M. K. pagal BK 138 str., 28 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-17-648/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00873-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

1.2.4.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam M. K. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,

nukentėjusiojo – civilinio ieškovo Š. V. atstovei advokatei Kristinai Rutkauskienei,

viešame teismo posėdyje, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį, M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo vieneriems metams bausme, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio priėmimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš M. K. nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui Š. V. priteista 3456,35 Eur turtinės ir 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 3456,35 Eur ir 4000 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš M. K. civilinei ieškovei Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 1146,15 Eur atlyginimo už Š. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš M. K. nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui Š. V. priteista 1300 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi M. K., kaltintam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1, 2 dalimis, nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo – civilinio ieškovo Š. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Nukentėjusiojo – civilinio ieškovo Š. V. prašymas priteisti išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo – civilinio ieškovo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

M. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2020 m. gruodžio 26 d. apie 3.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu tyčia kumščiu suduodamas ne mažiau kaip vieną kartą Š. V. į veidą, taip padarydamas jam abipusį apatinio žandikaulio lūžį, nukentėjusiajam Š. V. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro R. Binkio ir nukentėjusiojo – civilinio ieškovo Š. V. apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog M. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnio 2 dalis), padarė nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi atskirais įrodymais arba jų dalimis, nevertino įrodymų visumos, padarė nepagrįstas išvadas dėl atskirų įrodymų patikimumo, išskirtinį dėmesį suteikė M. K. parodymams, todėl nepagrįstai pripažino, kad M. K. gynėsi nuo pavojingo, realaus, akivaizdaus Š. V. kėsinimosi į jo sveikatą, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

1.1. Nebuvo objektyvaus pagrindo netikėti ir nesivadovauti nukentėjusiojo Š. V. duotais parodymais, nes jie, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl esminių kaltinime nurodytų aplinkybių yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (specialisto išvada apie Š. V. padarytus sužalojimus, iš dalies liudytojų G. K., V. S., liudytojų M. S., D. L., A. V. parodymai). Priešingai, M. K. nurodomas aplinkybes, kad Š. V. pasikėsino į jo sveikatą – pirmas sudavė M. K. smūgį į pakaušį (be to, kad paties M. K. ir galimai bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo M. K. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, todėl nepatikimi), paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad M. K. padaryta veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas G. Bukauskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

1.2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir BPK 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus. Šis teismas savo sprendimą, jame pateiktas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo grindė išimtinai nukentėjusiojo Š. V. parodymais, suteikdamas jiems išskirtinę įrodomąją reikšmę, neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, joje esančius prieštaravimus aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl M. K. kaltės, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, prieštaravimų pašalinimu ar jų paaiškinimu, atskirų bylos duomenų sugretinimu. Dėl paminėtų padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apygardos teismas netinkamai pritaikė ir BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias būtinąją gintį ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

1.3. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai, jog jis pirmas M. K. nesudavė, buvo nuoseklūs, iš esmės nuosekliai jis parodė ir aplinkybes dėl konflikto pradžios, tačiau vien tik asmens parodymų nuoseklumas per se (pats savaime) neleidžia daryti išvados apie šių parodymų patikimumą. Asmens parodymus, ypač kai jis neabejotinai tiek procesiškai, tiek finansiškai suinteresuotas atsakomybę už padarinius, kilusius dėl jo paties veiksmų, perkelti nuteistajam, privalu patikrinti itin kruopščiai ir jais turi būti remiamasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų šaltiniams. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šioje byloje M. K. apkaltinamąjį nuosprendį, to nepadarė.

1.4. Apygardos teismas, pripažindamas nukentėjusiojo Š. V. parodymus patikimais, nurodė, kad juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai – specialisto išvada, iš dalies liudytojų G. K., V. S. parodymai, liudytojų M. S., D. L., A. V. parodymai.

1.5. Tačiau specialisto išvada apie Š. V. padaryto sužalojimo pobūdį, sveikatos sutrikdymo laipsnį nepatvirtina jokių aplinkybių, inter alia (be kita ko), nukentėjusiojo parodymų, apie įvykusio konflikto pradžią, jo eigą, reikšmingų būtinosios ginties situacijos vertinimui. Specialisto išvada iš dalies net paneigia nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad įvykio dieną jam buvo suduotas ne vienas smūgis.

1.6. Vertindamas liudytojos G. K. parodymus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nutylėjo apie juose esančius prieštaravimus, jų nepašalino. Šios liudytojos – nukentėjusiojo merginos – parodymai ne tik nenuoseklūs, bet jie ir nesutampa su kitų liudytojų, nuteistojo ir net su paties nukentėjusiojo parodymais. Nesutapimai nėra neesminiai – parodymai nesutapo tiek dėl konflikto pradžios, tiek dėl Š. V. išėjimo į lauką aplinkybių, tiek dėl asmenų elgesio po M. K. nukentėjusiajam suduoto smūgio. Apygardos teismas svarbiais laikė liudytojos G. K. parodymus, kad M. K. po įvykio jai pasakė, jog nesuprato, kodėl ir už ką M. K. trenkė Š. V., trenkė iš niekur nieko; taip pat tai, kad liudytoja neparodė, jog M. K. būtų sakęs, kad Š. V. trenkė M. K.. Tačiau tokių šios liudytojos parodymų nepatvirtino nei M. K., nei V. S.. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, liudytojos G. K. parodymus įvertino išsamiai, palygino juos su kitais byloje esančiais įrodymais bei nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis.

1.7. Iš nuosprendžio turinio neaišku, kokius nukentėjusiojo parodymus (jų dalį), reikšmingus būtinosios ginties situacijos vertinimui, patvirtina jame išdėstyti nuteistojo draugės V. S. parodymai. Nurodyti V. S. parodymai patvirtina tik tai, kad tarp Š. V. ir M. K. bylai aktualiu laiku įvyko konfliktas, nukentėjusysis buvo agresyvus ir nekontroliuojamas. Jokia platesnė šios liudytojos parodymų analizė skundžiamame nuosprendyje nėra atlikta. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo V. S. parodymus, iš kurių matyti, kad, pradariusi duris, ji pamatė M. K. laikantį Š. V. už rankos ir taip bandantį šį sustabdyti, sulaikyti. Šis teismas palygino šiuos parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė išvadą, kad šios, nors ir tiesiogiai konflikto nemačiusios, liudytojos parodymai kartu su kitais įrodymais patvirtina būtent M. K. nurodytas aplinkybes apie pastarojo ir Š. V. išėjimą į lauką, apie jų elgesį iki tol bei tolesnius veiksmus. Taigi, liudytojos V. S. parodymai ne patvirtina, bet paneigia nukentėjusiojo bei liudytojos G. K. parodymų teisingumą, tačiau, juos vertindamas selektyviai, apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą.

1.8. Liudytojų M. S., D. L., A. V. parodymai, taip pat dalis liudytojos G. K. parodymų yra išvestiniai iš Š. V. parodymų, jie neturi jokios savarankiškos įrodomosios vertės.

1.9. Š. V. parodymus, be kita ko, paneigia byloje nustatytos aplinkybės apie jo elgesį tiek įvykio metu, tiek ir vėliau po jo. Byloje įrodyta, kad kai kilo įtampa tarp Š. V. ir M. K., siekdamas išvengti konflikto, nuteistasis išėjo į kiemą, paskui jį savo iniciatyva išėjo ir nukentėjusysis, t. y., priešingai nei M. K., Š. V. siekė ne išvengti konflikto, bet jį plėtoti. Po to, kai M. K. gindamasis sudavė Š. V. į veidą ir konflikto dalyviai išsiskirstė, Š. V. per liudytoją M. K. M. K. vėl išsikvietė į lauką, jie susitiko (duomenys neskelbtini), iš ten vėl pirmasis pasišalino M. K.. Liudytojos V. S., M. K. ir iš dalies G. K., Š. V. parodymais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, grįžus į V. S. namą, Š. V. buvo itin įsiaudrinęs, iš jo buvo paimti automobilio rakteliai, kad jis apsvaigęs nuo alkoholio nevairuotų, tačiau pastarasis, pargriovęs G. K., iššoko pro langą. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, priešingai nei Š. V., M. K. nebuvo agresyviai nusiteikęs, jis nesiekė konfliktuoti su Š. V..

1.10. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pagrįstai atsižvelgė ir į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Š. V. kreipimusi į gydymo įstaigą, teisėsaugos pareigūnus, pagrindžiančias jo motyvą neigti savo veiksmus, kurie ir nulėmė jam padarytą sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo veiksmai – nesikreipimas iš karto po įvykio į teisėsaugos institucijas, siūlymas M. K. atlyginti jam padarytą žalą, sumokant 10 000 Eur, melas gydymo įstaigai apie traumos atsiradimą – buvo nulemti pragmatiškų tikslų. Dėl savo paties veiksmų (ne varžybų metu) atsiradę sužalojimai Š. V., kaip profesionaliam sportininkui, reiškė kontrakto pažeidimą ir dėl to kylančias neigiamas pasekmes, todėl pastarasis stengėsi išvengti įvykio viešinimo.

1.11. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nei M. K., nei jo tėvas niekada nesitarė su nukentėjusiuoju, šio tėvu dėl žalos atlyginimo. M. K. Š. V. ir kitiems su juo susijusiems asmenims pasiūlė, turint pretenzijų, kreiptis į teisėsaugos institucijas. Priešingai, Š. V. ir jo aplinkos žmonės persekiojo M. K., reikšdami jam turtines pretenzijas, tokiu būdu, be kita ko, siekė nuslėpti nagrinėjamus įvykius ir pagrįsti savo versiją apie netyčinį Š. V. susižalojimo pobūdį, reikšmingą šio prisiimtiems profesiniams įsipareigojimams. Visas šias aplinkybes, kurios neabejotinai turi reikšmės nukentėjusiojo parodymų vertinimui, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino kitų įrodymų kontekste, priešingai, apygardos teismas to nepadarė.

1.12. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai skirtingai vertino ir M. K. bei liudytojo M. K. parodymus. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. K. ir liudytojo M. K. parodymų patikimumą, neįvertino šio liudytojo, kaip M. K. draugo, galimo suinteresuotumo duoti šiam palankius parodymus, taip pat M. K. siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, jų parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, M. K. pateiktos versijos dėl gynybos nelogiškumo, tačiau tokius pačius kriterijus pats apygardos teismas turėjo taikyti, vertindamas ir Š. V. bei jo merginos liudytojos G. K. parodymų patikimumą, bet to nepadarė. Priešingai, ignoravo ir nutylėjo daug juose esančių vidinių bei tarpusavio prieštaravimų, logikos spragų ir kitas svarbias aplinkybes.

1.13. Nors liudytojas M. K. yra M. K. draugas, jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Byloje nustatyta, kad šis liudytojas nuo pat proceso pradžios davė nuoseklius parodymus apie jam žinomas aplinkybes, kurias atitinkamose dalyse patvirtino ne tik M. K., bet ir kiti asmenys, inter alia, ir pats Š. V.. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, itin kruopščiai ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino šio liudytojo parodymus, juos palygino su kitais bylos duomenimis ir pagrįstai pripažino patikimais.

1.14. Kaltinamojo parodymai, vertinant pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas taisykles, gali būti pripažįstami nepatikimais (vertinami kritiškai) tik dėl to, kad yra nenuoseklūs, prieštaringi ar paneigti kitais bylos įrodomaisiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamų įrodymų tyrimą ir nekaltumo prezumpcijos reikalavimus atitinkantį jų vertinimą, tokių aplinkybių nenustatė, pagrįstai konstatavo, kad M. K. parodymai nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti įrodymų šaltiniai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas išvadas apie M. K. parodymų dėl Š. V. jam suduoto smūgio nenuoseklumą pagrindė formaliais argumentais, neesminiais parodymų neatitikimais, susijusiais su parodymų detalumu atskirų apklausų metu. Tačiau M. K. nurodytos esminės aplinkybės apie jam suduotą smūgį visada buvo nuoseklios, jas iš dalies patvirtina liudytojų V. S., M. K. parodymai, taip pat paties Š. V. elgesys įvykio vakarą. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad M. K. tiek iki smūgio sudavimo, tiek po to apskritai vengė bet kokio galimo fizinio konflikto su Š. V..

1.15. Taigi, būtent pirmosios instancijos teismas padarė teisingą, išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių įvertinimu pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiojo Š. V. parodymų apie smūgio sudavimo jam aplinkybes nepatikimumo. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados yra nulemtos esminių BPK pažeidimų.

1.16. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusysis Š. V. elgėsi agresyviai, prieš pirmą kartą matomą M. K. naudojo fizinį smurtą – pagal kūno sudėjimą būdamas gerokai pranašesnis, M. K. sudavė smūgį į galvą. Šis teismas, konstatavęs, kad Š. V. pirmas užpuolė M. K., o tai kėlė grėsmę ir realų pavojų pastarojo sveikatai, padarė pagrįstą išvadą, jog M. K. smurtą panaudojo ne nukentėjusiojo puolimo, o gynybos tikslais. M. K. turėjo teisę į būtinąją gintį ir ja teisėtai, neperžengdamas ribų, pasinaudojo. BK 28 straipsnio nuostatų netinkamą taikymą konstatavęs apeliacinės instancijos teismas, nors ir sukritikavo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, byloje esančiais įrodymais apylinkės teismo išvadų, kad M. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nepaneigė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. K. gynėjo advokato G. Bukausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius, nesutikdamas su M. K. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinosios ginties situacijos byloje nagrinėjamo įvykio metu buvimo, nukentėjusiojo Š. V. parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nepašalino atskiruose įrodymuose ir tarp atskirų įrodymų šaltinių esančių prieštaravimų, juos vertino nuteistojo nenaudai, taip pat nepagrįstai nepatikimais pripažino M. K. ir liudytojo M. K. parodymus, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus.

Pažymėtina tai, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.???

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių, reglamentuotų BPK XXIII skyriuje (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67/2012, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015).

Svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491-303/2015, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-174-303/2019).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir teismo nuosprendžio surašymo, daro išvadą, kad paminėti nuteistojo M. K. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimdamas M. K. apkaltinamąjį nuosprendį, laikėsi pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir juos detalizuojančių teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų.

Baudžiamojo proceso įstatymas apeliacinės instancijos teismui suteikia teisę tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek, atlikus įrodymų tyrimą, kartu su esamais vertinti naujus įrodymus ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtus nuosprendžius ar nutartis. Taigi, apeliacinės instancijos teismo pareiga užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Pagal teismų praktiką sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-507/2016, 2K-324-976/2018).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bylos aplinkybės buvo ištirtos išsamiai ir visapusiškai, ištirti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, teisiamojo posėdžio metu išsamiai apklausti visi nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšmingos informacijos turintys asmenys, naujų duomenų, kuriuos reikėtų ištirti, byloje nėra, o pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ištyrimas naujų, dar nenustatytų aplinkybių neleis nustatyti, byloje įrodymų tyrimo neatliko (jo neprašė atlikti ir proceso dalyviai). Šis teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties nutraukti M. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, teisėtumą ir pagrįstumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais arba jų dalimis, nevertino jų visumos, atskirus įrodymus nepagrįstai pripažino patikimais, išskirtinį dėmesį suteikė M. K. parodymams ir jo pateiktai būtinosios ginties versijai.

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, priešingai kasacinio skundo argumentams, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas pirmosios instancijos teismo BK 28 straipsnio nuostatų netinkamą taikymą ir pripažindamas, kad M. K. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, gretindamas juos tarpusavyje, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą. Apygardos teismas išvadas, kad nuteistasis nukentėjusiajam Š. V. nesunkiai sutrikdė sveikatą, nagrinėjamo įvykio metu nekilus būtinosios ginties situacijai, padarė įvertinęs M. K., nukentėjusiojo Š. V., liudytojų G. K., V. S., M. S., D. L., A. V., M. K. parodymus, prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Š. V. patirtų sužalojimų, jų atsiradimo mechanizmo, parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis. Paminėtus įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, gretindamas juos tarpusavyje ir susiedamas į vientisą loginę grandinę, nė vienam iš bylos įrodymų, priešingai kasatoriaus teiginiams, neteikdamas išskirtinės, dominuojančios reikšmės.

Skundžiamame nuosprendyje byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu, be kita ko, pateiktos aiškios, logiškos ir išsamiai motyvuotos išvados tiek dėl nukentėjusiojo Š. V., tiek ir dėl nuteistojo M. K., liudytojo M. K. parodymų patikimumo, kartu sukritikuojant ir paneigiant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šių asmenų byloje duotų parodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl paminėtų tiesiogiai įvykyje dalyvavusių, jį mačiusių asmenų, taip pat kitų byloje kaip liudytojų apklaustų asmenų proceso metu duotų parodymų patikimumo, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, ne tik kruopščiai išanalizavo jų nuoseklumą ir detalumą, bet ir gretino juos tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo Š. V. parodymus ir pripažindamas juos nepatikimais, padarė neteisingas išvadas dėl jų nuoseklumo, sureikšmino juose esančius neesminius neatitikimus, nevertino jo parodymų kitų bylos įrodymų kontekste, o M. K., liudytojo M. K. parodymams byloje esančių įrodymų grandinėje suteikė išskirtinę reikšmę, jų atskirų apklausų metu dėl esminių įvykio aplinkybių esančius prieštaravimus ignoravo ir nutylėjo, o tai nesuderinama su BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais įrodymų vertinimo reikalavimais. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, priešingai kasacinio skundo teiginiams, skundžiamame nuosprendyje buvo įvertintos ir kasatoriaus akcentuojamos aplinkybės, susijusios su Š. V. kreipimusi į teisėsaugos pareigūnus, gydymo įstaigą, jo kaip profesionalaus sportininko galimu kontrakto pažeidimu bei siekiu gauti M. K. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą be teisėsaugos institucijų įsikišimo.

Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad liudytojų M. S., D. L., A. V. parodymai, taip pat dalis liudytojos G. K. parodymų yra išvestiniai iš Š. V. parodymų, todėl jie neturi savarankiškos įrodomosios vertės. Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Apeliacinės instancijos teismas nuo šios teismų praktikos nenukrypo, pagrįstai vertino ir tiesioginius, ir netiesioginius bylos įrodymus ir jų visumos pagrindu padarė apibendrintas faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas tiek dėl būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu buvimo, tiek ir dėl M. K. kaltės, padarius Š. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes daryti kitokias išvadas neturi pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą, nepadarė.

Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties – nustatymo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje M. K. kumščiu sudavė nukentėjusiajam Š. V. į veidą, taip padarė jam abipusį apatinio žandikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam Š. V. sveikatą. Kasatorius, kasaciniame skunde ginčydamas apeliacinės instancijos teismo M. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, teigia, kad jo ginamasis tokius veiksmus atliko įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį.

BK

Teismų praktikoje pagal šias baudžiamojo įstatymo nuostatas išskirtos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015, 2K-38-788/2020 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai padarė skirtingas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu buvimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. K. prieš nukentėjusįjį Š. V. fizinį smurtą panaudojo tik po to, kai pastarasis pirmas užpuolė M. K. ir jam trenkė į galvą, t. y. M. K. nukentėjusiajam Š. V. trenkė gindamasis, akivaizdžiai kilus grėsmei jo sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymų visetą, su tokia apylinkės teismo iš esmės tik paties M. K. ir jo draugo liudytojo M. K. parodymų pagrindu padaryta išvada nesutiko. Šis teismas, nustatęs, kad Š. V., išėjęs paskui M. K. į lauką, prieš šį fizinio smurto nenaudojo – jo abiem rankomis nestūmė ir jam į pakaušį nesudavė, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad M. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei įvykio dalyvių veiksmus konstatuodamas būtinosios ginties situacijos, M. K. prieš nukentėjusįjį Š. V. panaudojant fizinį smurtą, nebuvimą, baudžiamojo įstatymo aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė apeliacinės instancijos teismas.

Minėta, kad pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, nustatė, kad konfliktas tarp M. K. ir nukentėjusiojo Š. V. įvykio vakarą kilo dėl menkavertės dingsties – Š. V. sudainavus dainos žodžius „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, po ko M. K. pradėjo reikšti nepasitenkinimą, iš namo išėjo į lauką, o paskui jį išėjo ir Š. V. bei byloje kaip liudytojas apklaustas M. K.. Kai Š. V. paskui M. K. išėjo į lauką, nuteistasis pasakė „ko čia dainuoji, prieš mergas nori pasirodyti“ ir sudavė Š. V. į kairę ir dešinę veido puses. Iš karto po fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo pribėgo M. K., pastarasis, atsistojęs tarp M. K. ir Š. V., neleido šiems suartėti. Apygardos teismas, įvertinęs ne tik nukentėjusiojo, bet ir byloje kaip liudytojų apklaustų G. K., V. S., M. S., D. L., A. V. proceso metu duotus parodymus, nustatė, kad nukentėjusysis Š. V., prieš M. K. panaudojant fizinį smurtą, prieš nuteistąjį fizinio smurto nenaudojo, jam į galvos sritį nesudavė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs M. K. viso proceso metu keltą būtinosios ginties versiją, konstatavo, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojas M. K., proceso metu nurodydami Š. V. kėsinimosi į M. K. sveikatą aplinkybes, nebuvo nuoseklūs, jų nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai (išsamus parodymų vertinimas išdėstytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17 ir 18 punktuose). Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo ir liudytojo parodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas įvertino nuteistojo ir liudytojo M. K. parodymus, duotus viso proceso metu, sugretino juos su kitais bylos įrodymais ir, pasiremdamas įrodymų visuma, padarė pagrįstas išvadas šiuo klausimu.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis Š. V. neatliko veiksmų, kurie būtų kėlę nuteistojo M. K. sveikatai realią ir akivaizdžią grėsmę, dėl kurios jam būtų reikėję gintis. Priešingai, teismas nustatė, kad pats nuteistasis, būdamas neblaivus, pasižymėjo impulsyviu ir įvykio situacijai neadekvačiu elgesiu, tyčia sudavė Š. V. kumščiu ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, taip nukentėjusiajam padarė abipusį apatinio žandikaulio lūžį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnis) ir kvalifikuodamas M. K. veiksmus kaip nesunkų nukentėjusiojo Š. V. sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 1 dalis), taip pat ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Dėl proceso išlaidų nukentėjusiajam atlyginimo priteisimo

Kasacinės instancijos teismui nukentėjusiojo atstovė pateikė prašymą dėl Š. V. patirtų atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo. Prašoma iš nuteistojo M. K. nukentėjusiajam priteisti 500 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018, 2K-70-942/2022 ir kt.).

Ši baudžiamoji byla žodinio proceso tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo M. K. gynėjo kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti M. K. apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1, 2 dalimis, jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Toks prašymas tiesiogiai susijęs su nukentėjusiojo Š. V. interesais, kuriuos jis, pasinaudodamas BPK įtvirtinta teise, pasirinko ginti pasitelkdamas advokato pagalbą. Nukentėjusiojo Š. V. atstovė ruošėsi bylos nagrinėjimui, dalyvavo kasacinės instancijos teisme paskirtame teismo posėdyje ir išdėstė argumentuotą poziciją dėl byloje pateikto kasacinio skundo pagrįstumo. Teisėjų kolegijai atmetus nuteistojo M. K. gynėjo kasacinį skundą ir konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nukentėjusysis Š. V. turi teisę į patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, prašoma priteisti nukentėjusiojo patirtų išlaidų atlyginimo suma yra proporcinga, todėl priteistina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo M. K. nukentėjusiajam Š. V. 500 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis