Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Administracinė byla Nr. I1-2835-535/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00340-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.3; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

dalyvaujant pareiškėjui A. L. (A. L.),

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Aleksandrui Ivanovui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti, kad Lietuvos valstybei nenustačius maksimalaus leistino nuteistųjų skaičiaus vienoje bendrabučio tipo patalpoje, jis nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. bausmę atliko orumą žeminančiomis sąlygomis ir priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 400 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1-2) pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su Ministerijos 2021 m. liepos 15 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-3939. Teigia, kad šis raštas prieštarauja humaniškumo principui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6 ir 8 straipsnių nuostatoms, Kankinimų Prevencijos Komiteto (CPT) rekomendacijoms, kad kameroje turi būti ne daugiau 4 nuteistųjų.

Pažymi, kad Lietuvos valstybė, stodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo vykdyti Europos Sąjungos įstatymus. Pareiškėjas teigia, kad dėl Ministerijos formuojamos neadekvačios politikos įkalinimo įstaigose dėl neribojamo nuteistųjų skaičiaus bendrabučio tipo patalpose, jis buvo priverstas bausmę atlikti su 20-30 nuteistųjų vienoje patalpoje, kas prilygo kankinimui, žiauriam elgesiui. Tuo buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 8-11) teigia, kad šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. jis atliko bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje skirtingu metu bausmę atliko 20-30 kitų nuteistų asmenų, kas, jo manymu, prilygsta kankinimui ir žiauriam elgesiui. Pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl patalpos ploto, kuris teko pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Paaiškina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, su nieko neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi arba būtų taip baudžiamas. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96; 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98).

Taip pat atsakovės atstovė paaiškina, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas Peers prieš Graikiją, bylos Nr. 28524/95). Remiantis EŽTT praktika bausmę atliekančių asmenų ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98; EŽTT 2004-09-16 sprendimas Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02).

Ministerija pastebi, kad atlikdami laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje nuteisti asmenys gali laisvai judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą. Todėl ir nagrinėjamu atveju didelį nuteistųjų skaičių kompensavo didelė bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo dėl bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ploto, atsakovės atstovė atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo motyvus dėl jo kankinimo ir žiauraus elgesio, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje bei nepriimant teisės aktų, kurie ribotų maksimalų skaičių asmenų, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje.

Ministerija laiko svarbia aplinkybe ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas bei būtinas. Nurodo, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš J. K., bylos Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš J. K., bylos Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš J. K., bylos Nr. 44362/04).

Atsakovės atstovė, vadovaudamasi EŽTT praktika bei Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo šioje byloje taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2022 m. sausio 10 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d., todėl apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgdama į tai, Ministerija daro išvadą, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą dėl galimai padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 10 d.

Vertindama pareiškėjo prašymą priteisti jam 400 000 Eur neturtinės žalos, Ministerija teigia, kad nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl mano, kad jo skundas negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovės atstovės atsiliepimo argumentais, 2022 m. balandžio 5 d. pateikė skundo papildymą, kurį teismas laiko rašytiniais paaiškinimais (b. l.). Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, nesilaikė Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, paskirdama ir laikydama jį avarinės būklės bendrabučio tipo patalpose su dar 20-30 asmenų, kur vyravo subkultūra, telefoniniai sukčiai, narkomanai ir dėl to buvo iškilusi reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Kadangi jis nėra nei telefoninis sukčius, nei vartoja narkotikus, pareiškėjas atsisakydavo eiti į būrius, kuriuose buvo minėti asmenys, ir už tai buvo baudžiamas net 275 kartus, kas, jo manymu, prasilenkia su sveiku protu dėl bausmės vykdymo politikos.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos valstybė privalo garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi tinkamomis, žmogaus garbę ir orumą atitinkančiomis sąlygomis, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų intensyvių išgyvenimų. Pareiškėjas patikslina, kad jis skundžia ne gyvenamąjį plotą, o valstybės neadekvačius įstatymus, dėl kurių neišvengiamai atsirado jam neturtinė žala. Paaiškina, kad Alytaus pataisos namų administracija jį skyrė būtent į tokius būrius (1-7 būriai), kur viename lokaliniame sektoriuje bausmę atlikdavo iki 500 nuteistųjų, kurie laisvai judėjo lokaliniame sektoriuje, taip pat telefoniniu sukčiavimu užsiimantys ir narkotikus vartojantys asmenys, kurie injekcijas leisdavosi tiek sanitariniame mazge, tiek koridoriuje, tiek sporto salėje ar gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas prašo atsižvelgti ir į tai, kad visuotinai žinoma, jog įkalinimo įstaigos pareigūnai neretai buvo bendrininkai įkalinimo įstaigose daromų nusikaltimų. Tokios jo nurodytos gyvenimo sąlygos, anot pareiškėjo, patvirtina, kad visą įkalinimo laikotarpį jo gyvybei ir sveikatai grėsė pavojus.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad žala jam kilo ir dėl to, kad būdamas baudos izoliatoriuje, jis negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, pasinaudoti teise gauti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, pirkti maisto, žiūrėti televizorių, tik 1 val. galėjo pasivaikščioti gryname ore, kas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus.

Teigia, kad per 17 metų, praleistų kameros tipo patalpose, jis prarado pasitikėjimą Valstybe, negrįžtamai sutriko jo sveikata, visam laikui prarado teisę į lygtinį paleidimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde.

Ministerijos atstovas teismo posėdyje su skundu nesutiko, prašė jį atmesti remiantis atsiliepime nurodytais argumentais.

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Ministerijos neveikimo, nepriimant teisės aktų, ribojančių maksimalų asmenų, kurie įkalinimo įstaigoje gali būti laikomi vienoje bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje, skaičių.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju skundo reikalavimas grindžiamas tuo, kad Ministerija netinkamai formuoja bausmių vykdymo politiką, kadangi nėra priimta teisės aktų, kurie nustatytų nuteistųjų asmenų skaičių ribojimą, kurie gali būti laikomi vienoje bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje. Teigia, kad dėl to jis nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. atliko bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje skirtingu metu buvo laikoma 20-30 kitų asmenų, kas, jo manymu, prilygsta kankinimui ir žiauriam elgesiui, pažeidė jo orumą.

Atsakovės atstovė Ministerija daliai pareiškėjo reikalavimo prašo taikyti ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties termino, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Teismas pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgusi į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš Ministerijos neveikimo, nepriėmus teisės aktų, kurie nustatytų nuteistųjų asmenų, kurie gali būti laikomi vienoje bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje skaičiaus ribojimą, dėl ko, jo teigimu, jis bausmę įkalinimo įstaigose nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. atliko kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2022 m. sausio 11 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. dėl dalies reikalavimų praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku kreiptis į teismą. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog yra pagrindas pareiškėjo reikalavimo daliai priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 11 d. ik 2019 m. sausio 10 d. taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad teismas daliai reikalavimo taikė ieškinio senaties terminą, teismas toliau pasisakys dėl pagrindo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d.

Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad Ministerija netinkamai formuoja bausmių vykdymo politiką, kadangi nėra priimta teisės aktų, kurie nustatytų nuteistųjų asmenų skaičių ribojimą, kurie gali būti laikomi vienoje bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje. Pareiškėjas skunde reiškia nesutikimą su Ministerijos 2021 m. liepos 15 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-3939 „Dėl informacijos pateikimo“.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Byloje taip pat neginčijama aplinkybė, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje bausmę atliko būdamas paskirtas į bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas.

Pareiškėjas 2021 m. birželio 4 d. Ministerijai pateikė skundą, o 2021 m. birželio 7 d. – prašymą, kuriuose reiškė nepasitenkinimą dėl laikymo sąlygų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Ministerija 2021 m. liepos 15 d. į minėtus skundą ir prašymą pateikė atsakymą Nr. (1.23Mr)7R-3939 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame, be kita ko, informavo, kad laisvės atėmimo bausmių vykdymą reguliuojantys teisės aktai nenustato, kokio tipo gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo patalpose arba kamerose) turi būti laikomi pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose). Taip pat nėra reguliuojamas maksimalus vienoje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius. Atsakydama į pareiškėjo prašymą grąžinti jį į lengvąją grupę, Ministerija pažymėjo, kad iš vienos grupės į kitą nuteistieji yra perkeliami vadovaujantis BVK 68 straipsnyje nustatytais kriterijais. Atitinkamus sprendimus priima pataisos įstaigos direktorius, kurio sprendimai, vadovaujantis BVK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – Ministerijos nuostatai) 7 punkte nurodyta, kad Ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių nusižengimų teisenos, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, teismo ekspertizės, civilinės būklės aktų registravimo, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (toliau – rinkimai) organizavimo ir vykdymo, politinių partijų steigimo, registravimo ir veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo bei veiklos, registrų teisinio reguliavimo srities ir ministro valdymo sričiai priskirtų registrų bei informacinių sistemų veiklos, Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo, visuomenės teisinio švietimo, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir pagal kompetenciją atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose, Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti bei kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą.

Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka šias funkcijas: rengia nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių nusižengimų teisenos, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, teismo ekspertizės, civilinės būklės aktų registravimo, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, rinkimų organizavimo ir vykdymo, politinių partijų steigimo, registravimo bei veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo bei veiklos, ministro valdymo sričiai priskirtų registrų ir informacinių sistemų veiklos, Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo, visuomenės teisinio švietimo, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose bei Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos teismuose koordinavimo (užtikrinimo) sričių įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, derina registrų veiklą reguliuojančių įstatymų projektus (Ministerijos nuostatų 8.1 p.); teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka teikia išvadas dėl teisės aktų, tarptautinių sutarčių ir kitų susitarimų projektų, taip pat vertina rengiamų teisės aktų, tarptautinių sutarčių ir kitų susitarimų projektų atitiktį Europos Sąjungos teisei (Ministerijos nuostatų 8.3 p.); pagal kompetenciją perkelia į nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), ją įgyvendina ir vykdo kitus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus (Ministerijos nuostatų 8.4 p.).

Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas, ginčydamas Ministerijos neveikimą, iš esmės nenurodo nei vieno nacionalinės teisės akto, reglamentuojančio nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos namuose, kurie, jo manymu, prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms ir dėl to turi būti pakeisti.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Pagal BVK 3 straipsnį bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Visiems bausmes Lietuvos Respublikoje atliekantiems asmenims taikomi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. BVK 4 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šiame Kodekse išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. BVK 7 straipsnyje nustatyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. BVK 64 straipsnyje nustatyta, kad didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių nustato Kalėjimų departamento direktorius. BVK 71 straipsnyje nustatyta, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pagal BVK 90 straipsnio 1 dalį, atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose. Atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę taip pat atlieka nuteistieji, perkelti į atviras kolonijas šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Atvirose kolonijose nuteistieji laikomi be apsaugos, bet yra prižiūrimi; nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje (BVK 91 str. 1 d. 1, 2 p.).

Pagal ginčui aktualiu metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 22 d.; toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pastebėtina, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija konkrečiai nenustato vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, taip pat konkretaus nuteistųjų skaičiaus, galinčių gyventi nurodyto tipo gyvenamojoje patalpoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Ministerija 2021 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.23Mr)7R-3939 „Dėl informacijos pateikimo“ pagrįstai nurodė pareiškėjui, jog laisvės atėmimo bausmių vykdymą reguliuojantys teisės aktai nenustato, kokio tipo gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo patalpose arba kamerose) turi būti laikomi pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose). Taip pat nėra reguliuojamas maksimalus vienoje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius.

Kaip matyti iš pareiškėjo rašytinių paaiškinimų, pareiškėjas nekelia ginčo dėl vienam asmeniui tenkančio ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo nepasitenkinimas, kad nėra nustatytas maksimalaus skaičiaus asmenų vienoje bendrabučio tipo kameroje ribojimas, susijęs su tuo, kad jis buvo priverstas bausmę atlikti su kitais asmenimis, kurie įkalinimo įstaigoje ir toliau užsiėmė neteisėta, asocialia veikla. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisės aktų pakeitimas pareiškėjo pageidaujamu būdu nebūtų pašalinęs pareiškėjo tariamo teisių pažeidimo.

Įvertinus Ministerijos veiksmus, atsakant į pareiškėjo skundą ir prašymą, darytina išvada, kad Ministerija tinkamai juos išnagrinėjo, išsamiai, nurodydama nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakymo turiniu, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas jų nenagrinėja.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, todėl nėra šiuo atveju pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė savo argumentų apie galbūt patirtą neturtinę žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų, todėl nesant valstybės neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos neturtinės žalos, priežastinio ryšio, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą 400 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūratė Gaidytė Lavrinovič