I. P. pagal BK 140 str., 28 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-958/2024 Teisminio sprendimo Nr. 1-01-0-00596-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.5.1.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

dalyvaujant prokurorei J. V.,

gynėjai advokatei A. R. (vaizdo konferencijos būdu),

nuteistajai I. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos 2023 m. birželio 28 d. nutartimi, paskirta galutine laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi į paskirtą bausmę I. P. įskaityta atlikta bausmės dalis pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos 2023 m. birželio 28 d. nutartimi.

Priteista iš I. P. S. G. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinėms ligonių kasoms 170,19 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 30,26 Eur proceso išlaidų (dokumentų įteikimo išlaidų) Valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. P. (ankstesnė pavardė – B.) nuteista už tai, kad 2022 m. gruodžio 18 d., apie 10.00 val., atlikdama laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Panevėžio kalėjimo), esančių adresu (duomenys neskelbtini), I korpuso 3 būrio 38 gyvenamojoje patalpoje, tyčia rankoje laikytu elektriniu virduliu sudavė tris kartus S. G. į galvos sritį, dėl ko ši parkrito ant žemės, tuo padarydama muštinę žaizdą kaktoje, poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, juosmens ir kairio riešo minkštųjų audinių sumušimą, tokiu būdu smurtaudama nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios S. G. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. P. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendį ir priimti naują procesinį sprendimą - I. P. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendį išteisinti; arba pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmės pradžios skaičiavimo pagal skundžiamą nuosprendį nuo 2022 m. vasario mėnesio.

3. Apeliantė I. P. nurodė, kad tarp jos ir nukentėjusiosios S. G. įvyko apsižodžiavimas dėl televizoriaus, jos susipyko. Sustojus koridoriuje rikiuotėje S. G. ją provokavo visokiais žodžiais, išvadino čigone, sakė, kad čigonams čia gyvenimo nebus, kad ji parodys jiems vietą. Vėliau kambaryje S. G. pagriebė ją už plaukų ir pradėjo užgaulioti, sakė, kad reikia žudyti čigones. S. G. paėmus ją iš nugaros už plaukų, pradėjus juos tampyti, ji (I. P.) patyrė šoką ir gindamasi griebė šalia savęs prie stalo buvusį virdulį, su kuriuo atsisukusi trenkė S. G.. Tiksliai neprisimena, kiek kartų trenkė į kaktą. Vėliau nukentėjusioji nugriuvo. Savo kaltę dėl sužalojimo iš dalies pripažįsta, taip pasielgė, nes patyrė šoką. Civilinio ieškinio nepripažįsta, kadangi pati S. G. ją puolė.

4. Mano, kad teismas visiškai nevertino apeliantės parodymų, kurie sutampa su kitų liudytojų parodymais. Teismas išimtinai vertino nukentėjusiosios parodymus, kuriuose teigiama, kad su apeliante sutarė, nesipyko. Nurodo, kad konfliktas buvo abipusis, nei nukentėjusiosios, nei apeliantės parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu neleidžia daryti išvados, kad apeliantė padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes ji gynėsi nuo nukentėjusiosios. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų neginčytinai teigti, kad apeliantė tyčia smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl ko pastaroji turi būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

5. Pažymi, kad Panevėžio kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus vyr. Specialistas D. M. 2022 m. gruodžio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog nuteistųjų S. G. ir I. P. konfliktas ir fizinio smurto vartojimas viena kitos atžvilgiu buvo abipusis. Taip pat nurodyta, jog M. V. (N.) nurodė, kad I. P. gynėsi nuo S. G., tuo patvirtindama apeliantės parodymus ir paneigdama nukentėjusiosios parodymus. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

6. Be to, nei viena iš 38 gyvenamosios patalpos moteris, kuri gyveno su apeliante ir nukentėjusiąja nepatvirtino to fakto, kad apeliantė tyčia, be jokio pagrindo smurtavo prieš nukentėjusiąją, priešingai jų paaiškinimai ir parodymai rodo, jog įvykio metu apeliantė gynėsi nuo nukentėjusiosios, nes pastaroji ją puolė, todėl akivaizdu, kad apeliantė yra pripažinta kalta ir nuteista be teisinio pagrindo. Taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl būtinosios ginties instituto, vien tas faktas, kad vienai moteriai nenustatyti sužalojimai, nereiškia, jog neegzistavo būtinoji gintis, nes apeliantei buvo raunami plaukai, ji jautė fizinį skausmą, neįvertintas ir tas faktas, kad I. P. smūgius sudavė tiesiog nežiūrėdama į tai, ką ji paėmė ir kur sudavė nukentėjusiajai, nes ji gynėsi nuo ją užpuolusios moters.

7. Teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio numatytus reikalavimus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Taip pat mano, jog teismas buvo šališkas, nes nėra jokių duomenų ar objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad I. P. tyčia smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, nėra nusikalstamos veikos sudėties - tyčios.

8. Pabrėžia, kad teismas nenurodė tos aplinkybės, jog ikiteisminis tyrimas I. P. atžvilgiu buvo nutrauktas. Apeliantė pilnai sutinka su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą bei jame išdėstytomis aplinkybėmis, nes apeliantės veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas. Taip pat pažymi, kad apeliantei nebuvo suteikta teisė apskųsti 2023 m. gegužės 29 d. nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą, tokiu būdu buvo pažeista apeliantės teisė į gynybą.

9. Nurodo, kad nuosprendyje yra neteisingai nurodyta, jog bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio priėmimo dienos, nors bausmė yra subendrinta su kitais nuosprendžiais. Apeliantė laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2022 m. vasario mėnesio, todėl paskirtos bausmės pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2022 m. vasario mėnesio, o ne nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos. Todėl ir šioje dalyje nuosprendis turi būti keistinas

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

11. Nuteistoji I. P. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes ji sudavė S. G. į kaktą virduliu gindamasi nuo pačios S. G. veiksmų, todėl prašo ją išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

13. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas I. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl I. P. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačią nuteistąją I. P., nukentėjusiąją S. G., liudytojus J. K., V. Š., D. B., E. F., A. G. – M., pagarsino liudytojų J. P., M. N., A. Z. parodymus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek I. P. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindė I. P. kaltę, nurodė ir motyvus, kuriais atmetė I. P. parodymus dėl būtinosios ginties. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios I. P. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

14. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (to neginčija ir nuteistoji I. P.), kad įvykio metu I. P. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios S. G. sveikatą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. P. iš dalies pripažino savo kaltę ir nurodė, kad 2022 m. gruodžio 18 d. tarp jos ir S. G. įvyko apsižodžiavimas dėl televizoriaus ir S. G. įjungtos šviesos. Ikiteisminio tyrimo metu I. P. nurodė, kad kai atsikėlė, ji ėjo tvarkytis kambario su M. V. ir nematė, kaip S. G. įėjo į kambarį, nes stovėjo nusisukusi, valė dulkes bei pajuto stiprų skausmą, kai kažkas jai stipriai paėmė už plaukų iš už nugaros, staigiai pasisukusi pamatė S. G., kuri jai rovė plaukus ir rėkė, kad ją nužudys dėl to, kad ji yra čigonė. Ji tuo metu labai išsigando, patyrė šoką ir gindamasi nuo S. G. sudavė virduliu, tiksliai nepamena dėl patirto šoko. Kiek pamena kambaryje tuo metu buvo M. V. (2 t., b. l. 71-74). Tuo tarpu apklausiama teismo posėdyje, I. P. aplinkybes jau nurodė kitokias, kad S. G. buvo kambaryje, ją užgauliojo, griebė už plaukų, o M. V. buvo tuo metu išėjusi. Teisėjų kolegijos vertinimu I. P. duoti parodymai nėra nuoseklūs.

16. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad kambaryje vykstant žodiniam konfliktui dėl uždegtos šviesos, I. P. priėjo prie jos, paėmė ją už plaukų, pradėjo juos tempti, tada ji šiai irgi suėmė už plaukų. Tuo metu I. P. smogė jai virduliu į kairę galvos dalį tris kartus ir ji praradusi sąmonę nugriuvo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. P. nurodė, kad prieš išeidama iš kambario nei iš vienos (S. G. ar I. P.) negirdėjusi jokių grasinimų, S. G. ir I. P. aiškinosi dėl kambario tvarkymosi, o išėjusi iš kambario išgirdo stiprų garsą, atidariusi duris pamatė S. G. krentančią ant grindų; liudytoja D. B. nurodė tik girdėjusi kaip S. G. su I. P. konfliktuoja dėl uždegtos šviesos bei įjungto televizoriaus, jokių grasinimų, kaip nurodo I. P., taip pat negirdėjo, jokių smurtinius veiksmus lydinčių garsų negirdėjo, kol išgirdo kažkokį smūgio ar kritimo garsą ir atsisukusi pamatė S. G. gulinčią ant grindų. Vienintelė liudytoja M. V. (N.), kuri, I. P. teisme duotais parodymais, įvykio metu iš patalpos buvo išėjusi, parodė, kad nukentėjusioji pirma puolė bei rankomis pačiupo I. P. už plaukų, tuo pat metu, I. rankomis pačiupo S. už plaukų ir tarp jų įvyko susistumdymas. Panevėžio kalėjimo saugumo valdymo skyriaus vyr. specialisto D. M. 2022-12-18 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pagal paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, nuteistųjų S. G. ir I. B. (P.) konfliktas ir fizinio smurto vartojimas viena kitos atžvilgiu buvo abipusis (1 t., b. l. 43). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai kas išdėstyta sprendžia, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu abi – tiek S. G., tiek ir I. P. tempė viena kitai už plaukų ir tarpusavyje stumdėsi, po ko S. G. neatliekant jokių kitų tolimesnių pavojingų veiksmų, I. P. sudavė virduliu šiai į galvos sritį, dėl ko ši parkrito.

17. Nors nuteistoji I. P. ir nurodo, kad ji gynėsi nuo S. G. veiksmų, tačiau tai, kad nuteistoji I. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios S. G. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai: nukentėjusiosios S. G. viso proceso metu duoti parodymai, kad I. P., kilus žodiniam konfliktui, griebė už plaukų, o vėliau sudavė jai į kaktą tris smūgius su virduliu; pačios nuteistosios parodymai, kad ji virduliu trenkė S. G., specialisto išvada apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, liudytojų J. K., V. Š., D. B., A. G.-M., E. F., J. P., M. N., A. Z. parodymai, Laisvės atėmimo vietų ligoninės sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymos, tarnybiniai pranešimai, vaizdo įrašų apžiūrų protokolas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistosios I. P. kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

19. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus darytina išvada, jog I. P. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, kad 2022 m. gruodžio 18 d. tarp I. P. ir S. G. vyko žodinis konfliktas, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio I. P. turėjo teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktą iniciavo I. P., kai priekaištavo dėl įjungto televizoriaus bei įjungtos šviesos, po ko šis konfliktas tęsėsi, kai buvo tvarkomasi kambaryje ir tuomet I. P. bei S. G. viena kitai kibo į plaukus, po ko I. P. paėmė nuo stalo virdulį ir trenkė S. G. į kaktą tris kartus, ko pasekoje nukentėjusioji nukrito. Iš medicininės apžiūros pažymos matyti, kad įvykio dieną slaugytojai apžiūrėjus I. P., jokių sužalojimų nenustatyta, o pati I. P. nurodė, jog nieko jai nėra, tik patampė už plaukų. Taigi, būtent nuteistosios I. P. prieš nukentėjusiąją panaudoti veiksmai, jų intensyvumas (suduoti 3 smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno vietą - galvą), rodo, jog I. P. smurtavo ne gynybos, o puolimo tikslais, nes jokio pavojingo kėsinimosi į I. P. sveikatą iki tol, kol ji panaudojo smurtą, nebuvo. Suduodama virduliu 3 smūgius į galvą, kaip ir bet kuris kitas normalios psichikos ir panašią gyvenimišką patirtį turintis žmogus ji suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, jog tokiais smurtiniais veiksmais gali sutrikdyti S. G. sveikatą ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiajai sužalojimus I. P. padarė ne gindamasis nuo pavojingo jos kėsinimosi, o abipusio tarpusavio konflikto metu. Nuteistoji I. P. tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai S. G.. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiosios sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, I. P. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent I. P..

21. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog buvo pažeista apeliantės teisė į gynybą, nes nebuvo suteikta teisė apskųsti nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, jog byloje yra duomenys, kad nutarimas iš karto po jo priėmimo buvo išsiųstas I. P. (t.1, b.l. 32), todėl jos teisės nebuvo pažeistos. Be to, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo remtis nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo ikiteisminio tyrimo metu panaikintas. Paminėtina, jog teismas nagrinėja bylą pateikto kaltinimo ribose, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos.

22. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendyje nepagrįstai bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio priėmimo dienos. Pažymėtina, jog vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausme, į paskirtą galutinę subendrintą bausmę buvo įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, todėl bausmės pradžia pagrįstai nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik I. P. atliktus neteisėtus veiksmus bei S. G. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai I. P. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Sigitas Bagdonavičius

Kristina Latožienė

Valdas Petras Meidus