Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-575/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07760-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10;

(S)

44.5.1; 52.2; 54.1; 123.7; 123.9

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 17 264 Lt žalos, atsiradusios dėl ieškovui priklausiusio automobilio netekimo, atsakovui neįvykdžius prievolės išsaugoti ir grąžinti daiktą, atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, perdavus automobilį atsakovui priklausančiai plovyklai atlikti cheminį salono valymą, tarp šalių susiklostė pasaugos teisiniai santykiai, šalių valia juos sukurti buvo išreikšta konliudentiniais veiksmais, o atsakovas, besiverčiantis individualia veikla, neįvykdė prievolių daikto savininkui, dėl to šiam atsirado žalos, kuri turi būti atlyginta.

Teismai nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: 2011 m. sausio 11 d. apie 16 val. ieškovas su atsakovu žodžiu susitarė dėl jo automobilio „Volkswagen Passat TDI“ salono cheminio valymo, kurį atsakovas turėjo atlikti 2011 m. sausio 12 d.; ši paslauga buvo teikiama Kauno automobilių turgaus teritorijoje esančioje plovykloje, priklausančioje atsakovui V. S., kuris veiklą vykdo pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. individualios veiklos vykdymo pažymą; užsakęs paslaugą, ieškovas paliko automobilį plovyklos teritorijoje ir atsakovui perdavė automobilio raktelius; 2011 m. sausio 14 d. ieškovui atvykus į plovyklą ir sumokėjus už automobilio valymą, paaiškėjo, kad automobilis pavogtas; dėl šios vagystės 2011 m. sausio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens; pinigai už automobilio salono cheminį valymą grąžinti ieškovui tą pačią dieną, kai paaiškėjo automobilio vagystė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas, besiverčiantis individualia veikla, neteikia pasaugos paslaugų, šalys nesudarė pasaugos sutarties, kuri pagal CK 6.831 straipsnio nuostatas turi būti rašytinė. Teismo sprendimu, šalis saisto atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai: atsakovas įsipareigojo cheminiu būdu išvalyti ieškovo automobilio saloną, o ieškovas įsipareigojo atsakovui už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Šiems teisiniams santykiams taip pat taikomos bendrosios rangos sutarties (CK 6.644–6.671 straipsniai) bei vartojimo rangos sutarties nuostatos (CK 6.672–6.680 straipsniai), kiek jos neprieštarauja CK 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į šalių santykių pobūdį, taikytinas CK 6.657 straipsnis, kuriame nustatyta, kad rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą. Tačiau esant prieštaringiems ieškovo ir atsakovo aiškinimams dėl sutarties sudarymo metu aptartų aplinkybių, susijusių su automobilio perdavimu po paslaugos įvykdymo, teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, priėjo prie išvados, kad labiau tikėtini faktai, jog šalys buvo susitarusios, kad paslaugą atsakovas įvykdys 2011 m. sausio 12 d., kaip ir įvykdė, ir apie paslaugos atlikimą atsakovas nebuvo įsipareigojęs ieškovui pranešti telefono skambučiu ar trumpąja žinute. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad atsakovas, atlikdamas paslaugą ir priimdamas didelės vertės turtą, buvo neatsakingas, neapdairus, kad jis nesiėmė visų įmanomų priemonių užtikrinti jam perduoto turto išsaugojimą. Atsižvelgdamas į ieškovo elgesį, jo veiksmus iki paslaugos sutarties sudarymo, jos vykdymo metu ir po paslaugų atlikimo, teismas nustatė, kad pats ieškovas buvo itin nerūpestingas, neatsakingas ir neapdairus ir tokie jo, kaip nukentėjusiojo, veiksmai, jo ypatingas neatsargumas lėmė žalos atsiradimą. Teismas nustatė tokius nerūpestingus ieškovo veiksmus: įsigijęs nemažos vertės automobilį užsienyje, jis pirmiausia nesiėmė atlikti būtiniausių veiksmų įsigytam turtui apsaugoti (neužregistravo automobilio įstatymų nustatyta tvarka, neįrengė signalizacijos), o pristatė automobilį cheminiam valymui, nors tai ir nebuvo būtina; ieškovas automobilį pristatė į atsakovo plovyklą baigiantis darbo dienai, o faktas, kad valymas trunka keletą valandų, jam buvo žinomas, nes teismo posėdyje ieškovas patvirtino, jog automobilių salonų valymo paslaugomis jis naudojasi 3–4 kartus per metus; atsakovas informavo ieškovą, kad jo automobilis galės būti valomas tik kitą dieną, ir pasiūlė pristatyti jį iš ryto; ieškovas atsakovo paslaugomis anksčiau nesinaudojo, tačiau paliko automobilį atsakovui visiškai nepasidomėjęs jo saugumu; ieškovas neatvyko sutartu laiku, t. y. 2011 m. sausio 12 d., ir iki pat 2011 m. sausio 14 d. pasiimti automobilio, neatsiliepė į atsakovo skambutį, pats neskambino ir nesidomėjo nei paslaugos atlikimu, nei savo automobilio saugumu. Taigi, teismas konstatavo, kad ieškovas nagrinėjamoje situacijoje buvo nerūpestingas ir neapdairus, o palikdamas nesaugomoje teritorijoje neregistruotą automobilį ir neatvykdamas jo pasiimti sutartu laiku, savo ypatingu neatsargumu ir nerūpestingumu padėjo žalai atsirasti jau po atsakovo suteiktos atlygintinos paslaugos, todėl, nesant atsakovo kaltės, ieškovo reikalavimas atlyginti žalą atmestas (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovo K. K. apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, laikytini vartojimo ranga. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (atsakovas teikė tik variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto, plovimo paslaugas, o transporto priemonių pasaugos paslaugų neteikė; 2011 m. sausio 11 d. priėmęs ieškovo automobilį, atsakovas kitą dieną jį išvalė, tačiau ieškovas neatvyko jo pasiimti iki 2011 m. sausio 14 d., kai automobilis jau buvo pavogtas; atsakovas ir ieškovas nebuvo susitarę, kad atsakovas po valymo paslaugos suteikimo automobilį pasaugos tam tikrą laiko tarpą) konstatuota, kad faktinių pasaugos santykių nebuvo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis CK 6.830–6.850 straipsniais.

Pagal CK 6.657 straipsnį rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes (ieškovas automobilį salonui išvalyti, t. y. paslaugai, kuriai atlikti reikia keleto valandų, paliko 2011 m. sausio 11 d. darbo dienos pabaigoje ir neatsiėmė po paros, kai, pagal susitarimą, automobilio salonas turėjo būti ir buvo išvalytas, nei kitą dieną, atsakovas laikė automobilį pagal galimybes dvi naktis užrakintame garaže, o trečią naktį paliko nesaugomame plovyklos kieme, tačiau užrakintą), sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ieškovo automobiliui išsaugoti. Atsakovas buvo priverstas saugoti ieškovo automobilį tik dėl šio nerūpestingumo ir jį saugojo visomis įmanomomis priemonėmis. Tikėti ieškovo paaiškinimu, kad atsakovas įsipareigojo ieškovą informuoti, kada automobilio salonas bus išvalytas ir bus galima pasiimti automobilį, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsta. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad automobilio salono valymas nėra paslauga, kuriai atlikti paprastai reikėtų palikti automobilį paslaugą teikiančiam asmeniui ilgesniam laikotarpiui nei diena ar para.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu K. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išspręsti sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kad automobilių plovykla, kuriai perduodamas turtas atlikti kokiai nors paslaugai, paprastai būna atsakinga, kaip saugotoja, už jam paliktą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. J. įmonė v. V. B., bylos Nr. 3K-3-515/2004; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. O. v. UAB „Automobilis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2007">3K-3-587/2007</a>; 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Personalo valdymo grupė“ v. UAB „Švaros greitis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>). Kasatorius nurodo, kad, palikus automobilį atsakovui, šalys sudarė žodinę transporto priemonės valymo (plovimo) sutartį, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kvalifikuotina kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Personalo valdymo grupė“ v. UAB „Švaros greitis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>) arba rangos sutartis (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. O. v. UAB „Automobilis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2007">3K-3-587/2007</a>). Vadovaujantis CK 6.830–6.850 straipsniais, reglamentuojančiais pasaugą, taip pat CK 6.644–6.671 straipsniais, reglamentuojančiais rangą, nesudarius rašytinės automobilio plovimo (valymo) sutarties su individualiai aptartomis sąlygomis, atsakovas, tinkamai neužtikrinęs palikto automobilio apsaugos, privalo, kaip saugotojas (rangovas), atlyginti kasatoriui visus nuostolius, nes jis kaip verslininkas prisiima riziką dėl žodinės sutarties sąlygų neaiškumo. Sudarius atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, paslaugos teikėjas privalo imtis visų įmanomų priemonių jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą, t. y. jis yra atsakingas ne tik už tinkamą sutarties įvykdymą, bet ir už kliento jam perduoto daikto paslaugai atlikti, saugumo užtikrinimą. Byloje nustatyta, kad šalys, susitardamos žodžiu dėl visų sąlygų, t. y. automobilio pridavimo ir atsiėmimo, viena kitos nesuprato. Kasatorius prabrėžia palikęs automobilį cheminiam salono valymui, kuris paprastai su džiovinimu trunka apie vieną parą, ir buvęs informuotas, kad, išvalius automobilį, jam bus paskambinta arba pranešta trumpąja žinute, t. y. kasatoriui buvo aišku, kad, pabaigus valyti automobilį, jis bus apie tai informuotas.

Dėl sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi. Kasatoriaus manymu, nagrinėjamu atveju teismai ginčo santykių nevertino kaip vartojimo teisinių santykių ir netaikė jų reglamentavimui būdingų taisyklių bei išimčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 19 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II). Susitardamos dėl automobilio grąžinimo sąlygų šalys viena kitos nesuprato, tačiau bylą nagrinėję teismai įžvelgė tik kasatoriaus nerūpestingumą, nevertindami to fakto, kad atsakovas yra vykdantis veiklą verslininkas, kuris, nesudarydamas rašytinės sutarties su klientu, kurioje būtų aiškiai nustatytos sutarties sąlygos, valymo laikas, automobilio atsiėmimo laikas, plovyklos darbo laikas ir pan., buvo nerūpestingas ir aplaidus. Kasatoriaus teigimu, automobilio neatsiėmimas laiku nulemtas ne atsakovo nerūpestingumo, o neaiškaus susitarimo, todėl kaltė dėl to kaip verslininkui tenka atsakovui. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad šiuo atveju atsakovas – individuali įmonė, vykdanti veiklą ir iš to gaunanti pajamas, o kasatorius – fizinis asmuo – vartotojas, kuris pirko automobilio valymo paslaugą, todėl šis susitarimas prilyginamas vartojimo sutarčiai, vartotojas – silpnesnioji šalis. Atsakovui nesudarius rašytinės sutarties, jis pats turi prisiimti riziką dėl neaiškių kasatoriui sąlygų, paslaugas turi teikti sąžiningai ir aiškiai. Kasatoriaus manymu, atsakovas turėjo pareigą su visomis paslaugos atlikimo sąlygomis ir tvarka supažindinti kasatorių pasirašytinai, o to neatlikęs, privalo prisiimti atsakomybę dėl kilusių neaiškumų, savo darbuotojų nesugebėjimo aiškiai pateikti informaciją. Sutartis pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turi būti aiškinama vartotojo naudai (contra proferentem) (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Kasatorius laukė informacijos apie paslaugos atlikimą, todėl jo nesidomėjimas atliekama paslauga negali būti vertinamas kaip nerūpestingumas, o ir vertinant kaip nerūpestingumą – tai neeliminuoja atsakovo pareigos rūpintis jam patikėtu daiktu. Taigi, kasaciniame skunde teigiama, kad, net ir esant ieškovo nepakankamam rūpestingumui, atsakovas privalėjo maksimaliai užtikrinti jam perduoto turto saugumą, taip pat kad informacija apie paslaugos atlikimą pasiektų ieškovą. Rūpestingas verslininkas, anot kasatoriaus, pamatęs, kad savininkas neatvyksta pasiimti automobilio, turėdamas jo kontaktus, būtų skambinęs ir pranešęs užsakovui, kad paslauga suteikta, taip užtikrindamas, kad nebėra atsakingas, tačiau nei pirmąją, nei antrąją dieną atsakovas to nepadarė. Vartotojas turi mažiau specialiųjų žinių atskirose verslo srityse nei atitinkamas rangovas – tos srities profesionalas, todėl jo interesai apsaugomi didesniu laipsniu, o rangovui tenka pareiga pateikti vartotojui visą informaciją, susijusią su darbo rezultatu.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties išsamumo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų: ar apskritai atsakovui kilo pareiga išsaugoti jam patikėta turtą; laikotarpį, kuriuo atsakovas turėjo saugoti automobilį; kada išnyko saugojimo pareiga; ar kasatorius yra vartotojas šiuose santykiuose; ar riziką už neaiškias susitarimo sąlygas turi prisiimti atsakovas kaip verslininkas. Tai, anot kasatoriaus, turėjo įtakos nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą patvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą, bylos Nr. 3K-3-603/2008).

Atsakovas V. S. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nesutinka su juo, ir prašo atmesti. Atsiliepime sutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis ir teisiniu jų vertinimų, procesinių sprendimų argumentais ir motyvais, papildomai nurodoma:

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovo teigimu, kasatoriaus nurodomose kasaciniame teisme išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2007">3K-3-587/2007</a>, 3K-3-515/2004, nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo nesilaikoma suformuotų precedentų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tuo, kad kiekvieno ginčo, kylančio iš tų pačių teisinių santykių pagrindu, sprendimą lemia ne tik tokių santykių tapatumas, bet ir kiekvienos situacijos individualumas, t. y. faktinių aplinkybių skirtumai.

Dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo, atsakovo civilinės atsakomybės. Atsakovas nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šalis saisto atlygintinų paslaugų teikimo (vartojimo rangos) teisiniai santykiai. Vartojimo rangos sutartis – dvišalė, sudaroma rangovo, kuris verčiasi tam tikru verslu, ir užsakovo – fizinio asmens (vartotojo), būtent užsakovo apibrėžtumas – fizinis asmuo – atskleidžia, kad jis yra vartotojas. Teismai, kvalifikavę santykius kaip vartojimo rangą, atsižvelgė į šalių tarpusavio padėtį. Iš surinktų įrodymų ir liudytojų parodymų nenustatyta neaiškų sutarties sąlygų egzistavimo, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde. Byloje nustatyta, kad kasatorius ir atsakovas aiškiai apibrėžė visas sutarties sąlygas, todėl, atsakovo nuomone, kasaciniu skundu siekiama spręsti ne teisės problemą, o abejojama teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Bylą nagrinėję teismai, objektyviai ir išsamiai vertindami byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu, nustatė svarbias bylai aplinkybes, kad šalys buvo aiškiai ir apibrėžtai susitarusios, jog kasatorius automobilį atsiims kitą dieną po pietų. Tinkamai kvalifikavus teisinius santykius ir nustačius, kad kasatorius sutartu laiku neatsiėmė automobilio, jis buvo pavogtas, pagrįstai buvo sprendžiama dėl civilinės atsakomybės paskirstymo. Teismai, anot atsakovo, pagrįstai konstatavo, kad automobilis buvo pavogtas ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl kasatoriaus ypatingo nerūpestingumo ir aplaidumo, tokia išvada yra logiška, nes, nesilaikydamas su atsakovu sudaryto susitarimo sąlygų, kasatorius neatvyko automobilio atsiimti laiku, neinformavo atsakovo, kuriuo metu ruošiasi atvykti, neprašė papildomai tam tikrą laiką saugoti automobilio, neinformavo, kad automobilis neregistruotas, neturi signalizacijos (tai lemia didesnę tikimybę, kad jis bus pavogtas), todėl buvo ypač neapdairus. Atsakovas teigia automobilį laikęs aikštelėje prie plovyklos, jis buvo užrakintas, o raktas – patalpose, todėl, jo manymu, elgėsi rūpestingai, atidžiai, kaip tokiu atveju elgtųsi pater bonus familias, siekė informuoti kasatorių apie atliktus darbus, tačiau šis neatsiliepė.

Dėl apeliacinės instancijos tesimo nutarties išsamumo. Kasatoriui neatvykus laiku pasiimti automobilio, atsakovui atlikus užsakytas paslaugas, šalių nebesaistė sutartiniai teisiniai santykiai, atsakovas turėjo prižiūrėti automobilį tik dėl kasatoriaus nerūpestingumo, nors papildomų pasaugos paslaugų neteikė. Net ir neturėdamas pareigos saugoti automobilį, prižiūrėjo jį visomis įmanomomis priemonėmis, iš pradžių laikė garaže, o vėliau (dėl užimtumo) aikštelėje, užrakintą, o raktus plovykloje. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje galima nustatyti du momentus, kuriais atsakovas saugojo automobilį, pirmas – atlygintinos paslaugos teikimo metu iki susitarimo atsiimti automobilį laiko, kitas – nuo to momento, kai kasatorius turėjo pasiimti automobilį, o šalių nebesaistė sutartiniai teisiniai santykiai, saugoti atsakovas turėjo priverstinai, nors tai nebuvo susiję su suteiktomis atlygintinomis paslaugomis. Bylą nagrinėję teismai, šalių sutartinius santykius kvalifikavo pagal CK 6.672 straipsnį, todėl kasatorių pripažino vartotoju, taikė šiems teisiniams santykiams būdingas nuostatas. Be to, byloje nebuvo nustatyta tam tikrų neaiškių šalių susitarimo sąlygų egzistavimo, teismai padarė vienareikšmiškas ir neabejotinas išvadas dėl sutarties sąlygų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo ir vartotojo teisių apsaugos

Bylą nagrinėję teismai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (atsakovas įsipareigojo cheminiu būdu išvalyti ieškovo automobilio saloną, o ieškovas įsipareigojo atsakovui už suteiktas paslaugas sumokėti) atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Ginčo šalys nekvestionuoja tokios teisinių santykių kvalifikacijos ir su ja iš esmės sutinka, dėl to papildomai nepasisakytina, tačiau, kasatoriaus manymu, teismai netinkamai taikė vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas ir, neatsižvelgę į ieškovo, kaip vartotojo, padėtį ginčo santykiuose, nepagrįstai konstatavo tik jo nerūpestingumą dėl automobilio vagystės, o atsakovo – verslininko – (ne)rūpestingumo ir jo veiksmų, sudarytos atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sąlygų aiškumo, tinkamai neanalizavo.

Atlygintinų paslaugų teisinius santykius reglamentuoja CK XXXV skyrius. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Kai klientas yra fizinis asmuo – vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. CK 6.724 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad CK šeštosios knygos normos, nustatančios bendrąsias rangos sutarties nuostatas (6.644–6.671 straipsniai) bei reglamentuojančios vartojimo rangą (6.672–6.680 straipsniai), paslaugų sutartims taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja CK 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams. Pagal CK 6.657 straipsnį, taikytiną ginčo santykiams, atsakovas privalėjo imtis visų įmanomų priemonių ieškovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti, o nustatytos pareigos neįvykdęs tinkamai – atsako ieškovui už šio turto praradimą ar sužalojimą.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas, turėdamas pareigą pagal CK 6.657 straipsnį imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti, ją tinkamai įgyvendino, nes automobilis buvo išvalytas jau 2011 m. sausio 12 d., atsakovas ieškovui apie tai bandė pranešti telefonu, tačiau šis neatsiliepė, o automobilį atvyko pasiimti tik 2011 m. sausio 14 d., t. y. atsakovas, suteikęs paslaugas, saugojo automobilį, tačiau dėl ieškovo nerūpestingumo – laiku nepasiėmus transporto priemonės iš plovyklos, šis buvo pavogtas.

Sutikti su tokia teismų argumentacija nėra teisinio pagrindo, nes bylą nagrinėję teismai, kaip pagrįstai nurodo ir kasatorius, vertino tik šio nerūpestingumą, iš esmės nevertinę atsakovo – verslininko – pareigos saugoti jam paslaugoms suteikti perduotą daiktą, tinkamo įvykdymo CK 6.657 straipsnio prasme, taip pat iš esmės neįvertino ieškovo – vartotojo – teisių ir interesų apsaugos ginčo atveju, nesvarstė mišrios ginčo šalių atsakomybės galimybių.

Atlygintinų paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose svarbus įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioritetas, taip pat tinkamo kliento informavimo pareiga (CK 6.718, 6.719 straipsniai). Teikdamas paslaugas, paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus, jei kliento nurodymai neprieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms. Taip pat paslaugų teikėjas turi teisę nukrypti nuo sutarties sąlygų ar kliento nurodymų, jeigu pagal konkrečias aplinkybes tai būtina dėl kliento interesų ar užsakymui įvykdyti ir jeigu vykdytojas negalėjo iš anksto kliento atsiklausti, tačiau privaloma pranešti klientui apie nukrypimus, kai tik pasidaro galima pranešti. Paslaugų teikėjas, prieš sudarant paslaugų sutartį, privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį.

Nustatytas teisinis reglamentavimas, susijęs su klientų interesų prioritetu ir apsauga, paslaugų teikėjo pareiga tinkamai informuoti klientą, dar reikšmingesnis tuo atveju, kai klientas yra vartotojas. Vartojimo sutartys, kaip sutarčių grupė, išskiriamos atsižvelgiant į specifinę sutarties šalių (vartotojo ir verslininko) padėtį bei vartotojo tikslus. Vartojimo sutarties instituto tikslas – dėl nelygiavertės vartotojo ir verslininko padėties pakitusios sutarties šalių interesų pusiausvyros atkūrimas, specialiu teisiniu reguliavimu užtikrinant vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartojimo sutartims greta bendrųjų prievolių teisės bei sutarčių teisės normų taikomos specialios taisyklės sutarčių sudarymo, aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, nesąžiningų sutarčių sąlygų, sutarčių pabaigos ir kt. klausimams reguliuoti, palyginus su kitomis sutartimis, nustatomos platesnės silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) interesų garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai. Vartojimo rangos atveju rangovas turi pareigą iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, rūšis, kainą, apmokėjimo formą ir kt., o tuo atveju, jeigu dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą pagal savo savybes neatitinkantį, ką užsakovas turėjo omenyje, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį neapmokėdamas už atliktus darbus ir reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.674 straipsnis).

Sprendžiant iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi būti užtikrinta, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos. Teismas ginčo sutartį turi kvalifikuoti vartojimo sutartimi ex officio (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi, jei ji atitinka šiuos požymius: a) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; b) fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad paslaugų teikimo sutartims taikomos bendrosios rangos sutarties (CK 6.644–6.671 straipsniai) bei vartojimo rangos sutarties nuostatos (CK 6.672–6.680 straipsniai), kiek jos neprieštarauja CK 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams, tačiau nepasisakė, ar šiuo atveju susiklostę santykiai vertintini kaip vartojimo, nenustatė, kokiu tikslu ieškovas įsigijo automobilį, t. y. ar jis atitinka vartotojui nustatytus kriterijus. Tokio vertinimo neatliko ir apeliacinės instancijos teismas. Tik konstatavus, ar šalių santykiai vertintini kaip vartojimo, spręstina dėl jų tarpusavio teisių ir pareigų, prievolės vykdymo tinkamumo bei dėl teisių gynimo apimties. Pažymėtina, kad šalys skirtingai aiškina sutarties sąlygą dėl automobilio atsiėmimo laiko. Esant vartojimo santykiams, taikoma sutarties aiškinimo vartotojo naudai (contra proferentem) taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), jį privalo įrodyti kreditorius (ieškovas), reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, o skolininko (atsakovo) kaltė, kaip sutartinės civilinės atsakomybės prielaida, yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, jei į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį.

Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės pagal sutartį, turi būti taip pat atsižvelgiama į asmeniui tenkančios prievolės pobūdį, reikalaujamo iš jo rūpestingumo laipsnį ir kitas aplinkybes. Minėta, pagal CK 6.657 straipsnį, taikytiną ginčo santykiams, atsakovas privalėjo imtis visų įmanomų priemonių ieškovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti, o nustatytos pareigos neįvykdęs tinkamai – atsakyti ieškovui už šio turto praradimą ar sužalojimą. Šios normos nuostata „imtis visų įmanomų priemonių“ reiškia, kad paslaugos teikėjui tenkanti turto išsaugojimo pareiga apima visas jam prieinamas protingo žmogaus elgesio tokiomis pat aplinkybėmis standartą atitinkančias priemones, užtikrinančias turto saugumą. Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina nustatyti ne tik tai, ar paslaugos teikėjas apskritai ėmėsi kokių nors priemonių paslaugos gavėjo perduoto turto saugumui užtikrinti, bet ir tai, kokios konkrečiu atveju realios priemonės turto išsaugojimui užtikrinti egzistavo ir ar jos buvo tinkamai išnaudotos. Tik nustačius šiuos teisiškai reikšmingus faktus spręstina, ar paslaugos teikėjas tinkamai įvykdė pareigą, nustatytą CK.6.657 straipsnyje.

CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai skolininkas pagal įstatymus arba sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Dėl to sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę galbūt pažeidusio asmens, bet ir kitos santykių šalies, turinčios pareigą elgtis rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, veiksmus. Nagrinėjamoje byloje, tinkamai įvertinus tiek ieškovo, tiek atsakovo elgesį (konstatavus vartojimo santykius – ir vartotojų teisių apsaugos teisinio reglamentavimo kontekste) ir nustačius jų veiksmų neteisėtumą, svarstytina dėl CK 6.259 straipsnio taikymo, kiekvieno iš jų atsakomybės dydžio nustatymo.

Kasacinis teismas, konstatavęs, kad teismai, taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties nevykdymo teisinius padarinius, nenustatė, ar šalių santykiai nėra vartojimo, nesvarstė dėl CK normų, nustatančių mišrią sutarties šalių atsakomybę, taikymo galimybės bei, atsižvelgdamas į tai, kad šalių atsakomybės laipsnis dėl ieškovo transporto priemonės praradimo ir konkrečios patirtos žalos bei priteistinų nuostolių dydžio nustatymo – fakto klausimas, nenagrinėtinas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nurodytais pagrindais grąžina bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta 35,90 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis