat Priėmimo skyriaus gydytojo terapeuto pareigų instrukcijos Nr. 1937 ir atsakovo Vyriausiojo gydytojo 2001 m. birželio 27 d. patvirtintos Priėmimo skyriaus veiklos (toliau – Priėmimo skyriaus veikla) B priede numatytos veiksmų sekos reikalavimai. Pagal byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad G. I. nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos; nors jis pristatytas kaip traumą patyręs pacientas, pastebėjus jo vangumą, G. I. privalėjo būti apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo, jam atlikti kraujo ar kt. tyrimai. Teismas sutiko, kad, teikiant būtinąją pagalbą Priėmimo skyriuje, asmens būklė, visi organai ir funkcijos nuodugniai netiriami, tačiau pažymėjo, jog, pacientui nesiorientuojant, negalint informuoti gydytojų apie savo sveikatos būklę, šie turėjo veikti kaip atidūs, atsargūs ir kvalifikuoti specialistai, imtis visų galimų ir reikalingų priemonių, siekdami išsiaiškinti paciento būklę. Dėl to, kas nurodyta, teismas konstatavo atsakovo darbuotojų neteisėtą neveikimą, jį vertindamas kaip nepakankamai kvalifikuotą ir (ar) rūpestingą paslaugų teikimą (CK 6.246 straipsnio 1, 2 dalys, 6.264 straipsnio 1 dalis), pripažino, kad dėl gydytojų ir personalo kaltės Priėmimo skyriuje G. I. nebuvo atliktas paciento sveikatos būklę atitinkantis sveikatos įvertinimas, nediagnozuotas galbūt prasidedantis plaučių uždegimas, todėl dėl atsakovo darbuotojų kaltės (nerūpestingumo, neatidumo, galbūt ir aplaidumo) padaryta žala (pacientas mirė). Pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, ar mirusiojo ir jo giminaičių santykiai buvo nuolatinio pobūdžio, emociškai tvirti, nuoširdūs, artimi, teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, jog nėra pagrindo konstatuoti egzistavus ieškovės ir jos sūnaus glaudžius ryšius, nes jie gyveno atskirai. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir jos sūnus gyveno tame pačiame mieste, dažnai bendraudavo, sūnus lankydavosi pas motiną tiek namuose, tiek darbo vietoje, bendraudavo telefonu, nėra duomenų, jog jie nebūtų bendravę, nesutarę, nepaneigta aplinkybė, kad dėl staigios sūnaus mirties ieškovė patyrė dvasinį sukrėtimą, ieškovės duktė gyvena kitoje šalyje (JAV), su motina bendrauja minimaliai. Nors ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų apie patirtus sveikatos sutrikimus, atsiradusius dėl sūnaus netekties, teismo vertinimu, tai neleido paneigti jos teiginių apie sveikatos pablogėjimą. Teismas padarė išvadą, kad, mirus sūnui, ieškovė turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurią privalo atlyginti atsakovas. Atsižvelgęs kasacinio teismo praktiką dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, įvertinęs atsakovo teikiamų paslaugų pobūdį ir apimtis, tai, kad, patenkinus ieškinį, atsakovo vykdoma veikla, gyventojams teikiamų paslaugų apimtys itin pablogėtų, teismas priteisė ieškovei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; atmetė reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, kad atsakovas neprivalo atlyginti mirties metinių išlaidų, nes metinių rengimas nėra būtinas, jis priklauso nuo asmens apsisprendimo; nurodė, jog skrydžio bilietų išlaidas patyrė ne ieškovė, todėl ji neturi teisės reikalauti jas priteisti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. spalio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors atsakovo nurodomuose dokumentuose (Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2010 m. spalio 28 sprendime, Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantės gydytojos O. P. rašte,,Dėl G. I. teiktų paslaugų kokybės“, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertų išvadose) nustatyta, jog atsakovo gydytojai, atlikdami tam tikrus veiksmus, apžiūrėdami pacientą, klaidų nepadarė ir G. I. sveikatos sužalojimus diagnozavo teisingai, svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas tokių pažeidimų ir nebuvo konstatavęs, teismas sprendė, jog gydytojų neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu (nepakankama apžiūra), todėl nediagnozuotas susirgimas, dėl kurio pacientas po keleto valandų mirė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. I., atvežtą greitosios pagalbos automobiliu į Priėmimo skyrių, privalėjo apžiūrėti vidaus ligų gydytojas, tokią pareigą įtvirtina Priėmimo skyriaus veiklos B priedas, jos pažeidimas nustatytas ir Valstybinės medicinos audito inspekcijos sprendime. Kolegija laikė nepagrįsta atsakovo nurodomą aplinkybę, kad nebuvo jokių indikacijų plaučių uždegimui diagnozuoti, nes, atitinkamos srities specialistui (terapeutui) neapžiūrėjus paciento, tokių indikacijų negalėjo būti nustatyta; atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog pacientas buvo vangus, nesiorientavo, atneštas neštuvais, ėjo prilaikomas, gydytojai tokios ligonio būsenos priežasčių nenustatinėjo ir apie sunkų susirgimą neįtarė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas teisingai sprendė, jog atsakovo neveikimu buvo padaryta žala G. I. sveikatai (nediagnozuotas sunkus susirgimas), dėl ko jis netrukus mirė, taigi yra tiesioginis atsakovo neveikimo ir kilusių padarinių (paciento mirties) priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl nesivadovavo teismo paskirtos ekspertizės išvadomis (Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Ekspertizės aktas Nr. EDM 84/11(01) (toliau – deontologinės ekspertizės aktas), pažymėdama, jog iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kodėl padarydamas išvadas teismas remiasi vienais įrodymais, o atmeta kitus; teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą, išsamiai aptarė įrodymus, jais grindė savo išvadas, nepažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija nesutiko, kad iš deontologinės ekspertizės akto būtų galima padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas; ekspertai tyrė medicininiuose dokumentuose įrašytus duomenis apie G. I. būklę (padarė išvadą, kad jam buvo nustatyta teisinga diagnozė ir tinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos), tačiau jiems nebuvo užduoti klausimai, ar buvo objektyvių galimybių įtarti G. I. plaučių uždegimą, ar buvo panaudotos visos įmanomos priemonės šiai ligai diagnozuoti, ekspertai tokių aplinkybių netyrė ir nevertino. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nustatydamas ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas laikėsi įstatyme nurodytų kriterijų, atsižvelgė tiek į ieškovės, tiek į atsakovo turtinę padėtį, įvertino, jog didžiausios žmogaus vertybės – žmogaus gyvybės, pinigais atlyginti neįmanoma, tačiau neturtinės žalos dydžiu negali būti piktnaudžiaujama, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesta dalis jos reikalavimo priteisti neturtinę žalą, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista; priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl neturtinės žalos patenkinti, priteisti ieškovei 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl atsakovo veiksmų ir kaltės laipsnio. Kasatorė nurodo, kad, sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, būtina atsižvelgti į atsakovo veiksmų pobūdį, jo neatsargumo laipsnį, elgesį po kasatorės sūnaus mirties. Ginčą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas teikė paslaugas nedėdamas maksimalių atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangų, tačiau, pasak kasatorės, nei atsakovas, nei žalą padarę gydytojai nepripažino savo klaidų, nerūpestingumą ir aplaidumą bandė sieti su formaliais medicininių dokumentų pildymo trūkumais iškreipti tikrąją situaciją ir įvykius. Atsakovas neatsiprašė kasatorės, nesumokėjo teismų priteisto itin mažo neturtinės žalos atlyginimo; toks atsakovo elgesys nepateisinamas teisingumo aspektu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kasatorė pažymi, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį, remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo principu; kompensacijos dydis nustatomas pagal kompensaciją mažinančių ir didinančių kriterijų santykį. Šioje byloje teismai nustatė, kad neturtinės žalos atlyginimą didina pažeistos vertybės pobūdis (žmogaus gyvybė ir dvasinės kančios dėl artimo žmogaus netekties), mažina – atsakovo teikiamų paslaugų pobūdis ir apimtis, jo turtinė padėtis. Kasatorės vertinimu, tai, kad atsakovas teikia medicinos paslaugas viename iš didžiausių Lietuvos rajonų, negali paneigti jo pareigos atsakyti už kaltais veiksmais padarytą žalą ar mažinti tokią žalą; situacija, kai atlygintinos neturtinės žalos dydis mažinamas atsižvelgiant į asmens teikiamų paslaugų pobūdį ir apimtį, didelės žalos padariusio asmens finansinę padėtį, neįvertinus visų aplinkybių, sudaro prielaidas finansinių sunkumų turintiems asmenims elgtis aplaidžiau ar net tyčia daryti teisės pažeidimą žinant, jog neteisėti veiksmai sukels mažesnės apimties neigiamus teisinius padarinius, nei paprastai sukeltų atidiems ir rūpestingiems asmenims, kurių finansinė padėtis gera. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nesirėmė aplinkybe apie sunkią finansinę padėtį, nepateikė ją patvirtinančių dokumentų, todėl teismų sprendimas mažinti kasatorei atlygintinos neturtinės žalos dydį dėl atsakovo sunkios turtinės padėties, jos vertinimu, yra deklaratyvus, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas negalėtų įvykdyti tokio sprendimo; teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas sudaręs civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo sutartį.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatorės teigimu, skundžiamais teismų procesiniais sprendimais priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka tokio pobūdžio bylose (tėvams netekus vaiko) kasacinio teismo paprastai priteisiamų sumų – bylose dėl aplaidžių, neteisėtų medicinos įstaigų (darbuotojų) veiksmų, kai nustatomas itin artimas tėvų ir vaikų ryšys, priklausomai nuo individualių aplinkybių, kasacinis teismas tėvų patirtą neturtinę žalą vertina 50 000–200 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. ir kt. v. VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2004; 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. AB „Kauno grūdai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDkvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-509/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-509/2005">3K-3-509/2005</a>; 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92/2009">3K-3-92/2009</a>; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2009">3K-3-119/2009</a>; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2010">3K-3-59/2010</a>). Dėl to šioje byloje teismų priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis (20 000 Lt) akivaizdžiai neatitinka objektyviais įrodymais pagrįstų kasatorės fizinių ir dvasinių išgyvenimų, kasacinio teismo praktikos panašiose bylose, todėl keistinas.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei priteistas 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės sąlygas ir ligoninių Priėmimo skyrių veiklą, aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė Priėmimo skyriaus veiklą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtintus Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarką bei mastą (toliau – Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka bei mastas) ir atsakovo lokalinį aktą Priėmimo skyriaus veikla, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad G. I. privalėjo apžiūrėti vidaus ligų gydytojas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pagal nurodytus teisės aktus Priėmimo skyriuje organizuojami trys priimamų pacientų srautai: vaikų iki 18 metų, terapinių ir traumatologinių pacientų; gydytojas terapeutas priima terapinius pacientus, atvykusius skubia tvarka su siuntimais ir be siuntimų dėl būtinos pagalbos, t. y. antrojo srauto pacientus (Priėmimo skyriaus veiklos 4.1 punktas); pareiga priimti traumatologinius pacientus (tokiu pripažintas G. I.) nenustatyta nei Priėmimo skyriaus veikloje, nei Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkoje bei maste, nei gydytojos terapeutės D. D. Pareigų instrukcijoje Nr. 1937, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad gydytoja terapeutė privalėjo apžiūrėti ir kiekvieną traumatologinį pacientą. Gydytojai specialistai, apžiūrėję pacientą, nenustatė indikacijų paskirti terapeutės konsultaciją, todėl pagrįstai to nepadarė; jie elgėsi kvalifikuotai, teisingai ir dėmesingai, nėra pagrindo spręsti dėl jų neteisėto neveikimo. Kasatorius nesutinka su teisėjų kolegijos išvada, kad, neapžiūrėjus terapeutui, negalėjo būti diagnozuota plaučių uždegimo indikacijų; remdamasis G. I. apžiūrėjusių gydytojų specialistų veiklą reglamentuojančiomis medicinos normomis, kasatorius nurodo, kad šie gydytojai privalo gebėti ir geba atlikti bendros somatinės paciento būklės įvertinimą, todėl jeigu tuo metu būtų buvę plaučių uždegimo požymių, jie būtų tai įvertinę; deontologinės ekspertizės akto 3, 8 punktai patvirtina, kad klinikinių duomenų, galinčių nurodyti, jog G. I. būtų sirgęs plaučių uždegimu, nebuvo. Kasatorius laikosi pozicijos, kad deontologinės ekspertizės aktas, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2010 m. spalio 28 d. sprendimas patvirtina, jog kasatorius suteikė tinkamas paslaugas, nebuvo jo neveikimo, nėra G. I. mirties ir atsakovo teiktų paslaugų priežastinio ryšio – specialistai paaiškino, kad nebuvo klinikinių požymių, kurie leistų įtarti plaučių uždegimą, todėl traumą patyrusio G. I. neprivalėjo tirti vidaus ligų gydytoja, Priėmimo skyriuje neskiriami ir nevykdomi visi įmanomi diagnostiniai ligų tyrimai, teikiama tik būtinoji pagalba. Kasatorius nurodo, kad G. I. mirties priežastis nėra vienareikšmiškai nustatyta – pagal vienus duomenis, tai ūminė išeminė (koronarinė) širdies liga (ją patvirtina Medicininio mirties liudijimo forma 106/a; mirties liudijimas; GMP dokumentai „Žinios apie mirusįjį“; specialisto G. S. 2012 m. vasario 7 d. pažyma; deontologinės ekspertizės aktas), pagal kitus – pūlingas plaučių uždegimas (šią priežastį patvirtina vienintelė Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto G. S. išvada M 72/09 (05), prieštaraujanti visiems kitiems byloje esantiems įrodymams). Kasatoriaus manymu, nenustatę aiškios, neabejotinos mirties priežasties, teismai negalėjo daryti išvadų dėl asmens mirties ir atsakovo darbuotojų veiksmų (neveikimo) priežastinio ryšio buvimo; byloje nevertintas faktinio ir teisinio priežastinio ryšio buvimas, neatsižvelgta į tai, kad tariamas kasatoriaus neveikimas pernelyg nutolęs nuo padarinių (asmens mirties), jie negali būti vertinami kaip priežastis ir padarinys. Anot kasatoriaus, teismai nepagrįstai konstatavo kasatoriaus darbuotojų kaltę šiems nediagnozavus ligos, nes ji byloje nenustatyta, į Priėmimo skyrių pristatytas trauminis pacientas be plaučių uždegimo klinikinių požymių.

Dėl netinkamo CPK 185, 218 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismai nemotyvavo ir kitais įrodymais nepagrindė savo nesutikimo su deontologinės ekspertizės aktu, kuris yra didesnę įrodomąją reikšmę turintis rašytinis įrodymas, suteikiantis specialias žinias, nagrinėjamoje byloje jis paskirtas ieškovės prašymu, atliktas ekspertų komisijos. Anot kasatoriaus, teismai taip pat neįvertino įrodymų, kurie atitinka deontologinės ekspertizės akto duomenis – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos surinktos medžiagos ir šios komisijos 2010 m. spalio 28 d. sprendimo, kuriame konstatuota, kad sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos laiku ir tinkamai, dokumentų, kuriuose nurodytos skirtingos G. I. mirties priežastys; teismai nepagrįstai rėmėsi tik vienu prieštaringu dokumentu – specialisto G. S. 2009 m. vasario 6 d.–2009 m. balandžio 23 d. išvada, kuri prieštarauja kitiems įrodymams, neparemta klinikiniais stebėjimais, paneigta makroskopiniu plaučių aprašymu (iš kurio matyti, kad pūlinio uždegimo požymių nėra), taip pažeisdami CPK 185 straipsnį.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatoriaus vertinimu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje laikomasi pozicijos, kad iš sveikatos priežiūros įstaigos negalima reikalauti to, kas neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2009">3K-3-408/2009</a>), nes iš kasatoriaus reikalavo konstatuoti beprasidedantį plaučių uždegimą, kurio klinikinių požymių tuo metu nebuvo. Teismai neišanalizavo ir nepagrindė priežastinio ryšio buvimo, nors priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, jis turi būti ne paneigiamas, o įrodomas, tai padaryti turi žalos atlyginimo siekiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92/2009">3K-3-92/2009</a>; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05MS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-91/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-91/2010">3K-3-91/2010</a>; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. ir kt. v. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2013">3K-3-337/2013</a>). Teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal BUAB „Seltas“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-597/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-597/2013">3K-3-597/2013</a>, pateikto išaiškinimo, kad teismas, nevertindamas eksperto išvados, pažeidžia CPK 218 straipsnio nuostatas.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti; tenkinti atsakovo kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl atsakovo veiksmų ir kaltės laipsnio. Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad teismai turėjo atsižvelgti į jo kaltės laipsnį, pažymėdamas, kad viso bylos nagrinėjimo metu nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti žalos atlyginimą, tokia jo gynybinė pozicija paremta byloje esančiais įrodymais. Teiginius apie teisingumo aspektu nepateisinamą elgesį ir atsainų požiūrį į sveikatos priežiūros paslaugų kokybę atsakovas vertina kaip nepagrįstus kaltinimus, kurie žeidžia jo darbuotojus; atsiliepime pažymima, kad iš gydytojų negalima reikalauti to, kas neįmanoma.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Atsakovo teigimu, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai – ginčą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kurios kasacine tvarka negali būti ginčijamos (CPK 353 straipsnis). Ieškovė nenurodė naujų kriterijų, kurių teismai nebūtų įvertinę, todėl nėra pagrindo padidinti priteisto žalos atlyginimo dydį, priešingai, atsakovas teigia, kad byloje neegzistuoja visos jo civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovės prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas, pasak atsakovo, pažeidžia viešąjį interesą, juo suvaržoma atsakovo galimybė toliau funkcionuoti.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad skunde nurodytos kasacinio teismo nutartys, nuo kurių išaiškinimų tariamai nukrypo teismai, priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra analogiškos šios bylos aplinkybėms (nevertintas Priėmimo skyriuje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumas, pacientai nemirė praėjus trisdešimt trims valandoms po apžiūros dėl traumos Priėmimo skyriuje), todėl jose priteistos sumos neturėtų būti vertinamos sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės sąlygas ir ligoninių Priėmimo skyrių veiklą, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė pažymi, kad, ginčą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, atsakovas nesirėmė Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto ir atsakovo lokalinio akto Priėmimo skyriaus veiklos nuostatomis, kasaciniame skunde nenurodė, kuo remdamasis nustato tokius pacientų srautus (ieškovės teigimu, pagal Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto 1 punktą pacientai skirstomi į du srautus – atvykę skubos tvarka ir planine tvarka); gydytojas terapeutas apžiūri ne tik terapinius pacientus, bet ir dalyvauja nustatant girtumą (14.1 punktas). Ieškovės teigimu, tam, kad gydytojui, kaip profesionalui, kiltų civilinė atsakomybė, pakanka bent menkiausio nerūpestingumo, neatidaus, neatsargaus ar aplaidaus elgesio ir net pačios lengviausios kaltės formos; kasatoriaus darbuotojai nepanaudojo visų priemonių ligos diagnozei nustatyti (neatliko reikalingų tyrimų, nenukreipė G. I. pas kitus specialistus), taigi jų veiksmai neatitiko maksimalaus atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnio, atsakovas neužtikrino, jog G. I. būtų kvalifikuotai suteiktos medicinos paslaugos. Atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtino Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. M 72/09 (05), Valstybinės medicinos audito inspekcijos ataskaita ir Valstybinės medicinos audito inspekcijos sprendimas. Nustačius atsakovo neteisėtą neveikimą, priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka to, kad šis neveikimas yra pakankama žalos atsiradimo priežastis (teisiškai reikšmingu laikytinas ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis priežastinis ryšys); anot ieškovės, byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo darbuotojų veiksmų (neveikimo) ir G. I. mirties priežastinį ryšį.

Dėl netinkamo CPK 185, 218 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Ieškovė laikosi pozicijos, kad G. I. mirties priežastis nustatyta, tai – pūlinis plaučių uždegimas, kuris komplikavosi kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu; šį faktą patvirtino visi ekspertai. Ieškovės manymu, specialistas G. S. tyrimą atliko iš karto po G. I. mirties, todėl jo nurodyti duomenys yra patikimesni, objektyvesni, šio tyrimo tikslas buvo mirties priežasties nustatymas, o deontologinės ekspertizės – pagal civilinės bylos medžiagą ir medicininę dokumentaciją įvertinti medikų darbo tinkamumą, tačiau ne mirties ar jos priežasčių nustatymas, ši ekspertizė atlikta vėliau, kai kurie klausimai nebuvo ekspertizę atlikusios komisijos kompetencija. Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantė gydytoja O. P. nagrinėjo kitus klausimus, jos išvada nekonkreti, paviršutiniška, padaryta įvertinus atsakovo pateiktą informaciją, atsakant į jo klausimus. Kadangi ekspertizėmis buvo tiriamos skirtingos aplinkybės, tai ieškovė mano, kad jų negalima laikyti priešingomis, kaip nurodo atsakovas. Ieškovė daro išvadą, kad teismai, įvertinę abiejų ekspertizių duomenis, tinkamai kvalifikavo atsakovo veiksmus, nustatė G. I. mirties priežastį ir teisingai nusprendė, jog egzistavo kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovės vertinimu, teismai teisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovė nesutinka su skundo argumentu, kad atsakovo darbuotojai negalėjo nustatyti plaučių uždegimo, kurio klinikinių požymių tuo metu nebuvo, pažymėdama, jog dėl jų neveikimo ir procedūrinių pažeidimų nebuvo imtasi priemonių, kuriomis šie požymiai būtų buvę nustatyti; atsakovo darbuotojai turėjo objektyvias galimybes diagnozuoti G. I. simptomus ir užkirsti kelią jo mirčiai. Atsakovas klaidingai nustatinėja priežastinį ryšį byloje – ieškovės manymu, dėl to, kad pagal galiojančius aktus G. I. nesuteikta privalomoji sveikatos priežiūra, nebuvo diagnozuota jo pavojinga liga, tapusi G. I. mirties priežastimi praėjus itin trumpam laikui po jo apsilankymo Priėmimo skyriuje.

Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas

Sveikatos priežiūros įstaigoms už gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams kyla deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Asmuo, pareiškęs ieškinį sveikatos priežiūros įstaigai dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią sveikatos priežiūros įstaigų deliktinės civilinės atsakomybės ir jai taikyti būtinų sąlygų nustatymo praktiką. Teismo konstatuota, kad gydytojo civilinė atsakomybė pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kuriai būdinga tai, jog profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2009">3K-3-408/2009</a>; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2010">3K-3-59/2010</a>; kt.). Gydytojų veiksmai vertintini ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-478/2008). Gydytojas dėl objektyvių priežasčių (individualių konkretaus žmogaus organizmo ypatumų ir jame vykstančių biologinių procesų, medicinos mokslo ir praktikos raidos lygio) negali garantuoti rezultato, tačiau gydytojo, kaip profesionalo, pareiga teikiant gydymo paslaugas yra stengtis padėti pacientui pasveikti, t. y. išsaugoti paciento galimybę pasveikti. Ši pareiga turi būti vykdoma dedant maksimalias pastangas, siekiant išsaugoti tokią galimybę. Gydytojas, būdamas profesionalas, savo veikloje turi taikyti diagnostikos ir gydymo metodus, atitinkančius esamą mokslo ir praktikos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. ir kt. v. VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2013">3K-3-553/2013</a>).

Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas. Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. D. ir kt. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005). Šiuo tikslu turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, kad ginčą nagrinėję teismai netinkamai taikė Priėmimo skyriaus veiklą reglamentuojančius aktus – Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarką bei mastą ir Priėmimo skyriaus veiklą, nepagrįstai sprendė, jog G. I. privalėjo apžiūrėti vidaus ligų gydytojas, ir todėl be teisinio pagrindo konstatavo atsakovo neteisėtą neveikimą bei jo ir žalos priežastinį ryšį, neįvertino, kad tariamas neveikimas pernelyg nutolęs nuo kilusių padarinių.

Sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo tuo aspektu, ar gydytojas terapeutas privalėjo apžiūrėti į Priėmimo skyrių atvežtą G. I., t. y. ar pacientą išleidus namo be šio specialisto apžiūros jam buvo tinkamai suteikta būtinoji medicinos pagalba, svarbu įvertinti tiek paciento būklės indikacijas, kurių pagrindu gydytojai sprendė dėl jam teiktinos medicininės pagalbos, tiek Priėmimo skyriaus veiklą reglamentuojančiuose aktuose įtvirtintų šio skyriaus darbuotojų pareigų laikymąsi konkrečiu atveju. Byloje nustatytos aplinkybės, kad, GMP kortelės įrašų duomenimis, G. I. nesiorientavo, teisme kaip liudytoja apklausta pagal iškvietimą vykusi GMP stoties darbuotoja nurodė, kad susikalbėti su G. I. nebuvo galima, jis neatsakinėjo į klausimus, į greitosios pagalbos automobilį buvo nuneštas neštuvais, liudytojas M. G. paaiškino, kad iš ligoninės penkto aukšto G. I. buvo vedamas už parankės, lipdamas klupinėjo. Tokia paciento būklė, kolegijos vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą teismams spręsti, kad pacientas negalėjo įvertinti savo sveikatos būklės, apibūdinti gydytojams savo savijautos. Nors pacientas į Priėmimo skyrių buvo atvežtas dėl patirtos traumos, jį apžiūrėję gydytojai, būdami savo srities profesionalai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, matydami tokias indikacijas ir nežinodami tikslių jų atsiradimo aplinkybių, nekonstatavę aiškios jas sukėlusios diagnozės, privalėjo detaliau tirti paciento būklę – nukreipti jį gydytojo terapeuto apžiūrai, atlikti kraujo ar kitus būtinus tyrimus. Toks situacijos vertinimas negali būti laikomas nepateisinamu reikalavimu atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus – pacientui esant vangiam ir nebendraujant su medicinos personalu, nepaaiškinant savo negalavimų, siuntimas gydytojo terapeuto apžiūrai pripažintinas adekvačia ir profesionalaus gydytojo standartą atitinkančia priemone.

Sprendžiant dėl atsakovo neteisėtų veiksmų reikšmingais pripažintini Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (dabar – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos) Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita ir sprendimas, kurie parengti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos, kontroliuojančios, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų. Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaitoje nustatyta ir sprendime pripažinta, kad G. I., nesilaikant Priėmimo skyriaus veiklos B priede nustatytos veiksmų sekos, nebuvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo. Šiuose dokumentuose taip pat nustatyta, kad G. I. apžiūrėję gydytojai nenurodė būtinosios pagalbos teikimo indikacijų ir skubiosios pagalbos kategorijos. Tokia išvada iš esmės reiškia, kad G. I. medicinos dokumentuose nebuvo visos išsamios teisės aktuose reikalaujamos nurodyti informacijos apie paciento būklę. Dėl to tiek VšĮ Šeškinės poliklinikos vidaus ligų gydytoja O. P. rengdama išvadą, tiek Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, nagrinėdama ieškovės pareiškimą, tiek ekspertai, atlikdami deontologinę ekspertizę, neturėjo išsamių duomenų apie G. I. sveikatos būklę, indikacijas, lėmusias jam teiktiną pagalbą, o jų padarytos išvados ir įrodomoji galia visų bylos duomenų kontekste vertintina atsižvelgiant į ribotas turėtos ir vertintos informacijos apie paciento būklę apimtis.

Šioje nutartyje jau minėta, kad vertinant gydytojo veiksmus taikomas aukštesnis, protingo ir atidaus asmens – profesionalo standartas. Tokia praktika suformuota neatsitiktinai, bet įvertinus ir atsižvelgus į aplinkybes, kad nuo gydytojo veiksmų kokybės priklauso asmens sveikata, o itin dažnai ir gyvybė. Sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų tinkamumui nustatyti gydytojo veiksmus svarbu įvertinti ne tik medicinos mokslo aspektu (ar jis atitinkamoje situacijoje ėmėsi būtinų, tinkamų, pakankamų veiksmų, ar buvo pakankamai atidus), bet ir jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų kontekste. Atsižvelgiant į tai, kad sveikatos paslaugų teikimas reikalauja tiek specialios jas teikiančių asmenų kvalifikacijos, tiek tam tikrų procedūrų laikymosi, sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos vidiniais aktais turėtų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti atliekamų procedūrų, diagnostikos ar gydymo, inter alia būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarką. Tokiu atveju, įtvirtinus aiškias ligoninės teises ir pareigas pacientams, abiem šalims būtų aišku, kaip konkrečiu atveju turi elgtis sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis subjektas ir kokių veiksmų iš jo gali tikėtis ar reikalauti pacientas.

Pagal Priėmimo skyriaus veiklos nuostatas, Priėmimo skyriuje priimami, stacionarizuojami į Panevėžio ligoninę atvykę ligoniai ir teikiama būtinoji medicinos pagalba; darbas organizuojamas dviejuose postuose – viename priimami pacientai, atvykę skubia tvarka, kitame – planine (šiame poste priimami ir vaikai iki 16 m.); skyriuje visą parą dirba gydytojas terapeutas, kuris priima terapinius pacientus, atvykusius skubia tvarka su siuntimais ir be siuntimų dėl būtinosios pagalbos. Priėmimo skyriaus veiklos priede B „Priėmimo skyrius“ pateiktoje schemoje nurodyta, kad, sudarius pacientų srauto prioritetinį eiliškumą, pacientas apžiūrimas Priėmimo skyriaus terapeuto, kuris įvertina paciento būklę, anamnezę, elektrokardiogramą. Nei išsamesnės tvarkos, kad gydytojas terapeutas priima ir tiria tik konkrečius pacientus ar tai daro tik tam tikrais atvejais, nei nuostatų apie atsakovo kasaciniame skunde nurodomus tris priimamų pacientų srautus (vaikų iki 18 metų, terapinių ir traumatologinių pacientų) Priėmimo skyriaus veikloje nenustatyta, taip pat nereglamentuota, jog gydytojas terapeutas neturi pareigos priimti traumatologinius pacientus – minėta, išimčių dėl apžiūrimų pacientų šiame akte neįtvirtinta. Atsakovas (asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga) atsakingas ne tik už tinkamą ir aiškų teikiamų paslaugų reglamentavimą vidiniais aktais, bet ir jų nuostatų laikymąsi, todėl, kilus ginčui dėl tam tikrų nuostatų aiškinimo, jis negali nurodyti kitokio, nei įtvirtintas, dokumento turinio, nepagrįstai per plačiai ar siaurai aiškinti jo nuostatas, kad būtų paneigta dokumentuose nustatyta atsakovo pareiga atlikti tam tikrus veiksmus.

Kadangi byloje nustatytos medicininės indikacijos, rodžiusios, kad G. I. turėtų apžiūrėti gydytojas terapeutas, toks paciento priėmimo etapas numatytas Priėmimo skyriaus veiklos B priede, tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog, specialistui (gydytojui terapeutui) neapžiūrėjus paciento, teismai pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę, o Priėmimo skyriaus veiklą reglamentuojančių aktų nuostatos ir kasatoriaus pateikiamas jų aiškinimas nesudaro pakankamo pagrindo daryti priešingą išvadą. Dėl to, kas nurodyta, atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo Priėmimo skyriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų taikymo.

Atsakovo argumentai, kad G. I. apžiūrėję gydytojai geba atlikti bendros somatinės paciento būklės įvertinimą, todėl jeigu būtų buvę plaučių uždegimo požymių, jie būtų tai įvertinę, deontologinės ekspertizės akto 3, 8 punktai nekeičia byloje padarytos išvados, jog pacientas turėjo būti apžiūrėtas ir gydytojo terapeuto. Nepaisant bendrųjų medicinos žinių, pacientą apžiūrėję gydytojai nėra vidaus ligų specialistai, jie pacientą apžiūrėjo, jo būklę vertino ir atliko tyrimus pagal savo specializaciją (otorinolaringologas A. A. diagnozavo veido sumušimą, ūminę alkoholinę intoksikaciją, suleido 0,5 ml Imovakso suspencijos, paskyrė gydytojo neurologo konsultaciją; gydytoja radiologė O. N. atliko radiologinį tyrimą, pažymėjo, kad tiesinėje ir šoninėje kraniogramose lūžių nėra; gydytoja neurologė I. Ž. nustatė, kad patinusi paciento ausis, skruostas, centriniai bulbariniai refleksai yra normalūs, refleksai galūnėse dešinėje ir kairėje vienodi, Rombergo pozoje jis stabilus, nustatė veido sumušimą ir ūminę alkoholinę intoksikaciją bei nukreipė pacientą gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijai; gydytojas ortopedas traumatologas G. V. nurodė, kad G. I. iš burnos sklido alkoholio kvapas, dešinio skruosto oda buvo nubrozdinta, nustatė veido sumušimą, ūminę alkoholinę intoksikaciją ir suteikė būtinąją pagalbą – uždėjo tvarstį). Nė vienas gydytojų nematavo paciento temperatūros, netyrė bendrosios vidaus organų būklės, neatliko kraujo ar kitų uždegimą galėjusių parodyti tyrimų. Nors deontologinės ekspertizės akte nurodyta, kad pagal turimą informaciją klinikinių duomenų, galinčių nurodyti, jog G. I. būtų sirgęs plaučių uždegimu, nebuvo, šioje nutartyje jau buvo minėta, jog Valstybinė medicininio audito inspekcija konstatavo atsakovo pažeidimus pildant medicininę dokumentaciją, todėl joje nebuvo visų išsamių duomenų apie paciento būklę šį atvežus į Priėmimo skyrių, paciento neapžiūrėjo ir jo būklės nevertino bei savo diagnozės nepateikė gydytojas terapeutas. Taigi atsakovo darbuotojai neišnaudojo galimybių nustatyti G. I. negalavimų priežastį, o ją nustačius – paskirti gydymą ir taip pacientui suteikti (padidinti) galimybę pasveikti.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismai tinkamai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, pripažintina pagrįsta ir jų išvada dėl gydytojų kaltės, kurios prezumpcija įstatyme nustatytomis leistinomis priemonėmis nepaneigta. Konstatavę atsakovo darbuotojų neteisėtą neveikimą (gydytojui terapeutui neatlikus paciento apžiūros ir nediagnozavus plaučių uždegimo, dėl kurio pacientas vėliau mirė), teismai tai pat nustatė atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinį ryšį. Nesutikimą su tokia išvada kasatorius grindžia aplinkybėmis, kad deontologinės ekspertizės akte ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2010 m. spalio 28 d. sprendime nenustatytas atsakovo netinkamos kokybės paslaugų teikimo faktas, teismai nenurodė neabejotinos G. I. mirties priežasties, neatsižvelgė į tai, jog tariamas atsakovo neveikimas pernelyg nutolęs nuo kilusių padarinių. Tokie argumentai atmestini. Teisėjų kolegija, pritardama bylą nagrinėjusių teismų padarytoms išvadoms, šioje nutartyje jau konstatavo, kad atsakovas sveikatos priežiūros paslaugas teikė netinkamos kokybės, nesilaikydamas pacientų apžiūros Priėmimo skyriuje tvarkos, kasacinio skundo argumentais nepaneigta Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaitos ir sprendimo išvada, kad medicininės paslaugos teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumento, jog teismai nepagrįstai nesirėmė dėl deontologinės ekspertizės aktu ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2010 m. spalio 28 d. sprendimu, kuriuose padaryta priešinga išvada, kad paslaugos suteiktos tinkamai.

Nors teismų procesiniuose dokumentuose išsamiai dėl to nepasisakyta, iš jų turinio galima daryti išvadą, kad G. I. mirties priežastimi teismai laikė Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto G. S. išvadoje M 72/09 (05) nurodytą pūlinį plaučių uždegimą, kuris komplikavosi kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad kituose byloje esančiuose dokumentuose (Medicininio mirties liudijimo formoje 106/a; mirties liudijime; GMP dokumentuose „Žinios apie mirusįjį“; specialisto G. S. 2012 m. vasario 7 d. pažymoje Panevėžio VPK tyrėjai I. B.; deontologinės ekspertizės akte) nurodyta kita arba pateikti vertinimai apie galimą kitą mirties priežastį, nepaneigia teisės aktais įgalioto tai daryti teismo medicinos eksperto nustatytos mirties priežasties. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek GMP dokumentuose, tiek G. S. 2012 m. vasario 7 d. pažymoje pateikta galima mirties priežastis, nurodyta preliminariai įvertinus mirusįjį, tačiau neatlikus išsamaus išorinio ir vidinio mirusiojo tyrimo, kuris vykdytas atliekant teismo medicinos ekspertizę. Dėl to jie negali būti pripažįstami patikimais mirties priežastį nustatančiais dokumentais ar laikomi prieštaraujančiais specialisto G. S. 2009 m. vasario 6 d.–2009 m. balandžio 23 d. išvadai. Deontologinės ekspertizės akte tiksli ir vienareikšmė mirties priežastis nenurodyta, jo išvados taip pat neteikia pagrindo spręsti, kad ekspertas G. S. netinkamai nustatė G. I. mirties priežastį. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija negali nesutikti su teismais, kurie pagrįstai G. I. mirties priežastimi laikė plaučių uždegimą.

Nesutikdama su kasatoriumi, kad jo neveikimas pernelyg nutolęs nuo kilusių padarinių (paciento mirties), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai su jais susijusi. Tokiais pripažįstami atvejai, kai neteisėti veiksmai ne lemia, bet pakankamu laipsniu daro įtakos žalos atsiradimui (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008; kt.). Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad G. I. mirė dėl tinkamai ir laiku nesuteiktų medicininių paslaugų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad į Priėmimo skyrių atvežto nesiorientuojančio, su gydytojais nekalbančio paciento neapžiūrėjo gydytojas terapeutas, neatliko tyrimų, pacientas mirė praėjus apie 30 valandų po lankymosi Priėmimo skyriuje, esant medicinos mokslo ir praktikos lygiui, kuris leidžia diagnozuoti ir gydyti plaučių uždegimą (pneumoniją), sudaro pagrindą teigti egzistavus pakankamam atsakovo neveikimo ir kilusių padarinių teisiniam priežastiniam ryšiui; kitų aplinkybių, nulėmusių žalos atsiradimą, byloje nenustatyta.

Dėl ekspertizės akto įrodomosios galios ir įrodymų vertinimo

Ginčydamas žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus atsakovas taip pat nurodo, kad teismai nemotyvavo ir kitais įrodymais nepagrindė savo nesutikimo su didesnę įrodomąją galią turinčiu deontologinės ekspertizės aktu, neįvertino įrodymų, kurie atitinka deontologinės ekspertizės akto duomenis.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. ir kt. v. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2013">3K-3-337/2013</a>; kt.). Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Klaipėdos autobusų parkas v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-45/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-45/2008">3K-3-45/2008</a>). Tokia teismų praktikoje suformuota pozicija reiškia, kad ekspertizės aktas, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, vertinamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles – atsižvelgiant į tai, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, vertinamas kiekvienas įrodymas ir jų visetas, remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Sutiktina, kad sprendžiant dėl gydytojų veiksmų apžiūrint pacientą Priėmimo skyriuje ir diagnozuojant ligą teisėtumo reikšmingas įrodymas yra teismo ekspertizės išvada, tačiau tokią pat reikšmę turi ir kiti dokumentai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias (teismo medicinos eksperto išvada, medicinos audito sprendimas), atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Nagrinėjamoje byloje teismai savo išvadas grindė byloje surinktais įrodymais – Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaita ir sprendimu, GMP duomenimis, Priėmimo skyriaus veiklos nuostatomis, duomenimis apie G. I. gydymą, specialisto G. S. 2009 m. vasario 6 d.–2009 m. balandžio 23 d. išvada ir kitais dokumentais, šalių ir liudytojų paaiškinimais, tai argumentuodami ir pagrįsdami. Ta aplinkybė, kad byloje yra teismo paskirtos ekspertizės aktas, nepaneigia teismo galimybės priimant procesinį sprendimą remtis ir savo išvadas pagrįsti kitų byloje surinktų įrodymų visuma, jeigu juose esantys duomenys suponuoja kitokią išvadą, nei pateikta ekspertizės akte. Kartu atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-124/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-124/2012">3K-3-124/2012</a>). Jeigu teismo pateiktų motyvų pakanka spręsti dėl jo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vien ta aplinkybė, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje aprašyti ne visi byloje esantys ar šalių įrodinėjant naudoti įrodymai, neteikia pagrindo spręsti dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Įvertinusi teismų procesinius sprendimus atsižvelgdama į pirmiau pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 185, 218 straipsnių pažeidimo.

Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Savo kasacinį skundą, kuriuo ginčijamas teismų priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis, ieškovė iš esmės grindžia dvejopo pobūdžio argumentais – pirma, kad teismai neatsižvelgė į atsakovo neteisėtų veiksmų pobūdį, jo elgesį po ieškovės sūnaus mirties; antra, kad, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos panašiose bylose, teismai priteisė itin mažą neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai jį mažino atsižvelgdami į atsakovo turtinę padėtį, kurios sunkumų šis neįrodinėjo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Gausioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuota, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2010">3K-3-59/2010</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasatorė nurodo, kad teismai, priteisdami per mažą neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė į atsakovo ir jo darbuotojų elgesį – gydytojai nepripažino savo klaidų, savo nerūpestingumą siejo su formaliais medicininės dokumentacijos pildymo trūkumais, neatsiprašė ieškovės, atsakovas neatlygino teismų priteistos žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kriterijai nepripažintini reikšmingais nustatinėjant neturtinės žalos dydį (sprendžiant dėl priteisto žalos dydžio atlyginimo padidinimo) CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, nes jie, nors ir gali sukelti neigiamas ar nemalonias emocijas ieškovei, nelaikytini sukeliančiais pakankamai stiprius išgyvenimus ir darančiais neturtinę žalą. Iš esmės tai atsakovo gynybinė pozicija, kurios laikydamasis jis atitinkamai vertina savo darbuotojų veiksmus, aiškina veiklą reglamentuojančius aktus, nesutikdamas su byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais ir juos skųsdamas, kol nepriimta galutinė ir neskundžiama nutartis, šių nevykdo.

Kasaciniame skunde taip pat teikiami argumentai, kad teismai nepagrįstai sumažino neturtinės žalos atlyginimą, remdamiesi sunkia atsakovo turtine padėtimi ir teikiamų paslaugų pobūdžiu, nors šis turimų finansinių sunkumų neįrodinėjo ir tai patvirtinančių duomenų neteikė. Atsakydama į tokį argumentą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas teismų nebuvo sumažintas – toks dydis teismų nustatytas atsižvelgiant į šalių įrodinėtus ir teismų vertintus kriterijus. Spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio teismai atsižvelgė į teisinį gėrį, į kurį buvo pasikėsinta ir dėl kurio pažeidimo ieškovė patyrė žalą, nustatinėjo mirusiojo ir jo motinos santykius iki mirties, vertino, ar jie buvo nuolatinio pobūdžio, emociškai tvirti, nuoširdūs, artimi, tyrė ieškovės patirtą dvasinį sukrėtimą, sveikatos pablogėjimą. Kartu teismai atsižvelgė ir į atsakovo veiklos pobūdį, jo galimybes toliau veikti patenkinus ieškovės reikalavimą priteisti 500 000 Lt žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydis – fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar teismai, spręsdami šį klausimą, teisingai taikė įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Lostiras“ v. F. F. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-111/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-111/2014">3K-3-111/2014</a>). Įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai atsižvelgė į teismų praktikoje nustatytus reikšmingus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir tinkamai juos vertino, pagrįstai atsižvelgė į žalą padariusio asmens veiklos pobūdį, nes tokia teisė teismui nustatyta CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį vertinant byloje nustatytų aplinkybių kontekste negalima konstatuoti, kad buvo nukrypta nuo ieškovės nurodomos kasacinio teismo praktikos, nes šios ir kasaciniame skunde nurodytų bylų faktinės aplinkybės skyrėsi. Nepaisant to, kad ieškovė pateikė nuorodas į kasacinio teismo nutartis bylose, kuriose spręstas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo asmenims (ieškovams) netekus artimųjų giminaičių, t. y. teismo pasisakyta dėl pažeistos vertybės – žmogaus gyvybės, tačiau kiekvienu atveju asmenys patyrė individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėjo skirtingomis priemonėmis ir grindė atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose. Ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio klausimas teismo gali būti sprendžiamas tik konkrečioje byloje įvertinus svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, patirtus neigiamus išgyvenimus, sukrėtimus ar kitus nepatogumus, kuriuos sukėlė kito asmens neteisėti veiksmai.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo procesiniam sprendimui panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą atsakovas VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė sumokėjo 600 Lt žyminio mokesčio. Kasaciniam teismui atmetus atsakovo skundą, sumokėtas žyminis mokestis iš kitos šalies nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Ieškovė G. K. turėjo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą ir 726 Lt tokių išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, kuriuos prašo priteisti iš atsakovo. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, jos turėtos išlaidos už skundo parengimą iš kitos šalies nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą parengimą (726 Lt) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, tai, atmetus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 131,41 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad abu kasaciniai skundai atmestini, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis – po 65,71 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutartį.

Priteisti G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės (j. a. k. 191340120) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 65,71 Lt (šešiasdešimt penkis Lt 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės (j. a. k. 191340120) 65,71 Lt (šešiasdešimt penkis Lt 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Dalia Vasarienė