Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-628/2023 Teisminio proceso Nr. 1-70-1-00248-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.8.3; 2.8.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Kristupo Ašmio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvylikai metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – šeši mėnesiai – ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, A. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 18 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 7 d. namo, esančio Druskininkuose, virtuvėje, veikdamas bendrininkų grupe su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su M. T. metu tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis, įspyrė nukentėjusiajam M. T. į įvairias kūno vietas, nutempė jį nuo laiptų iš namo antro aukšto, namo kieme prie laiptų nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo kojomis šokinėjo ant M. T. kūno, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kūno sužalojimus, nuo kurių jis netrukus mirė, taip tyčia nužudė M. T..
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas K. Ašmys prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 18 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti arba iš naujo paskirti bausmę, ne didesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta minimali laisvės atėmimo bausmė, ir, vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi, nustatyti šią bausmę atlikti pataisos namuose. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismų išvados dėl nuteistojo kaltės yra grindžiamos išimtinai subjektyvaus pobūdžio įrodymų šaltiniais: liudytojų J. B. ir L. V. parodymais, liudytojos J. B. laišku. Abiejų instancijų teismai tinkamai neįvertino ne tik šių liudytojų parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo, bet ir byloje esančių įrodymų visumos, iš kurios matyti, kad visi liudytojai, stebėję tariamai įvykusį M. T. nužudymą, davė skirtingus parodymus apie esmines šio įvykio aplinkybes, įskaitant ir apie nuteistojo A. B. vaidmenį bei atliktus veiksmus. Teismai šių parodymų tarpusavio prieštaravimų nepašalino. Teismai be jokių motyvų atsirinko atitinkamas šių asmenų parodymų dalis, šių įrodymų šaltinių tiek vidinius, tiek tarpusavio prieštaravimus nutylėdami, ir sujungė šias dalis į vieną įrodymų grandinę, kuri tariamai patvirtino A. B. kaltę. Abiejų instancijų teismai įrodymų vertinimą atliko šiurkščiai pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus apkaltinamojo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.
2.2. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl pirmiau nurodytų liudytojų suinteresuotumo, nurodydamas, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtų keliamas kitų asmenų, buvusių įvykio vietoje (J. B., M. Š., L. V.), baudžiamosios atsakomybės klausimas. Visgi siekis išvengti bet kokio galimo baudžiamojo persekiojimo lėmė liudytojos L. V. parodymų tendencingumą – ikiteisminio tyrimo metu ji davė A. B. kaltinančius parodymus, o bylą nagrinėjant teisme, ji, suprasdama, kad dėl jokių jos M. T. atžvilgiu galimai atliktų veiksmų nėra sprendžiamas jos patraukimo atsakomybėn klausimas, nenurodė jokių konkrečių A. B. smurtinių veiksmų, galėjusių sukelti M. T. mirtį. J. B. parodymai apie L. V. veiksmus M. T. atžvilgiu, taip pat duomenys apie tai, jog ši padėjo sutvarkyti J. B. nužudymo pėdsakus, priešingai nei deklaratyviai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kelia pagrįstų abejonių dėl šios liudytojos suinteresuotumo duoti teisėsaugos pageidautus ir A. B. kaltinančius parodymus.
2.3. Bylos duomenys rodo neabejotiną ir J. B. interesą duoti buvusiam sutuoktiniui A. B. nepalankius, jį kaltinančius parodymus, nes ji 2017 m. liepos 13 d. išsiuntė 2017 m. birželio 14 d. parašytą laišką Lietuvos teisėsaugos institucijoms, pagal šį laišką buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas dėl M. T. dingimo, t. y. laišką ji išsiuntė po to, kai 2017 m. liepos 10 d. Vestminsterio magistratų teismas priėmė sprendimą perduoti J. B. Lietuvai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad laiško išsiuntimas nebuvo susijęs su J. B. perdavimu į Lietuvą ir nerodo jos suinteresuotumo duoti A. B. kaltinančius parodymus. Vis dėlto baudžiamosios bylos medžiaga, kurios apeliacinės instancijos teismas net neanalizavo, rodo, kad J. B. veiksmai, išsiunčiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams laišką, kilo iš asmeninių (keršto) paskatų, o teismas šių svarbių aplinkybių neįvertino. Šis teismas neįvertino ir to, kad J. B. ne kartą teista, naudojosi suklastota tapatybe, siekdama išvengti migracijos ir policijos pareigūnų Jungtinėje Karalystėje. Taigi tiek liudytojos J. B. ir nuteistojo A. B. konfliktiški tarpusavio santykiai, lėmę ir laiško parašymą bei išsiuntimą, tiek pačios liudytojos asmenybė neabejotinai kelia pagrįstų abejonių jos patikimumu ir nešališkumu, taip pat ir jos nurodytų aplinkybių teisingumu.
2.4. Liudytojų J. B. ir L. V. parodymų nenuoseklumas, tarpusavio ir vidinis prieštaringumas nesudaro pagrindo pripažinti juos patikimais įrodymų šaltiniais bei grįsti jais A. B. kaltę. J. B. laiške nurodė, kad matė beveik viską, kaip V. A. su A. B. nužudė žmogų. Tiek apklausta Jungtinės Karalystės pareigūnų, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. B. nepatvirtino, kad A. B. kartu su V. A. nužudė M. T., ji niekada nedavė parodymų apie kokius nors A. B. atliktus smurtinius veiksmus. Liudytoja L. V., duodama parodymus, ne tik stengėsi nukreipti teisėsaugos institucijų dėmesį nuo galimai atliktų savo pačios veiksmų, bet ir davė nenuoseklius, prieštaringus ir neinformatyvius parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Teismai net nebandė pašalinti šios liudytojos parodymų vidinių prieštaravimų, išsiaiškinti jų nenuoseklumo priežasčių, o juos paprasčiausiai nutylėjo ir savo argumentus bei išvadas grindė selektyviai pasirinktomis šios liudytojos nurodytomis aplinkybėmis iš skirtingų apklausų. Ir nors pirmosios instancijos teismas, nutylėdamas atitinkamas šios liudytojos parodymų dalis, nekonstatavo, kad nuteistasis prieš M. T. atliko konkrečiai apibrėžtus smurtinius veiksmus, apeliacinės instancijos teismas, nutylėdamas aplinkybes, paneigiančias liudytojos parodymų patikimumą, nurodė, jog nužudymas, be kita ko, buvo įvykdytas A. B. du kartus įspyrus gulinčiam ant žemės šalia laiptų M. T. į šlaunį.
2.5. Pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis liudytojo M. Š. parodymais, nes jis yra nuteistojo draugas, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino tokios išvados teisingumą. M. Š., apklaustas tiek kaip liudytojas, tiek kaip įtariamasis, parodė, kad nematė, jog nuteistasis su V. A. būtų smurtavę prieš kokį nors asmenį, taip pat nematė jokio mikroautobuso, išgertuvių metu pas B. namuose konfliktų su muštynėmis nebuvo. M. Š. parodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 7 d. pas nuteistąjį namuose nebuvo arba neatsimena. Taigi jo parodymai nepatvirtino nei J. B., nei L. V. parodymų, o jokių kitų aplinkybių, paneigiančių jo parodymų teisingumą, nustatyta nebuvo, todėl šio liudytojo ir nuteistojo draugiški santykiai nėra pagrindas atsisakyti vadovautis tokiu įrodymų šaltiniu. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, jokių kliūčių vadovautis J. B. parodymais teismams nesukėlė priešinga situacija – itin priešiški liudytojos santykiai su nuteistuoju A. B., o tai rodo tendencingą įrodymų vertinimą.
2.6. Nusikaltimą, kai neva buvo nužudytas M. T., tiesiogiai stebėjo mažiausiai trys ar keturi liudytojai (J. B., L. V., galimai M. Š. ir A. R.), tačiau visi šie asmenys davė skirtingus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Teismas turėjo nustatyti, kurių asmenų parodymai yra teisingi ir patikimi, o kurių – ne, ir tai turėjo daryti vadovaudamasis ne neaiškiais kriterijais, o bylos medžiaga. Bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir, nepaisydami draudimo teismo baigiamąjį aktą grįsti prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį. Nepašalinus prieštaravimų, patikimai nenustačius nuteistojo A. B. veiksmų, tariamai nužudant M. T., net ir laikant, kad pastarasis iš tiesų yra nužudytas nurodytu apytiksliu laiku ir nurodytoje vietoje, byloje nėra patikimų įrodymų šaltinių pagrįstoms išvadoms, jog tai padarė A. B..
2.7. Pirmiau aptarti esminiai įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimai, kuriuos padarė bylą nagrinėję teismai, nulėmė ne tik netinkamą bylos išnagrinėjimą, bet ir baudžiamojo įstatymo nuostatų, įtvirtinančių bendrininkų atsakomybę, taikymo klaidas. Nagrinėjamoje byloje liko nenustatytas tikslus ir konkretus A. B. veikimas, jo veiksmų turinys nužudytojo atžvilgiu – net ir iš nenuoseklių bei prieštaringų liudytojų J. B., L. V. parodymų turinio lieka neaiškus A. B. kaip bendrininko vaidmuo nužudant M. T.. Be to, lieka neaiški nei jo veiksmų apimtis ir jų pasekmės nukentėjusiojo sveikatai (gyvybei), nei bendrininkų susitarimo turinys, jų tyčios bendrumas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad baudžiamosiose bylose dėl nužudymo, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Konstatuodami, kad nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe, teismai privalėjo tinkamai nustatyti, o ne preziumuoti tiek kiekvieno iš bendrininkų atliktus nusikalstamus veiksmus, tiek ir būtinuosius bendrininkavimo požymius – bendrininkų susitarimą ir tyčią bendrininkauti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta jokių konkrečių ir individualizuotų smurtinių nuteistojo A. B. veiksmų, kuriais jis smurtavo prieš M. T., kurie būtų sukėlę kokias nors pasekmes pastarojo sveikatai, gyvybės atėmimą ir kuriais jis būtų išreiškęs pritarimą smurtiniams V. A. veiksmams prieš M. T.. Pirmosios instancijos teismo nurodytas nesulaikymas nuo trypimo kojomis ant gyvybės ženklų nerodančio asmens kūno nėra nei veiksmai, kuriais prisidedama prie gyvybės atėmimo, nei pritarimas tokiems veiksmams. Juolab kad šioje byloje nėra nustatyta, kokie konkretūs sužalojimai lėmė M. T. mirtį ir ar nurodytų veiksmų atlikimo metu jis dar buvo gyvas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas detalizavo A. B. neva atliktus ir pirmosios instancijos teismo neva konstatuotus konkrečius smurtinius veiksmus, nors tokių jo veiksmų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta nei kokiu laipsniu, nei kokiu intensyvumu pasireiškė A. B., kaip tariamo bendrininko, dalyvavimas nužudant nukentėjusįjį. Laikantis tokios teismų logikos, liudytojos J. B. ir L. V., kartu buvusios tariamo nužudymo metu ir nesustabdžiusios smurtinių veiksmų bei vėliau sutvarkiusios name likusį kraują ir taip slėpdamos nusikaltimo pėdsakus, galėjo būti laikomos nužudymo bendrininkėmis, tačiau jos buvo apklaustos tik kaip liudytojos, o A. B. pripažintas nužudymo bendrininku. Iš byloje esančių įrodymų šaltinių, t. y. liudytojų, neva tiesiogiai stebėjusių M. T. nužudymą, parodymų, kurių atskiromis dalimis vadovavosi teismai, matyti, kad nėra patikimai nustatyta, jog A. B., net jei ir tikrai nagrinėjamu laiku, kai buvo nužudytas M. T., buvo savo gyvenamojoje vietoje, net jei jis ir padėjo V. A. paslėpti kūną, būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį ir taip veikęs bendrai su V. A., turėdamas tyčią nužudyti M. T..
2.8. Liudytoja J. B. parodė, kad, kiek ji matė, A. B. nesudavė jokių smūgių ir nespardė M. T., o liudytoja L. V. teisme nesugebėjo įvardyti konkrečių smurtinių A. B. veiksmų ir jų apimties. Taigi iš pastarosios liudytojos parodymų negalima patikimai nustatyti nei kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš M. T. atliko A. B., nei to, ar jis tikrai atliko tokius veiksmus, kuriuos konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas konkliudentiniais veiksmais išreikštą bendrininkų susitarimą. Teismai, netinkamai pritaikydami BK 2, 24 ir 25 straipsnių nuostatas, nepagrįstai pripažino A. B. nužudžius M. T., veikiant bendrininkų grupe.
2.9. Nuteistajam paskirtos bausmės dydis ir jos atlikimo sąlygos suponuoja netinkamą BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmę ir bausmės skyrimą, taikymą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, pripažino A. B. pavojingu recidyvistu ir todėl BK 56 straipsnio pagrindu paskyrė griežtesnę laisvės atėmimo bausmę negu sankcijoje nustatytas vidurkis. Pripažinęs nuteistąjį pavojingu recidyvistu ir skirdamas jam bausmę, teismas nepagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio nuostatomis. Pagal BK 56 straipsnį pavojingas recidyvas siejamas tik su būtinu laisvės atėmimo bausmės, viršijančios įstatymo sankcijos vidurkį, skyrimu, tačiau ši bausmės skyrimo taisyklė nagrinėjamu atveju nėra taikoma, nes bausmės pavojingiems recidyvistams griežtinamos, kai jie, jau būdami pripažinti tokiais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg2LTY5Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-286-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-286-696/2016">2K-286-696/2016</a>). Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. B. nebuvo pripažintas pavojingu recidyvistu, todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 56 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė.
2.10. Sprendžiant dėl A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, nebuvo tinkamai pritaikytos ir kitos BK bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą. Bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino nei A. B. tariamo vaidmens nužudant M. T., nei laiko, praėjusio nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo. Po daugiau nei dešimtmečio asmeniui, kuris nesislapstė nuo teisėsaugos, paskyrus laisvės atėmimo bausmę dvylikai metų už nusikaltimą, dėl kurio padarymo jo kaltė dargi grindžiama išimtinai prieštaringais liudytojų parodymais, negali būti užtikrinami absoliučiai jokie kiti bausmei keliami tikslai, o vien tik asmens nubaudimas.
2.11. Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo tenkintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus teikimas ir, vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės dalį – penkerius metus – paskirta atlikti kalėjime, o kitą bausmės dalį paskirta atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas, 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi atmesdamas nuteistojo A. B. skundą, šią nutartį paliko galioti. Taigi teismai, spręsdami su nuosprendžio vykdymu susijusius klausimus, nutarė, kad BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu, yra palankesnės nuteistajam nei šiuo metu galiojantis reglamentavimas. Vis dėlto toks vertinimas yra paviršutiniškas ir neatitinka BK 3 straipsnio nuostatų. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTY4OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-689/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-689/2021">2K-125-689/2021</a> nurodyta, kad tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padarė iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-226³ straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo, t. y. 2020 m. liepos 1 d., vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), teismas turi įgaliojimus nuspręsti, kad už labai sunkų nusikaltimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis turi atlikti pataisos namuose, ir taikydami šias nuostatas teismai turi įvertinti, kokią įtaką nuteistojo teisinei padėčiai turės toks sprendimas. Tuo atveju, kai jis lengvina asmens teisinę padėtį, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi pats parinkti pataisos įstaigą, kaip tai buvo nustatyta BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
2.12. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad BK 50 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), lyginant su šiuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatomis, palengvino nuteistojo A. B. teisinę padėtį. Kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (BVK 83 straipsnis; 2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3024 redakcija, įsigaliojusi nuo 2022 m. sausio 1 d.), tačiau BVK 88¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys, atliekantys šią bausmę kalėjime, perkeliami į pataisos namus, kai jie atitinka visas šias sąlygas: 1) yra atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės; 2) vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytas priemones; 3) jų elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams. Taigi BVK nuostatomis įtvirtinta, kad nuteistasis priklausomai nuo jo elgesio gali būti perkeltas į pataisos namus atlikęs vieną trečdalį laisvės atėmimo bausmės. Nagrinėjamu atveju vienas trečdalis bausmės yra ketveri metai du mėnesiai, t. y. mažesnė bausmės dalis, nei teismo nustatyta kalėjime atliktina laisvės atėmimo bausmės dalis. Teismui nustačius konkrečią kalėjime atliktiną laisvės atėmimo bausmės dalį, nuteistasis netenka galimybės, esant pirmiau nurodytų sąlygų visumai, būti perkeltas į pataisos namus anksčiau nei teismo nustatytas terminas. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad nuteistajam palankesnės nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK nuostatos, jos ir turėjo būti taikomos, kartu nustatant laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose arba kalėjime atliktinos bausmės dalį nustatant ne didesnę nei šiuo metu galiojančiais įstatymais nustatytas šis dydis, t. y. vieną trečdalį bausmės.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistojo A. B. gynėjo advokato K. Ašmio kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasatorius kelia įrodymų pakankamumo ir patikimumo bei jų vertinimo klausimus, tačiau klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas detaliai įvertino byloje surinktus duomenis, apibūdinančius J. B. ir A. B. tarpusavio santykius ir galimą J. B. suinteresuotumą apkalbėti A. B.. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis įrodinėjimo tvarkos, apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją, išnagrinėjęs bylą, esminių įrodymų vertinimo klaidų nenustatė ir pripažino, kad byloje surinktų įrodymų visetas yra pakankamas, kad A. B. būtų pripažintas kaltu dėl M. T. nužudymo.
3.2. Nagrinėjamoje byloje kiekvieno iš bendrininkų veiksmai buvo nustatyti tiek, kiek leido byloje surinkti duomenys, be to, itin detalus kiekvieno iš bendrininkų veiksmų nustatymas nėra absoliučiai privaloma sąlyga konstatuojant bendrininkų atsakomybę. Byloje ištirtų duomenų visuma abiejų instancijų teismams leido padaryti išvadą, kad A. B. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo prieš M. T. sutartinai smurtavo kartu, t. y. veikė kaip bendrininkai.
3.3. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad bausmės pavojingiems recidyvistams griežtinamos tik tais atvejais, kai jie, jau būdami pripažinti tokiais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas bausmės dydį, BK 56 straipsnio nuostatomis vadovavosi nepagrįstai. Vis dėlto klaidinga pirmosios instancijos teismo nuoroda į BK 56 straipsnį nerodo nuteistojo A. B. mažesnio pavojingumo ir nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės vertinti kaip neteisingos ir aiškiai per griežtos.
3.4. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl gynėjo kasaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su BK 50 straipsnio 3 dalies taikymu, buvo priimta Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka. Nuteistasis pasinaudojo teise apskųsti šią nutartį, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. neskundžiama nutartimi jo skundą atmetė. Vadinasi, šie klausimai yra išspręsti nuosprendžio vykdymo stadijoje, todėl kasacine tvarka negali būti skundžiami ir nagrinėjami.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. B. gynėjo advokato K. Ašmio kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. BPK 367 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka skundžiamos BPK 318 straipsnio 1 dalyje ir 326 straipsnio 1, 5 dalyse išvardytos nutartys, t. y. BPK VI dalies pirmiau nurodytuose straipsniuose ir atitinkamose jų dalyse nurodytos nutartys, priimtos bylų proceso apeliacinės instancijos teisme metu.
6. Įsiteisėjus skundžiamam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, kuriuo nebuvo nustatyta laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta, Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi tenkino Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus teikimą dėl nuteistajam A. B. Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos patikslinimo ir nutarė paskirti atlikti A. B. pirmus penkerius metus kalėjime, o kitą bausmės dalį – pataisos namuose. Ši nutartis buvo apskųsta aukštesniajam teismui, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi ji palikta galioti ir tą pačią dieną įsiteisėjo. Taigi šios nutartys buvo priimtos BPK VII dalyje, kurioje reglamentuotas nuosprendžio ir nutarties vykdymas, nustatyta tvarka.
7. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą reguliavimą ir išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą kasacine tvarka, neturi teisės ir juo labiau pareigos pasisakyti dėl pirmiau nurodytų nutarčių, kurios yra priimtos nuosprendžio vykdymo stadijoje. Be kita ko, nei apeliaciniame skunde (9 t., b. l. 135–145), nei gynėjo ir jo nuteistojo baigiamųjų kalbų metu (10 t., b. l. 152–153) šis argumentas nebuvo nurodytas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, o kaip įtvirtinta BPK 367 straipsnio 2 dalyje, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-75-511/2022, 2K-193-648/2022). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet yra kvestionuojamas teismų atliktas liudytojų J. B. ir L. V. parodymų ir kitų įrodymų vertinimas, aptariamas minėtų parodymų ir kitų įrodymų turinys bei pateikiamas savas jų vertinimas. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą.
9. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 2 straipsnio, kuriame nurodytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, taikymo yra nepagrįsti ne tik teisiniais, bet absoliučiai jokiais argumentais. Be to, kasatoriaus argumentai dėl nuteistajam A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, teigiant, kad nebuvo tinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies nuostatos, pateikiant savo vertinimą dėl nuteistojo asmenybės, praėjusio ilgo laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo, yra grįsti subjektyvia nuomone, o ne teisiniais argumentais.
10. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nagrinėja, ar atliekant įrodymų vertinimą nebuvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, surašant skundžiamus teismų sprendimus, ir ar tinkamai pritaikyti BK 24, 25, 56 straipsniai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų taikymo
11. Kasatorius kvestionuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą, nurodydamas, kad nuteistojo A. B. kaltė grindžiama tik liudytojų J. B. ir L. V. parodymais bei J. B. laišku. Nurodo, kad liudytojos J. B. ir L. V. yra suinteresuotos duoti A. B. kaltinančius parodymus, jų parodymai yra nepatikimi, teismų sprendimai grįsti prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis. Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie argumentai nepagrįsti.
12. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).???
13. Susipažinus su skundžiamais teismų sprendimais, nustatyta, kad tiek pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. B. kaltės, tiek apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, įvertino visus įrodymais pripažintus duomenis, juos susiejo į visumą ir padarė pagrįstas išvadas. Abiejų instancijų teismai išvadas grindė įrodymais, o ne prielaidomis ir abejonėmis, kaip nepagrįstai teigia kasatorius. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai aptarė įrodymus ir atliko jų vertinimą. Nuosprendžio 18–21 lapuose išdėstyti įrodymai – tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai bylos įrodymai susieti tarpusavyje, sugretinti ir palyginti, aiškiai nurodant, kokią aplinkybę kokie įrodymai pagrindžia. Be to, motyvuotai (J. B., L. V. parodymais, juos patvirtinančiais A. B. tėvo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir kitais įrodymais), o ne prielaidomis paneigta A. B. kelta gynybinė versija. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė, kodėl nesivadovavo liudytojų A. R. ir M. Š. parodymais. Tikrindamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas detaliai atsakė į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, o siekdamas nepalikti jokios nepašalintos abejonės dėl A. B. kaltės, atliko byloje įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai aptarti ir įvertinti įrodymai, tirti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose: liudytojų (J. B., L. V., E. D.-N., N. D. ir kt.) parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, J. B. laiškas, daiktų apžiūros protokolas, dokumentai, gauti pagal Europos tyrimo orderį, ir kiti. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl liudytojų M. Š. ir A. R. parodymų vertinimo (nutarties 44, 50 punktai). Be kita ko, abiejų instancijų teismai nurodė, kodėl tiki liudytojų J. B. ir L. V. parodymais, lygino juos tarpusavyje ir su kitais įrodymais, vadovavosi ta parodymų dalimi, kurią tvirtino bent vienas įrodymų šaltinis, nesuteikdami nė vienam įrodymui išskirtinės reikšmės, todėl įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.
14. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022). J. B. laiške nurodomą informaciją ir jos parodymus grindžia kiti įrodymai byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti šia liudytoja ir spręsti, kad ji suinteresuota A. B. apkalbėti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 48 punkte pagrįstai konstatuota, kad J. B. charakterizuojantys duomenys, kuriuos nurodo apeliantas, neturi reikšmės jos parodymų patikimumui. Pažymėtina ir tai, kad nei J. B., nei L. V. nebuvo įtariamos, kaltinamos ar nuteistos dėl M. T. nužudymo, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl jų galimai atliktų veiksmų, nurodomų kasaciniame skunde. Tai pagrįstai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas šių liudytojų parodymų patikimumą.
15. Taigi abiejų instancijų teismai savo išvadas dėl A. B. kaltės grindė įrodymais, o ne prielaidomis. Pagrindo daryti išvadą, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, nėra.
Dėl BK 24, 25 straipsnių taikymo
16. Kasatoriaus teiginiai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų baudžiamąją atsakomybę, yra nepagrįsti.
17. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-295-719/2018). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc4LTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-278-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-278-303/2020">2K-278-303/2020</a>). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-295-719/2018).
18. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-295-719/2018).
19. Priešingai nei nurodo kasatorius, tais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, lavonų suirimo, nagrinėjamoje byloje – lavono neradimo) nėra įmanoma tiksliai nustatyti konkrečiai suduotų smūgių vietos ir jų reikšmės asmens mirčiai, tačiau byloje surinktais ir teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais nustatyta, jog asmenys sudavė aukai daugybę smūgių į gyvybei pavojingas vietas, tokiomis aplinkybėmis klausimas, kieno suduoti smūgiai buvo lemiami atimant gyvybę asmeniui, nėra teisiškai reikšmingas, kvalifikuojant nusikaltimą, ir negali paneigti išvados, kad nužudymą bendrais veiksmais padarė du asmenys. Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (kasacinė??? nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-130/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-130/2011">2K-130/2011</a>).
20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad A. B. kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu prieš M. T. bendrais veiksmais vartojo intensyvų smurtą, bendrai sudavė jam daugybinius smūgius kumščiais ir įspyrė į gyvybei pavojingas vietas – galvą, krūtinę, po to nutempė laiptais žemyn, o kieme nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo trypė ant žemės gulinčio ir gyvybės ženklų nerodančio M. T. galvą kojomis, tuo metu A. B. stovėjo greta ir tokiems jo veiksmams pritarė. Taigi abiejų asmenų veiksmais buvo sukelti pavojingi padariniai – atimta žmogaus gyvybė.
21. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, nutarties 63–64 punktuose pakankamai aptarė ir pagrindė nuteistojo ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, veikimą bendrininkų grupe. Nutarties 63 punkte detalizuota, kad A. B. ir kitas asmuo atliko bendrus veiksmus – tyčia rankomis ir kojomis sudavė smūgius nukentėjusiajam M. T., taip bendrais veiksmais padarydami jam sužalojimus, dėl kurių jis netrukus mirė, nė vienas iš bendrininkų, matydamas kito bendrininko veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, taigi pritarė tokiam bendrininko elgesiui, o šios aplinkybės patvirtina jų tyčios bendrumą ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio susitarimą padaryti nusikalstamą veiką.
22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai ir tinkamai nuteistojo A. B. veiksmuose nustatė visus būtinuosius bendrininkavimo ir bendrininkų grupės požymius, t. y. kad nusikaltimą padarė du asmenys, veikdami kaip vykdytojai, susitarimą išreiškę konkliudentiniais veiksmais (pirmasis smūgius sudavė asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, o po to prie jo prisidėjo A. B.), todėl A. B. pagrįstai nuteistas už nužudymą, padarytą veikiant bendrininkų grupe.
Dėl BK 56 straipsnio, BK 3 straipsnio 3 dalies ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo
23. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, pripažino A. B. pavojingu recidyvistu ir BK 56 straipsnio pagrindu skyrė jam griežtesnę, negu sankcijoje nustatytas vidurkis, laisvės atėmimo bausmę.
24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pripažinęs nuteistąjį pavojingu recidyvistu ir skirdamas jam bausmę, teismas nepagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio nuostatomis.
25. Nors apeliaciniame skunde ir per bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliamas BK 56 straipsnio taikymas, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, šiuo atveju BPK 367 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti kasacijos ribojimai neturi būti aiškinami formaliai ir laikomi savaime kliudančiais kasacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam kasacinę bylą tais teisės klausimais, kurie buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kartu išspręsti ir tuos teisės klausimus, kurie nebuvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teismas turi įgaliojimus išspręsti tokius papildomus klausimus, jeigu taip galėtų būti palengvinta nuteistojo teisinė padėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-58-697/2019, 2K-147-788/2022).
26. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą kasacinės instancijos teismo praktiką, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus skundo argumentas dėl BK 56 straipsnio netinkamo taikymo yra pagrįstas. Taip pat darytina išvada, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas – nuteistajam A. B. buvo nustatyta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
27. BK 56 straipsnyje nustatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Pagal BK 56 straipsnį pavojingas recidyvas siejamas tik su būtinu laisvės atėmimo bausmės, viršijančios įstatymo sankcijos vidurkį, skyrimu. Vis dėlto bausmės pavojingiems recidyvistams griežtinamos, kai jie, jau būdami pripažinti tokiais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg2LTY5Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-286-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-286-696/2016">2K-286-696/2016</a>).
28. Nuteistasis A. B. pavojingu recidyvistu pripažintas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, todėl, nenukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos taisyklės, skiriant bausmę nuteistajam A. B. skundžiamu nuosprendžiu, BK 56 straipsnis negalėjo būti taikomas. Taigi pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 56 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė.
29. BK 60
30. BK 3
31. Sprendžiant, ar nuteistajam paskirta bausmė nėra neteisinga dėl netinkamo BK 56 straipsnio ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo, t. y. ar yra pagrindas, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 3 dalimi, sušvelninti A. B. paskirtą bausmę, pirmiausia pažymėtina, kad už nusikaltimo, nurodyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra nustatyta nuo septynerių iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė (taigi bausmės vidurkis yra vienuolika metų). Nagrinėjamu atveju nuteistajam už minėto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų, t. y. tik vieneriais metais daugiau nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.
32. Antra, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes: atsižvelgta į veikos pavojingumo visuomenei pobūdį ir laipsnį – įvykdytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai; atsižvelgta į kaltininko asmenybę – tardymo izoliatoriaus charakterizuojamas teigiamai, tačiau iki inkriminuojamos veikos padarymo penkis kartus teistas, šią veiką įvykdė tik praėjus kiek daugiau kaip šešiems mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos už tyčinio nužudymo padarymą, lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos metu, po šios veikos padarymo 2013 ir 2017 metais teistas užsienio valstybėse; taip pat atsižvelgta į tyčios formą – veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia; nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veika padaryta bendrininkų grupe), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra; į veikos padarymo aplinkybes bei pasekmes – jos neatitaisomos; į laiko tarpą, praėjusį po nusikalstamos veikos padarymo (dešimt metų).
33. Įvertinęs tai, kad A. B. daug kartų teistas, taip pat ir po šios veikos padarymo, nusikalstamų veikų darymas tapo jo gyvenimo būdu, labai sunkų nusikaltimą įvykdė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu už analogiškos veikos padarymą, praėjus kiek daugiau kaip šešių mėnesių laiko tarpui po paleidimo iš įkalinimo įstaigos ir būdamas recidyvistas, tuo metu niekur nedirbo, išvadų nedaro, pirmosios instancijos teismas pripažino A. B. pavojingu recidyvistu.
34. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo nuoroda į BK 56 straipsnį skiriant bausmę yra klaidinga ir nepagrįstai nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, nėra. Pirmiau išdėstytos pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintos kaip neigiamai nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54, 61 straipsniais, paskyrė nuteistajam teisingą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi A. B. nusikalstamą veiką įvykdė neatlikęs ankstesniu nusprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, todėl jam BK 64 straipsnio 1 dalies, 2 dalies pagrindu iš dalies pridėta ir neatliktoji bausmė pagal ankstesnį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 18 d. nutartį – iš nuosprendžio ir nutarties aprašomųjų dalių pašalinti A. B. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, ir nuorodą į BK 56 straipsnį.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Albinas Antanaitis
Sigita Jokimaitė
