Baudžiamoji byla Nr. 2K-13-507/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18609-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.2; 1.2.3.1.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Gintaro Godos (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendis pakeistas: S. S. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu S. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. S. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 31 d., apie 23.40 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), konflikto metu kilus realiai grėsmei jo sveikatai dėl nukentėjusiojo D. S. prieš jį panaudoto fizinio smurto, suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarant kraujosruvas viršugalvyje, dešinės akies vokuose, kairės mentės srityje, nugaros kairėje ir dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, varpoje, odos nubrozdinimus kairiame žande, įdrėskimus kairiame žaste, grasinant suduoti S. S. šluotkočiu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, vieną kartą tyčia sudavė peiliu nukentėjusiajam D. S. į krūtinės sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės kairėje, su III šonkaulio, tarpšonkaulinio raumens, krūtinplėvės, širdiplėvės ir širdies pažeidimu kanalo eigoje; tai komplikavosi ūminiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu ir į širdies tamponadą išsiliejus kraujui nukentėjusysis mirė.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. nuosprendį ir pripažinus, kad nusikalstama veika padaryta esant būtinajai ginčiai, bylą nutraukti.
2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinė instancijos teismas, konstatuodamas, kad jis atimdamas nukentėjusiajam gyvybę peržengė būtinosios ginties ribas, nes atlikti veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kėsinimasis kasatoriaus sveikatai nebuvo toks pavojingas, kad jį būtų galima atremti tik suduodant smūgį nukentėjusiajam peiliu į krūtinę), netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvais, kuriuose, sprendžiant apie kasatoriaus tyčios turinį, atsižvelgta tik į tai, kad kasatorius pasirinkdamas gynybos priemonę – peilį ir juo smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią krūtinės sritį, suvokė veiksmų pavojingumą ir numatė galinčius kilti padarinius, tačiau jų nedetalizavo, jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai, todėl veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
2.2. Pažymėtina, kad tiesioginės tyčios buvimas yra viena iš būtinų sąlygų konstatuojant būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 28 straipsnio 3 dalis), tačiau kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino jo tyčios turinį, nes nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog kasatorius veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apeliacinės instancijos teismas išskirtinę reikšmę teikė kasatoriaus panaudotam įrankiui ir suduoto smūgio vietai. Tačiau buvo būtina įvertinti kasatoriaus ir nukentėjusiojo elgesį iki konflikto kilimo ir nuo pavojingo kėsinimosi pradžios, t. y. kada kasatorius įgijo teisę į būtinąją gintį. Kasatorius pabrėžia, kad būtent nukentėjusysis pradėjo konfliktą, nes vidurnaktį netikėtai atvyko į jo butą dėl menkavertės dingsties – tariamos 8 Eur skolos. Taip pat pažymima, kad kasatoriaus gynyba nebuvo intensyvi, gintis jis pradėjo tik po antrojo nukentėjusiojo išpuolio, kada suvokė, jog gresia pavojus ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei, nes nukentėjusysis buvęs boksininkas, todėl fiziškai stipresnis. Kasatorius teigia, kad gynėsi ne aktyviai, o tik demonstravo peilį ir dengėsi nuo suduodamų smūgių vonios durimis. Ranką su peiliu į nukentėjusįjį ištiesė jo net nematydamas ir specialiai nesitaikydamas. Be to, nepaisant daugybinių ir ilgai trukusių smurtinių nukentėjusiojo veiksmų prieš kasatorių, jis teigia sudavęs tik vieną smūgį peiliu, tačiau siekdamas išgąsdinti, o ne atimti gyvybę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatoriaus tyčią nužudyti grindė tuo, jog jis pasišalino iš įvykio vietos. Anot kasatoriaus, jis buvo šoke, o nukentėjusiojo nepaliko be pagalbos, nes prieš pabėgdamas iš įvykio vietos nurodė liudytojui A. S. iškviesti medicinos pagalbą. Nors dėl patirto šoko kasatorius nužudymo įrankį – peilį – paslėpė, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis ne tik prisipažino, kad dūrė nukentėjusiajam peiliu, bet ir parodė, kur paslėpė peilį. Tai, kad kasatoriui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepaneigia jo gyvybei kilusios grėsmės realumo.
2.3. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktines bylos aplinkybes, susijusias su smūgio peiliu sudavimu nukentėjusiajam, vadovavosi vien tik liudytojo A. S. parodymais apie tai, jog jis neva matė, kaip kasatorius ištiesė ranką ir peiliu dūrė nukentėjusiajam, tačiau nepagrįstai atmetė kasatoriaus parodymus, nors šie buvo nuoseklūs ir neprieštaravo bylos medžiagai (pvz., kraujo pėdsakams įvykio vietoje ir kt.).
3. Atsiliepimu į nuteistojo S. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog S. S. būtinosios ginties situacijoje veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir dėl suduoto smūgio peiliu nukentėjusiajam į krūtinę pastarasis mirė, todėl pagrįstai svarstyta, ar gynyba proporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Bylos duomenys, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai leido daryti išvadą, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs ir neblaivus, atvyko į nuteistojo gyvenamąją vietą siekdamas jį sumušti. Nuteistajam paprašius, kad nukentėjusysis liautųsi smurtavęs, jis to nedarė ir tęsė pradėtą smurtą, be to, net ir pamatęs nuteistojo rankose peilį, neatsitraukė, o pats susirado sužaloti galintį įrankį – grindų šepetį ir ketino juo suduoti nuteistajam. Todėl pritariama teismo išvadai, kad susidariusi situacija buvo grėsminga, nukentėjusiojo pavojingas kėsinimasis tęsėsi ir buvo realus, taigi nuteistasis neprivalėjo laukti, kol būnant virtuvėje jam bus padaryta didesnė žala, be jau patirtų sužalojamų, kad įgyvendintų savo teisę gintis. Tačiau bylos aplinkybės leido daryti išvadą, kad kasatoriaus panaudotas fizinis smurtas buvo aiškiai neadekvatus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš nukentėjusiajam padaryto sužalojimo peiliu matyti, kad tai nebuvo tik „rankos ištiesimas į nukentėjusiojo pusę“, kaip kad teigia kasatorius, nes smūgis turėjo būti atliktas su pakankama fizine jėga, be to, smūgis buvo suduotas į širdies plotą. Be to, esamomis aplinkybėmis peilis nebuvo vienintelė ir neišvengiama kasatoriaus gynybos priemonė. Pažymėtina, kad nukentėjusysis smurtavo trumpai, su pertraukomis, todėl kasatorius galėjo bandyti išeiti iš buto ir iškviesti pagalbą, taip pat kviestis į pagalbą bute buvusį A. S., tačiau to nedarė. Pritartina teismo išvadai, kad, atsižvelgiant į pasirinktą gynybos įrankį (peilį) ir sužalojimų pobūdį, nuteistajam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai – tiek nukentėjusiojo mirtis, tiek sveikatos sutrikdymas.
3.2. Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai dėl tiesioginės tyčios nebuvimo jo veiksmuose. Pažymėtina, kad apie netiesioginės tyčios buvimą kaltininko veiksmuose galima kalbėti tik tada, kai padariniai gali kilti, bet gali ir nekilti. Nagrinėjamomis aplinkybėmis nuteistasis pasirinko tokį veikimo būdą (smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – širdies sritį), kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Šios faktinės aplinkybės pagrindžia tyčinę veikimo formą. Taigi apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai pripažindamas, kad kasatorius nužudė nukentėjusįjį veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes gynyba buvo aiškiai neproporcinga kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui.
3.3. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas išnaudojo visas galimybes nustatant tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, buvo ištirti ir įvertinti visi byloje gauti duomenys, todėl laikytina, kad įrodymų rinkimas ir vertinimas atitinka baudžiamojo proceso reikalavimus. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti ištirtų bylos įrodymų patikimumu. Taip pat nėra pagrindo netikėti kasatoriaus ginčijamais nukentėjusiojo parodymais, kurie (ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje) buvo nuoseklūs bei išsamūs ir atitiko kitus bylos įrodymus. Be to, nukentėjusiojo parodymus apie smūgio peiliu sudavimą iš dalies patvirtina ir specialisto išvada, kurią patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas. Sutinkant su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teismo motyvais papildomai pažymėtina, kad esamomis bylos aplinkybėmis akivaizdu, jog kasatorius atliko judesį peiliu į nukentėjusiojo pusę, todėl kilusios pasekmės negali būti vertinamos kaip nelaimingas atsitikimas.
4. Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
5. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350-222/2015">2K-350-222/2015</a>, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015 ir kt.) išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos.
5.1. Taigi būtinosios ginties teisėtumo sąlygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Ne mažiau svarbi sąlyga yra ir būtinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą.
6. Šioje nutartyje pirmiau nurodytose kasacinėse nutartyse išaiškinta, kad:
6.1. išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos;
6.2. vertinant kėsinimosi pobūdį atsižvelgiama į vertybes, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o vertinant pavojingumą – į kėsinimosi intensyvumą, besikėsinančiųjų skaičių, jėgų santykį, kėsinimosi metu naudojamas priemones, galimos žalos dydį ir pan.;
6.3. įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi, o ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui.
7. Priimant kasacine tvarka apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, minėtų išaiškinimų dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo buvo laikytasi. Įvertinus reikšmingus teisingam bylos išsprendimui duomenis, daryta pagrįsta išvada, kad nuteistasis įvykio metu gynėsi nuo realaus kėsinimosi, tačiau gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
7.1. Nuteistojo S. S. pasirinktas gynybos būdas – tyčinis dūris peiliu į širdies plotą, sukėlęs D. S. mirtį, neatitiko žalos (nežymus sveikatos sutrikdymas), kurią patyrė ir galėjo patirti nuteistasis.
7.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo tiesioginės tyčios taip pat yra pagrįsta – suduodantis smūgį peiliu į krūtinę pakaltinamas asmuo suvokia veikos pobūdį, numato galinčius kilti padarinius (jų neišvengiamumą), ir tai reiškia, jog veiką atlieka jų siekdamas.
7.3. Byloje pagrįstai nenustatytas ir didelis sumišimas ar išgąstis, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis ar gynimasis nuo įsibrovimo į būstą. Nuteistojo ir nukentėjusio D. S. konfliktas (santykių aiškinimasis) iki nužudymo įvykio vietoje truko ilgesnį laiką, įvykio vietoje būnant konflikte nedalyvavusiam nukentėjusiajam A. S. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis sudavė smūgį peiliu dėl netikėto, staigaus užpuolimo kilusio sumišimo ir išgąsčio. Gynimosi nuo įsibrovimo į būstą faktas taip pat negali būti konstatuojamas, nes D. S. atvyko į savo močiutei priklausantį būstą, į jį teisėtai buvo įleistas šeimos nario nukentėjusiojo A. S.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
8. Bylos kasacine tvarka nagrinėjamos teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinant, ar byloje buvo tinkamai aiškintos bei taikytos BK ir BPK nuostatos. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymai iš naujo nevertinami, bylos faktinės aplinkybės iš naujos nenustatinėjamos. Dėl šios priežasties kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl kasatoriaus parodymų, nukentėjusiojo A. S. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo (dėl rastų kraujo dėmių ant tualeto ir vonios durų), kitų bylos įrodymų netinkamo vertinimo, dėl netinkamai nustatyto sužalojimo mechanizmo yra nenagrinėtinos, kaip klausimai, nepatenkantys į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Armanas Abramavičius
Gintaras Goda
