Dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka

Civilinė byla Nr. 3K-3-587/2013 (S)

Teisminio proceso Nr.2-05-3-15241-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

73.2.6.1; 113.6.1.9

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo,,BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Litaksa“, trečiajam asmeniui A. T., dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 14 665,36 Lt draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas (draudėjas), sudarydamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad jis vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu Vokietijoje ieškovo apdraustas automobilis sukėlė eismo įvykį, kurio metu padarytą žalą ieškovas atlygino išmokėdamas 29 330,71 Lt draudimo išmokų. Kadangi atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją draudikui, tai ieškovas prašė priteisti iš jo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, nustatęs, kad ieškovo korespondentas Vokietijoje AVUS-SSH Hamburg atlygino dėl 2009 m. rugsėjo 10 d. eismo įvykio metu padarytą žalą (2009 m. lapkričio 20 d. – 3503,29 euro, 2010 m. rugsėjo 28 d. – 4081,33 euro), sprendė, kad atstovo AVUS-SSH Hamburg išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiems tiesiogiai sukūrė teises bei pareigas ieškovui. Kadangi eismo įvykis įvyko Europos Sąjungos narėje – Vokietijoje, tai teismas laikė, kad byla turi tarptautinį elementą ir jai nagrinėti taikė draudimo sutarties sudarymo ir įvykio metu galiojusios Direktyvos Nr. 2000/26/EB nuostatas. Teismas nurodė, kad ieškovas, gindamas pažeistas teises, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikė 2011 m. spalio 25 d., nors pagrindinė prievolė (paskutinė prievolės dalis) žalą patyrusiems asmenims buvo atlyginta 2010 m. rugsėjo 28 d., todėl padarė išvadą, jog šiam reikalavimui praleistas ieškinio senaties terminas ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Aplinkybės, kad ieškovas kompensavo korespondentui Vokietijoje jo sumokėtas sumas 2010 m. sausio 28 d. ir 2011 m. balandžio 21 d. mokėjimų pavedimais, teismo nuomone, neturi reikšmės skaičiuojant senaties termino pradžią – šios išmokos yra jų tarpusavio bendradarbiavimas ir neturi įtakos draudiko ir draudėjo santykiams.

Teismas pažymėjo, kad pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/14/EB, kuri iš dalies pakeitė Tarybos direktyvas 72/ 166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB, ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB suderinto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 10 straipsnio 1 dalies nuostatas įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Dėl to teismas konstatavo, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, kad draudiminė apsauga suteikiama vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu visoje Bendrijos teritorijoje ir padarė išvadą, jog apdraustos transporto priemonės judėjimas iš Lietuvos į bet kurią Bendrijos teritorijoje esančią valstybę nėra padidėjusios draudimo rizikos atvejis, todėl pervežimo ribojimas Lietuvos Respublikos teritorija ir skirstymas į vietinį ir tarptautinį nebetenka prasmės. Teismas sutarties 10 ir 12 punktų nuostatas, kad draudimo rizika laikytina padidėjusia, kai transporto priemonė naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų, bei įmoka suskaičiuota įvertinant riziką, jog transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams, laikė prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl ex officio jas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis. Teismo nuomone, ieškovės nurodomas atvejis (atsakovo transporto priemonės išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų (į Vokietiją) nelaikytinas padidėjusia draudimo rizika. Teismas plačiau nepasisakė dėl sutarties nuostatos, kuria aptartas draudimo rizikos atvejis dėl transporto priemonės naudojimo užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 d., nurodęs, kad pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 21 dalį užsienio valstybė suprantama kaip valstybė ne Europos Sąjungos narė, o byloje nenustatyta, kad atsakovas buvo išvykęs į užsienį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino. Kolegija nustatė, kad ieškovas su atsakovu sudarė 2009 m. sausio 6 d. draudimo sutartį, kuria ieškovas apdraudė atsakovui priklausančią transporto priemonę krovininį automobilį civilinės atsakomybės draudimu; atsakovas sumokėjo 760 Lt įmoką už pagal sutartį teikiamą 12 mėnesių draudimo apsaugą; atsakovui buvo pateiktas pasiūlymas dėl automobilio draudimo Lietuvos teritorijoje už sutartą sumą; 2010 m. rugsėjo 10 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas A. T., vairuodamas atsakovo automobilį, apgadino kelio infrastruktūrą; vairuotojas pripažintas kaltu dėl šio eismo įvykio; ieškovas nukentėjusiai šaliai 2010 m. sausio 26 d. išmokėjo 13 547,68 Lt, 2011 m. balandžio 19 d. – 15 783,03 Lt draudimo išmoką.

Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika, nurodė, kad ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. J. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-352/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-352/2007">3K-3-352/2007</a>). Reikalavimas grąžinti išmokėtas draudimo išmokas, kurį draudikas reiškia draudėjui ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovė AS „ERGO Kindlustuse“ v. UAB „Transmėja“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-438/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-438/2006">3K-3-438/2006</a>). Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir nuo to momento atsiranda draudiko teisė reikšti regresinį reikalavimą. Kolegija pažymėjo, kad teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su draudimo išmokų sumokėjimu, bet padarė nepagrįstas išvadas, taikydamas ieškinio senatį. Teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo momento, kai ieškovo korespondentas atlygino nukentėjusiajam žalą, tačiau draudikui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmoką sumokėjo savo korespondentui (2011 m. balandžio 19 d.). Kolegijos nuomone, nuo šio momento ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą. Draudėjas (atsakovas) negali žinoti, kada draudiko korespondentas atlygins eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiajam asmeniui ar jo draudikui kitoje šalyje, tačiau draudėjas pagrįstai gali tikėtis, kad jei jis nesilaikys draudimo sutartyje nustatytų pareigų, draudikas įgys teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos dalį. Tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, ieškinio senaties termino pradžia laikytinas, kolegijos nuomone, momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šalys, sudarydamos draudimo sutartis, laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, sutarčių sąlygos neprieštarauja įstatymams, todėl sutartys šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarčių 12 punkte nustatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams apskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams. Draudimo sutarčių 10, 11 punktuose nurodyta, kad tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą; apie tai draudėjas privalo raštu informuoti draudiką ir sumokėti draudiko apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Atsakovas šių draudimo sutartyse nustatytų pareigų nevykdė ir, pažeisdamas sutarčių sąlygas, transporto priemones naudojo pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų.

Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentais, kad pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį draudėjui pageidaujant draudimo apsauga suteikiama žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse, o draudikas žaliąją kortelę išduoda nemokamai, ir įprastinė draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.2 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Nors Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, tačiau kolegija nagrinėjamu atveju šias taisyklių nuostatas taikė, nes reiškiamas regresinis ieškinys, kylantis iš draudimo sutarties, o Taisyklių 6 punkte reglamentuojami sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejai, be to, šalys draudimo sutartyse taip pat numatė Taisyklių taikymą (sutarčių 5 punktas). Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę reikalauti dalies jo sumokėtos draudimo išmokos, dėl kurios reikalavimas pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, nes padidėjo draudimo rizikos apimtis, draudėjui nesilaikant draudimo sutarties sąlygų, draudėjo veiksmai, nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, vertintini kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme įtvirtintus sutarčių vykdymo principus, todėl 50 proc. grąžintinos draudimo išmokos dalis atitinka draudėjo pareigų pažeidimą, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu ir dėl kurio draudikas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje. Kolegija pripažino nepagrįsta teismo išvadą, kad apdraustos transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų yra pagrindas peržiūrėti draudiko (ieškovo) nustatytai draudimo įmokai, bet ne reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką.

Kolegija sprendė, kad prašoma priteisti 14 665,36 Lt draudimo išmoka negali būti mažinama CK 6.251 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes ji būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria atsakovas privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl šalių teisės draudimo sutartyje nustatyti teritoriją, kurioje taikytina draudimo apsauga. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje, prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienos (bendros) įmokos principui, pagal kurį draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 2 dalyje ir 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje (šių direktyvų nuostatos perkeltos į TPVCAPDĮ). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad individualios draudimo sutarties sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2006">3K-3-315/2006</a>). Tai reiškia, kad draudėjas ir draudikas naudojasi sutarčių laisvės principu tiek, kiek to nedraudžia įstatymas. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, draudėjui pageidaujant, jog jam pagal sudarytą ar sudaromą įprastinę draudimo sutartį būtų suteikiama draudimo apsauga žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse (Įstatymo 2 straipsnio 21 dalis), draudikas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis papildomai draudėjui išduoda žaliąją kortelę; jeigu žaliojoje kortelėje nurodoma, kad ji galioja tik ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai. Taigi šalys turi teisę susitarti, kad draudimo apsauga bus suteikta tik ES ir Šveicarijoje, nesuteikiant draudimo apsaugos užsienio šalyse, tačiau negali susitarti dėl draudimo sutarties galiojimo ir draudimo apsaugos suteikimo išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. susitarimu pakeisti TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies nuostatų ir už žaliąją kortelę, kuri galioja tik ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje ir kuri draudėjui turi būti išduodama nemokamai, prašyti papildomos įmokos. Šalys taip pat negali susitarti, kad netaikys TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalių ir kad už galimybę naudotis šiame straipsnyje suteikiama apsauga draudikas turi teisę prašyti papildomos įmokos, laikydamas tai rizikos padidėjimu. Kiekvienai Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytai transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai taikomos TPVCAPDĮ, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – ir Standartinės sąlygos, Sąlygos) bei kitų teisės aktų nuostatos. Standartinių sąlygų 3 punkte nurodyta, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ reikalavimų, o pagal 24 punktą, jei žaliojoje kortelėje nurodyta, kad ji galioja tik ES ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui privalo būti išduodama nemokamai. Sudarant draudimo sutartis nebuvo susitarta dėl išlygų, kad draudimo sutartis bus sudaroma nesivadovaujant TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kasatorius sutiko su standartinėmis sutarties sąlygomis, todėl laiko sutartį sudaryta remiantis jomis. Sudarant draudimo sutartį, joje ab initio nustatytas draudiminės apsaugos suteikimas visose ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje, todėl neaiškus teismo sprendimas, kodėl kai kurios tų pačių draudimo sutarčių sąlygos privalomos tik draudėjui, o draudikas jų nesaistomas. Taip apeliacinės instancijos teismas paneigė įstatymo viršenybę prieš sutarties sąlygas.

2. Dėl draudimo sutarties nuostatos, kuria reglamentuojamas draudimo rizikos padidėjimas, teisėtumo. Kasatorius nurodo, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 10 punkto nuostata, kad draudimo rizika laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė vienos kelionės metu naudojama užsienyje ilgiau nei 28 dienas arba naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų, prieštarauja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių sąlygų 3, 24 punktų nuostatoms. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja; ši nuostata sutarčių atžvilgiu atkartota CK 6.224 straipsnyje, o CK 6.226 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties. Kasatoriaus teigimu, šių CK normų pagrindu draudimo sutarties 10 punkto sąlyga pripažintina niekine. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/14/EEB preambulėje nurodyta, kad kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus (polisus) sąlygas, pagal kurias sutartis bus nutraukta, jeigu transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų bus ilgiau nei nurodytą laikotarpį; tai prieštarauja Direktyvos 90/223/EEB 2 straipsnyje įtvirtintam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje.

3. Dėl kreipimosi į kompetentingas ES teismo institucijas preliminaraus nutarimo. Kasatorius mano, kad byloje kilo ES teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį norint vykti į kitą valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų. Neteisingas ES teisės aktų taikymas nagrinėjamoje byloje lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, todėl, kasatoriaus nuomone, Lietuvos Aukščiausiąjį Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, pagal Teismų įstatymo 40 (1) straipsnio 2 dalį privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

4. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią, taikymo. Kasatorius pažymi, kad teisės į ieškinį atsiradimo momentas yra tada, kai asmuo subjektyviai suvokia, kad jo teisės pažeistos. Kasatoriaus nuomone, šis momentas nustatytinas pagal pranešimą apie draudiminį įvykį, todėl ieškinio senaties pradžia nagrinėjamoje situacijoje skaičiuotina nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo teisių pažeidimo momentą laikė lėšų pervedimą, bet ne draudimo įvykį. TPVCAPDĮ 16 straipsnyje įtvirtinti išmokos mokėjimo principai laikytini nedalomosios prievolės įvykdymu atlyginant tretiesiems asmenims padarytą žalą. Vien tai, kad išmoka mokama per kelis kartus, nelaikytina savarankišku prievolės vykdymu, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias prievolių įvykdymą bei ieškinio senaties skaičiavimą. Pagal CK 1.127 straipsnį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kasatorius mano, kad pagrindinė prievolė, kylanti iš draudimo sutarties buvo įvykdyta 2010 m. rugsėjo 28 d. atlikus 4081,33 euro pervedimą, t. y. sumokėjus galutinę įmoką; nuo šios dienos ir turėjo būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia, jeigu terminas būtų skaičiuojamas ne nuo teisės į ieškinį atsiradimo momento. Kasatoriaus teigimu, ieškovas nepaaiškino, kodėl išmoka nebuvo išmokėta per TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t. y. per trisdešimt dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Delsdamas išmokėti išmokas, ieškovas elgėsi neapdairiai, todėl praleido įstatyme nustatytą terminą ieškiniui pareikšti ir prarado teisę į teisminę gynybą. Be to, ieškinio senaties pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo ieškovo atstovo, o ne nuo paties ieškovo atlikto draudimo išmokos išmokėjimo momento, nes šiuos asmenis (ieškovą ir jo atstovą) sieja atstovavimo teisiniai santykiai, kuriuose draudėjas nėra šalis, todėl negali būti saistomas draudiko ir jo atstovo susitarimų dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos; tai ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė prievolės atsiradimo pagrindą, nes pripažino, kad ieškovo teisės buvo pažeistos tą dieną, kai buvo pervestos lėšos korespondentui, todėl neteisingai taikė ieškinio senatį.

5. Dėl taikytinų žalos nustatymui ir draudimo išmokos mokėjimui teisės aktų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą. Kasatoriaus nuomone, šiuo teisės aktu nereglamentuojami nagrinėjamo ginčo santykiai. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jų nuostatas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, o nagrinėjamoje byloje eismo įvykiai įvyko Vokietijoje. Taigi teismas neturėjo vadovautis nurodytu teisės aktu kaip ieškovo regreso teisės atsiradimo pagrindu, be to, ieškovo regreso teisę grindžiant ne įstatymo, bet kito teisės akto pagrindu, įstatymo sąvoka buvo aiškinama per plačiai. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau teismai, spręsdami žalos atlyginimo klausimą, vadovavosi ne Vokietijos teisės aktais, reglamentuojančiais transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, bet Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 62.2 punktu, kuris, kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje netaikytinas.

6. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad draudimo sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2009">3K-3-257/2009</a>). Tai reiškia, kad draudimo sutartis sudaroma draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ribose, kiek tai leidžiama įstatyme. TPVCAPDĮ nenustatyta galimybės sudaryti sutarties, kurioje kaip išlyga būtų įtvirtintas tam tikrų įstatymo nuostatų netaikymas. Aiškindamas priešingai, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo ir pažymi, kad ieškinio senatis nebuvo praleista. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, atitinka kasacinio teismo praktiką, kad ieškinio senatis skaičiuojama nuo dienos, kai draudimo kompanija sumoka draudimo išmoką korespondentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499/2012">3K-3-499/2012</a>).

2. Ieškovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>, išaiškino, kad TPVCAPDĮ taikymas dėl draudimo išmokos grąžinimo neįvykdžius draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti draudimo įmonę apie rizikos pasikeitimą atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

3. Ieškovas teigia, kad kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 795 taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>). Kasacinis teismas padarė išvadą, kad Taisyklių nuostatos dėl nesumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį norint vykti į kitą valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų.

Pagal 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Tai vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų (CPK 163 straipsnio 7 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra kilęs ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, už kurių pažeidimą ieškovas prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, teisėtumo. Sprendžiant dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo sumokėti dalį nukentėjusiems asmenims sumokėtų draudimo išmokų kyla ES direktyvų aiškinimo klausimų (šiai bylai ypač aktualios Direktyva 72/166/EEB, Direktyva 90/232/EEB ir Direktyva 2005/14/EEB), byloje yra poreikis išsiaiškinti, kuris ES teisės principų – sutarčių laisvės ir laisvo asmenų judėjimo – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiuose gintinas prioritetiškai.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje,,BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio, pakeisto Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, išaiškinimo, t. y. ar draudimo sutarties šalys turi teisę susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos; taip pat ar pirmiau nurodytas šalių susitarimas nepažeistų laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principo bei bendrojo Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principo.

Proceso įstatyme nenustatyta pareigos teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su analogišku prašymu kreipiamasi kitoje byloje. Tačiau toks teisinis reguliavimas nekliudo teismui spręsti dėl bylos sustabdymo savo iniciatyva, jei pripažįstama, kad kitoje byloje kreiptasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją sprendžiamam ginčui aktualių teisės normų aiškinimo klausimais, ir bylą sustabdyti yra būtina (CPK 163 straipsnis, 164 straipsnio 4 punktas). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjama byla stabdytina iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013 (CK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 164 straipsnio 4 punktu, 356 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Janina Januškienė