Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 36.2 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01220-2009-1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pranešėja) ir Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DnB NORD banko kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. P. ir A. P., trečiajam asmeniui BUAB „Roktra“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl laiduotojų, atsakingų už prievoles pagal negrąžintą kreditą, atsakomybės už nesumokėtas palūkanas pagal negrąžintą kreditą ir netesybas (delspinigius).

Ieškovas AB DnB NORD bankas prašė teismo solidariai iš atsakovų V. P. ir A. P. priteisti: 47 814,31 Lt nesumokėtų palūkanų, 17 666,09 Lt delspinigių – iš viso 65 480,40 Lt, 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

1999 m. lapkričio 30 d. AB Lietuvos žemės ūkio banko (vėliau - AB DnB NORD bankas), A. Pumputienės įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, pagal kurią A. Pumputienės įmonės „Sankarta“ skola bankui pagal 1997 m. rugsėjo 23 d. paskolos sutartį ir 1998 m. liepos 20 d. paskolos sutartį perkelta naujajam skolininkui - UAB „Roktra“. Skolos perkėlimo sutartimi, papildyta vėlesniais susitarimais, UAB „Roktra“ įsipareigojo bankui kredito grąžinimo grafike nustatytais terminais grąžinti 300 000 Lt paskolą ir mokėti 7 proc. metinių palūkanų. Galutinis įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymo terminas – 2009 m. birželio 30 d., už laiku nesumokėtas palūkanas UAB „Roktra“ įsipareigojo mokėti bankui 0,2 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymui užtikrinti su A. P. ir V. P. 1999 m. gruodžio 16 d. sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią kiekvienas laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal skolos perkėlimo sutartį.

Ieškovo teigimu, BUAB „Roktra“ skolos perkėlimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nuo 2008 m. gegužės 31 d. laiku negrąžino bankui palūkanų ir delspinigių. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi UAB „Roktra“ iškelta bankroto byla. Ieškovo skaičiavimu, UAB „Roktra“ skola bankui nutarties dėl bankroto bylos UAB „Roktra“ iškėlimo įsiteisėjimo dieną (2009 m. birželio 25 d.) pagal skolos perkėlimo sutartį yra 47 814,31 Lt nesumokėtų palūkanų ir 17 666,09 Lt delspinigių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinys atmestas. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies prievolės. Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutarties 1 punktu laiduotojai A. P. ir V. P. įsipareigojo atsakyti kreditoriui pagal skolos perkėlimo sutartį, jeigu skolininkas neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies iki 2003 m. rugsėjo 20 d. – tai galutinė skolos grąžinimo data. Laiduotojai ir bankas buvo susitarę, kad paskola bankui turi būti grąžinta 2003 m. rugsėjo 20 d., t. y. nustatytu terminu, - tą patvirtina 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutarties 2 punktas, pagal kurį laiduotojams įvykdžius prievolę pereina visos kreditoriaus teisės į skolininką, turimos šioje prievolėje, o kreditorius iki 2003 m. spalio 20 d. perduoda laiduotojams dokumentus, patvirtinančius reikalavimą į prievolę, taip pat teises, užtikrinančias tą reikalavimą. Teismas įvertino tai, kad laidavimas yra terminuotas. Sutartinių prievolių įvykdymo terminas – 2003 m. rugsėjo 20 d. Laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Laidavimas pagal 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartį pasibaigė praėjus trims mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos, t. y. 2003 m. gruodžio 16 d. (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). Trijų mėnesių terminas yra naikinamasis ir teismo negali būti atnaujinamas. Esant atsakovų prašymui, taikytina ieškinio senatis ir ieškinys laidavimo sutarties pagrindu atmestinas (CK 6.88 straipsnio 1 dalis, CK 1.126 straipsnis).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinis skundas netenkintas ir paliktas nepakeistas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas.

Teismas nurodė, kad apeliantas reikalavimus atsakovams grindė 2007 m. birželio 22 d. susitarimu Nr. 4, kurio pagrindu, apelianto teigimu, atsirado laidavimo santykiai, tačiau taip ieškovas keitė ieškinio faktinį pagrindą; tai yra reikalavimo pagal naują ieškinio pagrindą pareiškimas, kas yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pasibaigus terminuotam laidavimui nėra galimybės pratęsti jau pasibaigusią laidavimo prievolę. Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (terminai) (CK 6.88, 6.89 straipsniai). Iš 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutarties turinio matyti, kad atsakovai laidavo tik už 300 000 Lt paskolą iki 2003 m. rugsėjo 20 d. Šalys pripažįsta, kad 300 000 Lt paskola bankui grąžinta. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuotas laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Teismas pažymėjo, kad šioje normoje nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į teismą dėl terminuoto laidavimo įvykdymo nėra ieškinio senaties terminas. Tai yra naikinamasis materialiosios teisės terminas. Šalių susitarimas laidavimo sutartyje dėl laidavimo išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl papildomai aiškinti šią sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles netikslinga. Akivaizdu, kad sutarties tekstas yra aiškus ir šalims suprantamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą dėl to, kad apeliantas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą, neteisingai pritaikė CPK 141 straipsnio 1 dalį ir 312 straipsnį, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje A. S. v. H. G. byloje Nr. 3K-3-330/2010 pažymėta, kad ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas arba naujų įrodymų pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė; šiuo atveju pradinis ieškinio pagrindas iš esmės nesikeičia, tik padidėja jo pagrįstumas ir įrodytumas. Visi įrodymai (šalių susitarimai), kuriais ieškovas grindė savo reikalavimus, buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartyje UAB „Deglas“ v. UAB „Švilda“ STATYBŲ KONCERNAS“ byloje Nr. 3K-3-89/2009 konstatuota, kad nagrinėdamas ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes teismas privalo tirti ir įvertinti visus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs įrodomosios reikšmės, atmetė 2007 m. birželio 22 d. šalių susitarimą. Ieškinyje nurodyta laidavimo sutartis nėra savaime ieškinio pagrindas, šis dokumentas yra tik vienas iš ieškinio pagrindo įrodymų.

2. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dispozityvumo principas, pagal kurį šalys yra laisvos sudaryti bet kokį susitarimą dėl bet kokios prievolės, įskaitant ir laidavimą, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Taigi šalys yra laisvos susitarti ne tik dėl naujų prievolių sukūrimo, bet ir dėl pasibaigusios prievolės atnaujinimo, atnaujintos prievolės pakeitimo ir pan. 2007 m. birželio 22 d. šalių susitarimo sudarymo metu atsakovų laidavimas pagal laidavimo sutartį buvo pasibaigęs, tačiau tai negali turėti įtakos atsakovų laidavimui pagal jį, nes šalys buvo laisvos susitarti dėl bet kokio laidavimo. Susitarime esantys įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovai, pakankamai aiškiai suformuluoti, iš kurių galima daryti vienareikšmišką išvadą, pagal kokią prievolę ir kokia apimtimi yra laiduojama. Kasatoriaus teigimu, susitarimu buvo sukurti laidavimo santykiai, o ne pratęsta pasibaigusi prievolė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. P. ir A. P. prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistus Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Viena iš ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių yra ta, kad šalys sudarė laidavimo sutartį. Ieškinyje nurodomu 2007 m. birželio 22 d. susitarimu buvo grįsta tik trečiojo asmens BUAB,,Roktra“ skola ieškovui. Kadangi ieškovas apeliacinį skundą grindė ne nurodyta laidavimo sutartimi, o susitarimu, tai apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas apeliaciniame skunde keičia ieškinio faktinį pagrindą. Tai pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį galėjo būti atlikta iki nutarties skirti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje priėmimo.

2. Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad susitarimu laidavimo sutartis buvo pratęsta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pagal įstatymą galima jau pasibaigusią laidavimo prievolę pratęsti. Be to, susitarimo prierašuose nurodyta, kad laiduojama pagal neegzistuojančią 2004 m. rugsėjo 30 d. laidavimo sutartį su neegzistuojančiais pakeitimais ir papildymais. Nurodytu susitarimu 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartis nebuvo nei keičiama, nei papildoma – tai pripažino ir ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartimi atsakovai laidavo tik už 300 000 Lt paskolą iki 2003 m. rugsėjo 20 d., nurodytas paskolos dydis bankui grąžintas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laidavimo pabaigos

Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 straipsnio 1 dalyje – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Laidavimas tam tikram terminui reiškia, kad laidavimo sutartyje nurodyta konkreti data, iki kurios laiduojama, arba laikas, kuriam laiduojama, apibrėžtas kitaip, pavyzdžiui, nurodant, keliems mėnesiams laiduojama. Kai laidavimu užtikrinama terminuota prievolė, terminas nustatomas pagrindinei prievolei, už kurią laiduojama, vykdyti. Esant paskolos teisiniams santykiams terminuotos prievolės paprastai būna su atidedamuoju terminu. Tai reiškia, kad prievolė grąžinti paskolą yra egzistuojanti, tačiau nevykdytina tol, kol nesuėjo nustatytas terminas (CK 6.33 straipsnio 1, 2 dalys). Skolininkui nustatytu terminu prievolės ar jos dalies neįvykdžius, pareiga ją įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti prievolės įvykdymo ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis). Taigi, terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė.

Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste ir atsižvelgiant į sutarties šalių teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), pažymėtina, kad, esant situacijai, kai laidavimo terminas baigiasi anksčiau nei prievolės, užtikrintos laidavimu, įvykdymo terminas, laidavimo santykiai šalių sutarimu gali būti pratęsiami; tais atvejais, kai laidavimas pasibaigia, o pagrindinė prievolė nėra įvykdyta ar pasibaigusi kitu pagrindu, ji gali būti užtikrinama sudarant naują laidavimo sutartį tomis pačiomis ar pakeistomis sąlygomis.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovo ir atsakovų sudaryta 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartimi buvo laiduota konkrečiam laikui – iki 2003 m. rugsėjo 20 d. Kolegijos vertinimu, dėl laidavimo konkrečiam terminui laidavimo sutartyje nesusitarta, o laiduota už terminuotą prievolę, kurios įvykdymo terminas – 2003 m. rugsėjo 20 d. Vadinasi, iki šios datos skolininkui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja teisę reikalauti laiduotojo ją įvykdyti. Tačiau pripažintina, kad laidavimo kvalifikavimas terminuotu CK 6.88 straipsnio prasme iš esmės yra teisingas, teisiniai padariniai tiek tuo atveju, kai laiduojama konkrečiam laikui, tiek kai laiduojama už terminuotą prievolę, yra vienodi, abiem atvejais data, nuo kurios skaičiuojamas trijų mėnesių terminas ieškiniui pareikšti, šiuo atveju sutampa, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad, sutartyje nesant kitokių susitarimų dėl laidavimo pabaigos (pavyzdžiui, kad laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo), laidavimas pagal 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartį pasibaigė 2003 m. gruodžio 20 d. Šios išvados dėl laidavimo pabaigos kasaciniame skunde neginčija ir kasatorius, tačiau kelia klausimą, kad reikėjo įvertinti vėlesnius šalių susitarimus dėl laidavimo ir nustatyti, ar laidavimo santykiai nebuvo atnaujinti, ar tie susitarimai nereiškia naujų laidavimo sutarčių sudarymo ir ar atsakovai jų pagrindu neturi pareigos įvykdyti prievolę už skolininką kaip laiduotojai. Apeliacinės instancijos teismas dėl vėlesnių šalių susitarimų nepasisakė, konstatavęs, kad tokiu pagrindu ieškinys nebuvo reikštas, jais reikalavimai grindžiami tik apeliaciniame skunde, t. y., kad apeliacinėje instancijoje pakeistas ieškinio pagrindas.

Dėl ieškinio pagrindo pakeitimo

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Skirtingai nei faktinis, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir jo nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis UAB,,Telegausa“ v. UAB,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Teisingai teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius yra bet kurios instancijos teismo pareiga: jei žemesnės instancijos teismas juos kvalifikuoja klaidingai, aukštesnės instancijos teismas turi klaidą ištaisyti.

CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Atsižvelgiant į prieš tai aptartą teisinį ir faktinį ieškinio pagrindo aspektus, laikytina, kad ši norma yra dėl faktinio ieškinio pagrindo keitimo. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir tokio keitimo terminas – iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tačiau bet kuriuo atveju ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis procesas nelaikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, todėl tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas paprastai negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas negali ieškinio išnagrinėti kitu faktiniu pagrindu, nei išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Kartu pažymėtina, kad naujų argumentų ir įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-34/2008).

Kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008) akcentuojama ir tai, kad faktinis pagrindas ieškinyje turi būti suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nes jis kartu su kitu ieškinio elementu - ieškinio dalyku - apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Dėl to aiškus ieškinio pagrindo formulavimas padeda dalyvaujantiems byloje asmenims ir teismui nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus.

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde pakeitė ieškinio faktinį pagrindą. Šio teismo nuomone, pirmosios instancijos teisme ieškinys buvo grindžiamas ir atsakovų prievolė kildinama iš 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutarties ir 1999 m. lapkričio 30 d. skolos perkėlimo sutarties, o apeliaciniame skunde šis pagrindas pakeistas ir nurodyta, kad atsakovų prievolė atsirado 2007 m. birželio 22 d. susitarimo Nr. 4 pagrindu. Pripažinęs, kad apeliaciniame skunde faktinis ieškinio pagrindas pakeistas ir kad tai reiškia naujo reikalavimo iškėlimą apeliacijoje CPK 112 straipsnio prasme, teismas dėl šio ieškinio pagrindo nepasisakė ir jo teisinio vertinimo neatliko. Kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo, A. Pumputienės įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ 1999 m. lapkričio 30 d. skolos perkėlimo sutarties pagrindu tarp ieškovo ir UAB „Roktra“ atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymui užtikrinti su atsakovais 1999 m. gruodžio 16 d. sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią kiekvienas laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal skolos perkėlimo sutartį. Skolos perkėlimo sutartimi nustatytas skolos grąžinimo terminas ir kai kurios kitos sąlygos buvo keičiami vėlesniais susitarimais (2001 m. rugsėjo 19 d. Nr. 1, 2004 m. rugsėjo 30 d. Nr. 2, 2005 m. lapkričio 2 d. Nr. 3, 2007 m. birželio 22 d. Nr. 4), juose aptarti ir įsipareigojimai dėl laidavimo. Nors ieškovo teismui pateiktame ieškinyje faktinio ieškinio pagrindo išdėstymas nevisiškai atitinka prieš tai aptartus aiškumo ir tikslumo reikalavimus, (konkrečiai nenurodyta, kokios sutarties pagrindu atsirado atsakovų prievolė), tačiau jame nurodytos ir trumpai aptartos visos su ieškinio dalyku susijusios sutartys, taip atskleidžiant paskolos ir laidavimo santykių raidą, sutartys pateiktos į bylą. Atsakovai atsiliepime į ieškinį teikė atsikirtimus ne tik dėl 1999 m. skolos perkėlimo ir laidavimo sutarčių, bet ir dėl vėlesnių susitarimų, taip pat dėl 2007 m. birželio 22 d. susitarimo Nr. 4. Šis susitarimas buvo teisminio nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, šalys dėl jo teikė argumentus ir paaiškinimus, dėl jo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Išvardytos aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytas naujas faktinis ieškinio pagrindas. Dėl to kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo, nepagrįstai susiaurinęs faktinį ieškinio ir apeliacinio skundo pagrindą ir taip pažeidė civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, be kita ko, reiškiantį, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 13 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl šio proceso teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Kolegija konstatuoja, kad sprendžiant, ar laidavimo santykiai tarp šalių neatsirado susitarimų, keitusių skolos perkėlimo sutartį, pagrindu, o jei taip – kokia laiduotojų įsipareigojimų apimtis (laiduota tik už prievolę grąžinti paskolą ar ir palūkanas bei delspinigius), būtina patikrinti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus tiek teisinius, tiek faktinius argumentus. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas