Civilinė byla Nr. 3K-3-663/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. C. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Bendruva“ dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Šeškinės seniūnija.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2005 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad nuo 1990 m. balandžio 5 d. kaip nuomininkė gyveno atsakovo UAB „Bendruva“ valdomo bendrabučio (duomenys neskelbtini) lovų tipo kambaryje Nr. 2. Ji prieš savo valią nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. buvo perkelta gyventi į kitą to paties bendrabučio kambarį Nr. 74, o ankstesnį kambarį 1994 m. kovo 3 d. privatizavo kartu su ieškove šiame kambaryje gyvenusi E. S. 1995 m. balandžio 4 d. bendrabučio administracija suteikė galimybę kartu su ieškove bendrabučio kambaryje Nr. 74 gyvenusiai A. G. privatizuoti nurodytą kambarį, o ieškovė iš šio kambario buvo iškeldinta ir jai buvo suteiktas kambarys (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 476V įpareigojo atsakovą UAB „Bendruva” sudaryti su ieškove bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį; ši sutartis buvo sudaryta 2000 m. gruodžio 4 d. Ieškovė 2001 m. lapkričio 13 d. pateikė Butų privatizavimo komisijai prašymą leisti privatizuoti nuomojamas patalpas (duomenys neskelbtini), 2001 m. gruodžio 6 d. su jos sutuoktiniu sudarytą ir notariškai patvirtintą susitarimą dėl šių patalpų privatizavimo. Ieškovės teigimu, ji dėl atsakovo UAB „Bendruva“ kaltės iki 2001 m. lapkričio 13 d. negalėjo pasinaudoti savo teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti kartu su kitais asmenimis nuomotus bendrabučio kambarius (duomenys neskelbtini). Kitos gyvenamosios patalpos ji ar jos sutuoktinis neturi, nė vienas iš jų nėra privatizavęs kito gyvenamojo ploto. Ieškovė, remdamasi Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti patalpas (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė nepateikė prašymo privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis, todėl pripažino, kad ji neįgijo jokių teisių pagal šį įstatymą. Be to, teismas nurodė, kad bendrabučio kambarys (duomenys neskelbtini), nebuvo tinkamas privatizavimo objektas, nes šio kambario nuomos sutartis buvo sudaryta tik 2000 m. gruodžio 4 d., t. y. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė šio buto nenuomojo. Be to, ieškovės ir jos šeimos narių susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuotas bendrabučio kambarys ir kas taps jo savininku, buvo sudarytas jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui (2001 m. gruodžio 6 d.). Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ji ir jos šeimos nariai siekė pasinaudoti teise privatizuoti gyvenamąją patalpą, bet ne dėl savo kaltės to padaryti negalėjo. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgė į Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimos nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa, ir pažymėjo, kad ieškovei ginčo kambarys buvo išnuomotas tik 2000 metais, ieškovė pagal Butų privatizavimo įstatymą jo galiojimo metu nebuvo šio kambario nuomininkė, todėl ir neturėjo teisės jo privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, o pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, ieškovės teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą neginamos, nes jos nebuvo ir negalėjo būti pažeistos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 23 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad, Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, teisė asmenims, galėjusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, būtų suteikta tik tokiu atveju, jeigu šie asmenys būtų įgiję tokią teisę pagal šį įstatymą, tačiau nespėję šios teisės įgyvendinti, t. y. nebaigtos butų privatizavimo procedūros užbaigiamos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu, tačiau šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu neleidžiama iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nebuvo tinkamas ginčo gyvenamosios patalpos subjektas, kuriam Butų privatizavimo įstatyme buvo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu ji nebuvo ginčo patalpos nuomininkė, nebuvo padavusi prašymo privatizuoti patalpas; ieškovės ir jos šeimos narių susitarimas dėl ginčo kambario privatizavimo sudarytas tik 2001 m. gruodžio 6 d.); ginčo kambarys nebuvo tinkamas privatizavimo objektas (ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu šios patalpos nenuomojo), t. y. tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo susiklostę santykiai dėl ginčo patalpos privatizavimo. Kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pažymėjo, kad ieškovė iki tol, kol galiojo Butų privatizavimo įstatymas jame nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, neišreiškė savo valios įsigyti nuosavybėn ginčo gyvenamąsias patalpas, todėl nesant visų Butų privatizavimo įstatyme nustatytų buto privatizavimo sąlygų, ieškovė neturėjo teisės privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ji kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą. Kasatorė, kaip nuomininkė, atsakovo UAB „Bendruva“ valdomo bendrabučio kambariuose gyveno nuo 1990 m. balandžio 5 d., todėl ji buvo tinkamas gyvenamųjų patalpų privatizavimo subjektas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad UAB „Bendruva“ administracija, neleisdama ieškovei privatizuoti bendrabučio kambarių, o leisdama juos privatizuoti kitiems su ieškove tuose pačiuose kambariuose gyvenusiems asmenims, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, pagal kurią atėmus ar suvaržius subjekto, turinčio teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, teisę, ši turi būti ginama ir įstatymas taikomas nepaisant to, kad jis nebegalioja. Kasatorės teigimu, UAB „Bendruva“ administracija, iškeldindama ieškovę iš vieno bendrabučio kambario į kitą, nesuteikė jai galimybės privatizuoti šių kambarių įstatyme nustatyta tvarka.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą; ieškovė šio įstatymo galiojimo metu nepasinaudojo teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, todėl įstatymui netekus galios ji nebegali šios teisės įgyvendinti ir juolab ginti, nes tokios teisės ieškovė iš viso neįgijo.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas UAB „Bendruva“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymą.
k o n s t a t u o j a:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė nori lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamas patalpas (duomenys neskelbtini). Šių patalpų nuomos sutartis su ieškove buvo sudaryta 2000 m. gruodžio 4 d. Ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nepateikė prašymo privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis, ieškovės ir jos šeimos narių susitarimas dėl ginčo kambario privatizavimo sudarytas 2001 m. gruodžio 16 d. Prašomo privatizuoti bendrabučio kambario ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nenuomojo. Ieškovė iki tol, kol galiojo Butų privatizavimo įstatymas, jame nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarka ir terminai, taip pat nuomojamų patalpų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai aiškinosi, ar ieškovė galėjo būti tinkamas privatizuojamų ginčo patalpų subjektas ir ar ginčo patalpos buvo tinkamas privatizavimo objektas. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo objektas buvo valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (Butų privatizavimo įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcija, priimta įstatymu Nr. I–224), o pirkimo–pardavimo subjektai, turėję teisę pirkti butus ir kambarius bendrabutyje, pagal nurodyto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo asmenys, nuo 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyvenę Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvę perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise privatizuoti butą galėjo pasinaudoti tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, t. y. tik tokie asmenys pripažintini tinkamais gyvenamųjų patalpų privatizavimo subjektais pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad ieškovė nebuvo tinkamas ginčo patalpų privatizavimo subjektas dar ir dėlto, kad ji Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo ginčo patalpos nuomininkė, nes, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, ginčo patalpų nuomos sutartis su ieškove buvo sudaryta 2000 m. gruodžio 4 d., t. y. ieškovė ginčo gyvenamosios patalpos nuomininke tapo 2000 m. gruodžio 4 d., jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Be to, pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ieškovė, norėdama privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas turėjo pateikti UAB „Bendruva“ administracijai prašymą privatizuoti patalpas ir susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamos gyvenamosios patalpos ir kas taps jų savininku; toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notarine tvarka. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį nuomininkų, turėjusių teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 680 (su vėlesniais pakeitimais) „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų butų privatizavimo klausimais papildymo bei dalinio pakeitimo“, pagal kurį nuomininkai, norėję privatizuoti kambarius bendrabutyje, turėjo paduoti prašymus iki 1996 m. gruodžio 31 d. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nebuvo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais padavusi prašymo privatizuoti ginčo patalpas, t. y. ji prašymą privatizuoti ginčo kambarį pateikė 2001 m. lapkričio 13 d., o susitarimą dėl ginčo kambario privatizavimo sudarė tik 2001 m. gruodžio 6 d., t. y. praėjus įstatyme nustatytam terminui. Pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme įtvirtintas teises; tai yra naikinamasis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys jų susitarimu, nei teismas; pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-1025/2000, sprendimo kategorija 8, paskelbta Teismų praktika 14, p. 214–218). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tinkamai neįgyvendino savo teisių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, todėl jos teisės negali būti ginamos, nes Butų privatizavimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kurie atitiko šio įstatymo reikalavimus, t. y. pasinaudoti teise privatizuoti butą galėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, taip pat tie asmenys, kurie laiku pateikė prašymus privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nebaigtos butų privatizavimo procedūros užbaigiamos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu, tačiau šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu neleidžiama iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Teisėjų kolegija, sutikdama su šia teismo išvada, motyvuoja, kad Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas nėra savarankiškas gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindas; pagal šiame punkte įtvirtintą nuostatą negalima iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, pagal ją galima tik tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, t. y. ja siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui netekus galios, todėl pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, Nr. 3K-3-394/2002, sprendimo kategorijos: 19.3; 25.3, paskelbta Teismų praktika 18, p. 13–21). Ieškovė savo teisių dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo tinkamai neįgyvendino galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl, jam netekus galios, ieškovės teisės negali būti ginamos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką, teisingai nurodė, kad ieškovė neturi teisės įsigyti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatyme nustatytas taisykles, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nedaro įtakos skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti šiuos teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Sigitas Gurevičius
Algimantas Spiečius
