Dėl civilinės atsakomybės už žalą dėl valstybės valdžios institucijų neveikimo, joms neužtikrinant galimybės ieškovei naudotis savo nuosavybe

Civilinė byla Nr. 3K-3-115-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14662-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tukompa“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tukompa“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – valstybės įmonė Valstybės turto fondas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinės atsakomybės už žalą dėl valstybės valdžios institucijų neveikimo, joms neužtikrinant galimybės ieškovei naudotis savo nuosavybe.

Ieškovė UAB „Tukompa“ teismo prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos nuostolių atlyginimą, dėl atsakovės kaltės ieškovei negalint naudotis jai priklausančiomis patalpomis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo patalpos), ir dėl to kas mėnesį negaunant 1200 Lt nuomos mokesčio pajamų: 37 200 Lt – už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. balandžio 17 d.; 1200 Lt – už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki nurodytų patalpų perdavimo ieškovei. Ieškovė taip pat prašė priteisti 5 proc. procesines palūkanas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. gegužės 23 d. potvarkiu Nr. 287p „Dėl patalpų skyrimo Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje“ nutarė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos paslaugų įmonė (ši įmonė vėliau reorganizuota į AB „Tukompa“) turi leisti Rusijos Federacijos ambasadai laikinai naudotis butu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasi šiuo potvarkiu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos Federacijos ambasada 1994 m. birželio 6 d. pasirašė sutartį, pagal kurią ginčo patalpos perduotos Rusijos Federacijos ambasadai nemokamai laikinai naudotis, pažymint, kad galutinis klausimo dėl šių patalpų sprendimas bus įformintas šalims įtraukus jį į atitinkamą tarpvyriausybinę sutartį. 2010 m. kovo 5 d. sutartimi AB „Tukompa“ paprastosios vardinės akcijos, sudarančios 99,20 proc. įstatinio kapitalo, buvo parduotos A. Š. Ginčo patalpos išliko AB „Tukompa“ (vėliau reorganizuotos į UAB „Tukompa“) ilgalaikio turto dalimi.

Ieškovė UAB „Tukompa“ teigia, kad jos teisės yra pažeidžiamos, nes ji, įgijusi nuosavybės teisę į ginčo patalpas, iki šiol neturi galimybės jomis disponuoti savo nuožiūra dėl atsakovės, kuri delsia perduoti ginčo patalpas teisėtai jų savininkei ieškovei, kaltės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai sieja savo nurodytus nuostolius su atsakovės neteisėtu neveikimu. Iš 2010 m. kovo 5 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, kad šios sutarties objektas buvo ne ginčo patalpos, o UAB „Tukompa“ paprastosios vardinės akcijos. Šioje sutartyje buvo pateikta informacija apie AB „Tukompa“ ir jos valdomą nekilnojamąjį turtą akcijų pirkėjui, nurodant, kad ginčo patalpos yra ieškovės žinioje, tačiau pagal sutartį yra laikinai perduotos ir naudojamos Rusijos Federacijos ambasados. Aplinkybė, kad Rusijos Federacijos ambasada ginčo patalpomis naudojasi neatlygintinai, buvo nurodyta AB „Tukompa“ 2009 m. vasario 11 d. metiniame pranešime. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šias patalpas sutarties su ieškove pagrindu kada nors naudojo ar šiuo metu naudoja atsakovė Lietuvos Respublika. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ją ginčo patalpų neatlygintinio naudojimo teisiniai santykiai saisto ne tiesiogiai su Rusijos Federacijos ambasada, o su Lietuvos Respublika, nes ginčo patalpos turi diplomatinį statusą. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo teigti, jog dėl šių patalpų atsakovė yra prisiėmusi įsipareigojimus, siejamus su priimančios valstybės įsipareigojimais Rusijos Federacijos atstovybei dėl patalpų. Pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių buvimo valstybė arba suteikia atstovaujamajai valstybei pagalbą įsigyjant, vadovaujantis jos įstatymais, šiai atstovybei būtinas patalpas savo teritorijoje, arba padeda jomis pasirūpinti kitu būdu. Atstovybės patalpoms pagal šią konvenciją yra priskiriamos ne bet kurios patalpos, o tik atstovybės tikslams naudojami pastatai arba jų dalys, įskaitant atstovybės vadovo rezidenciją. Byloje nenustatyta, kad ginčo patalpose buvo ar yra Rusijos Federacijos atstovybės patalpos. Todėl dėl šių patalpų atsakovės nesaistė ir nesaisto įsipareigojimai, susiję su atstovybės patalpų, jų saugumo, neliečiamumo užtikrinimu pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo patalpas, kurias buvo nutarta suteikti Rusijos Federacijos ambasadai, savo žinioje turėjusios ieškovės (tuometės Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės) veiklą reglamentavo Valstybinių įmonių įstatymas; jo 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog įmonės ekonominį pagrindą sudaro valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį valstybė, investuodama į įmonę, perduoda jai kaip patikėtiniui. Visos pagrindinės priemonės valstybinėse įmonėse priklausė valstybei nuosavybės teise, o dėl jų valdymo, naudojimo ir disponavimo spręsdavo valstybė teisės aktų nustatyta tvarka (1964 m. CK 97 straipsnis). Įvertinęs šį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad 1994 m. gegužės 23 d. potvarkiu Nr. 287p ir 1994 m. birželio 6 d. sutartimi atsakovė, veikdama per savo institucijas – Vyriausybę, Užsienio reikalų ministeriją, kaip tuometė viso ieškovės valdomo turto, įskaitant ginčo patalpas, savininkė, išreiškė valią dėl šio turto panaudojimo, o jai turėjo paklusti ir pakluso turto patikėtinė ieškovė. Todėl ginčo patalpų neatlygintinio naudojimo santykiai 1994 m. birželio 6 d. susaistė ne ieškovę kaip turto savininkę iš vienos pusės, ir atsakovę kaip turto naudotoją iš kitos pusės, o atsakovę ir ieškovę kaip turto savininkę ir patikėtinę, iš vienos pusės, ir Rusijos Federacijos ambasadą kaip patalpų naudotoją, iš kitos pusės. CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.643 straipsnį panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti trečiajam asmeniui, tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. UAB „Tukompa“ nuo pat ginčo patalpų suteikimo naudoti Rusijos Federacijos ambasadai žinojo apie tai, kad ginčo patalpos suteiktos ambasadai naudotis neatlygintinai, todėl ieškovė, įgijusi nuosavybės teisę į šias patalpas, įgijo ir pareigą suteikti šias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994 m. birželio 6 d. sutartyje nustatyta tvarka. Tokį ieškovės įsipareigojimą lėmė ne tam tikri atsakovės neteisėti veiksmai ar neveikimas, o būtent ieškovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė, būdama teisinio santykio su Rusijos Federacijos ambasada šalis, nesiėmė priemonių pabaigti neatlygintinį privačios nuosavybės objektu tapusio turto naudojimą, taip padarydama žalos ieškovei ir pažeisdama CK 6.263 straipsnyje įtvirtintą pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos.

1994 m. birželio 6 d. sutartyje nurodyta, kad galutinai klausimas dėl ginčo patalpų bus išspręstas tarpvyriausybine sutartimi, todėl ieškovei, kaip naujajai turto savininkei, įgijus į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs turto savininkas (CK 4.48 straipsnis), jai, kaip privačiam subjektui, negalėjo pereiti įsipareigojimas galutinai išspręsti klausimą tarpvyriausybine sutartimi. Be to, jei turto patikėjimo santykis buvo, įvykus privatizavimo sandoriui, jis pasibaigė, nes ieškovė tapo ginčo patalpų savininke.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų įvertinimo taisykles. Teismai neatsižvelgė į tai, kad: ieškovė žinojo tik tai, kad Rusijos Federacijos ambasada yra ginčo patalpų nuomininkė, o patalpų naudojimo terminas apibrėžtas „laikinai naudotis“, kuris negali būti aiškinamas kaip sąvoka „neterminuotai“; iš 1994 m. birželio 6 d. sutarties turinio matyti, kad ji turėtų būti kvalifikuojama ne kaip įprasta civilinė sutartis dėl konkretaus turto panaudos santykių, bet kaip sutartis, kurioje nustatyti valstybės, kaip tarptautinių santykių dalyvės, įsipareigojimai; iš Ministro Pirmininko tarnybos raštų matyti, kad Lietuvos valstybė pripažino, jog neatlygintinio naudojimosi privačiu turtu klausimas turi būti išspręstas. Dėl to nepagrįsta teismų išvada, kad, vadovaujantis CK 4.48 straipsnio 2 dalies ir 6.643 straipsnio nuostatomis, ieškovei kaip turto savininkei su nuosavybės teise perėjo ir pareiga leisti neterminuotai naudotis turtu neatlygintinai.

1994 m. birželio 6 d. sutarties 1 punkte nustatyta, kad ginčo patalpos perduodamos Rusijos Federacijos ambasadoriaus rezidencijai. Teismai, netinkamai taikydami įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, konstatavo, kad atsakovė dėl ginčo patalpų neprisiėmė įsipareigojimų pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių, ieškovei neįrodžius, kad ginčo patalpos yra atstovybės patalpos. Kasatorės nuomone, ne ieškovė, bet atsakovė, kaip proceso šalis, kuri rėmėsi šia aplinkybe, ir kaip diplomatinių santykių subjektas, turėjo šią aplinkybę įrodyti.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad, privatizuojant valstybei priklausiusį AB „Tukompa“ akcijų paketą, ieškovei buvo žinoma aplinkybė, jog ginčo butas yra suteiktas neatlygintinai laikinai naudotis Rusijos Federacijos ambasadai. Ieškovė, įgijusi nuosavybės teisę į ginčo patalpas, įgijo ir pareigą suteikti šias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994 m. birželio 6 d. sutartyje nustatyta tvarka. Tokią ieškovės pareigą lėmė ne atsakovės veiksmai ar neveikimas, o būtent ieškovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žalos, padarytos neteisėtai varžant savininko nuosavybės teises, atlyginimo

Kasatorė reikalauja valstybės civilinės atsakomybės, t. y. atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl valdžios institucijų neveikimo, joms neužtikrinant galimybės naudotis iš valstybės įgytomis nuosavybės teisėmis (ieškovės iš valstybės privatizavimo būdu įgytomis patalpomis).

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 straipsnio 2–4 dalys). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189/2010">3K-3-189/2010</a>).

Sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus, būtina įvertinti, ar nagrinėjamu atveju valstybė turėjo pareigą atlikti veiksmus, užtikrinančius ieškovės nuosavybės teisių įgyvendinimą.

Nuosavybės teisės apsaugos standartai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija). Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Įgyvendinant Konstitucijos nuostatas, nuosavybės teisių apsauga įtvirtinta ir nuosavybės teisių ribojimo galimybės nustatytos CK teisės normose (4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo; 4.93 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą; niekas neturi teisės 1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe; nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu; nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant).

Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais; ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2009">3K-3-419/2009</a>, yra pažymėjusi, kad nuosavybės teisės pažeidžiamos, jeigu be teisėto pagrindo ribojamos savininko teisės valdyti daiktą, juo naudotis ar disponuoti. Jeigu ketinama paimti visuomenės poreikiams asmens turtą esant pagrindui, teisingai atlyginant, laikantis įstatymo nustatytos procedūros ir tvarkos, tai savininko teisė nepažeidžiama. Nuosavybės suvaržymo ar paėmimo procedūra ir tvarka turi būti nustatyta ir aiški. Jos aiškumas apima ir tai, kad turi būti nustatyti terminai ir jų laikomasi, o jeigu jie pratęsiami, tai esant pagrindui ir tik būtinais atvejais, t. y. dėl svarbių priežasčių. Jeigu sprendžiama, kad daiktas iš savininko gali būti paimtas, tai turi būti nustatomas terminas aplinkybėms išsiaiškinti ir sprendimui priimti, ar daiktas bus paimamas ir kokie iki to ribojimai skiriami daikto savininkui. Kitu atveju būtų sudaromos sąlygos nesant svarbių priežasčių ir be teisinio pagrindo varžyti savininko teises neribotą laiką.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad asmenų nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama tais atvejais, kai asmenims nenustatomi jų nuosavybės teisės suvaržymo terminai arba jie negali reikalauti su suvaržymais susijusios kompensacijos (žr., pvz., 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Sporrong ir Lönnroth prieš Švediją, (peticijų Nr. 7151/75; 7152/75 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje Allard prieš Švediją, (peticijos Nr. 35179/97), par. 54). Proporcingumo principas, reikalaujantis interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros, įtvirtintas ir CK 1.2 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad, 2010 m. kovo 5 d. sutartimi privatizavus AB „Tukompa“ akcijas, kasatorė įgijo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Rusijos Federacijos ambasados 1994 m. birželio 6 d. sutartimi suvaržytas nuosavybės teises į ginčo patalpas. Kasatorė 2010 m. lapkričio 9 d. raštu išreiškė Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai savo nesutikimą su tuo, kad jos nuosavybės teisių suvaržymas bus tęsiamas, tačiau Tarnyba ne tik nekonkretizavo kasatorės teisinės padėties, nenurodė konkrečių veiksmų suvaržymams panaikinti ir jų atlikimo terminų, bet paaiškino, kad iš esmės nurodyto klausimo sprendimas priklauso ne vien nuo jos, bet ir nuo Rusijos Federacijos institucijų pastangų, todėl lieka neapibrėžtas. 2012 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba informavo kasatorę, kad nenustatė teisinio pagrindo kompensuoti kasatorės patirtus nuostolius ir pasirašyti ginčo patalpų nuomos sutartį. Taigi iš esmės kasatorės netikrumo būsena dėl jai priklausančios nuosavybės (dėl galimybės ją atgauti ar gauti atlygį dėl turto naudojimo) užsitęsė. Visiškai neapibrėžtas nuosavybės teisių suvaržymas prieštarauja teisinio apibrėžtumo ir nuosavybės neliečiamumo principams. Aplinkybė, kad už kasatorės nuosavybės suvaržymą visiškai nėra atlyginama, patvirtina proporcingumo principo nesilaikymą nagrinėjamu atveju.

Šioje byloje Vyriausybė rėmėsi argumentu, kad nebuvo jokio kasatorės nuosavybės teisių apribojimo, nes ji, įgydama nuosavybės teises į ginčo patalpas, žinojo apie apribojimus. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų matyti, kad situacijose, kai asmenys įsigijo ginčo turtą, žinodami, jog jo naudojimui taikomi ribojimai, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis taip pat gali būti taikomas, tačiau „žinojimo apie suvaržymus“ aplinkybė gali turėti įtakos, analizuojant taikomos priemonės proporcingumo aspektą (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Almeida Ferreira ir Melo Ferreira prieš Portugaliją (peticijos Nr. 41696/07).

Sutiktina su atsakovės argumentais, kad, privatizuojant kasatorės akcijas, dabartiniai jos nuosavybės suvaržymai jau egzistavo ir, be nuorodos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Rusijos Federacijos ambasados 1994 m. birželio 6 d. sutartyje, kad klausimas bus išspręstas tarpvyriausybiniu susitarimu, nei privatizavimo dokumentuose, nei kitaip nebuvo nustatyta, per kokį laikotarpį ir kokiu būdu jie bus pašalinti. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus dėl nuosavybės teisės apsaugos, sprendžia, kad tokia aplinkybė negali lemti aiškiai neproporcingų suvaržymų, tokių, kaip įpareigojimo leisti neatlygintinai naudotis nuosavybe visiškai neapibrėžtą laikotarpį.

Valstybei privatizuojant įmonę ir jai priklausančias ginčo patalpas perduodant jos nuosavybėn, kasatorė turėjo pagrindą suformuoti teisėtą lūkestį, kad bus imtasi proporcingų priemonių šį turtą, valstybės valia ne atskirtą nuo privatizuojamos įmonės turto ir paliktą valstybės žinioje, bet tapusį privačia nuosavybe, išlaisvinti iš egzistuojančių suvaržymų arba už juos atlyginti.

Atsižvelgdama į faktą, kad pirmiau nurodytos 1994 m. sutarties nuostatos kasatorei sukūrė pagrįstų lūkesčių dėl ginčo patalpų neatlygintinio naudojimo klausimo išsprendimo, pati ieškovė negali galutinai išspręsti jai priklausančio turto naudojimo dėl to, kad šis klausimas yra tarpvalstybinių santykių dalykas ir ši „neapibrėžtumo“ situacija yra užsitęsusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie nuosavybės teisių ribojimai kelia pagrįstų abejonių dėl susidariusios situacijos suderinamumo su Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio, įtvirtinančio teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, reikalavimais (žr., pvz., mutatis mutandis 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Amato Gauci prieš Maltą, (peticijos Nr. 47045/06) ir kt.).

Konstatavus, kad valstybės prisiimti neapibrėžti įsipareigojimai varžo privačią nuosavybę, atsakovės veiksmų nagrinėjamu atveju galimo neteisėtumo ir nuosavybės teisių ribojimo pateisinamumo aspektams vertinti reikalinga išsamesnė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių analizė. Bylą nagrinėję teismai, neįvertinę nuosavybės teisės apsaugą reglamentuojančių teisės normų nuostatų ir formuojamos aiškinimo bei taikymo teismų praktikos, nurodytų aplinkybių netyrė. Kadangi pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinis teismas pasisako tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, o faktinių aplinkybių nenustato ir jų nevertina, atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės gali būti naujos, būtina sudaryti galimybę aktualiais klausimais pasisakyti bylos dalyviams, byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Nagrinėjant bylą iš naujo, nustatytina, kokie buvo kasatorės lūkesčiai dėl suvaržymų trukmės (momentas, nuo kurio laikytina, kad kasatorė galėjo pagrįstai tikėtis situacijos sureguliavimo, derybų pabaigos), atsižvelgiant į tai, kad įsigyjant įmonę buvo pateikta informacija apie jos turto neapibrėžtą suvaržymą, vertintina, ar šie lūkesčiai yra pagrįsti, koks suvaržymų terminas galėtų būti laikomas proporcingu, kurį viršijus atsakovei kyla pareiga panaikinti suvaržymus arba kompensuoti už juos turto savininkei).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį bei grąžinti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski