Civilinė byla Nr. 3K–3–670/2006
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1(S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutarties ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. L. ieškinį atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir S. B. dėl Molėtų rajono valdybos sprendimo ir potvarkio panaikinimo, sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja E. Č., E. D. M., valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio esmė
Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Molėtų rajono valdybos 1994 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1339, Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. potvarkio Nr. 458-V 1.8 punktą, žemės sklypo 2004 m. gegužės 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovo žemės sklypo ribos kerta ieškovo namų valdos žemės sklypo ribas; 2) įpareigoti Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono Žemėtvarkos skyrių atitinkamai pakeisti atsakovo žemės sklypo planą.
Ieškovas nurodė, kad 2004 m. gegužės 11 d. sutartimi E. Č. pardavė S. B. 10,82 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Parduoto sklypo kaimynystėje yra ieškovui ir trečiajam asmeniui E. D. M. priklausanti sodyba. Atsakovo S. B. sklypas apima dalį ieškovui priklausančios namų valdos žemės sklypo. Šioje dalyje yra yra ieškovui priklausanti pirtis. Žemės sklypas po pirtimi niekada nebuvo atmatuotas E. Č., ginčijamais Molėtų rajono valdybos sprendimu ir potvarkiu atkūrus jam nuosavybės teises į žemę. Ieškovo namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nėra sudaryta, tačiau mokestį už šį žemės sklypą ieškovas moka. Ieškovo namų valdos žemės sklypas buvo formuojamas kelis kartus. Molėtų rajono Žemėtvarkos skyrius privaloma tvarka nederino žemės sklypo ribų su gretutinių žemės sklypų naudotojais. Ieškovo žemės sklypo ribos yra pažymėtos riboženkliais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais Molėtų rajono valdybos 1994 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 1339, 1994 m. lapkričio 2 d. potvarkio Nr. 458-V 1.8 punkto ir E. Č. bei S. B. 2004 m. gegužės 11 d. sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 1,65 aro žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), po S. L. ir E. D. M. lygiomis dalimis priklausančia pirtimi, esančia (duomenys neskelbtini). Teismas atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis 40 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovo 100 Lt ir iš atsakovų lygiomis dalimis 54,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad Molėtų rajono valdybos 1994 m. spalio 14 d. sprendimu E. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,80 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžinant ekvivalentine natūra. Molėtų rajono valdybos Žemėtvarkos tarnybos 1994 m. spalio 11 d. išvadoje nurodyta, kad vietoj turėtos 6,80 ha žemės suteikiamas lygiavertis 10,82 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). E. Č. žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo aktas buvo sudarytas 1993 m. spalio 5 d., buvo sudarytas abrisas, pagal kurį ieškovui priklausanti pirtis patenka į E. Č. sklypą. E. Č. 2004 m. gegužės 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 10,82 ha žemės sklypą pardavė S. B.; sutartis įregistruota viešajame registre. Atsakovui buvo perduotas perleidžiamo žemės sklypo planas, o sutarties 16 punkte nurodyta, kad žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus.
Teismas nustatė, kad 1981 m. gruodžio 4 d. sutartimi J. Č. nuosavybėn įsigijo gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, klėtį ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini). J. Č. testamentu šį turtą paliko lygiomis dalimis dukterims M. R. ir E. D. M.. Šiuo metu pastatus lygiomis dalimis valdo ieškovas (įgijo dovanojimo sutartimi iš M. R.) ir E. D. M.. Teismas nustatė, kad E. D. M. ir M. R. 1992 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą dėl 0,8079 ha namų valdos žemės sklypo pirkimo, sumokėjo sklypo kainą. Taigi iš esmės buvo susitarta dėl namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo, sutartis įvykdyta, tik nėra sudaryta įstatymų nustatyta tvarka. Buvo sudarytas namų valdos žemės sklypo planas. Kadangi pirtis nutolusi nuo kitų pastatų, tai šiame plane pirčiai buvo suformuotas atskiras 1,65 aro žemės sklypas, į namų valdą buvo įtrauktas daržas ir sodas. Iš Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 2 d. ir 2001 m. liepos 27 d. raštų matyti, kad M. R. buvo pateikusi prašymą praplėsti namų valdos žemės sklypą, tačiau buvo atsisakyta tenkinti jos prašymą, nes į namų valdos žemės sklypą patektų miško žemė. Raštuose buvo nurodyta, kad po pirtimi esanti žemė bus privatizuota kaip atskiras sklypas. Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 27 d. rašte nurodyta, kad E. D. M. ir M. R. suformuotas 0,76 ha namų valdos žemės sklypas, į jį įskaičiuojant ir prie pirties esantį 1,65 aro žemės sklypą. G. K. įmonė 2002 m. gegužės 30 d. parengė ieškovo ir E. D. M. namų valdos žemės sklypo naują planą, pagal kurį žemės valda buvo praplėsta, papildomai įtraukiant ir tarp sodybos pastatų bei pirties esantį sklypą ir nustatant bendrą sklypo plotą – 1,5266 ha. Pagal preliminarų (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą E. Č. grąžinamas žemės sklypas buvo suformuotas toks pat, kaip ir jo sklypo abrise, t. y. pirtis pateko į atsakovo sklypą.
Teismas konstatavo, kad ieškovo ir trečiojo asmens suformuotas pirminis namų valdos žemės sklypas atitinka Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos 5 ir 11 punktus, kuriais leidžiama po nutolusiais ir kitame sklype esančiais sodybos pastatais suformuoti atskirus žemės sklypus. Pagal Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-607 redakcija, galiojusi iki 1995 m. birželio 13 d.) 9 straipsnio 4 dalį į namų valdą negali būti įtraukiamas miškas. Tarp ieškovo pirties ir kitų sodybos pastatų yra miškas. Nors ieškovas ir trečiasis asmuo turėjo pirmenybės teisę įsigyti nuosavybėn namų valdos žemės sklypą ir jis priskiriamas prie valstybės išperkamo, tačiau prieš ieškovą buvusi savininkė ir trečiasis asmuo sutiko su pirminiu namų valdos sklypu ir jis toks buvo suformuotas. Atitinkamai buvo suformuotas dabartiniu metu S. B. valdomas žemės sklypas. Formuojant praplėstą namų valdos žemės sklypą, buvo pažeistos atsakovo žemės sklypo ribos. Dėl to Molėtų rajono valdybos ginčijami sprendimas ir potvarkis yra neteisėti tik dėl 1,65 aro žemės sklypo po ieškovo pirtimi perleidimo E. Č.. Neteisėta ir atitinkama 2004 m. gegužės 11 d. žemės perleidimo sutarties dalis (Žemės reformos įstatymas, 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 47 straipsnis, CK 1.80, 4.95 straipsniai).
Teismas nurodė, kad atsakovas S. B., pirkdamas žemės sklypą, susipažino su jo planu, pagal kurį ieškovo pirtis pateko į perkamą žemę. Atsakovas, apžiūrėdamas perkamą žemės sklypą, negalėjo nepastebėti, kad jame yra svetima pirtis, ir turėjo dėl šios pasidomėti. Dėl to atsakovas elgėsi nepakankamai apdairiai ir atsargiai. Tačiau atsakovas negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad žemė tarp pirties ir gyvenamojo namo turi priklausyti ieškovui. Atsakovas 2000 m. (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto nematė ir neprivalėjo žinoti jame pažymėtų ribų. Dėl to S. B. pripažintinas sąžiningu įgijėju (CK 4.96 straipsnis), išskyrus dėl perkamos žemės po ieškovo pirtimi. Tačiau E. Č. mirė 2005 m., palikimo niekas nepriėmė. Pripažinus negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties dalį, restitucijos taikymas yra neįmanomas. Tačiau ieškovui suformuojant 1,65 aro žemės sklypą po ieškovo ir trečiojo asmens pirtimi, šis neviršys atsakovo S. B. žemės sklypo dydžio galimos paklaidos. Dėl to ši ieškinio dalis tenkintina. Molėtų rajono Žemėtvarkos skyrius nėra atsakovas dėl šios ieškinio dalies, todėl negali būti įpareigojamas atlikti kokius nors veiksmus. Ieškovas neprašė įpareigoti atsakovą Utenos apskrities viršininko administraciją pakeisti sklypo ribas. Be to, panaikinus ginčijamas Molėtų rajono valdybos sprendimo ir potvarkio, taip pat pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 1,65 aro žemės, atitinkamos institucijos privalo vykdyti teismo sprendimą, t. y. ištaisyti sklypų ribas. Ieškovui nėra suformuluotas servitutas patekti į pirtį, todėl jis turėtų būti suformuluotas įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas taip pat nurodė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl valstybės įgaliotų institucijų kaltės, todėl ieškovas ir atsakovas S. B. turi teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo iš kaltų asmenų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo S. B. apeliacinius skundus, 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir patikslino teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodžiusi, kad 1,65 aro sklypas grąžintas valstybei.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovui 2001 m. vasario 23 d. buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 1,78 ha valstybinės žemės perkeliant ją į (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas įsigijo namų valdą ir įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą prie namų valdos tik 2001 m. rudenį, kai žemės sklypas E. Č. jau buvo suformuotas, atliekant preliminarius matavimus, ir įregistruotas nuosavybės teise jo vardu.
.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Žemės reformos įstatyme nustatyta, kad žemės reformos metu suformuojamos privatinės ir valstybinės nuosavybės žemėnaudos. Ieškovui prie gyvenamojo namo formuojamas namų valdos žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pagrindu. Pagal Žemės reformos įstatymą, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 423,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ žemės sklypas galėjo būti parduotas gyvenamojo namo savininkams, suformavus namų valdą. Teisės aktų nustatytas namų valdos dydis ribojamas dviem hektarais.
Įstatymai nustatė žemėtvarkos institucijų veiksmų nuoseklumą: kol nesuformuotas ir neįteisintas valstybės išperkamos žemės, šiuo atveju – namų valdos žemės sklypas, nenustatytos tikslios sklypo ribos, privažiavimai prie sklypo, negali būti formuojamas žemės sklypas, grąžinamas ekvivalentine natūra, atkuriant nuosavybės teises į žemę. Ginčytina ir nepagrįsta teismų išvada, kad pirminis E. D. M. ir M. R. namų valdai priskirto žemės sklypo formavimas buvo užbaigtas 1992 m., kai sodybos bendrasavininkės kreipėsi į (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo. Žemės sklypo priklausomybė turi būti įrodinėjama nuosavybės teisę arba daikto naudojimą patvirtinančiais dokumentais. Šiuo atveju nėra nei žemės sklypo pirkimo-pardavimo, nei žemės nuomos sutarties. Utenos apskrities viršininko administracijos susirašinėjimo dokumentuose faktinių aplinkybių konstatavimas apie esamą laisvo valstybinio fondo žemę šalia ieškovui ir trečiajam asmeniui priklausančios sodybos patvirtina kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte fiksuotas aplinkybes apie laisvo valstybinio fondo žemę ginčo sklype. Žemės reformos įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcijoje, galiojusioje iki ginčijamo valdybos sprendimo ir potvarkio priėmimo, nustatyta ne tik pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilė, bet ir galimybė žemės savininkams pirmumo teise pirkti ne konkurso būdu gretimus valstybinės žemės ir miško sklypus, nepatogius naudoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad šalia suformuoto E. Č. grąžinamo žemės sklypo buvo namų valdos žemės sklypas, kurį naudojo sodybos savininkai, ir laisvo valstybinio žemės fondo sklypas. E. Č. žemės sklypo ribų koregavimas – praplėtimas, perduodant žemės sklypą iš laisvo valstybinio fondo žemės, kėlė abejonių, ar žemėtvarkos projekto autorius ir žemės reformą vykdančios institucijos tinkamai taikė žemėtvarkos procesą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas, spręsdamas klausimą dėl E. Č. priklausančio žemės sklypo dydžio ir ribų koregavimo teisėtumo, turėjo vadovautis įstatymais, galiojusiais sklypo ribų pakeitimo metu, ir analizuoti situaciją vadovaudamasis Vyriausybės nutarimu Nr. 385,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, patvirtinusiu žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarką. Teismas neišanalizavo ieškovo pateiktų argumentų dėl ginčo sklypo ribų koregavimo teisinės bazės. Teismas neatsižvelgė į Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimą Nr. 316,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų tvirtinimo“ (1994 m. liepos 19 d. redakcija). Atkūrus nuosavybės teises, registruojant žemės sklypą kadastre, žemės sklypo plotas ir ribos įrodinėjami žemės sklypo planais. Žemės planui galiojo tam tikros taisyklės, viena iš kurių – žemės sklypo ribų suderinimas su gretutiniais žemės sklypo naudotojais. Žemės sklypai, kurių ribos nėra nustatytos atliekant geodezinius matavimus, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka registruojami Valstybinio žemės kadastro duomenų laikinajame registre iki šių sklypų ribos bus nustatytos atlikus geodezinius matavimus. Atsakovo žemės sklypo geodeziniai matavimai neatlikti iki šiol. Teismai nepasisakė, kodėl padarė išvadą, kad E. Č. 2004 m. teisėtai iš valstybinio fondo žemės buvo praplėstas ir padidintas jau suformuotas žemės sklypas. Teismai neatsižvelgė į pateiktą žemėtvarkos projektą ir duomenis apie E. Č. preliminariai suformuotą žemės sklypą. Pagal CK 4.45 straipsnį teismas turėjo spręsti apie faktiškai valdomo sklypo ribas tiek dėl atsakovo, tiek dėl ieškovo. Byloje pateiktos žemėtvarkos projekto ištraukos atitinka žemėtvarkos projekto originalą, patvirtinantį, kad ginčo žemėje buvo suformuoti trys žemės sklypai: valstybinio fondo, namų valdos ir grąžintas ekvivalentine natūra.
2. Žemės ūkio ministerijos patvirtintoje Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje (2001 m. redakcija) buvo nustatyta galimybė koreguoti grąžinamo ar grąžinto žemės sklypo ribas, kai žemėtvarkos projektas jau patvirtintas. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatyta tvarka dėl žemės sklypo ribų peržiūrėjimo buvo pažeista jau po to, kai savo sklypo ribas patvirtino ir suderino pirminis žemės sklypo savininkas E. Č.. Patvirtinto kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto papildymas, patikslinimas ar pakeitimas buvo galimas tik patvirtinant apskrities viršininko administracijai, laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemės sklypų formavimo eilės ir Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos. Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio nuostata, kad žemės sklypų ribos atliekant kadastrinius matavimus, nekeičiamos, yra taikoma žemės reformos metu pagal nustatytą tvarką paženklintoms žemės sklypų riboms. Valstybės išperkamų plotų ribos tikslinamos žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu (metodikos 17 punktas). Institucijos, patvirtinusios žemės reformos žemėtvarkos projektus, neturi teisės keisti patvirtintų žemės sklypo ribų. Atsakovo ginčo sklypo planas buvo sudarytas 1994 m. ir nebuvo tikslinamas matavimais.
3. Teismai nepasisakė dėl ginčo sklypo ribų pakeitimo jį padidinant VĮ Registrų centro duomenų bazėje, pakeičiant sklypo ribas dėl tariamai trūkstamo žemės kiekio be žemės reformos žemėtvarkos projekto kadastrinėje vietovėje patvirtinimo.
4. Abrisas vertintinas kaip vienintelis (be kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto) nuosavybės teisių atkūrimo procese esantis dokumentas, patvirtinantis ginčo sklypo ribas. Šio dokumento sudarymo ir patvirtinimo rekvizitai neatitinka rašytinio dokumento reikalavimų ir negali būti vertinami kaip ginčo žemės sklypų ribų nustatymo 1994 m. įrodymas.
Žemės reformos įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad žemės sklypai turi būti racionalių ribų, kurios derinamos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį. Pateikto abriso ribos šių reikalavimų neatitiko.
5. Nepagrįsti ir neteisėti teismų argumentai, kad, formuojant ir grąžinant žemės sklypą ekvivalentine natūra, 1994 m. atkūrus nuosavybės teises E. Č. ir pirminį namų valdos žemės sklypą E. D. M. ir M. R. 1992 m., kai šios kreipėsi į agrarinės reformos tarnybą dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo, žemėtvarkos institucijų veiksmai neprieštaravo tuo metu galiojusio Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatoms, leidžiančioms formuoti atskirus žemės sklypus po nutolusiais pastatais.
Žemės sklypų formavimo metu šis Vyriausybės nutarimas dar nebuvo priimtas. Pagal CK 1.7 straipsnio nuostatas šis nutarimas negalioja atgaline tvarka. Teismai nenurodė nė vieno teisės akto, galiojusio 1992 m., 1994 m. ir lėmusio dviejų atskirų namų valdų žemės sklypų suformavimą po atskirais vienos sodybos statiniais. Teismai pažeidė ir CPK 270 straipsnio reikalavimą.
6. Apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų apeliacinio skundo argumentų dėl ginčo sklypo ribų pakeitimo teisinių pagrindų.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
k o n s t a t u o j a :
Teismai padarė išvadą, kad pirtis yra nutolęs ir kito asmens sklype esantis sodybos pastatas, todėl pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos 5 ir 11 punktus leidžiama suformuoti atskirą žemės sklypą. Ši teismų esminė išvada negali būti pripažinta pagrįsta, nes netinkamai išaiškintas nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės reformos reglamentavimas.
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimas buvo pagrindinė priemonė žemės reformai vykdyti. Šiuos abu neatskiriamus procesus nulėmė tai, kad jie reiškėsi per bendrą objektą – žemę. Jų reglamentavimą nustatė 1991 m. birželio 18 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1991 m. liepos 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas.
2. Įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Ši norma reiškė, kad nuo pat šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvusiems savininkams sodybų užimta žemė natūra negrąžinama, o už ją atlyginama kitais įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintais būdais. Nors išdėstytos nuostatos žodinė išraiška keitėsi (pvz., 1995 m. gegužės 30 d. įstatyme Nr. I-906 nustatyta, kad išperkami žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos)), tačiau prasmė ir esmė liko ta pati – sodybų užimta žemė yra valstybės išperkama.
žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 punkte (1991 m. liepos 25 d. redakcija) buvo nustatyta, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos teritorijoje. Šia įstatymo norma buvo išvardyti objektai, kurie priskiriami sodybai, taip pat piliečių teisė pirkti sodybos žemę.
Pažymėtina, kad 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad kaimo vietovėje namų valdų (sodybų) sklypų užimta žemė yra valstybės išperkama (įstatymo 12 straipsnio 2 punktas).
1997 m. liepos 2 d. pakeitus Žemės reformos įstatymą ir jį išdėsčius nauja redakcija, įstatymo 9 straipsnio 2 punkte norma, reglamentuojanti sodybos žemės pirkimą, buvo suformuluota taip: „Kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose“. Šioje normoje išliko nuostata, kuri yra svarbi sprendžiant šalių ginčą – asmuo turi teisę pirkti sodybos užimamą žemę. Ši asmens teisė išliko ir 2002 m. lapkričio 5 d. įstatymu Nr. IX-11709 pakeitus 9 straipsnio 2 dalį. Taigi šiomis įstatymų normomis buvo garantuota ir toliau garantuojama, kad asmuo, turintis sodybą (namų valdą), turėjo ir turi teisę įsigyti žemę, kuri yra faktiškai sodybos užimta. Ši teisė išlieka nepriklausomai nuo to, kad iki žemės neteisėto nacionalizavimo nuosavybės teise ji priklausė kitam asmeniui. Tokios įstatymų nuostatos taip pat reiškia, kad, atkuriant nuosavybės teises natūra ar ekvivalentine natūra, sodybai turi būti paliktas tas žemės plotas, kurį ji faktiškai užima. Faktiškai sodybos užimamas žemės plotas nustatomas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Apie teisės pirkti sodybos užimamą žemę santykį su nuosavybės teisių atkūrimu ir žemės reforma ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta V. Z. v L. S., V. M., I. M., V. M., Vilniaus apskrities viršininko administracija, byloje Nr. 3K–3–593; 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta M. Ž., G. P. v Utenos apskrities viršininko administracija, Molėtų rajono savivaldybė, K. K., Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialas, byloje Nr. 3K-3-1605; 2002 m. spalio 15 d. nutartis, priimta B. P. v Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, K. M., Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Klaipėdos filialas, byloje Nr. 3K-3-1088; 2002 m. spalio 9 d. nutartis, priimta K. A. v Alytaus apskrities viršininko administracija, Lazdijų rajono savivaldybė, S. G., byloje Nr. 3K–3– 1173; 1999 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius v Molėtų rajono savivaldybė ir Utenos apskrities viršininko administracija, tretieji asmenys M. G., A. L., byloje Nr. 3K–3–793 ir kt.).
3. Byloje nustatyta, kad sodybą J. Č. įsigijo pagal 1981 m. gruodžio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Vienas iš statinių sodyboje buvo pirtis. Taigi sodyba, įskaitant vieną jos statinių – pirtį, susiformavo ir faktiškai užėmė žemę anksčiau negu buvo priimti nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės reformos įstatymai.
Byloje yra dokumentai, kad sodybos savininkai E. D. M. ir M. R. 1992 metais padavė prašymus įsigyti sodybos užimamą žemę ir sumokėjo pinigus. Dėl sodybos užimamos žemės įsigijimo pareiškimą 1991 m. lapkričio 8 d. padavė E. R.. Taigi šie asmenys, laikydamiesi įstatymų nustatytų reikalavimų, siekė įgyvendinti savo subjektines teises, kurios atsirado pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį.
E. Č. nuosavybės teisė atkurta ekvivalentine natūra. Ji atkurta vėliau negu susiformavo sodyba, kuri faktiškai užėmė atitinkamą žemės sklypą. Teismai neaiškino ir nevertino bylos aplinkybių pagal nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir žemės reformą reglamentuojančius įstatymus, ar E. Č. nuosavybės teisė į žemę, besiribojančią su sodybos faktiškai užimamu žemės sklypu, neturėjo būti atkurta tik tokiu dydžiu, kuriuo neįsiterpiama į sodybos faktiškai užimamą žemės sklypą. Tik nustačius sodybos faktiškai užimamo žemės sklypo ribas, galėjo būti nustatytos E. Č. nuosavybės teise ekvivalentine natūra atkuriamos žemės sklypas. Teismai nesvarstė, ar E. Č. nuosavybės teisė ekvivalentine natūra atkurta nepažeidžiant ieškovų įstatymų nustatytos teisės pirkti sodybos faktiškai užimamą žemę. Teismai neišaiškino ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių – sodybos faktiškai užimamos žemės sklypo. Teismai taip pat nesvarstė, ar aplinkybė, kad, institucijai laiku neišsprendus sodybos užimamos žemės pardavimo klausimo, gali būti paneigtos asmens įgytos subjektinės teisės.
4. Bylos nagrinėjimas susijęs su esminiu faktinių aplinkybių išaiškinimu – sodybos faktiškai užimamos žemės ploto nustatymu. Pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartį ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Molėtų rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Aloyzas Marčiulionis
Janina Stripeikienė
