Dėl skolos ir netesybų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-578/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01048-2011-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.8

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Minibank“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Minibank“ ieškinį atsakovei K. F. dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Minibank“ 2010 m. spalio 4 d. suteikė atsakovei K. F. 1500 Lt paskolą 15 d. terminui. Paskolos sutartis sudaryta atsakovei elektroniniu būdu akceptuojant ieškovo internetiniame puslapyje skelbiamą paskolos sutarties tekstą. Pagal sutarties sąlygas, už paskolos suteikimą, administravimą ir naudojimąsi ja paskolos gavėjas moka paslaugos davėjui paslaugos mokestį, kurio dydis neatsiejamas nuo paskolos sumos dydžio; palūkanos už naudojimąsi paskola nemokamos (Paskolos sutarties 4.1, 4.2, 6.2 punktai). Paskolos sutarties 2.4.3 punkte nustatyta paskolos gavėjo teisė pratęsti paskolos sutartį 1.11 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią paskolos gavėjas, norėdamas pratęsti paskolos terminą, turi sumokėti visą paslaugos mokestį ir baudą, jei vėluoja grąžinti paskolą. Sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad jeigu pasibaigus paskolos grąžinimo terminui paskolos gavėjas negrąžina paskolos davėjui paskolos ar jos dalies ir (arba) nesumoka paslaugos mokesčio ir (ar) jo dalies, jis įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 1,3 proc. dydžio baudą už naudojimąsi paskolos davėjo lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

Atsakovė pagal Paskolos sutartį įsipareigojo paskolą grąžinti ir paslaugos mokestį sumokėti iki 2010 m. spalio 19 d. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovė 2010 m. spalio 19 d. pervedė ieškovui 121 Lt paslaugos mokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2010 m. spalio 19 d. ir pagal sutarties nuostatas prasitęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2010 m. lapkričio 19 d. Atsakovė 2010 m. lapkričio 19 d. sumokėjo ieškovui 239 Lt paslaugos mokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d. ir dar kartą prasitęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2010 m. gruodžio 19 d. Nesulaukusi paskolos grąžinimo termino pabaigos, atsakovė 2011 m. gruodžio 6 d. pervedė ieškovui 1500 Lt.

Ieškovas 2011 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 136,85 Lt skolą, 181,56 Lt baudos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nesumokėjo 136,85 Lt paslaugos mokesčio už naudojimąsi ieškovo piniginėmis lėšomis 17 dienų (nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gruodžio 6 d.), todėl, atsakovei 2010 m. gruodžio 6 d. sumokėjus 1500 Lt, pagal Paskolos sutarties 7.1 punkte nustatytą mokėjimų įskaitymo eiliškumą pirmiausia buvo padengtas atsakovės nesumokėtas paslaugos mokestis (136,85 Lt) ir atsakovė liko negrąžinusi 136,85 Lt paskolos. Ieškovo teigimu, atsakovė turi sumokėti ir 181,56 Lt pagal sutarties 9.1 punktą suskaičiuotos baudos, nes tai yra kompensacinio pobūdžio sutartinės netesybos, kurios laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais.

Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko. Jos teigimu, šalių sutartiniai teisiniai santykiai pasibaigė po to, kai atsakovė 2011 m. gruodžio 6 d. grąžino ieškovui paskolą ir sumokėjo visas palūkanas, sutarties pratęsimo mokesčius. Už 62 dienas trukusį naudojimąsi suteikta paskola ieškovui sumokėta 360 Lt, t. y. apie 140 proc. metinių palūkanų. Atsakovės nuomone, ieškovas neteisėtai vienašališkai skaičiuoja paties prasimanytus mokesčius, siekia nepagrįstai pasipelnyti, jo reikalavimai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ginčo Paskolos sutartimi nustatyta 1,3 proc. dydžio bauda už naudojimąsi ieškovo lėšomis nuo laiku negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną yra nepagrįstai didelė, neatitinka šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyros (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o sutarties nuostatos dėl apmokėjimo už paskolos grąžinimo termino pratęsimą neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis). Šią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad ginčas yra kilęs iš vartojimo sutarties (CK 6.886 straipsnis), atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sutarties šalis ir laisva valia negalėjo pasirinkti sutarties sąlygų; byloje nėra duomenų apie ieškovo patirtų nuostolių dydį; atsakovė 1500 Lt paskolą grąžino ir papildomai sumokėjo ieškovui 360 Lt už paskolos grąžinimo termino pratęsimą. Nustatęs, kad atsakovė yra papildomai sumokėjusi ieškovui 360 Lt, teismas ieškovo reikalavimus pripažino neteisėtais ir nepagrįstais.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 23 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas kvalifikavo ginčo Paskolos sutartį vartojimo sutartimi (CK 6.886 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 16 dalis) ir pabrėžė būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, bei iš to kylančią galimybę įstatymu riboti sutarties laisvės principą ir teismo pareigą visais atvejais ex officio įvertinti sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovas sutartyje, sudarytoje elektroninių ryšio priemonių būdu, vienašališkai nustatė netesybų dydį, dar nereiškia, kad šių netesybų dydis yra protingas, pagrįstas ir gali būti laikomas ieškovo nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti. Teismas nurodė, kad Paskolos sutarties 9.1, 9.3 punktuose nustatytų mokėjimų paskirtis neaiški, todėl sprendė, kad ieškovas nepagrįstai rėmėsi minimalių nuostolių atlyginimo institutu. Grįsdamas šią išvadą, teismas pažymėjo, kad ieškovo nuostoliai sutartyje atskirti nuo 9.1 punkte nustatytų baudų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sutarties 9.1 punkte bauda nustatyta „už naudojimąsi paskolos davėjo piniginėmis lėšomis“, neaišku, kokiu pagrindu ieškovas už naudojimąsi pinigais už tą patį laikotarpį atskirai reikalauja dar 136,85 Lt. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas sprendė, kad sutarties sąlygos netesybų klausimu yra neaiškios, klaidinančios ir aiškintinos atsakovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog, atsakovei sumokėjus ieškovui 360 Lt už 63 naudojimosi paskola dienas (tai atitinka 139 proc. dydžio metines palūkanas), ieškovo reikalavimai priteisti niekuo nepagrįstą 136,85 Lt sumą ir klaidinamai apibrėžtas netesybas yra atmestini.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Minibank“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį, pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir ieškinį visiškai patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų sprendimai prieštarauja sutarties, kaip savanoriškai prisiimamų privalomų ir vykdytinų įsipareigojimų ir įstatymų ginamų teisių sukūrimo priemonės, paskirčiai, nes teismai savo iniciatyva pripažino sutarties šalies teisę vienašališkai, be kitos šalies sutikimo, pakeisti sutarties sąlygas, perskaičiavo skolą, pertvarkė prievolių įskaitymo tvarką. Atsakovei pagal sudarytą Paskolos sutartį buvo žinoma apie tai, kad laiku negrąžinus paskolos yra skaičiuojama bauda. Šalys, sudarydamos sutartį, įvertino prisiimtų įsipareigojimų dydį bei atsakomybę ir laisva valia susitarė dėl 1,3 proc. dydžio baudos, nenustatydamos kitų netesybų. Sutartimi nustatyta bauda yra pagrįsta ir realaus dydžio, įtvirtinta įgyvendinant šalių laisvę susitarti dėl netesybų dydžio.

2. Teismai paneigė ieškovo teisę į netesybas, panaikino atsakovės sutartinę atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą ir, remdamiesi netesybų mažinimo argumentais, iš viso panaikino ieškovo teisę net į minimalių nuostolių atlyginimą netesybų forma. Teismai, vertindami sutarties nuostatas dėl netesybų dydžio, neįvertino ieškovo teikiamų paslaugų specifikos ir pobūdžio, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškovo teisę gauti tokias netesybas, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Baudos dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad vienintelis ieškovo veiklos objektas yra lėšų skolinimas. Už šią paslaugą bendrovė ima nustatyto dydžio paslaugos mokestį. Laiku negrąžinta paskola ir už ją mokama mažesnio dydžio bauda nepadengtų nuostolių, atsiradusių dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo, nes kreditorius praranda galimybę skolinti lėšas ir už šią veiklą gauti pajamų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl tinkamo vartojimo sutarčių aiškinimo ir teismo teisės mažinti tokio pobūdžio sutartyje įtvirtintas netesybas.

Dėl vartojimo kredito sutarties aiškinimo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės atsiskaitymo pagal sutartį tinkamumo ir jos pareigos mokėti ieškovo nurodytas netesybas (baudą): ieškovas teigia, kad atsakovė laiku negrąžino 136,85 Lt skolos ir turi mokėti 181,56 Lt baudą, o atsakovė nurodo, jog tinkamai įvykdė sutartį, t. y. nepasibaigus pratęstam paskolos terminui grąžino pasiskolintus 1500 Lt ir už naudojimąsi ieškovo paskolintais pinigais sumokėjo 360 Lt. Taigi šalys nevienodai aiškina Paskolos sutarties sąlygas, susijusias su paskolos termino pratęsimu ir paskolos gavėjo pareigomis šį terminą pratęsus.

Kilus tokio pobūdžio ginčui, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į sutarčių aiškinimo taisykles. Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutartinių santykių praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. S.–J. v. UAB „Avenire“, bylos Nr. 3K-3-302/2012; kt.). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs būtinybę aiškinant sutartį atsižvelgti į jos ypatybes. Ne kartą atkreiptas dėmesys į teismo pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, vykdytiną visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>; 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Aiškinant vartojimo sutartis taip pat turi būti taikoma speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Sutartis gali būti kvalifikuojama vartojimo kredito sutartimi tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Atsižvelgiant į šioje byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo Paskolos sutarties sąlygomis, jos sudarymu, ją sudariusių šalių ypatumais, konstatuotina, kad teismai pagrįstai ginčo sutartį pripažino vartojimo kredito sutartimi. Kasatorius šios išvados kasaciniame skunde neginčijo ir ją paneigiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad ginčo sutartis yra vartojimo, būtina atsižvelgti į pirmiau aptartus tokio pobūdžio sutarties aiškinimo ypatumus.

Iš ginčo Paskolos sutarties ir ieškovo pateikto 2009 m. birželio 6 d. aiškinamojo rašto dėl sutarties akceptavimo (b. l. 9) matyti, kad tai yra elektroninėmis ryšio priemonėmis sudaroma sutartis, paskolos gavėjui prisijungiant prie paskolos davėjo siūlomų sąlygų. Sutartį sudaro dvi dalys: viešai internete skelbiamos bendros paskolos sutarties sąlygos, kurioms paskolos gavėjas turi pritarti, ir konkretaus paskolos gavėjo pasirinktas paskolos variantas – vienas iš paskolos sumos, paskolos termino ir paslaugos mokesčio derinių, siūlomų interneto svetainėje (Sutarties 1.14 punktas). Byloje pateikta pirmoji sutarties dalis – bendrosios paskolos sutarties sąlygos, tačiau nėra jokių įrodymų (pavyzdžiui, elektroninio puslapio kopijų, trumpųjų žinučių išrašų ar pan.), patvirtinančių atsakovės pasirinktą konkretų paskolos variantą, pasiskolintą sumą ir su tuo susijusias pareigas mokėti konkretaus dydžio paslaugos mokestį. Taip pat nepateikta duomenų apie konkrečias ginčo sutarties pratęsimo sąlygas: kaip buvo nustatomas naujas paslaugos mokestis pratęsiant paskolos terminą ir kaip turėjo būti sprendžiamas šis klausimas, jei paskola grąžinama anksčiau pratęsto laiko. Atsakovės pasiskolinta suma, mokėtinas paslaugos mokestis yra nurodomi tik pačių šalių procesiniuose dokumentuose, kuriuose, minėta, šalys nesutaria dėl mokėtino paslaugos mokesčio – ieškovo teigimu, atsakovė nesumokėjo 136,85 Lt šio mokesčio nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gruodžio 6 d., atsakovė savo prievolę mokėti šį mokestį neigia. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, ginčo paskolos sutarties sąlygos neaiškios: sutartyje nenurodytos konkrečios atsakovės mokėtinos sumos (pasiskolinta suma, paslaugos mokestis ir pan.); ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, su kokiomis konkrečiomis sutarties sąlygomis – mokėtinomis sumomis – sutiko atsakovė, pritardama sutarties sąlygoms elektroniniu būdu, t. y. byloje nėra duomenų apie elektroniniais kanalais sutartų sąlygų, atsakovės paraiškos dėl paskolos išdavimo, kuri turėjo tapti neatskiriama sutarties dalimi, turinį. Nepateikus duomenų dėl užfiksuoto konkrečios atsakovės sudarytos paskolos sutarties turinio, t. y. ne tik bendrųjų jos sąlygų, tačiau ir konkrečiai paskolintų sumų, mokėtino paslaugos mokesčio ir šio mokesčio skaičiavimo pratęsiant paskolos terminą, nėra pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito gavėjas turėjo galimybę pasinaudoti nepakitusia patvarioje laikmenoje užfiksuota ir joje laikoma informacija ir bet kada pasitikslinti dėl konkrečių mokėtinų sumų ir jų sumokėjimo (nesumokėjimo) padarinių. Be to, neaiškus ir Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų tekstas. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kai kurios sutarties sąlygos nedera tarpusavyje, gali būti suvokiamos prieštaringai, neaiškūs sutarties 9.1–9.3 punktuose nustatytų mokėjimų paskirtis ir tarpusavio santykis. Pagal sutarties 9.1 punktą, jei pasibaigus paskolos grąžinimo terminui paskolos gavėjas negrąžina paskolos davėjui paskolos ar jos dalies ir (arba) nesumoka paslaugos mokesčio ir (ar) jo dalies, jis įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 1,3 proc. dydžio baudą už naudojimąsi paskolos davėjo lėšomis nuo laiku paskolos davėjui negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau šis baudos mokėjimas neatleidžia paskolos gavėjo nuo kitų įsipareigojimų vykdymo, baudų skaičiavimas ir (ar) sumokėjimas nepanaikina paskolos gavėjo pareigos atlyginti visus paskolos davėjo nuostolius (sutarties 9.3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad sutartyje nustatyta bauda yra „už naudojimąsi paskolos davėjo piniginėmis lėšomis“ ir kartu paliekama galimybė paskolos davėjui reikalauti atlyginti nuostolius, neaiškus šių sąlygų ir pagal jas reikalaujamos mokėti baudos santykis su ieškovo reikalaujamu mokėti papildomu 136,85 Lt paslaugos mokesčiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netesybos, kitaip negu mokėjimo (pelno) palūkanos, neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos, o yra sutartinės civilinės atsakomybės forma, atliekanti nuostolių kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. ir kt. v. UAB „Mobusta“, bylos Nr. 3K-3-163/2004; 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. S. D., bylos Nr. 3K-3-514/2005; kt.), todėl sutarties 9.1 punkte pateikta klaidinanti baudos apibrėžtis, nurodant, jog ji yra už naudojimąsi paskolos davėjo lėšomis. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų painumą ir galimybę vartotojui neteisingai jas suvokti pripažino ir ieškovas, 2010 m. gruodžio 30 d. rašte dėl skolos siūlydamas atsakovei tam tikras nuolaidas ir nurodydamas, jog jas siūlo,,nuoširdžiai tikėdamas, kad atsakovė iš tiesų nesuprato paskolos pratęsimo sąlygų“ (b. l. 21–22).

Taigi ginčo Paskolos sutarties sąlygos neatitinka CK 6.188 straipsnio 6 dalies reikalavimo bet kurią vartojimo sutarties rašytinę sąlygą išreikšti aiškiai ir suprantamai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vartotojų teisių gynimo institutas ir tokio pobūdžio sutarčių aiškinimo ypatumai, susiję su būtinybe neaiškias sutarties sąlygas aiškinti sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies ir vartotojo naudai, patvirtina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčo Paskolos sutarties sąlygų neaiškumai aiškintini atsakovės, kurios nesąžiningumo ieškovas neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis), naudai, taip pat atsižvelgiant į teismo pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu.

Dėl sutartinių netesybų (baudos) dydžio

Byloje nustatyta, kad pagal ginčo Paskolos sutarties 9.1 punktą, jeigu pasibaigus paskolos grąžinimo terminui paskolos gavėjas negrąžina paskolos davėjui paskolos ar jos dalies ir (arba) nesumoka paslaugos mokesčio ir (ar) jo dalies, jis įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 1,3 proc. dydžio baudą už naudojimąsi paskolos davėjo lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad tokio dydžio bauda yra nepagrįstai didelė, neatitinka šalių interesų pusiausryvos, todėl atmetė ieškovo reikalavimą priteisti šią baudą iš atsakovės. Kasatoriaus nuomone, teismai, padarydami tokią išvadą, paneigė jo teisę į minimalių nuostolių atlyginimą, neatsižvelgė į tai, kad ši bauda yra kompensuojamojo pobūdžio sutartinės netesybos, laikytinos minimaliais kasatoriaus nuostoliais, kurių dydžio jis neprivalo įrodinėti. Kasatoriaus teigimu, ši bauda yra pagrįsta ir realaus dydžio, įtvirtinta įgyvendinant šalių laisvę susitarti dėl netesybų dydžio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, nurodydamas šiuos argumentus, nepagrįstai neatsižvelgė į vartojimo kredito sutarčių ypatumus, neįvertino pirmiau nurodytų tokio pobūdžio sutarčių aiškinimo specifikos, ginčo sutarties sąlygų painumo ir dėl to pačiam kasatoriui, pasiūliusiam sutarties sąlygas, tenkančios rizikos dėl sąžiningai klystančio vartotojo sutarties vykdymo tam tikru būdu.

Pirma, sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertė. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Vartojimo sutartys dažniausiai (kaip buvo ir nagrinėjamu atveju) sudaromos prisijungimo būdu, taikant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Vienas tokių sutarties laisvės ribojimo atvejų – Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Jeigu netesybų dydis yra nustatytas įstatyme, o sutartis yra vartojimo sutartis, tai šalys savo susitarimu negali bloginti vartotojo padėties, t. y. nustatyti vartotojui didesnes netesybas negu nustatyta įstatyme. Taigi ginčo Paskolos sutartyje nustatyta 1,3 proc. dydžio bauda neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai pripažino tokio dydžio baudą nepagrįstai didele, neatitinkančia šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.

Pažymėtina, kad ginčo sutartyje įtvirtinta 1,3 proc. dydžio bauda už kiekvieną uždelstą dieną neatitinka ir teismų praktikos tinkamų netesybų dydžio klausimu net ir ne vartojimo sutarčių atvejais. Paprastai teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, tinkamu netesybų dydžiu pripažįsta 0,02–0,1 proc. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-316/2005; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-394/2005; 2006 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-173/2006; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Antra, nors kasatorius teisingai nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jis neatsižvelgė į tai, jog jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB,,Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-578/2005). Be to, CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taigi teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pareigą pagrįsti sutartų netesybų dydį įrodinėdamas nuostolius, t. y. kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Taigi, kilus sutartinių netesybų mažinimo klausimui, kreditorius, grįsdamas teiginius dėl sutartyje įtvirtintų netesybų dydžio tinkamumo, nebegali remtis kompensuojamuoju sutartinių netesybų pobūdžiu ir jų, kaip minimalių nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, institutu.

Nagrinėjamu atveju kasatorius neįrodinėjo galimų nuostolių, t. y. nepagrindė teiginių dėl to, kad sutartyje nustatytas baudos dydis yra tinkamas, nepažeidžiantis šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, konstatuodami, kad sutartyje nustatyta bauda yra nepagrįstai didelė, atsižvelgė į pirmiau nurodytas reikšmingas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, kad atsakovė pripažintina vartotoja, faktines bylos aplinkybes, nebuvimą duomenų apie realiai ieškovo patirtus nuostolius, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. Esant tokioms aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus skundo teiginiai, kad teismai, nepriteisdami jam reikalaujamos 181,56 Lt baudos, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškovo teisę gauti sutartyje įtvirtintas netesybas.

Trečia, sprendžiant dėl konkrečios vartojimo kredito paskolos sutarties vykdymo tinkamumo (netinkamumo) ir iš to galbūt kylančios paskolos gavėjo pareigos mokėti netesybas, būtina atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą priteisti netesybas, turi aiškintis ne tik aplinkybes, susijusias su netesybų nustatymu, jų dydžiu ir kt., bet pirmiausia turi nustatyti, ar pagrindinė prievolė, kurios įvykdymui užtikrinti nustatytos netesybos, yra galiojanti, ar skolininkas tinkamai įvykdė pagrindinę prievolę, ar nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-552/2005). Tai reiškia, kad civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį.

Nagrinėjamu atveju, minėta, ginčo Paskolos sutarties sąlygos buvo neaiškios, o atsakovės nesąžiningumas vykdant sutartį neįrodytas. Riziką, kad neaiškiai surašytą sutartį prisijungimo būdu elektroninėje erdvėje sudaręs vartotojas ją netiksliai suvoks ir įvykdys, turi prisiimti verslininkas, paslaugos teikėjas, pasiūlęs sutarties sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad sutartyje aiškiai įtvirtinta, jog palūkanos nėra mokamos, o paslaugos mokestis nustatomas tam tikram periodui, atsakovė galėjo sąžiningai klysti manydama, kad, grąžinant visą pasiskolintą sumą anksčiau pratęsto termino, papildomi paslaugos mokesčiai netaikomi. Ieškovas neįrodė, kad tokią situaciją būtų aptaręs su atsakove ir jai suprantamai išaiškinęs pareigą mokėti paslaugos mokestį net ir už pirma laiko grąžinamą paskolą. Dėl to atsakovė, būdama neprofesionali kreditų verslo veiklos dalyvė – vartotoja, anksčiau pratęsto paskolos termino grąžinusi visą paskolos sumą ir sumokėjusi nurodytą paslaugos mokestį, turėjo pagrindą manyti tinkamai įvykdžiusi sutartį. Įvertinus ieškovo, kaip profesionalaus verslo dalyvio, riziką ir atsakomybę dėl tinkamo sutarties turinio išaiškinimo vartotojui, nėra pagrindo spręsti dėl vartotojo prievolės mokėti netesybas, kurios suvokiamos kaip tam tikri neigiami padariniai už netinkamą sutarties vykdymą. Nagrinėjamoje situacijoje vartotojui, jo suvokimu, tinkamai vykdant sutartį, tokių neigiamų padarinių taikymas neatitiktų vartotojų teisių apsaugos, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas netenka teisės remtis sutartinių netesybų, kaip minimalių ir neįrodinėtinų nuostolių atlyginimo, institutu, ir, reikalaudamas priteisti tam tikrą sumą, privalo įrodyti tokio reikalavimo teisėtumą ir jo dydžio pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas to neįrodinėjo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra vartotoja ir negalėjo pasirinkti ginčo sutarties sąlygų, kad sutarties sąlygos yra painios, neaiškios ir nėra duomenų apie patvarioje laikmenoje fiksuotus konkrečių atsakovės mokėtinų įmokų dydžius, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie turėtus nuostolius dėl atsakovės netikslaus sutarties vykdymo, taip pat įvertinus tai, jog atsakovė grąžino ieškovui visą paskolos sumą (1500 Lt) ir už naudojimąsi paskola sumokėjo papildomai 360 Lt, kas prilygsta didesnėms nei paprastai mokamos palūkanoms, nėra pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadomis, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti papildomas sumas, kurių dydžio nustatymas ir skaičiavimo tvarka atsakovei buvo neišaiškinta, o baudos dydis – nepagrįstai didelis ir neatitinkantis įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti ją kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 28,30 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Minibank“ (juridinio asmens kodas 301850677) 28,30 Lt (dvidešimt aštuonis litus 30 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Pranas Žeimys