Pareiškimo Nr. DOK-5675/2021
Teisminio proceso Nr. 1-13-0-00002-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
išnagrinėjo nuteistojo D. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 252 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 241 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 5 dalimis, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 18 d. nutartimi nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestas.
3. Kasacine tvarka ši byla nenagrinėta.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
4. Pareiškimu nuteistasis D. K. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 18 d. nutartį, bylą nutraukti ir nurodyti nutraukti pareiškėjo kalinimą. Pareiškėjas nurodo:
4.1. Pareiškimas teikiamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 1 punkto pagrindu dėl netinkamai pritaikytų BK 2 straipsnio 4, 5, 6 dalių bei 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų.
4.2. Ginčijamo teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pareiškėjui vykdoma nuo 2020 m. lapkričio 5 d. Nurodydamas naują šios bausmės vykdymo pradžios datą, teismas pats pakeitė ankstesnę laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžios datą, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje atlikinėjo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, yra nepagrįsta.
4.3. Su šia aplinkybe yra susijęs netinkamas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymas. Pagal šį BK straipsnį atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Asmens tarnybos samprata apima tik tuos asmens veiksmus, kuriuos jis teisėtai atlieka ar kuriuos turi teisę atlikti pagal nustatytus tarnybinius įgaliojimus. Asmens veiksmai antrosios šalies atžvilgiu, kuriuos asmuo atlieka ne pagal tarnybinius įgaliojimus, ar asmens kontaktai (kad ir faktiniu tarnybos laiku), neturint su antrąja šalimi tarnybinių teisinių santykių, nėra asmens tarnybos dalis. Kitaip tariant, tik pati aplinkybė, kad asmuo nukentėjo jo tarnybos laikui lygiagrečiu paros laiku ar su jo tarnybos vieta sutampančioje vietoje, savaime dar nereiškia, kad asmuo nukentėjo „dėl tarnybos pareigų vykdymo“. Todėl, kai teismas asmeniui taiko BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas, yra būtina pagrįsti, kad nukentėjęs asmuo žalą patyrė turėdamas tarnybinius teisinius santykius su žalą sukėlusia antrąja šalimi ir (arba) šiai būtent siekiant daryti įtaką nukentėjusio asmens galimybei vykdyti tarnybos funkcijas ar jų vengiant. Remiantis Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nustatyta aplinkybe, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo 2020 m. lapkričio 5 d., matyti, jog 2020 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo vykdoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, dėl to nukentėjęs asmuo A. G. jokių tarnybinių teisinių santykių su juo neturėjo ir tarnybinių funkcijų konkrečiai jo atžvilgiu nevykdė. 2020 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje pareiškėjo laisvė buvo atimta be teisinio pagrindo, o neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas nėra pataisos pareigūno tarnybos dalis. Teismui pačiam pakeitus teisinę aplinkybę, kad 2020 m. sausio 28 d. jam buvo vykdoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (nustatant šios bausmės vykdymo pradžią nuo 2020 m. lapkričio 5 d.), matyti, kad nuosprendyje neliko jokių aplinkybių, rodančių, jog nukentėjęs asmuo 2020 m. sausio 28 d. žalą patyrė „dėl tarnybos pareigų vykdymo“. Teismas nuosprendyje nenurodo, kokiu būdu ir kokiu teisiniu pagrindu pasireiškė A. G. tarnyba pareiškėjo atžvilgiu, todėl aiškiai nėra esminės sąlygos (tarnybos santykių fakto) jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
4.4. Teismui nuosprendžiu pakeitus pirmiau nurodytą teisinę aplinkybę, matyti, kad nuosprendyje neliko jokių aplinkybių, rodančių, kad 2020 m. sausio 28 d. pareiškėjas pabėgo iš įkalinimo vietos, kurioje atlikinėjo bausmę, todėl nėra esminės sąlygos jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 241 straipsnio 1 dalį, tuo labiau 2 dalį. Šis baudžiamasis įstatymas pritaikytas aiškiai klaidingai.
4.5. Pareiškėjas nuteistas pagal BK 252 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai atėmė kito asmens (A. G.) laisvę ir reikalavo iš bausmę vykdančios pataisos įstaigos pareigūnų sudaryti sąlygas pabėgti iš šios įstaigos. Žmogaus pagrobimu laikomas tik neteisėtas jo laisvės atėmimas. Vienintelis teismo argumentas dėl to, kad A. G. laisvę jis atėmė būtent neteisėtai, yra toks, kad (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje 2020 m. sausio 28 d. pareiškėjui buvo vykdoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Teismui pačiam pakeitus šią teisinę aplinkybę (nustatant šios bausmės vykdymo pradžią tik nuo 2020 m. lapkričio 5 d.), matyti, kad nuosprendyje neliko jokių aplinkybių, rodančių, kad A. G. laisvę pareiškėjas atėmė būtent neteisėtai. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad BK 252 straipsnis, kurio esminė sąlyga yra būtent asmens pagrobimas, yra pritaikytas nemotyvavus pareiškėjo veiksmų atitikties formaliems žmogaus pagrobimo požymiams. Šis nuosprendžio trūkumas yra savaime pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad minimas baudžiamasis įstatymas pritaikytas aiškiai klaidingai.
4.6. Teismas aiškiai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes skirdamas bausmę keitė jau vykdomos bausmės pradžios datą ir šiurkščiai pažeidė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Teismo sprendimas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kuri buvo paskirta kitu nuosprendžiu, pradėti vykdyti iš naujo yra nesuderinamas su BK 2 straipsnio 5 dalies imperatyvia nuostata, kad bausmė gali būti skiriama tik pagal įstatymą. Jokios nuorodos į tai, kokiu teisiniu pagrindu teismas pakeitė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžios datą, nuosprendyje nėra, taigi teismas atliko įstatyme nenustatytą bausmės skyrimo srities veiksmą. O toks bausmės pradžios datos keitimas neišvengiamai lems daug kritinių teisinių pasekmių.
4.7. BK 51 straipsniu nustatomi laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės ypatumai, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, nuteistajam atlikus dvidešimt metų šios bausmės, teismas gali spręsti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės keitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę klausimą; straipsnio 4 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas dvidešimties metų terminas skaičiuojamas nuo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo pradžios. Jeigu nuteistasis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo metu padaro naują tyčinį nusikaltimą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyto dvidešimties metų termino skaičiavimo eiga nutrūksta ir terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo tyčinio nusikaltimo padarymo dienos. Kaip matyti, BK 51 straipsnio 4 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteistam asmeniui padarius naują tyčinį nusikaltimą, nutrūksta tik minėto dvidešimties metų termino skaičiuotė, o ne keičiasi laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžia, kuri taip pat konkrečiai paminima toje pačioje straipsnio dalyje. Taigi akivaizdu, kad Šiaulių apygardos teismas, pakeisdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžią tuo pagrindu, jog padarytas naujas nusikaltimas, itin šiurkščiai pažeidė BK 51 straipsnio 4 dalį ir taip baudžiamojo įstatymo bendrąjį reikalavimą bausmę skirti tik pagal įstatymą pritaikė aiškiai klaidingai.
4.8. Be to, BK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ir kitas terminas, susijęs su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, – pirmuosius dešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlikę nuteistieji įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perkelti į pataisos namus. Taigi ši BK straipsnio norma nenustato, kad naujo nusikaltimo padarymas gali turėti įtaką laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžiai, su kuria yra susieta minimo dešimties metų termino skaičiuotė (į šį terminą patenka ir kardomojo kalinimo laikas, jei buvo taikytas ir jei įskaitytas į bausmę). Taigi akivaizdu, kad Šiaulių apygardos teismas, pakeitęs Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžios datą, itin šiurkščiai pažeidė BK 51 straipsnio 3 dalį, kadangi šios bausmės vykdymo pradžios nauja data savaime atnaujino minimo dešimties metų termino skaičiuotę, nors šio termino skaičiuotės atsinaujinimo baudžiamasis įstatymas apskritai net nenustato (teismas net neįskaitė į nuo naujosios datos iš naujo vykdomą tą pačią bausmę suėmimo laikotarpio nuo 2003 m. liepos 3 d. iki 2004 m. lapkričio 17 d.). Taigi BK 2 straipsnio 5 dalies reikalavimas bausmę skirti tik pagal įstatymą nagrinėjamu atveju taikytas aiškiai klaidingai, nesilaikant šio reikalavimo sąlygų.
4.9. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendyje nepateikti visiškai jokie motyvai dėl teismo sprendimo pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžios datą ir nepaaiškinta, kokia prasme minimas veiksmas – šešiolikos metų kalinimo nepaisymas ir bausmės vykdymas iš naujo – suderinamas su BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Tokiu veiksmu Šiaulių apygardos teismas akivaizdžiai ir itin šiurkščiai pažeidė pamatinį teisingumo principą ne tik baudžiamosios bylos dėl pareiškėjo 2020 m. sausio 28 d. veiksmų prasme, bet ypač jo pirminės baudžiamosios bylos, kurioje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė ir buvo paskirta, prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendis įsiteisėjęs ir pateiktas vykdyti, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė jau vykdoma iš naujo. Dėl šios priežasties, panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį dėl byloje aiškiai klaidingai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų, minima laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė jau negalės būti pradėta dar kartą vykdyti iš naujo nuo atgalinės originalios datos (2004 m. lapkričio 17 d.), nei nustatyta jos vykdymo dar viena „nauja pradžia“. Ši bausmė tampa nebeįvykdoma sulig Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio panaikinimo momentu.
4.10. Šioje baudžiamojoje byloje aiškiai klaidingas taikytos (netaikytos) ir BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos. Tai pasireiškia tuo, kad už 2020 m. sausio 28 d. atliktą konkretų veiksmą (nukentėjusiajai A. G. kelių smulkių fizinių sužalojimų kaklo srityje padarymą) pareiškėjas yra pripažintas kaltu pagal du BK straipsnius (BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktas, 241 straipsnio 2 dalis) ir skirtos dvi laisvės atėmimo bausmės. Kaip matyti iš nuosprendžio, pareiškėjo 2020 m. sausio 28 d. veiksmai pagal BK 252 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti remiantis konkrečiais motyvais – grasino nužudyti ir sužaloti pagrobtą A. G. reikalaudamas sąlygų pabėgti iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus; pagal BK 241 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti remiantis konkrečiais motyvais – pavartodamas fizinį smurtą prieš A. G., pabėgo iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kvalifikuoti remiantis konkrečiais motyvais – dėl pareigų vykdymo nesunkiai sužalojo A. G.. Vertinant Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies turinio eiliškumą, darytina išvada, kad, pripažinęs pareiškėją kaltu pagal BK 241 straipsnio 2 dalį, teismas negalėjo pripažinti jo kaltu dar ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Taigi, BK 2 straipsnio 6 dalies imperatyvi nuostata, jog niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, yra pritaikyta aiškiai klaidingai.
4.11. Be to, teismo sprendimas Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu originaliai skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pradėti vykdyti iš naujo yra akivaizdus šios bausmės pakartotinio taikymo faktas ir BK 2 straipsnio 6 dalies pažeidimas. Dėl to būtina atnaujinti ir ankstesnę baudžiamąją bylą, kurioje priimti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, ir ją nutraukti.
4.12. BPK 361 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali išspręsti nuosprendžio vykdymo metu kylančias abejones, jei jų išsprendimas nekeičia nuosprendžio esmės. Pažymėtina, jog šešiolika metų trukusio laisvės atėmimo laiko nuo 2004 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. įskaityti į iš naujo vykdomos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės laiką teisiškai negalima dėl šių priežasčių: 1) laisvės atėmimo laikotarpio įskaitymas į bausmės laiką nekeistų nuosprendžiu aiškiai nustatytos šios bausmės vykdymo pradžios naujosios datos ir todėl nekeistų nė vieno šiame pareiškime pateikto argumento, susijusio su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžios data kaip teisine aplinkybe, pagrįstumo; 2) laisvės atėmimo periodo nuo 2004 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. įskaitymas į laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės laiką, kai šios bausmės vykdymo pradžios data teismo nustatyta nuo 2020 m. lapkričio 5 d., būtų apskritai nelogiškas (bausmė, kurios vykdymo pradžia deklaruota nuo konkrečios datos, kalinimo teisėtumo prasme negali įtraukti (dengti) laikotarpio iki šios datos); 3) taip pat nelogiška būtų traktuoti, kad laisvės atėmimo bausmė, kuri vykdoma nuo 2020 m. lapkričio 5 d., t. y. vos vienuolika mėnesių, kažkokiu būdu dar gali įtraukti (dengti) ir šešiolikos metų praeities laikotarpį, negana to, toks įskaitymas sukurtų aiškiai konfliktinį santykį su BK 51 straipsnio 3 dalyje nustatytu dešimties metų terminu; 4) laisvės atėmimo laiko nuo 2004 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. neįmanoma įskaityti į laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo laiką, nes šis šešiolikos metų laikotarpis buvo grįstas būtent laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymu, o jos vykdymo data yra pakeista įsiteisėjusiu ir jau vykdomu 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu. Be to, pirmiau nurodyto šešiolika metų trukusio laisvės atėmimo laiko įskaitymas į laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo laiką tiesiogiai prieštarautų BPK 361 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam draudimui, kad kilę neaiškumai dėl nuosprendžio vykdymo negali būti sprendžiami tokiu būdu, kuris pakeistų nuosprendžio esmę.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo D. K. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.
6. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti.
7. Nuteistasis D. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo padavė BPK 451 straipsnio 1 punkto pagrindu, tačiau iš pareiškimo turinio matyti, kad šis pareiškėjo siūlomas baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindas yra nurodytas tik deklaratyviai, konkrečių ir aiškių jį pagrindžiančių argumentų nepateikta. Pareiškime akcentuojama viena teisinė aplinkybė – nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nustatytas galutinės subendrintos bausmės pradžios terminas, kuris, pareiškėjo subjektyviu įsitikinimu, paneigia jam ankstesniu Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės egzistavimą ir taip lemia neva nepagrįstą jo nuteisimą pagal BK 252 straipsnio 1 dalį, 241 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nagrinėjamas Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio teisėtumas ir juo nuteistajam D. K. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė nebuvo panaikinta. Iš ginčijamo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, paskyręs atskiras bausmes pagal BK 252 straipsnio 1 dalį, 241 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jas subendrinęs apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu) ir paskyręs subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams, šią bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 5 dalimis, bendrino su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Taip pat nustatė šios galutinės subendrintos bausmės skaičiavimo pradžią, kurią susiejo su nuosprendžio paskelbimo data. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra išimtinė procedūra, kuri galima tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis. Pareiškėjo nurodomų BK 2, 41 straipsnių nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimai, taip pat klausimas, ar teisingai nustatyta paskirtos bausmės skaičiavimo pradžia (BK 51 straipsnio 4 dalis), nepatenka į baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų sąrašą, o paduoto pareiškimo teiginiai bei jame nurodytos aplinkybės nesuponuoja jokių prielaidų procesui dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kai dėl to reikia priimti vieną iš BPK 451 straipsnyje nurodytų sprendimų, todėl baudžiamoji byla pagal nuteistojo D. K. pareiškime išdėstytus argumentus negali būti atnaujinama.
8. Pareiškime taip pat keliamas klausimas dėl dvigubo nuteisimo. Kaip įsitikinęs pareiškėjas, jis du kartus (pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 241 straipsnio 2 dalį) buvo nuteistas ir jam paskirtos dvi bausmės už tuos pačius veiksmus – nukentėjusiajai padarytus sužalojimus. Iš ginčijamo nuosprendžio turinio matyti, kad D. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą nuteistas už tai, jog pabėgdamas iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus dėl tarnybos pareigų vykdymo nesunkiai sužalojo pagrobtą tarnybą vykdžiusią (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) skyriaus jaunesniąją specialistę A. G. (aštriu savadarbiu įrankiu dūrė ne mažiau kaip tris kartus į kaklo sritį ir taip padarė jai sužalojimus – penkias durtines žaizdas dešinėje kaklo pusėje, šie sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą); pagal BK 241 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, pavartodamas fizinį smurtą prieš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) skyriaus jaunesniąją specialistę A. G., pabėgo iš jo laikymo vietos – (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus. BK 241 straipsnio 2 dalyje nurodyta veika neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo, padaryto nukentėjusiajai A. G., todėl spręsti, kad D. K. buvo nuteistas du kartus už tą pačią veiką, nėra jokio pagrindo. Be to, bausmės už šias veikas ir BK 252 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką buvo subendrintos apėmimo būdu kaip sudarančios idealiąją sutaptį (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl teigti, kad pareiškėjui buvo paskirtos dvi bausmės už tuos pačius veiksmus, taip pat nėra pagrindo.
9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal nuteistojo D. K. pareiškime išdėstytus argumentus nėra pagrindo manyti, jog byloje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia priimti BPK 451 straipsnio 1 punkte nurodytą sprendimą, todėl baudžiamoji byla neatnaujinama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Tomas Šeškauskas
Artūras Pažarskis
