Civilinė byla Nr. e3K-3-113-686/2016
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07366-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company SE“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA Insurance SE“ filialą Lietuvoje, patikslintą ieškinį atsakovei D. P., dalyvaujant tretiesiems asmenims Ž. S., „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per „Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialą, M. P., dėl 3554,98 Lt (1029,59 Eur) draudimo išmokos grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl asmens pareigos grąžinti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui šio nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką ir tokiam reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino.
Ieškovas „BTA Insurance Company SE“, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Insurance SE“ filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės priteisti 3554,98 Lt (1029,59 Eur) išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad pagal jo ir Ž. S. sudarytą draudimo sutartį buvo apdrausta transporto priemonės „Peugeot“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Eismo įvykio metu 2012 m. gegužės 25 d. buvo apgadinti du automobiliai. Dėl eismo įvykio kaltininke buvo pripažinta „Peugeot“ automobilio vairuotoja Ž. S. Ieškovas dokumentais dėl apgadinto automobilio „Volvo S80“ atsakovei išmokėjo 3554,98 Lt (1029,59 Eur) draudimo išmoką.
Klaipėdos miesto apylinkės teismui panaikinus Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato nutarimą, kuriuo Ž. S. buvo pripažinta kalta, o Klaipėdos apygardos teismui 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi šį Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą palikus nepakeistą, ieškovas neturėjo pagrindo išmokėti draudimo išmokos, todėl prašo ją grąžinti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje draudimo bendrovė pateikė ieškinį atsakovei dėl nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, atsakovės argumentus, jog tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, laikė nepagrįstais ir taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
Teismas nustatė, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji elgėsi nepakankamai atsargiai. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė visas būtinas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas.
Kadangi ieškinys pareikštas CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas sprendė, kad turi būti taikomas ne vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendras senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 11 d. nutartimi paliko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad iš pradžių trečiasis asmuo Ž. S. buvo pripažinta kalta dėl eismo įvykio, todėl ieškovas turėjo pagrindą atlyginti nukentėjusiajai, atsakovei, žalą ir išmokėti draudimo išmoką.
Kolegija sprendė, kad atsakovės ir ieškovo nesieja draudimo santykiai, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ji yra draudimo santykių dalyvė, ir reikalavimams, kylantiems iš draudimo santykių, turi būti taikomas vienerių metų senaties terminas.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus nepagrįsto praturtėjimo institutas. Kadangi įsiteisėjusiais ir galiojančiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad eismo įvykio kaltininkas nebuvo nustatytas, kolegija darė išvadą, jog ieškovas atsakovei išmokėjo draudimo išmoką nesant tam teisinio pagrindo. Dėl žalos padarymo neatsiranda Ž. S., kaip transporto priemonės valdytojos, civilinės atsakomybės, o atsakovė atitinkamai neįgijo nukentėjusio trečiojo asmens statuso, kuriam priklausytų ieškovo išmokėta draudimo išmoka. Kadangi ši aplinkybė, kad atsakovė neturėjo teisės gauti iš ieškovo draudimo išmokos, paaiškėjo tik vėliau, kolegija sprendė, kad ieškinys yra pagrįstas ir ieškovo reikalavimas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką turi būti patenkintas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė D. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo tarp šalių kylančius teisinius santykius ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į kaltininko draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai. Būtent todėl šiuo atveju taikytinas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kasatorė nurodė, kad teismas turi įvertinti, ar draudikas tinkamai atliko jam priskirtas pareigas atlikti eismo įvykio tyrimą, domėtis bylos eiga, kilus neaiškumų, sustabdyti draudimo išmokos mokėjimą ir pan.
Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes nėra vienos būtinųjų šio instituto taikymo sąlygų – įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nes reikalavimas grąžinti draudimo išmoką kildinamas ne iš nepagrįsto praturtėjimo, bet iš draudimo teisinių santykių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Atsakovė draudimo išmoką gavo vadovaujantis draudimo sutartimi, tačiau išnykus šiam teisiniam pagrindui atsakovei kyla pareiga grąžinti draudimo išmoką. Tokie santykiai pripažinti nepagrįsto praturtėjimo teisiniais santykiais, kuriems taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Net jeigu ieškovo reikalavimui dėl draudimo išmokos grąžinimo būtų taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, jis turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie pagrindą reikalauti išmokos grąžinimo. Klaipėdos apygardos teismo nutartis, patvirtinanti trečiojo asmens kaltės nebuvimą, priimta 2013 m. gegužės 28 d., o ieškovas į teismą dėl įsakymo išdavimo kreipėsi 2014 m. gegužės 20 d. Be to, administracinėje byloje ieškovas nedalyvavo.
14.2. Ieškovas kreipėsi į teismą vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokų grąžinimo yra būtina nustatyti, ar yra Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 65 punkte nurodytos sąlygos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nukentėjusio trečiojo asmens pareigos grąžinti neteisėtai gautą draudimo išmoką transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui
Privalomo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Trečiuoju asmeniu tampa bet kuris nuo privalomu transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjęs asmuo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 15 dalis). Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Nukentėjęs trečiasis asmuo įgyja teisę reikalauti atlyginti jam padarytą žalą, jei yra nustatytos visos būtinos sąlygos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).
Kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rodena“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDQ0LTYxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-444-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-444-611/2015">e3K-3-444-611/2015</a>).
Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato ne tik draudimo išmokų išmokėjimą, bet ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą tais atvejais, jei paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teisiniai santykiai, susiklostę tarp neteisėtai draudimo išmoką gavusio nukentėjusiojo trečiojo asmens ir ją išmokėjusio draudiko, yra draudimo teisiniai santykiai.
Draudimo teisiniams santykiams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Kadangi ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), tais atvejais, kai prašoma taikyti ieškinio senatį ieškiniui atmesti, turi būti nustatyta, kada buvo pažeistos į teismą besikreipiančio asmens teisės, t. y. nuo kurio momento pradedama skaičiuoti ieškinio senatis.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais draudikui teisė reikalauti iš nukentėjusio trečiojo asmens grąžinti jo neteisėtai gautą draudimo išmoką kyla tada, kai paaiškėja priežastys, dėl kurių nukentėjęs trečiasis asmuo neteisėtai gavo šią išmoką. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje įvardyta sąlyga tokiai teisei kilti – trečiojo asmens pateikta klaidinga informacija, dėl ko buvo neteisingai apskaičiuota draudimo išmoka, – nėra apibrėžta įstatyme ar jo įgyvendinamajame teisės akte. Žodis „klaidingas“ reiškia „su klaida ar klaidomis, neteisingas, netikras“ (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“), todėl tokia informacija gali būti pateikta nebūtinai dėl nukentėjusio trečiojo asmens kaltės. Šiuo atveju svarbus pats faktas, kad tokia informacija buvo pateikta ir ji lėmė neteisėtą draudimo išmokos išmokėjimą.
TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtinusi ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas detalizavusias Taisykles.
Taisyklių 65.3 punkte nurodyta, kad draudikui turi būti grąžinta nukentėjusio trečiojo asmens neteisėtai gauta draudimo išmoka, jei draudimo išmoka išmokėta neturėjusiam ar neturinčiam teisės pagal įstatymą šios išmokos gauti asmeniui. Kaip pažymėta pirmiau, įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas trečiojo asmens naudai, todėl paaiškėjus, kad nėra sąlygų apdrausto transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti, trečiasis asmuo praranda įstatyme nustatytą teisę gauti draudimo išmoką. Tai, kad draudimo išmoka buvo išmokėta pagal tuo metu turimus duomenis, patvirtinančius apdrausto transporto priemonės valdytojo atsakomybę (pavyzdžiui, VPK protokolas, nutarimas), bet vėliau šie duomenys yra nuginčijami, nepanaikina draudiko teisės reikalauti grąžinti draudimo išmoką, nes Taisyklėse neįtvirtinta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi neturėti teisės gauti draudimo išmoką ir jos išmokėjimo, ir reikalavimo ją grąžinti pareiškimo metu. Šiuo atveju svarbus yra ne laiko, kada paaiškėjo trečiojo asmens pateiktos informacijos klaidingumas, bet fakto, kad nukentėjusiam trečiajam asmeniui pateikus klaidingą informaciją buvo neteisėtai išmokėta draudimo išmoka, nustatymas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 25 įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas kasatorės automobilis. Atlikus eismo įvykio tyrimą 2012 m. gegužės 31 d. trečiajam asmeniui Ž. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kad ji, pažeisdama kelių eismo taisykles, sukėlė eismo įvykį ir dėl to buvo apgadintas kasatorės automobilis, Ž. S. atžvilgiu priimtas nutarimas bei jai skirta bauda. Kasatorė kreipėsi į Ž. S., kaip transporto priemonės valdytojos, civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką ir jai 2012 m. rugpjūčio 3 d. buvo išmokėta draudimo išmoka. 2013 m. gegužės 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutarimas, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gegužės 31 d. nutarimas.
Nors administracinio teisės pažeidimo byloje ir civilinėje byloje to paties asmens veiksmai yra tiriami pagal skirtingas proceso ir materialiosios teisės normas, tačiau daugelis administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytų faktų įeina ir į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Vis dėlto taikant transporto priemonės valdytojui civilinę atsakomybę, jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojama ne tik dėl konkrečios normos (kelių eismo taisyklių) pažeidimo, bet ir dėl nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme.
Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgę į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarimu buvo neįrodyta Ž. S. kaltė dėl sukelto eismo įvykio, ir nenustatę, kad Ž. S. būtų elgusis neapdairiai, pagrįstai konstatavo, kad ji nėra atsakinga ir dėl kasatorei eismo įvykio metu kilusios žalos, todėl kasatorė, kaip nukentėjęs trečiasis asmuo, neturėjo teisės gauti draudimo išmokos.
Kasatorės, kaip nukentėjusio trečiojo asmens, pateikta klaidinga informacija šiuo atveju apima neteisingą, nepagrįstą Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gegužės 31 d. nutarimą, kuriame, kaip galutine ir neskundžiama nutartimi nustatė Klaipėdos apygardos teismas, buvo klaidinga, netikra informacija dėl Ž. S. kaltės eismo įvykio metu.
Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nedetalizuoja, kokia tvarka turi būti grąžinama nukentėjusiojo trečiojo asmens neteisėtai gauta draudimo išmoka, tačiau, vertinant pačios draudimo išmokos tikslus, išmokėjimo tvarką, spręstina, kad draudiko teisė susigrąžinti neteisėtai nukentėjusio trečiojo asmens gautą draudimo išmoką turėtų būti įgyvendinama tokia pat tvarka, kaip ir teisė gauti draudimo išmoką.
Draudikas, sužinojęs, kad nukentėjęs trečiasis asmuo neturi teisės gauti draudimo išmoką, visų pirma turėtų teikti šiam asmeniui reikalavimą grąžinti neteisėtai gautą draudimo išmoką. Atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuotina, kad nukentėjęs trečiasis asmuo į draudiko pareikštą pretenziją dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo turėtų atsakyti per 30 dienų, pateikdamas motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos grąžinimo ar įrodymus, atleidžiančius jį nuo išmokos grąžinimo ar suteikiančius teisę sumažinti grąžintiną išmoką. Tuo atveju, jei asmuo nesutinka grąžinti neteisėtai gautos draudimo išmokos ar neatsako į draudiko pareikštą pretenziją, galima konstatuoti draudiko pažeistas teises, o praėjus 30 dienų terminui atsakyti į draudiko pretenziją pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas draudikui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pretenziją pateikė 2014 m. sausio 28 d. Byloje nėra duomenų, kad kasatorė būtų reagavusi į šią pretenziją. Kadangi ieškinys pateiktas 2014 m. birželio 20 d., konstatuotina, kad CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
Ieškovas prašė grąžinti neteisėtai nukentėjusio trečiojo asmens gautą draudimo išmoką, remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Tokią ieškovo poziciją palaikė ir Klaipėdos apygardos teismas skundžiama 2014 m. birželio 11 d. nutartimi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, o jeigu šis pagrindas ir būna nurodytas, tai nesaisto teismo, priimant sprendimą, nes ieškinio teisinio pagrindo nustatymas yra teisės taikymo ir aiškinimo sritis, o šią funkciją ex officio atlieka teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-43/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais, tačiau šioje byloje ieškovo reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado iš draudimo teisinių santykių (žr. nutarties 17 punktą), todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas neturėtų būti taikomas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas grąžinti neteisėtai nukentėjusio trečiojo asmens gautą išmoką tenkintinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalies ir Taisyklių 65.3 punkto pagrindu. Kadangi perkvalifikavus ginčą jo sprendimo rezultatas nesikeičia, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 7,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės D. P. (a. k. duomenys neskelbtini) 7,15 Eur (septynis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Andžej Maciejevski
