Dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-240-440/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03418-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5; 2.6.4; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. kovo 21 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5728-841/2017 pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei N. M., trečiajam asmeniui Daugiabučio namo savininkų Lieporių g. 11 bendrijai dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės N. M. 843,24 Eur nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad draudimo sutartimi buvo apdraustas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) 2016-10-08 butas buvo aplietas vandeniu dėl vandentiekio avarijos, įvykusios atsakovei N. M. nuosavybės teise priklausančiame bute. Ieškovas draudimo sutarties pagrindu kompensavo draudėjai 843,24 Eur nuostolių. Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens.

Atsakovė N. M. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad jos butu faktiškai naudojasi atsakovės sūnus R. M., turintis neįgalumą bei klausos negalią. 2016 m. spalio mėnesį name buvo jungiamas šildymas, sūnui buvo paduotas lapelis, ant kurio buvo užrašyta „nuorinti radiatorius“, sūnus atsuko nuorinimo ventilius, vienas ventilių sugedo, dėl to prasiveržė vanduo ir buvo aplieti žemiau esantys butai, taip pat ir I. S. priklausantis butas pirmame aukšte. Atsakovei priklauso penktame aukšte esantis butas. Po įvykusios avarijos ji pati asmeniškai ėjo į žemiau po jos butu esančius butus ir apžiūrėjo, kokia žala padaryta ir siūlė įvertinti padarytą žalą bei ją atlyginti. Keturiolikto buto savininkė žalą įvertino 100 eurų, jai atsakovė žalą atlygino, kitų butų savininkai teigė, kad pratekėjimai buvo nedideli, išdžiūvo ir jokios žalos nepatyrė bei neprašė jos atlyginti. Tik pirmame aukšte esančio buto savininkė I. S. atsakovės į savo butą neįleido, sugadinimų neparodė ir dėl žalos atlyginimo gera valia susitarti nepageidavo. Vienašališkai sudarytame ieškovės žalų administratoriaus P. K. 2016-10-10 defektiniame akte nurodyta, kad sugadintos kambario 2-2 grindys – 10 kv. m., kambario 2-3 grindys – 6 kv. m., koridoriaus 2-1 lubos – 0,5 kv. m., kambario 2-3 durys, kambario 2-2 siena – 6,5 kv. m. Ieškovo pateikti duomenys yra prieštaringi, nepagrindžia ir neįrodo realių nuostolių dydžio. Surašant defektinį aktą atsakovė bei namo bendrijos pirmininkė nedalyvavo, defektinis aktas surašytas su neaptartais ištaisymais, lokalinė sąmata nepatvirtinta atsakingų asmenų, neaiški šių asmenų kvalifikacija. Ieškinyje nepateikta jokių kitų duomenų, įrodančių apliejimu padarytos žalos mastą bei patirtos žalos dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas Šiaulių rūmai 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad draudėja I. S. buvo apdraudusi savo butą laikotarpiui nuo 2016-09-27 iki 2017-09-27 pagal Gyventojų turto draudimo liudijimą Nr. 300-0218788. 2016-10-11 surašytame pranešime apie žalą I. S. nurodė, kad „iš penkto aukšto buvo aplietas jos butas, aplietos sienos, lubos“. 2016-10-10 žalų administratoriaus P. K. surašytame defektiniame akte nurodyta, kad 2016-10-08 įvykusio įvykio apžiūra atlikta 2016-10-10, apgadintos grindys, sienos, lubos, durys. Ieškovas draudėjai I. S. 2016-11-03 išmokėjo 843,24 Eur draudimo išmoką, remdamasis 2016-11-03 sudaryta lokaline sąmata. Butas adresu (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei N. M.. Atsakovės N. M. sūnus R. M. yra neįgalus, jo darbingumas 35 proc., jis serga lengvu protiniu atsilikimu ir surdomutizmu. Atsakovė gera valia atlygino 14 buto savininkei J. M. 100 eurų už padarytą žalą. 2016-10-12 raštu informavo N. M. apie tai, kad administruoja žalą dėl draudėjo, gyvenančio (duomenys neskelbtini) patirtos žalos.

Teismas nurodė, kad draudėjos pranešime apie žalą nurodyta, jog aplietos buto sienos ir lubos, tačiau grindys jos pranešime iš viso neminimos, o P. K. sudarytame defektiniame akte nurodoma, kad reikia keisti 2 kambarių grindis, duris, dažyti lubas, tapetuoti vieną kambarį. Teismo vertinimu, lokalinė sąmata kelia abejonių, nes į ją įtrauktas lentinių grindų ardymas (nors defektiniame akte rašoma, kad visos grindys yra iš laminato), didžiausią žalos sumą sudaro laminato kaina – 360,65 eurų už 26,85 kv. m. ir jo keitimas – 140 Eur, viso 500,94 Eur be PVM vien už grindis, kurių 2016-10-11 pateiktame pranešime apie žalą I. S. net nemini.

Teismas pažymėjo, kad bylos žodinio nagrinėjimo metu atsakovė teigė, jog buvo nuvykusi į ieškovo patalpas Šiauliuose, gavo P. K. vizitinę kortelę ir jam skambino, kad atvyktų pakartotinai įvertinti žalą, tačiau P. K. tai padaryti atsisakė.

Teismas konstatavo, kad ieškovas netinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, nesirūpino ekonomišku prievolės įvykdymu, rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ir patikimai neįrodo realių nuostolių dydžio, todėl ieškovo ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas, priimdamas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir atmesdamas ieškovo ieškinį, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263, 6.266 ir 6.270 straipsnius, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo tokiose bylose suformuotos praktikos.

9.2. Atsakovė pripažino ir neginčijo žalos padarymo fakto, t. y. aplinkybės, kad vandens pratekėjimas įvyko iš jai priklausančio buto. Aplinkybes ji išdėstė atsiliepime į ieškinį, kuriame nurodė, kad sutinka su žalos padarymo faktu, tačiau nesutinka tik su žalos dydžiu. Be to, atsakovė atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad su kitais kaimynais sutarė dėl žalos atlyginimo dydžio, t. y. akivaizdu, kad atsakovė pripažįsta, jog vandens pratekėjimas įvyko iš jos buto ir ji yra atsakinga dėl šio įvykio. Be to, šias aplinkybes ji patvirtino ir teismo posėdyje.

9.3. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad buvo išmokėta per didelė draudimo išmoka ir, kad draudėja nepatyrė tokios žalos, kokia buvo išmokėta draudimo išmoka. Draudimo bendrovės atstovas buvo nuvykęs į įvykio vietą, apžiūrėjo apgadintas patalpas, surašė defektinį aktą, kuriame fiksavo užlieto turto apgadinamus.

9.4. Šiaulių apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius žalos atsiradimo priežastį bei dydį. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šiuos ieškovo argumentus, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodomus.

9.5. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad ieškovo lokalinė sąmata kelia abejonių, nes į ją įtrauktas lentinių grindų ardymas (nors defektiniame akte rašoma, kad visos grindys yra iš laminato). Grindys buvo paveiktos drėgmės, todėl jas reikėjo ardyti. Šiuo atveju ir buvo išardytas grindų laminatas - t. y. grindų ardymas, kadangi laminatas buvo išbrinkęs dėl vandens poveikio, todėl nebegalėjo būti daugiau naudojamas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė N. M. prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas valstybei. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Teismas atskleidė bylos esmę, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė CK 6.263, 6.266, ir 6.270 straipsnių nuostatas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokiose bylose. Apelianto kvestionuojame teismo sprendime pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas netinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, nesirūpino ekonomišku prievolės įvykdymu, rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindė ir patikimai neįrodė realių nuostolių dydžio. Surašant defektinį aktą, nėra duomenų, kad būtų pakviesta dalyvauti atsakovė ar daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos pirmininkė ar kitas atsakingas asmuo. Defektinis aktas surašytas su neaptartais ištaisymais. Ieškovo pateikta lokalinė sąmata nepatvirtinta atsakingų asmenų. Nėra duomenų apie defektinį aktą bei lokalinę sąmatą sudariusių asmenų kvalifikaciją, todėl visiškai neaišku ar ieškovės pateikti dokumentai sudaryti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų.

Teismas pagrįstai vertino apelianto pateiktų į bylą įrodymų prieštaringumą. Tai ir pačios draudėjos pateiktas pranešimas apie žalą, kuriame ji nurodo, kad aplietos buto sienos ir lubos, tuo tarpu grindys jos pranešime iš viso neminimos. Apelianto žalų administratoriaus P. K. sudarytas defektinis aktas, kuriame nurodoma, kad reikia keisti 2 kambarių grindis, duris, dažyti lubas, tapetuoti vieną kambarį. Apelianto teikiama lokalinė sąmata taip pat kelianti abejonių, nes į ją įtrauktas lentinių grindų ardymas (nors defektiniame akte rašoma, kad visos grindys yra iš laminato).

Civilinei atsakomybei kilti būtinos ir kitos sąlygos: tai ir pačios žalos padarymas bei teisingas pačios žalos nustatymas, tai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Nors teismas ginčijamame sprendime plačiau nepasisakė dėl konkrečių atsakovės neteisėtų veiksmų šiuo konkrečiu atveju, tačiau pažymi, kad vandens pratekėjimas iš atsakovės buto nebuvo nulemtas neteisėtų pačios atsakovės veiksmų kaip negebėjimo tinkamai naudotis savo turtu. Atsakovės butu, esančiu (duomenys neskelbtini) faktiškai naudojasi atsakovės sūnus R. M., gim. 1979-01-26, turintis neįgalumą bei klausos negalią (surdomutizmą). Atsakovei niekas neparodė padarytos žalos, nekvietė atsakovės, surašant defektinį aktą. Todėl nesutinka, kad apeliantas neturi pareigos pateikti konkrečius padarytos žalos įrodymus, bendradarbiauti žalos nustatymo klausimu, teisingai ir pagrįstai nustatyti padarytą žalą, jeigu ji padaryta.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl turto draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas. Bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad asmuo, nurodytas kaip atsakovas yra kaltas dėl kilusios žalos, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDc0LTIxOS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-474-219/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-474-219/2017">e3K-3-474-219/2017</a>).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Iš ieškovo į bylą pateikto Gyventojų turto draudimo liudijimo Nr. 300-0218788 kopijos matyti, kad I. S. su ieškovu sudarė gyventojų turto draudimo sutartį. Byloje pateikta I. S. ieškovui (draudikui) adresuoto pranešimo apie žalą kopija, iš kurios turinio matyti, kad ieškovė I. S. 2016-10-11 informavo draudiką apie jos buto užliejimą, nurodydama, jog iš penkto aukšto 18 buto buvo aplietas jos butas, aplietos sienos ir lubos, apie įvykį žino bendrijos pirmininkė O. S.. Byloje taip pat pateiktas ieškovo 2016-10-10 Defektinis aktas, pasirašytas I. S. ir draudiko atstovo žalų administratoriaus P. K., kuriame apžiūros metu nustatyti šie turto sugadinimai: kambario 2-2 grindys – 17,3 m2, kambario 2-3 grindys – 6 m2, koridoriaus 2-1 lubos – 3,49 m2, kambario 2-3 durys, kambario 2-2 siena – 13,95 m2, grafoje „įvykio aplinkybės“ nurodyta, kad iš 5 aukšto 18 buto aplietas draudėjos butas, apgadintos grindys, sienos, lubos, durys. Byloje pateikta 2016-10-28 ieškovo atstovės jaunesniosios turto žalų ekspertės B. Š. pasirašyta lokalinė sąmata 843,24 Eur sumai. Mokėjimo nurodymo kopija patvirtina, kad ieškovas yra atlyginęs I. S. žalą pagal pateiktą sąmatą 843,24 Eur sumai. Atsakovė N. M. pateikė į bylą raštelį, iš kurio matyti, kad atsakovė 14 buto savininkei J. M. atlygino 100 Eur dydžio žalą, padarytą dėl 2016-10-08 pratekėjusio vandens.

Byloje ginčo dėl žalą sukėlusio įvykio ir atsakovės kaltės byloje nėra, atsakovė savo atsakomybės dėl buto užliejimo neneigia, tačiau nesutinka su atlygintinos žalos dydžiu. Ginčas byloje yra kilęs tarp draudiko (ieškovo), išmokėjusio draudėjui (I. S.) draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui, dėl kurio pripažinta atsakovės N. M., kaip buto savininkės kaltė. Ieškovas reikalavimą priteisti žalą iš atsakingo asmens, atsakovės N. M. reiškė esant draudiminiam įvykiui dėl nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos, pagal jo sudarytą sutartį su I. S., subrogacijos pagrindais (CK 6.1015 straipsnis). Todėl, sprendžiant šalių ginčą, taikytinos tiek draudimo santykius, tiek civilinę deliktinę atsakomybę reguliuojančios teisės normos.

Dėl žalos dydžio

16. CK 6.245 straipsnio 1 dalis kurioje suformuluota bendroji civilinės atsakomybės samprata numato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė, pagal 6.245 straipsnio 4 dalį yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.246 straipsnis numato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakomybei kilti būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėto veikimo (neveikimo) ir kilusių pasekmių.

17. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (6.247 straipsnis). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 248 straipsnio 1dalis). Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 248 straipsnio 2, 3 dalys).

18. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia įstatymo numatyta situacija, kai deliktinės atsakomybės subjektas, kaltas dėl žalos kilimo asmuo, turi padengti ieškovo, ryšium su draudimo sutarties vykdymų turėtas išlaidas.

19. CK 6.987 straipsnis draudimo sutartį apibūdina kaip sutartį, kuria viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

20. CK 6.997 straipsnio 1,2 dalys nustato, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės). Draudėjas (naudos gavėjas) už draudiminę apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytais terminais nustatyto dydžio pinigų sumą ar sumas (draudimo įmoką (premiją). Taigi, tarp nukentėjusiojo asmens I. S. buvo sudaryta atlygintinė turto draudimo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo įsipareigojęs atsitikus draudiminiam įvykiui, išmokėti draudimo išmoką, kuri savo ruožtu paskaičiuojama pagal tam tikras taisykles.

21. Kaip minėta CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Tačiau reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, ir žalos dydis nustatinėjamas ne pagal draudimo santykius reguliuojančias teisės normas, tame tarpe ir žalos atlyginimo bei draudimo išmokos dydžio nustatymo taisykles reguliuojančias draudimo šalių santykius, kuriomis remia savo reikalavimus apeliantas, bet pagal CK normas, reguliuojančias asmens deliktinę atsakomybę. Ieškovas draudimo santykiuose su trečiuoju asmeniu (I. S.) būdamas atlygintinės sutarties šalis, verslininkas, kurio verslo esmę sudaro tai, kad jis už tam tikrą mokestį - draudimo įmoką garantuoja kitos šalies turto ar kitokio intereso apsaugą ir veikia savo rizika, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Todėl pagrįsta tikėtis ir reikalauti jo didesnio atidumo ir rūpestingumo bei operatyvumo apskaičiuojant ir išmokant draudimo išmokas. Pastebėtina, kad draudimo išmokos dydį nustato pats draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudiminio įvykio susidariusius nuostolius, draudimo sumą, draudimo vertę, kitas reikšmingas aplinkybes, remdamasis draudėjo pateiktais duomenimis, savo paties surinkta informacija ir ekspertų išvadomis.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pagrįstai vadovavosi civilinės atsakomybės bendrosiomis ir deliktinės atsakomybės bei žalos atlyginimo CK normomis, lemiančiomis, ne tik už žalą atsakingo asmens pareigą atlyginti žalą, bet ir žalą patyrusio asmens pareigą įrodyti žalos dydį, kuris nebūtinai turi sutapti su draudimo išmokos suma, nustatyta remiantis draudimo santykius reguliuojančiomis teisės normomis. Pažymėtina, kad visiškas nuostolių atlyginimo principas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų nepadarius žalos. Tai reiškia, kad iš žalos padariusio asmens negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos, kas reikštų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą.

23. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl sunaikinto turto atkuriamosios vertės nustatymo, pabrėžė jog žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166/2009">3K-3-166/2009</a>).

24. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamosios vertės metodą, paskaičiuojant kiek kainuotų atkurti prieš turto sugadinimą buvusios būklės turtą. Minėtoje Kasacinio teismo nutartyje teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu, o žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, remiantis CPK suformuluotomis taisyklėmis.

25. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus dėl I. S. turto sužalojimo, ieškovo reikalavimą atlyginti nuostolius subrogacijos tvarka atmetė pagrįstai, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė sąmatoje nurodytų nuostolių. Teismas bylos žodinio nagrinėjimo metu nustatė, kad žalų administratorius P. K. patalpų apžiūros metu (2016-10-08) fotografavo dėl apliejimo atsiradusius defektus, nuotraukas siuntė į centrinę draudimo kompanijos būstinę, kuriomis vadovaudamiesi specialistai sudarė lokalinę sąmatą, tačiau nuotraukų, kaip tiesioginių žalos įrodymų, pirmosios instancijos teismui nepateikė.

26. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad lokalinė sąmata, kuria vadovaujantis ieškovas paskaičiavo ir nukentėjusiam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką, kelia abejonių. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, į lokalinę sąmatą įtrauktas lentinių grindų ardymas, laminuotų grindų danga, kai tuo tarpu I. S. 2016-10-11 Pranešime apie žalą net nenurodė, jog buvo sugadintos grindys ar laminatas. Apelianto atstovas P. K. teismo posėdyje nurodė, kad pranešime apie žalą grindų pažeidimai nebuvo nurodyti todėl, kad vandens poveikis laminuotoms grindims atsiranda ne iš karto, nes tik grindims išbrinkus, jos deformuojasi, tačiau apeliacinio teismo pažymėtina, kad butas nebuvo apžiūrėtas pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2017-11-03 teismo posėdžio garso įrašą, atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas liudytojas teismo posėdžio metu pripažino, kad į draudėjos I. S. butą jis buvo nuvykęs tik vieną kartą, t. y. buto užliejimo dieną –2016-10-08. Taigi, žalų administratorius P. K. pakartotinai I. S. bute nesilankė ir jokių grindų defektų nebenustatinėjo, pakartotinio defektinio akto nesurašė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojas P. K. argumentai, kad grindų pažeidimai nebuvo nurodyti defektiniame akte vien todėl, kad jie išryškėjo vėliau, – laminatui išbrinkus, nepagrįsti nes papildomos faktinės aplinkybės nebuvo nustatinėjamos. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, šalių, trečiojo asmens, liudytojo paaiškinimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad žalą patyręs asmuo neįrodė, kad buvo sugadintos I. S. buto grindys, todėl spręstina, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė žalą dėl grindų sugadinimo.

27. Ieškovės atstovo sudarytame defektiniame akte nėra tiksliai aprašytas reikalaujamų darbų pobūdis, nėra nurodytos tikslios pažeidimų vietos, o lokalinėje sąmatoje nurodyta darbų dalis yra nesusijusi su remonto kaštais, jų įtraukimas į sąmatą yra nepagrįstas įrodymais. Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir, bendradarbiaudamas su savo draudėju, siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę. Ieškovės lokalinėje sąmatoje nurodyta darbų dalis (aukščiausios kokybės apmušalų pakeitimas, anksčiau dažytų lubų labai geras dažymas emulsiniais dažais, nuvalant senus dažus ir glaistant, grindų dangos priežiūra, padengiant polietilenine plėvele, šiukšlių valymas iš patalpų, papildomų medžiagų vertė 3 proc., statybvietės išlaidos 9 proc.) kelia abejonių. Jų įtraukimas į sąmatą nėra pagrįstas jokiais įrodymais, byloje nėra pateiktos apžiūros fotonuotraukos. Draudimo bendrovė sudarė tik preliminarią sąmatą, kurioje buvo apskaičiuotas padarytos žalos dydis. Ieškovės pareiga yra įrodyti, koks buvo padarytos žalos mastas, kad atlygino nukentėjusiajai tiek, kiek ji realiai neteko, nesudarant jai sąlygų nepagrįstai praturtėti. Apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo spręsti, kad atsakovė pagrįstai abejoja dėl draudėjai I. S. padarytos žalos dydžio, kadangi nei apžiūrint butą, nei vėliau atsakovei išreiškus norą pakartotinai įvertinti žalą, atsakovė nebuvo kviečiama ir žalos reguliavimo procese nedalyvavo, nors 2016 m. spalio 10 d. ieškovės atstovo sudarytame defektiniame akte numatyta eilutė, kurioje turėtų būti suinteresuoto asmens vardas, pavardė ir parašas. Atsakovės N. M. parašo defektiniame akte nėra. Tai, kad buto nebuvo leidžiama apžiūrėti patvirtino ir trečiojo asmens atstovė. Atsakovė turėjo teisę aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese bei susipažinti su visa draudiminio įvykio medžiaga, siūlyti pasekmes šalinti gera valia, tačiau ši galimybė jai nebuvo suteikta. Atsakovės teigimu, ji buvo nuvykusi į ieškovo būstinę, skambino žalų administratoriui P. K., prašė sudaryti jai galimybę dalyvauti buto apžiūroje, įsitikinti padarytos žalos apimtimi, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, todėl ji turi teisę ginčyti ieškovo nurodytą žalos dydį. Liudytojas P. K. šių aplinkybių neneigė.

28. Be to, kaip nurodė atsakovė N. M., su buto Nr. 14 savininke J. M., kurios butas randasi ketvirtame aukšte, tiesiog po atsakovės butu ir didžiausia vandens srovė teko būtent šiam butui, susitarė gera valia, sumokėdama jai 100 Eur dydžio žalą. Antro bei trečio aukšto kaimynai dėl žalos atlyginimo į atsakovę iš viso nesikreipė, nors šie butai turėjo nukentėti labiau nei pirmame aukšte esantis I. S. butas. Antro aukšto gyventojas L. B. 2017-09-07 teismo posėdyje nurodė, kad jo butas dėl vandens nutekėjimo nenukentėjo, jis jokių pretenzijų atsakovei neturi. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjęs asmuo I. S. remontavo savo butą, todėl, apeliacinio teismo vertinimu, defektai ir sugadinimai galėjo būti tokie nežymūs, jog trečiasis asmuo galimai nutarė jų nešalinti.

29. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.24⁷, 6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turi įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė atsakovo veiksmai ar neveikimas. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus ar neveikimą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas net neįrodinėjo atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės bei priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės nurodytos patirtos žalos, nors iš esmės atsakovė neneigė, kad butai buvo aplieti dėl jos neįgalaus sūnaus veiksmų, iš esmės dėl jos kaip buto savininkės kaltės. Tačiau ieškovė nustatydama žalos dydį privalėjo pateikti įrodymus patvirtinančius kad faktiškai konkreti žala buvo padaryta. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovas neįrodė visų atsakovės N. M. civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Ieškovas neįrodė, kad neteisėtais atsakovės veiksmais, buvusiais priežastiniame ryšyje su žalos kilimu, jis patyrė 843,24 Eur dydžio nuostolius, kuriuos turi pareigą atlyginti atsakovė. (CPK 178 straipsnis).

31. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03OC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-78/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-78/2010">3K-3-78/2010</a>). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296/2009">3K-3-296/2009</a>, nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>, nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2011">3K-3-52/2011</a>). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Dėl bylos procesinės baigties.

Kaip jau minėta, įrodyti žalos dydį yra žalą patyrusio asmens, kurio vietoje subrogacijos pagrindu pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatas atsiduria žalą atlyginęs draudikas, taigi, įrodinėti, kad nustatytas žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas privalėjo ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, daro išvadą, jog ieškovas neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, kaip to reikalauja CPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės bei aukščiau nurodyta teismų formuojama praktika ginčo klausimu. Ieškovas nepateikė žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinus aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad apeliantas-ieškovas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas valstybei, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė