Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-574/2012

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00615-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

130.1.1; 130.1.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams K. G., A. R., T. F., L. F., dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai UAB „Klemiškės statyba“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

Ieškovas R. P. prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. G. ir A. R. 106 736,70 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei solidariai iš atsakovų T. F. ir L. F. – 111 093,30 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.

Ieškovas nurodė, kad UAB „Klemiškės statyba“ ir Norvegijos bendrovė Baltic Trade Support AS (toliau – ir BTS AS) 2008 m. liepos 1 d. pasirašė Partnerystės sutartį dėl bendradarbiavimo surenkant, įrengiant bei parduodant rąstinius namus Norvegijoje. Sutartyje šalys susitarė dėl kiekvienos iš jų teisių ir pareigų bei gauto pelno pasiskirstymo. 2009 m. sausio 9 d. sutartimi UAB „Klemiškės statyba“ perleido ieškovui savo reikalavimo teises, kylančias iš Partnerystės sutarties, sudarytos su BTS AS. 2009 metų pirmąjį ketvirtį rąstinio namo statybos darbai buvo baigti ir BTS AS jį pardavė. Atsakovai, būdami Baltic Trade Support AS akcininkai, neatsiskaitę su ieškovu pagal Partnerystės sutartį, priėmė sprendimą sau išsimokėti dalį likviduojamos bendrovės BTS AS lėšų. Baltic Trade Support AS buvo likviduota ir 2010 m. rugpjūčio 8 d. išregistruota iš Norvegijos juridinių asmenų registro. Ieškovo teigimu, jam nesumokėta 203 657,66 Lt suma bei 14 172,34 Lt palūkanų už uždelstą atsiskaitymą laikytini turtine žala, už kurią atsakingi atsakovai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad pagal 2007 m. Lugano kovencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 2 straipsnio 1 punktą Susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punkte nustatyta išimtinio teismingumo taisyklė, pagal kurią tais atvejais, kai ginčo objektas yra juridinių asmenų likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, byla teisminga šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra juridinio asmens buveinė, teismams.

Teismas nustatė, kad ieškovas kildina ieškinio reikalavimus iš 2008 m. liepos 1 d. Partnerystės sutarties Nr. BTS-1, sudarytos su Norvegijos bendrove Baltic Trade Support AS; atsakovai nebuvo šios sutarties šalis. BTS AS yra likviduota ir išregistruota iš Norvegijos įmonių registro, atsakovai K. G. ir A. R. buvo bendrovės likvidacinės komisijos nariai ir akcininkai, o atsakovai T. F. ir L. F. – akcininkai. Sutartis buvo vykdoma Norvegijoje, atsakovų T. F., L. F. gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, jų turto Lietuvoje nėra. Visi su Baltic Trade Support AS likvidavimu susiję dokumentai, kuriuos ieškovas prašo išreikalauti iš atsakovų, saugomi Norvegijos įmonių registre.

Teismas konstatavo, kad šalių ginčas yra glaudžiai susijęs su likviduoto juridinio asmens organų sprendimais, kuriuos priėmė atsakovai. Be to, bylos ryšys su Lietuva yra silpnas, nes visi dokumentai, patvirtinantys ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimą, susiję su Norvegijos Karalyste. Tokiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2012 m. kovo 15 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovas ir du atsakovai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje, o kiti du atsakovai – Norvegijos Karalystės piliečiai, nuolat gyvenantys Norvegijoje, sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad bylos teismingumas spręstinas pagal Lugano konvencijos nuostatas. Lugano konvencijoje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad civilinė byla teisminga tos valstybės teismui, kurioje nuolat gyvena atsakovas, išskyrus 2–7 skirsniuose nustatytas išimtis. Viena tokių išimčių, kuria remiasi atsakovai, teigdami, kad ši byla teisminga Norvegijos teismams, įtvirtinta Lugano konvencijos 6 skirsnio 22 straipsnio 2 punkte, pagal kurį teismo procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, išimtinę jurisdikciją turi šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė, teismai.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko reikalauti atlyginti žalą, kurią jis kildina iš atsakovų deliktinės atsakomybės. Taigi, nors ieškinys atsakovams pareikštas dėl nuostolių, kuriuos ieškovas teigia patyręs dėl atsakovų kaip Norvegijoje įregistruoto ir vėliau likviduoto juridinio asmens akcininkų ir likvidatorių pareigų netinkamo vykdymo, priimant sprendimą išsimokėti dividendus, o ne juridinio asmens skolą ieškovui, tačiau ieškovas neprašo pripažinti negaliojančiu akcininkų sprendimo ar Norvegijoje registruoto juridinio asmens likvidavimo. Iš to teisėjų kolegija sprendė, kad keliamam ginčui netaikytina Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punkte nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė.

Nustačiusi, kad šioje byloje vykstantis ginčas nepatenka į Lugano konvencijos išimtinės jurisdikcijos taisykles, teisėjų kolegija taikė bendrąją taisyklę, pagal kurią byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams (Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 punktas). Lugano konvencijos 2 skirsnio 6 straipsnio 1 punkte nuodyta, kad tuo atveju, kai ieškinys reiškiamas atsakovams, kurie nuolat gyvena skirtingose valstybėse, civilinė byla gali būti iškelta bet kurio iš šių atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, jei reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Kadangi ieškovas atsakovų deliktinę atsakomybę kildina remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei tuo pačiu teisiniu pagrindu, teisėjų kolegija sprendė, kad jis turėjo teisę pasirinkti, kurios iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės – Lietuvos ar Norvegijos – teismams byla teisminga. Ieškovui nusprendus šio ieškinio teismingumą pasirinkti pagal tų atsakovų nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri yra Lietuvos Respublikoje, šią civilinę bylą turi nagrinėti atitinkamas Lietuvos Respublikos teismas (Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog šalių ginčui išspręsti galbūt reikės surinkti įrodymus Norvegijos Karalystėje ar taikyti užsienio teisę, negali apriboti ieškovo teisės į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos teismuose.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas K. G. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė keliamo ginčo esmę, neišsiaiškino, koks reikalavimas yra pagrindinis, todėl neteisingai išsprendė bylos teismingumo klausimą. Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčijamas įmonės valdymo organo sprendimas paskirstyti partnerių lėšas, taigi ginčas susijęs su valdymo organų kompetencija ir jų priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu. Bylos teismingumo klausimas spręstinas pagal 2007 m. gruodžio 21 d. Lugano konvencijos nuostatas. Šios konvencijos 22 straipsnyje nurodyta, kad teismo procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, išimtinę jurisdikciją turi konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė, teismai. Kadangi Baltic Trade Support AS buveinė yra Norvegijoje, tai tik Norvegijos teismuose gali būti keliami ir nagrinėjami įmonės valdymo organų ir likvidatoriaus sprendimų paskirstyti įmonės kreditoriams turtą teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo klausimai. Ieškovo reikalavimas tiesiogiai susijęs su Norvegijos bendrovių direktorių ir likvidatorių pareigomis, jų turiniu ir veiksmų vertinimu bei bendrovių teisėje taikomomis procedūromis, kurios reglamentuoja turto paskirstymą įmonės kreditoriams. Išvados dėl Norvegijos teismų išimtinės kompetencijos nagrinėti šią bylą pagrįstumą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2011 m. gegužės 12 d. sprendimas, priimtas byloje Berliner Verkehrsbetriebe (BVG) v. JPMorgan Chase Bank NA, Frankfurt Branch, bylos Nr. C-144/10, Rink. p. I-0000).

2. Byloje pareikštas reikalavimas yra sudėtinis, t. y. viena jo dalis susijusi su įmonės vadovų sprendimo teisėtumu ir žala, kita dalis – su įmonės likvidatoriaus sprendimu galbūt padaryta žala. Įmonės vadovai ir likvidatoriai nėra tie patys asmenys, taigi būtų neteisinga dirbtinai įtraukti visus keturis atsakovus, jei ginčas didžiąja dalimi susijęs tik su dviem iš jų, ir visai bylai pripažinti Lietuvos teismų jurisdikciją.

Atsakovė A. R. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria ir prašo skundą patenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. P. prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad šioje byloje taikytinas Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punktas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas analogiškas Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Briuselis I) 22 straipsnio 2 punkto nuostatas, nurodė, kad ši reglamento norma taikytina tik ginčams, kurių pagrindinis dalykas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar juridinių asmenų galiojimas, likvidavimas arba jų valdymo organų sprendimų galiojimas; reglamento Briuselis I 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, pagal kurį byla priklauso jurisdikcijai tos valstybės narės, kurioje nuolat gyvena ar turi buveinę atsakovas; 22 straipsnio 2 punktas, kaip šios bendrosios taisyklės išimtis, turi būti aiškinamas siaurai, neviršijant to, ko reikalaujama pagal juo siekiamus tikslus. Taigi tam, kad būtų galima taikyti Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punktą, nepakanka, jog teisme pareikštas ieškinys būtų kaip nors susijęs su bendrovės organo priimtu sprendimu. Ši nuostata taikytina tik tiems ginčams, kurių pagrindinis dalykas yra valdymo organo priimto sprendimo galiojimas. Ji negali būti aiškinama plečiamai.

2. Kasatorius klaidingai interpretuoja ieškovo ieškinio turinį, teigdamas, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas yra Baltic Trade Support AS valdymo organų sprendimo paskirstyti partnerių lėšas pripažinimas negaliojančiu. Ieškovas bendrovės BTS AS likvidavimo procedūrų ar valdymo organų sprendimų neginčija ir neprašo pripažinti negaliojančiais. Ieškinys pareikštas tik dėl nuostolių, kurių ieškovas patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų šiems neteisingai paskirsčius už namo pardavimą gautas lėšas pagal partnerystės sutartį, atlyginimo. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų jų be pagrindo gautas sumas, kurias turėjo gauti ieškovas. Klausimas dėl bendrovės priimtų sprendimų teisėtumo yra ne pagrindinis, o šalutinis, taigi nelemia bylos teismingumo.

3. Nagrinėjamoje byloje taikytinas Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punktas, pagal kurį atsakovų daugeto atveju byla gali būti iškelta teismuose pagal bet kurio iš atsakovų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Šios Lugano konvencijos nuostatos suteikia teisę ieškovui pasirinkti teismą pagal bet kurio iš atsakovų, gyvenančių skirtingose valstybėse, nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jiems reiškiami reikalavimai yra glaudžiai susiję. Tokią išvadą patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika taikant savo turiniu analogiškas reglamento Briuselis I 6 straipsnio 1 punkto nuostatas. Ieškovas atsakovų civilinę atsakomybę kildina remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei tuo pačiu teisiniu pagrindu. Sprendimas atitinkamai paskirstyti BTS AS turtą bei vėliau likviduoti bendrovę buvo priimtas bendrai visų atsakovų, kaip BTS AS akcininkų, todėl jiems pareikšti reikalavimai yra glaudžiai susiję ir juos tikslinga nagrinėti visus vienoje byloje. Kadangi dviejų atsakovų gyvenamoji vieta yra Kaune, tai visa byla teisminga Kauno apygardos teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 2007 m. Lugano konvencijos nuostatų, įtvirtinančių išimtinio teismingumo taisykles, taikymo

Nagrinėjamoje byloje kilo 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 6 straipsnio 1 punkto ir 22 straipsnio 1 punkto aiškinimo bei taikymo klausimas, nustatant kilusio ginčo teismingumą.

2007 m. spalio 30 d. Lugane Europos Bendrija, Danijos Karalystė, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija sudarė Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. 2007 m. Lugano konvencija galioja Lietuvai kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl teismai, nustatydami nagrinėjamos civilinės bylos, kurioje du iš atsakovų yra Norvegijos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, privalo vadovautis 2007 m. Lugano konvencijos nuostatomis (CPK 780 straipsnis).

Lugano konvencijos tikslas – išspręsti tarptautinės teismų jurisdikcijos klausimus, palengvinti teismo sprendimų pripažinimą ir sukurti operatyvią procedūrą, užtikrinančią teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teismo susitarimų vykdymą Susitariančiosiose šalyse. Lugano konvencija iš esmės išplečiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas Briuselis I) nustatytų principų taikymas tarp Konvencijos Susitariančiųjų šalių – Europos Sąjungos (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, Konvencijoje vadinamos – Konvencijos privalančiomis laikytis valstybėmis), Laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės. Konvencijos struktūra pagrįsta reglamento Briuselis I principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Nors Lugano konvencija neturi poveikio tam, kaip ES valstybės narės aiškina ir taiko reglamentą Briuselis I, tačiau šios konvencijos privalančios laikytis valstybės pasirašė 2 protokolą dėl vienodo konvencijos aiškinimo. Šiuo protokolu Susitariančiosios valstybės susitarė užkirsti kelią skirtingam aiškinimui bei užtikrinti kuo vienodesnį Lugano konvencijos ir reglamento Briuselis I nuostatų, kurios iš esmės atkartojamos Lugano konvencijoje, aiškinimą.

Aiškinant bei taikant 2007 m. Lugano konvencijos nuostatas, atsižvelgtina ir į tai, kad ši konvencija pakeitė 1988 m. Lugano konvenciją (1988 m. rugsėjo 16 d. Europos Bendrija, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija pasirašė tarptautinį susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), kuria buvo išplėstas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos (toliau – 1968 m. Briuselio konvencija), iki reglamento Briuselis I priėmimo reglamentavusios tuos pačius klausimus tarp Europos Bendrijų valstybių narių, taisyklių taikymas Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Taigi 1988 m. Lugano konvencija buvo „lygiavertė“ 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijai dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose.

Lugano konvencijos 2 protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris šią konvenciją taikantis ir aiškinantis teismas tinkamai atsižvelgia į principus, nustatytus susijusiuose sprendimuose dėl atitinkamos (-ų) nuostatos (-ų) arba kurios (-ių) nors kitos (-ų) panašios (-ių) 1988 m. Lugano konvencijos ir šios konvencijos 64 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (reglamento Briuselis I, 1968 m. Briuselio konvencijos), kuriuos priėmė šios konvencijos privalančių laikytis valstybių teismai arba Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nuostatos (-ų). Taigi aiškinant ir taikant Lugano konvencijos nuostatas taip pat turi būti remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas reglamentas Briuselis I ar 1968 m. Briuselio konvencija.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė kilusio ginčo esmę, todėl netinkamai taikė Lugano konvencijos nuostatas. Kasatorius teigia, kad byloje iš esmės ginčijamas įmonės valdymo organo sprendimas paskirstyti partnerių lėšas, taigi ginčas susijęs su valdymo organų kompetencija, todėl bylos teismingumas turi būti nustatomas pagal 2007 m. Lugano konvencijos 22 straipsnio 1 punkto nuostatą, pagal kurią teismo procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą, turi teismai tos konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė; buveinės vietai nustatyti teismas taiko savo tarptautinės privatinės teisės taisykles. Analogiška jurisdikcijos taisyklė įtvirtinta reglamento Briuselis I 22 straipsnio 2 punkte, todėl, aiškinant Lugano konvencijos išimtinės jurisdikcijos taisyklę, privalu atsižvelgti į ESTT pateiktus reglamento Briuselis I 22 straipsnio 2 punkto taikymo išaiškinimus.

Vertinant šios išimtinės jurisdikcijos taisyklės apimtį, atsižvelgtina į tai, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklės pakeičia bendrąją taisyklę dėl jurisdikcijos nustatymo pagal atsakovo gyvenamąją vietą, taip pat specialiąsias jurisdikcijos taisykles. Pagal Lugano konvencijos, taip pat reglamento Briuselis I 22 straipsnio turinį darytina išvada, kad jame nurodyti pagrindai yra baigtinio pobūdžio ir turi būti taikomi siaurai – nei Lugano konvencijoje, nei reglamente Briuselis I nenumatyta galimybės išplėsti išimtinės jurisdikcijos taikymo taisyklių taikant analogiją ar bet kokią kitą techniką. Tokią poziciją patvirtina ir ESTT praktika, kurioje laikomasi nuostatos, kad kadangi išimtinės jurisdikcijos taisyklės įtvirtina bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtį, tai jos neturi būti aiškinamos plačiau nei to reikalauja jomis siekiamas tikslas, nes jos, be kita ko, atima iš šalių galimybę pasirinkti ginčo nagrinėjimo vietą, kurią kitu atveju jos galėtų pasirinkti, ir tam tikrais atvejais numato joms teismą, kuris nėra nė vienos iš šalių gyvenamosios vietos teismas (žr. 1977 m. gruodžio 14 d. ESTT sprendimą, priimtą byloje Sanders prieš Van der Putte, bylos Nr. 73/77, 17–18 punktai, 1990 m. sausio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Reichert ir Kockler, bylos Nr. C-115/88, Rink. p. I-27, 1990, 9 punktas, 2000 m. sausio 27 d. sprendimą, priimtą byloje Dansommer, bylos Nr. C‑8/98, Rink. p. I‑393, 21 punktą, 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą, priimtą byloje ČEZ, bylos Nr. C-343/06, Rink. p. I-4557, 26 punktas). ESTT 2008 m. spalio 2 d. sprendime, priimtame byloje Nicole Hasset (bylos Nr. C-372/07, Rink. p. 2008 I-07403), nurodė, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklei taikyti nepakanka, jog ieškinio reikalavimas būtų kaip nors susijęs su juridinio asmens valdymo organų priimtais sprendimais; reglamento Briuselis I 22 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad į jo taikymo sritį patenka tik tos bylos, kuriose viena šalis ginčija bendrovės organo sprendimo galiojimą remdamasi taikytina bendrovių teise arba jos organų funkcijas apibrėžiančiomis įstatų nuostatomis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius netinkamai remiasi ESTT praktika. Kasaciniame skunde nurodytame 2011 m. gegužės 12 d. sprendime, priimtame byloje Berliner Verkehrsbetriebe (BVG) v. JPMorgan Chase Bank NA, Frankfurt Branch (bylos Nr. C-144/10, Rink. p. I-0000), ESTT nuosekliai plėtojo iki tol formuojamą praktiką, kurioje akcentuojama, kad reglamento Briuselis I 22 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės yra išimtinės, jų sąrašas yra baigtinis, todėl jų negalima aiškinti plačiau, nei to reikalauja jomis siekiamas tikslas; plačiai aiškinant reglamento Briuselis I 22 straipsnio 2 punktą, t. y. taip, kad jis būtų taikomas visiems ginčams, kuriuose kyla klausimas dėl bendrovės valdymo organų sprendimo galiojimo, būtų prieštaraujama, pirma, vienam iš bendrų šio reglamento tikslų, įtvirtintų jo 11 konstatuojamojoje dalyje, būtent, kad jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos, ir, antra, teisinio saugumo principui, be to, platus 22 straipsnio 2 punkto aiškinimas nebūtų suderinamas ir su šios nuostatos tikslu centralizuoti jurisdikciją nagrinėti ginčus dėl bendrovės egzistavimo ir jos valdymo organų nutarimų galiojimo, siekiant išvengti prieštaringų sprendimų. Nurodytoje byloje ESTT konstatavo, kad reglamento Briuselis I 22 straipsnio 2 punkto nuostatą reikia aiškinti taip, kad ji taikoma tik ginčams, kurių pagrindinis dalykas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar juridinių asmenų galiojimas, likvidavimas arba jų valdymo organų sprendimų galiojimas. Taigi šioje ESTT byloje pateiktas aiškinimas nepatvirtina kasacinio skundo teiginių dėl išimtinės jurisdikcijos taisyklių taikymo nagrinėjamam ginčui.

Kilusiame ginče ieškovas iš atsakovų prašo priteisti jam žalos atlyginimą, o savo reikalavimą grindžia atsakovų veiksmais Norvegijoje registruoto juridinio asmens likvidavimo procese, t. y. ieškovas teigia, kad atsakovai, priimdami sprendimus dėl likviduojamos bendrovės lėšų paskirstymo, pažeidė jo teises, kylančias iš Partnerystės sutarties, ir taip padarė jam turtinės žalos. Ieškovas nereiškia reikalavimų dėl konkrečių įmonės priimtų sprendimų dėl likvidavimo ar valdymo organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, taigi šie sprendimai nėra pagrindinis nagrinėjamos bylos dalykas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog nors ieškovas reiškia ieškinį atsakovams dėl nuostolių, kurių jis patyrė dėl atsakovų kaip Norvegijoje įregistruoto ir vėliau likviduoto juridinio asmens akcininkų ir likvidatorių pareigų netinkamo vykdymo, priimant sprendimą išsimokėti dividendus, o ne sumokėti juridinio asmens skolą ieškovui, tačiau ieškiniu neprašoma pastarojo sprendimo ar Norvegijoje registruoto juridinio asmens likvidavimo pripažinti negaliojančiu, ir tai leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo taikyti Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punkte nustatytą išimtinės jurisdikcijos taisyklę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nustačius, jog šiam ginčui netaikytinos išimtinės jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punkte, bylos teismingumo klausimas spręstinas taikant bendrąsias teismingumo taisykles, t. y. Lugano konvencijos 2 straipsnį, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Lugano konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose, t. y. atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.

Dėl bylos, iškeltos keliems atsakovams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, teismingumo pagal 2007 m. Lugano konvenciją

Kasatorius taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl to, kad ieškovas turėjo teisę pasirinkti, kurios iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės – Lietuvos ar Norvegijos – teismams yra teismingas šis ieškinys, atsižvelgiant į tai, jog dviejų atsakovų (K. G. ir A. R.) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (Kaune), o kitų dviejų (T. F. ir L. F.) – Norvegijoje.

Pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punktą tais atvejais, kai byloje reikalavimai pareikšti keliems atsakovams, gyvenantiems skirtingose šios konvencijos privalančiose laikytis valstybėse, tai byla gali būti nagrinėjama teismuose pagal bet kurio iš atsakovų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. ESTT, aiškindamas, kaip reikia suprasti tokią pat taisyklę įtvirtinančio reglamento Briuselis I 6 straipsnio 1 punkto nuostatą, 2007 m. spalio 11 d. sprendime, priimtame byloje Freeport plc (bylos Nr. C-98/06, 2007, Rink., p. I-8319), nurodė, kad 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog taikyti šios nuostatos netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai; jis taikomas, kai skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai, be kita ko, nesant būtinybės atskirai nustatyti, jog prašymai buvo pateikti vien tam, kad byla vienam iš atsakovų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme (taip pat žr. ESTT 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, priimtą byloje Kalfelis, bylos Nr. 189/87, 1988, Rink., p. 5565, 12 punktas). Aiškindamas, kas turi nustatyti, ar ieškovo reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, ESTT 2012 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Solvay SA (bylos Nr. C-616/10, 2007 I-08319), nurodė, kad teismas, kuris priima nagrinėti ieškinį, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar egzistuoja rizika, jog skirtinguose teismuose priimti sprendimai bus nesuderinami.

Taigi dėl dviejų atsakovų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, ieškinį priimantis nagrinėti teismas pagal visas bylos aplinkybes turi įvertinti, ar ieškovo reikalavimas keturiems atsakovams yra taip glaudžiai susijęs, jog yra pagrindas ieškinį dėl visų atsakovų nagrinėti Lietuvos teisme pagal Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 punktą. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo pagrindą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas atsakovų deliktinę atsakomybę kildina remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei tuo pačiu teisiniu pagrindu, todėl reiškiami reikalavimai yra tiesiogiai susiję ir nagrinėtini vienoje byloje. Taigi ieškovas, remdamasis Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi ir 6 straipsnio 1 punktu, turėjo teisę pasirinkti, kurios iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės – Lietuvos ar Norvegijos – teismuose reikšti ieškinį atsakovams.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė šiai bylai reikšmingas Lugano konvencijos nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamas ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, šiuo konkrečiu atveju – Kauno apygardos teismui. Apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta bei pagrįsta ir paliktina galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Pranas Žeimys