Dėl sandorio ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, statinių nugriovimo ir daiktinių teisių išregistravimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-675/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 21.4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Č. individualios įmonės „Milčija“ kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. J. ieškinį atsakovui M. Č. individuliai įmonei „Milčija“ dėl sandorio ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, statinių nugriovimo ir daiktinių teisių išregistravimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – VĮ Registrų centro Alytaus filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė atsakovo ir UAB „Alytaus servisas“ (toliau – ir bendrovė) sudaryto 2004 m. lapkričio 29 d. turto priėmimo–perdavimo akto 2 punktą pripažinti negaliojančiu; nekilnojamųjų daiktų: sargo namelio, pažymėto žyma 2B1m, kitų inžinerinių statinių – kiemo aikštelės, lauko tualeto, tvoros R. g. 2, ir daiktinių teisių į juos įregistravimą atsakovui Nekilnojamojo turto registre panaikinti; leisti ieškovo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius S. g. 71; išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro šiuos išnykusius daiktus: budėtojo namelį, pažymėtą žyma 1B1m, sargo namelį, pažymėtą žyma 2B1m, kitus inžinerinius statinius R. g. 2; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype S. g. 71 yra atsakovo vardu registruoti sargo namelis, pažymėtas žyma 2B1m, kiti kiemo statiniai, taip pat likviduotos ir iš juridinių asmenų registro išregistruotos UAB „Alytaus servisas“ vardu registruotas statinys – budėtojo namelis, pažymėtas žyma 1B1m. Visi nurodyti statiniai buvo pastatyti ant žemės sklypo R. g. 2, kurį iš savivaldybės nuomojo UAB „Alytaus servisas“. 1997 m. įvykdyta gatvių rekonstrukcija, jos metu suformuoti nauji sklypai; sargo namelis, pažymėtas žyma 2B1m, taip pat budėtojo namelis, pažymėtas žyma 1B1m, ir dalis tvoros bei asfalto dangos buvo nugriauti, jų vietoje įrengta degalinė, žemės sklypas R. g. 2 neišliko; dalis šio sklypo pateko į naują – S. g. 71, į kurį Alytaus apskrities viršininko 2004 m. liepos 5 d. sprendimu ieškovui atkurtos nuosavybės teisės. Vykdant gatvių rekonstrukciją, kitų statinių, be degalinės, nebuvo pastatyta. Ginčo statiniai buvo pastatyti 1980 m. ir 1992 m. žemės sklypo R. g. 2 dalyje, kuri vėliau nepateko į naujai suformuotą sklypą S. g. 71; leidimų juos perkelti ar naujai pastatyti šiame sklype nebuvo gavę nei atsakovas, nei UAB „Alytaus servisas“, todėl ant ieškovo žemės sklypo S. g. 71 neteisėtai perstatytą sargo namelį, pažymėtą žyma 2B1m, ir dalį kiemo statinių (tvorą ir mašinų stovėjimo aikštelę) ieškovas prašė pripažinti pastatytais savavališkai, jų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre – negaliojančia. Ieškovas taip pat nurodė, kad, 2004 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo–priėmimo aktu perduodant atsakovui sargo namelį, pažymėtą žyma 2B1m, budėtojo namelį, pažymėtą žyma 1B1m, kitus statinius (kiemo aikštelę, lauko tualetą, tvorą), šie daiktai nebuvo registruoti viešame turto registre; UAB „Alytaus servisas“ neturėjo teisės disponuoti nurodytais statiniais, todėl akto dalis dėl nurodytų daiktų perdavimo atsakovui naikintina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pripažino 2004 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo–priėmimo akto 2 punktą negaliojančiu; panaikino atsakovui Nekilnojamojo turto registre teisinę šių daiktų ir daiktinių teisių į juos registraciją: į sargo namelį, pažymėtą žyma 2B1m, kitus inžinerinius kiemo statinius (kiemo aikštelę, lauko tualetą, tvorą); leido ieškovui jo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius sklype S. g. 71; nusprendė išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro šiuos išnykusius daiktus ir daiktines teises į juos: budėtojo namelį, pažymėtą žyma 1B1m, sargo namelį, pažymėtą žyma 2B1m, kitus inžinerinius statinius (kiemo aikštelę, lauko tualetą, tvorą) R. g. 2; priteisė iš atsakovo ieškovui 100 Lt žyminio mokesčio, 6,10 Lt pašto išlaidų – į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad ginčo aktu perduoti sargo ir budėtojo nameliai neišliko, jie nebuvo įregistruoti viešame registre. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad turėjo leidimą pakeisti šių statinių vietą, todėl teismas ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėta nurodytų daiktų teisinę registraciją laikė pagrįstu. Teismas sprendė, kad kiti kiemo statiniai (kiemo aikštelė, lauko tualetas, tvora) yra pagrindinių daiktų priklausiniai, todėl juos ištinka pagrindinių daiktų likimas (CK 4.14, 4.19 straipsniai). Teismas taip pat pripažino, kad UAB „Alytaus servisas“ negalėjo įgyti nuosavybės teisės į neteisėtai perstatytą sargo namelį ir pertvarkytus kiemo statinius, todėl pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį neturėjo teisės jais disponuoti ir perleisti nuosavybės teisę į statinius ginčo žemės sklype; be to, Alytaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2537/1999 nustatyta, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. žemės sklypo R. g. 2 nuoma bendrovei buvo pasibaigusi. Teismas argumentavo, kad pagal CK 4.49 straipsnį nuosavybės teisė į daiktą įgyjama nuo to daikto perdavimo įgijėjui momento; priėmimo–perdavimo aktu įforminamas daikto perdavimo faktas (CK 6.393 straipsnio 4 dalis), tačiau, nesant paties daikto kaip nuosavybės objekto, perdavimo faktas neįvyksta. Byloje nustačius, kad UAB „Alytaus servisas“ naujai perstatytais statiniais neturėjo teisės disponuoti, teismas panaikino 2004 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo–priėmimo akto 2 punktą, pagal kurį atsakovui perleista nuosavybės teisė į jame nurodytus statinius.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. Č. individualios įmonės „Milčija“ apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 6 d. nutartimi jį atmetė, Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir pagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad po 1997 m. įvykdytos gatvių rekonstrukcijos jam buvo išduotas leidimas statiniams ieškovui priklausančiame žemės sklype S. g. 71 statyti; dėl to laikė, kad šiame sklype esančius sargo namelį ir dalį kiemo statinių (asfalto dangą – mašinų stovėjimo aikštelę) – pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino savavališkai pastatytais statiniais, o jų teisinę registraciją viešame registre – negaliojančia. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į ginčo statinius pagal 2004 m. lapkričio 29 d. priėmimo–perdavimo aktą, nes UAB „Alytaus servisas“ neturėjo teisės disponuoti ir perleisti nuosavybės teisę į akto 2 punkte nurodytus daiktus, be to, kolegija pažymėjo, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriams nustatyta notarinė forma (CK 1.74 straipsnis); šiuo atveju nesilaikyta nustatyto reikalavimo, todėl kolegija konstatavo CK 1.93 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, nes neištyrė ir neišsprendė klausimų, kurie sudarė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas; kolegija nutartyje nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinti mašinų stovėjimo aikštelės teisinę registraciją, taip pat pripažinti ją daikto priklausiniu. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo statiniai yra savavališka statyba, nes, atlikus gatvių rekonstrukciją ir pastačius degalinę, statiniai buvo nugriauti; teismas netyrė ir nutartyje nepasisakė, kad šios statybos metu buvo perkeltas tik sargo namelis, tuo tarpu mašinų stovėjimo aikštelė išliko, ji teisiškai įregistruota.

2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys atsakovo statiniai – sargo namelis ir dalis kiemo statinių (mašinų stovėjimo aikštelė) laikytini savavališkai ir neteisėtai pastatytais. Ši teismo išvada padaryta apskritai neištyrus ir neįvertinus įrodymų, susijusių su ginčo statinių statybos procesu. Teismas, pripažinęs, kad aikštelė yra savavališkai pastatyta, pažeidė Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies normą, kurioje reglamentuojama savavališka statyba, pateikiamas jos apibrėžimas, kurio esmė yra ta, kad savavališka laikoma be šiame įstatyme nustatyta tvarka gauto leidimo statinio statyba (griovimas). Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina priešingą, nei padarė teismai, išvadą, kad statiniai buvo pastatyti teisėtai, turint įstatymo nustatytus leidimus ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismai neteisingai nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog turi teisę po įvykdytos gatvių rekonstrukcijos statyti kokius nors statinius ieškovui priklausančiame žemės sklype; toks teismų argumentas yra nepagrįstas, nes ginčo statiniai buvo pastatyti iki minėtos gatvių rekonstrukcijos, po to nebuvo vykdomi jokie statybos darbai, todėl išvada, kad statinys, atlikus gretimo statinio (šiuo atveju – gatvės) rekonstrukciją, turi būti iš naujo pripažįstamas tinkamu naudoti, prieštarauja Statybos įstatymo nuostatoms. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šių duomenų apie ginčo statinius neteisėtumą turėjo paneigti ieškovas. Ta aplinkybė, kad sargo namelis buvo perkeltas į kitą vietą, nepaneigia atsakovo nuosavybės teisių į visus kitus statinius, tarp jų – kiemo aikštelę ir tvorą; nurodytų statinių ir daiktinių teisių į juos teisinė registracija nėra nuginčyta, atsakovas pateikė teismui šių statinių statybos teisėtumą patvirtinančius įrodymus, kuriuos teismas įvertino netinkamai.

3. Teismai pažeidė CK 4.14, 4.19 straipsnius, nes pripažino, kad kiemo statiniai (mašinų stovėjimo aikštelė ir tvora) yra pagrindinių daiktų (budėtojo ir sargo namelių) priklausiniai ir juos ištinka pagrindinio daikto likimas. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, dėl šio pažeidimo jis taip pat netyrė apeliacinio skundo argumentų apie tai, jog mašinų aikštelė ir tvora buvo pastatyti, turint visus jų statybai reikalingus dokumentus, ir pripažinti tinkamais naudoti; teismų argumentas, kad, atsakovui nepateikus leidimo keisti budėtojo ir sargo namelių vietą, naikintina ne tik jų, bet ir teismo pripažintų pagrindinių daiktų priklausinių – aikštelės ir tvoros – teisinė registracija, neatitinka materialinės teisės normų reglamentavimo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kiemo statiniai nurodyti kaip savarankiškas nekilnojamojo turto kadastro objektas, be to, nekilnojamojo daikto priklausinio teisinį statusą nulemia jo paskirtis, bet ne pavadinimas. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir sprendime nepasisakė, kokia ūkine paskirtimi budėtojo ir sargo nameliai yra susiję su kiemo statiniais, koks jų funkcinis ryšys, nes priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui; tuo tarpu bylos duomenys patvirtina faktą, kad mašinų stovėjimo aikštelė yra pagrindinis daiktas, kurio rekonstrukcijai vykdyti buvo gautas atitinkamas leidimas, aikštelė įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažinta tinkama naudoti. Pagal CK 4.14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas. Dėl to, jeigu sunaikinamas pagrindinis daiktas, nereiškia, kad antraeilis taip pat turi būti sunaikintas; tai tik reiškia, kad priklausinio likimą pagal nurodytą teisės normą nulemia ne pagrindinio daikto faktinis likimas, bet savininko valia dėl pagrindinio daikto. Teismai taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje T. J. prieš B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004 suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės dėl daikto pripažinimo priklausiniu.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal CK 1.74 straipsnį 2004 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo–priėmimo aktui sudaryti privaloma notarinė forma, todėl neteisingai konstatavo CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatytą sandorio negaliojimo pagrindą. Likvidatoriaus sudarytas turto perdavimo–priėmimo aktas nėra sandoris dėl nuosavybės teisės perleidimo; aktu turtas yra perduodamas akcininkams už jų turimas akcijas; šiuo atveju, likvidavus juridinį asmenį, nuosavybės teisė į juridinio asmens turtą jo savininkams (akcininkams) atsiranda Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 44 straipsnio 2 dalį sandoriams dėl akcijų apmokėjimo nekilnojamuoju turtu sudaryti pakanka rašytinės formos, todėl netaikytina CK 1.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta notarinė sandorio forma. Be to, iš Akcinių bendrovių įstatymo 74 straipsnio 2 dalies 2 punkto, kuriame likvidatoriui nustatyta teisė paskirstyti akcininkams bendrovės turtą ir surašyti jo perdavimo aktus, taip pat neišplaukia, kad šiems aktams sudaryti privaloma notarinė forma.

5. Teismai pažeidė CPK 8 ir 14 straipsniuose reglamentuojamus civilinio proceso kooperacijos ir betarpiškumo principus. Atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo nagrinėjamą bylą sujungti ir išnagrinėti kartu su kita byla, kurioje jis ginčija ieškovo nuosavybės teises į žemės sklypą, ant kurio yra atsakovo statiniai, prašo pripažinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovui negaliojančiu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylos išnagrinėjimo, pirmosios instancijos teismui netenkinus prašymo sujungti bylas, nebuvo tinkamai įvertinti, apeliacinės instancijos teismas formaliai rėmėsi įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria sustabdyta civilinė byla dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, privalomumu apeliacinės instancijos teismui. Tuo tarpu klausimas dėl ieškovo teisės ginčyti atsakovo statinių teisinę registraciją yra neišnagrinėtas, byloje priimtas teismo sprendimas bei jame nustatyti faktai gali turėti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad ieškovo teisės reikalauti pašalinti visus nuosavybės teisės apribojimus gynimas buvo pagrindas ieškiniui nagrinėjamoje byloje patenkinti. Šiuo atveju teismas, turėdamas duomenų apie tai, kad kitoje byloje yra ginčijama ieškovo nuosavybės teisė, kurios gynimas nagrinėjamoje byloje yra pareikšto ieškinio pagrindas, privalėjo ex officio šiuo duomenis patikrinti ir spręsti dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas įvertino visus apeliacinio skundo argumentus, skundo motyvai nėra teisinis pagrindas teismo sprendimui keisti. Kasacinio skundo motyvai, kad atsakovui nenustatyta pareiga įrodyti, jog statiniai ieškovo žemės sklype pastatyti teisėtai, kad teisėtos statybos faktą patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad, 1997 m. vykdant gatvių rekonstrukciją, budėtojo, sargo nameliai ir dalis kiemo statinių (tvora ir asfalto danga) buvo nugriauti; 1998 m. gegužės 15 d. akto duomenimis, rekonstrukcijos metu nauji statiniai nebuvo pastatyti ir priduoti eksploatuoti. Atsakovas statinių teisėtai statybai pagrįsti rėmėsi būtent 1997 m. atlikta gatvių rekonstrukcija, tačiau nepateikė įrodymų, kad ginčo statinių statybai turėjo leidimą, projektą ir aktą dėl jų pripažinimo tinkamais naudoti. Atsakovas taip pat neįrodė statinių perstatymo teisėtumo, nes gatvės rekonstrukcija nesuteikė teisės savavališkai perstatyti statinius, šie yra savarankiški turtiniai vienetai. Statinių registracija Nekilnojamojo turto registre nesukuria ir nepakeičia nuosavybės teisinių santykių, nepanaikina teisės ginčyti statinių pastatymo teisėtumą, taip pat pareigos įrodyti jų perstatymo teisėtumą, kai kyla ginčas teisme. Po gatvių rekonstrukcijos sklype R. g. 2 statinių neliko, niekam nebuvo išduotas leidimas naujiems statiniams statyti ieškovui priklausančiame sklype S. g. 71, todėl teismų išvada, kad atsakovo vardu registruoti statiniai ieškovui priklausančiame žemės sklype pastatyti neteisėtai, yra teisinga. Nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo pasibaigusi žemės sklypo, kurį nuomojo UAB „Alytaus servisas“, nuomos sutartis, todėl bendrovė neturėjo teisės perstatyti statinių ant neteisėtai naudojamo žemės sklypo. Atsakovui nepateikus įrodymų dėl statinių teisėto perstatymo, teismai pagrįstai juos pripažino savavališkai pastatytais, teisinių pasekmių reglamentavimui taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nustačius neteisėto statinių pastatymo ir jų perkėlimo faktus, bendrovei neatsirado teisė šiais statiniais disponuoti, todėl teismai pagrįstai pagal CK 1.80, 4.103 straipsnius 2004 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo–priėmimo akto 2 punktą pripažino negaliojančiu. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovas neįrodė, jog kiti kiemo statiniai nėra pagrindinių daiktų priklausiniai; aikštelė ir tvora buvo pastatyti tarnauti pastatams, juos nugriovus, po to neteisėtai perstačius į kitą vietą, priklausinius ištinka pagrindinių daiktų likimas. Teismai pagrįstai pripažino, kad perdavimo–priėmimo aktas neatitinka CK 1.74 straipsnyje nustatytos notarinės formos, todėl naikintinas ir CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu; kasacinio skundo argumentai dėl šiam sandoriui sudaryti pakankamos rašytinės formos, prieštarauja CK nurodytai normai, kuri taikytina specialiosios normos, įtvirtintos Akcinių bendrovių įstatyme, atžvilgiu. Atsakovas neskundė teismo nutarties dėl civilinės bylos, kurioje ginčijama ieškovo nuosavybės teisė į žemės sklypą, sustabdymo, todėl, šiai įsiteisėjus, ji privaloma bylą nagrinėjančiam teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas S. g. 71. Sklype yra atsakovo vardu registruotas sargo namelis, pažymėtas žyma 2B1m, bei kiti kiemo statiniai, taip pat iš juridinių asmenų registro išregistruotos UAB „Alytaus servisas“ nuosavybės teise registruotas budėtojo namelis, pažymėtas žyma 1B1m. Nurodyti statiniai įvairiu laikotarpiu buvo pastatyti žemės sklype R. g. 2; sklypą iš savivaldybės nuomojo AB „Alytaus autoserviso įmonė“, kuri reorganizuota į UAB „Alytaus servisas“. 1979 m. vykdant gatvių rekonstrukciją, žemės sklypo R. g. 2 neliko, jo dalis pateko į naują sklypą S. g. 71, į kurį ieškovui atkurtos nuosavybės teisės. Sargo ir budėtojo nameliai, taip pat dalis kiemo statinių (tvoros ir asfalto dangos) buvo nugriauti. 1998 m. gegužės 15 d. statinių priėmimo akte konstatuota, kad, vykdant gatvių rekonstrukciją dėl degalinės statybos, kiti statiniai pastatyti nebuvo. Likviduojama UAB „Alytaus servisas“ 2004 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo–priėmimo aktu perleido atsakovui nuosavybės teisę į budėtojo ir sargo namelius, kiemo aikštelę, lauko tualetą, tvorą R. g. 2; šių daiktų realiai nebuvo, jie perstatyti neteisėtai (pasibaigus žemės nuomos sutarčiai, be reikiamų leidimų ir kt.).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; skunde nurodoma, kad teismas nutartyje atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus, tik sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jas nutartyje pakartodamas. Teisėjų kolegija, tirdama šio kasacinio skundo argumento pagrįstumą, pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – remiantis byloje esančia medžiaga ir neperžengiant kasacinio skundo ribų patikrinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, privalo motyvuoti savo sprendimą, t. y. analizuoti apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į juos motyvuotai atsakyti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai formaliai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste, nes pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra toks materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimui.

Atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus dėl tam tikrų faktinių ir teisinių aplinkybių reikšmės sprendžiant šalių ginčą, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina, ar bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė byloje turinčias reikšmės aplinkybes ir nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą tenkinti ieškinį. Pareikšto ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas lemia, kokios aplinkybės byloje turi būti tiriamos. Šiuo atveju ginčo esmė yra tai, ar po gatvių Alytaus mieste rekonstrukcijos suformuotame žemės sklype S. g. 71, į kurį vėliau ieškovui atkurtos nuosavybės teisės, buvo teisėtai išlikę buvusiam žemės nuomininkui priklausę statiniai, jeigu šiame naujai suformuotame žemės sklype tokiems statiniams išlikti nebuvo teisinio pagrindo, tai žemės sklypo savininko – ieškovo ar kito subjekto – teisės turi būti ginamos, šalinant esamas kliūtis valdyti žemės sklypą, juo naudotis ir disponuoti (CK 1.138 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palikdama nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažino, kad teismas reikiamai ištyrė byloje turinčias reikšmės aplinkybes ir jas tinkamai įvertino; be to, kolegija nutartyje išsamiai ištyrė apelianto ginčijamus statinių teisinės registracijos, savavališkos statybos ir jos padarinių klausimus bei motyvavo savo išvadas. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė šias byloje turinčias reikšmės aplinkybes: 1) žemės sklype R. g. 2, 1980–1996 m. buvo pastatyti ir teisiškai registruoti žemės nuomininkui AB,,Alytaus autoserviso įmonė“ (1994 m. ši reorganizuota į UAB,,Alytaus autoservisas“) nuosavybės teise priklausę budėtojo namelis, sargo namelis, kiemo aikštelė, tvora; 2) su Alytaus miesto savivaldybe sudaryta nurodyto žemės sklypo nuomos sutartis pasibaigė 1997 m. liepos 1 d.; 3) pagal Alytaus miesto Tarybos 1997 m. gegužės mėnesį patvirtintus teritorijų tarp Naujosios, Rūtų, Sudvajų gatvės tęsimo detalaus suplanavimo sprendimus buvo suformuoti nauji žemės sklypai, į vieną iš jų – S. g. 71, ieškovui 2004 m. atkurtos nuosavybės teisės; 4) atliekant gatvių rekonstrukciją, ginčo statiniai (budėtojo ir sargo nameliai, dalis kiemo statinių – tvoros ir asfalto dangos) buvo nugriauti; 5) leidimo perstatyti sargo namelį į kitą vietą ieškovui atitenkančiame žemės sklype nebuvo gauta. Kasaciniame skunde tam tikri faktai interpretuojami kitaip, nei yra nustatyta skundžiamuose teismų sprendimuose, pavyzdžiui, 1980 m. įrengta ir teisiškai įregistruota kiemo aikštelė kasatoriaus vadinama mašinų stovėjimo aikštele ir, remdamasis šiuo pavadinimu, priešingai, nei bylą nagrinėję teismai, teigia, kad aikštelė buvo pagrindinis daiktas, o joje stovėję budėtojo namelis ir sargo namelis – priklausiniai. Kadangi kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja, tai kasatoriaus argumentais savaip interpretuojamos ir vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nėra kasacijos dalykas. Teisės klausimai keliami tuose kasacinio skundo argumentuose, kur kalbama apie byloje nustatytų ir sprendžiant šalių ginčą turinčių reikšmės faktų bei jų padarinių teisinį kvalifikavimą.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija; Žin., 1995, Nr. 107-2391) 20 straipsnio 11 dalį nuo detaliojo plano įsigaliojimo dienos suplanuotoje teritorijoje nustatyta tvarka netenka galios visi anksčiau priimti sprendimai dėl žemės naudojimo, užstatymo sąlygų, veiklos plėtojimo pobūdžio ir ribojimų. Sprendimai, priimti po detaliojo plano įsigaliojimo dienos ir prieštaraujantys detaliajam planui, negalioja. Ši įstatymo norma suponuoja, kad, esant reikalui, dėl pakitusių žemės naudojimo sąlygų turėtų būti priimti atitinkami sprendimai. Nagrinėjamu atveju dėl statinių nuomotame žemės sklype, kurio po teritorijos rekonstrukcijos neišliko, galėjo būti nuspręsta patvirtinant detalųjį teritorijos planą. Byloje nenustatyta, kad buvusiam žemės nuomininkui UAB,,Alytaus autoservisas“ priklausę budėtojo namelis, sargo namelis, kiemo aikštelė, tvora pagal detalųjį planą turėtų ar galėtų būti palikti naujai suformuotame žemės sklype S. g. 71. Dėl tokių teisinių ir faktinių aplinkybių pripažintina, kad teismų padaryta išvada, jog, atliekant rekonstrukciją, ginčo statiniai buvo nugriauti, apima ne tik faktinį, bet ir teisinį šio klausimo aspektus. Taip teismai pagrįstai konstatavo, kad pagal Alytaus miesto Tarybos sprendimą dėl gatvių rekonstrukcijos išnyko buvusiam žemės nuomininkui priklausiusių statinių buvimo teisinis pagrindas. Įgyvendinus nurodytą sprendimą, buvusi teisinė statinių R. g. 2 registracija neatitiko susidariusių teisinių santykių ir faktinės padėties. Kasacinio skundo argumentas, kad, vykdant gatvių rekonstrukciją, ginčo statiniai išliko, tik patvirtina, jog kasatorius ignoruoja byloje nustatytas aplinkybes – bylos nagrinėjimo metu pripažinęs, kad budėtojo namelis buvo nugriautas, o sargo namelis perkeltas, kasatorius vis tiek teigia, kad esą ginčo statiniai nebuvo nugriauti. Taip pat pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriuose jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu vertinimu, kad kiemo aikštelė buvo budėtojo namelio ir sargo namelio priklausinys, šiems neišlikus, ją ištiko pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis, statinio teisinio registravimo metu ir Alytaus miesto Tarybos sprendimo dėl teritorijos rekonstrukcijos priėmimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Pirma, vertinimai, kuris šiuo atveju daiktas buvo pagrindinis, o kuris – priklausinys, neturi lemiamos reikšmės byloje nustačius, kad detaliajame plane nenumatyta vykdant gatvių rekonstrukciją palikti ginčo statinius. Antra, priklausinys yra toks daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui (CK 4.19 straipsnis, statinio teisinio registravimo metu ir Alytaus miesto Tarybos sprendimo dėl teritorijos rekonstrukcijos priėmimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis), teisės normų dėl pagrindinio daikto ir priklausinio aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva. Kasatorius kiemo aikštelę vadina mašinų stovėjimo aikštele, savaip interpretuoja šio daikto funkcinį ryšį su kitais statiniais. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvada, kad kiemo aikštelė buvo joje stovėjusių budėtojo namelio ir sargo namelio priklausinys, neprieštarauja teismų praktikai, jog asfaltuota ar kitaip padengta kiemo teritorija gali būti šioje teritorijoje esančių pastatų priklausiniu (Teismų praktika, 13, p. 21).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatę, kad iki 1997 m. liepos 1 d. iš Alytaus miesto savivaldybės nuomotas žemės sklypas R. g. 2 ir jame buvę statiniai, įvykdžius pagal miesto teritorijos planą gatvių rekonstrukciją, neišliko, o po to kokių nors statinių statybai naujai suformuotame žemės sklype S. g. 71 nebuvo išduotas leidimas, teisingai kvalifikavo jame šiuo metu esančius statinius (sargo namelį ir kt.), kaip neteisėtai pastatytus. Pagal Statybos įstatymą (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija; Žin., 2001, Nr. 101-3597) 3 straipsnio 2 dalį statyba galima žemės sklype, kurį statytojas valdo nuosavybės teise ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas privalo turėti nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Kasaciniame skunde ginčijama teismų išvada dėl statinių naujai suformuotame žemės sklype S. g. 71 teisėtumo, tačiau jame nėra teisinių argumentų, paneigiančių šios išvados pagrįstumą, tik kitaip vertinami Alytaus miesto tarybos sprendimo padariniai šio civilinio ginčo šalių teisėms ir pareigoms. Pagal 1964 m. CK 114 straipsnį ir nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 4.103 straipsnį asmuo neturi teisės naudotis ir disponuoti neteisėtai pastatytu statiniu, todėl atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriuose įrodinėjama, kad teismai nepagrįstai pripažino negaliojančiu ginčo statinių perdavimą kitam subjektui – atsakovui nagrinėjamoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismo sprendime motyvas dėl CK 1.74 straipsnyje nustatyto nekilnojamųjų daiktų perdavimo sandorio notarinės formos reikalavimo taikymo perduodant likviduojamos įmonės turtą jos akcininkams šiuo atveju nebuvo lemiamas, o tik papildomas prie kitų, nutartyje prieš tai išdėstytų ir pagrindžiančių, kad UAB,,Alytaus servisas“ negalėjo disponuoti nurodytais statiniais.

CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio skundo argumentas dėl šios įstatymo normos pažeidimo teismui netenkinus prašymo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl Alytaus apskrities viršininko sprendimo atkurti ieškovui nuosavybės teises į žemės sklypą S. g. 71 nuginčijimo, pripažintinas nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad civilinė byla, kurioje ginčijamas nuosavybės teisių ieškovui atkūrimas, yra sustabdyta, kol bus išnagrinėta ši pagal S. V. J. ieškinį iškelta civilinė byla. Vadinasi, teismo jau yra įvertinta ir įsiteisėjusia nutartimi pripažinta, kad ši civilinė byla turi būti išnagrinėta pirmiau.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai taikė CK 4.98 straipsnį, pagal kurį ieškovo teisė į žemės sklypą turi būti ginama pašalinant pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas