Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-336/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.9.1

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. G. ir J. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams V. G. ir J. G. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo pripažinti bendrąja daline su atsakove nuosavybe: 609 kv. m žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kiemo statinius (kiemo aikštelė, šulinys, dvi stoginės) (duomenys neskelbtini), 600 kv. m žemės sklypą(duomenys neskelbtini), padalyti bendrąją dalinę nuosavybę, priteisiant ieškovui ir atsakovei po ½ dalį šio turto, panaikinti šio turto teisinę registraciją atsakovės vardu kaip asmeninę nuosavybę; pripažinti negaliojančia atsakovų 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro(duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, ginčo turtas įgytas šalims gyvenant kartu po santuokos nutraukimo, tvarkant bendrą ūkį, turto įsigijimui ir pagaminimui naudojant bendras lėšas, todėl pagal 1964 m. CK 122, 472 straipsnius pripažintinas jų bendrąja daline nuosavybe.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, nes ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas buvo įgytas bendrai arba kad jis būtų kaip nors konkrečiai pinigais ar darbu prisidėjęs prie dalinės nuosavybės sukūrimo, turto įgijimo (1964 m. CK 40, 122 straipsniai). Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje esančiais įrodymais patvirtinta atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtą, ji buvo tinkamai įregistruota ir iki šiol neginčyta. 2007 m. vasario 22 d. atsakovė padovanojo sūnui J. G. ginčo turtą, ir dovanojimo sutarties sudarymo metu nebuvo apribojimų atsakovei disponuoti šiuo turtu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą tenkinti dalį ieškinio. Teismas pripažino negaliojančia V. G. ir J. G. 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino 609 kv. m žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kiemo statinius (kiemo aikštelė, šulinys, dvi stoginės) (duomenys neskelbtini), žemės sklypą(duomenys neskelbtini), bendrąja daline V. G. ir V. G. nuosavybe, padalijo bendrąją dalinę nuosavybę, priteisiant ieškovui ir atsakovei po ½ dalį šio turto. Kitą dalį ieškinio teismas atmetė. Teismas nustatė, kad šalys – buvę sutuoktiniai (santuoką nutraukė 1980 m. sausio 18 d.), po santuokos nutraukimo tik trumpą laiką gyveno atskirai; 1987 m. gruodžio 5 d. jiems gimė sūnus Julijus. Ginčo žemės sklypų, pastatų įforminimas atliktas atsakovės vardu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3k-3-37/2004, nustatyta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių ir vaikų darbu, teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Aplinkybė, kad ieškovas gyveno atsakovei priklausančiame name, atsakovės sutikimas ginčo turtu garantuoti už ieškovo paimtas paskolas, ginčo turto įtraukimas į ieškovo įmonės balansą, leidžia daryti išvadą apie ieškovo bendrą gyvenimą kartu su atsakove, bendro ūkio kūrimą. Ieškovas ginčo turto įsigijimo laikotarpiu plėtojo verslą, gaudavo uždarbį, bendru darbu, gyvenimu drauge ir bendro ūkio tvarkymu prisidėjo prie bendrosios su atsakove nuosavybės sukūrimo, todėl jo reikalavimas pripažinti dalinę nuosavybę į ginčo turtą yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl teisinės turto registracijos panaikinimo, nurodydamas, kad bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių, ar pripažįstama nuosavybės teisė į turtą, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo (CK 4.256 straipsnio 3 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-304/2008). Teismas taip pat konstatavo, kad ginčo turtą teisiškai įregistravus atsakovės vardu ir po bylos užvedimo 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartimi perleidus J. G., buvo pažeista ieškovo teisė dalyvauti disponuojant bendrąja daline nuosavybe; atsakovė ir J. G. elgėsi nesąžiningai (1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Tiek pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek pagal 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalį, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad bendraturčių dalys (įnašai) bendrojoje nuosavybėje lygios. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl įrodymų, patvirtinančių ginčo turto įsigijimą ir statybą, vertinimo. Kadangi ieškovas ir atsakovė nebuvo sutuoktiniai, tai ieškovas, duodamas atsakovei daugiau nei 500 rub., turėjo šį sandorį įforminti raštu (1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje nebuvo nė vieno iš pagrindų, leidžiančių, nesant rašytinių sutarčių, liudytojų parodymais įrodinėti faktą, kad ieškovas perdavė atsakovei dideles pinigų sumas nekilnojamajam turtui įgyti ar sukurti - statybai, ar kad jis įgijo dalį nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 4 punktas). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai iš esmės pažeidžiama įstatymų nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo tvarka, gautais duomenimis negalima remtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas). Byloje nėra įrodymų, kad ginčo turtas buvo įtrauktas į UAB „Anykšta“, kurios akcininkas buvo ieškovas, balansą. Teismas turėjo nurodyti konkrečius įrodymus, kuriais jis grindžia tokią išvadą ir kuriais remdamasis atmeta pirmosios instancijos teismo argumentus šiuo klausimu (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Teismas nustatė, kad ginčo namas yra pastatytas 1994 m., tačiau ieškovas, teigdamas, kad tas pats ginčo namas buvo statomas kaip UAB „Anykšta“ pagalbinės patalpos, nurodė 1998 m., ir kad tai matyti būtent iš 1998 m. UAB „Anykšta“ balanso. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis nuolat gyveno ginčo statiniuose, jais naudojosi kaip savais, mokėjo už juos mokesčius. Ieškovas teismui nepateikė dokumentų, įrodančių jo asmeninių lėšų panaudojimą statant ar įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą, buvus susitarimą su atsakove sukurti bendrą nuosavybę (1964 m. CK 472 straipsnis). Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo brolio A. G., kuris dalyvavo teismo posėdyje prieš jo apklausą, parodymais (CPK 192 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 18 punktas).

2. Dėl dovanojimo sandorio. Teismas nepagrįstai rėmėsi 1964 m. CK 47 straipsniu, nes ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2007 m. vasario 22 d. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovo patikslintas ieškinys Jonavos rajono apylinkės teisme buvo gautas 2007 m. vasario 20 d., o rezoliucija „patikslintą ieškinį priimti, nustatyti 20 d. terminą atsiliepimui pateikti“ yra surašyta 2007 m. vasario 22 d. Teismo pranešimą apie tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, atsakovai gavo dar vėliau. Dovanojimo sandorį atsakovai sudarė būtent 2007 m. vasario 22 d. Taigi, akivaizdu, kad sudarydami sandorį atsakovai nebuvo informuoti apie tą pačią dieną Jonavos rajono apylinkės teisme priimtą ieškovo patikslintą ieškinį. Ieškovo brolis A. G. patvirtino, kad 1995 m. jam ieškovas sakė, jog namas, įregistruotas atsakovės vardu, ir liks vaikams. Taigi dar 1995 metais buvo planuojama ginčo namą perleisti ieškovo ir atsakovės vaikams ar vienam iš vaikų, ir ieškovas apie tai žinojo. Dėl to teismas nepagrįstai nustatė atsakovų nesąžiningumo faktą.

3. Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įsigijimo. Byloje pateikti duomenys apie tai, kad 1992 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 328 Kauno miesto meras atsakovei suteikė žemės sklypą Nr. 449(duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 08 d. potvarkiu Nr.719-v šis žemės sklypas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini) esantį sklypą Nr. 309, kurio adresas šiuo metu –(duomenys neskelbtini). Atsakovė už šį sklypą mokėjo asmeninėmis lėšomis – valstybės vienkartinėmis išmokomis. Teismas apskritai nepasisakė dėl šio žemės sklypo ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą nemotyvuodamas (CPK 270 straipsnis).

4. Dėl ginčo turto dalių. Teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalį, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad bendraturčių dalys (įnašai) bendrojoje nuosavybėje yra lygios. Tačiau teismas pripažino, kad ieškovas nebuvo sudaręs su atsakove sutarties. Dėl to prezumpcija šiuo atveju negali būti taikoma, ir ieškovas turėjo įrodyti konkretų savo indėlį į bendro turto įsigijimą ar sukūrimą, šio indėlio dydį, teismas turėjo nustatyti, kokia yra konkreti ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje. Nemotyvuotai pripažindamas ieškovo nuosavybę į ½ dalį ginčo turto, teismas pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad jokie įrodymai teismui negali turėti iš anksto nustatytos galios.

5. Dėl ieškovės ir atsakovo bendro ūkio tvarkymo. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovas gyveno kitu adresu, atsakovė turėjo vienišos motinos statusą, gaudavo pašalpą, tačiau teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovo liudytojų parodymais, taip paneigdamas oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose esančią informaciją (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju negalima laikyti, kad draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes nė vienas iš liudytojų tiesiogiai nepatvirtino, kad ginčo turtą ieškovas ir atsakovė siekė įsigyti bendrosios nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. G. S., bylos Nr. 3K-3-1083/2003). Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai taikė tikimybių pusiausvyros principą - išvadas padarė nesant tinkamų įrodymų, vadovaudamasis prielaidomis ir netiesioginiais įrodymais (liudytojų parodymais), prieštaraujančiais oficialiesiems rašytiniams įrodymams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jame nurodoma, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr.3k-3-260/2001; ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip; priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančiu (1964 m. CK 58 straipsnio l dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr.3K-3-1029/2001; ir kt.). Byloje nustatyta, kad nutraukus santuoką šalys susitaikė, apsigyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. Ginčo žemės sklypai įgyti, gyvenamojo namo statyba ir rekonstrukcija atlikta šalių bendro gyvenimo laikotarpiu jų faktinės šeimos poreikiams tenkinti panaudojant bendras lėšas. Ginčo gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu, todėl apie atliktų darbų apimtį ieškovas įrodinėjo liudytojų parodymais. Ieškovo nurodomas aplinkybes patvirtino liudytojai, tarp jų – jo brolis A. G., kuris nebuvo teismo posėdžių salėje prieš apklausą. Žemės sklypas(duomenys neskelbtini), iš valstybės pirktas šalims gyvenant kartu ir tvarkant bendrą ūkį 1999 m. balandžio 7 d., už šio sklypo infrastruktūrą papildomai sumokėta 6000 Lt, už inžinerinius įrenginius – 309,50 Lt. Taip pat ieškovas nurodo, kad jo ieškinys teisme gautas 2007 m. vasario 7 d. Ieškovas ginčo turtui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 137 straipsnio 6 dalį viešojo registro tvarkytojui apie bylos iškėlimą turėjo būti pranešta ne vėliau kaip kitą darbo dieną, tačiau teismas pažeidė šią normą ir pranešė tik 2007 m. vasario 26 d. Taigi atsakovai turėjo galimybę sudaryti nesąžiningą, apsimestinį sandorį. Atsakovas J. G. yra ieškovo ir atsakovės sūnus, ir jam buvo žinoma apie pradėtus teisminius procesus. Teismas tinkamai taikė 2000 m. CK 6.67 straipsnio, 1964 m. CK 47 straipsnio nuostatas, nes ginčo turtas buvo įgytas ir rekonstruotas galiojant 1964 m. CK.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių reguliavimo

Nuosavybės teisių objektai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, sukurti, įgyti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl sprendžiant pareikštus reikalavimus vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis.

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.

Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi tokiais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis.

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą, reguliuojamą 1964 m. CK 472-474 straipsniuose įtvirtintų normų, kurių pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas bendrąją dalinę nuosavybę į namų valdos(duomenys neskelbtini), statinius, šios namų valdos žemės sklypą, taip pat žemės sklypą(duomenys neskelbtini), kaip sutartinės jungtinės veiklos rezultatą, įrodinėjo įrodymais apie bendro ūkio tvarkymą, apie panaudotas jo lėšas ir darbą. Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovas įrodinėjo liudytojų parodymais, todėl šios bylos kontekste reikšminga įvertinti, ar yra teisiniai pagrindai taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Šios bylos kontekste įrodymų leistinumo taisyklės išimtis teismų taikyta pagrįstai. Byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą(duomenys neskelbtini), tai lemia, kad, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas).

Tačiau, pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą(duomenys neskelbtini), tokiais pačiais argumentais negalima pripažinti, kad tokiu būdu šalys bendrai veikė siekdamos įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypą(duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad sudarant minėto žemės sklypo 1999 m. balandžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsiskaitymas buvo vykdomas sumokant kainą investiciniais čekiais, o už sklype esančius inžinerinius tinklus sumokėta pinigais. Sklypo kainą investiciniais čekiais sumokėjo atsakovė. Investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005). Esant įstatyminei nuostatai, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu, kas buvo pagrindu pripažinti pagrįstu ieškovo reikalavimą pripažinti įgytu dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą(duomenys neskelbtini), 1999 m. balandžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgyto objekto specifiškumas lemia, kad sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Tai, kad, sumokant grynuosius pinigus už sklype esančius inžinerinius tinklus, visa ši suma ar dalis jos priklausė ieškovui, neįrodyta, o kad investiciniai čekiai – tai asmeninė atsakovės nuosavybė, byloje nustatyta. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo, be pagrindo visą ginčo turtą, t. y. namų valdą ir valdos žemės sklypą(duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą (duomenys neskelbtini) traktavo kaip bendrą daiktinių teisių objektą ir spręsdamas nuosavybės teisių į jį pripažinimo klausimą taikė bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo principą. Ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas, o jungtinės veiklos padarinys, lemia, kad dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, nustatytas CK 474 straipsnyje – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu ir dalijamas, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, todėl nėra pagrindo kvestionuoti ir atsakovės teisių disponuoti šiuo turtu sudarant sandorius.

Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas žemės sklypo 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sandorio (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) nėra panaikinęs, nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išspręsta tik dėl namų valdos ir valdos žemės sklypo(duomenys neskelbtini), 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sandorio panaikinimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinus, kad namų valda ir valdos žemės sklypas(duomenys neskelbtini), kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, buvo pagrindas konstatuoti, kad 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sandoriu (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė negalėjo perleisti savo sūnui J. G. šio objekto ½ dalies, kuri nuosavybės teise priklauso ieškovui, nes tokio sandorio sudarymas prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis), kai asmuo, nebūdamas vieninteliu turto savininku, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), taip sudarydamas sandorį, kuris pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas (CK 1.80 straipsnis) ir teikia pagrindą preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas sandorio negaliojimo klausimą, taikė CK 47 straipsnio nuostatas, nekeičia teismo sprendimo esmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas be pagrindo visą 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sandorį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dėl namų valdos ir valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pripažino negaliojančiu, nes atsakovė, būdama šio turto ½ dalies savininke, turi teisę savarankiškai nuspręsti dėl jai priklausančio turto likimo (CK 4.37 straipsnis).

Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo

Tikrindamas apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kaip kasacijos dalyko (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), laikymosi aspektu, kasacinis teismas pažymi, kad šios bylos kontekste yra svarbus įrodymų leistinumo aspektas, nes notarų patvirtinti dokumentai bei įrašai Nekilnojamojo turto registre yra prima facie įrodymai, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles. Aplinkybės dėl turto teisinio režimo, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus, kurių panaudojimo draudimas gali būti netaikomas, jei tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Minėta, kad šioje byloje buvo teisinis pagrindas netaikyti įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo CK 1.93 straipsnio 6 dalies pagrindu, pripažinus, kad šių įrodinėjimo priemonių draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Tikrinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ginčo turtas – namų valda ir valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) pripažintas bendrąja daline nuosavybe ir kad šio turto ½ dalis yra ieškovo nuosavybė, įrodymų vertinimo taisyklių aspektu atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, o dėl kito ginčo turto - žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kolegija padarė kitas išvadas, ir tai teikia pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnis) ir atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Taip pat iš ieškovo priteistina valstybei 54,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, o iš atsakovų – po 18,29 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti bendrąją dalinę ieškovo V. G. ir atsakovės V. G. nuosavybę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalyti šį žemės sklypą, priteisiant kiekvienam po ½ dalį šio žemės sklypo, panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia atsakovės V. G. ir atsakovo J. G. 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl ½ dalies 609 kv. m žemės sklypo, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies gyvenamojo namo, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies ūkinio pastato, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalies kiemo statinių (kiemo aikštelė, šulinys, dvi stoginės), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patvirtintą Kauno miesto 16-ojo notaro biuro notarės R. K., panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti.

Priteistą iš atsakovų V. G. ir J. G. ieškovui V. G. po 1072 (vieną tūkstantį septyniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio ir po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumažinti ir priteisti iš atsakovų ieškovui po 429 (keturis šimtus dvidešimt devynis) Lt žyminio mokesčio ir po 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. G. 54,87 Lt (penkiasdešimt keturis Lt 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, o iš atsakovų V. G. ir J. G. – po 18,29 Lt (aštuoniolika Lt 29 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas