Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-564/2012

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03002-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.1; 54.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. firmos „Beskus“ kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. firmos „Beskus“ ieškinį atsakovui UAB „G4S Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 6000 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pagal šalių sudarytą sutartį teikė jam atlygintinas patalpų (turto) apsaugos paslaugas. 2010 m. spalio 12 d. vakarą buvo įsibrauta į ieškovo naudojamas bei atsakovo saugomas patalpas ir pavogta įvairios įrangos už 9184,40 Lt. Iki šiol turtas nerastas, nusikaltėliai nenustatyti, žala neatlyginta. Atsakovo darbuotojas į objektą atvyko tik po 8 minučių po apsaugos sistemos signalo gavimo, saugomo objekto neapžiūrėjo, o laukė automobilyje, kol atvyko ieškovo atstovai. Tik tada buvo nustatytas įsibrovimas bei vagystė. Jeigu atsakovas būtų laiku ir tinkamai atlikęs savo pareigas, nusikaltėliai, tikėtina, būtų buvę sulaikyti arba jiems sutrukdyta. Kadangi atsakovas sutartį vykdė netinkamai, jis turi atlyginti ieškovo nuostolius, kurie šalių sutartimi apriboti iki 6000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys 2002 m. birželio 3 d. sudarė sutartį Nr. TS 02-4667-10 dėl užsakovo (ieškovo) objekto (duomenys neskelbtini) techninės apsaugos. Pagal sutarties 2.2 punktą atsakovas įsipareigojo, suveikus apsaugos sistemai, nedelsiant atvykti į objektą ir jį apžiūrėti iš išorės, nustatyti sistemos suveikimo priežastį, sulaikyti objekte aptiktus asmenis, nustatyti jų tapatybę, informuoti užsakovą, saugoti įvykio vietą iki atvyks užsakovas. 2010 m. spalio 12 d. apie 21 val. buvo įsibrauta į šį atsakovo saugomą objektą ir pagrobta turto už maždaug 8100 Lt; ikiteisminis tyrimas dėl vagystės sustabdytas, nenustačius kaltų asmenų. 2011 m. sausio 21 d. pareiškimu ieškovas sutartį su atsakovu nutraukė nuo tos pačios dienos. Iš bylos įrodymų teismas nustatė, kad objekto apsaugos sistema suveikė 2010 m. gruodžio 12 d. 20:55:37 val. Aliarmo sistema vėl pradėjo veikti saugojimo režimu 21:00:50 val. Laiko tarpas, per kurį apsaugos sistema po suveikimo vėl pradėjo veikti normaliu režimu, yra 5 min. 15 sek. Greitojo reagavimo grupė (ekipažas) prie objekto atvyko 21:03:50, t. y. po 8 min. 13 sek. nuo aliarmo pradžios ir praėjus beveik 3 min. po to, kai sistema vėl pradėjo veikti saugojimo režimu. Atsakovo lokaliame akte – Apsaugos darbuotojo, dirbančio greitojo reagavimo grupės ekipaže, darbo instrukcijoje – nenustatyta konkretaus termino, per kiek laiko ekipažas turi atvykti prie saugomo objekto. Teismas iš interneto duomenų nustatė, kad atstumas nuo prekybos centro „Babilonas“, kur buvo ekipažas, iki saugomo objekto yra apie 4,9 km, jis automobiliu įveikiamas maždaug per 7 min, todėl ekipažo atvykimo laiką per 8 min. pripažino optimaliu, realiu, nesudarančiu pagrindo išvadai, kad sutartis atvykimo operatyvumo požiūriu įvykdyta netinkamai.

Teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus ieškovo teiginius, kad atvykęs ekipažas pastato neapžiūrėjo. Kaip liudytojas apklaustas atsakovo darbuotojas Ž. K. paaiškino, kad atvykęs į vietą jis kiek įmanoma apžiūrėjo objektą, tačiau įsibrovimo pėdsakų iš karto nepastebėjo. Šie paaiškinimai nepaneigti kitais įrodymais.

Teismas nurodė, kad atlygintinių paslaugų teikimą reglamentuojančiuose CK 6.716–6.724 straipsniuose neįtvirtinta civilinės atsakomybės už netinkamą sutarčių vykdymą, todėl taikytinos bendrosios CK 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala bei priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos. Kai atsakovas yra verslininkas, jis atsako visais atvejais, t. y. be kaltės, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar ją įvykdė netinkamai dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad objektų saugojimas yra profesionali atsakovo veikla. Šalys sutarties 5.2 punkte susitarė, kad žala (tiesioginiai nuostoliai) ieškovui atlyginami esant saugos darbuotojų kaltei, t. y. įtraukė ir kaltės sąlygą; šis sutarties punktas neginčijamas, taigi galioja.

Teismas sprendė, kad atsakovo darbuotojo neteisėtų veiksmų (CK 6.248 straipsnis) buvimas neįrodytas. Atsakovui veikiant pagal sutartį, nenustačius pavėluoto atvykimo į objektą, neįrodžius teritorijos neapžiūrėjimo faktų, darytina išvada, kad atsakovas neatliko neteisėtų ar aplaidžių veiksmų. Teismas taip pat nurodė, kad neįrodyta atsakovo kaltės, dėl kurios taikymo šalys susitarė. Be to, tarp ieškovui padarytos žalos ir atsakovo darbuotojų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nes iš bylos duomenų matyti, kad ekipažas atvyko po trijų minučių po to, kai apsaugos sistema po aliarmo vėl pradėjo veikti saugojimo režimu; tai reiškia, kad nusikaltimą padarę asmenys tuo metu jau buvo pasišalinę, taigi aplinkybė, ar pakankamai kruopščiai ekipažo narys apžiūrėjo saugomas patalpas, neturi reikšmės.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovo teiginį, kad sutarties 5.2 punkto sąlyga teismo ex officio turėjo būti pripažinta niekine; nurodė, kad šalys susitarė dėl sutarties sąlygų ir jos šalims turi įstatymo galią, ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti šią sąlygą negaliojančia.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas tinkamai atliko savo pareigas. Ieškovas ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir teigė, kad atstumas nuo prekybos centro „Babilonas“ yra 5,57 km, o kelionė automobiliu trunka vidutiniškai 10 min. Teisėjų kolegija pripažino šiuos teiginius pagrįstais, tačiau nurodė, kad ieškovas neginčijo ekipažo atvykimo per 8 min.; tai reiškia, kad sutartis atvykimo operatyvumo požiūriu įvykdyta tinkamai. Atsakovo darbuotojas Ž. K. paaiškino, kad atvykęs apžiūrėjo objektą, kiek fiziškai tai buvo įmanoma, jokių pažeidimų nepastebėjo, tačiau negalėjo patekti į spygliuota tvora aptvertą teritoriją už pastato, o pranešimas objekto ataskaitoje „nepatenka į teritoriją“ reiškia, kad negali visapusiškai apžiūrėti objekto, nes negali apeiti pastato. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad iš tos pusės, pro kurią buvo įsilaužta, tarpas tarp pastato ir tvoros atitvertas varteliais iš geležinių vertikalių strypų, kurie nevarstomi, jų viršuje yra spygliuota viela, ta vieta apaugusi krūmais; norint patekti į teritoriją prie įsilaužimo lango reikia perlipti tuos vartelius. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovo ir atsakovo darbuotojo paaiškinimus, įvertinusi objekto ataskaitą, padarė išvadą, kad atsakovo darbuotojas, atvykęs prie objekto, jį apžiūrėjo, išskyrus pirmiau nurodytą teritoriją už pastato. 21:05:51 darbuotojas apie tai informavo atsakovą, kuriam tik 21:07:43 pavyko susisiekti su ieškovo atstovu A. K.; šis 21:16:16 atvyko prie objekto ir jį atidarė. Tik atidarius objektą atsakovo darbuotojas Ž. K. galėjo informuoti ir informavo atsakovą, kad įvykdytas apiplėšimas ir reikia policijos.

Ieškovas teigė, kad atvykus jo atstovui atsakovo darbuotojas Ž. K. sėdėjo automobilyje, kurį nuo saugojamo objekto skyrė tvora ir apie 70 m atstumas. Atsakovas šių ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių neginčijo. Ž. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sėdėdamas automobilyje matė visą stebimo objekto perimetrą, ten buvo patogiausia vieta stebėti visas duris ir langus. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Ž. K., laukdamas kontaktinio asmens, tinkamai vykdė šalių sutarties 2.2 punkto bei darbo instrukcijos 11.5.1 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija atmetė kaip įrodymais nepagrįstus ieškovo argumentus, kad turi būti įvertinta aplinkybė, jog tuo metu dirbo du atsakovo ekipažai ir galėjo atvažiuoti arčiau objekto esantis kitas ekipažas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas tinkamai atliko savo pareigas, nes suveikus signalizacijai laiku atvyko į objektą ir tinkamai organizavo darbą, apžiūrėjo saugomą teritoriją, todėl tarp ieškovui padarytos žalos ir atsakovo darbuotojų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. firma „Beskus“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai taikė bendrąsias (CK 6.245–6.249 straipsniai), o ne specialiąsias civilinės sutartinės atsakomybės nuostatas, įtvirtintas CK 6.256–6.262 straipsniuose. Byloje nustatyta, kad objektų saugojimas yra profesionali atsakovo veikla. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įmonė (verslininkas), neįvykdžiusi sutartinės prievolės, atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Teismai, spręsdami, kad šalys sutarties 5.2 punkte nustatė atsakovo sutartinę atsakomybę ribojančią sąlygą, todėl atsakovo atsakomybė galima tik esant jo kaltei, netinkamai aiškino šalių sutartį ir sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Šalių sutarties 5.2 punkto sąlyga, pagal kurią atsakovas atlygina ieškovo patirtus tiesioginius nuostolius, jeigu jie atsiranda dėl atsakovo darbuotojų kaltės, sudaryta remiantis neteisingu CK 6.256 straipsnio 4 dalies aiškinimu, todėl laikytina pertekline, nes akivaizdžiai prieštarauja pagrindiniams sutarčių teisės principams – tinkamai ir sąžiningai vykdyti sutartis (CK 6.200 straipsnis). Sutarties 5.2 sąlyga turėjo būti aiškinama kartu su 5.3 punktu, kuriame nustatyta, kad atsakovo atsakomybė ribojama 6000 Lt suma. Šioje sutarties sąlygoje numatyta protinga atsakomybės apimtis, nes ji negali būti beribė, o pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį įmonė negali atsakyti už nuostolius, kurių ji nenumatė ar negalėjo protingai numatyti. Sutarties 5.2 punkto sąlyga teismų ex officio turėjo būti pripažinta niekine, nes ja pažeidžiami pagrindiniai sutarčių teisės principai ir sutartinės atsakomybės tikslai – ji iš esmės lemia atsakovo sutartinės atsakomybės netaikymą. Teismai nepagrįstai nenagrinėjo 5.2 punkto sąlygos atitikties sutarčių teisės principams, motyvuodami tuo, kad ieškovas neprašė šios sąlygos pripažinti negaliojančia.

2. Teismai neišsiaiškino, kokias teises ir pareigas šalys prisiėmė sudarydamos sutartį ir ar atsakovo (jo darbuotojų) elgesys atitiko reikalaujamą profesinį standartą. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad paslaugų sutarties atveju paslaugų teikėjo veiksmai turi atitikti ne tik realų, bet ir tinkamą sutarties vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. UAB „Algos“ saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-511/2009); nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.177 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB,,Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2009). Teismai nenustatė atsakovui pagal sutartį privalomų atlikti veiksmų kokybės kriterijų, atmetė atsakovui nepalankias faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo darbuotojo atvykimo laiko (jie atvyko ne per 8 min. 13 sek., bet per 10 min. 14 sek.), dėl budėjusių ekipažų skaičiaus, neišsiaiškino, ką reiškia sutarties sąlygos, pagal kurią ekipažas turi atvykti prie objekto nedelsiant, sąvoka „nedelsiant“. Teismai, konstatuodami, kad atsakovo darbuotojas tinkamai apžiūrėjo objektą (objektas iš tos pusės, iš kurios įvykdyta vagystė, nebuvo apžiūrėtas, bet teismai nustatė, kad į šią teritoriją atsakovo darbuotojas negalėjo patekti dėl spygliuotos tvoros), neatsižvelgė į tai, kad sąlygos objektui apžiūrėti nepasikeitė nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. atsakovas įsipareigojo saugoti objektą esamomis sąlygomis ir prisiėmė jų riziką; be to, greitojo reagavimo ekipažas privalo turėti specialią techniką, tačiau nagrinėjamu atveju jos neturėjo. Taigi atsakovas, kaip profesionalas, veikė nepakankamai atsakingai. Byloje taip pat nustatyta, kad, atvykus ieškovo atstovui, ekipažo darbuotojas sėdėjo saugos automobilyje, kurį nuo objekto skyrė tvora, medžiai, 70 m atstumas, o vagystė buvo įvykdyta iš kitos objekto pusės. Tokiomis aplinkybėmis jis negalėjo matyti ne tik tos objekto pusės, iš kur įvykdyta vagystė, bet ir jos prieigų. Taip buvo pažeisti šalių sutarties ir atsakovo Darbo instrukcijos reikalavimai, tačiau teismai šių aplinkybių tinkamai neįvertino.

3. Teismai nepagrįstai sprendė, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo žalos nėra priežastinio ryšio. Į objektą įsibrovusių asmenų buvimo ar nebuvimo jame ekipažo atvykimo metu aplinkybė nesusijusi su atsakovo atsakomybės pagrindais. Šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas atliko visus būtinus veiksmus tinkamai, t. y. nedelsiant, per 2–4 minutes atvyko prie pastato, jį tinkamai apžiūrėjo ir nustatė įsilaužimo vietą, tačiau vagystę įvykdžiusių asmenų jau nebeaptiko.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „G4S Lietuva“ prašo skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Šalys sutarties 5.2 punkte sulygo, kad atsakovo sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda bendraisiais pagrindais, t. y. tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, įskaitant kaltę. Tokia nuostata atitinka sutarčių laisvės principą bei CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatą, kuri leidžia šalims susitarti dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo bendraisiais pagrindais. Taigi šalių sutarties 5.2 punkto sąlyga yra teisėta bei galiojanti ir teismai pagrįstai ja rėmėsi. Be to, pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis turėjo įrodinėti atsakovo kaltę. Kita vertus, byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl kaltės buvimo ar nebuvimo klausimas teisiškai nereikšmingas.

2. Remiantis kasacinio teismo praktika, sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, todėl jis nesprendžiamas kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009). Teismai tinkamai atskleidė šalių sutarties turinį, teisingai kvalifikavo jų santykius ir išsamiai išanalizavo, kaip buvo vykdomos sutartinės teisės ir pareigos. Atsakovas prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai (byloje nustatytas tiek realus, tiek tinkamas atsakovo įsipareigojimų įvykdymas). Byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių priešingą poziciją. Kasatoriaus teiginiai dėl atsakovo atvykimo laiko nepagrįsti ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių, ekipažo atvykimą per 8 min. patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai, be to, tai pripažino ir ieškovas ieškinyje. Atvykimo prie objekto laikas yra fakto klausimas, kuris nenagrinėtinas kasaciniame teisme. Taip pat fakto klausimais pripažintini ir kiti kasacinio skundo argumentai: dėl sąvokos „nedelsiant“ aiškinimo, dėl objekto apžiūrėjimo aplinkybių. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai, laikydamiesi įrodinėjimo taisyklių, nustatė visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes.

3. Kasatoriaus argumentai dėl priežastinio ryšio nustatymo nepagrįsti. Atsakovo neteisėtų veiksmų byloje nebuvo nustatyta. Nesant šios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra prasmės analizuoti kitų sąlygų buvimą. Aplinkybė, kad nusikaltimą padariusių asmenų atvykus ekipažui objekte nebebuvo, yra tinkamai pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir žemesnės instancijos teismai pagrįstai pripažino ją įrodyta. Taigi teismų išvados, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo darbuotojų veiksmų bei kasatoriaus patirtos žalos, yra teisėtos, pagrįstos ir atitinka bylos aplinkybes.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės, atsirandančios iš atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų ir tik tuo atveju, jei šalys tokio susitarimo nesudarė, jų teisės ir pareigos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Taigi dispozityvioji teisės norma palieka laisvę šalims nustatyti tokias sąlygas, kokios joms yra priimtiniausios, o teisės normoje nustatytos elgesio taisyklės taikomos tuo atveju, jei šalys tokia galimybe nepasinaudojo.

Susitarimai dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar jos apribojimo reglamentuojami CK 6.252 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį.

CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Vadinasi, jei į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje 2002 m. birželio 3 d. sutartyje sulygta, kad saugos tarnyba (atsakovas) atlygina tiesioginius nuostolius, jeigu jie atsirado dėl saugos tarnybos darbuotojų kaltės, šiems einant savo tarnybines pareigas (5.2 punktas). Taigi šalys pasinaudojo CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe nustatyti kitokias civilinės atsakomybės sąlygas ir susitarė, kad saugos tarnybos civilinė atsakomybė atsiranda tik esant kaltei.

Kasatoriaus pozicija, kad teismas netinkamai aiškino CK 6.256 straipsnio 4 dalies normą, kaip leidžiančią sutarties šalims susitarti dėl kitokių sutartinės atsakomybės taikymo sąlygų (šiuo konkrečiu atveju – dėl atsakomybės taikymo esant įmonės (verslininko) kaltei), nes toks aiškinimas prieštarauja sutarčių teisės principui – tinkamai ir sąžiningai vykdyti sutartis, ir kad dėl to bylą nagrinėję teismai turėjo ex officio sutarties 5.2 punkto sąlygą pripažinti negaliojančia, teisiškai nepagrįsta. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje išdėstyta teisės norma pagal savo reguliavimo pobūdį neabejotinai yra dispozityvioji, t. y. leidžianti šalims susitarti dėl kitokių sąlygų nei nustatyta normoje. Joje ne tik nėra jokio aiškaus draudimo ar įpareigojimo, būdingo imperatyviajai teisės normai, bet ir expressis verbis išdėstytas leidimas sutartyje numatyti kitokias atsakomybės sąlygas nei nustatyta teisės normoje. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Sutarties šalių valia, jei ji neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), negali būti ignoruojama ne tik sutarties šalių tarpusavio santykiuose, bet ir sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių. Pažymėtina, kad sąlygos, dėl kurių susitariama sutartyje, nebūtinai turi būti vienodai palankios abiem sutarties šalims, tačiau susitarimas dėl jų turi būti pasiektas abiejų šalių bendra valia. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad sutarties šalys suderinta valia susitarė dėl atsakovo atsakomybės esant kaltei, ši sąlyga buvo priimtina abiem šalims, toks susitarimas yra teisėtas, todėl turi būti vykdomas, ir kiekviena sutarties šalis turi prisiimti iš tokio susitarimo kylančius padarinius. Susitarimas, kad įmonei (verslininkui) sutartinė atsakomybė taikoma, be kitų sąlygų, ir esant kaltei, nepaneigia sutarties tinkamo ir sąžiningo vykdymo principo (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), o tik nustato atsakomybės už šio principo pažeidimą sąlygas.

Dėl tų pačių motyvų atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad dėl tokios sutarties sąlygos pasunkėjo jam tenkanti įrodinėjimo našta, nes jis turėjo įrodyti ir atsakovo kaltę. Be to, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nuostolius, taip pat ir atsiradusius dėl kontrahento netinkamo sutartinių prievolių vykdymo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtų veiksmų, nuostolių ir priežastinio ryšio buvimą. O skolininko kaltė, kaip sutartinės civilinės atsakomybės prielaida, yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Šalių sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo vykdyti ieškovo objekto techninę apsaugą, o ieškovas – mokėti atsakovui už teikiamą paslaugą. Bylą nagrinėję teismai šią sutartį kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Paslaugų sutartimi laikoma sutartis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Dėl teisinio santykių kvalifikavimo ginčo nėra. Atlygintinų paslaugų teikimo santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos XXXV skyriaus,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ normos. Atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančiuose CK 6.716–6.724 straipsniuose neįtvirtinta civilinės atsakomybės už netinkamą paslaugų teikimo sutarčių vykdymą, todėl tokių sutarčių šalims taikomos bendrosios CK 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS If P& C Insurance (UAB „If draudimas“ teisių perėmėjas) v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009). Atsakovas su šia nuostata nesutinka ir nurodo, kad turi būti taikomos ne bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios, o sutartinę civilinę atsakomybę nustatančios teisės normos. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.245–6.249 straipsniuose išdėstytos nuostatos yra bendrosios ir taikomos tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei. Sutartinės ir deliktinės atsakomybės skirtumus ir ypatumus nustato atitinkamai XXII skyriaus antrasis ir trečiasis skirsniai, ir jų normos kartu su bendrosiomis, išdėstytomis to paties skyriaus pirmajame skirsnyje, taikomos sprendžiant dėl atitinkamos rūšies civilinės atsakomybės. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismo nuoroda į CK 6.245–6.249 straipsnius reiškia, jog teismai nagrinėjamu atveju netaikė sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų.

Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties vykdymas yra joje nurodytų veiksmų atlikimas arba susilaikymas nuo tam tikrų veiksmų. Vertinant sutarties vykdymą analizuojama, ar buvo atliekami joje nustatyti veiksmai ir ar šie veiksmai buvo atliekami tinkamai. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaujantis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan.

Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybe, tiek kokybe, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga. Sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB,,Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2009; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. UAB „Algos“ saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-511/2009).

Šią bylą nagrinėję teismai tokį vertinimą atliko, spręsdami, ar atsakovas tinkamai vykdė sutartimi prisiimtas prievoles, vertino sutarties sąlygas (sutartyje nenustatytas konkretus laikas, per kurį saugos tarnyba po signalo gavimo turi atvykti prie objekto) bei nustatytas faktines aplinkybes (atstumą nuo ekipažo buvimo vietos signalo gavimo metu iki įvykio vietos, šių vietų dislokaciją, paros metą, teorinę ir realią atvykimo trukmę) ir konstatavo, kad atvykimo operatyvumo požiūriu saugos tarnyba veikė tinkamai. Teismai, atsižvelgę į saugomo objekto ypatumus, taip pat pripažino, kad atsakovo darbuotojų elgesys, atvykus prie saugomo objekto, atitiko profesinės veiklos standartą, sutartinius įsipareigojimus ir apsaugos darbuotojo darbo instrukcijos reikalavimus.

Kasatorius nesutinka su įrodymų, kurių pagrindu nustatytos faktinės bylai reikšmingos aplinkybės, vertinimu. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai, nustatydami reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas. Šiuo atveju kasaciniame skunde neįvardijama ir neargumentuojama, kokios įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos pažeistos, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinis skundas netenkintinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. gruodžio 19 d. pažyma patvirtina, kad kasaciniame teisme patirta 24,95 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 3 punktas). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasatoriaus A. B. firmos „Beskus“ (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. B. firmos „Beskus“ (juridinio asmens kodas 147720123) 24,95 Lt (dvidešimt keturis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis